Civilinė byla Nr. 2S-345-154/2014
Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00903-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4.
(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 8 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Matiukienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. U. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-36-744/2014, iškeltoje pagal O. R. ieškinį atsakovui S. U., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nepagrįsto praturtėjimo.
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
I. O. R. Pakruojo rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovui S. U., prašydama išreikalauti iš atsakovo S. U. 19,8200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurį, ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai įgijo.
Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – taikė įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atsakovui S. U. uždraudžiant perleisti nuosavybės teisę į jo vardu registruotą 19,82 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurias ieškovė prašo taikyti atsakovui S. U., yra tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais bei tinkamos užtikrinti šioje byloje teismo sprendimo įvykdymą, o jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas S. U. prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu O. R. prašymą dėl praleisto termino pateikti prašymą ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad ieškovė O. R. neturi subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo 2 str.
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2/3-234/1999, o Šiaulių apygardos teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą.
2012 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-10306-430/2012, skundą dėl Prokuratūros išvados atsisakyti kreiptis dėl proceso atnaujinimo atmetė.
Išvardinti teismo sprendimai rodo, kad ieškovė O. R. nėra ieškovė ir negali reikšti jokių reikalavimų, todėl negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
2. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, teismo nutartis yra be motyvų, todėl turi būti panaikinta. Vien dėl to, kad ginčas yra kilęs dėl atsakovo žemės sklypo, nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab, kad atsakovas žemės sklypus yra įgijęs remiantis teismo sprendimais.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė O. R. prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neišsprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. CPK nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemones gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, kad jų nepritaikius, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka, kad butų taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgia į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų rūšį ir dydį, šalies veiksmus ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.
2. Atsakovui yra žinoma, kad žemės sklypą jis įgijo, pasinaudodamas suklastotu dokumentu ir tai patvirtina prie ieškinio pateikti rašytiniai įrodymai. Byla yra tik parengiamojoje stadijoje, todėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, nes atsakovas gali perleisti jam priklausanti turtą kitiems asmenims.
3. Šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymu. Tačiau laikinosios apsaugos priemones (LR CPK 144 str.) yra tik laikinas ginčo apsaugos mechanizmas, garantuojantis būsimo teismo priimto procesinio sprendimo įvykdymą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebus suvaržytos atsakovo teisės daugiau, nei tai būtina minėtam tikslui pasiekti ir nebus pažeista proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyra.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis yra motyvuota.
2. Teismų praktikoje nurodoma, kad vien laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas nereiškia atsakovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Atsakovas S. U. nepateikė jokių įrodymų, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės daro neigiamą poveikį jo interesams. Be to, savo teisėtus interesus atsakovas gali ginti bet kurioje proceso stadijoje, prašydamas teismo pakeisti, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, arba taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – realus būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, įvykdymą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl atsakovui priklausančio ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo draudimo (LR CPK 145 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus, turėjo teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ginčo objekto. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, yra galimas ginčo turto perleidimas tretiesiems asmenims, kas neabejotinai apsunkintų teismo sprendimo, jeigu jis būtų priimtas ieškovės naudai, įvykdymą arba teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškinio pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar ieškinys nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad susipažinus su ieškinio argumentais negalima teigti, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, kas sudaro preliminarų pagrindą manyti, jog pasivirtinus ieškinyje nurodytiems argumentams, yra tikimybė, jog ieškinio reikalavimai galėtų būti tenkinami. Tai, kad skundžiamos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nenurodyta, jog teismas vertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas apskritai netikrino, ar ieškovas nepareiškė akivaizdžiai nepagrįsto materialinio teisinio reikalavimo, juolab nėra pagrindo teikti, kad skundžiama nutartis yra be motyvų. Dėl ieškinio pagrįstumo sprendžiama ištyrus ir įvertinus pateiktus įrodymus, priimant sprendimą dėl ginčo esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų, susijusių su pareikšto ieškinio pagrįstumu, taip pat su ieškovės teisę į ieškinio patenkinimą, nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Pažymėtina, kad šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų laikomasi proporcingumo principo. Atsakovo interesai taip pat negali būti ignoruojami (LR CPK 17 str.). LR CPK 146 str. 1 d. nustatyta, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Atsakovas, nurodęs ir pagrindęs nuostolių atsiradimo galimybę, gali prašyti pirmosios instancijos teismą pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 146 str.). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (LR CPK 148 str., 149 str.).
Remiantis išdėstytais argumentais, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis paliktina nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį nepakeistą.
Teisėja Danutė Matiukienė