Civilinė byla Nr. 2-2312/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 118.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties, kuria teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-188-619/2011, iškeltoje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmams dėl Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas, susijęs su Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismo sprendimo teisėtumu.
Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami taikos sutarties patvirtinimo klausimai.
Ieškovas antstolis A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismui (toliau – Antstolių garbės teismas) dėl 2010 m. balandžio 30 d. Antstolių garbės teismo sprendimo ir prašė panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. Antstolių garbės teismo sprendimą, kuriuo jam buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis galėtų įvertinti Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – SVI) 28 punkto 1,4 dalies, 29 punkto, 35 punkto, 36 punkto atitikimą Konstitucijos 29, 30 straipsniams; priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. balandžio 30 d. Antstolių garbės teismas priėmė sprendimą drausmės byloje Nr. 67/10, kuriuo antstoliui A. S. buvo paskirta pastaba. Garbės teismas nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. priimdamas vykdymui vykdomuosius dokumentus iš išieškotojų – juridinių asmenų ir nereikalaudamas sumokėti būtinųjų vykdymo išlaidų, pažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 28, 35, 36 punktus, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnį ir Antstolio profesinės etikos kodekso 4 punkto nuostatas. Ieškovas nurodė, kad Garbės teismo sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas remiantis SVI 28 punktu 1 ir 4 dalimis, 29, 35, 36 punktais, kurie prieštarauja lygiateisiškumo principui, taip pat riboja konstitucinę asmens teisę kreiptis teisminės gynybos. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas buvo nepagrįstai patrauktas drausminėn atsakomybėn, nes nebuvo visų šiai atsakomybei būtinų sąlygų. Tam, kad antstolis būtų patrauktas drausminėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus drausminio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir antstolio kaltę bei žalingus padarinius.
Atsakovas Antstolių garbės teismas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka bei prašė jo netenkinti.
Ieškovas A. S. ir atsakovas Antstolių garbės teismas pateikė teismui prašymą patvirtinti 2011 m. kovo 16 d. šalių pasirašytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukti. Prašyme nurodė, kad ieškovas neturi kitų, negu ginčijama, drausminių nuobaudų bei savo elgesiu ir veikla didina Lietuvos antstolių rūmų vaidmenį visuomenėje. Be to, už nustatytus analogiškus pažeidimus (po šio pažeidimo nustatymo fakto) Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neiškėlė drausmės bylų kitiems antstoliams.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prieštaravo prašymui dėl taikos sutarties tvirtinimo, motyvuodamas tuo, kad tokia taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi iš dalies tenkino šalių prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir nutraukė civilinę bylą Nr. 2-188-619/2011 pagal ieškovo antstolio A. S. ieškinį atsakovui Antstolių garbės teismui dėl 2010 m. balandžio 30 d. Antstolių garbės teismo sprendimo. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad Antstolių garbės teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu drausmės byloje Nr. 67/10 nusprendė panaikinti Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą bei jo pagrindu antstoliui paskirtą pastabą. Antstolių garbės teismas sprendime konstatavo, kad antstolis neturi kitų drausminių nuobaudų, savo elgesiu ir veikla didina Lietuvos antstolių rūmų vaidmenį visuomenėje, pažymėjo, kad už nustatytus analogiškus pažeidimus kitiems antstoliams drausmės bylos nėra iškeltos. Teismas nurodė, kad panaikinus antstolių garbės teismo sprendimą, yra išpildytos taikos sutarties 1 ir 3 punktuose šalių aptartos sąlygos (atsakovo įsipareigojimas panaikinti Antstolių garbės teismo sprendimą bei jo pagrindu ieškovui paskirtą nuobaudą – pastabą (1 punktas) bei sąlyga, kad nepanaikinus Antstolių garbės teismo sprendimo taikos sutarties sąlygos laikomos iš esmės pažeistomis ir nebegalioja (3 punktas)).
