Civilinė byla Nr. e2A-1754-555/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-23665-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos 2.3.2.9.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2568-945/2015 pagal ieškovės R. U. ieškinį atsakovui M. U. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama atidalinti ieškovei priklausančią ¼ dalį 61,59 m2 trijų kambarių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir ¼ dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priteisiant atsakovui turtą natūra ir įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovei 8 527,14 Eur (29 442,50 Lt) piniginę kompensaciją, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad šalys ginčo turtą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ieškovės vyro ir atsakovo tėvo V. U. mirties 2009 m. lapkričio 14 d. ieškovė paveldėjo ¼ dalį, atsakovas – ¾ dalis turto. Bendru turtu faktiškai naudojasi atsakovas su šeima, ieškovės su atsakovu nesieja giminystės ryšiai, jų santykiai konfliktiški. Naudodamasis turtu atsakovas nenori apmokėti visų su jo išlaikymu susijusių išlaidų, kreipėsi į šilumos tiekėją dėl sutarties, pagal kurią jis apmokėtų ¾ išlaidų šildymui, sudarymo. Siekdama išspręsti ginčą taikiai ieškovė pateikė siūlymą atsakovui nupirkti iš ieškovės jai priklausančią turto dalį, tačiau atsakovas nurodė pats turto parduoti neketinantis, tuo tarpu nupirkti ieškovei priklausančią dalį negalintis, nes neturi pinigų. Prašoma priteisti kompensacija paskaičiuota pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytas vidutines turto rinkos vertes (garažo – 2 829,59 Eur (9 770 Lt); buto – 31 278,96 Eur (108 000 Lt)).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino, atidalino ginčo turtą iš bendrosios dalinės ieškovės R. U. ir atsakovo M. U. nuosavybės, turtą priteisiant natūra atsakovui M. U., iš atsakovo M. U. priteisiant ieškovei R. U. piniginę kompensaciją už atsakovui atitenkančią ieškovei priklausiusią turto dalį – 8 527,14 Eur (29 442,50 Lt).

