Baudžiamoji byla Nr. 2K–513/2013
Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00138-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija
2.3.6.4.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu E. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, neatlygintinai per 3 mėnesius išdirbti 30 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 valandų.
Priteista iš E. L. ir E. Ž. nukentėjusiajai E. V. 1004 Lt turtinės žalos.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti E. Ž., A. A., A. D. ir M. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. L. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su E. Ž., būdami nepilnamečiais, 2009 m. gegužės 29 d., apie 14 val., Kaune, prie Taikos pr. (duomenys neskelbtini) namo, iš nepilnamečio D. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) atvirai pagrobė svetimą turtą – E. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5610“ su SIM kortele, kurių vertė 1004 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. L. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė, o tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog jis prisipažįsta dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų, nors buvo kaltinamas ir nuteistas tik už vieną, laikytinas baudžiamojo proceso pažeidimu pirmosios instancijos teisme.
Skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte kasatoriui inkriminuota BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika aprašyta nesilaikant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes apsiribota tik veikos požymio „atvirai pagrobė svetimą turtą“ nurodymu jo nedetalizuojant. Tai suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą.
Be to, E. L. veika kvalifikuota netinkamai, nes tiek jis pats, tiek nukentėjusysis D. V. bei liudytojas D. M. parodė, kad nukentėjusysis pats davė kitam nuteistajam šioje byloje – E. Ž. telefoną. Esant šioms aplinkybėms nei kasatoriaus, nei E. Ž. veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes joje nebuvo atviro grobimo požymio. Priešingai, veika atitiko BK 178 straipsnio 1 dalyje arba 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, nes svetimas turtas buvo patikėtas. Kasatoriaus teigimu, netinkamai surašius kaltinamąjį aktą, ši klaida nebuvo ištaisyta nei vadovaujantis BPK 256 straipsnyje numatyta tvarka, nei vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, kada byla perduodama prokurorui.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų reikalavimų. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė ne tik neteisingą datą, bet ir neteisingą baudžiamosios bylos numerį, tai buvo ištaisyta vėlesne Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi. Toks dviejų reikšmingų požymių, leidžiančių identifikuoti baudžiamojoje byloje priimtą procesinį sprendimą, klaidingas nurodymas vienu metu kartu su kitais pažeidimais, nurodomais šiame kasaciniame skunde, yra reikšmingas teigiant, kad procesas pirmosios instancijos teismo metu nukrypo nuo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos į teisingą teismą.
Kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nešališką teismą, nes šioje baudžiamojoje byloje proceso veiksmus kaip tyrėjas atliko apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teisme priėmusios teisėjos D. M. sutuoktinis P. M. (2009 m. vasario 21 d. ir 2009 m. vasario 10 d. pranešimai prokurorui apie tai, kad tyrėjas P. M. pradėjo ikiteisminį tyrimą), todėl teisėja privalėjo nusišalinti esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui. Be to, teisėja dėl kitų kasatoriaus padarytų veikų anksčiau taip pat buvo priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį. Abejoti teisėjos šališkumu leidžia ir tai, kad 2012 m. liepos nutartyje paskirti gynėją buvo nurodyta, jog kaltinamajam A. A. gynėjas būtinas, nes jis teisiamas už nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas nepilnametis. Konstatuojant, kad teisiamas asmuo bylą nagrinėjančio teismo nutartimi jau yra pripažįstamas padaręs nusikaltimus iki nuosprendžio pirmosios instancijos teisme priėmimo ir paskelbimo, pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.
BPK 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta nukentėjusiojo pareiga duoti parodymus, o BPK 242 straipsnio 1 dalis įtvirtina teismo pareiga tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, apklausti nukentėjusiuosius. Tačiau tokios pareigos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nevykdė ir neapklausė nukentėjusiojo D. V. ir jo atstovės pagal įstatymą E. V., kuri taip pat pripažinta nukentėjusiąją ir civiline ieškove. Pirminiame pareiškime apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką E. V. nurodė, kad jos sūnų D. V. apiplėšė, vėliau tokią versiją tiek E. V., tiek D, V. paneigė. Iš kaltinamajame akte užfiksuotų D. V. parodymų matyti, kad jis pats davė E. Ž. telefoną.
