Civilinė byla Nr. e2A-2059-880/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19383-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.15.1;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

        2022 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok, Dalios Trumpulienės, Lino Zinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. (J. S.) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo  2022 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, GmbH BHC, A. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „(duomenys neskelbtini)“, GmbH BHC, A. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, prašydamas priteisti jam solidariai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC 42993,50 Eur dėl sveikatos sužalojimo negautų pajamų už laikotarpį iki 2021 m. birželio mėn. (imtinai), o nuo 2021 m. liepos mėn. (imtinai) po 1 663,33 Eur per mėnesį žalos atlyginimą, mokamą periodinėmis išmokomis, jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į praėjusių metų gruodžio mėnesio, palyginant su ankstesnių metų gruodžio mėnesiu, vartotojų kainų indeksą, kurį apskaičiuoja ir skelbia Lietuvos statistikos departamentas, 1618 Eur tiesioginius nuostolius, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o nenustačius GmbH BHC civilinės atsakomybės priteisti jam aukščiau nurodytas sumas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir subsidiariai iš A. S., taip pat priteisti jam iš atsakovių 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2019 m. sausio 3 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė laikinojo įdarbinimo sutartį Nr. 29, pagal kurią buvo įdarbintas apdailininku. Pagal šią sutartį jis nuo 2019 m. sausio mėn. pradžios iki 2019 m. vasario 18 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytoje darbo vietoje – Vokietijos įmonės GmbH BHC statybvietėje Vokietijoje. Jo ir GmbH BHC teisiniai santykiai nebuvo niekaip įforminti, nebuvo pasirašyta jokia sutartis. 2019 m. vasario 18 d. apie 11 val. 20 min. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe (toliau – įvykis), kurio metu jam ir kitam darbuotojui M. Š. dirbant laikinojo darbo naudotojo GmbH BHC statybvietėje Vokietijoje, griaunant pramoninio pastato sieną, keltuvu pakilus į 4–5 metrų aukštį, siena pradėjo virsti į keltuvo pusę, keltuvui gerokai pasvirus M. Š. iš keltuvo iššoko, o jis krito kartu su keltuvu. Jis ir M. Š. krisdami patyrė kūno sužalojimus, buvo nugabenti į ligoninę Vokietijoje.

3.       Dėl patirtų sunkių kūno sužalojimų ieškovas prarado darbingumą, kuris praėjus 2 metams po įvykio, nepaisant reabilitacijų, yra vos 40 procentų, nes jam lūžo du šonkauliai dešinėje pusėje, dviejose vietose lūžo kairė ranka, keliose vietose lūžo bei skilo dubens kaulai, kai kurie kaulai stipriai sutrupėjo, jam buvo suteikta pirmoji būtinoji pagalba, perpiltas kraujas ir atliktos kitos skausmingos procedūros, po kelių dienų jis buvo pervežtas į ligoninę Hamburge, kur jam papildomai buvo atliktos 3 operacijos, po šių operacijų jo kūne vis dar yra varžtai ir kiti svetimkūniai.

4.       Pažymi, kad tiesioginis darbų vadovas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas/vadovas A. D., kuris skyrė užduotis ir prižiūrėjo darbus, t. y. ieškovas buvo pavaldus būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pakluso UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytai tvarkai, be UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, vykdančių sienų griovos darbus, statybvietėje dirbo ir kitų darbuotojų, dirbančių kitus statybos darbus, taigi, tame pačiame objekte dirbo ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, tačiau ir kiti, tikėtina, GmbH BHC darbuotojai ar GmbH BHC pasamdyti rangovai, todėl tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad tame pačiame objekte – statybvietėje dirbo keli darbdaviai, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC, todėl jie abu turėjo pareigą tinkamai organizuoti darbą taip, kad būtų garantuota darbuotojų sauga ir sveikata, ko nepadarę, pažeidę pareigas ir teisės normas, nurodytas Valstybinės darbo inspekcijos 2019 m. gegužės 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte, turi atsakyti solidariai. Be to, ieškovas nurodė, kad žalą patyrė dėl didesnio pavojaus šaltinio („Gerken“ keltuvo), kurį, tikėtina, nuomojosi GmbH BHC ir kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC naudojo statybvietėje.

5.       Ieškovas taip pat nurodė, kad vidutinis jo darbo užmokestis į rankas iki įvykio buvo 1923,33 Eur per mėnesį. Atitinkamai po įvykio jo gaunamos pajamos susidarė vien tik iš Sodros išmokų, taigi jo patirta turtinė žala susideda iš skirtumo tarp jo gautų pajamų vidurkio iki įvykio ir gautų pajamų po įvykio ir ieškinio teikimo dienai (2021 m. birželio mėn.) sudaro 42993,50 Eur, be to, ir toliau, t. y. po ieškinio pateikimo, jis patirs žalą negaudamas pajamų, kurias būtų gavęs, jei nebūtų buvę įvykio, todėl jam papildomai nuo 2021 m. liepos mėn. turi būti priteistina po 1663,33 Eur suma per mėnesį, mokama periodinėmis išmokomis, jas periodiškai perskaičiuojant siekiant visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl vartotojų kainų padidėjimo prarastas pajamas, taipogi, jis dėl įvykio patyrė ir su daliniu sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų, jo patirtos tiesioginės išlaidos sudaro 1618 Eur.

6.       Be to, ieškovas nurodė, kad jis ir toliau kenčia viso kūno skausmus, dažniausiai ir stipriausiai kojos, dubens srities, kairės rankos skausmus, iš gydytojų išrašų matyti, kad jam buvo nustatyti dauginiai kairės pusės šonkaulių lūžiai, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžis, osteosintezė, stipinkaulio galvos lūžis, kairės pusės priekinio užpakalinio dubens žiedo lūžis, retroperitoninė hematoma, kairio šonkaulio subtrochanterinis lūžis, kairio klubo sąnario ir kairio kelio sąnario kontraktūros, kairės kojos ir sėdmens raumenų hipotrofija, kairio riešo n. medianus neutropatija, kairio alkūninio nervo neuropatija ir kt., jam Lietuvoje buvo teikta ir psichologinė konsultacija, diagnozuotas dėmesio sutrikimas, apatija, kas tęsiasi iki šios dienos, dar gydantis Vokietijoje jis nuolat jaudinosi ar jam nebus amputuota koja, į Vokietijos ligoninę jam buvo pakviestas kunigas, todėl labai išsigando dėl savo gyvybės, jis gulėjo Vokietijos ligoninėje, nemokėdamas vokiečių kalbos, jautė nežinomybę dėl savo sveikatos būklės, išgyvenimo galimybės, galimų padarinių, pirmosios savaitės buvo ypač psichologiškai sunkios, po pirmos operacijos jis buvo pririštas prie lovos (jam buvo draudžiama visiškai judėti, įskaitant pasisukti lovoje). Ieškovas negali kelti didesnių nei 15 kg svorių, dirbti darbų, susijusių su nuolatiniu sėdėjimu, stovėjimu, vaikščiojimu, nuolat pasikartojančiais pečių juostos, rankų, pirštų judesiais ir kt. Iki įvykio ieškovas buvo fiziškai stiprus, mėgo sportuoti, ko nebegali ir, tikėtina, nebegalės daryti ateityje, taigi, savo patirtą neturtinę žalą vertina 30000 Eur.

7.       Ieškovo teigimu, atsakovė A. S. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. kovo 18 d. ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas, ji su ieškovu darbdavės vardu pasirašė darbo sutartį, priėmė 2019 m. sausio 6 d. įsakymą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, tame tarpe ieškovo, siuntimo dirbti į GmbH BHC. A. S. 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu paskyrė save atsakingu asmeniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, ji vystė verslo santykius su GmbH BHC be rašytinės sutarties, išrašinėjo sąskaitas GmbH BHC, įmonės vardu priėmė šių sąskaitų apmokėjimus, tokie jos neteisėti veiksmai (neveikimas) nulėmė ir/ar prisidėjo prie žalos jam padarymo, todėl už ieškovui padarytą žalą A. S. taip pat yra atsakinga. Tuo atveju, jei teismas laikytų, kad GmbH BHC nėra atsakinga už jam padarytą žalą, nes nėra laikinojo įdarbinimo santykių, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiškai nesant pajėgiai jam padarytą žalą atlyginti, A. S. šią žalą turėtų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginti subsidiariai.

8.       Ieškovas taip pat nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei Vokietijos įmonę GmbH BHC siejo sutartiniai santykiai (nesvarbu, ar įforminti raštu, ar ne), jis taip pat buvo sudaręs rašytinę darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonėje GmbH BHC dirbo, nes dėl to buvo susitarę UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC. Taigi nagrinėjamu atveju jam padaryta žala kilo ne iš delikto, nes jis statybvietėje buvo neatsitiktinai ir siena ant jo užkrito neatsitiktinai atsiradus netinkamoje vietoje netinkamu laiku, o jam dirbant darbo sutarties pagrindu, t. y. griaunant sieną GmbH BHC statybvietėje GmbH BHC naudai, aplinkybė, kad GmbH BHC su juo (ieškovu) kaip laikinuoju darbuotoju tiesiogiai raštu neįformino sutartinių santykių (nepasirašė darbo sutarties) nereiškia, kad šalių nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju, ieškovo vertinimu, taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

9.       Atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“ prašė ieškovo ieškinį jos atžvilgiu atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ji nurodė, kad 2019 m. vasario 18 d. Vokietijoje, Bremerhaven mieste įvyko nelaimingas įvykis, kurio metu buvo sužaloti du UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai – ieškovas ir M. Š., kurie UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis ir įvykio metu dirbo Vokietijos įmonės GmbH BHC naudai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykio metu Vokietijoje neorganizavo ir nevykdė jokių darbų, visi darbai buvo atliekami Vokietijos įmonės GmbH BHC ir jos naudai, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo veiksmais nepadarė ir negalėjo padaryti jokios žalos ieškovui, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės nenumato nei įstatymas, nei sutartiniai teisiniai santykiai. 2019 m. sausio 2 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC buvo sudaryta darbuotojų nuomos sutartis, kurios pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ išnuomojo, o GmbH BHC išsinuomojo darbuotojus renovacijos darbams atlikti. Darbuotojų nuomos sutarties pagrindu ir 2019 m. sausio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės įsakymu ieškovas kartu su kitais UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais buvo komandiruoti darbui Vokietijoje GmbH BHC naudai. Pagal teisinį bei sutartinį reglamentavimą pareiga užtikrinti saugias darbo sąlygas bei atsakomybė už įvykio metu ieškovui padarytą žalą tenka išimtinai laikinojo darbo naudotojui, t. y. Vokietijos įmonei GmbH BHC. Ieškovas negautas pajamas ir periodinių išmokų dydį skaičiuoja kaip skirtumą tarp jo gautų pajamų vidurkio iki įvykio ir gautų pajamų po įvykio vidurkio, tačiau jis netinkamai apskaičiuoja vidutines pajamas, kurias ieškovas būtų gavęs, jeigu nebūtų sužalota ieškovo sveikata, negautas pajamas ir periodines išmokas. Ieškovas skaičiuodamas vidutines pajamas už 5 mėnesių laikotarpį, neįrodė, kad 2019 m. kovo 1 d. jam grįžus iš Vokietijos, jis ir toliau gautų tokio dydžio pajamas, kokias gaudavo dirbant Vokietijoje. Iš ieškovo darbo sutarties matyti, kad jo darbo užmokestis yra 730 Eur bei vienkartiniai priedai prie atlyginimo. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis nuo 2019 m. kovo 1 d. būtų tik 781,75 Eur, o vidutinis darbo užmokestis skaičiuojant 1 metų laikotarpyje būtų 1 257,40 Eur. Negautos pajamos ir periodinės išmokos turi būti skaičiuojamos pagal prarasto darbingumo procentinę išraišką. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo nurodomu 30 000 Eur neturtinės žalos dydžiu, nes jis neatitinka teismų praktikos. Ieškovas yra darbingas (jam nustatytas 40 procentų darbingumas), nėra duomenų, kad ieškovo būklė progresuos, ieškovui nenustatytas nuolatinės slaugos poreikis, ieškovo sužalojimai nepaliko akivaizdžiai matomų fizinių pasekmių, dėl kurių ieškovas patirtų papildomą emocinį diskomfortą, o ieškovo stiprūs dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai bei fiziniai skausmai, iš esmės truko apie 3 mėn. Mano, kad ieškovo patirta žala galėtų būti įvertinta ne didesne nei 10 000 Eur suma.

