Pranešėjas: Arūnas Paštuolis                                              Baudžiamoji byla Nr.1A-210-493-2013

Teisėjas: Liuba Kymantienė                                               Proceso Nr. 1-22-1-00251-2012-9

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.6.3.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Pangonienei, nuteistajam S. B., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 186 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas: pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį – 4 (keturiems) mėnesiams laisvės atėmimo; pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį – 4 (keturiems) mėnesiams laisvės atėmimo; pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį – 4 (keturiems) mėnesiams laisvės atėmimo; pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos paskiriant 2 (dviejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3-o apylinkės teismo 2011-07-25 nuosprendžiu paskirta bausme paskiriant galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš S. B. AB „(duomenys neskelbtini)“ – 4074,55 Lt, UAB “(duomenys neskelbtini)“ – 270 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 400 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1785 Lt, D. M. 2000 Lt žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjus baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

S. B. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog neatsiskaitys už jam suteiktas paslaugas, laikotarpyje nuo 2009-03-17 iki 2009-04-02 savo vardu rezervavo kambarį-apsigyveno viešbučio „ (duomenys neskelbtini) “, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančiame UAB „(duomenys neskelbtini)“, kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir už jam suteiktas paslaugas, t. y. 17 parų gyvenimą šiame viešbutyje (vienos paros kaina sudaro 105 Lt.) išvyko neatsiskaitęs, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaule padarė turtinę žalą 1785 Lt. sumai. Tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 186 straipsnio 1 dalyje;

taip pat S. B. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog neatsiskaitys už jam suteiktas paslaugas, laikotarpyje nuo 2011-11-21 iki 2012-02-21 savo vardu rezervavo kambarį-apsigyveno viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir už jam suteiktas paslaugas, t. y. trijų mėnesių gyvenimą šiame viešbutyje (vienos paros gyvenimo kaina sudaro 40 Lt.), telefoninius pokalbius bendrai 374,55 Lt. sumai, skalbimo paslaugas bendrai 100 Lt. sumai, išvyko neatsiskaitęs, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaule padarė turtinę žąlą bendrai 4074,55 Lt. sumai. Tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 186 straipsnio 1 dalyje;

taip pat S. B. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog neatsiskaitys už jam suteiktas paslaugas, laikotarpyje nuo 2012-03-06 iki 2012-03-09 savo vardu rezervavęs kambarį apsigyveno viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgaule, išvengdamas turtinės prievolės susimokėti už jam suteiktas paslaugas, t. y. trijų parų gyvenimą šiame viešbutyje (vienos paros kaina sudaro 120 Lt.) išvyko iš viešbučio už paslaugas nesusimokėjęs, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaule padarė turtinę žalą 360 Lt. sumai;

taip pat S. B. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog neatsiskaitys už jam suteiktas paslaugas laikotarpyje nuo 2012-03-11 iki 2012-03-14 savo vardu rezervavo kambarį ir apsigyveno svečių namuose „(duomenys neskelbtini)“, esančiuose (duomenys neskelbtini), priklausančiuose UAB „(duomenys neskelbtini)“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir už jam suteiktas paslaugas, t. y. trijų parų gyvenimą šiame viešbutyje (vienos paros gyvenimo kaina sudaro 90 Lt.) iš viešbučio išvyko ir už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaule padarė turtinę žąlą 270 Lt. sumai;

taip pat S. B. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog neatsiskaitys už jam suteiktas paslaugas laikotarpyje nuo 2012-03-27 iki 2012-03-31 savo vardu rezervavo kambarį ir apsigyveno viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgaule, išvengdamas turtinės prievolės sumokėti už jam suteiktas paslaugas, t. y. keturių parų gyvenimą šiame viešbutyje (vienos paros kaina sudaro 100 Lt.) išvyko iš viešbučio už paslaugas nesumokėjęs, tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaule padarė turtinę žąlą 400 Lt. sumai.

Tokiais veiksmais S. B. laikotarpyje nuo 2012-03-06 iki 2012-03-31 apgaule padarė turtinės žalos bendrai 1030 Lt. sumai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 186 straipsnio 1 dalyje.

