Civilinė byla Nr. e2A-220-186/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02722-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. U. ir D. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. U. ir D. U. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LITESKO“ dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir atlikti ieškovams pateiktos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai R. U. ir D. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovė UAB „LITESKO“ laikotarpiu nuo 2008-05-01 iki 2014-10-01 nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos; įpareigoti atsakovę UAB „Litesko“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; įpareigoti atsakovę UAB „Litesko“ atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 (šilumos auditą); įvertinant autonominiu būdu šildomas ieškovo patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kurios į bendro naudojimo patalpas, kurios nėra centralizuotai šildomos, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendro naudojimo patalpų, taip pat priskiriant bendroms reikmėms skirtą šilumos energiją nuo 2008-05-01 iki 2014-10-01, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti ir suvartotą kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpose (butuose ir sandėliukuose), kurios yra šildomos centralizuotai.

Ieškovai nurodė, kad jų buto šildymui ir karšto vandens ruošimui centralizuota šilumos energija nėra tiekiama, nes jų butas yra šildomas autonomiškai. VĮ Registrų centro duomenimis bendro naudojimo patalpos nėra šildomos, todėl ieškovai neprivalo už jų šildymą mokėti. Ieškovai taip pat neprivalo mokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens pašildymą, nes bute nėra tiekiamas centralizuotai karštas vanduo. Šilumos bendram naudojimui apmokėjimo paskirstymą lemia tai, kad atsakovė nepagrįstai pasirinko 2-jį karšto vandens ruošimo būdą ir šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodiką Nr. 4 ir Nr. 5. Namo gyventojai tokio karšto vandens ruošimo būdo nebuvo pasirinkę, o nurodytos šildymo kiekio nustatymo ir paskirstymo metodikos nėra skirtos namams, kurie šildomi vietiniu šildymu. Atsakovas bendro naudojimo patalpų šildymo išlaidų paskaičiavimui turi parinkti metodo Nr. 10 nuostatas, pagal kurias ieškovų butui būtų taikomas 0 koeficientas dėl to, kad ieškovų butas yra kampinis ir šildomas elektra. Pažymėjo, kad karšto vandens skaitikliai butuose yra viso apskaitos mazgo dalis, todėl turi būti metrologiškai patikrinti. Kadangi toks patikrinimas neatliktas, visų namo butų savininkai ir ieškovai atsiskaito pagal nelegalius metrologiškai nepatikrintus šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu. Apskaičiuojant sunaudotą šilumą bendro naudojamoms patalpoms, atsakovė į apskaitą neįtraukė butams priklausančių rūsių plotų (rūsių sandėliukų, kurių kiekvieno plotas yra skirtingas ir turi būti įtrauktas į butų šildomus plotus), kas pagrįstai leidžia teigti, kad ieškovams priskaičiuota per daug mokesčių.

