Civilinė byla Nr. e3K-3-393-916/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22286-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2, 2.6.10.2.4.1., 2.6.10.5.2.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Insigma“ kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Satra“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Insigma“ ir J. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens deliktinę civilinė atsakomybę, pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, bei turtinę žalą ir jos įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovių solidariai 41 629,89 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog teikė krovinių gabenimo ir transportavimo paslaugas. Ieškovė, veikdama kaip lizingo gavėja, 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. balandžio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 13 d. su lizingo davėja UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ sudarė tris lizingo sutartis (toliau – lizingo sutartys), pagal kurias įgijo teisę valdyti ir naudoti verslo tikslais du vilkikus ir automobilį „Volvo XC90“ su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyse nustatytą kainą, transporto priemonės pereis lizingo gavėjai nuosavybės teise. Lizingo sutartyse nustatytas vilkikų išpirkimo terminas – 2016 m. vasario 15 d. ir 2016 m. kovo 15 d., o automobilio „Volvo XC90“ – 2015 m. spalio 5 d.

3.       2014 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudarytos trys novacijos sutartys (toliau – novacijos sutartys) dėl lizingo gavėjo (kliento), kaip lizingo sutarčių šalies, pakeitimo nauju lizingo gavėju (klientu). Novacijos sutartimis atsakovei UAB „Insigma“, kaip naujajai lizingo gavėjai (klientei) pagal lizingo sutartis, buvo neatlygintinai perleista ieškovės turėta teisė suėjus turto išpirkimo terminui įgyti nuosavybės teise lizingo sutarties dalyku buvusias transporto priemones. Tokiu būdu novacijos sutartimis atsakovė UAB „Insigma“ įgijo galimybę įsigyti transporto priemones už jų likutinę vertę (24 450,11 Eur), nors vidutinė šių transporto priemonių kaina Lietuvoje buvo 66 080 Eur. Nepaisant to, kad novacijos sutarčių sudarymo dieną ieškovė jau buvo sumokėjusi už transporto priemones 60–70 procentų visų lizingo įmokų, jokia kompensacija ieškovei nebuvo sumokėta. Ieškovė nurodė, kad dėl novacijos sandorių sudarymo ji patyrė 41 629,89 Eur žalos, jos dydį grindė transporto priemonių rinkos vertės ir likutinės vertės, kuri kartu yra ir novacijos sutarčių sudarymo metu už transporto priemones likusi nesumokėta lizingo įmokų dalis, skirtumu (66 080 Eur – 24 450,11 Eur).

4.       Nurodė, kad novacijos sutarčių ir transporto priemonių perdavimo–priėmimo aktų pasirašymo metu atsakovė J. S. veikė tiek kaip ieškovės UAB „Satra“, tiek kaip atsakovės UAB „Insigma“ vadovė. Novacijos sutartys, kaip akivaizdžiai nenaudingi ir žalos atsiradimą ieškovei lėmę sandoriai, buvo sudarytos tiek dėl neteisėtų atsakovės UAB „Insigma“ veiksmų, šiai pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalis), tiek dėl atsakovės J. S. veiksmų jai, kaip buvusiai ieškovės vadovei, pažeidus savo fiduciarines pareigas (CK 2.87 straipsnis). Kadangi prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, atsakovėms taikytina CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės J. S. ieškovės naudai 41 629,89 Eur žalos atlyginimą.

6.       Teismas konstatavo, kad atsakovės J. S. veiksmai, kai ji, veikdama kaip faktinė ieškovės vadovė, sudarė neatlygintinas novacijos sutartis jose nurodytomis sąlygomis, nelaikytini įprastos ūkinės komercinės rizikos prisiėmimu ar veikimu pagal objektyvius elgesio standartus. Teismas atsakovės J. S. veiksmus, sudarant novacijos sutartis, pripažino aplaidžiais, nesąžiningais ir savanaudiškais. Atsakovė, viršydama įgaliojimus, sąmoningai prisiėmė didelių nuostolių ieškovei atsiradimą; atsakovė nebuvo rūpestinga, kad apsaugotų ieškovės interesus, kadangi atsakovė, kaip protingas ir apdairus asmuo, neteisėtų veiksmų atlikimo metu turėjo galimybę numatyti žalos atsiradimą.

7.       Teismas nustatė, kad atsakovė J. S. novacijos sandorių sudarymo metu veikė kaip dviejų įmonių, t. y. UAB „Satra“ ir UAB „Insigma“, vadovė, buvo šių įmonių akcininkė. Teismas pripažino, kad atsakovė J. S., būdama ieškovės vadovė ir turėdama visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir galimus padarinius, savo veiksmais prioritetiškai siekė suteikti didesnę naudą kitai savo vadovaujamai įmonei – UAB „Insigma“, taip pažeisdama ieškovės interesus. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad atsakovei J. S. netaikytina verslo sprendimo apsaugos taisyklė.

8.       Teismas nurodė, kad atsakovės J. S. veiksmai, kai jai atliekant vadovo pareigas buvo priimtas sprendimas sudaryti novacijos sutartis, patvirtina jos didelį neatsargumą, prisiimant pernelyg didelę riziką. Jeigu nebūtų buvę šio neteisėto atsakovės veiksmo, ieškovei nebūtų atsiradę neigiamų padarinių. Dėl šio atsakovės J. S. sprendimo ieškovė privalėjo neatlygintinai perduoti ginčo transporto priemones, už kurias buvo sumokėjusi didžiąją lizingo įmokų dalį lizingo davėjai. Todėl būtent neteisėtas sprendimas sudaryti neatlygintinas novacijos sutartis lėmė žalos ieškovei atsiradimą, taip pat priežastinį ryšį tarp atsakovės J. S. neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Konstatavus atsakovės neteisėtus veiksmus, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

9.       Teismas pripažino ieškovės teisę į žalos, kurią ji patyrė dėl turto netekimo, atlyginimą.

10.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovių pozicija įrodinėjant žalos dydį buvo nenuosekli: iš pradžių transporto priemonių vertę (25 602,41 Eur) jos grindė UAB „Auksinis klevas“ pateiktais duomenimis (sąmatomis), vėliau – 2018 m. sausio 2 d. kilnojamojo turto retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktais, kuria remiantis dviejų vilkikų vertė sudarė 22 700 Eur, bei sutiko su ieškovės nurodoma transporto priemonės „Volvo XC90“ verte (11 850 Eur), t. y. įrodinėjo, kad ginčo transporto priemonių vertės bendra suma sudarė 34 550 Eur.

11.       Teismas pabrėžė, kad atsakovių pateiktos eksperto išvados neturi jokio pranašumo prieš kitus byloje esančius įrodymus. Bylos nagrinėjimo metu bylos šalys neteikė prašymo skirti transporto priemonių vertės nustatymo ekspertizę.

12.       Teismas taip pat pripažino, kad atsakovių pateikta UAB „Auksinis klevas“ išvada nepatvirtina ginčo transporto priemonių rinkos vertės sudarant novacijos sandorius, kadangi UAB „Auksinis klevas“ yra įmonė, teikianti krovinių gabenimo, automobilių transporto serviso paslaugas, ir ji neturėjo teisės (licencijos) teikti automobilių ir kitų transporto priemonių įvertinimo ir vertės nustatymo paslaugų.

13.       Teismas, nustatęs, kad pagal lizingo sutartis ieškovės finansinių įsipareigojimų suma (vertės dalis su palūkanomis) sudarė 71 510,44 Eur, o novacijos sandorių metu ieškovė pagal lizingo sutartis buvo nesumokėjusi už ginčo transporto priemones 24 450,11 Eur, padarė išvadą, kad ieškovė novacijos sandorių sudarymo metu buvo sumokėjusi 47 060,33 Eur įmokų, todėl būtų pagrindas šį skirtumą pripažinti ieškovės patirta žala. Kadangi ieškovė naudojosi ginčo transporto priemonėmis (vykdė ūkinę veiklą), todėl transporto priemonių vertė kito. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimą dėl 41 629,89 Eur žalos atlyginimo, iš esmės sutiko su ieškovės prašomu atlyginti žalos dydžiu, nes sprendė, kad 47 060,33 Eur skirtumą pripažinti ieškovės žala būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga.

14.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Insigma“, kaip atsakomybės subjekto, nenustatė jos ir atsakovės J. S. bendrų neteisėtų veiksmų, todėl padarė išvadą, kad atsakovių atsakomybė dėl žalos atlyginimo ieškovei nelaikytina solidariąja (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). 

15.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą ir ieškinio reikalavimus tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovių J. S. ir UAB „Insigma“ solidariai 41 629,89 Eur žalos atlyginimą. 

16.       Teismas pabrėžė, kad ieškovei padarytą žalą lėmė tai, kad iki novacijos sutarčių sudarymo ieškovė jau buvo sumokėjusi lizingo gavėjai 47 060,33 Eur įmokų (t. y. daugiau nei pusę), šios jai nebuvo atlygintos. Tai sudarė pagrindą konstatuoti atsakovės J. S. CK 2.87 straipsnyje nustatytų įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą ir priteisti iš jos ieškovei 41 629,89 Eur žalos atlyginimą. 

