Administracinė byla Nr. A-172-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02095-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5;

37.2; 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. E. (I. E.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas I. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), kurį patikslino (I t., b. l. 165–167A), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti jam praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpio nuo 2005 m.  balandžio mėnesio iki 2006 m. lapkričio mėn. atitinkamais periodais buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiančius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Europos komiteto prieš kankinimą nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad visose kalinimo kamerose (Nr. 9, 10, 6, 7, 4) jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerose per langus pūtė vėjas, žiemą buvo labai šalta ir drėgna, nebuvo jokios ventiliacijos, neužteko apšvietimo. Tualetas buvo įrengtas atvirai, todėl kamerose nuolat tvyrojo blogas kvapas. Pasivaikščioti išleisdavo tik 1 val. per parą mažoje patalpoje. Minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jis patyrė dvasinių skausmų ir fizinių nepatogumų.

Pasak pareiškėjo, Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Pareiškėjas teigė, kad iš kitų teismų sprendimų sužinojęs, jog yra praleidęs senaties terminą, jis prašo teismo atnaujinti šį terminą atsižvelgus į tai, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, lietuvių kalbos nemokėjo (tik neseniai pradėjo susikalbėti lietuvių kalba), todėl negalėjo susipažinti su teisės aktais, turėjo problemų susirasdamas vertėją, advokatą, ar kitą žmogų, kuris galėtų jam padėti apginti pažeistas teises. Nežinodamas savo teisių ir būdų joms ginti, pareiškėjas negalėjo įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 124–125, 170–171; II t., b. l. 2–4)  atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė  pareiškėjo reikalavimui dėl  neturtinės žalos atlyginimo, kildinamam iš  laikymo Klaipėdos AVPK  areštinėje 2005–2006 metais sąlygų, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Atsakovo  atstovas pareiškė, kad prieštarauja pareiškėjo prašymui dėl senaties termino atnaujinimo, nes šis terminas praleistas ženkliai. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl lietuvių kalbos nemokėjimo negali būti svarbi priežastis senaties termino atnaujinimui, nes pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas atliekant ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, ikiteisminio tyrimo metu naudojosi tiek vertėjo, tiek advokato paslaugomis, todėl, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 25–28) pareiškėjo I. E. (I. E.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus – kalinimo Klaipėdos AVPK areštinėje 2005–2006 metų tam tikrais laikotarpiais netinkamas sąlygas.

Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, jog, pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konvenciją, Lietuvos Respublikos Konstituciją, higienos normas), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo užtikrintos higienos normos.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog sprendžiant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su 2005–2006 metais. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio nuostatoms taikyti, teismas pažymėjo, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Klaipėdos AVPK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Klaipėdos AVPK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Klaipėdos AVPK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d., t. y. praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas nustatė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas pareiškė prašymą dėl ieškinio senaties atnaujinimo, nurodydamas, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl nemokėdamas lietuvių kalbos, negalėjo domėtis teisės aktais, nesuprato savo teisių pažeidimo ir praleido terminą kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Iš  Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad 2006 m. kovo 3 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-113/2006. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme pareiškėjas turėjo advokatą, naudojosi vertėjos paslaugomis. Teismas pažymėjo, kad minėta baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tuo pačiu laikotarpiu, kai, pareiškėjo teigimu 2005–2006 metais Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeistos jo laikymo sąlygos. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę kreiptis dėl teisinės konsultacijos bei į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo įstatymo nustatytu terminu. Atsakovas paaiškino, kad  pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu naudojosi vertėjo ir advokato paslaugomis, o atliekant ikiteisminį tyrimą buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje.Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė. Priešingai, iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu naudojosi advokato ir vertėjo paslaugomis. Iš minėto teismo nuosprendžio teismas nustatė ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, 2006 metais buvo trijų Lietuvoje veikiančių įmonių (UAB „Kristalzita“, UAB „Lezetas“ ir UAB „Gradelija“) administracijos vadovas. Taigi, kalbos nepakankamas mokėjimas netrukdė jam užsiimti verslu, gyventi Lietuvoje. Dėl įvardytų priežasčių teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl lietuvių kalbos nemokėjimo ir teisės aktų nuostatų nežinojimo nepripažino svarbia priežastimi, objektyvia kliūtimi, sutrukdžiusia pareiškėjui įstatymo nustatytu terminu kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotą teisininką ir į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi paduodamas procesinius dokumentus ir prašymus, surašytus lietuvių kalba. Pareiškėjo nurodytas priežastis, įvertintas byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų kontekste, teismas nepripažino svarbiomis.  Kartu teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį elgtis racionaliai ir laiku ginti savo teises. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į pareiškėjo interesus, nes taip būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, teisinių santykių stabilumas.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas delsė kreiptis į teismą nepateisinamai ilgai.  Nesant duomenų, kad jam būtų sutrukdžiusios kreiptis į teismą objektyvios priežastys, prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo netenkintinas.