10.       Atsakovė GmbH BHC prašė ieškovo ieškinį GmbH BHC atžvilgiu palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, atmesti ieškovo ieškinį GmbH BHC atžvilgiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad GmbH BHC neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir todėl neatsako už ieškovo nelaimingą atsitikimą. Remiantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis I reglamentas) ieškinys jai turėtų būti reiškiamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose (vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis) ir taip pat vadovaujantis 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma II reglamentas) 4 straipsniu, sprendžiant civilinę bylą turėtų būti taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, nes žala atsirado būtent Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Atsakovė nėra laikinojo darbo naudotoja ir neegzistavo laikinojo įdarbinimo santykius kvalifikuojantys požymiai, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė sutarties dėl laikinųjų darbuotojų ir neprisiėmė pareigos užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą komandiruotės metu, be to, pats ieškovas patvirtino, kad jis buvo pavaldus tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, pakluso UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodymams, tvarkai bei dirbo tik darbdavės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Tarp šalių susiklostė įprasti komandiravimo santykiai, kurių metu už ieškovą ir jo saugumą bei sveikatą turėjo būti atsakinga jo tiesioginė darbdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC susitarus dėl statybos (sienos griovimo) darbų atlikimo, ieškovas buvo komandiruotas į GmbH BHC atlikti statybos darbų. GmbH BHC kaip užsakovė pasirūpino keltuvo nuoma ir perdavė jį valdyti ir naudotis juo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri suteikė galimybę ir instrukcijas savo darbuotojams keltuvu naudotis, tokiu būdu keltuvo valdytoja buvo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. gegužės 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kaip oficialus rašytinis įrodymas, patvirtina aplinkybes, kad šioje situacijoje už nelaimingą atsitikimą atsako tik darbdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi ji neužtikrino ieškovo saugių darbo sąlygų, leido dirbti darbo sutartimi nesulygtą darbą ir pan. Ieškovas neįrodė GmbH BHC neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio dėl ieškovo patirtos žalos. Ieškovas, pateikdamas ieškinį Lietuvos Respublikos teismui, pažeidė bylų jurisdikcijos (teismingumo) taisykles, nes ginčas/reikalavimas yra dėl žalos atlyginimo, o ne dėl darbo santykių, ieškovo su juo nesiejo darbo santykiai. Ieškovui žalą sukėlęs įvykis įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismai turi jurisdikciją, Briuselio I reglamento 20–23 straipsniai (kaip ieškovas nurodo savo ieškinyje) neturėtų būti taikomi, nes šie straipsniai nustato bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikciją, o ši civilinė byla jo atžvilgiu susijusi su deliktu – nelaimingu atsitikimu. Šiam ginčui ir ieškiniui GmbH BHC atžvilgiu turėtų būti taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, o ne Lietuvos Respublikos teisė ir ieškovas patikslintu ieškiniu neįrodė priešingai. GmbH BHC nėra ir negali būti teisiškai atsakinga už ieškovo nelaimingą atsitikimą įvykusį komandiruotės metu, nes jos ir ieškovo nesiejo darbo santykiai, GmbH BHC nebuvo laikinojo darbo naudotojas teisės aktų prasme, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip ieškovo darbdavė buvo atsakinga už tai, kad ieškovas dirbtų saugiomis darbo sąlygomis, pasitikrinęs sveikatą. GmbH BHC su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susitarė tik dėl rangos darbų atlikimo (rašytinė rangos sutarties dėl darbų atlikimo nebuvo sudaryta, sutartiniai santykiai tarp jų susiklostė konkliudentiniais veiksmais), o ne dėl laikinųjų darbuotojų komandiravimo, tarp jų nebuvo sudaryta ir pasirašyta sutartis, kuria GmbH BHC būtų nurodytos laikinojo naudotojo pareigos ir jis turėtų būti atsakingas už ieškovo saugą bei sveikatą komandiruotės metu ir pan. Ieškovui žala atsirado ne dėl GmbH BHC veiksmų ar neveikimo, o tik dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų/neveikimo (ieškovo saugių darbo sąlygų neužtikrinimo – kaip ir buvo numatyta nelaimingo atsitikimo darbe akte). Ieškovas netinkamai apskaičiuoja vidutines pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, taip pat ieškovas netinkamai apskaičiavo negautas pajamas – GmbH BHC sutiko su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktais skaičiavimais ir nurodė, kad žalos atlyginimas ieškovui turėtų būti priteisiamas tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra atsakinga už nelaimingą atsitikimą. Be to, mano, kad 30 000 Eur neturtinės žalos suma yra nepagrįstai didelė, ir ieškovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad patyrė būtent tokio dydžio žalą.

11.       A. S. prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti bei priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ji nurodė, kad tarp ieškovo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC susiklostę teisiniai santykiai yra laikinojo darbuotojo, laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo teisiniai santykiai; prievolė imtis visų priemonių laikinojo darbuotojo sveikatai ir gyvybei išsaugoti pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) nuostatas tenka laikinojo darbo naudotojui, už laikinojo darbo naudotojo laikinajam darbuotojui padarytą žalą atsako laikinojo darbo naudotojas (DK 9, 78 straipsniai). Ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, sudariusi laikinojo įdarbinimo sutartį su ieškovu ir išsiuntusi jį dirbti pas laikinojo darbo naudotoją, neturėjo galimybės kontroliuoti darbuotojo, kadangi išsiųstas atlikti darbo veiklą laikinojo darbo naudotojo naudai, darbuotojas yra pavaldus laikinojo darbo naudotojui ir už priemonių laikinojo darbuotojo sveikatai ir gyvybei išsaugoti įgyvendinimą atsakingas laikinojo darbo naudotojas, o ne įdarbinimo įmonė. Be to, 2019 m. sausio 6 d. įsakymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovas A. D. buvo įpareigotas instruktuoti kartu vykstančius darbuotojus darbų saugos ir sveikatos klausimais, supažindinti juos su pareiginiais nuostatais. Apie tai, kad ieškovas buvo paskirtas vykdyti kitokius darbus, nei buvo numatyta laikinojo įdarbinimo sutartyje, ji sužinojo tik po įvykio, kurio metu buvo sužaloti darbuotojai. Nėra jos, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės, civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Pabrėžė, kad DSSĮ 46 straipsnis numato būtent darbdavio atsakomybę dėl darbuotojo sužalojimo atsiradusios žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe įvykio, t. y. numatyta juridinio asmens atsakomybė. Ieškovas privalėjo aiškiai nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu yra kildinama atsakovės subsidiari civilinė atsakomybė, tačiau to nepadarė. Remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatomis, jos civilinė atsakomybė nekyla prieš ieškovą, kadangi ji galima tik prieš juridinį asmenį. Pabrėžė, kad ieškovo reikalaujama žala kilo dėl nelaimingo atsitikimo darbe įvykio, o ne dėl atsakovės, vykdžiusios bendrovės vadovo pareigas, neteisėtų veiksmų, todėl ieškovas neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi jos subsidiari civilinė atsakomybė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali atsirasti. Atsakovės civilinė atsakomybė pagal ieškinyje suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką – t.y turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe įvykio – nekyla, kadangi nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Net jeigu teismas spręstų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra atsakinga dėl žalos ieškovui padarymo, atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų kaip nors susiję su nelaimingo atsitikimo darbe įvykiu, todėl ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), lėmusio žalos atsiradimą. Atsakovė, kaip įmonės vadovė, nėra asmeniškai ir tiesiogiai atsakinga už žalą, atsiradusią nelaimingo atsitikimo darbe įvykio metu, įmonės darbuotojui, kadangi tai yra darbdavio įstatyminė atsakomybė.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies - priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 30 000 Eur neturtinę žalą, 11847,30 Eur turtinę žalą už laikotarpį nuo 2019 m. vasario mėn. iki 2021 m. birželio mėn. imtinai negautas pajamas ir išlaidas vaistams, reabilitacijoms, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 509,54 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė.

13.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo atveju GmbH BHC nebuvo laikinojo darbo naudotoja, o buvo užsakovė santykyje su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal konkliudentiniais veiksmais sudarytą rangos sutartį sienos griovimo darbams atlikti, ji jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu neatliko, todėl neturi atlyginti žalos ieškovui.

14.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir jo darbdavės UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė įprastiniai komandiravimo santykiai, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ susitarė su GmbH BHC dėl statybos darbų atlikimo GmbH BHC objekte Vokietijoje ir tuo pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ komandiravo savo darbuotojus (tame tarpe ir ieškovą) atlikti statybos darbus į Vokietiją į GmbH BHC objektą, todėl būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo užtikrinti ieškovui saugias darbo sąlygas, tačiau, kaip patvirtina aukščiau aptarta bylos medžiaga (nelaimingo atsitikimo darbe aktas), UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių sąlygų neužtikrino, pažeidė teisės aktus, netinkamai organizavo pavojingų darbų atlikimą, pavedė ieškovui dirbti darbo sutartimi nesulygtą darbą, neapmokė dirbti pavojingo darbo ir būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ tenka pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą.

15.       Teismas taip pat nurodė, kad A. S., kaip ieškovo įdarbinimo ir įvykio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės, civilinei atsakomybei taikyti sąlygų nėra, kadangi CK 2.87 straipsnio 7 dalis įtvirtina jos (vadovės) atsakomybę tik prieš patį juridinį asmenį, jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu A. S. neatliko, ji 2019 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. K-19/D-1 įsakė darbų vadovui A. D. instruktuoti darbuotojus (tame tarpe ir ieškovą) saugos ir sveikatos klausimais, pasirašytinai supažindinti juos su pareiginiais nuostatais, atliko visus būtinus ir nuo jos priklausančius veiksmus, o A. D. pripažino, kad būtent jis pavedė ieškovui dirbti darbo sutartimi nesulygtą darbą – griauti sieną, teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovo darbui neinstruktavo. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje ieškovas reikalavimo teisę turi tik į UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ne į GmbH BHC ir ne į A. S., todėl ieškovo reiškiami reikalavimai GmbH BHC ir A. S. atmetami.

16.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neabejotinai patyrė didelę neturtinę žalą. Dėl patirto sužalojimo jis toliau dirbti tokio pobūdžio darbo, kokį jis dirbo, nebegalės, nes tokio pobūdžio darbui reikalinga stipri sveikata ir fizinė jėga, patirtas sužalojimas apsunkino jo galimybes įsidarbinti, ieškovas yra jauno amžiaus vyras, kas dar labiau sunkina jo gyvenimo kokybę esant sužalotam darbe pagal liekamuosius reiškinius, todėl teismas ieškovui dėl nelaimingo atsitikimo darbe priteisė 30  000 Eur neturtinę žalą.

17.       Spręsdamas dėl turtinės žalos ieškovui atlyginimo teismas pažymėjo, kad ieškovo patirtus tiesioginius nuostolius sudaro 1 618 Eur – išlaidos, kurias jis patyrė siekdamas sveikatos susigrąžinimo (vaistų pirkimas, reabilitacijos paslaugų apmokėjimas), UAB „(duomenys neskelbtini)“ šios sumos apskaičiavimo neginčijo, išlaidos buvo būtinos, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo patirtas 1 618 Eur išlaidas vaistams ir reabilitacijoms.

18.       Spręsdamas dėl ieškovo prašomų priteisti 42993,50 Eur negautų pajamų iki 2021 m. birželio mėn. imtinai, teismas pažymėjo, kad ieškovas netinkamai skaičiuoja savo negautas pajamas. Ieškovo darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nustatytas jo darbo sutartyje (per mėnesį 730 Eur ir vienkartiniai priedai). Ieškovas komandiruotas darbui Vokietijoje buvo tik iki 2019 m. kovo 1 d., o įrodymų, kad ieškovas po komandiruotės Vokietijoje vėl būtų buvęs komandiruotas darbui užsienyje nėra. Todėl ieškovo vidutinis darbo užmokestis metų laikotarpyje atsižvelgiant į anksčiau gautas pajamas yra 1322,56 Eur. Be to, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką negautos pajamos skaičiuojamos pagal prarasto darbingumo procentinę išraišką, šiuo atveju 1322,56 Eur × 60 procentų netektas darbingumas sudaro 793,53 Eur ir iš šios 793,53 Eur sumos turi būti minusuojamos Sodros išmokos, todėl ieškovo negautos pajamos iki 2021 m. birželio mėn. imtinai sudaro 10 229,30 Eur.

