Civilinė byla Nr. e2-785-798/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00355-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs trečiojo asmens A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auksinis kamštis“ bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinės bylos Nr. eB2-279-431/2020),
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Auksinis kamštis“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi pripažino BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:
2.1. 2015 m. gruodžio 28 d. BUAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama direktoriaus A. R., sudarė paskolos sutartį su A. R., kuria pastarajam paskolino 110 000 Eur su 4 procentų metinių palūkanų iki 2024 metų, paskolos tikslinė paskirtis - apyvartinėms lėšoms. 2017 m. gruodžio 30 d. BUAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama direktoriaus A. R., sudarė paskolos sutartį su A. R., kuria pastarajam paskolino 32 600 Eur.
2.2. Didžioji dalis bendrovės kreditorių reikalavimų buvo atsiradę dar iki 2015 m. gruodžio 28 d. paskolos sutarties sudarymo, įsiskolinimai kreditoriams nebuvo padengti ir 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutarties sudarymo metu.
2.3. Teismas, vertindamas trečiojo asmens sudarytas su jo vadovaujama bendrove paskolos sutartis, kai už abi šalis pasirašo tas pats asmuo, padarė išvadą, kad buvo sudarytas žinomai nenaudingas bendrovei sandoris, paskolinant fiziniam asmeniui lėšas, kurios tinkamai vadovaujant bendrovei turėjo būti panaudotos bendrovės apyvartinėms lėšoms ir / ar turimų įsipareigojimų vykdymui. ????????Paskolos sutarčių įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis priemonėmis, o šių sutarčių sudarymo nenaudingumas šiuo metu jau yra patvirtintas ir skolininko negalėjimu tą prievolę įvykdyti bei atitinkamai nesant galimybės išieškoti skolą priverstine tvarka. A. R. pasiskolino iš BUAB „Auksinis kamštis“ 142 000 Eur, o BUAB „Auksinis kamštis“ skolos kreditoriams sudaro 149 875,10 Eur.
2.4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organo – direktoriaus A. R. veiksmai, pasireiškę nenaudingų bendrovei paskolų sutarčių sudarymu, išimant pinigus iš bendrovės apyvartinių lėšų ir juos perimant savo asmeniniam naudojimui, vengiant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas preziumavo, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent aukščiau nurodytų A. R. veiksmų, kurie privedė įmonę prie bankroto, tai yra egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Trečiasis asmuo A. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Lūšna“ prašymą pripažinti BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotą tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad suinteresuotas asmuo, būdamas bankrutavusios bendrovės akcininku ir vadovu, sąmoningai siekė bloginti įmonės turtinę padėtį ir privedė bendrovę prie bankroto. Taigi, teismas nenustatė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių, kuriuos, vadovaujantis LAT praktika, yra privalu nustatyti pripažįstant bankrotą tyčiniu.
3.2. Trečiasis asmuo, būdamas bendrovės akcininku ir vadovu, neskaičiuodamas darbo valandų asmeniškai rūpinosi bendrovės veikla (užsakinėjo prekes, derėjosi su kontrahentais, koordinavo darbuotojus ir t. t.) ir dėjo maksimalias pastangas užtikrinti bendrovės veiklos stabilumą ir tęstinumą. Iki pat 2018 m. pavasario suinteresuotas asmuo tikėjo, kad bendrovės finansinius rezultatus pavyks pagerinti, bet dėl itin didelės Vilniaus barų konkurencijos, darbuotojų kaitos, mokestinių prievolių naštos veiklą teko sustabdyti. Svarbu pabrėžti tai, kad tiek situacija rinkoje, tiek konkreti BUAB „Auksinis kamštis“ situacija buvo puikiai žinoma procesą dėl tyčinio bankroto iniciavusiam kreditoriui (patalpų nuomotojui). A. R. ne kartą prašė nuomotojo mažinti patalpų nuomos mokestį, tačiau nuomotojas tai daryti atsisakė ir toleravo situaciją, kuomet bendrovė objektyviai negalėjo mokėti nuomos mokesčio ir skola už nuomą kaupėsi.
3.3. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat nukrypo nuo įrodinėjimo standarto, taikomo šios kategorijos bylose. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu visiškai nevertino: kad bendrovė dėl apyvartinių lėšų trūkumo ir priėmus įstatymo pataisas dėl alkoholio vartojimo taisyklių sugriežtinimo, susidūrė su veiklos trukdžiais, ženkliai sumažėjo klientų srautai; b) kad 110 000 Eur paskola A. R. buvo suteikta dar 2015 metais, t. y. beveik prieš 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo, kada bendrovės finansinė situacija nebuvo bloga; kad tiek paskolų suteikimo metu, tiek vėliau bendrovė gavo pelno, aktyviai vykdė veiklą, sudarė sandorius ir vykdė prisiimtus įsipareigojimus; kad bendrovės nemokumas konstatuotas tik 2018 m. balandį bendrovei iškėlus bankroto bylą; kad A. R. civilinės atsakomybės klausimas bendrovės atžvilgiu yra išspręstas 2018 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymu, kuris šiai dienai yra vykdomas; kad A. R. baudžiamosios atsakomybės klausimas yra išspręstas nesant nustatytų tyčinio bankroto požymių; kad sudarant paskolos sutartis viso labo buvo įforminta atskaitingo asmens (bendrovės direktoriaus) skola bendrovei, susidariusi per ilgą laikotarpį iki paskolos sutarčių sudarymo, todėl paskolos sutartyse nurodomų sumų bendrovė niekaip negalėjo panaudoti atsiskaitymui su kreditorius – šios sumos jau anksčiau panaudotos bendrovės verslo interesais, tačiau bendrovės vadovas neturėjo šių sumų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų dėl rinkos, kurioje veikė bendrovė, specifikos (rinkos realybė tokia, kad dalis paslaugų teikėjų, tokių kaip barų muzikantai, kiti atlikėjai, tiesiog jokių pinigų apskaitos dokumentų neišduoda).
3.4. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovas turi teisę sudaryti sandorius bendrovės vardu su pačiu savimi, jeigu nėra interesų konflikto ir nepažeidžiami bendrovės interesai. Kaip patvirtino byloje trečiojo asmens pateikti įrodymai, tiek paskolų suteikimo metu, tiek vėliau bendrovė gavo pelno, aktyviai vykdė veiklą, sudarė sandorius ir vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Taigi, sudarytos paskolų sutartys nepažeidė nei bendrovės, nei jos kreditorių interesų.
3.5. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs vien pirmąją sąlygą – atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimus (su kuo sutikti taip pat nėra pagrindo, kadangi paskolų sutarčių sudarymas negali būti aiškinamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo kontekste), tačiau visiškai nenustatęs nei antrosios, nei trečiosios sąlygų. Tokia išvada, be kita ko, darytina atsižvelgiant į tai, kad bendrovė su darbuotojais atsiskaitinėjo, o pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas net nebuvo įrodinėjamas pareiškėjo ir nebuvo vertinamas pirmosios instancijos teismo.
3.6. Skundžiama nutartis, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, yra neišsami ir nepakankamai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, ne tik nevertino trečiojo asmens nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, bet taip pat visiškai nepasisakė, kodėl atmeta jo nurodytus išsamius argumentus bei pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Skundžiamoje nutartyje teismas akivaizdžiai ignoravo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus (t. y. visiškai dėl jų nepasisakė ir jų neaptarė), kurie buvo reikšmingi sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Skundžiamoje nutartyje sprendime nėra byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais paremtų teismo išvadų.
4. BUAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama bankroto administratoriaus Ž. B., pateikė atsiliepimą į apelianto A. R. atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Kreditorė UAB „Lūšna“ kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (turto pasisavinimas) A. R. atžvilgiu. Pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2019 m. balandžio 12 d. nutarimu. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroras skundą, dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, jį atmetė 2019 m. gegužės 29 d. nutarimu. Nesutikdama su prokuroro 2019 m. gegužės 29 d. nutarimu, UAB „Lūšna“ pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau ir šis kreditorės skundas teisme buvo atmestas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi. 2019 m. liepos 30 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Lūšna“ skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutarties, jį atmetė. Taip pat iš A. R. paskolos sutartimis sudarytomis 2015 m. gruodžio 28 d. bei 2017 m. gruodžio 30 d. paskolinta suma taip pat yra priteista BUAB „Auksinis kamštis“ naudai 2018 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-24879862/2018, vykdomas išieškojimas. Nors šie argumentai buvo išdėstyti teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose bei nurodyti teismo posėdžio metu, Vilniaus apygardos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, dėl jų nepasisakė ir jų neįvertino.
4.2. Suinteresuotas asmuo sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti išsamiai išanalizuota įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimai, veiksmai bei jų tikslai ir bankrotas pripažįstamas tyčiniu tik tais atvejais, kai aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Nagrinėjamu atveju, įmonės veikla, sprendimai bei jų tikslai nebuvo išanalizuoti, nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp blogo įmonės valdymo ir įmonės padėties esminio pabloginimo sudarius 2015 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartį, kuria BUAB „Auksinis kamštis“ suinteresuotam asmeniui suteikė didžiausią paskolą – 110 000 Eur, jos suteikimo momentu, įmonė finansinių sunkumų neturėjo, nes bendrovės grynąjį pelną sudarė 15 596 Eur.
5. Pareiškėja UAB „Lūšna“ pateikė atsiliepimą į apelianto A. R. atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-279431/2020 palikti nepakeistą, suinteresuoto asmens A. R. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Atskirajame skunde nurodyta, kad teismas netinkamai vertino suinteresuoto asmens atsiliepimų argumentą, jog suinteresuotas asmuo niekuomet tyčia nesiekė bloginti bendrovės būklės, t. y. niekada nuosekliai ir kryptingai nesiekė bendrovės nemokumo. Atvirkščiai, aktyviu veikimu bendrovės vadovas siekė užtikrinti bendrovės ir jos kreditorių interesų apsaugą, kuo įmanoma operatyviau atsiskaitant tiek su valstybės biudžetu, tiek su darbuotojais, tiek su sutarčių partneriais (įmonėmis). Pareiškėjos manymu, šis atskirojo skundo argumentas prieštarauja civilinėje byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Pavyzdžiui, BUAB „Auksinis kamštis“ 2017 m. spalio 11 d. prašyme dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo ir mokestinės paskolos sutarties sudarymo nurodyta, kad „Bendrovės mokestinė nepriemoka pradėjo kauptis nuo 2014 m. vidurio. Išieškojimas vykdomas iš banko sąskaitų ir per antstolius“.
5.2. Taip pat bylos medžiagoje yra antstolio S. M. patvarkymas, kuriame nurodyta, kad buvo vykdomas 30 08,82 Eur skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) išieškojimas pagal 2014 m. spalio 29 d. išieškojimo dokumentą. Nežiūrint to, kad jau nuo 2014 metų VMI vykdė mokestinės skolos išieškojimą iš BUAB „Auksinis kamštis“ turto, bendrovės direktorius A. R. 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį su pačiu savimi A. R., kuria paskolino pats sau BUAB „Auksinis kamštis“ priklausančius 110 000 Eur su 4 procentų metinių palūkanų iki 2024 metų. Paskolos tikslinė paskirtis – apyvartinėms lėšoms. Šis suinteresuoto asmens veiksmas akivaizdžiai prieštarauja jo valdomos bendrovės interesams ir paneigia atskirojo skundo teiginius apie neva tai suinteresuoto asmens pastangas užtikrinti atsiskaitymą su valstybės biudžetu.
