Administracinė byla Nr. eA-328-556/2017

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04470-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų      Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams, trečiajam suinteresuotam asmeniui biudžetinei įstaigai Audito ir apskaitos tarnybai (jo teisių perėmėjas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–14), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo sprendimą, įformintą 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokolu Nr. 1.4-42, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo auditoriaus vardas ir auditoriaus pažymėjimo galiojimas; priteisti iš atsakovo Lietuvos auditorių rūmų visas pareiškėjo turėtas šioje byloje bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2010 m. kovo 2 d. kreipėsi į biudžetinę įstaigą Audito ir apskaitos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) su prašymu ištirti UAB „Alvigdos auditas“ 2010 metais atliekamus auditus. Atsižvelgdamas į tai, Tarnybos direktorius 2010 m. gegužės 5 d. priėmė įsakymą Nr. VAA-32, kuriuo nutarė atlikti atlikto audito tyrimą. Tarnyba 2010 m. gegužės 6 d. raštu Nr. (8.15)-2-478 informavo apie pradėtą atlikto audito tyrimą ir paprašė iki 2010 m. gegužės 18 d. raštu pateikti detalią informaciją apie 2009 ir 2010 metais (iki 2010 m. balandžio 30 d.) atliktus auditus. Vykdydamas minėtą įpareigojimą, Tarnybai pateikė 2010 m. gegužės 17 d. raštą, kuriame nurodė, kad per 2009 metus dirbdamas UAB „Alvigdos auditas“ yra atlikęs 14 auditų, tačiau negali pateikti pakankamai tikslių duomenų, nes nuo 2010 m. sausio 4 d. UAB „Alvigdos auditas“ nebedirba, ir 2010 m. gegužės 17 d. raštą, kuriame nurodė, jog dirbdamas įmonėje UAB „Abadona“ per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. atliko 7 auditus. Tarnyba 2010 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (8.15)-2-529 nurodė, kad jis pateikė ne visą informaciją ir pakartotinai paprašė pateikti išsamią atlikto audito tyrimui reikalingą informaciją apie visus 2009–2010 metais (iki 2010 m. balandžio 30 d.) atliktus auditus. Atsakydamas į minėtą raštą, pateikė Tarnybai 2010 m. gegužės 27 d. raštą, prie kurio pakartotinai pridėjo 2010 m. gegužės 17 d. siųstą raštą su patvirtinimu apie laiško išsiuntimą. Tarnyba 2011 m. balandžio 20 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui, kuriuo prašė įpareigoti UAB „Alvigdos auditas“ bankroto administratorių suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti UAB „Alvigdos auditas“ ir A. K. atliktų auditų darbo dokumentus. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5425-340/2010 ieškinį atmetė. Tarnyba dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu patenkino Tarnybos apeliacinį skundą ir įpareigojo jį suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti tam tikrus audito dokumentus. Tarnyba 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (8.15)-2-208 kreipėsi į jį, prašydama įvykdyti minėtą teismo sprendimą, t. y. pateikti susipažinti ir peržiūrėti dokumentus. Pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. raštu nurodė, kad jis neturi galimybės įvykdyti teismo sprendimą, kadangi dokumentai galbūt žuvo avarijos (rūsio užpylimo) metu 2011 m. rugpjūčio 25 d. Atsakovas 2013 m. balandžio 29 d. Prezidiumo posėdžio Nr. 7 protokolu įformintu sprendimu įpareigojo iki 2013 m. gegužės 10 d. pateikti Tarnybai prašomus dokumentus, taip pat įspėjo, kad iki nurodytos datos nepateikus dokumentų bus stabdomas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. pranešimu paaiškino, kad visi dokumentai žuvo 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusios avarijos metu, todėl negali pateikti prašomų dokumentų. 2013 m. birželio 10 d. gavo atsakovo 2013 m. birželio 7 d. raštą, kuriuo buvo informuotas apie 2013 m. birželio 3 d. Prezidiumo posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42 įformintą sprendimą sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti, kad auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą. Atsakovas 2015 m. liepos 17 d. raštu Nr. 1.9-S0779 informavo apie tai, kad 2015 m. liepos 23 d. yra organizuojamas atsakovo Prezidiumo posėdis, kuriame bus svarstomas klausimas dėl jo atestuoto auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo. Kartu su minėtu raštu buvo pateiktas Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. raštas Nr. (8.15)-2-696, skirtas