Pasisakydamas dėl taikos sutarties 2 punkto, kuriame numatyta, kad atsakovui įvykdžius taikos sutarties 1 punktą, ieškovas įsipareigoja atsisakyti ieškinio dėl 2010 m. balandžio 30 d. Antstolių garbės teismo reikalavimų – kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis galėtų įvertinti SVI 28 punkto 1, 4 dalių, 29 punkto, 35, 36 punktų, atitikimą Konstitucijos 29, 30 straipsniams, teismas konstatavo, kad tokia sąlyga riboja ieškovo subjektines teises, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnyje, nes kiekvienas suinteresuotas asmuo, pagrįstai manydamas, kad jo teisė yra kitų asmenų pažeista arba ginčijama, turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Todėl teismas taikos sutarties sąlygos, ribojančios atsakovo teisę kreiptis į teismą, netvirtino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tvirtinti taikos sutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad imperatyvioms teisės normoms prieštarauja tik 2 taikos sutarties punktas. Nei Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, nei Drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklės nenumato, kad Antstolių garbės teismas savo iniciatyva galėtų panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Tiek Lietuvos antstolių rūmai, tiek Antstolių garbės teismas yra viešosios teisės subjektai ir privalo veikti pagal jiems suteiktus įgalinimus. Taigi taikos sutarties 1 punkte numatytas atsakovo įsipareigojimas panaikinti ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą yra viršijantis Antstolių garbės teismo kompetenciją ir prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms, todėl negalėjo būti tvirtinamas. Kadangi šiame punkte numatytas įsipareigojimas yra esminė taikos sutarties sąlyga, jos nepatvirtinus negali būti tvirtinama ir likusi sutarties dalis.
2) Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytas vienintelis atvejis, kai Antstolių garbės teismas turi galimybę panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą – Antstolių garbės teismas Antstolių drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklėse nustatyta tvarka gali panaikinti drausminę nuobaudą nepasibaigus galiojimo terminui, bet ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo nuobaudos paskyrimo. Minėtose taisyklėse nurodyta, kad antstolis, kuriam paskirta drausminė nuobauda, ne anksčiau nei po 6 mėnesių nuo nuobaudos paskyrimo turi teisę kreiptis į Antstolių garbės teismą dėl nuobaudos paskyrimo. Apie Antstolių garbės teismo posėdžio datą, laiką ir vietą informuojamas antstolis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai. Iš bylos aplinkybių matyti, kad Antstolių garbės teismas nuobaudą panaikino ne antstolio prašymu, o vykdydamas jau pasirašytą taikos sutartį, be to, suinteresuotas asmuo, kuris inicijavo drausmės bylos iškėlimą, nebuvo informuotas apie teismo posėdį, todėl, sudarant taikos sutartį, buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos.
3) Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teisė iškelti antstoliui drausmės bylą yra viena iš antstolių veiklos kontrolės formų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuodama antstolių veiklą, įgyvendina viešąjį interesą – užtikrina antstolių veiklos teisėtumą. Antstolių garbės teismas, nagrinėdamas antstolių drausmės bylas, privalo vadovautis nepriklausomumo, nešališkumo, objektyvaus ir visapusiško drausmės bylos aplinkybių ištyrimo, operatyvumo principais. Pažymėtina, kad ieškovas yra išrinktas Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininku. Abejotina, ar Antstolių garbės teismo įsipareigojimas taikos sutarties pagrindu panaikinti ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą atitinka minėtus principus. Taikos sutarties sudarymas tarp Lietuvos antstolių prezidiumo pirmininko ir jo vadovaujamos savivaldos institucijos, kai šiai taikos sutarčiai prieštarauja institucija, inicijavusi drausminės bylos iškėlimą, bei drausminės nuobaudos panaikinimas posėdyje, į kurį suinteresuoto asmens atstovas net nebuvo kviestas, neatitinka visuomenės intereso užtikrinti antstolių veiklos teisėtumą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas antstolis A. S. prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1) Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad taikos sutarties 1 punktas viršija Antstolių garbės teismo kompetenciją ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Suinteresuotas asmuo nenurodė nei vienos teisės normos, kurioje būtų numatytas absoliutus draudimas bent vienai iš šalių sudaryti taikos sutartį. Manytina, kad įstatymų leidėjas aiškiai išreiškė savo poziciją dėl galimybės sudaryti taikos sutartį, nustatydamas, kad tokio pobūdžio ginčai yra sprendžiami pagal CPK nuostatas. Administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra numatyta galimybė sudaryti taikos sutartį, todėl darytina išvada, kad teisės normos viešojo administravimo subjektams įsakmiai nurodo vienintelį galimą sprendimo variantą, taigi ir tartis lyg ir nėra dėl ko. Įstatymų leidėjas šalių nelaikė viešosios teisės subjektais, kurių veiksmų laisvė yra/turi būti apribota. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris vienoje iš nutarčių nepripažino, kad Antstolių garbės teismas neturi teisės sudaryti taikos sutarties.