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Vadovaudamasis šia teisės norma bei atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senatį, teismas nusprendė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas I. E. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 33–35) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir, atnaujinus senaties terminą, priimti naują teismo sprendimą ir patenkinti skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas, atmesdamas prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, nesivadovavo teisingumo ir sąžiningumo principais, negynė pareiškėjo (apelianto) teisėtų lūkesčių ir pažeistų teisių, net nevertino atsakovo neteisėtų veiksmų. Praleisto senaties termino atnaujinimo klausimą teismas išsprendė atsižvelgdamas tik į bylos vienos šalies - atsakovo interesus, pažeidė pareiškėjo teisėtus interesus ir šalių interesų pusiausvyrą, pateisino pažeidėjo Klaipėdos AVPK neteisėtus veiksmus, taip pat Konstituciją, Konvenciją, Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, Lietuvos Respublikos suėmimo (kardomojo kalinimo) įstatymą. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, jis galėjo kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra suimtas, atlieka laisvės atėmimo bausmę, negali laisvai judėti, bendrauti bei neturi galimybės apmokėti už nurodytas paslaugas. Tuo metu, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir vyko teismo procesas baudžiamojoje byloje, jam rūpėjo su baudžiamąja byla susiję dalykai, o laikymo sąlygos, susipažinimas su jas reglamentuojančiais teisės aktais bei savo teisių gynimo klausimai jam nebuvo svarbiausi. Tai, kad procesiniai dokumentai surašyti lietuvių kalba, nepatvirtina, jog  pareiškėjas 2005–2006 metais mokėjo Lietuvos valstybinę kalbą. Apeliantas prašo teismo atsižvelgti į visumą jo nurodytų aplinkybių, pripažinti jas svarbiomis, atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareikšti, nagrinėti bylą iš esmės ir patenkinti skundą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 40) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad  pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo termino atnaujinimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas  2015 m. balandžio 7 d. (pagal išsiuntimo spaudą) kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) už netinkamas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje   atitinkamais 2005-0006 m. laikotarpio periodais sąlygas.

            Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, patikrinęs šio reikalavimo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė (CK 1.125 straipsnio 8  dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas jo nurodytų aplinkybių nepagrįstai nepripažino svarbiomis ieškinio senaties terminio praleidimo priežastimis, nepagrįstai neatnaujino termino, neužtikrino bylos šalių lygiateisiškumo principo, nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir nepagrįstai negynė pažeistų pareiškėjo teisių.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

             Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Įstatymų taikymo nagrinėjant administracines bylas aspektus detalizuoja ABTĮ 4 straipsnis.

Pareiškėjas pateiktame pirmosios instancijos teismui skunde dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje atitinkamais 2005-2006 metų laikotarpiais netinkamas sąlygas, be kita ko, buvo pareiškęs nuomonę, kad Konvencijos 3 straipsnyje numatytos teisės gynimui ieškinio senaties termino taikymas nenumatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su  pažeistos  teisės gynimu nacionalinės valstybės teisme per nacionalinės valstybės įstatymų nustatytą terminą. Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti  atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d  įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

                EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą B. L.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant  ginčus dėl žalos atlyginimo  turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui  reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

            Dėl  ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir  pažymėjęs, kad  neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

              Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje  nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos,  kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.  Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

                 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis)  padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d.  Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d.  Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

            CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos AVPK, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje atitinkamais  2005-2006 metų periodais netinkamas sąlygas kreipėsi į teismą tik 2015 m. balandžio 7 d. (pagal skundo išsiuntimo iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos spaudą), prašė taikyti ieškinio senatį.

              Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

                Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009  ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

              Minėta, kad pagal  CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.  Taigi sužinojimo  apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant  asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo  jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjas savo skunde teismui nurodė, kad jis 2005-2006 m. laikotarpio atitinkamais periodais  Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Taip apibūdinti pareiškėjo nusiskundimai dėl visų laikymo periodų yra vienarūšiai (kameros perpildytos, be jokios ventiliacijos, drėgna, žiemą labai šalta, netinkamai įrengtas tualetas nuolat skleidė blogą kvapą). Šie pareiškėjo nurodyti esminiai nusiskundimai buvo apie tokius galimai buvusius vienarūšius neigiamus veiksnius, kurių kalinamas  asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi skundą teismui dėl žalos atlyginimo už  netinkamas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas laikotarpiu nuo pareiškėjas turėjo paduoti vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo paskutinio išvykimo 2006 metais iš šios įstaigos dienos. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas iš Klaipėdos AVPK areštinės paskutinį kartą išvyko 2006 m. balandžio 11 d. į Šiaulių tardymo izoliatorių ir šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2006 m. liepos 14 d.  Pareiškėjas  2006 m. liepos 14 d. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo etapuotas į laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą- Pravieniškių pataisos namus- atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2006 m. balandžio 11 d. Pareiškėjas  dėl  neturtinės žalos, kurią  kildina iš jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje 2005-2006 m. laikotarpio atitinkamais periodais netinkamų sąlygų kreipėsi į teismą tik  2015 m. balandžio mėn. 7 d., t.y. itin ženkliai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

              Nors pareiškėjas prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismui  nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ieškinio pareikšti  reikalavimą  neturtinės žalos atlyginimo senaties terminą praleido dėl  svarbių priežasčių, tuo labiau, kad terminas praleistas  itin ženkliai (6 metai). Tokių argumentų ir argumentų pareiškėjas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

           Teisėjų kolegija pažymi, kad  svarbias termino praleidimo  svarbias priežastis turi įrodinėti terminą praleidusi ir prašanti jį atnaujinti bylos šalis, šiuo atveju pareiškėjas (apeliantas) I. E.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nurodytas  aplinkybes nėra pagrindo pripažinti svarbiomis  termino pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo  praleidimo priežastinis ir šį terminą atnaujinti.

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, negali laisvai judėti, bendrauti ir neturi galimybių sumokėti už teisines paslaugas, nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, ypač pabrėžiant, kad šiuo atveju terminas praleistas itin ženkliai. Pažymėtina, kad apeliantas tik išvardijo šias aplinkybes, tačiau nepateikė argumentų ir įrodymų, kad jis per laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 11 d. (paskutinio išvykimo iš Klaipėdos AVPK areštinės) iki 2014 m. pabaigos (kreipimosi į Klaipėdos AVPK pateikti informaciją, į kurį Klaipėdos AVPK atsakė 2014 m. spalio 21 d. raštu Nr.30-S-111244), atliko kokius nors aktyvius veiksmus, siekdamas kreiptis teisminės gynybos dėl 2005-2006 metais  Klaipėdos AVPK  areštinėje galimai pažeistų  suimto asmens laikymo sąlygų.