17.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Insigma“ civilinės atsakomybės, nurodė, kad pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus. Byloje yra nustatyta, jog ieškovei žalą padariusios ir atsakovei UAB „Insigma“ naudą atnešusios novacijos sutartys buvo sudarytos, kai ieškovei UAB „Satra“ ir atsakovei UAB „Insigma“ vadovavo tas pats asmuo – atsakovė J. S.. Ši aplinkybė patvirtina, kad ir atsakovė UAB „Insigma“ neabejotinai žinojo, jog sudaromu novacijos sandoriu daro žalą ieškovei, bet toks sandoris jai buvo naudingas ir ji jo siekė. Be to, jei J. S. nebūtų buvusi UAB „Insigma“ vadovė, novacijos sandoriai tokiomis sąlygomis su UAB „Insigma“ nebūtų buvę sudaryti.

18.       Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją ir kasacinio teismo praktiką, pripažino, kad UAB „Insigma“ kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.263 straipsnį ir žalą ieškovei ji turi atlyginti solidariai su J. S.. 

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19.       Atsakovė UAB „Insigma“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1.       Bylą nagrinėję teismai individualiai netyrė ir nenustatė atsakovės UAB „Insigma“ civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, taip pat, nesant jokio teisinio pagrindo, atsakovės UAB „Insigma“ civilinę atsakomybę kildino iš CK 2.87 straipsnio pažeidimo: 

19.1.1.                      apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovės J. S. neteisėtus veiksmus, juos nepagrįstai sutapatino su UAB „Insigma“ neteisėtais veiksmais ir dėl šios priežasties sprendė, kad abi atsakovės atliko bendrus neteisėtus veiksmus, dėl ko kyla jų solidarioji atsakomybė. Tačiau atsakovių veiksmai negalėjo būti tapatinami ir vertinami kaip bendri veiksmai dėl to, kad ieškovė atsakovės J. S. civilinę atsakomybę grindė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių vadovo pareigų pažeidimu, o atsakovės UAB „Insigma“ neteisėtus veiksmus ieškovė siejo su CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, teigdama, kad atsakovė UAB „Insigma“ pažeidė pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, nesukeldama žalos kitiems asmenims;

19.1.2.                      pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovės UAB „Insigma“ civilinės atsakomybės netaikymo, šios savo išvados visiškai nemotyvavo, nepagrindė jokių byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu.

19.2.       Teismai neteisingai nustatė ieškovės galimai patirtos žalos dydį:

19.2.1.                      ieškovė transporto priemonių rinkos vertę novacijos sandorių sudarymo dieną, kartu ir žalos dydį grindė VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės išrašais, t. y. rėmėsi masinio vertinimo išvada. Atsakovės, įrodinėdamos, kad masinio vertinimo išvada neatitinka realios ginčo turto kainos, pateikė savo poziciją patvirtinančius įrodymus – UAB „Auksinis klevas“ duomenis (sąmatas) ir 2018 m. sausio 2 d. kilnojamojo turto retrospektyvinės vertės ekspertinio turimo ekspertizės aktus. Atsakovių pozicija buvo nuosekli, grindžiama tuo, jog turto vertė turi būti nustatyta individualiai, atsižvelgiant į realią turto būklę bei pasitelkiant ekspertus;

19.2.2.                      Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad masinis turto vertinimas negali būti lygiavertis individualiam. Dėl to teismas, esant į bylą pateiktam individualiam ir masiniam turto vertinimui, nustatydamas tikrąją turto rinkos vertę, prioritetą turi teikti individualiam turto vertinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-283/2011; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1402/2012). Tokiu būdu teismai pažeidė teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles;

19.2.3.                      teismai nenurodė ir nepateikė jokių teisinių argumentų dėl atsakovių į bylą pateiktų ekspertizės aktų išvadų neaiškumo, nenuoseklumo ar prieštaringumo, taip pat visiškai nepasisakė dėl eksperto padarytų turto vertinimo išvadų. Tokiu būdu buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikoje taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 218 straipsnį suformuluotų išaiškinimų dėl nesutikimo su eksperto išvada ir pareigos tokį nesutikimą motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009).

19.3.       Teismai neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, pažeidė teismo pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo srityje:

19.3.1.                      tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015);

19.3.2.                      teismai pažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles: faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu; teismo įsitikinimas turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingu bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; vertindamas įrodymus teismas turi vadovautis logikos dėsniais;

19.3.3.                      skundžiamais procesiniais sprendimais teismai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes apskritai nepateikė byloje esančių 2018 m. sausio 2 d. kilnojamojo turto retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktų, kaip rašytinių įrodymų, vertinimo, taip pat nepateikė jokių argumentų, kodėl šiuose ekspertizės aktuose pateikta informacija nėra vertinama kaip įrodymas byloje;

19.3.4.                      teismai nepagrįstai nesivadovavo į bylą pateiktomis UAB „Auksinis klevas“ sudarytomis sąmatomis dėl būtinų atlikti remonto darbų perleistam turtui (transporto priemonėms), argumentuodami tuo, kad UAB „Auksinis klevas“ neturėjo teisės (licencijos) teikti automobilių ir kitų transporto priemonių įvertinimo ir vertės nustatymo paslaugų. Tačiau byloje nėra ginčo, kad UAB „Auksinis klevas“ yra serviso paslaugas teikianti įmonė ir ji buvo kompetentinga vertinti ginčo transporto priemonių techninę būklę, kuri būtų turėjusi įtakos ginčo turto vertei;

19.3.5.                      dėl netinkamo įrodymų, susijusių su ginčo turto verte, vertinimo – teismai nepagrįstai dėl ieškovės patirtos žalos dydžio sprendė iš masinio turto vertinimo duomenų, taip pažeisdami kasacinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, jog sprendimą dėl žalos dydžio teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas įvertinus kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę. Ginčo turto vertė novacijos sutarčių sudarymo dieną buvo tokia, kokia nurodyta ginčo turto ekspertizės aktuose. Todėl novacijos sandoriais ieškovei negalėjo būti padaryta 41 629,89 Eur žala.

20.       Atsakovė J. S. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo tenkinti kasacinį skundą.

21.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1.       Dėl atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo kilti solidariajai atsakomybei:

21.1.1.                      abiejų atsakovių neteisėti veiksmai teismų procesiniuose sprendimuose buvo individualizuoti ir nustatyti. Atsakovei J. S. deliktinė civilinė atsakomybė kilo pažeidus CK 2.87 straipsnyje nustatytas įmonės vadovo fiduciarines pareigas. Tuo tarpu atsakovės UAB „Insigma“ deliktinė civilinė atsakomybė kilo pažeidus CK 6.263 straipsnyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad novacijos sutartys buvo sudarytos, kai ieškovei ir atsakovei UAB „Insigma“ vadovavo tas pats asmuo, kadangi juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus. Atsakovė UAB „Insigma“ neabejotinai žinojo, kad novacijos sandoriais daro žalą ieškovei, bet toks sandoris buvo jai naudingas ir ji to siekė. Jei nebūtų buvę atsakovės UAB „Insigma“ neteisėtų veiksmų, novacijos sandoriai nebūtų buvę sudaryti arba būtų buvę sudaryti sąžiningomis sąlygomis ir žala ieškovei nebūtų buvusi padaryta;

21.1.2.                      generalinio delikto atveju nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigas, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012);

21.1.3.                      kadangi prie žalos ieškovei atsiradimo prisidėjo abi atsakovė, t. y. bent vienai iš jų neatlikus neteisėtų veiksmų ieškovei nebūtų patyrusi žalos, tai sudaro pagrindą atsakovių solidariajai atsakomybei (CK 6.6, 6.279 straipsniai);

21.1.4.                      neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, o kada – dalinė atsakomybė. Kadangi nagrinėjamas atvejis priskirtinas prie objektyviojo bendrininkavimo atvejų (kai, nesant pažeidėjų susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo), galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, tai padarė apeliacinės instancijos teismas.

21.2.       Dėl įrodymų vertinimo ir žalos dydžio nustatymo:

21.2.1.                      pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų atsakovių į bylą pateiktų įrodymų, įskaitant UAB „Auksinis klevas“ sudarytas sąmatas ir vertinimus bei 2018 m. sausio 2 d. kilnojamojo turto retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo aktus;

21.2.2.                      pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ekspertinio tyrimo aktai negali būti laikomi eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme ir tai yra vienas iš rašytinių įrodymų, kadangi teismo ekspertizė byloje nebuvo paskirta;

21.2.3.                      pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovių pozicija dėl transporto priemonių vertės nebuvo nuosekli. Nors UAB „Auksinis klevas“ išvada patvirtino, kad  novacijos sandorių sudarymo metu transporto priemonių vertė buvo 25 602,41 Eur, tačiau ši įmonė neturėjo teisės (licencijos) teikti automobilių ir kitų transporto priemonių vertės nustatymo paslaugų, o bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pagal UAB „Auksinis klevas“ sąmatas prekės buvo įgytos gerokai vėliau. Iš atsakovės UAB „Insigma“ į bylą pateiktų ekspertinio tyrimo aktų (dėl dviejų vilkikų) ir to, kad trečiosios transporto priemonės – lengvojo automobilio vertė nebuvo ginčijama, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovių įrodinėjama visų trijų transporto priemonių vertė sudarė 34 550 Eur. Taigi dėl visų nurodytų įrodymų buvo pasisakyta teismų procesiniuose sprendimuose;