2) Antstolių garbės teismas yra institucija, vienintelė turinti teisę nagrinėti antstolių drausmės bylas bei priimti dėl jų sprendimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vaidmuo drausmės bylų nagrinėjimo procese yra ribotas – Teisingumo ministras turi teisę inicijuoti drausmės bylą. Tačiau teisės normos neįpareigoja nei drausminių bylų nagrinėjimo, nei sprendimų priėmimo, nei panaikinimo stadijose gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos arba teisingumo ministro pritarimą. Kadangi būtent Antstolių garbės teismas įstatymo yra įpareigotas nagrinėti ir priimti sprendimus dėl antstolių drausmės bylų, o apskundimą reglamentuoja civilinio proceso normos, tai darytina išvada, kad Antstolių garbės teismas turi teisę sudaryti taikos sutartį.
3) Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad taikos sutarties patvirtinimas galėjo pažeisti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teikdama atskirąjį skundą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įtvirtintų viešojo intereso nustatymo kriterijų bei nenurodė, kokios konkrečios visuomenės grupės ir kokios tos grupės (asmenų) vertybės būtų pažeistos, jei liktų galioti šalių sudaryta taikos sutartis.
4) Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nustatytų analogiškų pažeidimų (nuo 2010 m. kovo 26 d. iki 2011 m. vasario 8 d.) nebuvo inicijuota nei viena drausmės byla, nors buvo nustatyti atvejai, kai antstoliai nesilaikė SVI reikalavimų. Šiais atvejais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nesiėmė ginti viešojo intereso, nors pažeidimai yra analogiški tiems, dėl kurių atsakomybėn buvo patrauktas ieškovas.
5) Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad sudarant taikos sutartį buvo pažeista Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 14 straipsnio 3 dalis. Ši teisės norma numato galimybę panaikinti drausminę nuobaudą, tačiau ji nėra skirta taikos sutarties vykdymui. Taikos sutarties vykdymas ir prašymo teikimas panaikinti drausminę nuobaudą yra visiškai skirtingi teisiniai instrumentai, todėl suinteresuotas asmuo nepagrįstai taiko tuos pačius reikalavimus naikinant nuobaudą antstolio prašymu ir vykdant taikos sutartį.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Antstolių garbės teismas prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nepagrįstai atskirajame skunde teigiama, jog Antstolių garbės teismo įsipareigojimas taikos sutarties pagrindu panaikinti ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą kelia abejonių Antstolių garbės teismo nepriklausomumu, nešališkumu ir objektyvumu, nes ieškovas yra išrinktas Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininku. Ieškovas antstolių rūmų prezidiumo pirmininku buvo išrinktas 2011 m. balandžio 8 d. Taikos sutartis buvo pasirašyta 2011 m. kovo 16 d., Antstolių garbės teismo sprendimas, kuriuo pasirašytos taikos sutarties pagrindu buvo pakeista drausminė nuobauda, priimtas 2011 m. kovo 24 d. Taigi visi veiksmai, susiję su taikos sutarties pasirašymu ir jos nuostatų įgyvendinimu, buvo atlikti iki ieškovo išrinkimo Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininku. Kiti atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai iš esmės yra tokie patys, kaip ir ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp antstolio ir Antstolių rūmų byloje dėl Antstolių garbės teismo sprendimo, kuriuo antstoliui skirta nuobauda (pastaba), panaikinimo. Siekiant išsiaiškinti, ar taikos sutarties sąlygos atitinka imperatyvias įstatymų nuostatas ir viešąjį interesą, būtina atsižvelgti ne tik į taikos sutarties esmę ir prigimtį, bet ir į ginčo pobūdį bei proceso šalių, kurios sudarė taikos sutartį, teisinį statusą, kas savaime gali lemti tam tikrus ribojimus sudaryti taikos sutartį civilinėje byloje. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė iki 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios taikos sutarties tvirtinimo klausimą.
Taikus ginčo civilinėje byloje išsprendimas įforminamas taikos sutartimi, kurią pasirašo proceso šalys. Taikos sutartį iš kitų sutarčių rūšių išskiria sutarties sudarymo momentas ir tikslas – ji sudaroma kilus teisiniam ginčui, kurį siekiama išspręsti taikiai ir tokiu būdu apsisaugoti nuo galimų konfliktų išspręstais klausimais ateityje. Taikos sutarties samprata pateikta CK 6.983 straipsnio pirmojoje dalyje. Šia sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą ir civilinio proceso tikslų įgyvendinimą (CPK 2 str.). Taikos sutarties, sudarytos civilinėje byloje, patvirtinimo klausimą sprendžia teismas, kuris ex officio (pagal pareigas) vykdo šalių pasirašytos taikos sutarties turinio kontrolę. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas nepripažįsta visiškos proceso šalių laisvės susitarti dėl teismine tvarka nagrinėjamo ginčo išsprendimo sąlygų, o įpareigoja teismą prižiūrėti, kad civiliniame procese sudaromos taikos sutarties sąlygos būtų sąžiningos, nepažeistų teisės imperatyvų ir kitų asmenų teisių, neprieštarautų viešajai tvarkai.