Atsakovė UAB „LITESKO“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad namo, kuriame gyvena ieškovai, patalpų šildymui, vandens pašildymui ir temperatūros palaikymui naudojama centralizuotai tiekiama šilumos energija. 2012 m. rugpjūčio mėn. ieškovai, gavę namo bendrasavininkių sutikimus, teisės aktų nustatyta tvarka atsijungė nuo namo centralizuoto šilumos vartojimo sistemos. Ginčo dėl buto šildymo ir karšto vandens įrenginių atjungimo nėra. Namo bendrija 2012 m. rugsėjo 7 d. raštu išreiškė valią ieškovų butui nepriskirti šilumos kiekio, tenkančio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. jokie mokėjimai už šilumą ieškovams nebuvo priskiriami. 2014 m. vasario 28 d. namo bendrija susirinkimo protokolu Nr. 2 atšaukė 2012 m. rugsėjo 7 d. bendrijos sprendimą dėl šilumos kiekio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą nepriskyrimo ieškovams ir 2014 m. kovo 3 d. protokolu pasirinko 2005-05-05 Komisijos nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu 2005-07-22 Komisijos nutarimu Nr. 03-41. Todėl nuo 2014 m. kovo mėn. name suvartotas šilumos kiekis pradėtas skirstyti pagal metodus Nr. 4 ir Nr. 5, ieškovams priskiriant metodo Nr. 5 nustatyta tvarka jiems tenkančią dalį šilumos kiekio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Atsakovė pasiūlė ieškovams pasirašyti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo bendrojo naudojimo patalpose sutartį, tačiau sutarties ieškovai nepasirašė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl įpareigojimo atsakovę UAB „LITESKO“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir iš mokėtinų sumų išskaityti šilumos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, paliko nenagrinėtu; ieškinį dalyje dėl įpareigojimo UAB „LITESKO“ atlikti patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 (šilumos auditą), įvertinant autonominiu būdu šildomas ieškovo patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kurios į bendro naudojimo patalpas, kuriomis ieškovas nesinaudoja, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendro naudojimo patalpų, taip pat priskiriant bendroms reikmėms skirtą šilumos energiją nuo 2008-05-01 iki 2014-10-01 iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, suvartotą kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpose (sandėliukuose), atmetė; panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. R2-2830 dalį, kurioje ieškovų keliami reikalavimai perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, t.y. pagal metodą Nr. 4 ir metodą Nr. 5, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. pripažinti pagrįstais ir dalį, kurioje prašyta UAB „LITESKO“ filialo „Biržų šiluma“ perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti atliekant šilumos perskirstymą pastate pagal metodą Nr. 4 ir metodą Nr. 5 laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. priskiriant pareiškėjams apmokėti dalį šilumos energijos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ir kuria apie atliktą perskaičiavimą prašyta informuoti komisiją ir pareiškėjus.

Teismas nurodė, kad ginčą nagrinėja tik toje apimtyje, kuris buvo pareikštas ir išnagrinėtas, arba ginčo nagrinėjimas nutrauktas Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, nes pagal Energetikos įstatymo 34 str. 3 d. šiems ginčams yra numatyta išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ieškovų skundą dalyje dėl karšto vandens apskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams 2014 m. spalio 22 d. persiuntė nagrinėti Valstybinei energetikos inspekcijai, ikiteismine tvarka skundas šioje dalyje nėra išnagrinėtas, todėl pirmosios instancijos teismas ginčą dėl šio reikalavimo paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Ieškovai, būdami buto Nr. 10 savininkai, privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas ir už namo bendrųjų patalpų šildymą bei už namui tiektą šilumos energiją, kuri pasiskirstė namo bendrosiose patalpose. Aplinkybė, kad namo laiptinės atskirais šildymo prietaisais nėra šildomos, nepaneigia kitos aplinkybės, jog namo šildymo sistemos vamzdynas, kuris nuo šilumos mazgo per bendro naudojimo patalpas ir konstrukcijas nuvestas į konkrečius butus, dalį šilumos atiduoda namo bendrųjų patalpų, o taip pat ir laiptinių, šildymui. Pirmosios instancijos teismas ieškovų argumentus dėl sandėliukų plotų įskaičiavimo į proporcingąsias dalis atmetė kaip nepagrįstus, kadangi VĮ Registrų centro duomenimis namo sandėliukai nėra įteisinti kaip atskiri namo savininkams priklausantys objektai.

Pagal CK 4.85 str. 1 d. sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyse nenumatyta kitaip. Ši įstatymo norma aiškiai apibrėžia, kad teisė valdyti ir naudoti bendrosios dalinės nuosavybės objektus priskirta išimtinai namo savininkams, todėl atitinkamai pastarieji ir turi teisę nuspręsti kokiu būdu bus paskirstoma šilumos energija ir mokėjimai už ją, o ne šilumos tiekėjas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija sprendusi, kad namo savininkų sprendimas nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. neskaičiuoti ieškovams mokesčio už bendro naudojimo patalpų šildymą negali būti laikomas pagrįstu, todėl atsakovas turi perskaičiuoti šį mokestį ieškovų nenaudai, prieštarauja pareikšto skundo reikalavimo esmei. Teismas konstatavo, kad bendrijai įstatymas neriboja teisės priimti tokį sprendimą, o Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetencijai nėra priskirta vertinti pastato gyventojų susirinkimų nutarimus, todėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas, nes išnagrinėtas peržengus ginčo ribas, todėl naikintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovai prašo perskaičiuoti skolą už centralizuotai tiektą šilumos energiją, todėl šie bylos šalių santykiai kvalifikuotini kaip prievoliniai, kuriems Energetikos įstatymo 34 str. 2 ir 3 d. reikalavimai dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos netaikytini. Valstybinė energetikos inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų, yra nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti, todėl laikytina, kad išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio dalį paliko nenagrinėtą.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė visus ieškovų įrodymus dėl netinkamai atlikto šilumos paskirstymo ir netinkamai parinkto šilumos paskirstymo metodo ginčo name, remdamasis ne atsakovės pateiktais arba savo paties surinktais įrodymais byloje, o išimtinai prielaidomis ir pasvarstymais. Atsakovė apskritai į bylą nėra pateikusi jokių šilumos paskirstymo paskaičiavimų ir pirminių duomenų, kuriais būtų paneigiama atsakovės kaltė dėl netinkamo šilumos paskirstymo, o teismas šių įrodymų taip pat nesurinko.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad faktas, jog namo bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovų už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, turi pareigą apmokėti jam tenkančią dalį už suvartotą šilumą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Ieškovai nėra laikytini centralizuoto šildymo vartotojais, nes jiems dalinės nuosavybės teise priklausančiose bendro naudojimo patalpose nėra naudojami jokie šildymo prietaisai, kurie nustatyta tvarka būtų prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 45 d.). Centralizuotos šilumos vartotojais yra laikytini tik ieškovo kaimynai, kurių butuose naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.
4. Namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nors šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos net ir tais atvejais, kai nėra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Atsižvelgiant į tai, atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, nes kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendro naudojimo patalpų šildymui.
5. Atsakovė buvo ir yra ieškovo namo karšto vandens tiekėja, nes nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčo laikotarpiu ieškovų namo gyventojai būtų tinkamai nusprendę pasirinkti 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas karšto vandens tiekėju ieškovų name tapo tik 2012 m. Atsakovė visą ginčo laikotarpį buvo karšto vandens tiekėja ieškovų name, turinti pareigą užtikrinti karšto vandens apskaitos metrologines patikras, tačiau šios prievolės nevykdė ir šilumos energiją, suvartotą karštam vandeniui pašildyti, įtraukdavo pagal neapskaitytus arba metrologiškai nepatikrintus skaitiklius.

Atsakovas UAB „LITESKO“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų skundą atmesti, išskyrus dalyje dėl dalies Valstybinės kainų ir energetikos komisijos sprendimo Nr. 2R-1608 panaikinimo – šioje dalyje sprendimą pakeisti arba panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime pateikia šiuos atsikirtimus:

1. Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad ginčai dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, dėl šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka priskirtini nagrinėti Valstybinei energetikos inspekcijai. Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai ieškinio dalį paliko nenagrinėtą.
2. Teisės aktai nenumato teisės nei namo bendrasavininkams, nei vienam iš bendrasavininkų, atsisakyti vykdyti teisės aktais nurodytų daugiabučio namo bendrasavininkams priskirtų pareigų. Todėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įpareigojimas, kurio pagrindu šilumos tiekėjas jau atliko perskaičiavimą, buvo pagrįstas ir teisėtas.
3. Skirtingai nei teigia ieškovai, bendrojo naudojimo patalpos neapsiriboja tik laiptinių patalpomis, nes pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį bendrojo naudojimo objektais laikoma taip pat bendrosios pastato konstrukcijos, bendrosios pastato inžinerinės sistemos, pastato bendrojo naudojimo patalpos, vietiniai inžineriniai tinklai, bendrojo naudojimo žemės sklypas. Daugiabučio namo patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomas jam priklausančios patalpos (Šilumos ūkio įstatymo 25 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog laiptinėse yra atjungti šildymo prietaisai nepagrindžia laiptinės nešildymo, nes namo konstrukcijos ir patalpos yra šildomos bendru šilumos energijos vamzdynu.
4. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jie šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti nesuvartoja. Atsakovė, griežtai vadovaudamasi teisės aktais, nustato apeliantams tenkantį šilumos kiekį, suvartotą bendro naudojimo patalpų šildymui šių priemonių pagalba: metrologiškai patikrinto apskaitos prietaiso rodmenimis, šilumos paskirstymo metodais. Atsakovės įsitikinimu, kitu būdu paskirstant šilumą būtų pažeidžiami ne tik teisės aktų reikalavimai, bet ir kitų namo vartotojų interesai. Šilumos kiekis yra paskirstomas pagal Metodus Nr. 4 ir Nr. 5, kurie yra pasirinkti namo bendrijos sprendimu.
5. Atsakovė neturi duomenų apie namo rūsių ir sandėliukų plotus: nei namo bendrija, nei apeliantai, nei kiti namo bendrasavininkai bendrovei nėra pateikę. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovų buto naudingas plotas sudaro 60,29 kv.m. Būtent tokį duomenį atsakovė naudoja paskirstydama šilumą, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad šiluma paskirstoma netinkamai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo

Pagal Energetikos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 34 str. 2 d. Valstybinė energetikos inspekcija (toliau - Inspekcija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Pagal to paties straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - Komisija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Pagal aptariamo straipsnio 16 dalį ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Iš šio teisinio reglamentavimo, galiojusio iki 2015 m. gruodžio 31 d., akivaizdu, kad įstatymo leidėjas Vilniaus apygardos teismui pavedė nagrinėti skundus ar ginčus minėtų valstybės institucijų ikiteismine tvarka nagrinėtinais klausimais tik tais atvejais, kai šia tvarka šios institucijos vienaip ar kitaip jau yra pasisakiusios priimdamos atitinkamus sprendimus. Todėl darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėjimui suinteresuotų asmenų skundus dėl procedūrinių sprendimų ar spręsti dėl ginčo esmės aukščiau paminėtais klausimais, kuriems numatyta ikiteisminė sprendimo tvarka, priima nagrinėjimui tik po to, kai šia tvarka buvo pasinaudota.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį dalyje dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir iš mokėtinų sumų išskaityti šilumos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Apeliantai neneigia aplinkybės, kad skundas paliktoje nenagrinėtoje dalyje nebuvo peržiūrėtas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Apeliantų įsitikinimu, ieškinio reikalavimas sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą yra išvestinis ir neatskiriamai susijęs su kitais ieškinyje reiškiamais reikalavimais, todėl pagal CPK 24 str. 1 d. visas ginčas yra nagrinėtinas teisme. Be to, ieškinys (skundas) dalyje dėl mokėtinų sumų perskaičiavimo apskritai yra nenagrinėtinas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes pagal teismų praktiką Inspekcija neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir yra nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų reiškiami reikalavimai atitinka Energetikos įstatymo 34 str. 2 ir 3 d. nurodytas ikiteisminės ginčų nagrinėjimo sąlygas. Pažymėtina, kad Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. R2-2830 yra nurodyta, kad ieškovų skundo dalis dėl apskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams 2014 m. spalio 22 d. buvo persiųsta Inspekcijai, kadangi Inspekcija yra kompetentinga ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėti vartotojų ir tiekėjų ginčus, susijusius su energijos apskaitos prietaisų tinkama eksploatacija, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimais. Vadinasi, apeliantai kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu žinojo, kad dalis ieškiniu reiškiamų reikalavimų Inspekcijos dar nėra išspręsti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl teisminio nagrinėjimo prioriteto (. Tai, kad ieškovai be reikalavimo įpareigoti atsakovę UAB „LITESKO“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir iš mokėtinų sumų išskaityti šilumos kiekį, apskaitytą metrologiškai nepatikrintais karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisais, taip pat pareiškė reikalavimą atlikti patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 (šilumos auditą), įvertinant autonominiu būdu šildomas ieškovo patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kurios į bendro naudojimo patalpas, kuriomis ieškovas nesinaudoja, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendro naudojimo patalpų, taip pat priskiriant bendroms reikmėms skirtą šilumos energiją nuo 2008-05-01 iki 2014-10-01 iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, suvartotą kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpose (sandėliukuose), nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokiu būdu eliminuojamas išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi būtinumas, kai tokia tvarka tam tikrais atvejais yra nustatyta įstatyme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovų skundas buvo tiesiogiai persiųstas Inspekcijai, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šį skundą Inspekcija išnagrinėjo ar atsisakė nagrinėti, apeliantų argumentus, dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos netaikymo, atmeta kaip nepagrįstus. Kadangi ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai iš dalies paliktas nenagrinėtu, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nenagrinėta ieškinio dalimi.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir įstatyminiu reglamentavimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl dalies ieškinio reikalavimų apeliantai nesilaikė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai ieškinio dalį paliko nenagrinėta.

Dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsiskaitymo už daugiabučiam namui teiktą šilumos energiją. Pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Iš esmės analogiškai bendrosios dalinės nuosavybės objektus numato ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 4 p. Įstatymas numato, kad butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.76 str. kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.

Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindas įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d., kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Šilumos ūkio įstatymo pirminės redakcijos 21 str. 2 d. buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam pačiam priklausančios patalpos. Įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo šio įstatymo 25 str., nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Tik nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 str. buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

Vadinasi, nuo 2003 m. liepos mėn. butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turėjo pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Tokia pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpos teikiamą šilumos energiją teko ir apeliantams, tačiau, apeliantų įsitikinimu, jie šilumos nevartoja, nes ginčo namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų. Visgi, kaip minėta, bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, tačiau ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendro naudojimo objektų šildymą. Pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimai buvo išsamiai analizuoti teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-06-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, išnagrinėjęs panašų ginčą dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose taip pat nebuvo įrengti šildymo prietaisai, yra konstatavęs, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Visa į namą tiekiama energija turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrųjų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Ankstesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose namo bendraturčiams tenkančios pareigos aiškintos analogiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012-05-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Taigi teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jo nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių taip pat nėra.

Atsižvelgdama į išdėstytą teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai turi pareigą apmokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį, nors jose nėra šildymo prietaisų. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai taip pat nepateikė įrodymų, kad gyvenamojo namo laiptinių šildymas teisėtai, t. y. laikantis norminių aktų nustatytos tvarkos, yra nutrauktas. Vartotojas privalo kompensuoti jam tenkančią šilumos energijos dalį, apskaičiuotą pagal viso namo apskaitos prietaisų rodmenis, atėmus konkrečiam vartotojui (buto savininkui) skirtą energijos dalį, tiek už bendrojo naudojimo patalpoms išspinduliuojamą per namo konstrukcijas ir vamzdynus šilumą tol, kol jis yra daugiabučio namo bendraturtis. Tokia pareiga jam teko pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką (t. y. mokėti už bendrųjų patalpų šilumą net kai bendrosiose patalpose nėra įrengtų šilumos prietaisų), nes daugiabučiame name yra įrengti šilumos tiekimo vamzdžiai, šiluma yra išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl mokėjimo už bendro naudojimo patalpų šildymą pripažintini nepagrįstais, kadangi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvados atitinka aktualią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką.

Dėl nemokėjimo už bendro naudojimo patalpų šildymą bendrijos sprendimu

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad daugiabučių namų ir kitų patalpų savininkų bendrijai įstatymai nedraudžia vieno iš bendraturčių atleisti nuo mokesčio už namo bendrųjų patalpų šildymą. Teismas pabrėžė, kad pastato savininkų susirinkimų nutarimų vertinimas nėra priskirtas Komisijos kompetencijai, nutarimai nenuginčyti teisme, ieškovai neprašė perskaičiuoti mokesčio už bendroms namo reikmėms suvartotą šilumos energiją šiuo pagrindu, todėl laikytina, kad Komisija nagrinėdama skundą peržengė ginčo ribas. Šių išvadų pagrindu, pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 2830 dalyje dėl ieškovų mokėtinų mokesčių už šilumos energiją perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė sutinka su apeliantų reikalavimu panaikinti teismo sprendimą dalyje, kurioje iš dalies panaikinamas Komisijos ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka priimtas sprendimas. Atsakovės įsitikinimu, teisės aktai nenumato teisės nei namo bendrasavininkams, nei vienam iš bendrasavininkų, atsisakyti vykdyti teisės aktais nurodytų daugiabučio namo bendrasavininkams priskirtų pareigų.