Teismas nustatė, kad atsakovas siūlė už ginčo butą ieškovei išmokėti ženkliai mažesnę nei ieškovė prašė kompensaciją, tačiau ieškovė nesutiko ir pateikė pasiūlymą išmokėti kompensaciją, atitinkančią atsakovo valdomą buto dalį, tačiau su tokiu pasiūlymu atsakovas taip pat nesutiko. Teismas vertino, kad atsakovo pozicija, padalinant ginčo butą natūra, ieškovei paskiriant naudotis vienu iš trijų bute esančių kambarių, yra nepagrįsta. Teismas iš techninės buto bylos turinio nustatė, kad ginčo butas yra daugiabučio namo penktajame aukšte, atsakovo nurodytas 7,75 m2 kambarys, plane pažymėtas Nr. 41-6, yra įsiterpęs tarp kitų gyvenamųjų patalpų, todėl naudojamasis šiuo kambariu pagal paskirtį būtų įmanoma tik šalims bendrai naudojantis kitomis buto patalpomis (koridoriumi, virtuve, vonia ir tualetu), dėl to teismas sprendė, kad atsakovo pozicija yra sietina ne su CK 4.80 straipsnyje apibrėžta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet su CK 4.81 straipsnyje reglamentuojamu naudojimosi butu tvarkos nustatymu. Ginčo atveju toks savarankiškas reikalavimas nepareikštas ir teismo negalėjo būti sprendžiamas, tuo tarpu atidalijimas natūra padalijant butą į du savarankiškus nekilnojamojo turto objektus, kurie galėtų būti racionaliai naudojami pagal paskirtį, yra praktiškai neįmanomas. Atsakovas neginčijo ir ieškovės nurodytos aplinkybės, kad praktiškai neįmanomas yra ir ginčo garažo , kurį sudaro viena patalpa, atidalijimas natūra. Teismas sprendė, kad ginčo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškinio patenkinimo atveju kiltų tiesioginė grėsmė atsakovo nuosavybės teisėms, kadangi ieškovės iniciatyva šiuo metu bendrai šalių valdomas turtas atitektų atsakovui. Atsakovo netenkintų konflikto sprendimas, ginčo garažą paliekant ieškovei, o atsakovui ginčo butą, kas sąlygoja ir taip mažesnę kompensacijos sumą. Atsakovas nurodė, kad jam reikalingas ir garažas, tačiau sutiko išmokėti ieškovei kompensacijos sumą už ieškovei priklausančią garažo dalį. Teismas nustatė ir tai, kad ginčo butas yra atsakovo šeimos vienintelė gyvenamoji patalpa, todėl joks kitas atidalijimo būdas, pagal kurį atsakovas netektų nuosavybės teisių į ginčo butą, jo netenkina. Pats atsakovas pripažino, kad pagerėjus jo finansiniai padėčiai, jis nusipirktų ieškovei priklausančią turto dalį, t. y. neginčijo ieškovės pasiūlyto atidalijimo būdo dėl to, kad atsakovui atitektų nuosavybės teisės į ginčo turtą, tačiau nesutiko kad jam būtų nustatyta prievolė mokėti kompensaciją. Dėl ginčo turto vertės teismas pasisakė, kad atsakovas neginčijo ir ieškovės nurodytų ginčo turto verčių, susietų su Nekilnojamo turto registre įregistruotomis vidutinėmis turto rinkos vertėmis, o kartu ir prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Pats atsakovas nurodė, kad ginčo butas yra suremontuotas, todėl reali jo vertė, jo nuomone, yra didesnė, nei nurodė ieškovė. Teismas dėl atsakovo ir jos sutuoktinės gebėjimo ateityje išmokėti ieškovės prašomą kompensaciją, įvertinęs byloje esančius duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes sprendė, kad vien einamojo laikotarpio pajamas atskleidžiantys duomenys nėra pakankami sprendžiant, kad kompensacijos priteisimas atsakovui būtų neįgyvendinamas ar jo interesus pažeidžianti priemonė. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad jis yra nepajėgus įvykdyti ieškovės pasirinktą atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą, iš esmės sutiko su ieškovės pasirinktu modeliu, teįvardijo laikinas finansines kliūtis tokio modelio įgyvendinimui, kurios negali tapti pagrindu ieškinio reikalavimams atmesti ir grąžinti šalis į padėtį, neturinčią alternatyvių sprendimo būdų. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas M. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinio skundo netenkinimo atveju prašo sumažinti iš atsakovo priteistinos kompensacijos sumą atsakovės naudai, už jam priteistą ¼ buto dalį nuo 7 819,74 Eur iki 7 150 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas – 250 Eur už apeliacinio skundo surašymą bei 20 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios ginčo buto vertės, dėl to buvo pažeistos materialiosios teisės normos (CK 4.80 str.). Pirmosios instancijos teismui neteisingai nustačius buto vertę iš atsakovo buvo priteista 669,74 Eur (2 312,49 Lt) daugiau kompensacijos, nei turėjo būti, kas lemia nepagrįstą ieškovės praturtėjimą ir, atitinkamai – atsakovo teisių pažeidimą. Nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie turto vertę, tačiau pats pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą šiuos duomenis išreikalauti spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, juolab, kad žyminio mokesčio dydis buvo paskaičiuotas pagal turto vertę, todėl turto vertė buvusi 2010 metais negalėjo būti tokia pati priimant ieškinį 2014 metais. Pirmosios instancijos teismas turėjo šiuos duomenis įpareigoti pateikti ieškovę, ko nepadarius, ne tik neteisingai paskaičiuotas žyminis mokestis, bet ir nenustatyta reali turto vertė, sąlygojusi per didelės kompensacijos priteisimą ieškovei.

2) Pirmosios instancijos teismas negalėjo atidalinti ieškovės buto dalį priteisdamas jai iš atsakovo kompensaciją, kadangi atsakovas nėra pajėgus ją sumokėti. Šiame kontekste, atsakovas pažymi, kad jo sutuoktinė nėra bylos šalis, neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jos turtinės teisės nuo sprendimo nagrinėjamoje byloje nebus teisiškai modifikuotos. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendraturčio galimybę išmokėti kompensaciją turėjo atsižvelgti būtent į bendraturčio pajėgumą, o ne kitų asmenų, kurie neturi pareigos vykdyti bendraturčio asmenines prievoles, juolab iš to negaudami tiesioginės naudos. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovas yra pajėgus išmokėti kompensaciją, nepagrindė, kodėl atsakovo ir jo sutuoktinės vertė darbo rinkoje yra pakankama, kad jų bendras darbo užmokestis leistu ne tik išlaikyti šeimą ir turtą, bet ir išmokėti ieškovei kompensaciją. Atsakovas pažymi, kad kartu su sutuoktine augina ir nepilnametį vaiką, į kurio poreikius ir teisėtus interesus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Be to pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad atidalijimu išmokant kompensaciją yra ribojamos bendraturčio galimybes šią kompensaciją išmokėti ir, kad šiuo ribojamu yra siekiama užtikrinti, kad kompensacijos išieškojimas nebūtų nukreiptas į atidalytą turtą taip, kad bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Atsakovas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas galėtų atsiskaityti su ieškove iš turto, kurį yra paveldėjęs, tačiau nurodo, kad pardavus dalį paveldėto turto, iš jo gautos pajamos nebuvo didelės, yra gautos prieš kelis metus ir jau seniai panaudotos šeimos poreikiams. Kiti nekilnojamojo turto objektai yra menkaverčiai, jų bendra vertė 1 737,72 Eur (6 000 Lt), iš kurių atsakovo dalis sudaro tik 1/10.

3) Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra galimybės atidalyti buto į du savarankiškus nekilnojamojo turto objektus bei, kad atsakovas nėra pajėgus išmokėti kompensaciją, neatsižvelgė į tai, kad iš esmės šalys yra susitarusios, jog jas abi tenkintų naudojimosi butu tvarkos nustatymas, ką patvirtina 2014 m. sausio 14 d. ieškovės pasiūlymas dėl naudojimosi buto tvarkos nustatymo ir atsakovo išreikšta pozicija atsiliepime. Dėl to atsakovui neturint galimybės išmokėti kompensacijos už atidalintą buto dalį ir esant šalių valiai dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo, pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo atmesti, nurodydamas ieškovei dėl naudojimosi tvarkos, kuris leistų jai tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisę, nepažeidžiant atsakovo interesų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 400 Eur jos patirtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės į bylą pateiktais įrodymai dėl ginčo turto nustatytos vertės, kadangi byloje nebuvo kitokių, atsakovo pateiktų, įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktą ginčo turto vertę, juolab, kad ir pats atsakovas pripažino, kad ginčo buto vertė šiuo metu yra netgi didesnė, nei ieškovės nurodyta, nes ginčo buto būklė yra pagerinta. Atsakovas nesiekė ir, kad dalijamas turtas būtų įvertintas nepriklausomų turto vertintojų, nepateikė ir jokių kitokių turto vertės įrodymų. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Nekilnojamo turto registro išrašas, kuriame matyti nauja 2015 m. balandžio 27 d. masinio vertinimo būdu nustatyta buto vidutinė rinkos vertė, neturi jokios reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje buvo priimtas 2015 m. balandžio 13 d., viešame registre teismo sprendimo priėmimo dieną tokių duomenų nebuvo, todėl šiuo rašytiniu įrodymu pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis. Turto vertei nustatyti ieškovė pateikė 2010 metų masinio vertinimo duomenis, pats atsakovas juos pripažino, nurodydamas, kad esamuoju momentu turtas yra netgi vertingesnis. Ieškovė taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovo turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu yra pagrindas paneigti jos nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad atsakovas galės pasinaudoti CPK 284 straipsnyje įtvirtintu sprendimo vykdymo išdėstymo institutu, nes ieškovė iš esmės neprieštaravo, kad jai priteista kompensacija būtų išmokėta tam tikru terminu. Atsakovo nurodytu ieškovės jam 2014 m. sausio 14 d. pasiūlymu, ji siekė atsakovui parodyti, kad nėra jokių galimybių dviem nieko bendro neturintiems žmonėms naudotis vienu butu. Atsakovas tai suprato, kadangi 2014 m. sausio 28 d. jo pateiktame pasiūlyme, apie buto naudojimo tvarką neužsiminė ir kategoriškai atsisakė parduoti jam priklausančią buto dalį bei pasiūlė ieškovei atsisakyti jai priklausančios dalies. Atsakovas nutyli faktą, kad ieškovė buvo jam pasiūliusi ir antrą pasiūlymą, atsakovas su juo nesutiko ir 2014 m. kovo 17 d. pateikė alternatyvų pasiūlymą. Ieškovė nurodo, kad nėra galimybės nustatyti ginčo buto tvarkos, taip kaip nurodo atsakovas. Net ir formaliai nustačius ginčo buto naudojimosi tvarką, ieškovė niekaip negalėtų realizuoti savo dalies, todėl atsakovas ir toliau faktiškai liktų naudotis ginčo butu, o atsakovė liktų be savo turto. Tuo tarpu nustačius ginčo buto naudojimosi tvarką, iš esmės pasikeistų ir gyvenamųjų patalpų naudojimosi rėžimas – vietoje atskiro buto atsirastų bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kas realiai padaryti yra neįmanoma, kadangi ginčo butas yra suprojektuotas gyventi vienai šeimai arba pakankamai artimiems asmenims. Be to, toks ginčo buto tvarkos nustatymas neapsaugotų ir gyvenančio asmens privatumo. Ieškovė taip pat pažymi, kad ginčo šalių nesieja jokie giminystės ryšiai ar artimi santykiai, tuo tarpu atsakovas versdamas dėl buto patirti nuolatines išlaidas, atsakovas siekė priversti ieškovę perleisti jai priklausančią buto dalį beveik neatlygintinai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Šioje byloje ieškovė reiškė reikalavimą, kuriuo prašė atidalinti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu M. U. – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti turtą natūra M. U., o jai – ieškovei, nesant galimybės atidalyti turtą natūra, iš kito bendrasavininkio priteisti kompensaciją pinigais už jai tenkančias ¼ bendro turto dalis. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto bendrasavininkiai nepriėmė bendro sutarimo dėl turto valdymo, naudojimo, disponavimo ar atidalijimo, taikė turto atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdą.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad šalys yra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ir garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Šalys ginčo turtą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ieškovės vyro ir atsakovo tėvo V. U. mirties 2009 m. lapkričio 14 d. ieškovė paveldėjo ¼ dalį, atsakovas – ¾ dalis turto. Naudojimosi tvarka ginčo butu nenustatyta, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad butu naudojasi tik atsakovas. Akivaizdu, jog atsakovui su šeima naudojantis gyvenamąja patalpa – butu, galimybė naudotis juo ieškovei kartu su šiais asmenimis yra apsunkinta.

CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios dalinės nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Taip konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį–ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą.

Įstatymas suteikia teisę kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstais laikytini pirmosios instancijos teismo argumentai, kad vienam iš bendrasavininkių nesutikus su atidalijimo būdu, daikto teisinio režimo pasikeitimas galimas pagal vieno iš bendrasavininkių reikalavimą. Pagal formuojamą teismų praktiką kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir, kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., Nr. 3K-3-485/2005). Kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 str.). Tokia kompensacija reiškia, kad bendraturtis atidalijamas su sąlyga, jog piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę ir ji laikoma teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą. Sprendžiant ginčą dėl atidalijimo, turi būti vertinamos šios aplinkybės: bendraturčių poreikis dalijamam daiktui; galimybė išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, galimybė įsigyti kitą tokį, ar panašų daiktą, galimybę išsaugoti ir neprarasti daikto, kitos svarbios ir reikšmingos ginčo nagrinėjimui aplinkybės.

Šioje byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad atidalinti buto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma. Tai patvirtina ta aplinkybė, jog nei viena iš ginčo šalių teismui net nepateikė daikto atidalijimo natūra projektinio pasiūlymo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių galimybių, kurios leistų manyti esant realią galimybę atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Butas ir garažas priklauso dviem bendraturčiams: ieškovei ¼ dalis, atsakovui ¾. Ginčo buto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Atsižvelgiant į buto tikslinę naudojimo paskirtį,  kambarių skaičių, akivaizdu, kad jį atidalinti į du butus, kuriems būtų atskirai priskirtos pagalbinės patalpos – virtuvė, koridorius bei sanmazgas, nėra galimybės. Kaip jau minėta šiuo metu butu naudojasi viena šeima, toks faktinis naudojimasis butu iš esmės atitinka pagrindinę tikslinę buto naudojimo paskirtį–trijų kambarių gyvenamasis butas. Perplanuoti butą taip, kad jame būtų įmanoma atidalinti ieškovei priklausiančias ¼ dalis į atskirą butą, su atskira virtuve ir sanmazgu, be neproporcingos žalos jo paskirčiai, yra neįmanoma. Byloje taip pat nustatyta, kad garažu naudojasi atsakovas, atidalinti garažo į du atskirus nuosavybės objektus nėra galimybės, šiuo turtu naudotis pagal turimas nuosavybės dalis yra neracionalu.  Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad natūra atidalinti ieškovės buto ir garažo dalių neįmanoma.