             Iš byloje esančios Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų apie nuteistąjį I. E. matyti, kad pareiškėjas, kuriam Klaipėdos apygardos  teismo nuosprendžiu buvo paskirta galutinė 15 metų laisvės atėmimo bausmė (bausmės pradžia 2005 m. kovo 22 d., pabaiga 2020 m. kovo 22 d.), į Pravieniškių PN-AK atlikti laisvės atėmimo bausmę atvyko 2006 m. liepos 14 d. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 7 d. skundą  administraciniam teismui padavė  atlikęs  šioje įstaigoje  beveik 9  laisvės atėmimo bausmės  metus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis atlieka laisvės atėmimo bausmę ir negali laisvai judėti, bendrauti pačios savaime negali būti pripažintos pateisinančiomis termino praleidimą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nes įstatymai neriboja laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas ir ginti savo teises teisme. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimus ir nuteistųjų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų  teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas bei pareigūnus, apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus teismui įtvirtintos specialiajame bausmių atlikimo vykdymą reglamentuojančiame įstatyme (BVK 100 ir 183 straipsniai). Bausmių vykdymo kodekso nuostatas įgyvendinančių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės)  XXXII skyriaus nuostatos nustato tvarką, kad nuteistieji skundus išsiuntimui turi pateikti įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui, skundai įregistruojami tam skirtame žurnale ir išsiunčiami. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas, galimybe išsiųsti iš Pravieniškių PN-AK skundą teismui dėl Klaipėdos AVPK 2005-2006 m. galimai pažeistų savo teisių  pasinaudojo tik 2015 m. balandžio 7 d., t.y. praėjus beveik 9 buvimo šioje įstaigoje metams. Pareiškėjas neteigia, kad Pravieniškių PN-AK administracija kaip nors suvaržė jo teisę kreiptis teisminės gynybos (nepriėmė išsiuntimui, ar neišsiuntė skundo, nesuteikė pareiškėjo prašomos informacijos, kt.) dėl Klaipėdos AVPK areštinėje 2005-2006 metais galimai pažeistų pareiškėjo teisių. Pagal Vidaus tvarkos taisykles pataisos namuose ir pataisos namuose- atvirose kolonijose turi būti įrengtos bibliotekos (Taisyklių 18,25 punktai). Pagal aptariamas Taisykles nuteistasis rašytinę informaciją apie savo teises ir pareigas iš bausmės vykdymo institucijos  administracijos turi teisę gauti lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba kita kalba, kuria nuteistasis supranta (Taisyklių 4 punktas).Taisyklės turi būti naujai atvykusių į pataisos įstaigas nuteistųjų karantino patalpose, bibliotekoje ir kitose nuteistiesiems ir personalui prieinamose vietose (Taisyklių 5 punktas). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių XXIXI skyriaus nuostatas nuteistieji gali kreiptis asmeniniais klausimais į pataisos įstaigų vadovybę ir tarnybų vadovus bei Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento darbuotojus pagal savo kompetenciją (Taisyklių 187 punktas). Minėtos ir kitos Bausmių vykdymo kodekso bei Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nuteistam asmeniui suteikia teises ir galimybes gauti informaciją, kuri reikalinga savo teisių gynimui teisme. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Susipažinti su šiais teisės aktai pareiškėjas galėjo pataisos namų bibliotekoje. Pažymėtina, kad asmuo, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir neturėdamas  lėšų  kreiptis į advokatą savarankiškai, gali teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo aktyvus  ir  Pravieniškių PN-AK atlikdamas laisvės atėmimo bausmę naudojosi minėtomis teisėmis ir galimybėmis gauti reikiamą informaciją ir kreiptis į teismą nepraleidus  ieškinio senaties termino reikalavimui  dėl žalos atlyginimo pareikšti  arba (termino praleidimo atveju)  bent jau  per protingą terminą. Šiuo atveju pareiškėjo praleistas terminas (6 metai) reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti neatitinka protingo termino standartų net ir pripažinus, kad pareiškėjui atitinkamą laiką  galėjo būti sunkumų dėl valstybinės kalbos. Pareiškėjas byloje nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą per tris metus, skaičiuojant nuo 2006 m. balandžio 11 d. (paskutinio išvykimo iš Klaipėdos AVPK areštinės) ir kad buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą anksčiau nei 2015 m.  balandžio 7 d.

              Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2005-2006 metais jo pagrindinis rūpestis buvo procesas baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.125 straipsnio nuostatas pareiškėjui dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo būtina kreiptis į teismą būtent 2005-2006 metais. Nepraleisdamas ieškinio senaties termino pareiškėjas tai galėjo padaryti per 3 metus (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), skaičiuojant nuo 2006 m. balandžio 11 d. (paskutinio išvykimo iš Klaipėdos AVPK areštinės), tačiau  kreipėsi į teismą praėjus net 9 metams. Teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad atitinkamą informaciją, kaip suimtas asmuo gali ginti savo teises, jei suėmimą vykdant įstaiga galimai pažeidžia teisės aktus, reglamentuojančius kalinamų asmenų  laikymo sąlygas, pareiškėjas galėjo gauti iš 2005-2006 m. teisines paslaugas  baudžiamojoje byloje jam teikusio advokato. Byloje nustatytas pareiškėjo  elgesys  neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, toks itin ilgas delsimas kreiptis į teismą nėra pateisintas jokiomis objektyviomis priežastimis. Šiuo konkrečiu atveju nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, apie objektyvias  ieškinio  senaties termino praleidimo priežastis, todėl nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (LAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014, 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, tik tuo atveju, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr., pvz., LAT 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu  atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t.y. pagrįstai ir teisėtai atmetė skundą nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pagrįstumo.

Kiekvienas  asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų  gynimu per įstatymų nustatytą terminą.  Nesinaudojimas savo teisėmis  per nustatytą terminą asmeniui negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad  galimai pažeistos jo teisės bus ginamos neribotą laiką. Nustatydamas atitinkamus terminus  įstatymų leidėjas siekia ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir  garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Ieškinio senaties termino praleidimo atveju asmens pažeistoji teisė turi būti ginama tik tuo atveju, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjo neveiklumas, nesirūpinimas savo teisių gynimu itin ilgą laiką sukėlė jam šioje byloje konstatuotas teisines pasekmes – teismui nebuvo pagrindo išvadoms, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, todėl pareiškėjo skundas pagrįstai ir teisėtai buvo atmestas  (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

               Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios teismas  nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas