Administracinė byla Nr. I-584-513/2010

        (Proceso Nr. 3-63-3-00406-2010-8)

        Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5., 74.

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 28 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Irma Čuchraj, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei - Badalienei, dalyvaujant pareiškėjui K.B., jo atstovei R.V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K.B. prašymą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims - Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

nustatė:

pareiškėjas 2010-05-25 teismui pateiktu prašymu prašo priteisti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso – 18 395,89 Lt, už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2010-03-31 (b.l. 3, 4-8, 13). Prašymo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika administracinėse bylose. Mano, kad jam nepagrįstai ir neteisėtai sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, nes darbdavys, apskaičiuodamas jam priedų ir priemokų dydžius, taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) 23 straipsnio 2 dalį, kurioje buvo reglamentuota, kad valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma neturi viršyti 70 procentų pareiginės algos. Reikalavimo sumą įrodinėja pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 85-IL-1943 už 2007 m., Nr. 85-IL-1944 už 2008 m., Nr. 85-IL-1945 už 2009 m., Nr. 85-IL-1946 už 2010 m. (b.l. 9-12).

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu pareiškėjo prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Informuoja, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje nedalyvaus. Prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjo prašymą. Šį prašymą pateikia remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (b.l. 23-24).

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su prašymo reikalavimais nesutinka ir prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad darbdavys, t.y. Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, apskaičiuodamas pareiškėjui priedų ir priemokų dydžius ginčo laikotarpiu, vadovavosi galiojusiais teisės aktais, todėl pagrindo konstatuoti, kad policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teigia, kad Konstitucinio Tesimo nutarimai nukreipiami į ateitį ir taikomi tiems sprendimams, kurie yra neįvykdyti. Ginčo sumą laiko žala, kurią priteisti byloje nėra pagrindo, nes tam nėra juridinių pagrindų numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje (b.l. 19-20).

Nustatytina, kad Lietuvos Respublikos vyriausybei (valstybei) šios kategorijos bylose atstovauja Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (2010-01-14 Lietuvos Respublikos ministro pirmininko potvarkis Nr. 13 (b.l. 14).

Tinkamai apie posėdžio laiką ir vietą informuoti atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (jų atstovai) į teismo posėdį neatvyko. Byla nagrinėtina šiems bylos proceso dalyviams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 73 straipsnio 3 dalis).             

Pareiškėjas Kęstutis Bertašius ir jo atstovė Raimonda Vainoraitė teismo poėdžio metu prašymą palaiko ir prašo tenkinti iš esmės jame išdėstytų aplinkybių ir motyvų pagrindu. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009-01-01 iki 2010-09-02 buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų ir tuo laikotarpiu atsakovas jam taip pat nemokėjo priklausančių ginčo sumų. Pareiškėjo atstovė prašo sprendžiant ginčą vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartimi suformuota teismų praktika administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Prašymas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas).

Ginčas yra dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui K.B., iš viso jo prašoma priteisti – 18 395,89 Lt, už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2010-03-31, kai atsakovas (darbdavys) nemokėjo jam visos priedų ir priemokų sumos. Prašymo reikalavimas kildinamas iš valstybės tarnybos teisinių santykių.

Dalyvaujančio byloje pareiškėjo ir jo atstovės paaiškinimais, rašytiniais bylos duomenimis nustatyta ir įrodyta, kad pareiškėjas K.B. ginčo laikotarpiu dirbo statutiniu valstybės tarnautoju Tauragės apskrities vyriausiame policijos komisariate (b.l. 9-12). Iš pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 85-IL-1943 už 2007 m., Nr. 85-IL-1944 už 2008 m., Nr. 85-IL-1945 už 2009 m., Nr. 85-IL-1946 už 2010 m., matyti, kad ginčo laikotarpiu - nuo 2007-07-01 iki 2010-03-31 pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėta, iš viso – 18 385,89 Lt (b.l. 9-12). Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Atsakovas ir (ar) tretieji suinteresuoti asmenys byloje ginčo sumos dydžio neginčija. Akcentuotina, jog kai pareiškėjas buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų nuo 2009-01-01 iki 2010-09-02, atsakovas ir toliau taikė pareikėjui ginčo darbo užmokesčio ribojimą. Pažymėtina, kad pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis 100 % ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio (Vidaus tarnybos statyto 41 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintų Darbuotojo ir valstybės tarnautojo (toliau – ir darbuotojo) vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (žr. Valstybės žinios, 2003, Nr. 52-2326) 3 punkto 3.1.-3.5. papunkčiuose nustatyta, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma: 3.1. pagrindinis darbo užmokestis už atliktą darbą, apskaičiuotas pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (toliau vadinama – įmonė) taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines (pareigines) algas (toliau vadinama – mėnesinės algos) ir vienetinius įkainius; 3.2. padidintas apmokėjimas, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kitais teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais; 3.3. priedai ir priemokos prie valandinių (dieninių) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių ir mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse; 3.4. anksčiau gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktinio darbo užmokesčio skirtumas, mokamas darbuotojams teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais (neatsižvelgiant į šio skirtumo mokėjimo šaltinį); 3.5. premijos (mėnesio, ketvirčio, už 6, 9 mėnesių ar metų darbo rezultatus, vienkartinės, iš jų ir premijos iš pelno bei tantjemos) pagal įmonės darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą, darbuotojams skatinti skirtos vienkartinės piniginės išmokos, pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, mokamas valstybės tarnautojams. Vertinant paminėtus teisinius ginčo sumos apskaičiavimo aspektus ir faktinius bylos duomenis, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos priteisti ginčo sumos dydis apskaičiuotas ir ginčo laikotarpis byloje nurodytas teisingai ir pagrįstai.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? ir Įstatymas) VI skyriaus (23 - 26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks Konstitucinio teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas (darbdavys) iki šiol už faktiškai už pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol pareiškėjui nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

KT 2004-12-13 nutarime nurodė, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku ir valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, paminėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (valstybė) teismo nelaikyta tinkamu atsakovu byloje, nes pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai susijęs su Tauragės apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiškėjo darbdaviu), privalančiu mokėti jam darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos argumentai dėl ginčo sumos pobūdžio ir (ar) atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimo.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005). Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2010-03-31, todėl prašymas laikytinas pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip buvo paminėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nepagrįstas, nes tai nenumatyta įstatymu (ABTĮ 97 straipsnis). Byloje nėra konkrečių įrodymų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas negalės būti įvykdytas laiku ir tinkamai dėl objektyvių, nuo atsakovės valios nepriklausančių priežasčių, todėl teismas netaiko ir įstatymo analogijos. Sprendimo vykdymo tvarkos klausimas gali būti išspręstas šalių susitarimu, valstybinės valdžios ir (ar) valdymo organų sprendimais ar priverstinio vykdymo procese, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Išdėstytų ir įvertintų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pareiškėjo prašymas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, teismas

nusprendžia:

prašymą patenkinti ir priteisti K.B. iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nesumokėto darbo užmokesčio dalį, iš viso – 18 395,89 Lt (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus devyniasdešimt penkis litus ir 89 centus), už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2010-03-31 (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                             Irma Čuchraj