19.        Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos ieškovui atlyginimo dėl tolimesnio laikotarpio (nuo 2021 m. liepos 1 d.), pažymėjo, kad ieškovas siekia prisiteisti dėl suluošinimo negautas pajamas nuo 2021 m. liepos 1 d. periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvieną mėnesį jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas su tokia ieškovo pozicija dėl turtinės žalos skaičiavimo į ateitį nesutiko, nes ieškovui dalinis darbingumas yra nustatytas iki 2022 m. spalio 10 d. Ieškovas teikė į bylą įrodymus apie jo aktyvias darbo paieškas, darbingumo lygio kitimą, tuo tarpu sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo teismui svarbu įvertinti darbingumo lygio procentinę išraišką ir paties ieškovo aktyvius veiksmus ir elgesį konkrečiame darbingumo lygyje, taip pat svarbu įvertinti konkrečiu laikotarpiu gautas išmokas (ligos, netekto darbingumo ir pan.), ko šiuo atveju nuo 2021 m. liepos 1 d. teismas pagal bylos medžiagą negali padaryti, o teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis, todėl šiuo metu yra pagrindas priteisti ieškovui turtinę žalą tik iki 2021 m. birželio mėn. imtinai. Tai nepanaikina ieškovo teisės ateityje kreiptis į teismą dėl jo patirtos ir konkrečiais įrodymais pagrįstos turtinės žalos iš darbdavės priteisimo nuo 2021 m. liepos 1 d.

III.        Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

20.        Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys buvo netenkintas ir ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, t. y. 1) priteisti ieškovui iš atsakovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC solidariai: 42993,50 Eur iki 2021 m. birželio mėn. (imtinai) dėl sveikatos sužalojimo negautų pajamų; nuo 2021 m. liepos mėn. (imtinai) iki 2021 m. lapkričio mėn. (imtinai) 8447,37 Eur žalos atlyginimo, o nuo 2021 m. gruodžio mėn. (imtinai) po 1781,82 Eur per mėnesį žalos atlyginimo, mokamo periodinėmis išmokomis. Priteistas periodines išmokas indeksuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į praėjusių metų gruodžio mėnesio, palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėnesiu, vartotojų kainų indeksą, kurį apskaičiuoja ir skelbia Lietuvos statistikos departamentas; 2) teismui nenustačius GmbH BHC civilinės atsakomybės, priteisti ieškovui 1 punkte nurodytas sumas iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei subsidiariai iš atsakovės A. S.; 3) priteisti ieškovui iš atsakovių 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.        Pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei GmbH BHC nesiejo laikino įdarbinimo santykiai, o siejo rangos teisiniai santykiai, netinkamai aiškino ir taikė aktualias teisės normas ir nepagrįstai nenustatė atsakovės GmbH BHC civilinės atsakomybės už ieškovui sukeltą žalą. Net jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei GmbH siejo rangos teisiniai santykiai, o ieškovui esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, komandiruotam darbui GmbH BHC statybvietėje (kaip tą nustatė pirmosios instancijos teismas), GmbH BHC išliko ir išlieka atsakinga už ieškovo saugą ir sveikatą bei ieškovui padarytą žalą. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 11 straipsnyje numatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatyta, kad du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje darbo vietoje ar darbo vietose, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kuriam darbdaviui darbuotojas dirba. Siekdami apsaugoti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, darbdaviai bendradarbiauja ir koordinuoja veiksmus, įgyvendindami darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatas. Įvykio vietoje - statybvietėje dirbo keli darbdaviai, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC. Todėl jie abu turėjo pareigą tinkamai organizuoti darbą taip, kad būtų garantuota darbuotojų sauga ir sveikata, o to nepadarę, bei papildomai pažeidę VDI 2019 m. gegužės 20 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodytas pareigas bei teisės normas, turi atsakyti solidariai.

20.2.        Priešingai negu vertino pirmosios instancijos teismas, komandiravimo santykiuose, priimančioji komandiruojamus darbuotojus šalis taip pat turi su sauga ir sveikata susijusias pareigas. Minimalus komandiruotų darbuotojų teisinės apsaugos standartas įtvirtintas Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnyje. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos priimančiosios valstybės narės (į kurios teritoriją komandiruojami darbuotojai) minimalią apsaugą užtikrinančios normos dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais aspektais, inter alia, susijusiais su maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiku, minimalių mokamų metinių atostogų trukme, minimaliu darbo užmokesčio dydžiu ir darbuotojų sveikata, higiena ir darbo sauga. Taigi, remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, tiek Lietuvoje, tiek ir Vokietijoje komandiruotiems darbuotojams turi būti garantuotos vienodos darbo sąlygos dėl komandiruojamų darbuotojų sveikatos, darbo saugos ir higienos. Vadinasi, priešingai negu vertino pirmosios instancijos teismas, net ir nustačius komandiravimo santykius, GmbH BHC kaip priimančioji komandiruojamus darbuotojus šalis privalėjo užtikrinti bei garantuoti vienodas darbuotojų (ieškovo) saugos ir sveikatos sąlygas kaip ir savo darbuotojams ir nuo šios pareigos GmbH BHC negali būti atleista. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė komandiruotiems darbuotojams taikytinas teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą GmbH BHC atleisti nuo pareigų, susijusių su darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygų užtikrinimu, vykdymo.

20.3.        Įvykio metu keltuvą naudojo J. S. kaip GmbH BHC pateiktą darbo priemonę. CK 6.270 straipsnio 2 dalies prasme didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas būtent asmuo, kuris teisine prasme teisėtai valdo didesnio pavojaus šaltinį, tas expressis verbis įtvirtinta šioje CK nuostatoje: „Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.)“, o ne asmuo, kuris fiziškai keltuvą valdo. Iš nurodyto akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, esą „Gerken“ keltuvas kaip padidinto pavojaus šaltinis atsakovo GmbH BHC buvo perduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji yra atsakinga už šio keltuvo sukeltą žalą. Vadinasi, nustačius, kad GmbH BHC buvo keltuvo teisėta valdytoja, būtent ši įmonė ir turi atlyginti didesnio pavojaus šaltinio sukeltą žalą.

20.4.         Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nenustatė atsakovės A. S. subsidiarios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės dėl ieškovui padarytos žalos. Atsakovė A. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo ne tik įgaliotas asmuo, atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą, tačiau tuo pačiu, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, priėmė sprendimus vykdyti sutartinius santykius su GmbH BHC be rašytinės sutarties, siųsti savo darbuotojus dirbti į šią įmonę, neužtikrinant, jog GmbH BHC su siunčiamais darbuotojais pasirašytų laikinojo darbo sutartis, būtinų jų darbo saugos ir sveikatos sąlygų, taip pat neužtikrinant bei nesukontroliuojant, kad GmbH užtikrintų reikiamas saugos bei sveikatos sąlygas siunčiamiems darbuotojams, tame tarpe ieškovui, įvykdytų kitas DK 78 straipsnyje numatytas pareigas. Tokie A. S. neteisėti veiksmai (neveikimas) be abejonės nulėmė ir/ar prisidėjo prie žalos ieškovui padarymo, todėl už ieškovui padarytą žalą A. S. taip pat yra atsakinga.

20.5.        Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovo patirtos žalos negautų pajamų forma dydį. Teismo nuomonė, kad skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį iki įvykio, turi būti skaičiuojamas tik darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis ir vienkartinis priedas (730 + 51,75 Eur), tačiau neskaičiuojami dienpinigiai, yra teisiškai nemotyvuota, t. y. teismas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuo remiantis į ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį neįtraukė ieškovui mokėtų dienpinigių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad „Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi“. Ši nuostata atitinka Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalį. Taigi, priešingai negu vertino teismas, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) taip pat laikomi sudėtine darbo užmokesčio dalimi ir turi būti įtraukti skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, nes šią pajamų dalį ieškovas dėl sužalojimo darbe taip pat prarado.

20.6.        Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai apskaičiuodamas ieškovui priteistiną negautą darbo užmokestį iki įvykio gautas vidutines darbo pajamas mažino 40 procentų, t. y. pagal tuometinį ieškovo netektą darbingumą, tokią poziciją grįsdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009 pateiktais išaiškinimais. Teismas tokio tipo bylose, spręsdamas dėl sužalojimo darbe darbuotojo prarastų pajamų, turi vertinti ne matematinį nustatytą darbingumo lygį ir išimtinai pagal jį mažinti darbuotojui priteistinas negautas pajamas, o įvertinti realias darbuotojo galimybes gauti darbo pajamas po žalą sukėlusio įvykio. Ieškovo nuomone, tokia teismų praktika, kad negautos pajamos yra matematiškai proporcingai mažinamos nustatytam darbingumo lygiui yra ydinga ir turėtų būti keičiama.

20.7.         Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovui negautas pajamas periodinėmis išmokomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019 plačiai pasisakė, kad „CK 6.288 straipsnio 3 dalis įtvirtina du su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusios žalos atlyginimo mokėjimo būdus – periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka“. Toks negautų pajamų priteisimas periodinėmis išmokomis, priešingai negu vertino teismas, yra tinkamas, teismų praktikoje taikomas ir nereiškia teismo sprendimo grindimo prielaidomis, o kaip tik užtikrina nukentėjusiojo ieškovo teisėtų interesų apsaugą. Toks teismo sprendimas neturi res judicata galios, kas reiškia, kad atsakovai, atlyginantys ieškovo negautas pajamas periodinėmis išmokomis, turės galimybę ateityje toliau domėtis ieškovo pastangomis bei galimybėmis įsidarbinti, turėdami suinteresuotumą, galės padėti ieškovui susirasti darbą, taip pat galės prašyti iš ieškovo informacijos apie jam nustatytą darbingumo lygio kaitą, atitinkamai esant pagrindui galės teismo prašyti sumažinti negautų pajamų, mokėtinų periodinėmis išmokomis dydį. Atitinkamai ir ieškovas, pasikeitus aplinkybėms, galės teismo prašyti šį dydį padidinti.

21.        Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašo 2022 m. gegužės 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo ieškinys iš dalies pakeisti ir ieškovo ieškinį, kuria reiškiamas reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu atmesti visa apimtimi. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

21.1.        Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo nuomos ir rangos teisinius santykius ir kartu netinkamai atribojo šiuos teisinius santykius ir dėl to negalėjo tinkamai ir teisingai išnagrinėti ginčo. Svarbiausias skiriamasis rangos ir darbuotojų nuomos sutarčių požymis yra tas, kad darbuotojų nuomos sutartimi įsipareigojama atlikti tam tikrus veiksmus (suteikti (išnuomoti) tam tikrą kvalifikaciją turinčius darbuotojus), o pagal rangos sutartis yra įsipareigojama dėl tam tikro darbo rezultato sukūrimo ar pasiekimo bei jo, kaip atskiro objekto ar tam tikros jo dalies, perdavimo kitai šaliai. Vokietijoje esančiame objekte UAB „(duomenys neskelbtini)“ neorganizavo ir nevykdė jokių darbų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas A. D. buvo vienas iš GmbH BHC samdomų darbuotojų, 2019 m. sausio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo įsakymu siųstų dirbti į GmbH BHC. Kitaip tariant, jam nebuvo suteiktas joks išskirtinis statusas duoti nurodymus kitiems to paties statuso ir tuos pačius darbus atliekantiems darbuotojams. A. D., kaip ir ieškovas, Vokietijoje esančiame objekte veikė GmbH BHC naudai. Kadangi nebuvo susitarta dėl esminės rangos sąlygos – konkretaus darbo rezultato, tokie darbai pagal savo pobūdį negali būti kvalifikuojami kaip materialaus pobūdžio darbai. Vadinasi, tokiems darbams negali būti taikomas rangos institutas. Priešingai, tarp įmonių susiklostę teisiniai santykiai yra darbuotojų nuomos santykiai.

21.2.        Analizuojant byloje pateiktą 2019 m. sausio 2 d. Personalo nuomos sutartį Nr. 19-1-1, kuri leidžia labiau tikėti, nei netikėti, kad įmonės tarėsi dėl darbuotojų nuomos (buvo išreikšta valia sudaryti darbuotojų nuomos teisinius santykius), o ne rangos, matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo GmbH BHC suteikti darbo jėgą – darbuotojus, atliekančius bendrus renovacijos darbus Europos Sąjungos valstybėse narėse, o GmbH BHC įsipareigojo užtikrinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekiamo personalo saugumą, vadovaujantis saugos ir sveikatos darbe instrukcijomis. Galiausiai, net ir laikant, kad minėta sutartis buvo pasirašyta tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pusės, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir GmbH BHC veiksmai bei kiti byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad de facto UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC siejo būtent darbuotojų nuomos teisiniai santykiai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys (t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC) tarėsi dėl rangos sutarties, aptarė jos esmines sąlygas ir t.t. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada su tokia sutartimi nebūtų sutikusi, kadangi ji užsiima laikinojo įdarbinimo veikla, o ne atlieka rangos darbus.

21.3.        UAB „(duomenys neskelbtini)“ kiekvieną mėnesį išrašydavo GmbH BHC PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ GmbH BHC suteikė darbuotojų nuomos paslaugas (lietuvių ir anglų kalbomis); darbuotojų dirbtų darbo valandų skaičius (kiekvieną mėnesį kintantis, priklausomai nuo darbuotojų dirbtų darbo valandų skaičiaus); valandinis užmokestis (45 Eur/val. ir 40 Eur/val.). UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos sąskaitos faktūros už darbuotojų atliktus darbus buvo siejamos su darbo funkcijų vykdymu atitinkamu laikotarpiu, o ne su konkrečiu darbų rezultatu. GmbH BHC, gavusi išrašytas sąskaitas faktūras nei iš karto po jų gavimo, nei vėliau, nereiškė jokių prieštaravimų ir/ar pretenzijų, įskaitant bet neapsiribojant sąskaitose nurodytų paslaugų įvardijimu kaip „darbuotojų nuoma“, nurodytų valandų skaičiumi ir pan. GmbH BHC visas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas sąskaitas faktūras priėmė ir jas apmokėjo mokėjimo pavedimų paskirtyje nurodydama, kad mokėjimas atliekamas už darbuotojų nuomą. Taigi, įvertinus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų pobūdį bei prigimtį, jais siekiamą efektą, akivaizdu, kad tarp įmonių susiklostė darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, t. y. šalys susitarė dėl personalo tiekimo GmbH BHC (darbuotojų nuomos), bet ne dėl rangos darbų atlikimo pagal rangos sutartį.

21.4.        Lietuvos Respublikos darbo kodekso 78 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad: „Laikinojo darbo naudotojas privalo iki darbo pradžios raštu supažindinti laikinąjį darbuotoją su darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais jo darbą laikinojo darbo naudotojui reglamentuojančiais teisės aktais, imtis visų priemonių laikinojo darbuotojo sveikatai ir gyvybei išsaugoti pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas“. O pagal straipsnio 3 dalį, už laikinojo darbo naudotojo laikinajam darbuotojui padarytą žalą atsako laikinojo darbo naudotojas. Todėl atsakomybė už samdomiems darbuotojams padarytą žalą tenka GmbH BHC.

21.5.        Pirmos instancijos teismo priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ieškovo atveju visiškai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kadangi 20000 Eur dydžio ir didesnė neturtinė žala priteisiama tik darbuotojui tapus 100 procentų nedarbingu (esant paralyžiuotam, esant nuolatiniam slaugos poreikiui) arba tapus 45 procentų nedarbingu, bet esant atliktai amputacijai (kai sužalojimas negrįžtamas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018, 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015), tuo tarpu ieškovo atveju jam kilo lengvesnio pobūdžio neigiami padariniai sveikatai. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neįvertino tokių reikšmingų darbo santykius apibūdinančių aplinkybių, kaip darbo santykių trukmė, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis (ar tai pelningai veikiantis juridinis asmuo, kaip priteistinos žalos dydis atsilieps juridinio asmens finansinei padėčiai, ar turės įtakos darbuotojams), o taip pat, kad ieškovo sveikata nuolat gerėja ir t.t.

21.6.        Pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. nėra teisinio pagrindo GmbH BHC patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti būtent iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantės vertinimu, GmbH BHC patirtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti reikalavimus reiškęs asmuo – šiuo atveju ieškovas.

22.        Atsakovė GmbH BHC atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą. Atsakovė atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

22.1.        Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC negalėjo susiklostyti darbuotojų nuoma, kadangi ieškovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikinojo įdarbinimo sutartis neatitinka tokiai sutarčiai keliamų reikalavimų. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad: a) ieškovas vykdydamas darbo funkcijas komandiruotėje nebuvo pavaldus GmbH BHC kaip tariamam laikinojo darbo naudotojui, o buvo pavaldus savo tiesioginiam darbdaviui – UAB „(duomenys neskelbtini)“; b) ieškovo darbo sutartyje nebuvo numatytos jo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos; c) ieškovo darbo sutartyje nebuvo įtvirtintos laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; d) ieškovo darbo sutartyje nebuvo numatytos darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos. Tokios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC net objektyviai negalėjo susiklostyti darbuotojų nuoma, kadangi ieškovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta darbo sutartis kvalifikuotina kaip įprasta darbo sutartis, o ne laikinojo įdarbinimo sutartis.

22.2.        Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo sudaryta ir, juo labiau, pasirašyta sutartis, kuria GmbH BHC būtų nustatytos laikinojo naudotojo pareigos ir jis turėtų būti atsakingas už ieškovo saugą bei sveikatą komandiruotės metu ir pan. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir teikė sutarties projektą, kuria neva GmbH BHC prisiėmė pareigas užtikrinti laikinųjų darbuotojų saugą ir sveikatą, tačiau tokia sutartis nebuvo pasirašyta iš GmbH BHC pusės, nes jis su tokiomis sąlygomis paprasčiausiai nesutiko, o tik vienos iš šalių pasirašyta sutartis savaime nepatvirtina ir negali patvirtinti susiklosčiusių santykių pobūdžio, vien ja vadovautis nėra jokio pagrindo. Be to, GmbH BHC apmokėjo sąskaitas-faktūras už atliktus darbus, o ne už darbuotojų nuomą. Sąskaitos buvo apmokamos atliktus darbus prižiūrinčiam architektui patikrinus darbus. Akivaizdu, kad jei šalys būtų sutarę ne dėl rangos sutarties, bet dėl darbuotojų nuomos sutarties, tai atitinkamos sutarties vykdymo priežiūrą, jos tikslų įgyvendinimo patikrą atliktų ne architektas, bet GmbH BHC personalo vadovas arba apskaitininkas, atsakingas už darbuotojų darbo laiko apskaitos vedimą.

22.3.        Aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė sąskaitas faktūras už tariamą „darbuotojų nuomą“ nepatvirtina, kad tarp ginčo šalių faktiškai galėjo susiklostyti laikinojo darbo santykiai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugos pavadinimą galėjo sugalvoti bet kokį, tačiau reikia vertinti, kokie šalių tarpusavio santykiai susiklostė faktiškai. Neatsitiktinai ieškovas ieškinyje pats nurodė, kad faktiniai santykiai buvo kitokie, negu deklaruojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasirašytoje sutartyje su GmbH BHC. Ieškovo tiesioginis darbų vadovas buvo A. D., kuris dalino užduotis ir prižiūrėjo darbus, t. y. ieškovas buvo pavaldus būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pakluso jo nustatytai tvarka. Taigi, tai dar kartą patvirtina, kad laikinojo įdarbinimo santykiai neegzistavo.

22.4.        Valstybinė darbo inspekcija, atlikusi nelaimingo atsitikimo tyrimą, nustatė, kad už nelaimingą atsitikimą yra atsakingas tik darbdavys – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nelaimingo atsitikimo aktas buvo atidžiai analizuojamas bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. 2022 m. sausio 13 d. įvykusio teismo posėdžio metu ieškovas pats patvirtino, jog iš esmės neginčija Nelaimingo atsitikimo akte užfiksuotų aplinkybių.

22.5.        Pirmosios instancijos teismas teisingai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir tinkamai kvalifikavo tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC susiklosčiusius santykius kaip rangos.

22.6.        GmbH BHC nuomone, jog ieškovo reikalavimai galėtų būti reiškiami tik Vokietijos Federacijos teismuose ir tik pagal Vokietijos Federacijos teisę. Byloje yra pateikti įrodymai, kad pagal Vokietijos Federacijos teisę GmbH BHC negali būti atsakinga net tuo atveju, jeigu būtų galima daryti prielaidą, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC buvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai: 1) pagal Vokietijos Federacinės Respublikos socialinės apsaugos kodekso 104 straipsnį verslininkai (įmonės) privalo atlyginti žalą tik apdraustiems asmenims, dirbantiems jų įmonėse arba turintiems kitų santykių dėl draudiminio įvykio padarytos žalos asmeniui pagal kitas įstatymų nuostatas, jeigu atitinkamas įvykis buvo padarytas tyčia arba jei šis įvykis įvyko kelionės į darbą metu. Civilinėje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos atžvilgiu nėra tenkinama nė viena iš paminėtų alternatyvių sąlygų; 2) dar 2014 m. Vokietijos Federacinės Respublikos Aukštasis teisingumo teismas išaiškino, kad laikino įdarbinimo atveju atsakomybė laikinojo įdarbinimo naudotojui taikoma mutatis mutandis pagal Vokietijos Federacinės Respublikos socialinės apsaugos kodekso 104 straipsnį. Šioje situacijoje GmbH BHC užsakė darbus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal taikytinus Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymus pagrįstai manė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip bendrovė vykdanti tokio pobūdžio rangos darbus, tinkamai laikysis savo darbuotojų apsaugos standartų.

22.7.        Visiškai nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad GmbH BHC solidari atsakomybė kyla todėl, kad statybvietėje dirbo ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, bet ir GmbH BHC darbuotojai. Priešingai nei teigia ieškovas, statybvietėje nedirbo kitos įmonės darbuotojai. Teisme pats A. D. patvirtino, kad darbo vietoje – angare dirbo išimtinai tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai“. Vadinasi, negalima išvada, kad statybvietėje dirbo ir kitų darbdavių darbuotojai. Tokia aplinkybė grindžiama tik paties ieškovo paaiškinimais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai apie dviejų darbdavių egzistavimą statybvietėje. Jokie bylos įrodymai nepatvirtina, kad būtų sudaryta darbo dviem darbdaviams sutartis, kad ji turėtų būtinus jai keliamus reikalavimus. To neįrodinėja ir ieškovas, kuris tik cituoja pavienes normas.

22.8.        Priešingai nei teigia ieškovas, už darbuotojų saugą komandiruotės metu atsakė darbdavys, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis teisiniu reguliavimu Europos Sąjungos teisės aktuose, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip darbdavio pareigoms nurodytoms Lietuvos Respublikos teisės aktuose, būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo užtikrinti saugias darbo sąlygas ieškovui komandiruotės metu Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kurios atitiktų Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, ieškovas buvo komandiruotas atlikti darbų į GmbH BHC statybvietę ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip darbdavys, privalėjo užtikrinti, kad ieškovas dirbtų saugiomis darbo sąlygomis, taip kaip numatyta 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2018/957 dėl komandiravimo. Būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių sąlygų neužtikrino ir būtent jam tenka atitinkama teisinė atsakomybė už šios pareigos neįgyvendinimo padarinius.

22.9.        Nepagrįsti ieškovo teiginiai dėl tariamos GmbH BHC atsakomybės kaip didesnio pavojaus šaltinio, nes nagrinėjamu atveju nėra būtinų GmbH BHC atsakomybei kilti sąlygų. Pirmiausia, GmbH BHC keltuvą perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl kartu perėjo ir visa susijusi atsakomybė. Todėl GmbH BHC veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Taip pat tarp GmbH BHC veiksmų ir ieškovui kilusios žalos nėra priežastinio ryšio (nei tiesioginio, nei netiesioginio). Nelaimingo atsitikimo priežastis - UAB „(duomenys neskelbtini)“ netinkamas darbo saugos taisyklių užtikrinimas. Todėl GmbH BHC veiksmai (keltuvo perdavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“) niekaip nenulėmė ieškovo patirtos žalos. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų tinkamai vykdęs savo pareigas instruktuoti darbuotojus apie darbo saugos taisykles, nebūtų leidęs ieškovui dirbti darbo sutartyje nesulygto darbo, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs.