Be to S. B. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent, neturėdamas įgaliojimo parduoti miško, priklausančio K. M. Ž., esančio (duomenys neskelbtini) apgaule, siekdamas turtinės naudos, melagingai pasisakė turįs K. M. Ž. įgaliojimą veikti pastarosios vardu, pažadėjo mišką parduoti D. M., tuo tikslu 2011-12-16 sudarė avanso mokėjimo sutartį, pagal kurią iš D. M. apgaule, piktnaudžiaudamas pastarosios pasitikėjimu, savo naudai įgijo 2000 Lt. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2012-11-23 nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad procesas vyko pažeidžiant tradicines teisingumo normas, teismas buvo suinteresuotas ne atskleisti tiesą, o nuteisti. Liudytojams klausimai buvo užduodami menant atsakymus ir net nebandant to slėpti. Teismas net nesistengė griežtai ir objektyviai nustatyti, ką galėjo žinoti vienas ar kitas liudytojas. Tokia bylos nagrinėjimo eiga, apelianto manymu, akivaizdžiai rodo, kad teismas sprendimą turėjo priėmęs iš anksto, t.y. dar proceso pradžioje. Valstybinis kaltintojas per visą proceso eigą neuždavė nė vieno klausimo. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis tik praeities vaizdais, neturėdamas jokių neginčijamų apelianto kaltės įrodymų. Skundo autorius pažymi, kad šioje byloje yra aiškūs civiliniai teisiniai santykiai su visais jiems būdingais požymiais. Dėl to teismo nuosprendis yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo S. B. apeliacinis skundas pagrįstas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį

Nuteistojo S. B. apeliaciniame skunde iš esmės neigiama kaltė dėl turtinės žalos padarymo apgaule, nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu pabrėžiant, kad jokių apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Taip pat apeliantas akcentuoja, kad tarp jo ir viešbučių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl jie turėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, išanalizavusi nuosprendžio motyvus bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes sprendžia, kad nuteistojo S. B. nurodytos aplinkybės iš dalies pasitvirtino. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų baudžiamojoje byloje vertinimo taisyklės įtvirtintos baudžiamojo proceso įstatyme. LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos pažeisdamas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko padarė iš dalies nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

S. B. buvo kaltinamas tuo, kad iš anksto žinodamas, jog negalės atsiskaityti už suteiktas paslaugas, rezervavo kambarius viešbučiuose „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“, juose kaltinime nurodytais laikotarpiais gyveno ir išvyko iš jų už suteiktas paslaugas neatsiskaitęs. Pirmos instancijos teismas, pripažindamas S. B. kaltu dėl LR BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, konstatavo, kad apelianto kaltė neginčijamai įrodyta civilinių ieškovų atstovų S. K., S. G., liudytojų V. Š., P. S., E. N. parodymais bei rašytine bylos medžiaga: daiktų, dokumentų pateikimo bei daiktų apžiūros protokolais. Išvardindamas įrodymus, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, pirmos instancijos teismas detaliau jų neanalizavo, nepasisakė, kodėl vienus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis laiko įrodymais ir jai grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus atmeta kaip nepatikimus. Teismas taip pat motyvuotai nepasisakė, kodėl netiki S. B. versija, kad kai kuriuose iš kaltinime nurodytų viešbučių jis iš viso negyveno.

Dėl turtinės žalos padarymo apgaule viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas S. B. savo kaltę neigė ir nurodė, kad parodymus duos teisme (1 t. b. l. 125; 129). Apklausiamas teisme kaltinamasis paaiškino, kad „(duomenys neskelbtini)“ jis niekada negyveno, 1780 Lt. žalos nepadarė. Nei svečio kortelės, nei vaizdo kamerų viešbutis neturi, jokių jo gyvenimo faktą patvirtinančių įrodymų nėra. Viešbutis turi kompiuterio programą, tačiau ten gali įkelti duomenis kada nori ir kaip nori (2 t. b. l. 125). Nors apeliantas savo kaltę dėl šio epizodo neigia visiškai, kolegija konstatuoja, kad apelianto kaltė šioje dalyje įrodyta objektyviais bylos duomenimis.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytoju V. Š. paaiškino, kad S. B. viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ gyveno nuo 2009-03-17 iki 2009-04-02. Administratorė per klaidą neužpildė kortelės, tačiau S. B. duomenys buvo įvesti kompiuterinėje programoje. Nuteistasis iš viešbučio išvyko nesusimokėjęs, jam buvo išsiųsta sąskaita, tačiau jis sąskaitos neapmokėjo. 2009-05-05 įsiskolinimas buvo anuliuotas, kadangi kitaip nebuvo galima rezervuoti kambario kitiems svečiams (1 t. b. l. 59). Šias aplinkybes liudytojas patvirtino apklausiamas teisiamajame posėdyje (2 t. b. l. 97).

Iš byloje esančios viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos matyti, kad apgyvendinimo paslauga S. B. suteikta nuo 2009-03-17 iki 2009-04-02. Paros kaina 105 Lt., bendra suteiktų paslaugų kaina 1785 Lt. (1 t. b. l. 60). Tuo tarpu iš viešbučio sistemos pildymo lentelės matyti, kad S. B. kambarį rezervavo nuo 2009-03-17 iki 2009-03-27. Duomenis į sistemą 2009-03-17, 18.30 val. įvedė L. J.. V. Š., apklausiamas teisme dėl prieštaravimų tarp sąskaitoje ir sistemoje esančių duomenų, paaiškino, kad taip dirba sistema, ji viską daro. Šių prieštaravimų nepašalinus ir nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad S. B. viešbutyje gyveno iki 2009-04-02, ši aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina konstatuojant, kad S. B. viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ gyveno nuo 2009-03-17 iki 2009-03-27. Atitinkamai šioje dalyje mažinamas ir „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys. Kolegijos nuomone aptartais duomenimis įrodyta, jog S. B. gyveno viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2009-03-17 iki 2009-03-27 ir išvyko už suteiktas paslaugas nesumokėjęs. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad viešbutis neturi filmuotos medžiagos, kad neužpildyta svečio kortelė, esminės reikšmės sprendžiant jo atsakomybės klausimą neturi, kadangi apelianto kaltė įrodyta kitų aptartų duomenų visuma.

Dėl turtinės žalos padarymo apgaule viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. B. kaltę pripažino iš dalies, paaiškino, kad tikrai gyveno minėtame viešbutyje, už mėnesį susimokėjo iš anksto, vėliau žodžiu susitarė apgyvendinimą pratęsti dar mėnesiui, iš viešbučio išvyko nesumokėjęs, tačiau ketino grįžti tą pačią arba kitą dieną ir sumokėti. Vilniuje užtruko ilgiau nei planavo, su viešbučiu negalėjo atsikaityti, nes jam nesumokėjo žmonės, su kuriais jį siejo neoficialūs darbiniai santykiai. Tikslo nesumokėti neturėjo, galvojo, kad užsidirbs ir viešbučiui sumokės (1 t. b. l. 86). Šiuos parodymus kaltinamasis patvirtino apklausiamas teisme ir papildomai pažymėjo, kad tai yra civiliniai santykiai (2 t. b. l. 125).

Nors apeliantas teigia, kad tarp jo ir viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, su tuo aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

Pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Šios, kaip ir sukčiavimo, veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų teikėją. Apgaulė gali pasireikšti turto savininko ar paslaugų teikėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nuslepiant reikšmingą informaciją ir pan. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. B. neturėdamas pinigų, rezervavo kambarį, jame apsigyveno ir išvyko nesumokėjęs. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad paprastas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas, be apgaulės elementų, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Tačiau šioje byloje pirmos instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad S. B. nesumokėjimas už nakvynę viešbutyje buvo ne paprastas įsiskolinimas, o nusikalstama veika, atitinkanti LR BK 186 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Aplinkybė, kad S. B. gyveno viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, įrodyta ne tik paties nuteistojo parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja S. K. paaiškino, kad S. B. viešbutyje anksčiau gyveno ne vieną kartą, už paslaugas susimokėdavo, todėl buvo įgijęs pasitikėjimą. Paskutinį kartą S. B. į viešbutį atvyko 2011-10-21, užsakė kambarį mėnesiui iki 2011-11-21, sumokėjo. Pratęsė užsakymą dar mėnesiui iki 2011-12-21, tačiau nesumokėjo. Po mėnesio pratęsė dar vienam mėnesiui iki 2012-01-21, taip pat nesumokėjo. Administratorei paklausus, kada sumokės, pasakydavo, kad susisieks su viešbučio direktore (t. y. su ja pačia S. K.). Telefonu su ja S. B. per tris mėnesius kalbėjo tik kartą, sakė, kad turi finansinių sunkumų, bet jas išspręs. S. B. daiktai buvo palikti viešbutyje, todėl nežinant ką daryti, buvimo viešbutyje laikas buvo pratęstas dar vienam mėnesiui iki 2012-02-21. Raginamas sumokėti S. B. nė karto nesumokėjo, dėl to viešbutis patyrė turtinę žalą. (1 t. b. l. 7; 24). Liudytojos S. K. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų E. N. (1 t. b. l. 25) bei E. P. parodymai (1 t. b. l. 26). Papildomai E. P. nurodė, kad  iš savo pažįstamos Sandros, dirbančios kazino „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo, kad S. B. yra nuolatinis kazino lankytojas. Pasidomėjus dar sykį, gal kovo mėnesį, sužinojo, kad S. B. kazino lankosi ir toliau. Šias aplinkybes liudytojos patvirtino apklausiamos teisme (2 t. b. l. 97, 99, 100).