5.3. Atskirajame skunde taip pat nurodyta, kad paskolų suteikimo metu ir vėliau bendrovė gavo pelno, aktyviai vykdė veiklą, sudarė sandorius ir vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Bendrovės nemokumas konstatuotas tik 2018 m. balandį bendrovei iškėlus bankroto bylą. Šie atskirojo skundo argumentai prieštarauja faktinėms bendrovės veiklos aplinkybėms. Bendrovė finansinių problemų turėjo nuo 2014 metų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi iškėlė BUAB „Auksinis kamštis“ bankroto bylą, kurią Lietuvos apeliacinio teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi panaikino. Taigi BUAB „Auksinis kamštis“ balansavo ties nemokumo riba nuo 2014-2015 metų. Todėl atskirojo skundo teiginiai apie gerą atsakovo finansinę padėtį neturi jokio pagrindo. Vos tik Lietuvos apeliacinis teismas nutraukė BUAB „Auksinis kamštis“ bankroto procedūrą, 2017 m. gruodžio 30 d. A. R. pasiskolino dar 32 600 Eur iš BUAB „Auksinis kamštis“ kasos.
5.4. Atskirajame skunde nurodyta, kad paskolos sutartyse nurodytos sumos buvo panaudotos bendrovės verslo interesais, tačiau bendrovės vadovas neturėjo šių sumų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų dėl rinkos, kurioje veikė bendrovė, specifikos. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neprivalo vertinti suinteresuoto asmens nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvimo nėra pateikta jokių įrodymų. Pagal CPK 185 straipsnį teismas vertina šalių pateiktus įrodymus, o ne šalių nurodytas aplinkybes. Trečiasis asmuo neturėjo teisės tvarkyti bendrovės finansinę atskaitomybę tokiu būdu, kaip jis teigia nereikalaudamas pinigų apskaitos dokumentų iš muzikantų ir atlikėjų. Tai padaręs suinteresuotas asmuo turi prisiimti savo veiksmų pasekmių riziką.
5.5. Atskirajame skunde nurodyta, kad skundžiama nutartis, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, yra neišsami ir nepakankamai motyvuota. Su šiuo argumentu pareiškėja nesutinka, nes suinteresuoto asmens neteisėti veiksmai yra akivaizdūs, jų negalima pateisinti normalia verslo rizika, rinkos svyravimais, ar didele konkurencija.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
7. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra paduotas iki JANĮ įsigaliojimo, jo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu taikomos ĮBĮ, galiojusio iki JANĮ įsigaliojimo, nuostatos.
Dėl atskirojo skundo argumentų
8. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo klausimas.
9. BUAB „Auksinis kamštis“ Juridinių asmenų registre yra įregistruota 2011 m. kovo 21 d. Pagrindinė bendrovės veikla – kitų maitinimo paslaugų teikimas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą BUAB „Auksinis kamštis“. Įmonės bankroto administratoriumi paskirtas Ž. B.. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi BUAB „Auksinis kamštis“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Patvirtintas BUAB „Auksinis kamštis“ kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašas, bendra kreditorinių reikalavimų suma sudaro 148 943,47 Eur. Pareiškėja, trečios eilės kreditorė UAB „Lūšna“ turi 68 393,94 Eur dydžio reikalavimą bankrutavusiai įmonei.
10. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, vykdant įmonės bankroto procedūras.
11. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
12. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
13. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
14. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB „Auksinis kamštis“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
16. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, t. y. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 28 d. BUAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama direktoriaus A. R., sudarė paskolos sutartį su A. R., kuria pastarajam paskolino 110 000 Eur su 4 procentų metinių palūkanų iki 2024 metų, paskolos tikslinė paskirtis – apyvartinėms lėšoms. 2017 m. gruodžio 30 d. BUAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama direktoriaus A. R., sudarė paskolos sutartį su A. R., kuria pastarajam paskolino 32 600 Eur. Bendra buvusio direktoriaus skola įmonei – 142 600 Eur. Įmonės skola kreditoriams – 148 943,47 Eur.
18. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos motyvus: pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei ignoravo ir nevertino ginčo nutartyje apelianto paaiškinimų, apelianto civilinės ir baudžiamosios atsakomybės klausimas yra išspręstas, priteisus iš apelianto skolintas sumas bei nutraukus ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu; pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad bendrovė, paskolų suteikimo metu buvo pelningai veikianti, generavo pajamas, o nemokumo momentas buvo konstatuotas tik iškėlus bendrovei bankroto bylą.
19. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią procesinę normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo kelias nagrinėjamai bylai reikšmingas įrodymų vertinimo taisykles: pirma, civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010); antra, vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015); trečia, kilus abejonėms dėl įrodymų patikimumo, šias abejones pašalina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).
20. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodyti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji onus probandi (įrodinėjimo naštos) paskirstymo taisyklė. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017).
21. Taigi pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.2.-3338-119/2015, kuriuo trečiajam asmeniui paskirta bauda už Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso 506 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.6.-1341-935/2017, kuriuo paskirta bauda apeliantui už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.6.-5831-932/2017, kuriuo paskirta bauda apeliantui už ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. eL2-24879-862/2018, kuriuo iš A. R. BUAB „Auksinis kamštis“ naudai buvo priteista 142 600 Eur nustatytos aplinkybės laikomos prejudicinėmis šioje civilinėje byloje, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu
22. Dar 2015 metų nutarime Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. bankrutavusios bendrovės skola valstybės biudžetui sudarė 14 531,39 Eur. Teismas, skirdamas buvusiam bendrovės vadovui baudą konstatavo, kad bendrovės vadovas, žinodamas, jog bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, apie vykdomus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus bei esančius įsipareigojimus VMI, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad nurodyta atsiskaitymų atlikimo tvarka ir eiliškumas buvo pažeisti, kadangi buvo vykdomi atsiskaitymai su kitais kreditoriais, nepaisant to, kad nebuvo atsiskaityta su trečios eilės kreditoriumi – VMI. Esant tokiam bendrovės direktoriaus neveikimui, buvo pažeisti kreditoriaus – VMI interesai. Po Vilniaus miesto apylinkės teismo priimto 2015 m. kovo 24 d. nutarimo situacija nepasikeitė. Aplinkybės, kad apeliantas nesilaikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo konstatuotos ir Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtuose 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimuose. Darytina išvada, kad bendrovės vadovas nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nuo 2014 iki 2017 metų.
23. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Šioje dalyje sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą.
24. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi, kaip teisingai nurodė apeliantas, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne vieną kurį nors nurodytą elementą, o visus tris: 1) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 2) nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, 3) įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota tik pirmoji sąlyga, su kurios konstatavimu apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonė netinkamai atsiskaitinėjo su darbuotojais bei teismas nekonstatavo bendrovės vadovui pareigos kreiptis dėl bankroto bylos inicijavimo.
25. Nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, kad pareiškėja, prašydama pripažinti BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotą tyčiniu neįrodinėjo, kad apeliantas pažeidė pareigą inicijuoti bankroto bylą, kadangi teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis).
26. Taigi išanalizavus nagrinėjamam klausimui aktualią teismų praktiką, prejudicinį faktą turinčias aplinkybes, nustatytas kitose civilinėse bylose, darytina išvada, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Todėl nagrinėjamu bankrotas nepripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis tikslintina.
Dėl argumentų susijusių su bendrovės mokumu
27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad bendrovės nemokumas susidarė tik jai iškėlus bankroto bylą, t. y. 2018 metais. Pažymėtina, jog VMI, pateikusi teismui pareiškimą dėl bankroto bylos BUAB „Auksinis kamštis“ iškėlimo nurodė, kad bendrovės skolos susidarė nuo 2014 metų, t. y. mokesčio už aplinkos teršimą nepriemoka susidarė už 2014-2015 metus; gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka susidarė už 2016 m. gruodžio, 2017 m. vasario-gruodžio mėnesius; pelno mokesčio nepriemoka susidarė už 2015-2016 metus; pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka susidarė už 2014 m. kovo, gegužės-liepos, rugsėjo-gruodžio, 2015 m. sausio-gegužės, spalio-gruodžio, 2016 m. sausio-gruodžio, 2017 m. sausio-gruodžio mėnesius. BUAB „Auksinis kamštis“ mokesčių administratoriui teikė šių mokesčių deklaracijas, tačiau jose apskaičiuotų mokesčių sumų nesumokėjo. Taigi, vargu ar galima sutikti su apelianto teiginiu, kad jis, būdamas bendrovės akcininku ir vadovu, rūpinosi bendrovės veikla ir dėjo maksimalias pastangas užtikrinti bendrovės veiklos stabilumą ir tęstinumą. Be to, bendrovė nesiekė atsiskaityti su valstybės biudžetu ir geranoriškai padengti susidariusius įsipareigojimus, todėl kreditorius ėmėsi veiksmų priverstiniam išieškojimui vykdyti. Trečiasis asmuo į kreditorių dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo ir mokestinės paskolos sutarties sudarymo kreipėsi tik 2017 m. spalio 11 d., t. y. po to, kai VMI pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo paliktas nenagrinėtas. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad bendrovė nuo 2014 metų susidūrė su finansiniais sunkumais.
28. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį, o ieškovės VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei BUAB ,,Auksinis kamštis“ paliko nenagrinėtą todėl, kad VMI pranešimas apie ketinimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nebuvo palaikytas tinkamu ir atitinkančiu ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus. Ir nors nurodytoje byloje panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartis neturi prejudicinės galios šioje nagrinėjamoje byloje, įstatymas nedraudžia vadovautis byloje esančiai duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi nurodytoje byloje esantys duomenys rodo, kad 2014 metais įmonė galimai jau buvo nemoki, kadangi jos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės.
29. Pagal BUAB „Auksinis kamštis“ pateiktą balansą už 2017 metus nustatyta, kad tiek 2016, tiek ir 2017 metais virš 80 procentų bendrovės turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Tačiau nesant įrodymų, pagrindžiančių šių sumų gavimo realumą, per vienerius metus gautinos sumos negali būti laikomos realiu bendrovės turtu. Susipažinus su finansinės atskaitomybės duomenimis, kuriuos BUAB „Auksinis kamštis“ teikė VĮ Registrų centrui nustatyta, kad 2013 ir 2014 metais bendrovė veikė nuostolingai, tačiau palaipsniui šį nuostolį mažino. 2015 metais bendrovė sugeneravo 15 596 Eur grynojo pelno, o 2016 metais – 29 177 Eur. Taigi sutiktina su apelianto argumentais, kad bendrovė gavo grynojo pelno, tačiau bendrovės gaunamas grynasis pelnas yra gerokai mažesnis nei bendrovės suteikta paskola buvusiam vadovui, įvertinus dar ir tai, kad nuo 2014 metų bendrovė buvo skolinga valstybės biudžetui. Be to, šie duomenys parodo ir tai, kad bendrovės padėtis, susidūrus su finansiniais sunkumais, laikinai pagerėjo 2015 ir 2016 metais, tačiau šis pagerėjimas nesąlygojo finansinių sunkumų išnykimo, todėl manytina, kad jie nebuvo laikino pobūdžio.
30. Susipažinus su atsakovės balansu už 2014–2016 metus nustatyta, kad 2014 metais bendrovė turėjo turto, kurio bendra vertė buvo 507 693 Lt, o ilgalaikių įsipareigojimų vertė buvo lygi 502 025 Lt. Ir nors pagal kasacinio teismo praktiką nemokumui konstatuoti lemiamos reikšmės turi ne visi įsipareigojimai, o tik pradelsti, situacija, kai bendrovės skolos sudaro beveik tokią pat sumą kaip ir turimas turtas, negalima vadinti finansiniu stabilumu, juolab, kad bendrovė veikė nuostolingai. 2015 metais bendrovės įsipareigojimai (215 333 Eur) jau viršijo į balansą įrašyto turto vertę (171 299 Eur), o daugiau nei pusę bendrovės įsipareigojimų sudarė po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai (118 032 Eur).
31. Apeliantas nurodė, kad bankroto administratoriaus ataskaitoje yra aiškiai nurodyta, kad įmonė dėl apyvartinių lėšų trūkumo ir priėmus įstatymo pataisas dėl alkoholio vartojimo taisyklių sugriežtinimo, susidūrė su veiklos trukdžiais, ženkliai sumažėjo klientų srautai. Ir nors apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka, kad dėl alkoholio vartojimo taisyklių sugriežtinimo, apelianto bendrovė, kaip ir kitos panašias paslaugas teikiančios įmonės, galėjo susidurti su sunkumais, tačiau nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad bendrovės bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė.
32. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė BUAB „Auksinis kamštis“ teikė pirmosios instancijos teismui nekorektiškus duomenis apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus. Atsakovės pateiktame kreditorių sąraše nurodyta, kad BUAB „Auksinis kamštis“ mokesčių administratoriui buvo skolinga 46 270,30 Eur, tačiau VMI duomenimis atsakovės skola 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 52 136,60 Eur. Teismas, įvertinęs tikslų įsiskolinimo VMI dydį sprendė, kad BUAB „Auksinis kamštis“ pradelsti įsipareigojimai 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 85 220,09 Eur, o ne 79 353,70 Eur kaip teigė atsakovė.
33. Dėl aukščiau nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bankrutavusi bendrovė sudarydama paskolos sandorius su bendrovės vadovu ne tik turėjo finansinių problemų, tačiau ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, todėl šie sandoriai nebuvo naudingi nei pačiai bendrovei, nei kreditoriams, tokiu būdu buvo pažeistos tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių teisės.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
34. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovas turi teisę sudaryti sandorius bendrovės vardu su pačiu savimi, jeigu nėra interesų konflikto ir nepažeidžiami bendrovės interesai. Tačiau nesutiktina su apeliantu kad į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad tiek paskolų suteikimo metu, tiek vėliau bendrovė gavo pelno, aktyviai vykdė veiklą, sudarė sandorius ir vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Taigi, sudarytos paskolų sutartys nepažeidė nei bendrovės, nei jos kreditorių interesų.
35. Kaip jau anksčiau pažymėta, kad bendrovės vadovas veiklą organizavo taip, kad nebuvo laikomasi atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo. Taigi sudarant abi paskolos sutartis (2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d.) apeliantas A. R., žinojo apie tai, kad jis turi kreditorinių įsipareigojimų valstybės biudžetui ir nepaisant to sudarė paskolos sutartis, kurių pagrindu iš bendrovės gavo 142 600 Eur paskolą. Taigi, tokiais savo veiksmais jis pažeidė bendrovės ir mažiausiai vieno jos kreditoriaus (VMI) interesus.
36. Pažymėtina ir tai, kad pirmoji paskolos sutartis buvo sudaryta po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.2.-3338-119/2015, kuriuo trečiajam asmeniui paskirta bauda už Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso 506 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, priėmimą. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pareiškėja, antroji paskolos sutartis (2017 m. gruodžio 30 d.) buvo sudaryta tuoj po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi paliko VMI pareiškimą dėl bankroto BUAB „Auksinis kamštis“ iškėlimo nenagrinėtu ir po to, kai apeliantas 2017 m. spalio 11 d. kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo ir mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Šie duomenys rodo tai, kad apeliantas kryptingai veikė taip, jog būtų galimai apsunkinta galimybė bendrovei atsiskaityti su kreditoriais.
37. Apeliantas nurodė, kad kreditorė UAB „Lūšna“ kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (turto pasisavinimas) A. R., BUAB „Auksinis kamštis“ direktoriaus, atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas. Apelianto teigimu, jo baudžiamosios atsakomybės klausimas yra išspręstas, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia. Be to, pripažinus bankrotą tyčiniu, bus priimti vienas kitam prieštaringi teismo sprendimai, kad pagal kasacinio teismo praktiką yra grubus pažeidimas. Taip pat pažymi, kad civilinės atsakomybės klausimas apelianto atžvilgiu jau yra išspręstas, jam suteiktos paskolos yra priteistos bankrutavusiai bendrovei teismo įsakymu, išieškojimas jau vykdomas.
38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
39. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, teigdamas, jog jo atsakomybės klausimas yra visiškai išspręstas sutapatina tyčinį bankrotą su nusikalstamu, nors tai yra dvi skirtingos kategorijos, iš kurių kyla skirtingos atsakomybės formos, t. y. vienu atveju civilinė, kitu atveju – baudžiamoji. Vienam teismui nusprendus, jog bankrotas yra tyčinis, nebūtinai jį pripažins nusikalstamu baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas ir atvirkščiai.