23.        Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. S. prašo ieškovo apeliacinį skundą atsakovės A. S. atžvilgiu atmesti visiškai ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą šioje dalyje nepakeistą bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė A. S. atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

23.1.        Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad tariamai A. S. atžvilgiu turi būti taikoma civilinė atsakomybė bendraisiais civilinės deliktinės atsakomybės pagrindais, tačiau atsakovė A. S. nelaimingo atsitikimo metu vykdė tik UAB „(duomenys neskelbtini)” direktorės pareigas, jokių kitų įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu neturėjo, todėl yra absoliučiai akivaizdu, kad jos civilinė atsakomybė yra kildinama jai dėl to, kad ji buvo bendrovės vadovė, t. y. ieškovas teigia, kad jis turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui dėl nelaimingo atsitikimo įvykio metu dėl jo patirto sunkaus sužalojimo. A. S. su tuo nesutinka ir mano, kad pirmos instancijos teismo išvados, jog dėl žalos kilimo neatsakinga, yra teisėtos.

23.2.        Ieškovo apeliaciniame skunde yra dėstomi prieštaringi argumentai ir reikalavimai, t. y. viena vertus ieškovas teigia, kad kyla UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC bendra civilinė atsakomybė, kadangi ieškovo darbo saugos sąlygas turėjo pareigą užtikrinti abu darbdaviai, ir A. S. civilinė atsakomybė dėl nelaimingo atsitikimo darbe įvykio metu padarytos žalos nekyla. Tačiau tuo pačiu metu jis teigia, kad A. S. yra subsidiariai atsakinga už ieškovo patirtą žalą, kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jei teismas nenustatytų GmbH BHC civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Tai yra du vienas kitam prieštaraujantys reikalavimai, kadangi ieškovas tuo pačiu ir teigia, ir neigia aplinkybes dėl A. S. civilinės atsakomybės atsiradimo. Tokia teisinė gynyba yra negalima ir gali reikšti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, be to, atsakovės A. S. teisinės gynybos priemonės ir galimybės yra akivaizdžiai apsunkintos.

23.3.        Ieškovas negali reikšti tiesioginio ieškinio atsakovei A. S. kaip bendrovės vadovei, nes pagal CK 2.87 straipsnio nuostatą, atsakovė A. S. fiduciarines pareigas turi tik juridiniam asmeniui, bet ne jo kreditoriams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto. Šioje byloje, A. S. nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, kurie būtų nukreipti tiesiogiai į ieškovui žalos padarymą, ir/ar tiesiogiai į ieškovo teisių pažeidimą, ieškovui turtinė ir neturtinė žala kilo dėl nelaimingo atsitikimo darbe įvykio, kurio priežastys yra nurodytos Nelaimingo atsitikimo darbe akte, todėl ieškovas neturi tiesioginio ieškinio pareiškimo teisės į A. S., ir reikalavimas jos atžvilgiu dėl deliktinės atsakomybės taikymo subsidiariai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pareikštas nepagrįstas, todėl pirmos instancijos teismo išvados yra teisėtos, apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas visiškai.

23.4.        Ieškovo apeliacinio skundo 50 ir 51 punktuose nurodoma teismų praktika, absoliučiai ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos faktinės situacijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017 nagrinėjo kreditoriaus galimybes pareikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovui, kai kreditorius savo reikalavimų patenkinimo negali gauti iš bankrutuojančio juridinio asmens, ir kai tokiam kreditoriui buvo tiesiogiai vadovo neteisėtais veiksmais (priimtais sprendimais ir/ar sudarytais sandoriais) sukelta ir padaryta žala. Šioje civilinėje byloje nėra sprendžiamas ieškovo kaip kreditoriaus reikalavimas bankrutuojančios įmonės atžvilgiu, atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol nėra bankrutuojanti įmonė, atsakovė A. S. nepadarė jokių veiksmų, kuriais ieškovui tiesiogiai būtų padaryta žala, kadangi žala atsirado dėl nelaimingo atsitikimo darbe įvykio, todėl akivaizdu, kad subsidiarios civilinės atsakomybės kildinimas atsakovės A. S. atžvilgiu yra nepagrįstas.

23.5.        Ieškovo apeliaciniame skunde niekaip nepagrindžiama, ko konkrečiai neatliko atsakovė A. S. ir/ar kokias imperatyvias pareigas pažeidė, kurie nulėmė ieškovui atsiradusią žalą. Jokių tyčinių ir/ar didelio neatsargumo veiksmų atsakovė A. S. nėra atlikusi. Tai, kas apeliaciniame skunde nurodoma, kaip jos neteisėti veiksmai, nesudaro ir nerodo nei didelio atsakovės A. S. neatsargumo, nei juo labiau jos tyčios. Valstybinė darbo inspekcija atlikusi tyrimą 2019 m. gegužės 20 d. surašė Nelaimingo atsitikimo darbe aktą, kuriame nurodyta, kad vadovauti darbuotojams ir juos instruktuoti darbo vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu vadovės pareigas vykdžiusi atsakovė A. S. buvo paskyrusi įmonės darbų vadovą A. D.. Taip pat Akte yra nurodyta, kad darbų vadovas A. D. davė nurodymą ieškovui ir M. Š. statybvietėje griauti sieną. Atsakovė A. S. nedavė nurodymo ieškovui griauti sieną, apie šių darbų pobūdį ir apimtį jai nebuvo žinoma ir niekaip nebuvo pranešta nei iki nelaimingo atsitikimo įvykio, nei iš karto po jo, ieškovas taip pat nepranešė vadovei apie tai, kad jam A. D. paveda ir nurodo dirbti darbą, kuris pagal darbo sutartį yra nesulygtas. Taigi, atsakovė A. S. objektyviai kaip vadovė padarė viską, kas yra numatyta jai pagal įstatymą, todėl jokių neteisėtų veiksmų nėra atlikusi.

23.6.        Ieškovo apeliacinio skundo teiginiai dėl sutarties raštu neįforminimo ir iš to kildinamos pasekmės nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su nelaimingo atsitikimo darbe įvykiu, kurio metu buvo sunkiai sužalotas ieškovas. Aplinkybės, kurias ieškovas subjektyviai vertina kaip apsunkinimas jam išsiieškoti patirtą žalą iš juridinių asmenų, yra niekaip nesusiję su turtinės ir neturtinės žalos atsiradimu, ieškovo reikalavimas A. S. atžvilgiu yra formuluojamas tik dėl to, kad ieškovas subjektyviai mano, kad jam nepavyks išsiieškoti teismo priteistos žalos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir/ar GmbH BHC, tačiau atsakovė A. S. nėra atlikusi jokių neteisėtų tiesioginių veiksmų ieškovo atžvilgiu, tarp A. S. nurodomo neveikimo ir nelaimingo atsitikimo darbe įvykio nėra jokio teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, todėl ieškovo pareikštas reikalavimas atsakovės A. S. atžvilgiu, jį tenkinant subsidiariai su UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra nepagrįstas ir atmestinas visiškai.

24.        Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ grindžia šiais argumentais:

24.1.        Atsakovė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir toliau laikosi pozicijos, kad ją ir GmbH BHC siejusius santykius reikia kvalifikuoti kaip darbuotojų nuomos teisinius santykius, ir atsižvelgiant į tai, kad darbo naudotojas privalo informuoti atsiųstą darbuotoją apie esamus ir galimus rizikos veiksnius ir apsisaugojimo nuo jų priemonių naudojimą, instruktuoti jį saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, pasirašytinai supažindinti su darbo sąlygomis ir t.t., atsakomybė už samdomiems darbuotojams padarytą žalą tenka pačiai GmbH BHC.

24.2.        Atsakoves UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC siejo darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, pagal kuriuos už ieškovui atsiradusią žalą yra atsakinga išimtinai atsakovė GmbH BHC. Todėl, nesant atsakovės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atsakomybės, nėra pagrindo ir atsakovės A. S. subsidiariai atsakomybei.

24.3.        Atsakovė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nesutinka su ieškovo pozicija, kad dienpinigiai (komandiruotpinigiai) taip pat laikomi sudėtine darbo užmokesčio dalimi ir turi būti įtraukti skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, nes šią pajamų dalį ieškovas dėl sužalojimo darbe taip pat prarado. Pagal 2018 m. birželio 28 d. Direktyvą 2018/957, kuri iš dalies keičia ieškovo nurodomoje kasacinio teismo praktikoje minimą 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71 EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, dienpinigiai laikomi darbo užmokesčio dalimi tik tuo atveju, kai jie yra aiškiai atskirti nuo kitų faktinių komandiruotės išlaidų, skirtų nakvynei, maitinimui, arba ilgalaikių komandiruočių atveju (12 ar 18 mėnesių) užtikrinamas priimančios šalies teisės aktų normų taikymas, išskyrus tam tikras išimtis (pvz. dėl darbo sutarties nutraukimo), kt. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovui mokėti dienpinigiai būtų buvę aiškiai atskirti nuo kitų faktinių komandiruotės išlaidų, skirtų nakvynei, maitinimui. Priešingai, byloje esančio 2019 m. sausio 6 d. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vadovės įsakymo dėl darbuotojų komandiravimo 6 punkte nurodoma, kad dienpinigiai išmokami kartu su eilinio mėnesio darbo užmokesčiu bei nurodoma paskaičiuoti ir apmokėti šias, komandiruotės metu patirtas išlaidas: kuro, kelionės bilietų, mokesčių už naudojimąsi ES keliais bei gyvenamojo ploto išlaidas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš 2018 m. birželio 28 d. Direktyvoje 2018/957 nurodytų pagrindų dienpinigius laikyti darbo užmokesčio dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas negautas ieškovo pajamas, visiškai pagrįstai į darbo užmokestį neįtraukė ieškovui mokėtų dienpinigių.

24.4.        Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad jo negautos pajamos neturi būti skaičiuojamos tik pagal prarasto darbingumo procentinę išraišką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad: ,,negautų pajamų skaičiavimo metodas, kai dėl sveikatos sužalojimo negautos pajamos apskaičiuojamos kaip procentinė netekto darbingumo išraiška nuo pajamų, kurias nukentėjęs asmuo gavo iki suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo ar būtų gavęs, jeigu nebūtų buvusi sužalota jo sveikata, yra labiausiai tinkamas, kai žalos atlyginimo mokėjimas nustatomas periodinėmis išmokomis“. Ieškovui buvo nustatytas 60 procentų netektas darbingumas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškovo negautas pajamas skaičiuoti pagal būtent tokį prarasto nedarbingumo lygio procentą yra teisėtas ir pagrįstas.

24.5.        Ieškovas yra jauno amžiaus, t. y. darbo rinkoje paklausaus amžiaus bei tokio amžiaus, kai protas dar imlus naujoms žinioms ir įgūdžiams. Jo patirtų sužalojimų pobūdis nėra toks, kuris apribotų jo galimybes susirasti kitą, mažiau fizinių jėgų reikalaujantį, tačiau specialaus išsilavinimo nereikalaujantį darbą, t. y. ieškovas visus 29 mėn. nebuvo prikaustytas prie lovos, jis galėjo pakankamai laisvai judėti, kalbėti, mąstyti, jis gyvena didmiestyje, šalies sostinėje, kur įsidarbinimo galimybės, Lietuvos mastu, yra vertinamos kaip itin aukštos. Taigi, ieškovas turėjo ir vis dar turi visas galimybes persikvalifikuoti ir dirbti bent 40 procentų pajėgumu, todėl nepagrįstas jo reikalavimas už 29 mėn. laikotarpį priteisti sumą, kuri lygi 100 procentų ieškovo darbo užmokesčio ir Sodros išmokų skirtumui, nes neva ieškovas visą šį laikotarpį realiai buvo nepajėgus susirasti naują darbą ir dirbti 40 procentų pajėgumu.

