Civilinė byla Nr. 3K-3-258/2011
Teisminio proceso numeris nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.2.7; 36.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui Danijos AB Danske Bank
A/S dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovo Danijos AB
Danske Bank A/S priešieškinį ieškovui J. K. dėl skolos priteisimo; tretieji
asmenys – UAB „Divide et impera“, D. T., L. T.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ir realaus
grasinimo, pripažinimo negaliojančiu (CK 1.91 straipsnis).
2005 m.
lapkričio 4 d. atsakovas Danijos AB Danske Bank A/S ir trečiasis asmuo UAB
„Divide et impera“ sudarė faktoringo sutartį. 2005 m. lapkričio 7 d. atsakovas
ir trečiasis asmuo sudarė overdrafto sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė trečiajam
asmeniui 200 000 Lt overdrafto limitą. Overdrafto sutarties prievolės įvykdymas
buvo užtikrintas trečiojo asmens lėšų, esančių jo atsiskaitomojoje sąskaitoje
bei būsimų įplaukų į ją, įkeitimu.
2006 m.
vasario 3 d. atsakovas ir ieškovas J. K., kuris yra trečiojo asmens akcininkas,
sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-F200509-0960/O200511-1517, pagal kurią ieškovas
įsipareigojo atsakyti solidariai su trečiuoju asmeniu, jeigu jis neįvykdys visų
prievolių ar jų dalies pagal faktoringo ir overdrafto sutartis ar bet kurią iš
sutarčių.
Ieškovas kreipėsi
į teismą, prašydamas pripažinti 2006 m. vasario 3 d. laidavimo sutartį Nr. FA-F200509-0960/O200511-1517
negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Jis teigia, kad sutartį jis pasirašė
tik dėl to, kad atsakovas prieš jį panaudojo realų grasinimą ir ekonominį spaudimą.
Atsakovas pagrasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio
tyrimo inicijavimo jam ir trečiajam asmeniui dėl jų nusikalstamų veiksmų (dokumentų
klastojimo) ir taip pakenks jų reputacijai, taip pat pareikalaus iš trečiojo
asmens prieš terminą grąžinti visą skolą pagal overdrafto sutartį ir taip jį finansiškai
sužlugdys.
Priešieškiniu
atsakovas prašė ieškinį atmesti ir priteisti jam iš ieškovo, kaip laiduotojo, 198 264,97
Lt skolos, palūkanų, delspinigių ir baudos pagal overdrafto sutartį bei 9 proc.
metinių procesinių palūkanų. Jis teigia, kad trečiasis asmuo UAB „Divide et impera“
sukčiavimo būdu pagal suklastotus sandorius pasiskolino iš jo per 1 000 000 Lt.
Trečiojo asmens prievolių įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis,
kurias sudarė trečiojo asmens akcininkai. Ieškovas galėjo atsisakyti sudaryti
laidavimo sutartį ir jokių teisinių ar ekonominių padarinių jam dėl to nekiltų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį patenkino,
priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sandoris, sudarytas dėl ekonominio
spaudimo, pripažįstamas negaliojančiu, jei nustatomos šios aplinkybės: 1) kitas
asmuo reikalavo sudaryti sandorį; 2) jis grasino ekonominiais padariniais,
kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas
akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant
ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Teismas pažymėjo, kad paprastai
laidavimo sutartis pasirašoma kartu su sutartimi, iš kurios kyla pagrindinė
prievolė. Teismas nustatė, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta 2006
m. vasario 3 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo faktoringo ir overdrafto
sutarčių sudarymo, bet dar nesuėjus terminui skolai pagal overdrafto sutartį padengti.
Paskutinį kartą overdraftu trečiasis asmuo pasinaudojo 2006 m. sausio 30 d.,
todėl, teismo nuomone, laidavimo sutarties sudarymas 2006 m. vasario 3 d.
ieškovui buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas ir naudingas tik atsakovui.
Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog
atsakovas, turėdamas informaciją apie galimus trečiojo asmens UAB „Divide et
impera“ ir jos dalyvių nusikalstamus veiksmus, panaudojo ją tam, kad priverstų
ieškovą sudaryti laidavimo sutartį. Tokios sutarties sudarymas neatitiko
tikrosios ieškovo valios dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų. Nesant ekonominio
spaudimo ir realaus grasinimo, tikėtina, kad ieškovas ginčijamos laidavimo
sutarties būtų nepasirašęs. Teismas konstatavo, kad laidavimo sutartį ieškovas
sudarė dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, todėl pripažino
ją negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), o
priešieškinį, kurio reikalavimai kildinami iš laidavimo sutarties, atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio
30 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė
naują sprendimą – ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad laidavimo sutartį ieškovas ginčija tuo pagrindu, jog ją
pasirašė dėl atsakovo darbuotojų panaudoto grasinimo ir ekonominio spaudimo. Pagal
CK 1.91 straipsnio 4 dalį samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio
šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda
pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar
reputacijai, todėl šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios
alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma
kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio
spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą
sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą
sandorį. Laidavimo sutarties tikslas – atsakyti kito asmens kreditoriams
veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti
kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti
ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos.
Ieškovas, būdamas verslininkas ir trečiojo asmens akcininkas, žinojo ar turėjo
žinoti apie trečiojo asmens finansinės veiklos sutrikimus, todėl, teisėjų
kolegijos nuomone, galėjo laisvai apsispręsti, ar sudaryti laidavimo sutartį.
Sutartys, tarp jų ir laidavimo, sudaromos pateikiant pasiūlymą (oferta) ir
priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai
įrodančiais veiksmais. Teisėjų kolegija sprendė, kad pasiūlymas sudaryti
sutartį bendrovės akcininkui, kurios atsiskaitymai su atsakovu pagal
kreditavimo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar
ekonominis spaudimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu ir būtų laikoma
įrodyta aplinkybė, jog atsakovo darbuotojai informavo ieškovą apie trečiojo
asmens neskaidrią veiklą ir ketinimą apie tai pranešti teisėsaugos
institucijoms, ji nevertintina kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas ieškovui,
nes teisėti veiksmai nelaikytini grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Be to, tokia
informacija būtų teikiama tik apie trečiąjį asmenį, o ne apie ieškovą, todėl ji
neatitinka CK 1.91 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos realaus grasinimo sampratos. Dėl
nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmetė ieškinį. Teisėjų kolegija, tenkindama
priešieškinį, nurodė, kad trečiasis asmuo neįvykdė įsipareigojimų pagal overdrafto
sutartį ir atsakovas ją vienašališkai nutraukė. Pagal laidavimo sutartį ieškovo
ir trečiojo asmens atsakomybė yra solidari, todėl atsakovas, pareikšdamas priešieškinį,
įgyvendino savo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš solidariojo skolininko –
ieškovo. Atsakovas pateikė įrodymus, kad trečiasis asmuo yra jam skolingas 198
264,97 Lt (171 344, 97 Lt negrąžinto overdrafto, 4069,07 Lt palūkanų, 16,06 Lt
įsipareigojimo mokesčio, 16 834,87 Lt delspinigių ir 6000 Lt baudos), todėl ši
suma jam priteistina.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo
apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK 1.91 straipsnio netinkamo aiškinimo ir
taikymo. Kasatoriaus
nuomone, vertinant, ar sandoris sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus
grasinimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, ar ekonominis spaudimas ar realūs grasinimai atliekami
teisėtais ar neteisėtais veiksmais, bet ir nustatyti, ar šiais veiksmais buvo naudotasi sąžiningai. Atsakovas
grasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo
trečiajam asmeniui ir kasatoriui bei pareikalaus
iš trečiojo asmens prieš terminą
grąžinti skolą, jeigu kasatorius nepasirašys laidavimo sutarties.