Tam, kad teismas patvirtintų taikos sutartį byloje, ji turi atitikti bendrąsias ir specialiąsias sandorių galiojimo sąlygas – sutarties šalys turi turėti teisnumą ir veiksnumą; sutarties turinys neturi prieštarauti įstatymų reikalavimams; ji turi būti sudaroma raštu; neturi būti nei vieno sutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto bendrosiose sandorių pripažinimo negaliojančiais teisės normose (CK 1.80-1.91 str.) ir specialiosiose taikos sutarties ypatumus reglamentuojančiose normose (CK 6.984 str., 6.986 str. 1-5 d.); sutartis neturi pažeisti trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Nustatęs, kad egzistuoja bet kuris pagrindas, kuriam esant taikos sutartis laikoma niekine, teismas turi konstatuoti, jog taikos sutartis konkrečiu atveju apskritai negali būti sudaryta, nes tai draudžia teisės imperatyvas (CK 1.80 – 1.81 str., 1.86 – 1. 87 str., 6.984 str., 6.986 str. 2-5 d., CPK 42 str. 2 d.). Niekinė taikos sutartis negalioja ab initio (nuo jos sudarymo momento), tad akivaizdu, jog teismas neturi teisės patvirtinti ir ateityje netvirtins to, ko nėra. Paprastai teismas neturi duomenų, ar egzistuoja konkretus pagrindas, kuriam esant taikos sutartis gali būti nuginčyta. Tačiau ypatinga teismui priskirta funkcija - tvirtinti sandorį byloje lemia ir jam suteiktus platesnius įgalinimus procese. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš taikos sutarties atsiradusi šalių prievolė taikos sutarties dalyko atžvilgiu yra nedali (CK 6.983 str. 2 d.). Todėl tuo atveju, kai teismas nustato, jog negalioja taikos sutarties atskiros sąlygos ar jų dalys, laikytina, jog negalioja visa taikos sutartis. Teismo procese nusprendus, jog negalioja dalis šalių pasirašytų taikos sutarties sąlygų, tinkamai įvykdžius išaiškinimo pareigą ir nepavykus atkurti teisinės taikos tarp šalių, teismas turi nutartimi atsisakyti tvirtinti tokią taikos sutartį, o jei ji patvirtinta, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinti visą nutarties dalį, kuria patvirtintos taikos sutarties sąlygos. Šios aplinkybės lemia poreikį įtvirtinti teismo aktyvų vaidmenį, pasireiškiantį teismo pareiga tirti kiekvieną taikos sutarties sąlygą bei visas su teismo sprendimo sąlygomis susijusias faktines aplinkybes byloje. Atlikdamas tam tikrą teisinį tyrimą dėl taikos sutarties atitikties teisės reikalavimams, teismas turi būti aktyvus net ir dispozityviose bylose ir, esant abejonėms, reikalauti šalis pagrįsti, kad nėra jokių teisinių kliūčių tvirtinti sandorį. Nustatęs, jog egzistuoja bent vienas taikos sutarties nuginčijimo pagrindas ar yra kitų šio sandorio negaliojimo sąlygų, teismas turi atsisakyti tvirtinti taikos sutartį. Beje, teismo įgalinimus tikrinant taikos sutarties atitiktį įstatymų reikalavimams lemia ir aplinkybė, jog teisme šalims sudarius taikos sutartį, šalys nustoja konkuruoti, tad rungimosi principas procese nebeveikia. Nebesant rungimosi tarp šalių, teismas gali ir turi ex officio (pagal pareigas) bei ex proprio motu (savo iniciatyva), jeigu tai būtina siekiant įgyvendinti kontrolės funkciją, vykdyti išaiškinimo pareigą, išreikalauti papildomus įrodymus ir pan. Tuo atveju, kai nagrinėjama byla, kurios išsprendimas susijęs su sankcijų (ne)taikymu valstybės įgaliotam asmeniui už galimai padarytą teisės pažeidimą vykdant viešąsias funkcijas, laikoma, kad byla yra nedispozityvi. Tokioje byloje proceso šalys materialiąsias subjektines teises įgyvendina siauresne apimtimi. Tuo pačiu teismas tokio pobūdžio bylose turi daugiau procesinių teisių ir pareigų, jis turi būti aktyvesnis nei dispozityviose bylose, tame tarpe ir sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą.