S. B. gyvenimo viešbutyje faktą taip pat patvirtina ir byloje esanti viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ registracijos kortelė (1 t. b. l. 8). Šioje kortelėje pažymėta svečio atvykimo (2011-11-21) ir išvykimo (2012-02-21) data, svečio vardas, pavardė (S. B.) bei administratoriaus ir svečio, t. y. S. B. parašai. Šių duomenų tikrumo apeliantas neginčija, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esančių įrodymų visuma neginčijamai įrodyta, kad S. B. apsigyveno viešbutyje nuo 2011-11-21 iki 2012-02-21, iš viešbučio išvyko už suteiktas paslaugas nesusimokėjęs. Tokie veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis neturėjo tikslo apgauti viešbučio ir nesumokėti, o nesumokėjo dėl finansinių sunkumų, laikytinos gyvybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus tai, kad iš pradžių S. B. už mėnesio gyvenimą viešbutyje sumokėjo, vėliau pratęsė susitarimą dėl gyvenimo viešbutyje, bet nemokėjo, leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas, žinodamas, kad negalės atsiskaityti už suteiktas paslaugas, toliau jomis naudojosi. Logiška manyti, kad bet kuris klientas, suprasdamas, kad neturės galimybės atsiskaityti, sutartį nutrauktų, tačiau S. B. to nepadarė ir savo apgyvendinimą viešbutyje pratęsė ne vieną kartą. Tokie veiksmai rodo nuteistojo tyčią ir pagrįstai vertinti kaip nusikaltimas.

Dėl turtinės žalos padarymo apgaule viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“. S. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme kaltės nepripažino, paaiškino, kad niekada šiame viešbutyje negyveno, viešbutis civilinio ieškinio nereiškia ir niekada nereikš (1 t. b. l. 125, 129; 2 t. b. l. 125). Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog bylos duomenimis įrodyta, kad S. B. gyveno viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ ir iš jo išvyko už paslaugas nesumokėjęs. S. B. kaltė įrodyta liudytojo P. S. parodymais. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas paaiškino, kad yra viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Į viešbutį 2012-03-06, apie 22.00 val. atvyko asmuo, prisistatęs S. B., pateikė jo vardu išduotus asmens dokumentus. Svečias pageidavo apsistoti tris paras, buvo informuotas, kad už nakvynę turi susimokėti į priekį, t. y. 360 Lt. S. B. pasakė, kad pinigų šiuo metu neturi , tačiau susimokės kitą dieną, t. y. kovo 7 d. Tačiau svečias nesusimokėjo, P. S., supratęs, kad tai yra nemokus klientas, 2012-03-09 registraciją panaikino. Dėl to viešbutis patyrė 360 Lt. turtinę žalą, tačiau civilinio ieškinio nereiškia (1 t. b. l. 29). Šiuos parodymus liudytojas patvirtino apklausiamas teisme (2 t. b. l. 99). Liudytojo nurodytas aplinkybes neginčijamai patvirtina byloje esanti svečio registracijos kortelė (1 t. b. l. 30). Šioje kortelėje užfiksuoti svečio asmens duomenys, atvykimo ir išvykimo data, svečio parašas. Apeliantas nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde nepaaiškino, kodėl jo vardu viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo registruotas kambarys, užpildyta ir pasirašyta registracijos kortelė. Apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo netikėti nuosekliais, neprieštaringais liudytojo parodymais, kuriuos patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys. S. B., neigdamas kaltę dėl šio epizodo, jokių logiškų, objektyviais duomenimis grindžiamų, įrodymų, leidžiančių pagrįstai abejoti pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, nepateikė. Konstatuotina, kad S. B. kaltė dėl šios veikos neginčijamai įrodyta.