Kadangi laidavimo sutarties pasirašymo dieną ikiteisminis
tyrimas dar nebuvo pradėtas, o realus
pagrindas tam egzistavo (po laidavimo
sutarties sudarymo ikiteisminis tyrimas trečiajam asmeniui buvo
pradėtas), be to, atsakovas grasino finansiškai sužlugdyti trečiąjį asmenį, tai kasatoriui, siekiant išvengti tokių neigiamų
padarinių, neliko kitos protingumo kriterijus atitinkančios
alternatyvos, kaip tik pasirašyti laidavimo sutartį. Atsakovas nesąžiningai panaudojo informaciją apie trečiojo asmens galimą
neteisėtą veiklą, ir, užuot iš karto kreipęsis į teisėsaugos institucijas, šią
informaciją panaudojo savo ekonominiams interesams patenkinti, t. y. laidavimo
sutarčiai sudaryti, kuri yra aiškiai nenaudinga kasatoriui, nes jos sudarymo dieną skolos pagal overdrafto sutartį grąžinimo terminas dar
nebuvo suėjęs, o trečiasis asmuo jau buvo panaudojęs visą overdrafto limitą. Apeliacinės
instancijos teismas neteisingai spręndė, kad informacija
ikiteisminiam tyrimui inicijuoti
būtų teikiama tik apie trečiąjį asmenį. CK 1.91 straipsnio 4 dalyje nustatytas pavyzdinis (bet
ne galutinis) asmenų, į kuriuos nukreiptas realus grasinimas turi teisinę
reikšmę konstatuojant vienos iš sandorio šalių valios trūkumą sudarant sutartį, sąrašas. Kai realus grasinimas ir ekonominis spaudimas nukreipti prieš
bendrovės akcininką, visi
neigiami padariniai, susiję su bendrovės veikla, turi tiesioginę neigiamą įtaką
ir jam. Atlikus CK 1.91
straipsnio 4 dalies normos analizę,
darytina išvada, kad bendrovės akcininkas taip pat patenka į šioje normoje
nurodytų asmenų sąrašą. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad kasatorius galėjo laisvai apsispręsti sudaryti
ar nesudaryti laidavimo sutarties, yra teisiškai nepagrįsta, neparemta byloje esančiais
įrodymais ir nelogiška. Byloje konstatuotinos visos keturios ekonominio
spaudimo aplinkybės: 1) sudaryti laidavimo sutartį atsakovas siūlė ne
derybų būdu, bet reikalavo ją pasirašyti, panaudojęs grasinimus ir ekonominį
spaudimą; 2) atsakovas pagrasino, kad informuos teisėsaugos institucijas
apie dokumentų klastojimą ir taip sužlugdys trečiojo
asmens veiklą, kurio akcininkas yra kasatorius,
pakenks trečiojo asmens ir kasatoriaus reputacijai, taip pat pareikalaus
iš trečiojo asmens nedelsiant, prieš terminą, grąžinti visą skolą pagal overdrafto
sutartį, taip finansiškai jį sužlugdys; tokių
neigiamų padarinių atsiradimas priklausė tik nuo atsakovo nesąžiningų
veiksmų (šantažo) realaus įgyvendinimo; 3) laidavimo sutartis sudaryta itin nepalankiomis kasatoriui sąlygomis,
laiduojant savo asmeniniu turtu už trečiojo asmens prievoles, kai jokios ekonominės naudos ar
galimų teigiamų padarinių jam neatsiras; 4) nesant ekonominio
spaudimo ir grasinimų, kasatorius sandorio nesudarytų, nes jis ne tik
nesuteikia jokios ekonominės naudos, bet ir
yra žalingas jo turtiniams interesams.
2. Dėl
proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai
netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų,
kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas
pripažino laidavimo sutartį negaliojančia, taip pažeidė įrodymų tyrimo
ir vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 183, 185
straipsniai), šalių procesinio lygiateisiškumo ir dispozityvumo principus (CPK 12, 17 straipsniai).
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo
apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jame
nurodoma, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas laidavimo
sutarties sudarymo dieną ar iki jos sudarymo disponavo informacija apie
kasatoriaus ir trečiojo asmens galimus nusikalstamus veiksmus bei grasino
ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovo nesąžiningų
veiksmų. Prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės gali būti pateikiamos tiek
finansavimo sutarčių sudarymo, tiek jų vykdymo metu. Atsakovas, matydamas, kad
trečiasis asmuo nevykdo įsipareigojimų pagal overdrafto sutartį ir, kilus
įtarimų, jog dėl finansinių sunkumų jis jų neįvykdys, kreipėsi į trečiąjį
asmenį dėl papildomų užtikrinimo priemonių pateikimo. Kaip papildoma priemonė
jam buvo pateiktas trečiojo asmens akcininko laidavimas. Bendrovių, kurias
kredituoja bankai, akcininkų laidavimas yra įprasta praktika užtikrinant
kreditų grąžinimą, nes akcininkai suinteresuoti bendrovių veiklos finansavimu,
ir tai atitinka jų interesus. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad
kasatorius, kaip trečiojo asmens akcininkas, turintis didžiąją dalį akcijų,
buvo suinteresuotas laidavimo pateikimu, be to, laidavimo sutarties sudarymo
metu pagal overdrafto sutartį trečiojo asmens įsipareigojimo įvykdymo terminas
dar nebuvo pasibaigęs. Šios aplinkybės pagrindžia, kad kasatoriaus laidavimas
buvimo pagrįstas ir laidavimu jis garantavo trečiojo asmens ūkinės-komercinės
veiklos stabilumą. Atsakovo teisių, nustatytų overdrafto sutartyje,
įgyvendinimas ir teisėtus lūkesčius atitinkantis elgesys, siekiant užsitikrinti
kontrahento veiklos patikimumą, negali būti vertinamas kaip nesąžiningi
veiksmai.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine
tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai
teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo
ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama
kasacinį skundą, laikosi pirmiau nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal
kasatoriaus nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų
šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde iš
esmės keliamas teisės klausimas dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Šiuo
klausimu teisėjų kolegija pasisako.
Dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo
CK 1.91
straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu
pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo
panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realus
grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas
panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės
ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač
ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažįstamas
sudarytu dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio
spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir kai šalies valią sudaryti tokį
sandorį nulemia grasinimas.
Teismų
praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo
pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės
aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais
padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c)
sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui
sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005
m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos dujos“ v.
AB ,,Lietuvos energija“ ir kt.., bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio
6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Novatoriška statyba“ v. AB
„Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006).
Tam, kad būtų ginčijama
laidavimo sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia
byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) kasatoriui buvo grasinama; 2) grasinimas
buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo
samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“
reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus
veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems
asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo
kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu
grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas
panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės
ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač
ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas,
teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių,
finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai
aplinkybes.
Laidavimo
sutartį kasatorius ginčija tuo pagrindu, kad ją sudarė dėl atsakovo darbuotojų
panaudoto prieš jį grasinimo ir ekonominio spaudimo: atsakovas grasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio
tyrimo inicijavimo jam ir trečiajam asmeniui, kurio akcininkas jis yra,
bei pareikalaus iš trečiojo
asmens prieš terminą
grąžinti skolą pagal 2005 m. lapkričio 7 d. overdrafto sutartį.
Laidavimo
sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito
asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas
yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo
galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį
laiduojama, veiklos. Tiek kasatorius, būdamas trečiojo asmens akcininkas, tiek
atsakovas (bankas) yra verslo subjektai. Apeliacinės instancijos teismas
nustatė, kad kasatorius žinojo apie trečiojo asmens UAB „Divide et impera“
finansinės veiklos sutrikimus, nes įsipareigojimus bankui pagal sudarytas kreditavimo
sutartis trečiasis asmuo vykdė netinkamai. Atsakovas, pasiūlydamas kasatoriui
sudaryti laidavimo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo
riziką, o kasatorius, sudarydamas laidavimo sutartį, siekė normalizuoti
bendrovės, kurios akcininkas jis yra, veiklą. Dėl to pasiūlymas sudaryti
laidavimo sutartį bendrovės akcininkui, kurios atsiskaitymai su banku pagal
kreditavimo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar
ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad toks atsakovo darbuotojų
pasiūlymas buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. kasatoriui
padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad jis prieš savo valią ir sau
nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį.
Grasinimo
padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo
pateikti kasatorius (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų jis nepateikė, todėl teiginys,
kad laidavimo sutartį jis sudarė dėl atsakovo grasinimo, byloje neįrodytas.
Atsakovo darbuotojų ketinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio
tyrimo inicijavimo trečiajam asmeniui dėl jo neteisėtų veiksmų įvertinimo
negali būti pripažįstamas psichologiniu spaudimu ar grasinimu, nes toks
kreipimasis yra teisėta priemonė, kuria siekiama išsiaiškinti, ar skolininkas
ir jo akcininkas savo veiksmais nedaro kreditoriui žalos. Byloje nustatyta, kad
laidavimo sutartį šalys sudarė savanoriškai, ir tai atitiko abiejų šalių
interesus: kasatorius siekė normalizuoti trečiojo asmens ūkinę-finansinę veiklą,
o atsakovas – užtikrinti suteikto pagal overdrafto sutartį kredito grąžinimą.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek rašytinius
įrodymus, tiek šalių paaiškinimus dėl laidavimo sutarties sudarymo aplinkybių,
tinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, o nenustatęs sąlygų šiai teisės normai
taikyti, pagrįstai ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė.
Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176, 177, 183, 185 straipsnius,
neparemti jokiais duomenimis ir konkrečiais faktais, todėl atmestini kaip
nepagrįsti.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti
skundžiamą apeliacinės instancijos tesimo sprendimą kasaciniame skunde
nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Netenkinus kasacinio
skundo iš kasatoriaus valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo
J. K. į valstybės biudžetą 92,65 Lt (devyniasdešimt du litus 65 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Algis
Norkūnas
Pranas
Žeimys