Anot kasatorių, teismas privalėjo apklausti D. V., kad išsiaiškintų tikrąsias įvykio aplinkybes, nepaisant to, kad byloje buvo E. V. prašymai nagrinėti bylą jai ir D. V. nedalyvaujant. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nei nuteistasis E. L., nei jo gynėja teismui nepateikė prašymo pripažinti nukentėjusiojo dalyvavimą būtinu ar teismo posėdžio metu išreiškę nesutikimą nagrinėti bylą nukentėjusiems nedalyvaujant, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato tokio instituto, kaip proceso dalyvio, šiuo atveju – nukentėjusiojo, dalyvavimo pripažinimo būtinu kaip kad yra civiliniame procese.
Kasatoriai pabrėžia, kad duoti parodymus yra nukentėjusiojo pareiga. Tai įtvirtinta tiek BPK 242 straipsnio 1 dalyje, reikalaujančioje tiesiogiai apklausti nukentėjusiuosius, tiek BPK 251 straipsnyje, apsprendžiančiame teismo veiksmus neatvykus nukentėjusiajam. Taip pat teismas nukrypo ir nuo BPK 275 straipsnio 1, 3, 4 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tiesiogiai tirti įrodymus, t. y. apklausti nukentėjusiuosius D. V. ir E. V., o apeliacinės instancijos teismas – neatnaujindamas įrodymų tyrimo ir neiškviesdamas šių asmenų į apklausą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
Taip pat kasatoriai teigia, kad teismas nuosprendį pagrindė duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Antai 2010 m. sausio 27 d. asmens parodymo atpažinti protokole (T. 3, b. l. 86–88) ties atpažįstančiojo parašu nėra atpažįstančiojo vardo ir pavardės, o 2010 m. sausio 28 d. vykusios akistatos tarp E. Ž. ir kasatoriaus E. L. protokole (T. 3, b. l. 92) ties parašais nėra akistatoje dalyvavusių asmenų vardų ir pavardžių, analogiška klaida padaryta ir 2010 m. vasario 3 d. vykusios akistatos tarp D. M. ir E. L. protokole. Pažymima, kad 2010 m. gruodžio 21 d. įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje (5 t., b. l. 34-38) buvo atliktas neteisėtai, nes protokole užfiksuotas ne kasatorius, o kitas įtariamasis, kurio parodymai turėjo reikšmės nuteisiant kasatorių. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad tikrinant parodymus įtariamasis yra nelaisvas, o antrankiais prirakintas prie kito asmens, manytina proceso veiksmą fiksuojančio policijos tyrėjo, o tai yra neleistina. Be to, tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad akistatų metu tarpusavio prieštaravimų pašalinti nepavyko, tačiau, nepaisant to, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tokiais duomenimis.
Skunde pažymima, kad nors civilinė ieškovė E. V. pateikė teismui prašymą, jog pretenzijų kaltinamajam E. L. neturi, tai leidžia teigti, jog ji civilinio ieškinio atsisako, tačiau teismas be jokio pagrindo civilinį ieškinį tenkino ir taip pažeidė BPK 252 straipsnį, kur nurodyta, kad, neatvykus civiliniam ieškovui ar jo atstovui, teismas civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą. Be to, pirmosios instancijos teismas priteisė iš kasatoriaus 1004 Lt turtinės žalos E. V., nors ji buvo pareiškusi tik 349 Lt civilinį ieškinį.
Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančias rašybos klaidas, kaip antai: vietoje BPK 276 straipsnio, rašoma BK 276 straipsnis. Be to, net neteisingai aiškinama, kada galima remtis liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Taip pat kasatoriai mano, kad esminis baudžiamojo proceso pažeidimas buvo padarytas ikiteisminio tyrimo metu jį apklausus kaip liudytoją (2009 m. rugpjūčio 27 d. vykusi apklausa), nes tuo metu jau buvo surinkta pakankamai duomenų įtarimams pareikšti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokurorė nurodo, kad nuteistojo E. L. ir jo gynėjo kasacinis skundas iš dalies pagrįstas. Šioje byloje Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad Kauno miesto apylinkės teismas išsamiai, objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tinkamai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė teisingas išvadas, yra nepakankamai motyvuotos ir neatsako į esminius nuteistojo E. L. apeliacinio skundo argumentus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, E. L. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su E. Ž. iš nepilnamečio D. V. atvirai pagrobė E. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių vertė 1004 Lt. Iš D. V. protokolo-pareiškimo apie nusikaltimą matyti, kad ji pranešė, jog du nepažįstami vaikinai, panaudodami fizinį smurtą, iš jos sūnaus D. V. pagrobė telefoną. D. V. taip pat pareiškė civilinį ieškinį 1004 Lt turtinei žalai atlyginti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. V. skirtingai nurodė telefono pagrobimo aplinkybes: iš pradžių pareiškęs, kad telefonas buvo atimtas nepažįstamų asmenų panaudojant smurtą, vėliau paaiškino, jog telefoną pats davė E. Ž., o šis negrąžino. Taip pat nurodė, kad E. L. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, tik tuo metu buvo kartu su E. Ž. ir D. M. Tačiau, nepaisant to, nukentėjusysis D. V. ir jo įstatyminė atstovė, nukentėjusioji bei civilinė ieškovė E. V. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausti, esminės, reikšmingos bylai aplinkybės nebuvo išsiaiškintos. Išvadą dėl E. L. kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo teismas padarė remdamasis nuteistojo E. Ž. ir liudytojo D. M. parodymais.
Nesutikdamas su Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, nuteistasis E. L. apskundė jį apeliacine tvarka, teigdamas, kad buvo nuteistas nepagrįstai, remiantis tik prieštaringais kaltinamojo E. Ž. bei liudytojo D. M. parodymais, neatsižvelgus į nukentėjusiojo parodymus, kuris teisiamajame posėdyje neapklaustas. Be to, iš Kauno apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad dalyvaudamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. L. taip pat pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą bei apklausti apie nusikaltimo padarymo aplinkybes nukentėjusįjį D. V. Tačiau apygardos teismas šį apelianto prašymą nemotyvuotai atmetė ir nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusieji būtų apklausti teisme (iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis nėra išvykę iš Lietuvos, o į 2011 m. rugsėjo 15 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį buvo atvykę ir D. V., ir E. V.). Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog liudytojo D. M. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, o parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes keitė ir nuteistasis E. Ž., tačiau teismas vis tiek nesiėmė priemonių išsamiai ištirti šias aplinkybes ir pašalinti prieštaravimus.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytomis galimybėmis pašalinti abejones ir įrodymų prieštaravimus, taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo E. L. apeliaciniame skunde.
Nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl reikalavimų, keliamų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui (BPK 305 straipsnis)
Skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte kasatoriui inkriminuota BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika aprašyta nesilaikant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes apsiribota tik veikos požymio „atvirai pagrobė svetimą turtą“ nurodymu jo nedetalizuojant, nenurodant kokiais veiksmais tai buvo padaryta, kartu kasatoriai teigia, jog teismas nesilaikė BPK 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo pareigos tiesiogiai ištirti bylos įrodymus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų reikalavimų, todėl yra nepagrįstas.
Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką, t. y. nurodoma kiekvieno kaltinamojo, kaip bendrininko nusikalstamoje veikoje, rūšis, vaidmuo, atlikti veiksmai, bendrininkavimo forma.
E. L. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir teismui perduotas už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su E. Ž., būdami nepilnamečiais, 2009 m. gegužės 29 d., apie 14 val., Kaune, prie Taikos pr. (duomenys neskelbtini) namo, iš nepilnamečio D. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) atvirai pagrobė svetimą turtą – E. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5610“ su SIM kortele, kurių vertė 1004 Lt.
Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymui yra keliami tokie pat reikalavimai kaip ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. jame turi būti nurodomas padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Tačiau, kaip matyti iš pateikto E. L. inkriminuotos veikos aprašymo, jame nenurodyta, kokiais veiksmais pasireiškė atviras svetimo turto grobimas. Be to, konstatavus, kad E. L. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su E. Ž., privalėjo būti nurodyta, kaip pasireiškė susitarimas nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, kokius veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų ir koks buvo kiekvieno iš jų vaidmuo.
Pažymėtina ir tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra pateikti išsamūs nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, kaip tai numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Nors teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais remiantis priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau iš jų turinio neišplaukia vienareikšmė ir neabejotina išvada, kad E. L. padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors teismas konstatavo, kad E. L. iki galo nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį grindžia tuo, kad jis neneigia, jog įvykio vietoje buvo, nurodo, jog tai patvirtino ir liudytojai, kurie detaliai paaiškino visas aplinkybes, patvirtindami, kad E. L. dalyvavo nusikaltimo padaryme. Tačiau tokia išvada prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, šios išvados nepatvirtina ir teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinys. Teisme apklaustas liudytojas D. M. teigė net neatsimenantis, koks buvo E. L. vaidmuo darant nusikaltimą, o asmens parodymo atpažinti protokolu nustatyta, kad nukentėjusysis D. V. atpažino E. L. kaip asmenį, buvusį kartu su E. Ž., kai iš jo buvo pagrobtas jo telefonas. Iš šių įrodymų neaišku, koks buvo E. L. kaip bendrininko vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme, ar jis suvokė, kad dalyvauja daromame nusikaltime. Be to, kitas E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos bendrininkas – nuteistasis E. Ž. teisiamojo posėdžio metu nors ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau teigė nežinantis, kad kiti suprato darantys nusikaltimą. Nors ikiteisminio tyrimo metu tiek E. Ž., tiek D. M. davė skirtingus parodymus teigdami, kad E. L. dalyvavo pagrobiant telefoną iš D. V., tačiau pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nesiaiškino ir nepašalino. Taip pat teismas nepašalino prieštaravimų, kurie buvo nustatyti akistatų, vykusių tarp E. L., E. Ž. bei D. M., metu.
Be to, nuosprendyje nurodyta, kad protokolu-pareiškimu nustatyta, jog E. V. kreipėsi į policiją pranešdama, kad panaudodami fizinį smurtą du nepažįstami vaikinai iš sūnaus pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, tačiau kartu nuosprendyje nėra išdėstyti jokie įrodymai, patvirtinantys telefono pagrobimo būdą.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas nukentėjusysis D. V., nors jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringi, t. y. iš pradžių jis teigė, kad telefoną iš jo atėmė, o vėliau – kad savo noru davė E. Ž., tačiau šis negrąžino. Taip pat D. V. buvo nurodęs, kad E. L. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, tik tuo metu buvo kartu su E. Ž. ir D. M. BPK 242 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, nes, neapklausus nukentėjusiojo D. V., liko neišaiškintos svarbios bylai aplinkybės, susijusios su E. L. baudžiamosios atsakomybės klausimu.
Pažymėtina, kad šį klausimą E. L. kėlė ir apeliacinės instancijos teisme pareikšdamas prašymą atlikti įrodymų tyrimą, tačiau teismas šį prašymą nenurodydamas jokių motyvų atmetė ir nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusysis D. V. būtų apklaustas.
Nustačiusi tokio pobūdžio įrodymų vertinimo trūkumus, kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punkto reikalavimų, todėl nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
Alvydas Pikelis