Teismo nutartis dėl taikos sutarties tvirtinimo, kaip ir bet kuris kitas procesinis dokumentas, turi atitikti jam proceso įstatyme nustatytus bendruosius reikalavimus (CPK 291 str. 1 d.). Svarbiausia, jog teismo nutartis būtų ne tik aiški ir suprantama, bet ir motyvuota (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Taikos sutarties tvirtinimas nutartimi nėra formaliai atliekamas veiksmas, o, kaip minėta, sutartis gali būti tvirtinama tik atlikus teisinį tyrimą, kurio rezultatai bei argumentai dėl rezultatų turi būti išdėstyti nutartyje. Iš nutarties turinio turi būti aišku, jog teismas taikos sutartį patvirtino tik įsitikinęs jos atitiktimi imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai. Nemotyvuota nutartis arba nutartis, kurios motyvuojamojoje dalyje tik formaliai nurodoma, kaip išsprendžiamas ginčas, bet nedėstoma, kodėl jis išsprendžiamas būtent taip, pažeidžia teisinio aiškumo, teisinio nuspėjamumo principus, iš dalies riboja asmens teisę į teisingą procesą. Tokiu atveju teismas vykdo ne realų teisingumą, kurį jį įpareigoja vykdyti konstitucinės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), o deklaratyvų teisingumą ne pagal teisės reikalavimus. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi teismo galutinio sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str., CPK 584 str. 1 d. 4 p.). (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-185/2009).
Taigi proceso šalys, nors ir būdamos proceso šeimininkės, turi teisę susitarti tik dėl tokių taikos sutarties sąlygų, kurios atitinka teisės imperatyvias normas bei viešąją tvarką. Ar šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos atitinka imperatyvias įstatymų nuostatas ir viešąjį interesą, patikrina teismas, sprendžiantis klausimą dėl taikos sutarties (ne)tvirtinimo (CPK 42 str. 2 d.). Jeigu taikos sutartis sudaryta civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas Antstolių garbės teismo sprendimo paskirti antstoliui drausminę nuobaudą - papeikimą pagrįstumo klausimas, visų pirma, reikia nustatyti, ar taikos sutartis tokioje byloje apskritai gali būti sudaryta, t. y. ar jos sudarymas atitinka viešąjį interesą, jeigu taip, ar ją sudarė tinkamos šalys, turinčios procesinį teisinį subjektiškumą, ar taikos sutarties sąlygos atitinka teisėtumo, protingumo, sąžiningumo principų reikalavimus.
Antstolių veiklą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Antstolių įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas antstolio teisinis statusas, nurodant, jog tai yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis taip pat gali teikti Antstolių įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti funkcijų. Dėl antstolio vykdomų funkcijų ypatumų (jų veikla susijusi su teisingumo vykdymo procese teismo priimtų procesinių sprendimų, taip pat kitų institucijų bei pareigūnų priimtų sprendimų vykdymu) įstatymų leidėjas nustato, kad antstolį į pareigas skiria ir iš jų atleidžia teisingumo ministras (Antstolių įstatymo 2 str. 2 d.). Prieš pradėdamas vykdyti pareigas, antstolis duoda priesaiką (Antstolių įstatymo 9 str.). Taigi, antstolis nėra verslo subjektas, jis taip pat nėra valstybės tarnautojas (siaurąja prasme), o yra profesionalus teisininkas, kuriam valstybė patikėjo įstatymų bei kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka įgyvendinti teisingumo vykdymo procesinės veiklos metu priimtus procesinius sprendimus. Antstolio specifinė padėtis su teisingumo vykdymo procesine veikla susijusioje sistemoje lemia drausminės atsakomybės jam taikymo ypatumų įtvirtinimą Antstolių įstatyme. Pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį antstoliui drausminė atsakomybė gali būti taikoma už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Iškelti antstoliui drausmės bylą gali teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas, o iškeltą drausmės bylą teisingumo ministro nustatyta tvarka nagrinėja Antstolių garbės teismas (Antstolių įstatymo 13 str. 2 ir 6 d.). Antstolių garbės teismo sprendimai per trisdešimt dienų nuo sprendimo nuorašo įteikimo antstoliui dienos gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui (Antstolių įstatymo 14 str. 4 d.). Taigi, tuo atveju, kai Antstolių garbės teismas, išnagrinėjęs teisingumo ministro iškeltą drausmės bylą antstoliui, sprendimu paskiria jam Antstolių įstatymo 15 straipsnyje numatytą drausminę nuobaudą, antstolis turi teisę paduoti ieškinį dėl Antstolių garbės teismo sprendimo, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda, panaikinimo. Šiuo atveju laikoma, kad antstolis padavė ieškinį dėl pripažinimo. Kolegija pažymi, kad ieškovu pagal paduotą ieškinį yra antstolis, prašantis panaikinti jam nepalankų Antstolių garbės teismo sprendimą. Atsakovu pagal pareikštą reikalavimą turi būti asociacija Lietuvos antstolių rūmai - viešasis juridinis asmuo, į kurį vienijasi antstoliai ir kuris įgyvendina antstolių savivaldą, kadangi šalimi procese gali būti tik fiziniai arba juridiniai asmenys (Antstolių įstatymo 45 str. 1 - 4 d.). Iš sisteminės Antstolių įstatymo normų analizės galima daryti išvadą, kad Antstolių garbės teismas yra vienas iš Lietuvos antstolių rūmų organų (be visuotinio narių susirinkimo ir Antstolių rūmų prezidiumo). Antstolių garbės teismas yra specifinis subjektas, kuris neturi juridinio asmens teisių ir dėl to neturi procesinio teisinio subjektiškumo. Pagrindinė ir iš esmės vienintelė Antstolių garbės teismo, kurį sudaro teisės norminių aktų nustatyta tvarka paskirti antstoliai, funkcija - nagrinėti antstoliams iškeltas drausmės bylas (Antstolių įstatymo 13-15 str., 49 str.). Drausmės bylas Antstolių garbės teismas nagrinėja remdamasis Teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintomis Drausmės bylų antstoliams (antstolių padėjėjams) iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklėmis (toliau - Taisyklės). Šiose taisyklėse nustatyta ne tik pasirengimo tokių bylų nagrinėjimui tvarka, bet ir jų nagrinėjimo bei sprendimų priėmimo tvarka, kuri iš esmės atitinka civiliniame procese įtvirtintas pasirengimo ir teisminio nagrinėjimo stadijų nuostatas. Pagal Taisyklių 28 punktą Antstolių garbės teismo sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, o 29 punktas įtvirtina, jog priimdamas sprendimą, garbės teismas įvertina antstolio (antstolio padėjėjo) kaltės laipsnį, pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, pažeidimo pasekmes bei į galiojančias antstoliui (antstolio padėjėjui) paskirtas drausmines nuobaudas ir drausmės bylų svarstymus. Įgaliojimų suteikimas iš antstolių sudarytam subjektui nuspręsti, ar yra pagrindas pagal antstoliui iškeltą drausmės bylą skirti jam drausminę nuobaudą, ar nuobaudos neskirti, lemia atitinkamą tokio organo priimtų sprendimų peržiūrėjimo (panaikinimo) tvarkos įtvirtinimą įstatyme. Nors Antstolių garbės teismas ir nėra teisminė institucija, tačiau jo atliktas antstolio (ne)procesinių veiksmų išsamus teisinis įvertinimas ir sprendimo privalomumas antstoliui lemia, jog šiam teismui taikomi tokie pat draudimai kaip ir civilinę bylą iš esmės išsprendusiam bendrosios kompetencijos teismui. Kolegijos nuomone, teisės aktai neleidžia Antstolių garbės teismui keisti ar naikinti priimtą sprendimą po jo paskelbimo, išskyrus teisę sutrumpinti drausminės nuobaudos galiojimo terminą, bet ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo nuobaudos paskyrimo (Antstolių įstatymo 14 str. 4 d.). Antstolių garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas tik Vilniaus apygardos teismui (Antstolių įstatymo 14 str. 4 d.). Klausimo dėl Antstolių garbės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teisingu išsprendimu (pagrįstu sankcijų taikymu antstoliui už drausminių pažeidimų padarymą) yra suinteresuota visa visuomenė, kadangi antstolis įstatymų nustatyta tvarka vykdo teismų procesinius sprendimus. Todėl Antstolių garbės teismo, taigi, ir šio teismo priimtų sprendimų peržiūrėjimo veikla turi būti priskirta viešosios teisės sričiai. Viešojoje teisėje leidžiama tai, kas numatyta viešosios teisės akte. Dėl šių priežasčių taikos sutarties sudarymas byloje dėl Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo galimas tik nepažeidžiant viešosios teisės imperatyvų. Kolegija dar kartą pažymi, jog taikos sutartis - tai susitarimas išspręsti ginčą