Dėl turtinės žalos padarymo apgaule svečių namams „(duomenys neskelbtini)“. Nuteistasis S. B. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, nurodė, kad parodymus duos teisme (1 t. b. l. 129). Teisiamojo posėdžio metu S. B. paaiškino, kad „(duomenys neskelbtini)“ gyveno vieną parą. Atėjo vėlai vakare, sumokėti žadėjo ateinančią dieną. Pasakė, kad gyvens tris paras. Rytojaus dieną negrįžo, grįžo sekmadienį, norėjo sumokėti 90 Lt., tačiau jam pasakė, kad reikia mokėti 270 Lt. Apeliantas nesutiko ir nemokėjo (2 t. b. l. 125). Kolegija sprendžia, kad tokie apelianto teiginiai laikytini gynybine versija, kadangi juos paneigia kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Apklausiama liudytoja E. Š. paaiškino, kad yra viena iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkių. 2012-03-11 į svečių namus atvyko asmuo, prisistatęs S. B., pateikė asmenybę patvirtinantį dokumentą. Šis asmuo jau buvo žinomas, kadangi ir anksčiau buvo apsistojęs. Svečias pageidavo apsistoti trims paroms, jo buvo paprašyta susimokėti iš anksto, tačiau jis nurodė, kad ryte pasiims pinigus iš bankomato ir susimokės. Kadangi S. B. anksčiau buvo už paslaugas susimokėjęs, turėjo pasitikėjimą, todėl buvo apgyvendintas be išankstinio apmokėjimo. Administratorė užpildė svečio kortelę pagal S. B. pateiktą vairuotojo pažymėjimą, kurį paliko kaip garantą. Ryte, kovo 12 d., S. B. administratorei pasakė, kad kambaryje palieka savo daiktus kaip garantą, kad grįš ir susimokės už paslaugas. Tuomet administratorė paprašė S. B. pasirašyti įsipareigojimą kad už tris paras įsipareigoja sumokėti 270 Lt., ką S. B. ir padarė. Į svečių namus S. B. negrįžo ir už paslaugas nesumokėjo (1 t. b. l. 33, 34). Apklausiama teisme E. Š. šias aplinkybes patvirtino (2 t. b. l. 115, 116). E. Š. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai. Iš svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ svečio kortelės matyti, kad S. B. apsigyveno nuo 2012-03-11 tris paras. Kambario kaina parai 90 Lt., bendra suma už trijų parų apgyvendinimą 270 Lt. (1 t. b. l. 36). Aplinkybę, kad S. B. buvo žinoma apie tai, kad jis turės susimokėti 270 Lt. patvirtina jo ranka rašytas įsipareigojimas už trijų parų gyvenimą svečių namuose sumokėti minėtą pinigų sumą. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis turėjo mokėti tik 90 Lt. laikytina ne tik kad nelogiška, bet ir iš esmės paneigta aptartų aplinkybių visuma, kadangi parašydamas įsipareigojimą sumokėti 270 Lt. apeliantas su tokia suma sutiko ir jos neginčijo. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad apeliantas buvo atvykęs į svečių namus ketindamas sumokėti 90 Lt. Nustačius, kad S. B., iš anksto žinodamas, kad nesumokės už suteiktas paslaugas, apsigyveno svečių namuose ir iš jų išvyko nesumokėjęs, jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.