Nustačiusi, kad šioje byloje negalimas ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės atidalijimas natūra, bei, kad ieškovė nesiekia nustatyti naudojimosi daiktais tvarką, be to, jog ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra mažesnė už atsakovo, ieškovė turi kitą gyvenamąjį plotą, nuo šio turto įsigijimo iki šio ginčo turtu nesinaudojo, nors ir moka komunalinius mokesčius, spręstina, kad jos interesas naudotis šia nuosavybe nėra itin svarbus. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovė, siūlydama savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantą, prašė jai priteisti iš kito bendraturčio kompensaciją pinigais, taip pat pageidavo gauti turtą natūrą, pasiūlydama kitam bendraturčiui sumokėti analogišką kompensaciją pinigais. Grįsdama šį reikalavimą, ieškovė pateikė įrodymus dėl turto ir jai priklausančios jo dalies vertės. Apeliantas, nesutikdamas su ieškovės pasiūlymais, prieštaravo ginčo buto atidalijimui, ieškovės siūlomam variantui, tačiau nepateikė nei savo pasiūlymų, nei jo poziciją dėl ieškovės pasiūlymo netinkamumo pagrindžiančių įrodymų. Taigi, atsižvelgiant į šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, apeliantui iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai neigiant ieškovės poziciją, tačiau nepateikiant kitokių pasiūlymų dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo ir šalims nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, ginčo atveju pirmosios instancijos teismo taikytas atidalijimo, išmokant kompensaciją pinigais, būdas pripažintinas tinkamu. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad teismas nesiaiškino priimtiniausio atidalijimo būdo, neanalizavo galimybės nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Rungimosi ir dispozityvumo principų reikalavimai tokio pobūdžio bylose nesuteikia teismui diskrecijos savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neteikia galimų pasiūlymų, neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti natūra, nerengia tokio padalijimo projektų, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan. Apeliantui neįrodžius galimybės atidalyti butą bendraturčiams natūra, nepateikus alternatyvių pasiūlymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu ieškovės siūlytą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.

Nustačius, kad tinkamiausias bendrosios nuosavybės atidalijimo būdas nagrinėjamu atveju yra atidalijimas išmokant ieškovei kompensaciją pinigais, spręstas klausimas dėl šios kompensacijos dydžio. Ieškovė, grįsdama savo reikalavimą priteisti 8 527,14 Eur (29 442,50 Lt) kompensaciją, pateikė teismui VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, kuriuose nurodyta bendro turto vertė, ir atsižvelgdama į bendrą turto įvertinimą, matematiškai apskaičiavo jai tenkančios turto dalies vertę. Pateikti duomenys yra tinkami, įstatymų reikalavimus atitinkantys rašytiniai įrodymai (CPK 197 str.). Apeliantas, nesutikdamas su ieškovės prašomos priteisti kompensacijos dydžiu, apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl kurių, jo nuomone, teismas negalėjo vadovautis šiuo turto vertinimu, ir remiasi įrodymais gautais po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į pateiktus byloje įrodymus apie ginčo turto vertę bei atsakovo procesiniame dokumente išdėstytus argumentus, ginčas tarp šalių dėl turto vertės nekilo, todėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pakankamo pagrindo abejoti ieškovės pateiktų įrodymų tinkamumu. Ieškovė pasirinko savo reikalavimą dėl kompensacijos dydžio grįsti matematiškai apskaičiuojant idealiosios turto dalies vertę pagal viso turto vertinimą, tačiau apeliantas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių dėl tokio skaičiavimo ydingumo. Dėl to, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje aptartą šalių įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą šalims tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantui nepateikus jo teiginius pagrindžiančių duomenų, pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais įrodymais, nenukrypo nuo įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl apelianto argumentai dėl netinkamo kompensacijos dydžio nustatymo atmestini kaip nepagrįsti.

Nustačius, kad šalių poreikis butui yra nevienodas, taip pat byloje pagrįstai nustačius atsakovo valdomo nuosavybės teise turto mąstą, spręstina, kad atsakovas realiai gali sumokėti ieškovei teisingą kompensaciją. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog atsakovas valdo kito nekilnojamojo turto tik tam tikrą dalį, todėl siekiant realizuoti šį turtą galimai kils ginčai su šio turto bendrasavininkiais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo galimybės sumokėti priteistą kompensaciją.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo atidalinta R. U. nuosavybė iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. butas bei garažas asmeninės nuosavybės teise priteistas M. U., o iš jo – ieškovei kompensacija, yra tesėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo M. U. apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 3 d.). Ieškovė prašo iš atsakovo jos naudai priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, į bylą pateikė 2015 m. birželio 19 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 47. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu bei teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininkui patvirtintomis Rekomendacijomis dėl užmokesčio dydžio, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos (Rekomendacijų 7 p., 8.11 p.; 714,50 Eur*1.3), todėl priteistinos iš atsakovo.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės R. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                              Aušra Baubienė

Žibutė Budžienė

Egidijus Tamašauskas