25.        Atsiliepimu į atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą ieškovas prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o taip pat peržengti apeliacinio skundo ribas ir ieškovui priteistą neturtinę žalą padidinti iki 40000 Eur. Atsiliepimą ieškovas grindžia šiais motyvais:

25.1.        Materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl ieškovas nesiima vertinti, ar teismas teisingai nustatė šalis siejusius teisinius santykius, t. y. ar pagrįstai buvo atmesti argumentai, jog šalis siejo būtent darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, ką iš esmės patvirtina rašytiniai įrodymai dėl sutarties vykdymo, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos PVM sąskaitos faktūros su jose nurodytomis paskirtimis „darbuotojų nuoma“, kurias 8 mėnesius GmbH BHC mokėjo nekeldama dėl to klausimų. Ieškovo nuomone, atmetus prieštaringus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei GmbH BHC parodymus, daugiau nėra patikimų duomenų dėl šalis siejusių tikrųjų teisinių santykių. Tačiau net ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei GmbH BHC siejus rangos teisiniams santykiams, o ieškovui esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, komandiruotam darbui GmbH BHC statybvietėje, GmbH BHC išliko ir išlieka atsakinga už ieškovo saugą ir sveikatą bei ieškovui padarytą žalą.

25.2.        Skundžiamame sprendime teismas netinkamai apskaičiavo ieškovui padarytos turtinės žalos dydį, taip pat netinkamai nustatė už žalą atsakingus asmenis, nes, ieškovo nuomone, už jam padarytą žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC turi atsakyti solidariai, o netenkinus šio prašymo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi atsakyti subsidiariai su atsakove A. S.

25.3.        Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo apeliaciniame skunde, pakankamai detaliai ir išsamiai aptarė esminius kriterijus, reikšmingus neturtinės žalos įvertinimui ir tinkamai įvertino ieškovo patirtą neturtinę žalą. Be to, ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir ieškovui priteistą neturtinę žalą padidinti (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 414 straipsnio 3 dalis). Ieškovas neturtinę žalą įvertino ir reikalavimą teisme pareiškė 2021 m. liepos 7 d. 2021 m. liepos mėn. vidutinė metinė infliacija sudarė 1,7 procento. Tuo tarpu 2022 m. birželio mėn. vidutinė metinė infliacija paskutiniais duomenimis padidėjo daugiau nei 6 kartus ir jau siekė daugiau nei 12 procentų, taip pat toliau kyla. Toks infliacijos šuolis yra beprecedentis, ko ieškovas teikdamas ieškinį bei reikalavimą dėl neturtinės žalos dydžio negalėjo įvertinti. Atitinkamai ir teismas priimdamas skundžiamą sprendimą to negalėjo įvertinti. Tą objektyviau gali įvertinti tik apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas infliacijos rodmenis bei tendencijas procesinio sprendimo priėmimo dienai. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kalbėti apie ieškovo neturtinės žalos padidinimą, o ne sumažinimą.

25.4.        Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos yra spekuliatyvūs. Dėl iš esmės pasikeitusių makroekonominių rodiklių šalyje senesne kasacinio teismo praktika ir joje pateiktais neturtinės žalos vertinimais panašiose situacijose vadovautis netikslinga bei klaidinga. Tuo tarpu naujos kasacinio teismo praktikos panašioje faktinėmis aplinkybėmis byloje nėra. Tokio pobūdžio bylos įprastai baigiamos apygardos teismuose, todėl būtent apygardų teismų praktika reikia vadovautis. Joje yra aktualių pavyzdžių, patvirtinančių, kad ieškovui priteistas neturtinės žalos dydis atitinka formuojamą teismų praktiką.

25.5.         Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiginiai, esą teismas priteisdamas neturtinę žalą neįvertino tokių reikšmingų aplinkybių kaip darbo santykių trukmė, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, taip pat darbuotojo kaltė dirbant dviese keltuve. Pirmiausia, pati atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįrodinėjo ir neįrodė, kad ieškovo darbo santykių trukmė turėtų įtakoti bei kaip konkrečiai įtakojo ieškovo neturtinės žalos dydį. Atsakovė taip pat neįrodinėjo blogos savo finansinės padėties, tuo tarpu teismas, kaip matyti, skundžiamame sprendime atsakovės turtinę padėtį vertino. Teismas taip pat įvertino ieškovo kaltės nebuvimą. Antra, ieškovas sužalojimus patyrė ne dėl to, kad buvo dviese keltuve su kitu asmeniu, tačiau dėl to, kad virto siena ant keltuvo ir jį pargriovė. Keltuvui griūnant buvo sužalotas jame buvęs ieškovas, kas visiškai nesusiję su keltuve buvusių žmonių skaičiumi. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikia jokių paaiškinimų bei logiškų argumentų, jog ieškovui vienam (o ne dviese) būnant keltuve ir sienai griūnant ant keltuvo bei jį parverčiant būtų išvengta ieškovo sužalojimų ar jie būtų mažesni.

25.6.         Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai teigia, kad iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovo sveikatos būklė gerėja. Priešingai, iš naujausių su ieškovo apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų 45 procentų netektas darbingumas ieškovui nustatytas 2 metams į priekį, t. y. iki 2024 m. sausio 27 d. Jau vien įvykio sąlygotas ieškovo kojų skirtingas ilgis, kuris ir ne specialistui aišku nepasikeis, laikui bėgant turės vis blogesnius padarinius (dėl skirtingo kojų ilgio ieškovui pasireiškia skausmas nugaros srityje; stuburo deformacija; įvairūs iškrypimai dubenyje; deformuojanti artrozė; aseptinė nekrozė klubo sąnaryje; stresiniai lūžiai; rizika įgyti traumą; čiurnos, kelio bei klubo judesių apribojimai; eisenos, stovėsenos (statikos) arba ergonomikos sutrikimai; raumenų disbalansas). Taigi teigti, kad ieškovo būklė gerės per šį laikotarpį ar po to nėra jokio pagrindo. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos atstovas neturi reikiamų specialių žinių tokioms išvadoms daryti, tuo tarpu specialisto, ar teismo eksperto išvadomis nagrinėjamoje byloje jis nesirėmė.

25.7.         Sutiktina su atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentais, kad GmbH BHC naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės ir neatitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo  26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl teismo turėjo būti mažinamos.

25.8.        Ieškovas nesutinka su atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai GmbH BHC bylinėjimosi išlaidas priteisė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne iš ieškovo. Visų pirma, apeliantė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo pozicijos teisiškai niekaip nepagrindžia, tik atkartoja savo poziciją, jog de facto tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC susiklostė darbuotojų nuomos teisiniai santykiai. Tačiau jau pats faktas, kad dviejų juridinių asmenų, veikiančių skirtingose jurisdikcijose, civiliniai verslo santykiai klostėsi de facto, t. y. konkliudentiniais veiksmais ir nebuvo tinkamai teisiškai įforminti rašytinėje sutartyje per se patvirtina tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek GmbH BHC kaltę dėl tokių aiškiai neapibrėžtų santykių įtakos apsunkintam ieškovo pažeistų teisių gynimui, kai ieškovas a priori nežino, kas yra atsakingas už jam padarytą žalą. Todėl tos neigiamos pasekmės (bylinėjimosi išlaidos) teismo pagrįstai, teisingai bei sąžiningai buvo perkeltos UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

26.        Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

27.        Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

28.        2019 m. sausio 3 d. ieškovas ir atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė laikinojo įdarbinimo sutartį Nr. 29 (el. b. t. I, b. l. 72–73). 2019 m. sausio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė įsakymu Nr. K-19/D/1 „Dėl A. D., S. K., M. Š., T. Č., S. N., E. G., J. S. ir A. R. komandiruotės“ (el. b. t. I, b. l. 123–124) įsakė savo darbuotojams (tame tarpe ir ieškovui) vykti į tarnybinę komandiruotę į Vokietiją nuo 2019 m. sausio 6 d. iki 2019 m. kovo 1 d., kartu įsakė darbų vadovui A. D. instruktuoti kartu vykstančius darbuotojus darbų saugos ir sveikatos klausimais, pasirašytinai supažindinti juos su jų pareiginiais nuostatais.

29.        2019 m. vasario 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai M. Š. ir ieškovas GmbH BHC statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagal darbų vadovo A. D. nurodymus vykdė griovimo darbus. Griaunamą sieną sudarė tarpusavyje suklijuoti 2,5–3 m gelžbetoniniai blokai, griovimo darbus minėti darbuotojai vykdė nuo keltuvo (lifto) pakilę į 4–5 metrų aukštį. Ardymo metu jiems pjaunat sieną, siena pradėjo virsti į keltuvo pusę, griūdamas keltuvas pradėjo virsti ir jam gerokai pasvirus M. Š. iš keltuvo iššoko, o ieškovas krito kartu su keltuvu. Abu darbuotojai patyrė sunkius kūno sužalojimus (el. b. t. I, b. l. 15–18).

30.         Ieškovui 2019 m. vasario 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ieškovas patyrė daugybinius kūno sužalojimus, visą kūną apimančius kaulų lūžius, diagnozės (duomenys neskelbtini), iš karto po nelaimingo atsitikimo darbe ieškovas su greitąja medicinos pagalba buvo pristatytas į ligoninę Vokietijoje, keletą kartų operuotas. 2019 m. balandžio 2 d. ieškovui grįžus į Lietuvą jo gydymas buvo tęsiamas, buvo paskirta reabilitacija, konsultuotas psichologo, ieškovą iki šiol vargina skausmai, tirpimai, silpnumas, nemiga, jis eina šlubuodamas, klubo judesiai apriboti, skausmingi, likę pooperaciniai randai, negali kelti didelio svorio (el. b. t. I, b. l. 30–45, 71, 151–172).

31.         Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovių UAB „(duomenys neskelbtini)“, GmbH BHC ir A. S. turtinę ir neturtinę žalą.

32.         Sprendžiant dėl ieškovo prašomos žalos atlyginimo, tarp atsakovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC kilo ginčas dėl jų tarpusavo teisinių santykių kvalifikavimo, t.y. atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad ieškovas dirbo pas GmbH BHC pagal personalo nuomos sutartį, o GmbH BHC teigė, kad jokios darbuotojų nuomos sutarties nebuvo sudariusi, o šalis siejo tik rangos santykiai.

Dėl teisinių santykių tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC kvalifikavimo

33.        Išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, šalių ir liudytojų parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos santykiai.

34.        Pirmiausia, tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo pasirašyta darbuotojų nuomos sutartis. Nors atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 2019 m. sausio 2 d. personalo nuomos sutartį Nr. 19-1-1 (el. b. t. IV, b. l. 22–31), tačiau ji pasirašyta tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir vien faktas, jog bendrovės derino darbuotojų nuomos sutartį, GmbH BHC neigiant tokią sutartį sudarius, nesudaro teismui pagrindo ja vadovautis.

35.        Antra, Darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Taigi, pats pagrindinis požymis nustatant ar šalis siejo darbuotojų nuoma, yra darbuotojo pavaldumas jo darbo metu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, jog ieškovas nelaimingo atsitikimo metu būtų buvęs pavaldus GmbH BHC, kaip laikinojo darbo naudotojui. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas visą laiką buvo pavaldus UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovas paaiškinimuose ir ieškinyje aiškiai nurodė, kad jo tiesioginis darbų vadovas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas/vadovas A. D., kuris skirstė užduotis ir prižiūrėjo darbus, ieškovas buvo pavaldus būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pakluso UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytai tvarkai. Tą patvirtino ir pats A. D., kuris nurodė, jog jis paskyrė ieškovą atlikti sienos griovimo darbus, prieš tai žodžiu jam pravedęs instruktažą (el. b. t. I, b. l. 70). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė A. S. 2019 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. K-19/D-1 įsakė darbų vadovui A. D. instruktuoti darbuotojus (tame tarpe ir ieškovą) saugos ir sveikatos klausimais, pasirašytinai supažindinti juos su pareiginiais nuostatais (el. b. I, b. l. 123–124). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nelaimingo atsitikimo metu buvo pavaldus tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad šiuo atveju nėra pagrindinio laikinojo darbo sutarties požymio – pavaldumo laikinojo darbo naudotojui.

36.        Trečia, remiantis DK 73 straipsniu laikinojo darbo sutartyje be būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl: 1) laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų; 2) laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; 3) darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; 4) darbo laiko normos. Šiuo atveju ieškovo darbo sutartyje nebuvo numatytos jo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nebuvo įtvirtintos laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos bei nenumatytos darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos. Nesant įtvirtintų aukščiau nurodytų būtinų laikinojo darbo sutarties požymių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo sutartis turi būti vertinama kaip paprasta darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne kaip laikinojo darbo sutartis.