21.2.4.                      žalos padarymo dydis ir faktas buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kadangi apeliacinės instancijos teismas šią sprendimo dalį paliko nepakeistą ir pritarė pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu priimto sprendimo motyvams, pakartotinai pasisakyti šiuo klausimu nutartyje nebuvo poreikio;

21.2.5.                      iš atsakovių priteistos žalos atlyginimo dydis ir faktas buvo nustatyti ne išimtinai vadovaujantis masinio vertinimo išvadomis, bet byloje esančių įrodymų visuma. Pagrindinė teismų nustatyta aplinkybė, lėmusi žalos ieškovei atsiradimą, buvo tai, kad iki novacijos sutarčių sudarymo ieškovė jau buvo sumokėjusi lizingo gavėjai 47 060,33 Eur įmokų, t. y. daugiau nei pusę sumos, ši jai nebuvo atlyginta; 

21.2.6.                      nustatant transporto priemonių vertę nėra pagrindo remtis atsakovių pateiktais įrodymais, nes, ekspertinio tyrimo aktuose nustatant transporto priemonių vertę, buvo atsižvelgta ne į transporto priemonių eksploatacijos pradžios (pirmosios registracijos) datą, bet į pagaminimo datą, taip siekiant dirbtinai sumažinti jų realią rinkos vertę;

21.2.7.                      ekspertinio tyrimo aktuose padarytos išvados buvo suformuluotos remiantis ekspertui prieinamais viešais VšĮ „Emprekis“ duomenimis bei atsakovės J. S. į bylą pateiktomis UAB „Auksinis klevas“ sąmatomis. Nė viena transporto priemonė tyrimą atlikusio asmens realiai (individualiai) nebuvo apžiūrėta, užfiksuojant individualias transporto priemonių savybes. 2013 m. sudarant lizingo sutartis jose taip pat buvo nurodyta kiekvienos transporto priemonės vertė, kuri bendrai sudarė 68 403,28 Eur. Kadangi novacijos sutartys buvo sudarytos praėjus vos metams nuo lizingo sutarčių sudarymo, nesant objektyvių, įrodymais pagrįstų aplinkybių, jų vertė negalėjo sumažėti iki 34 550 Eur;

21.2.8.                      argumentus dėl esamų transporto priemonių trūkumų, turėjusių esminę reikšmę nustatant jų vertę, paneigia tai, jog pačiuose ekspertinio tyrimo aktuose konstatuota, kad transporto priemonės turi nusidėvėjimo požymių dėl jų eksploatavimo, bet ne dėl kapitalinio remonto. Gerą transporto priemonių būklę patvirtina jų techninės apžiūros duomenys, taip pat aplinkybė, kad transporto priemonės prieš pat novacijos sutarčių sudarymą buvo naudojamos teikiant tarptautinių krovinių pervežimo paslaugas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl juridinio asmens deliktinės civilinės atsakomybės pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai

22.       Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių  pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 27 punktas; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 92 punktas, kt.). Sprendžiant dėl nuostolių, kurie yra piniginė žalos išraiška, atlyginimo, taikytinas visiško nuostolių atlyginimo principas, reiškiantis, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.254 straipsnio 1 dalis).

23.       Deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos taikomos tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Uždarųjų akcinių bendrovių ir akcinių bendrovių atveju bendrovės vadovas yra vienasmenis valdymo organas, kuris veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje turi pareigą vadovauti įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 dalis). Vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų.

24.       Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

25.       Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda ne tik neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), bet ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

26.       Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši specialioji deliktinės atsakomybės norma yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška deliktų teisėje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga atsakingam asmeniui visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nurodytais atvejais – ir neturtinę žalą.

27.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 246 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas teisės normas, yra pripažįstama, kad jose yra įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė – kompensacinės civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimas, užtikrinant, kad nukentėjęs asmuo gautų jo teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 93 punktas, ir kt.). 

28.       Pagal generalinio delikto taisyklę deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens. Jeigu tokiu neteisėtu elgesiu padaroma žalos kitam asmeniui ar turtui, kurią su neteisėtais asmens veiksmais sieja priežastinis ryšys, tai sudaro pagrindą iš atsakingo asmens reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 28, 29 punktai).

29.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė siekia apginti savo turtinę teisę, kuri buvo pažeista novacijos sutartimis pradinį lizingo gavėją (ieškovę) pakeitus nauju lizingo gavėju (atsakove), kadangi pradinio lizingo gavėjo teisės ir pareigos pagal lizingo sutartis naujajam lizingo gavėjui perėjo neatlygintinai, neatsižvelgus į pradinio lizingo davėjo sumokėtą lizingo dalyką sudarančių daiktų įsigijimo kainos dalį. Kadangi ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo grindžiamas generalinį deliktą reglamentuojančiomis teisės normomis, nagrinėjamu atveju aktualus įmonės veiksmų, sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis, vertinimas, taikant atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartą, kai sudaromo sandorio sąlygos yra tokios, kad jau sandorio sudarymo stadijoje vienai iš sandorio šalių lemia žalos atsiradimą.

