Baudžiamoji  byla Nr. 1-1500-655/2013

Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02774-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1., 2.10.1.

 (S)

TEISMO BAUDŽIAMASIS

ĮSAKYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė, išnagrinėjusi prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, kurioje

J. A., a.k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Varėnos rajone, gyv. (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone, Lietuvos Respublikos pilietė, išsiskyrusi, aukštesniojo išsilavinimo, dirbanti UAB „S. P." sandėlio vedėja, administracine tvarka nebausta, buvo teista 2001-09-11 Trakų rajono apylinkės teismo pagal BK 16 str. 2 d., 310 str. l d. - laisvės atėmimas 3 mėn. su 1250 Lt bauda ir 100 Lt vertės jos turto konfiskavimu, pagal BK 47¹ str. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, teistumas išnykęs,

kaltinama nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

n u s t a t ė :

J. A. apgaulės būdu įgijo svetimą turtą: 2012-10-24, tiksliai nenustatytu laiku, eidama gatavos produkcijos sandėlininkės pareigas AB „B.", adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išrašė PVM sąskaitą -faktūrą BS1-5055, krovinio gabenimo dokumentus užsakytai 3811 Lt vertės odinei sofai „BORA", taip apgaule tikėdamasi nuslėpti minėtos sofos pasisavinimą, nurodė AB „B." sandėlio darbuotojui ją pakrauti į autofurgoną, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežti adresu (duomenys neskelbtini), D. R., Vilniaus rajonas, kur šią sofą laikė, ketindama vėliau atiduoti savo dukrai A. A., tokiu būdu apgaule įgijo AB „B." turto už 3811 Lt.

Kaltinamosios J. A. kaltė įrodyta rašytine bylos medžiaga:

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamosios J. A. duotais parodymais, kad dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu įtariama, prisipažįsta visiškai. Paaiškino, kad ji prieš išeidama iš darbo AB „B.“ pavogė įtarime nurodytą sofą. 2012 m. spalio mėnesį, tikslios datos nepamena, ji paprašė vairuotojo R. G. išvežti „Borą" sofą, jam pasakė, kad šis baldas yra jos, Rimas tikrai nežinojo, kad sofą ji pavogė. Ji paprašė Rimo palaikyti sofą pas save, nes ta sofa gali būti reikalinga jos dukrai A. A. naujuose namuose. Dukra apie tai, kad už sofą ji nemokėjo nežinojo ir sofos pirkti neprašė. Kai sofa buvo išvežta iš sandėlio, po kelių dienų ji įformino visus reikiamus dokumentus baldų išvežimui, realiai sofos jau bendrovės sandėlyje nebuvo. Įforminusi minėtus dokumentus per vidinį kompiuterinį tinklą, kaip įprasta, padavė vadybininkams. Kas buvo toliau su šiais dokumentais, ji nežino. Kaltinamosios dukra A., apžiūrėjusi sofą, pasakė, kad ši yra per didelė. Tada J. A. pasiūlė sofą parduoti. Skelbimą ji įdėjo pati, tik nurodė A. telefoną. Ji labai gailisi dėl to kas įvyko, negali paaiškinti, kodėl taip pasielgė (b.l. 58).

Ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo E. S. parodymais, kad 2012-11-05 rytą internetiniame skelbime rado informaciją apie parduodamą AB „B." pagamintą baldą - baltos spalvos natūralios odos sofą. Skelbimai buvo patalpinti portaluose „alio. lt" ir „plius.lt", pardavėjos vardas nurodytas A. Pagal A. nurodytą kontaktinį numerį ((duomenys neskelbtini)) rado šio asmens ir dar vieną skelbimą portale „visiskelbimai.lt", kuriame minėta mergina ieškojo darbo. Šiame skelbime buvo nurodyta ir konkretesnė informacija - A. A.. Iki 2012-10-31 J. A. jų bendrovėje dirbo gatavos produkcijos sandėlininke. Pagal įmonės apskaitos duomenis, nei J. A., nei A. A. iš įmonės minėto baldo nėra pirkusios. 2012-10-24 pagal jų dokumentus minėtas baldas buvo išvežtas iš bendrovės teritorijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sofa buvo įkrauta į autofurgoną, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojas yra UAB „(duomenys neskelbtini)", t.y., vežėjo darbuotojas. Faktą apie sofos išgabenimą patvirtina J. A. išrašyta PVM sąskaita - faktūra BS1-5055, krovinio gabenimo dokumentai. 2012-10-26 iš kliento buvo gautas elektroninis laiškas apie tai, jog minėtos sofos „Bora" klientas negavo. Įmonė dėl sofos vagystės patyrė 4000 Lt turtinę žalą. Įtaria, jog vagystę įvykdė J. A., o sofą rinkoje bando realizuoti A. A. (b.1.9-10).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto R. G. parodymai, kad J. A. pažįsta apie metus. Jų įmonė 8 metus užsiima krovinių pervežimu ir vienas iš užsakovų yra AB „B.". Atvažiuodavo gavę užsakymą iš tarpininkų bendrovės „(duomenys neskelbtini)". 2012 m. rudenį, gavęs užsakymą, pagal susiklosčiusią praktiką atvežė priekabą ir paliko „B." teritorijoje. Kadangi krovimai užtrunka, jie praktikuoja išankstinį priekabos palikimą ir po dienos ar dviejų atvažiuoja, pritvirtina priekabą prie automobilio ir važiuoja, kur reikia. Jam į mobilų telefoną paskambino J. A. ir paminėjo, jog į priekabą pakrovė dar ir jai priklausančias dvi kampinės sofos dalis ir paprašė nuvežti nurodydama adresą užmiestyje. Jis pats pasiūlė nuvežti iki savo namų ir pasiimti, kai ji galės, o nesant tokios galimybės, baldas gali pastovėti pas jį, nes jam netrukdo. Janė sutiko, todėl jis minėtas dalis atsivežė į savo namus. Janė jam sakė, kad šis baldas atvežtas dukros iš Vokietijos. Jis nesigilino, nes tai jam nesukėlė jokių įtarimų. Po maždaug dviejų trijų savaičių, grįžęs namo, sužinojo, kad atvyko policijos pareigūnai ir išsivežė sofą, nes ji buvo vogta iš „B.". Liudytojas asmeniškai išvežė iš „B." teritorijos minėtą sofą, su kuria buvo paruoštas baldų krovinis į Daniją, ir nusivežė pas save į namus. Kas būtent sukrovė sofą į furgoną, nežino, nes pakraunant baldą nedalyvavo (b.l. 39).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo apklausto Ž. R. parodymais, kad jis nuo 2010 lapkričio mėnesio pradėjo dirbti AB „B." sandėlio vedėju. J. A. dirbo vienerius metus nuo 2011 metų pabaigos. Pasitaikydavo, kad įmonėje dingdavo įvairūs baldai, ne kiekvienu atveju aiškindavosi dėl dingimo, nes galimybių baldams dingti yra daug ir įvairių. Vadovai pradėjo labiau domėtis šiais dingimais ir kažkaip nustatė šį konkretų atvejį. Jis su Jane dirbo kartu ir didesnę darbo dienos dalį leido kartu. Jam nekildavo jokių įtarimų. R. G. pažįsta tik tiek, kad jis yra firmos, kuri teikdavo jiems transportavimo paslaugas savininkas ir laikydavo jų teritorijoje savo krovininius automobilius. Krovėjui nepriklauso tikrinti kraunamo daikto bei jų dokumentų. Jų baldai yra išskirtiniai, nes nei vienai parduotuvei jie savo baldų neteikia, gamina tik užsieniui. Dėl to peržiūrėjus skelbimus internete, tikrai galima atpažinti jų įmonės gaminį (b.l. 38 ).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklaustos V. G. parodymais, kad ji gyvena nuosavam name D. R., (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Kartą jos vyras R. G. pasakė, kad pažįstami žmonės paprašė, jog pas juos name pastatytų odinį kampą. Kas jį atvežė nematė. Vyras dirba R. G. prekybinėje komercinėje individualiojoje įmonėje. Vyras paliko A. telefoną, ši prašė palaikyti sofą, kol ją parduos, nes nėra vietos bute laikyti. Iš kur A. gavo šį kampą, nežino, sakė, kad pirko užsienyje. Pačios A. nematė ir nepažįsta (b.l. 29). 2012-11-07 V. G. savo iniciatyva pateikė odinį kampą dviejų dalių, supakuotą. Šis kampas buvo apžiūrėtas ir grąžintas UAB „B." atstovui E. S. pagal kvitą (b.1.30).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklaustos A. A. parodymais, kad jos mama J. A. paskambino ir pasakė, jog yra galimybė įsigyti sofą, nes žinojo, kad ji ieško sofos. Mama dirbo bendrovėje „B." gaminančioje baldus ir toje įmonėje ir ji, ir mama yra pirkusios baldus. Mama sakė, kad sofa atvežta iš Vokietijos, ir priklauso jai. Ji susiskambino su moterimi, vardu Vida, ir nuvažiavo į jos namus Riešėje. Pamačiusi sofą suprato, jog ši jai netiks, nes yra didžiulė, ir netilps į jų kambarį. Ji paskambino mamai ir apie tai pasakė, ši liepė sofą pardavinėti. Skelbime apie pardavimą buvo nurodyti jos duomenys, o tai, kad sofa vogta, ji nežinojo (b.l. 40-43).