37.        Ketvirta,  ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad įsidarbinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nebuvo sakoma, kad jis bus nuomojamas darbuotojas ir apie tai nežinojo, jam nebuvo įteiktas siuntimas dirbti pas laikinojo darbo naudotoją. Be darbuotojo sutikimo ir žinios ieškovas negalėjo būti nuomojamas kitai įmonei, o tai taip pat patvirtina, jog tarp ieškovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta paprasta darbo sutartis, o ne laikinojo darbo sutartis.

38.        Penkta, aplinkybę, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, patvirtina ir Valstybinės darbo inspekcijos 2019 m. gegužės 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas (el. b. t. I, b. l. 15–18), kuriame nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo metu buvo sužaloti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Akte konstatuota, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jos darbuotojai buvo nuomojami Vokietijos įmonei, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės komandiruotės įsakymą už UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų saugą buvo atsakingas darbų vadovas A. D., kuris neparengė sienos griovimo technologinės kortelės, kurioje būtų numatytos ir įrengtos apsaugos priemonės, kad ardomas blokas negriūtų į keltuvo pusę ir nesužalotų darbuotojų; nelaimingo atsitikimo priežastys: netinkamas pavojingų darbų organizavimas; darbdavė netinkamai atliko DSSĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą: statybos darbų technologijos projekte numatomos konkrečios priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugą ir sveikatą statinio statybos metu, darbdavė tuo pačiu pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“ 4 priedo 36.1 punkto reikalavimą: darbuotojai turi būti apsaugoti nuo krentančių daiktų kolektyvinėmis saugos priemonėmis, nes neapsaugojo M. Š. ir ieškovo nuo krentančių daiktų nenumatydamas kolektyvinių saugos priemonių. Šio akto šalys neginčijo ir jis yra galiojantis.

39.        Šešta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016 20 punktą) pripažįstama, jog Lietuvos darbo teisėje galioja turinio prieš formą viršenybės principas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-62/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju, ieškovo parodymai, rašytinės darbuotojų nuomos sutarties nebuvimas, ieškovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartyje nebuvimas būtinų laikinojo darbo sutarties sąlygų, ieškovo nežinojimas apie jo kaip darbuotojo nuomą kitai įmonei, akivaizdžiai įrodo, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai.

40.        Priešingos išvados neleidžia daryti ir aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ GmbH BHC buvo išrašiusi, o GmbH BHC apmokėjo sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta, jog mokėjimas atliekamas už darbuotojų nuomą. Kaip jau minėta, dėl šalis siejančių teisinių santykių sprendžiama pagal jų pobūdį ir vien įrašas sąskaitoje faktūroje nenulemia jų pobūdžio. Įrašas sąskaitoje faktūroje vertinamas kaip vienas iš įrodymų, o nagrinėdamas bylą teismas vertina įrodymų visumą. Šiuo atveju didžioji dalis aukščiau nurodytų įrodymų leidžia spręsti, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai.

41.         Paminėtina, kad nors atsakovė GmbH BHC teigia, kad ją ir atsakovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejo rangos santykiai, tarp įmonių rašytinė rangos sutartis dėl darbų atlikimo sudaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vertinat šalių santykius sprendžiama pagal aplinkybes, patvirtinančias faktiškai egzistavusius santykius.

42.        CK 6.644 str. 1 d. numatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Nustačius, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, teismas sprendžia, kad atsakoves siejo rangos teisiniai santykiai, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko statybos rangos darbus GmbH BHC naudai, o GmbH BHC už juos apmokėdavo.

Dėl atsakingo už ieškovo patirtą žalą asmens

43.        DK 151 straipsnis numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jo kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę, taip pat ir neturtinę žalą.

44.        Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalo žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos.

45.        DK 158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. DK 158 straipsnio 2–4 dalys numato, jog kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais, darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

46.        Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2019 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. XIII-2553 redakcija) (toliau – DSSĮ) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. DSSĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. DSSĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti bendrieji principai, kuriais vadovaujasi darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti. Taigi, darbdavys turi pareigą ne tik sudaryti saugias darbo sąlygas, bet ir kontroliuoti kaip laikomasi darbdavio nurodymų, susijusių su darbų sauga. Konkrečios darbdavio pareigos užtikrinant saugias darbo sąlygas yra apibrėžtos DSSĮ 25 straipsnio 1 dalyje. 

47.         Saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų. Realus nurodyto principo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pagrindinius teisinius darbuotojų saugos ir sveikatos (t. y. darbo aplinkos, darbo vietų, darbų organizavimo) reikalavimus, darbdavio pareigą garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatą, šios pareigos įgyvendinimo kontrolę bei atsakomybę už jos pažeidimą. Viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar darbdavys buvo rūpestingas ir pakankamu lygiu užtikrino darbuotojų teisę į saugią aplinką, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes. Tam, kad atsirastų darbdavio deliktinė atsakomybė, reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą: neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaltę, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai).

48.        Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad ieškovas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas buvo sužalotas nelaimingo atsitikimo darbe metu užgriuvus griaunamai sienai. Remiantis Valstybinės darbo inspekcijos 2019 m. gegužės 20 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktu ir kita bylos medžiaga, ieškovas dirbo įmonėje apdailininko pareigose. Ieškovas nebuvo raštu supažindintas su sienos griovimo technologija raštu, pastarąjį darbų vadovas A. D. instruktavo žodžiu, įvykio darbe metu ieškovui buvo duota užduotis griauti gelžbetoninę sieną, tačiau jis buvo priimtas į darbą į darbą apdailininku, t.y. ieškovas atliko su darbo sutartimi nesulygtą darbą, nebuvo apmokytas dirbti pavojingų darbų. Byloje nėra duomenų, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų saugą atsakingas darbų vadovas A. D. parengė sienos griovimo technologines korteles, kuriose būtų numatytos ir įrengtos apsaugos priemonės, kad ardomas blokas negriūtų į keltuvo pusę ir nesužalotų darbuotojų. Nelaimingo atsitikimo pagrindinės priežastys: netinkamas pavojingų darbų organizavimas, t.y. darbdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ netinkamai atliko DSSĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą - statybos darbų technologijos projekte numatyti konkrečias priemones, užtikrinančias darbuotojų saugą ir sveikatą statinio statybos metu. Taip pat darbdavė pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“ 4 priedo 36.1 punkto reikalavimą: darbuotojai turi būti apsaugoti nuo krentančių daiktų kolektyvinėmis saugos priemonėmis, nes neapsaugojo ieškovo nuo krentančių daiktų, nenumatė kolektyvinių saugos priemonių. Taigi, žalos ieškovui kilimą lėmė atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėti veiksmai (neveikimas).

49.        Ieškovas prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš atsakovių UAB (duomenys neskelbtini)“, GmbH BHC ir A. S., kaip UAB (duomenys neskelbtini)“ vadovės.

50.        Byloje nustačius, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir GmbH BHC nebuvo susiklostę darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės GmbH BHC kaip darbdavio atsakomybės, nes už žalą darbuotojo patirtą darbo metu atsako tik darbdavys, t.y. šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nėra nustatyta jokių GmbH BHC neteisėtų veiksmų, todėl ji neturi ieškovui atlyginti patirtą žalą.

51.        Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra ir atsakovės A. S. kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovės atsakomybės, nes žalos darbuotojui atlyginimo atveju atsako darbdavys, o vadovas, jeigu yra jo kaltė atsako prieš darbdavį, o ne subsidiariai su darbdaviu.

52.        Ieškovas kelia darbdavio griežtosios deliktinės atsakomybės klausimą remdamasis CK 6.270 straipsniu, kadangi jo darbo funkcijos buvo susiję su didesnio pavojaus šaltinio – keltuvo – darbu. CK 6.270 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai didesnio pavojaus šaltinis padaro žalą ir už tą žalą didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės (griežtoji atsakomybė). Tačiau CK 6.270 straipsnis taikomas, kai žala yra padaroma tretiesiems asmenims, t. y. nesusijusiems su valdytoju ir jo vykdomomis funkcijomis (pavyzdžiui, kai turtinė žala padaroma pėstiesiems, dviratininkams, kelių ir kelio statinių savininkams, stovinčių transporto priemonių valdytojams). Tuo tarpu, kai nuo didesnio pavojaus šaltinio poveikio nukenčia didesnio pavojaus valdytojo darbuotojas, CK 6.270 straipsnis nėra taikomas, išskyrus atvejus, kai nukentėjęs darbuotojas įvykio metu nevykdė savo darbo funkcijų. Kaip byloje nustatyta, ieškovas buvo sužalotas, jam padarytas sveikatos sutrikdymas, kai jam dirbant keltuve ant jo užgriuvo siena. Taigi, šiuo atveju žala padaryta darbuotojui vykdant darbo funkcijas neįtakojant didesniam pavojaus šaltiniui ir šalis įvykio metu siejant darbo santykiams, taigi darbdavys atsako bendrais CK ir DK įtvirtintais pagrindais (nustačius neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę), ir CK 6.270 straipsnio nuostatos nėra taikomos. 

Dėl turtinės žalos priteisimo

53.        Ieškiniu ieškovas prašė jam priteisti 42993,50 Eur negautas pajamas dėl sveikatos sužalojimo iki 2021 m. birželio mėn. (imtinai), nuo 2021 m. liepos mėn. (imtinai) po 1663,33 Eur per mėnesį žalos atlyginimą, mokamą periodinėmis išmokomis, jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir 1618 Eur tiesioginius nuostolius.

54.        Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomą priteisti 42993,50 Eur negautų pajamų sumą sumažino iki 10229,30 Eur ir be pagrindo į ją neįskaičiavo dienpinigių, kuriuos jis gaudavo dirbdamas Vokietijoje.

55.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apibrėžta, kad dienpinigiai – tai komandiruojamo darbuotojo padidėjusios asmeninio pobūdžio išlaidos, kurios išmokamos darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ Nr. 526 nustatyta tvarka (toliau – Nutarimas Nr. 526) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016, 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018).

56.        DK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalyje išvardyta, jog darbuotojo darbo užmokestį sudaro: 1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis); 2) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 3) priedai už įgytą kvalifikaciją; 4) priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; 5) premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 6) premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Taigi dienpinigiai DK 139 straipsnyje nėra įvardyti kaip darbo užmokesčio dalis. 

57.        Vertinant skirtumus tarp darbo užmokesčio ir dienpinigių, pažymėtina, kad darbo užmokestis traktuojamas kaip finansinė nauda, kurią darbuotojas gauna už prievolių pagal darbo sutartį vykdymą ir skiria savo su darbo santykiais nesusijusiems poreikiams tenkinti. Dienpinigių paskirtis yra kitokia, kadangi jais yra siekiama kompensuoti papildomas darbuotojo išlaidas, susijusias su vykimu į komandiruotę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Tai nulemia ir skirtingą dienpinigių ir darbo užmokesčio išmokėjimą, apmokestinimą ir kitus skirtumus. Tokią išvadą leidžia daryti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 (darbo santykių metu galiojusios redakcijos) 2.3 ir 2.5 punktais bei šiuo nutarimu patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 2.1 punktu kuriamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį dienpinigiai, esant tam tikroms sąlygoms yra priskiriami darbuotojui išmokamoms mokesčiais neapmokestinamoms kompensacijoms. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, nelaikomos darbo užmokesčiu, jos neįtraukiamos ir į vidutinio darbo užmokesčio sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

58.        Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju ieškovo ieškinyje nurodoma vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka yra nepagrįsta, nes ieškovas skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį į jį įtraukė ir dienpinigius. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad dienpinigiai ieškovui buvo mokami ne kaip su kelione sietinų išlaidų kompensacija, bet kaip darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteistiną sumą nustatė pagal ieškovo darbo sutartį, jo gautas pajamas per paskutinius metus ir pagrįstai gautą sumą mažino pagal ieškovui nustatytą dalinį 40 procentų darbingumą bei gaunamas Sodros išmokos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir priteisė 10229,30 Eur negautų pajamų.