30.       Pažymėtina, kad kiekvienas subjektas civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais asmenimis, taip pat ir sudarydamas sandorius, yra saistomas bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos pažeidimas, esant kitoms būtinoms civilinės atsakomybės sąlygoms, gali būti savarankiškas deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas.

31.       Sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas bendrovės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje. Sudarydamos sandorius įmonės įgyvendina savo veiklos tikslus. Dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų bendrovės veiklai įtaką darančių veiksnių įmonė negali užtikrinti, kad kiekvienas jos sudaromas sandoris būtų ekonomiškai naudingas tiek jai pačiai, tiek kitai įmonei kontrahentei. Dėl to kiekvieno sandorio, kuris nėra pakankamai naudingas ir kuris lemia žalos kitai įmonei kontrahentei atsiradimą, sudarymas savaime neteikia pagrindo pripažinti tokį sandorį sudariusios įmonės veiksmus neteisėtais, jei konkretaus sandorio sudarymu nebuvo viršyta įprasta ūkinė komercinė rizika, o pati įmonė elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, tai su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio žalingumas, nepateisinamas rizikingumas, neatitiktis įstatymams. Todėl jei įmonė (ieškovė) kaip savo pažeistų teisių gynimo būdo nepasirenka ginčyti sudaryto sandorio, tačiau prašo priteisti dėl tokio sandorio sudarymo jos patirtų nuostolių atlyginimą, kitos įmonės (atsakovės), kaip sandorio šalies, veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais dėl jų neatitikties atidaus ir rūpestingo elgesio standartui, jeigu tas sandoris įmonei (ieškovei) buvo akivaizdžiai žalingas, juo įmonė prisiėmė nepateisinamą riziką, sandorio sudarymu buvo pažeisti įstatymai, vidaus dokumentai ar geri verslo standartai, sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas (nereikalingas) ar pan.

32.       Nustačius asmens neteisėtus veiksmus, kaip bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Procesinė pareiga paneigti kaltę tenka už žalą atsakingam asmeniui, jei jis, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remiasi kaltės ar atitinkamos kaltės formos nebuvimu. 

33.       Pažymėtina, jog kaltę, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, apibūdinantys požymiai yra išreiškiami per asmens valią, supratimą, žinojimą, sąmoningumą. Tai yra fiziniams, o ne juridiniams asmenims priskirtinos savybės. Kadangi juridiniai asmenys, kaip jau minėta, civilines teises įgyja, civilines pareigas prisiima ir jas įgyvendina veikdami per savo valdymo organus, todėl būtent juridinio asmens vardu veikiančių subjektų – fizinių asmenų – valia nulemia ir juridinių asmenų kaltės formos kvalifikavimą.

34.       Kadangi tam, kad įmonės veiksmai sudarant sandorius galėtų būti pripažinti neteisėtais dėl bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, tokiems sandoriams turi būti būdingas aiškus, akivaizdus žalingumas, nepateisinamas rizikingumas, neatitiktis įstatymams ar kita, kas nesuderinama su įprasta ūkine komercine rizika, įmonės atsakomybė gali kilti tik dėl tyčios ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu. Todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įprastine įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti įmonės deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo teisinis pagrindas.

35.       Pagal CK 6.247 straipsnyje įtvirtintą priežastinio ryšio sampratą atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

36.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019, 35 punktas ir kt.)

37.       Atsakovė UAB „Insigma“ savo kasacinį skundą grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neidentifikavo jos neteisėtų veiksmų ir nepagrįstai juos sutapatino su atsakovės J. S. neteisėtais veiksmais. Byloje nustatyta, kad ieškovės bankrutavusios įmonės administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių J. S. ir UAB „Insigma“ 41 629,89 Eur žalos atlyginimą. Atsakovės UAB „Insigma“ neteisėti veiksmai buvo grindžiami CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmai nepadarytų kitam asmeniui žalos, pažeidimu, o atsakovės J. S. neteisėti veiksmai buvo grindžiami jos, kaip buvusios ieškovės vadovės, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų pažeidimu. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės J. S. 41 629,89 Eur žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinio reikalavimus tenkino visiškai. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Insigma“ civilinės atsakomybės, nustatė, jog ieškovei žalą padariusios ir atsakovei UAB „Insigma“ naudą atnešusios novacijos sutartys buvo sudarytos, kai ieškovei ir atsakovei vadovavo tas pats asmuo – atsakovė J. S.. Todėl atsakovė UAB „Insigma“ neabejotinai žinojo, jog novacijos sutartimis daro žalą ieškovei, bet tokie sandoriai jai buvo naudingi ir ji jų siekė. Be to, tokiu atveju, jei J. S. nebūtų buvusi UAB „Insigma“ vadove, novacijos sandoriai tokiomis sąlygomis su UAB „Insigma“ nebūtų buvę sudaryti. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovei žala buvo padaryta abiejų atsakovių veiksmais, pripažino, kad jų atsakomybė atlyginti padarytą žalą yra solidarioji (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

