Administracinė byla Nr. eAS-15-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03612-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Romano Klišausko ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos skundą Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) padavė skundą, kuriuo prašė pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 1-243 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1 ir 1.2 papunkčius neteisėtais ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atkurti pareiškėjo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė reikalavimą panaikinti Sprendimo papunkčius, kurie adresuoti visoms aplinkos apsaugos funkcijas atliekančioms institucijoms. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjas prašo ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą. Norminių administracinių teisės aktų teisėtumas tikrinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112–113 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas nėra įgaliotas teikti abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą, o reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atkurti pareiškėjo pažeistas teises ir teisėtus interesus negali būti laikomas individualiu. Todėl pareiškėjo skundą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. 

Teismas taip pat pabrėžė, kad atsisakymas priimti pareiškėjo skundą neatima iš pareiškėjo galimybės ginčyti aptariamo Sprendimo teisėtumą, nes tokį klausimą pareiškėjas galėtų kelti inicijavęs individualią bylą dėl jo konkrečių teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.).

II.

Pareiškėjas Departamentas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti šiam teismui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog ginčija Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčius, kurie taikomi tik Departamentui, nes tik Departamentas vienintelis Lietuvoje vykdo valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę. Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai yra vienkartinio taikymo nuostatos. Todėl nors Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai yra išdėstyti norminiame administraciniame teisės akte, tačiau nagrinėjamu atveju tai nereiškia, kad Departamentas neturi teisės Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčius ginčyti, nes minėtos nuostatos jam sukelia tiesiogines pasekmes – atsirado pareiga mokėti už automobilių stovėjimą mokamose vietose. Priešingai nei nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu būtent dėl Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiais pažeistų teisių – teisės tuo pačiu pagrindu kaip ir kitos visuomenines paslaugas teikiančios institucijos būti atleistam nuo vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti (toliau – ir Rinkliava) mokėjimo ir teisės iš anksto derinti, dalyvauti, finansiškai pasirengti Sprendimui panaikinti lengvatą, žinoti tokio sprendimo motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo Departamento skundą pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 1-243 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1 ir 1.2 papunkčius neteisėtais ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atkurti pareiškėjo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Tarybos Sprendimu buvo pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 patvirtinti Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Tarybos Sprendimo 1.1 papunkčiu buvo panaikintas Nuostatų 7.6 papunktis, kuriame nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka (sprendimu) nustatomas valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę vykdančioms įstaigoms priklausančių pažymėtų skiriamaisiais ženklais automobilių, kurie naudojami atliekant tarnybines funkcijas ir kuriems netaikoma vietinė rinkliava už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti, sąrašas (nurodoma automobilių markė ir valstybinis numeris), o Sprendimu 1.2 papunkčiu buvo pakeistas Nuostatų 15.1 papunktis, nebeįtraukiant į subjektų grupę, kuriems taikoma Rinkliavos lengvata, valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę vykdančias įstaigas. 

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalis kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą turi teisę tik minėtoje straipsnio dalyje nurodyti subjektai, tarp kurių Departamento nėra.

Pareiškėjas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai yra ne norminio, o individualaus pobūdžio, nes tik Departamentui sukelia individualias teisines pasekmes, dėl to gali būti ginčijami pagal teismui pateiktą skundą.

Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų, kurios orientuojamos į ateitį ir numatytos taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-686-629/2019).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarybos Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai atitinka išdėstytus norminio administracinio teisės akto požymius, kadangi: 1) Sprendimas (o kartu šiame akte įtvirtinti 1.1 ir 1.2 papunkčiai) yra priimtas kompetentingo teisėkūros subjekto, t. y. Tarybos, kuriai pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą yra deleguota nustatyti vietines rinkliavas, be kita ko, už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti, galiojančias savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 6 p.); 2) Sprendimo 1.1 papunktis, kuriuo panaikintas Nuostatų 7.6 papunktis, ir Sprendimo 1.2 papunktis, kuriuo pakeistas Nuostatų 15.1 papunktis, yra teisės normos, kurios orientuotos į ateitį ir taikomos neapibrėžtą laiką; 3) Sprendimo 1.1 papunktis adresuotas valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę vykdančioms įstaigoms, o Sprendimo 1.2 papunktis adresuotas ir kitoms subjektų kategorijoms: priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybų, policijos, dujų tiekėjų avarinių tarnybų, greitosios medicinos ir medicinos pagalbos, užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą atliekančių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, viešąją tvarką užtikrinančių ir vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos kontrolę vykdančių tarnybų automobilių, pažymėtų skiriamaisiais ženklais ir specialiaisiais šviesos arba specialiaisiais šviesos ir garso signalais, valdytojams (vairuotojams), atliekantiems savo tarnybines funkcijas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiek Sprendimo 1.1 papunktis, tiek Sprendimo 1.2 papunktis yra adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Tai, kad galima nustatyti konkretų minėtų adresatų (tarp jų ir valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę vykdančių įstaigų) skaičių, nereiškia, kad ginčijami Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai gali būti laikomi individualaus pobūdžio normomis; 4) Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai yra abstraktaus pobūdžio, kadangi jais reglamentuojami ne konkrečių teisės subjektų konkretūs teisiniai santykiai, bet iš visoje Vilniaus miesto savivaldybėje taikomų Tarybos Nuostatų kylantys santykiai; 5) tad Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai yra visuotinai privalomi visoje Vilniaus miesto savivaldybėje, kurie po realizavimo veikia konkrečiuose individualiuose santykiuose ir konkrečių subjektų elgesyje.

Taigi konstatuotina, kad ginčijami Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiai yra norminio administracinio pobūdžio, dėl to abstraktų pareiškimą ištirti šių normų (nuostatų) teisėtumą gali pateikti tik subjektai, numatyti ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse, tarp kurių, kaip minėta, Departamento nėra.

Nustačius, kad pareiškėjas neturėjo teisės paduoti skundą dėl Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčių teisėtumo ištyrimo, kuris vertintinas kaip abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ABTĮ 112 straipsnio prasme, pripažintina, kad teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą (pagrindinį reikalavimą pripažinti Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčius neteisėtais ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atkurti pareiškėjo pažeistas teises ir teisėtus interesus) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip skundą, nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurios naikinti ar keisti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Romanas Klišauskas