59.        Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė ieškovo patirtus 1618 Eur tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos patirtos dėl sveikatos sužalojimo, t.y. vaistų pirkimas, reabilitacijos paslaugų apmokėjimas ir t.t. (el. b. t. I, b. l. 147–150). UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl šios sumos priteisimo apeliaciniame skunde nieko nenurodo, o pirmosios instancijos teisme apskaičiavimo neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

60.        Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą priteisti negautas pajamas nuo 2021 m. liepos 1 d. periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvieną mėnesį jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi pasižymėti realumu, o ne tikėtinumu, taip pat negali sudaryti prielaidų nukentėjusiajam asmeniui nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012 yra nurodęs, kad sprendžiant dėl negautų pajamų, kaip atlygintinės turtinės žalos, realumo ir įrodytinumo, negalima remtis prielaidomis.  Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo darbingumo lygis kinta, nuo 2021 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 10 d. nustatytas 45 procentų netektas darbingumas, šiuo metu jis pratęstas iki 2024 m. sausio 27 d., tačiau neaišku koks jis bus po 2024 m. sausio 27 d. Be to, sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, teismui svarbu įvertinti darbingumo lygio procentinę išraišką ir paties ieškovo aktyvius veiksmus ieškant darbo, taip pat svarbu įvertinti konkrečiu laikotarpiu gautas išmokas (ligos, netekto darbingumo ir pan.), o to teismas šiuo metu padaryti negali, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo periodinėmis išmokomis.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

61.        Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistą neturtinę žalą ir teigia, kad teismo ieškovui priteista 30 000 Eur neturtinė žala yra nepagrįstai didelė ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai analogiškose bylose, o ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo peržengti ieškinio ribas ir padidinti jam priteistą neturtinę žalą iki 40 000 Eur.

62.        Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui 2019 m. vasario 18 d. nelaimingu atsitikimu darbe padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ieškovas patyrė daugybinius kūno sužalojimus, visą kūną apimančius kaulų lūžius, iš karto po nelaimingo atsitikimo darbe ieškovas buvo pristatytas į ligoninę Vokietijoje, keletą kartų operuotas, jo kūne įstatyti svetimkūniai (varžtai ir pan.), Vokietijoje jis buvo gydomas beveik 2 mėnesius, o grįžęs į Lietuvą 2019 m. balandžio 2 d. toliau tęsė gydymą. Ieškovą vargina skausmai, tirpimai, silpnumas, nemiga, eina šlubuodamas, klubo judesiai apriboti, skausmingi, likę pooperaciniai randai, nors po įvykio praėjo jau daugiau kaip 3 metai (el. b. t. I, b. l. 30–45, 71, 151–172).

63.        Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, atliktų operacijų kiekio ir pobūdžio, iki šiol išlikusio šlubavimo, skausmų, tirpimų, randų, ieškovas patyrė itin didelius tiek fizinius, tiek dvasinius skausmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba ieškovui nuo 2020 m. liepos 21 d. iki 2021 m. liepos 20 d. nustatė 60 procentų netektą darbingumą (el. b. t. I, b. l. 144), nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2022 m. liepos 15 d. taip pat nustatytas netektas 60 procentų darbingumas (el. b. t. VI, b. l. 51), o 2021 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 10 d. nustatytas 45 procentų netektas darbingumas (el. b. t. IV, b. l. 54). Pagal į bylą pateiktus duomenis ieškovas nuo 2021 m. lapkričio 3 d. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, aktyviai ieškosi darbo, tačiau darbo paieškos nesėkmingos, atsisakymas priimti jį į darbą dažnai motyvuojamas netinkama jo sveikatos būkle darbui (el. b. t. VI, b. l. 60–64, t. VII, b. l. 180–188).

64.        Visa tai patvirtina, kad ieškovas buvo sunkiai sužalotas, jam buvo atliktos kelios operacijos, todėl jis patyrė didelius fizinius skausmus ir dvasinius išgyvenimus, ieškovui liko liekamieji reiškiniai (šlubuoja, jaučia skausmus, tirpimus, išlikę randai), sveikata buvo sutrikdyta jaunam vyrui, kuriam šiuo metu dėl prastos sveikatos būklės sunku susirasti darbą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ieškovui padaryta didelė neturtinė žala.

65.        Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad egzistuoja didelis nukentėjusiojo asmens – ieškovo – neatsargumas, dėl ko būtų pagrindas mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, išsamiai įvertino visą byloje surinktą medžiagą, t. y. tiek teisės aktų, reglamentavusių darbo organizavimo ir vykdymo įmonėje tvarką, nuostatas, tiek po nelaimingo atsitikimo darbe atliktų tyrimų medžiagą bei šių įrodymų pagrindu teisingai sprendė, jog atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neužtikrino saugių darbo sąlygų, kas sąlygojo žalingų pasekmių ieškovui atsiradimą.

66.         Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) nepagrįstai teigia, kad priteisdamas neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

67.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgimas į kitose bylose suformuotus precedentus nepaneigia ir neprieštarauja CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatoms, pagal kurias kiekvienu atveju būtina konstatuoti konkrečias reikšmingas aplinkybes ir individualizuoti nustatomą priteistinos neturtinės žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Esminiai nukrypimai nuo teismų praktikoje paprastai priteisiamų neturtinės žalos dydžių, išskyrus atvejus, kai konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas teisiškai pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį per žalos dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vertintini kaip neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisingumo principo taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015), taip pat būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020).

68.        Kasacinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (sužalojus sveikatą dėl nelaimingo atsitikimo darbe) priteisiamas nuo 2896,20 Eur (10000 Lt) iki 25000 Eur neturtinės žalos atlyginimas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1049/2003 (šioje byloje darbuotojui buvo nutraukti kairės rankos pirmasis pirštas ir nykštys, darbuotojas neteko 60 procentų darbingumo, priteista 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2004 (darbuotojas patyrė daugybinius kaulų lūžius, neteko 50 procentų darbingumo, priteista 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006 (darbuotojas patyrė pavojingą gyvybei kūno sužalojimą, jam nustatytas smegenų pakenkimas ir kaukolės pamato lūžis, priteista 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2006 (darbuotojas dėl kritimo iš aukščio neteko 100 procentų darbingumo, buvo nustatyta pirma neįgalumo grupė su visiška negalia, priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2006 (darbuotojas neteko 40 procentų darbingumo, taip pat patyrė estetinius išvaizdos sužalojimus dėl sprogimo, priteista 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007 (dėl traumos darbuotojas neteko 85 procentų darbingumo, jam nustatyta pirma neįgalumo grupė, apsunkintos judėjimo galimybės, sutriko lytinė funkcija, priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008 (darbuotojas neteko plaštakos, nustatytas 50 procentų netektas darbingumas, priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012) (darbuotojas patyrė sunkią traumą, nustatytas smegenų sumušimas ir kaukolės lūžiai, neteko 50 procentų darbingumo, priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2015 (darbuotojas tapo neįgalus, nedarbingas, paralyžiuotas ir priklausomas nuo aplinkinių, jam būtina nuolatinė slauga, priteista 21721,50 Eur (75000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018 (darbuotojui buvo traumuota dešinė plaštaka, kuri vėliau dėl traumos amputuota, dėl to jis neteko 45 procentus darbingumo, priteista 25000 Eur neturtinės žalos atlyginimo).

69.        Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteisiant neturtinę žalą ir vadovaujantis prieš kelis metus ar dar seniau suformuota teismų praktika būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius. Pažymėtina, kad dvasinių ir fizinių kančių atlyginimo mechanizmas, kaip ir valstybės bei visuomenės gyvenimo sąlygos, negali būti statiškas, jis vystosi, ir teismas, priteisdamas kompensaciją konkrečiai sprendimo priėmimo dienai, gali ir turi atsižvelgti ne tik į potencialią fizinių ir dvasinių kančių tęstinumo galimybę, į asmens susirūpinimą dėl būsimų išgyvenimų, bet ir į nuolat kintantį ekonominį valstybės gyvenimo lygį, artimiausias prognozes ir panašius pobūdžio faktorius, verčiančius kelti atsakomybės už neturtinę žalą dydį, nes šiai dienai nustatyta kompensacija laikui bėgant gali nebeatitikti pasikeitusios teisinės ir visuomeninės realybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 30000 Eur dydžio neturtinė žala atitinka ieškovui padarytą neturtinę žalą, teismų praktiką bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir jos mažinti nėra pagrindo.

70.         Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti ieškinio ribas ir padidinti ieškovui priteistą neturtinės žalos dydį iki 40000 Eur, nes kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, atitinka ieškovo patirtą fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, todėl labiau jį didinti nėra pagrindo.

71.         Paminėtina, kad atsakovė UAB (duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui neturtinę žalą, nevertino atsakovės turtinės padėties ir galimo poveikio įmonei. Pirmosios instancijos teismas sprendime spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) yra pelno siekiantis juridinis asmuo, pagal viešus duomenis Sodrai skolų nefiksuojama. Taigi, teismas vertino atsakovės turtinę padėtį. Be to, atsakovė, norėdama grįsti per didelį priteistos neturtinės žalos dydį bloga įmonės turtine padėtimi, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė.

Dėl bylos teismingumo

72.        Atsakovė GmbH BHC atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti ieškinio reikalavimų atsakovės GmbH BHC atžvilgiu, nes jai ieškinys ginčo atveju gali būti reiškiamas tik Vokietijos teismuose.

73.        Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio   22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas 44/2001, reglamentas “Briuselis I”). Reglamento 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau.

75.        Reglamento 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (5 straipsnio 1 dalis). Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų (8 straipsnio 1 punktas).

76.        Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Ieškovo pareiga ieškinyje nurodyti ieškinio dalyką lemia teisminio nagrinėjimo dalyką bei ribas. Nurodydamas ieškinio dalyką ieškovas kartu identifikuoja savo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą, kuris labiausiai atspindi jo interesus, o teismas, įvertinęs ieškovo reikalavimo santykį su aplinkybėmis, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, atlieka ginčo teisinių santykių kvalifikavimą ir neperžengdamas tų ribų išsprendžia ginčą, jeigu nėra aplinkybių, lemiančių teismo sprendimą išeiti už ginčo ribų.

77.        Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą reikalaudamas priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl sveikatos sutrikdymo iš atsakovių UAB (duomenys neskelbtini) ir GmbH BHC solidariai, o reikalavimą reiškė abiem atsakovėms iš darbo santykių. Kadangi atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) buveinė Lietuvoje, o ieškinio reikalavimai glaudžiai susiję (reiškiami solidariai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo ginčą kaip teismingą Lietuvos teismams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

78.        Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. nebuvo jokio teisinio pagrindo GmbH BHC patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti būtent iš UAB (duomenys neskelbtini), nes GmbH BHC patirtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti reikalavimus šiai įmonei reiškęs asmuo – ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovei GmbH BHC ieškovas reikalavimus reiškė išimtinai suklaidintas atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) tiek įdarbinimo metu, tiek darbo santykių eigoje, tiek bylos nagrinėjimo metu pagal įformintą laikinojo įdarbinimo sutartį, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad esant UAB (duomenys neskelbtini) akivaizdžiam nesąžiningumui ir piktnaudžiavimui, būtent UAB (duomenys neskelbtini) turi atlyginti atsakovei GmbH BHC pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos  teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

79.        Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, kasacinio teismo praktiką, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

80.       Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

81.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamu atveju nuspręsta ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą, todėl ieškovui jo apeliacinės instancijos teisme patirtos 968 Eur bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

82.       Atsakovė A. S. teismui pateikė įrodymus, jog už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą sumokėjo 1700 Eur, o atsakovė GmbH BHC už atsiliepimą į ieškovo ir atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus – 3300 Eur.

83.       Atsakovės A. S. turėtos 1700 Eur išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsiliepiant į ieškovo apeliacinį skundą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytų dydžių, todėl jos priteistinos iš ieškovo.

84.       Atsakovės GmbH BHC patirtos 3300 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimą į ieškovo ir atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus taip pat nelaikytinos per didelėmis ir priteistinos iš ieškovo ir atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t.y. po 1650 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovo J. S. (J. S.) ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei GmbH BHC (į. k. HRB 30976, Vokietija) iš uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) ir ieškovo J. S. (J. S.) (a.k. (duomenys neskelbtini)) po 1650 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo J. S. (J. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1700 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Kristina Lysionok

        Dalia Trumpulienė

        Linas Zinkevičius