dėl teisės, darant tarpusavio nuolaidas. Nagrinėjamos bylos procese šalimis yra antstolis ir Lietuvos antstolių rūmai, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turėtų būti traukiama byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje (CPK 41 str. 1 d., 47 str. 2 d.). Jeigu antstoliui drausmės bylą iškėlė teisingumo ministras ir Lietuvos antstolių rūmai skyrė antstoliui nuobaudą, tai taikos sutartį byloje pagal antstolio ieškinį teismui dėl Lietuvos antstolių rūmų sprendimo panaikinimo turėtų pasirašyti antstolis ir Lietuvos antstolių rūmai, informuojant apie taikos sutarties sudarymo faktą ir sąlygas drausmės bylą antstoliui iškėlusį teisingumo ministrą. Taikos sutartimi ieškovas ir atsakovas iš esmės negali susitarti, jog yra panaikinamas Antstolių garbės teismo sprendimas, kuriuo antstoliui paskirta drausminė nuobauda, o ieškovas atsisako ieškinio. Antstolių garbės teismas ar Lietuvos antstolių rūmai neturi įgaliojimų panaikinti Antstolių garbės teismo sprendimo, o tai gali padaryti tik teismas. Be to, ieškinio atsisakymas yra savarankiškas proceso teisės institutas, kuris negali būti prilygintas šalių sudarytai taikos sutarčiai ir negali sukelti tokių pat teisinių padarinių, kurie atsiranda taikos sutarties sudarymo atveju.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovo antstolio A. S., kuriam Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu paskirta drausminė nuobauda – pastaba už Sprendimų vykdymo instrukcijos 28, 35, 36 punktuose, taip pat Antstolių profesinės etikos kodekso 11.2 punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimus, ir atsakovo Antstolių rūmų, atstovaujamų Antstolių garbės teismo pirmininkės (t. 2, b.l. 41-42). 2011 m. kovo 16 d. sudaryta taikos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas iki 2011 m. balandžio 8 d. įsipareigoja panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą, o atsakovui įvykdžius šį įsipareigojimą, ieškovas įsipareigojo atsisakyti skundo dėl Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo (Taikos sutarties 1, 2 punktai). Šalys taip pat susitarė, kad atsakovui nepanaikinus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo iki sutarto termino, taikos sutarties sąlygos negalios (Taikos sutarties 3 punktas). Apie taikos sutarties sudarymo faktą ir sąlygas nebuvo informuotas drausmės bylą ieškovui iškėlęs teisingumo ministras. Pirmosios instancijos teismas patvirtino taikos sutarties dalį, netvirtindamas tik sąlygos, kuria ieškovas įsipareigojo atsisakyti skundo dėl Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo, ir bylą nutraukė (b.l. 53-55).
Kolegijos nuomone, tvirtindamas tokios taikos sutarties dalį byloje pagal antstolio ieškinį šiuo atveju teismas pažeidė teisės imperatyvus. Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovu byloje patrauktas Antstolių garbės teismas, nors šis teisės subjektas neturi procesinio teisinio subjektiškumo ir negali būti šalimi procese (b.l. 2-6). Atsakovu pagal antstolio (ieškovo) ieškinį dėl Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo turėtų būti asociacija Lietuvos antstolių rūmai (CPK 41 str. 1 d., Antstolių įstatymo 45 str. 4 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį, kuriame atsakovu nurodytas asmuo, neturintis procesinio teisinio subjektiškumo, turėjo ieškovui nustatyti terminą ieškinio trūkumams šalinti (CPK 115 str. 2 d., 138 str.) arba savo iniciatyva atsakovu pripažinti asociaciją Lietuvos antstolių rūmai. Tačiau teismas to nepadarė, o ieškinį priėmė, nagrinėjo bylą ir sprendė taikos sutarties patvirtinimo klausimą tinkamai neišsprendęs šalių procesinio teisinio statuso klausimo. Kita vertus, iš teismui pateiktos taikos sutarties turinio matyti, kad ją pasirašė ieškovas A. S. ir atsakovas Lietuvos antstolių rūmai (jie gali ir turi būti atsakovu byloje), kurių vardu veikė Antstolių garbės teismo pirmininkė A. A. (t. 2, b.l. 42). Tačiau tinkamai neišsprendus šalių teisinio statuso klausimo, nebuvo pagrindo tvirtinti asmens, kuris nėra patrauktas atsakovu byloje, 2011 m. kovo 16 d. sudarytos taikos sutarties su ieškovu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tuo metu Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininko pareigas ėjusi I. Karalienė, kaip juridinio asmens vadovė, būtų įgaliojusi antstolę A. A. sudaryti taikos sutartį. Antra, Lietuvos antstolių rūmai taikos sutarties 1 punktu įsipareigojo panaikinti ieškovui nepalankų Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą. Klausimą dėl Antstolių garbės teismo sprendimo teisėtumo sprendžia teismas ir šio sprendimo negali panaikinti nei pats Antstolių garbės teismas, nei antstolių savivaldą įgyvendinantys Lietuvos antstolių rūmai, kurie, kaip minėta, šioje byloje nepatraukti atsakovu. Priešinga išvada neatitiktų viešojoje teisėje įtvirtintų Antstolių garbės teismo įgaliojimų bei jo vykdomų funkcijų esmės. 2011 m. kovo 16 d. taikos sutarties 1 punkto nuostata yra esminė. Pripažinus ją niekine ir negaliojančia, negalioja visa taikos sutartis. Trečia, teismui paduoto procesinio dokumento, kuris pavadintas taikos sutartimi, 2 punkte ieškovas, atsakovui įvykdžius neteisėtą sąlygą (panaikinus sprendimą, kurio panaikinti jis neturi įgaliojimų), įsipareigojo atsisakyti ieškinio. Ieškinio atsisakymas yra vienašalis ieškovo pareiškimas. Tai savarankiškas bylos užbaigimo nepriimant teismo sprendimo būdas (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p.). Ieškinio atsisakymo pagrįstumo klausimas sprendžiamas CPK 140 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Be to, ieškinio atsisakymas – tai materialinio teisinio reikalavimo, kurį ieškovas pareiškė atsakovui, atsisakymas. Tuo tarpu šioje byloje ieškovas atsisakė procesinio teisinio reikalavimo kreiptis į administracinį teismą dėl žemesnės teisinės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės norminiam aktui. Ketvirta, net jeigu taikos sutarties sąlygos atitiktų teisėje įtvirtintus imperatyvus ir neprieštarautų viešajai tvarkai, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tvirtinti taikos sutarties dalį, o kitos dalies netvirtinti, nes šalių prievolė taikos sutarties dalyko atžvilgiu yra nedali (CK 6.983 str. 2 d.). Penkta, apie teismui pateiktą taikos sutartį ir jos sąlygas nebuvo informuotas ieškovui drausmės bylą iškėlęs teisingumo ministras. Šešta, ieškovas nuo pirmosios civilinio proceso stadijos kėlė antstolių veiklai apskritai aktualų teisės klausimą – ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 28 punkto 1 ir 4 dalys, 29 punktas, 35 punktas, 36 punktas atitinka konstitucinius lygiateisiškumo ir teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principus. Šio klausimo teisingu išsprendimu suinteresuota visuomenė, todėl jis susijęs su viešuoju interesu. Teismas šio proceso teisės klausimo netyrė ir nesvarstė, ar nurodytos poįstatyminio teisės norminio akto normos atitinka konstitucines nuostatas, o patvirtinęs taikos sutartį, bylą nutraukė. Nenagrinėjant bylos iš esmės negalima išspręsti žemesnės galios teisės norminio akto atitikties aukštesnės galios teisės norminiam aktui klausimo.
Anksčiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė taikos sutarčių tvirtinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Dėl esminių proceso teisės normų pažeidimų 2011 m. kovo 16 d. sudaryta taikos sutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėdamas iš esmės ginčą dėl drausminės nuobaudos taikymo pagrįstumo, teismas turi svarstyti, ar iš tiesų nėra pagrindo stabdyti bylos ir kreiptis į administracinį teismą dėl ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytų poįstatyminių teisės norminių aktų nuostatų atitikties konstitucinėms normoms (CPK 3 str. 4 d., 163 str. 8 p.). Be to, vykdant taikos sutarties, kuri yra niekinė, 1 punkte atsakovo prisiimtą įsipareigojimą, Antstolių garbės teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu panaikino 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą, kuriuo ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba (t. 2, b.l. 51-52). Spręsdamas bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva taip pat turėtų išspręsti ir šio Antstolių garbės teismo sprendimo pagrįstumo klausimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Teisėjai: Artūras Driukas
Konstantinas Gurinas
Egidijus Žironas