AB „B." patikslinimu dėl sofos vertės, kuriame nurodyta, kad sofos kaina su PVM 3811 Lt (b.l. 8).

Šie baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti duomenys visiškai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, todėl teismas juos vertina kaip įrodymus, patvirtinančius, kad kaltinamoji J. A. įvykdė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką – apgaulės būdu įgijo svetimą turtą. Kaltinamosios veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Kaltinamoji J. A. sutinka, kad procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, sutinka su siūloma bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su prokuroro siūlomu dydžiu (5200 Lt), pageidauja mokėti 1300 Lt baudą išdėstant jos mokėjimą per 6 mėnesius, nes per mėnesį ji gauna tik 2000 Lt atlyginimą (b.l. 112).

J. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi. Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamoji J. A. teista, teistumas išnykęs, administracine tvarka nebaust, į narkologinę ir psichiatrinę įskaitas neįrašyta (b. l. 44-54, 64-67).

Teismas, įvertinęs visas skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad prokuroro siūloma bausmė ir jos dydis J. A. parinkta tinkamai, juo bus įgyvendinta BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo J. A. nei sumažinti baudos dydžio, nei nustatyti ilgesnio nei Bausmių vykdymo kodekse numatytas dviejų mėnesių terminas baudai sumokėti, kadangi ji įvykdė nors ir nesunkų, tačiau tyčinį nusikaltimą, turėjo aiškų tikslą pasisavinti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, į nusikalstamą veiką įtraukė kitus asmenis. 

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra.

Civilinis ieškinys nepareikštas, kadangi sofa buvo grąžinta AB „B.“.

Kaltinamajai ikiteisminio tyrimo metu kardomoji priemonė nebuvo paskirta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

J. A. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 40 MGL, t.y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) dydžio baudą.

Kardomosios priemonės neskirti.

Išaiškinti J. A., kad:

1. Teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda turi būti sumokėta į teritorinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ arba sąskaitą banke „Nordea Bank Finland Plc“ Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, įmokos kodas 6801, per du mėnesius nuo šio įsakymo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 str. 1 d.). Įmokos kvitą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismo (Laisvės pr. 79A, Vilnius) Dokumentų priėmimo skyrių.

2. Jei asmuo nesutinka su baudos paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, turi teisę per 14 dienų nuo teismo baudžiamojo įsakymo gavimo dienos paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme.

3. Padavus prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme teismo baudžiamasis įsakymas neįgyja teisinės galios.     

4. Išnagrinėjus bylą teismo posėdyje pagal kaltinamojo gautą prašymą teismas nėra saistomas teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, t.y., išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas gali paskirti kitos rūšies (švelnesnę ar griežtesnę) ar kito dydžio bausmę negu paskirtoji teismo baudžiamuoju įsakymu. 

5. Nepasinaudojus teise pareikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja per 14 dienų nuo jo gavimo dienos ir vykdomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. 

6. Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas.

Teisėja                                                                                               Ainora Kornelija Macevičienė