38.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 31 punkte pateiktus išaiškinimus dėl įmonės veiksmų neteisėtumo jų atitikties atidaus ir rūpestingo elgesio standartui aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovės UAB „Insigma“ civilinės atsakomybės nusprendė nenustatęs jos neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, to nepadaręs negalėjo tinkamai įvertinti priežastinio ryšio, siejančio atsakovės UAB „Insigma“ neteisėtus veiksmus su ieškovės patirta žala, egzistavimo bei nuspręsti dėl atsakovių UAB „Insigma“ ir J. S. prievolės atlyginti žalą solidarumo pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuostolių ir jų dydžio nustatymo

39.       Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

40.       Ieškovė ieškiniu žalą grindė 41 629,89 Eur vertės turtinių teisių netekimu, kadangi, ginčo šalims sudarius novacijos sutartis, atsakovė UAB „Insigma“, kaip naujoji lizingo gavėja, perėmė ieškovės, kaip pradinės lizingo gavėjos, teises ir pareigas pagal lizingo sutartis už tai neatlygindama. Ieškovės turtinės teisės buvo pažeistos dėl to, kad naujoji lizingo gavėja, įgydama teisę įgyti nuosavybės teise lizingo dalyką sudarančias transporto priemones už nesumokėtos turto įsigijimo kainos dalį, neatlygino ieškovei, kaip pradinei lizingo gavėjai, jos faktiškai sumokėtų lizingo dalyką sudarančių transporto priemonių įsigijimo kainos dengimo įmokų vertės.

41.       CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens lizingo gavėjo nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartis nenustato ko kita (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudoti turtą; toks užmokestis apskaičiuojamas palūkanų forma nuo daiktui įsigyti išleistų pinigų sumos; lizingo gavėjo interesas yra įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir juo naudotis taip gaunant pajamų. Kadangi už lizingo būdu įgyjamą daiktą mokama kaina yra išskaidoma, sumokant ją per tam tikrą trukmę, tai tokio daikto įgijimas lizingo gavėjui labai nesumažina turimų apyvartinių lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).

42.       Iš CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lizingo sutarties sampratos akivaizdu, kad lizingo sutartimi siekiama ne tik valdyti ir naudoti lizingo sutarties dalyką (daiktą) lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir įgyti šį daiktą nuosavybės teise, kai yra įvykdomos visos lizingo sutartyje nustatytos sąlygos. Todėl nors teisinis daikto savininkas išlieka lizingo davėjas, lizingo gavėjas yra ekonominis daikto savininkas. Per lizingo sutarties galiojimo laiką lizingo gavėjas moka įmokas, kuriomis dengiama lizingo sutartyje nustatyta daikto įsigijimo kaina. Šios pagal lizingo sutartį mokamos įmokos kartu laikytinos ir asmens lizingo gavėjo išlaidomis, skirtomis turtui ateityje įsigyti, jei lizingo sutartyje nenustatytos kitokios sąlygos.

43.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lizingo gavėjas neturi nuosavybės teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012).

44.       Novacijos sandorio, kurio esmė pradinio skolininko pakeitimas nauju, sudarymas lemia skolininko (nagrinėjamu atveju – lizingo gavėjo) pasikeitimą, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Pradinis lizingo gavėjas, nuo pat pradžių, kai sudaroma lizingo sutartis, atlikdamas daikto įsigijimo kainos dengimo mokėjimus, įvykdo dalį lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį, dėl to pasikeitus lizingo gavėjui, naujasis lizingo gavėjas įgyja teisę įgyti nuosavybės teises į lizingo sutarties dalyką sudarantį daiktą už mažesnę nei pradinė, t. y. likusią nesumokėtą, daikto įsigijimo kainos dalį.

45.       Pradinio lizingo gavėjo prievolinių teisių, grindžiamų jo apmokėta turto įgijimo kainos dalimi, ekonominė vertė sudarant novacijos sandorį tiesiogiai priklauso nuo lizingo sutarties dalyką sudarančio daikto rinkos vertės novacijos sandorio sudarymo dieną ir to daikto nesumokėtą įsigijimo kainos dalį sudarančių lizingo įmokų skirtumo. Kadangi lizingo gavėjas lizingo sutarties pagrindu įgytą daiktą valdo ir naudoja verslo tikslais, šio daikto rinkos vertė gali sumažėti dėl nusidėvėjimo ar kitų objektyvių aplinkybių, todėl kuo tikslesnis daikto rinkos vertės nustatymas novacijos sandorių sudarymo dieną turi esminę reikšmę ne tik sprendžiant dėl žalos dydžio, bet ir įvertinant atsakovės veiksmų, neatlygintinai įgyjant naujojo lizingo gavėjo teises ir pareigas, teisėtumą jų atitikties apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu, nes nuo to priklauso, ar sandorį galima pripažinti akivaizdžiai žalingu bei sudarytu prisiimant nepateisinamą riziką. 