CK 4.85 str. 1 d. numato, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyse nenumatyta kitaip. Bylos duomenimis (duomenys neskelbtini) namo bendrijos bendraturčiai 2012 m. spalio 11 d. susirinkime priėmė nutarimą, kuriuo nutarta apeliantams neskaičiuoti šilumos už bendro naudojimo patalpų šildymą (t. 1, b.l. 162). Šis bendrijos sprendimas buvo priimtas bendraturčių balsų dauguma (9 iš 12), be to, nebuvo ginčijamas teisme. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pažymėjo, kad bendrijai įstatymas neriboja teisės priimti sprendimą, kuriuo dėl tam tikrų priežasčių vieno buto savininkai yra atleidžiami nuo mokesčio už namo bendrųjų patalpų šildymą. Tokiu būdu buvo įgyvendinta minėta CK 4.85 str. 1 d. numatyta teisė savininkų balsų dauguma valdyti ir naudoti bendrojo naudojimo objektus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjusi apeliantų skundą, neteisingai sprendė, jog už šį laikotarpį apeliantams turi būti perskaičiuojami mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Energetikos įstatymo 34 str. 16 d. numato, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Pagal Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 patvirtinto Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo 122 punktą, kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo ar ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas iš esmės ir panaikino dalį ikiteisminės ginčų nagrinėjimo įstaigos sprendimo, visgi, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „LITESKO“ jau yra atlikusi perskaičiavimą pagal Komisijos sprendimą (t. 2, b.l. 83). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė, vadovaudamasi nepagrįstomis ir neteisingomis Komisijos išvadomis, atliko tam tikrus veiksmus, siekdama ginčo šalis grąžinti į buvusią padėtį bei išvengti dviprasmiškos teisinės situacijos, pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palieka nepakeistą.

Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė taikė metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, tačiau, apeliantų įsitikimu, turėjo būti taikomas metodas Nr. 10.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamų įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, kad taikyti metodai buvo netinkamai parinkti. Apeliantai akcentuoja, kad yra pateikę daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) energijos paskirstymo ir suvartojimo auditą (t. 1, b. l. 55-59). Apeliantų teigimu, audito išvadose nurodyta, kad atsakovė netinkamai parinko taikytiną šilumos bendrojo naudojimo patalpoms paskirstymo metodą. Pažymėtina, kad pateikta išvada pati savaime nelemia privalomo kito metodo taikymo ar vertinimo, jog šilumos tiekėjo taikytas metodas (metodai) buvo netinkamas ar neteisėtas. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 p. įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų. Vartotojams teisės aktų nustatyta tvarka šia teise nepasinaudojus, šilumos paskirstymo metodą iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas. Bylos duomenimis ginčo namo gyventojai šią teisę realizavo tik 2014 m. kovo 3 d., o iki to laiko taikytinus metodus (metodą Nr. 4 ir Nr. 5) įstatymų nustatyta tvarka kaip tinkamiausią buvo parinkęs šilumos tiekėjas. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo būtų savininkų 2014 m. kovo 3 d. susirinkimo protokole užfiksuota, kad bendrijos nutarimu nutarta sunaudotos šilumos paskirstymą atlikti pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5 (t. 1, b. l. 166). Taigi, matyti, kad bendraturčiai pasirinko iki sprendimo priėmimo taikytus šilumos tiekėjo parinktus šilumos paskirstymo metodus. Vadinasi, teigti, kad šilumos tiekėjas netinkamai parinko paskirstymo metodus nėra pagrindo, nes akivaizdu, jog parinkti metodai atitiko bendraturčių daugumos (11 iš 12) interesus.

Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo šilumos paskirstymo metodų taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais (CPK 329, 330 straipsniai), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                         Danutė Gasiūnienė

                                                                                    Danguolė Martinavičienė

                                                                                    Egidijus Žironas