Dėl turtinės žalos padarymo apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantas savo kaltę dėl šio epizodo neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme. Nurodė, kad niekada negyveno ir jokių įrodymų, kad buvo priešingai, byloje nėra. Pirmos instancijos teismas priėjo išvados, kad dėl šio kaltinimo S. B. kaltė neginčijamai įrodyta liudytojų J. K., S. G. parodymais bei rašytiniais duomenimis. Įvertinusi minėtus duomenis kolegija daro išvadą, kad dėl šio epizodo S. B. nuteistas nepagrįstai, kadangi bylos duomenimis nenustatyta, jog jis laikotarpyje nuo 2012-03-27 iki 2012-03-31 gyveno UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytojas J. K., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Liudytojas paaiškino, kad S. B. atvyko 2012-03-27 apie 19.30 val., prisistatė, pateikė asmenybę patvirtinantį dokumentą – pasą. Buvo sutarta žodžiu, kad vienos paros kaina 100 Lt., bendrai reikės sumokėti 400 Lt. S. B. kaina tenkino, jis buvo apgyvendintas kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. B. išvyko 2012-03-31, išvyko nesusimokėjęs, negrąžino raktų nuo kambario bei pagrindinio įėjimo. Kambaryje buvo palikti jo daiktai: skutimosi peiliukai bei šampūnas (1 t. b. l. 30). Teisme J. K. apklaustas nebuvo, tačiau jo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas S. G., kuris UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo barmenu. Minėtas liudytojas apklausiamas teisme paaiškino, kad S. B. pas juo apsigyveno pirmą kartą, anksčiau negyveno. Užsisakė kambarį keturioms paroms, pažadėjo pinigus atnešti kitą dieną, bet nesumokėjo. Į kaltinamojo S. B. klausimą atsakė, kad registracijos knygos, svečio kortelės jie neturi, yra žodinis susitarimas, o kaltinamojo asmens tapatybės kortelę nufotografavo savo telefonu kaltinamajam pačiam leidus (2 t. b. l. 97). Šiuos parodymus aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kadangi minėti liudytojai turi suinteresuotumą bylos baigtimi, o jokių neginčijamų duomenų, paneigiančių S. B. versiją, kad jis „(duomenys neskelbtini)“ niekada nebuvo, byloje nėra. Byloje yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ kortelė (1 t. b. l. 51), kurioje nurodytas asmens vardas, pavardė, atvykimo bei išvykimo data, tačiau minėtas dokumentas nepasirašytas nei registravusi asmens, nei svečio, šiuo atveju S. B., todėl jo patikimumas aukštesnės instancijos teismui kelia abejonių ir nelaikomas įrodymu. Įrodymų liečiamumo bei leistinumo reikalavimų, kolegijos nuomone, neatitinka ir S. B. asmens dokumento kopija (1 t. b. l. 52). Neaišku, kokiomis aplinkybėmis, kuriuo laiku, kokias technines priemones naudojant padaryta minėta kopija ir kokias reikšmingas aplinkybes nagrinėjamu atveju ji patvirtina ar paneigia. Nepašalinus minėtų prieštaravimų ir nesant neginčijamų įrodymų, paneigiančių apelianto versiją ir neginčijamai patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, šis epizodas iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamas. 

Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad S. B. atliko eilę veiksmų siekiant vienintelio tikslo – pasinaudoti viešbučių teikiamomis paslaugomis ir už jas nesumokėti. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad žala atsirado kaip pasekmė S. B. atliktų veiksmų: buvo rezervuojami kambariai viešbučiuose, juose pagyvenama, po to išvykstama nepranešus ir nesumokėjus. Nors apeliantas teigia, kad jis nesumokėjo tik dėl to, kad tuo metu turėjo šiokių tokių sunkumų, tačiau niekur nesislėpė ir neketino nemokėti, šią versiją pirmos instancijos teismas pagrįstai laikė pasirinkta gynybos taktika, kadangi apelianto nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, tokių įrodymų apeliantas nenurodė ir savo skunde aukštesnės instancijos teismui. S. B. spėlionės, prielaidos, subjektyvus pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimas neturi įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, tyčios S. B. veiksmuose buvimą rodo ir paties apelianto veiksmai. Viešbučiuose jis gyvendavo ne vieną parą, naudodavosi jų teikiamomis paslaugomis, keisdavo kambarius, raginamas susimokėti viešbučio darbuotojams aiškindavo, kad sumokės kitą dieną ir po to išvykdavo. Minėtos aplinkybės tik patvirtina, kad tokie apelianto veiksmai nelaikytini paprastu vengimu atsiskaityti už paslaugas, kadangi apeliantas dar iki paslaugų jam suteikimo žinojo, kad susimokėti už jas negalės, tačiau apie tai paslaugų teikėjo iš anksto neinformavo.

Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai atskleidė nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 186 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius, pagrįstai pripažino kaltu ir skyrė adekvačią padarytoms nusikalstamoms veikoms bausmę. Ta aplinkybė, kad pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, kad neginčijamai įrodyta, jog S. B. padarė minėtas nusikalstamas veikas, ne visiškai tiksliai nustatė kai kurias faktines aplinkybes, esminės reikšmės sprendžiant galutinės bausmės klausimą neturi, todėl nelaikytina, kad paskirta bausmė yra per griežta.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl S. B. padarytos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos, paremtos visapusiška byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kas reiškia, kad kaltininkas suvokia, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas jam neteisingus duomenis, meluoja, nutyli ar iškraipo esmines aplinkybes, faktus ir pan. Taip veikdamas asmuo supranta, kad kitas asmuo bus suklaidintas ir nori taip veikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad S. B., neturėdamas tam teisės, tarėsi dėl K. M. Ž. priklausančio žemės sklypo pardavimo, sudarė su D. M. avansinio mokėjimo sutartį pagal kurią iš D. M. savo naudai įgijo 2000 Lt., skirtų avansiniam mokėjimui žemės savininkei. D. M. patvirtino, kad S. B. jai sakęs, jog turi žemės savininkės įgaliojimą, tačiau jo nerodė, pateikė jai miško dokumentus, ji pageidavo susipažinti su pardavėju, tačiau S. B. paaiškino, kad žemės savininkė yra Amerikoje, žada grįžti ir tada bus galima susitikti. Tačiau susitikimas neįvyko, S. B. paaiškino, kad savininkė susilaužė ranką. Liudytoja K. M. Ž. paaiškino, kad jokio įgaliojimo, nei raštu, nei žodžiu S. B. dėl savo žemės pardavimo nebuvo davusi, apie jokią avansu paimtą 2000 Lt. sumą ji nežino, apie tai sužinojo tik sulaukusi D. M. skambučio. Šių duomenų pagrindu teisingai konstatuota, kad S. B. nukentėjusiosios D. M. atžvilgiu panaudojo apgaulę, pateikė jai neteisingą informaciją apie tai, kad turi visus reikiamus įgaliojimus tvarkyti žemės pirkimo – pardavimo reikalus, ko pasekoje D. M. neteisėtų S. B. veiksmų įtakoje pasirašė avansinio mokėjimo sutartį ir perdavė nuteistajam 2000 Lt., kurių šis neturėjo teisės gauti. Logiška manyti, kad D. M., žinodama, jog S. B. neturi teisės veikti žemės savininkės K. M. Ž. vardu, pinigų jam nebūtų perdavusi. Aptartų duomenų, kolegijos nuomone, pakanka apelianto kaltei dėl LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyti, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. B. kaltas dėl sukčiavimo ir paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistojo S. B. nurodytos aplinkybės, kad teismas, nagrinėdamas jo bylą, buvo šališkas, turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis ir aukštesnės instancijos teismo laikomos neįrodytomis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose, jam buvo išaiškintos jo teisės, jis turėjo realią galimybę reikšti teismui nušalinimus, teikti prašymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams. Susipažinus su teisiamųjų posėdžių protokolų turiniu matyti, kad S. B. nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai nepareiškė nė karto, taip pat nereiškė nušalinimų ir valstybinį kaltinimą palaikiusiems prokurorams. Remiantis tuo darytina logiška išvada, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu teismu pasitikėjo, o jo abejonės teismo nešališkumu atsirado tada kai buvo priimtas jam nepalankus nuosprendis. Ta aplinkybė, kad teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įvertino aplinkybes, jog apeliantas yra teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka nelaikytina pagrindu, leidžiančiu abejoti teismo nešališkumu. Minėtos aplinkybės yra svarbios individualizuojant bausmę, todėl jos pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptartos pagrįstai. Jokių kitų LR BPK 58 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų, leidžiančių pagrįstai abejoti teismo nešališkumu, apeliantas skunde nenurodė, tokių pagrindų buvimo nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Patikslinti nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę nustatant, kad S. B. viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ gyveno nuo 2009-03-17 iki 2009-03-27.

Neįrodžius, kad S. B. gyveno UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2012-03-27 iki 2012-03-31, šią testinę veiką iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria patenkintas civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio netenkinti.

Priteistą iš nuteistojo S. B. civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės žalos dydį sumažinti 1155 Lt.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas teisėjas                                                                           Arūnas Paštuolis

Teisėjai                                                                                                              Svetlana Jurgaitienė

                                                                                                                            Danguolė Šiugždinytė