46.       Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakartotinai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių ieškovės patirtos žalos dydį, bet rėmėsi tuo, kuris buvo nustatytas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi tai, kaip žalą ir jos dydį nustatė pirmosios instancijos teismas.

47.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad apskaičiuodamas žalos dydį teismas vadovavosi ieškovės sumokėtų lizingo įmokų, dengiant turto įsigijimo kainą, dydžiu (47 060,33 Eur), jį sumažindamas iki ieškovės prašomo priteisti 41 629,89 Eur žalos dydžio, kadangi ieškovė naudojosi ginčo transporto priemonėmis savo ūkinėje komercinėje veikloje ir tai lėmė jų vertės sumažėjimą (sprendimo 38 punktas). Kasacinis teismas tokį žalos dydžio apskaičiavimą laiko nepagrįstu, neatitinkančiu visiško nuostolių atlyginimo principo. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje siekiant išsiaiškinti pradinio lizingo gavėjo prievolinių teisių pagal lizingo sutartis ekonominę vertę, buvo būtina išsiaiškinti lizingo sutarčių dalyku esančių transporto priemonių rinkos vertę novacijos sandorių sandorio sudarymo metu, o dėl ieškovės patirtų nuostolių spręsti iš minėtos rinkos vertės atėmus nepadengtą transporto priemonių įsigijimo kainos dalį, kurią padengti pareiga perėjo atsakovei, perėmusiai lizingo gavėjo teises ir pareigas.

48.       Kasaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, kad civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes, spręsdamas dėl žalos dydžio ir transporto priemonių rinkos vertės, nepagrįstai vadovavosi įrodymais, patvirtinančiais transporto priemonių masinio vertinimo būdu nustatytą rinkos vertę, ir atmetė įrodymus, patvirtinančius individualaus vertinimo būdu nustatytą šių transporto priemonių rinkos vertę.

49.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas sudaro apskųstų teismo sprendimų ir (ar) nutarčių patikrinimas teisės taikymo aspektu, neperžengiant kasacinio skundo ribų. Nors kasacinis teismas netiria ir nevertina byloje esančių įrodymų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tarp jų ir reglamentuojančias byloje surinktų įrodymų vertinimą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

50.       CPK 185

51.       Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant ginčus, kuriuose kilęs turto vertės nustatymo klausimas, išaiškinta, kad turto rinko kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Kai vidutinė turto rinkos vertė nustatoma masinio vertinimo būdu, ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016).

52.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė transporto priemonių rinkos vertę novacijos sandorių sudarymo metu grindė VšĮ „Emprekis“ paieškos duomenų bazės duomenimis, kuriuose nurodyta vidutinė transporto priemonės kaina apskaičiuojama masinio vertinimo būdu. Tuo tarpu atsakovai, nesutikdami su ieškove, savo poziciją grindė UAB „Auksinis klevas“ duomenimis ir 2018 m. sausio 2 d. kilnojamojo turto ekspertizės aktais, kuriuose pateikti transporto priemonių individualaus retrospektyvinio vertinimo duomenys. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl byloje pateiktų ekspertizės aktų įrodomosios galios, visiškai jų netyrė ir nevertino. Minėta, kad kai byloje, siekiant įrodyti daikto rinkos vertę, yra pateikiami tiek masinio, tiek individualaus vertinimo duomenys, pirmenybė teikiama individualaus vertinimo duomenims. Todėl įrodymų, kuriuose pateikiami individualaus turto rinkos vertės nustatymo duomenys, atmetimas turėjo būti motyvuotas ir pagrįstas objektyviais jų turinio ar formos trūkumais.

Dėl bylos procesinės baigties

53.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės UAB „Insigma“ deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, taip pat išvada dėl ieškovės patirtos žalos ir jos dydžio, buvo padarytos netinkamai pritaikant tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsti atsakovės UAB „Insigma“ deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo bei žalos dydžio klausimai. Kadangi šios aplinkybės turi būti nustatomos iš naujo ir pagal įrodinėjimo rezultatą sprendžiama dėl atsakovės UAB „Insigma“ deliktinės civilinės atsakomybės taikymo, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54.       Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 3,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė

                                                                        Vincas Verseckas