40. Be to, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.) tuo atveju jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Nagrinėjamu atveju yra pakankamai įrodymų, kad bendrovės vadovas nesiekė atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ir pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas valstybės biudžetui bei, kaip pats nurodė, augančią skolą už patalpų nuomą, iš bendrovės pasiskolino. Ir nors apeliacinio teismo vertinimu negalima vienareikšmiškai teigti, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, tačiau yra pakankamas pagrindas išvadai, kad egzistuoja ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės finansinės padėties esminio pabloginimo.
41. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad bankroto pripažinimas tyčiniu, esant civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, yra juridinis faktas, sukuriantis pagrindą bankrutavusios dėl tyčinio bankroto įmonės kreditoriams reikšti kaltiems dėl tyčinio bankroto asmenims tiesioginius ieškinius dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro šių kreditorių nepatenkintų reikalavimų dalis. Tokiais ieškiniais gali būti prašoma skirtingos kilmės žalos atlyginimo bei skirtingas ieškinių faktinis pagrindas.
42. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas pasekmes, t. y. bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrotą pripažinus tyčiniu taip pat sukuriama priežastinio ryšio tarp už tyčinį bankrotą atsakingo asmens neteisėtų veiksmų (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žalos (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo sumos, neišieškotos bankroto procese) teisinė prezumpcija, kurią dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
43. Taigi, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra prielaida spręsti dėl įmonės per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumo ir atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės.
44. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad sudarant paskolos sutartis buvo įforminta atskaitingo asmens (bendrovės direktoriaus) skola bendrovei, susidariusi per ilgą laikotarpį iki paskolos sutarčių sudarymo, todėl paskolos sutartyse nurodomų sumų bendrovė niekaip negalėjo panaudoti atsiskaitymui su kreditorius – šios sumos jau anksčiau panaudotos bendrovės verslo interesais, tačiau bendrovės vadovas neturėjo šių sumų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų dėl rinkos, kurioje veikė bendrovė, specifikos (rinkos realybė tokia, kad dalis paslaugų teikėjų, tokių kaip barų muzikantai, kiti atlikėjai, tiesiog jokių pinigų apskaitos dokumentų neišduoda). Pareiškėja su tokiais argumentais nesutiko ir nurodė, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės tvarkyti bendrovės finansinę atskaitomybę, nereikalaudamas apskaitos dokumentų iš muzikantų ir atlikėjų. Tai padaręs trečiasis asmuo turi prisiimti savo veiksmų pasekmių riziką. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pareiškėjos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais šioje dalyje.
45. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus minėto straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais.
46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
47. Taigi, nors šiuo atveju bendrovės bankrotas tyčiniu nepripažintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, tačiau nagrinėjamu atveju yra pagrindo spręsti, kad buvęs bendrovės vadovas netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, nereikalaudamas iš atlikėjų ir muzikantų apskaitos dokumentų už suteiktas paslaugas. Tokiu atveju trečiasis asmuo prisiima tokių veiksmų riziką ir iš to kilsiančias pasekmes.
48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad paskolos sutarčių sudarymo momentu BUAB „Auksinis kamštis“ jau turėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų valstybės biudžetui, tikėtina, kad paskolos sutartimis buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, kurie jau buvo kreipęsi į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Apeliantas A. R. prašė priteisti iš pareiškėjos UAB „Lūšna“ 705,43 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atskirojo skundo parengimą bei pateikimą teismui. Atskirąjį skundą atmetus, o pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria BUAB „Auksinis kamštis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, palikus nepakeistą, apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
50. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į šios nutarties 22-26 punktus yra pagrindas pašalinti iš ginčijamos nutarties motyvuojamosios dalies nuostatą, kad BUAB „Auksinis kamštis“ pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.
51. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties motyvuojamąją dalį pašalinant iš jos nuostatą, kad bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auksinis kamštis“ bankrotas pripažintinas tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.
Teisėjas Antanas Rudzinskas