Civilinė byla Nr. 2-2461/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2011 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1952-538/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vitera“ ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Vitera“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovei R. M., prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovės 46 209,98 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti reikalavimo ribose atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, esančias atsakovės bankų sąskaitose ir/ar pas atsakovę. Nurodė, kad reikalaujama priteisti suma yra pakankamai didelė, o atsakovė vengia atsakomybės, gali savo turtą paslėpti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovo BUAB „Vitera“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino ir ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nutarė areštuoti atsakovei R. M. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšas, turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neviršijant 46 209,98 Lt sumos, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Areštuoto turto savininkę R. M. teismas paskyrė areštuoto turto saugotoja ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudžiant turto valdyti ir naudotis juo. Teismas taip pat nutarė areštavus sąskaitose esančias lėšas, leisti atsakovei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybei (įmokos ir mokesčiai), nedraudžiant disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą.

Nutartyje teismas nurodė, kad prašoma priteisti iš atsakovė 46 209,98 Lt suma yra didelė, atsakovės finansinė ir turtinė padėtis nėra žinoma, ji į ieškovo raginimą neatsiliepė, jos skola galimai yra nuo 2008 m. Taip pat nurodė, kad atsakovė turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turtinę padėtį. Teismas pripažino, jog yra pagrindas manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), ir laikinąsias apsaugos priemones taikė, vadovaudamasis ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atsakovė R. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį ir ieškovo BUAB „Vitera“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

              Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi vien prezumpcija, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kai ieškinio suma yra didelė, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ši prezumpcija nėra absoliuti, nesivadovavo proporcingumo, ieškovo ir atsakovo teisių ir interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo principais.
2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalėjo įvertinti atsakovės turtinę padėtį bei jos galimybes įvykdyti teismo sprendimą, jeigu teismas nuspręstų patenkinti ieškovo ieškinį, tačiau to nepadarė. Teismas tik nurodė, kad atsakovės finansinė ir turtinė padėtis nėra žinoma.  Tačiau prie atskirojo skundo pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovės turtinė padėtis yra pakankamai gera ir ji sugebės įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą.
3. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi būti atsižvelgiama į kitas šios bylos reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą abejoti skundžiamos nutarties pagrįstumu:       1) ieškovui bankroto byla buvo iškelta 2009 m. spalio 10 d. 2010 m. kovo 3 d. buvo priimta nutartis likviduoti UAB „Vitera“. Ieškovo administratorius pateikė ieškinį atsakovei, praėjus daugiau, kaip vieneriems metams po Klaipėdos apygardos teismo nutarties likviduoti ieškovą, nors privalėjo per visą bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpį patikrinti visus bankrutuojančios įmonės sandorius. Todėl kyla abejonių dėl paties ieškinio pagrįstumo; 2) Prie ieškinio yra pridėti dokumentai su skirtingomis sumomis, tačiau ieškovo administratorius dėl nežinomų priežasčių prašo teismo priteisti tik dalį sąmatose nurodytų sumų. Be to, nei ant vienos iš sąmatų nėra atsakovės R. M. parašų. Tai leidžia manyti, jog ieškovo ieškinys yra nepagrįstas.

Ieškovas BUAB „Vitera“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartimi yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės sutuoktinio G. M. turtui. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pakeistos, areštuojant ir trečiojo asmens R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį automobilį (arešto mąstas - 42 814,72 Lt.). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi įregistruotas turto arešto aktas dalyje dėl trečiojo asmens R. M. transporto priemonės arešto. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2-1604-122/2011 nagrinėjimas sustabdytas iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00302-10. Todėl nėra pagrindo teigti, jog išnyko pagrindai nukreipti 42 814,72 Lt dydžio reikalavimą į jai priklausantį turtą, nes byla nėra išnagrinėta.
2. Atsakovei R. M. kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir žemės sklypas yra įkeisti hipotekos lakštu kreditoriaus „Swedbank“, AB, naudai. Hipoteka užtikrintos prievolės dydis - 165 083,41 EUR, prievolės įvykdymo terminas - 2031 m. balandžio 28 d. Tuo atveju, jeigu būtų patenkintas ieškovo ieškinys nagrinėjamoje byloje, nukreipti išieškojimą į bankui įkeistą turtą būtų apribota.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės R. M. turtui.

Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Savo atskirąjį skundą, kuriuo ginčija laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo pagrįstumą, atsakovė R. M. grindžia teiginiu, kad, pasak jos, pirmosios instancijos teismas neįvertino jos turtinės padėties ir galimybių įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, pažeidė proporcingumo, šalių teisių ir interesų pusiausvyros ir lygiateisiškumo principus. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimai palankaus ieškovo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, nustatyti, ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-663/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-28/2010). Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašo teismo iš atsakovės priteisti iš viso 46 209,98 Lt. Todėl svarbu nustatyti ar tokio dydžio reikalavimas atsakovei laikytinas dideliu, vertinant atsakovės turimą turtą.

Apeliantė teigia, jog ji turi pakankamai turto, kad galėtų įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Iš jos pateikto 2010 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto išrašo (55-56 b.l.) matyti, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 2008 m. gegužės 6 dienai buvo 306 500 Lt. Anot apeliantės, šio turto vertė yra šešis kartus didesnė nei teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog jos turtinė padėtis yra gera ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų. Tačiau teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka, nes ieškovas kartu su atsiliepimu pateikė duomenis, paneigiančius atsakovės galimybę įvykdyti tokio dydžio, kokį pareiškė ieškovas, materialinį teisinį reikalavimą.    

Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-4660-122/2010 (dabartinis Nr. 2-1604-122/2011) Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi jau yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones - toje byloje pareikšto 42 814,72 Lt dydžio reikalavimo užtikrinimui areštavo apeliantei ir jos sutuoktiniui G. M. nuosavybės teise priklausantį lengvąjį automobilį, registruotą apeliantės vardu (65, 66-67 b.l.).  Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi nutarė įregistruoti Klaipėdos miesto apylinkės teismo pateiktą turto arešto aktą – 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4660-122/2010 dalyje dėl atsakovo ir trečiojo asmens transporto priemonės arešto (68 b.l.). Iš ieškovo pateiktų Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutarčių (69-70, 71-72 b.l.) turinio matyti, kad civilinė byla Nr. 2-1604-122/2011 yra sustabdyta. Duomenų, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. pagrindu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos, nėra.

Ieškovas taip pat pateikė 2011 m. rugsėjo 30 d. hipotekos registro išrašą (75-78 b.l.), iš kurio matyti, kad apeliantės minimas butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas (statinys ar inžinerinis įrenginys), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įkeisti hipoteka „Swedbank“, AB, naudai, hipoteka užtikrintos prievolės dydis – 165 083,41 EUR.

Kadangi apeliantė prie atskirojo skundo nepateikė daugiau jokių duomenų apie turimą turtą, o įvertinus ieškovo pateiktus dokumentus, matyti, jog apeliantės nurodomas butas ir su sutuoktiniu nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas bei statinys yra įkeisti, taip pat yra areštuota jos vardu įregistruota transporto priemonė, darytina išvada, jog apeliantė neįrodė, jog jos dabartinė turtinė padėtis yra gera ir ji sugebės įvykdyti ieškovo pareikšto dydžio materialinį teisinį reikalavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik nustato, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, susijusius su ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumu.

Taip pat nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą nutartį ir apeliantės argumentas, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeisti ekonomiškumo, šalių teisių ir interesų pusiausvyros ir lygiateisiškumo principai. Ekonomiškumo principas reikalauja, jog teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos taip, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais ribojimais, suvaržymais asmens, kuriam šios priemonės taikomos, atžvilgiu, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutarė pirmiausia areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir, tik jo nesant, lėšas, turtines teises. Tokia seka taikomas turto areštas atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, ekonomiškumo ir taip pat proporcingumo principus, nevaržo atsakovės teisių daugiau negu to iš tiesų reikia galimai teisėtam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija išaiškina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovei motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.), taip pat pareikalauti ieškovo užtikrinti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą (CPK 146 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Vytas Milius

                                                                                                 Nijolė Piškinaitė

                                                                                                 Donatas Šernas