atsakovui, kad jis iki 2015 m. liepos 13 d. nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą. Atsakovas 2015 m. liepos 21 d. elektroniniu laišku buvo informuotas apie tai, kad jis atostogauja (yra išvykęs iš Lietuvos), todėl negali atvykti į minėtą Prezidiumo posėdį, bei prašė sudaryti jam galimybę asmeniškai dalyvauti minėtame Prezidiumo posėdyje ir nukelti Prezidiumo posėdį vėlesnei datai. Nepaisant to, atsakovas 2015 m. liepos 23 d. posėdyje, jam nedalyvaujant, priėmė sprendimą, kuriuo panaikino auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą. Nesutikdamas su atsakovo Prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad paskiriant jam Lietuvos Respublikos audito įstatymo (toliau – ir Audito įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje numatytą drausminę nuobaudą buvo praleistas nuobaudos skyrimo terminas. Nors Audito įstatymas ir nereglamentuoja senaties termino, per kurį turi būti paskirtos šiame įstatyme numatytos nuobaudos, tačiau, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-492/2014), nurodė, kad maksimalus terminas, per kurį gali būti paskirta drausminė nuobauda (sankcija) auditoriui, yra treji metai nuo pažeidimo padarymo dienos. Šiam terminui pasibaigus, auditorius už padarytą pažeidimą nepriklausomai nuo senaties termino eigos ypatumų negali būti patrauktas atsakomybėn. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju už sąlygų atlikti atlikto audito tyrimą nesudarymą jam drausminė nuobauda (sankcija) galėjo būti paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo Tarnybos 2010 m. gegužės 6 d. rašto Nr. (8.15)-2-478, kuriuo Tarnyba pareikalavo sudaryti sąlygas atlikti atlikto audito tyrimą, dienos, t. y. vėliausiai 2013 m. gegužės 6 d. Šio termino praleidimą vertina kaip formalų drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimą, kuris pripažintinas savarankišku pagrindu, patvirtinančiu šio sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Dėl jam paskirtos sankcijos paaiškino, kad jam sankcija paskirta už neįvykdymą reikalavimo, kurio jis negalėjo įvykdyti, t. y. nesant jo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Pažymėjo, kad skiriant Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą sankciją, turi būti atsižvelgiama ne tik į bendruosius sankcijos skyrimo pagrindus – neteisėtą veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, kaltę, bet ir į kaltės formą – auditoriaus kaltė turi pasireikšti tyčia. Tačiau nagrinėjamu atveju Tarnyba nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis prašomų pateikti dokumentų sąmoningai nepateikė Tarnybai. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju jis tiek Tarnybai, tiek atsakovui yra ne kartą nurodęs, jog jis prašomų dokumentų neturi ir negali jų pateikti Tarnybai. Dar 2011 metais, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant Tarnybos ieškinį dėl įpareigojimo pateikti dokumentus, teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad yra didelė tikimybė, jog prašomi išreikalauti dokumentai, saugomi rūsio patalpose, galėjo žūti avarijos (rūsio užpylimo) metu 2011 m. rugpjūčio 25 d. Kadangi jis neturi objektyvios galimybės pateikti Tarnybos prašomų dokumentų (nes jų paprasčiausiai neturi), šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų drausminės atsakomybės taikymo sąlygų – kaltės, todėl jam drausminė atsakomybė už dokumentų nepateikimą Tarnybai negali būti taikoma. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, skirdamas jam sankciją, taip pat netyrė ir nesiaiškino, dėl kokių priežasčių Tarnybai nebuvo pateikti tyrimui atlikti reikalingi dokumentai, visiškai ignoravo jo paaiškinimus ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių juos atmeta. Jokių įrodymų, kad prašomi pateikti dokumentai yra pas pareiškėją, Tarnyba atsakovui nepateikė. Pažymėjo, kad pareigą įrodyti visas drausminės atsakomybės sąlygas, taigi ir pareiškėjo kaltę, šiuo atveju turėjo Tarnyba. Pareiškėjo nuomone, aplinkybės, kad jis dokumentų neturi, neįmanoma įrodyti, ją galima tik paneigti, pateikiant įrodymus, jog jis tuos dokumentus turi. Atsižvelgiant į tai, jam teigiant priešingai bei pateikus įrodymus, kad dokumentai galėjo žūti 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusios avarijos (užpylimo) metu, atsakovui nebuvo jokio pagrindo netikėti jo paaiškinimais ir skirti jam drausminę nuobaudą už dokumentų nepateikimą. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas ir dėl to, kad yra priimtas pažeidus jo teisę į gynybą, teisę į tinkamą procesą, teisės būti išklausytam principus. Nurodė, kad jam buvo pavėluotai pranešta apie Prezidiumo posėdį: 2015 m. liepos 17 d. pranešimas apie 2015 m. liepos 23 d. Prezidiumo posėdį buvo išsiųstas el. paštu likus vos 3 darbo dienoms iki posėdžio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą nebuvo jokios galimybės tinkamai pasiruošti Prezidiumo posėdžiui, pasisamdyti advokatą, ypač įvertinant aplinkybę, jog tuo metu atostogavo ir buvo išvykęs iš Lietuvos. Nurodė, kad sužinojęs apie minėtą Prezidiumo posėdį, nedelsdamas kreipėsi į advokatą, prašė jo pranešti Prezidiumui apie negalėjimą dalyvauti posėdyje bei atidėti posėdį. Advokatas 2015 m. liepos 21 d. elektroniniu laišku informavo atsakovą apie tai, kad pareiškėjas negali atvykti į minėtą Prezidiumo posėdį, paprašė sudaryti pareiškėjui galimybę asmeniškai dalyvauti minėtame Prezidiumo posėdyje ir atidėti Prezidiumo posėdį vėlesnei datai. Tačiau nepaisant to, atsakovas posėdžio neatidėjo ir sprendime nenurodė jokių motyvų, dėl kurių atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą. Pažymėjo ir tai, kad apie ginčijamą sprendimą jis buvo informuotas pažeidžiant Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatytą 5 darbo dienų terminą, skaičiuotiną nuo sprendimo priėmimo dienos. Pranešimas apie priimtą sprendimą buvo išsiųstas 2015 m. rugpjūčio 6 d., o įteiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl ginčijamo sprendimo turinio, nurodė, kad jis yra nemotyvuotas. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime yra aiškiai nurodyta tik jam taikoma sankcija – auditoriaus vardo ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimas – bei formaliai nurodyti procedūriniai posėdžio klausimai. Sprendime nėra nurodyta, nei kokia teisei priešinga veika padaryta, nei kaip šis teisės pažeidimas kvalifikuojamas, t. y. nenurodytas konkretus teisės aktas, kurį jis pažeidė, nei pažymima pažeidimo padarymo ir paaiškėjimo diena, nei pažeidimo įvykdymo aplinkybės, nei kokia kaltės forma padarytas pažeidimas, jo padariniai. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas apskritai neatliko jokio pažeidimo tyrimo, nenustatinėjo jokių drausminės atsakomybės sąlygų, tiesiog nusprendė skirti jam sankciją. Kadangi Prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimas neatitinka reikalavimų, keliamų administracinio akto turiniui, pareiškėjo įsitikinimu, tai yra dar vienas pagrindas pripažinti šį sprendimą neteisėtu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovo Prezidiumo sprendimas priimtas pažeidus Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą terminą. Detalizavo, kad atsakovas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu, įformintu Prezidiumo posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, sustabdė pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir nustatė jam dviejų mėnesių terminą nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą sąlygoms Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą sudaryti. Tai reiškia, kad tik pasibaigus minėtam 2 mėnesių terminui atsakovas galėjo taikyti Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą sankciją. Pažymėjo, kad 2013 m. liepos 4 d. buvo priimta Vilniaus minėto apylinkės teismo nutartis, kuria buvo sustabdytas atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo galiojimas. Analogiška nutartis buvo priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. Sustabdžius atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo galiojimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi, buvo sustabdytas ir minėtame atsakovo sprendime nustatyto 2 mėnesių termino skaičiavimas. Iki sprendimo galiojimo sustabdymo buvo praėję 1 mėnuo ir 1 diena, todėl likusi termino dalis turėjo praeiti po sprendimo galiojimo atnaujinimo. Atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo galiojimas buvo atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 29 d. nutartimi, todėl sprendime nustatytas terminas sąlygoms sudaryti pasibaigė 2015 m. liepos 28 d. Tačiau Tarnyba apie tai, kad pareiškėjas nesudarė sąlygų atlikti atlikto audito tyrimą, atsakovą informavo 2015 m. liepos 14 d., t. y. nesibaigus pirmiau minėtam terminui. Skundžiamas atsakovo sprendimas buvo priimtas neteisėto ir nepagrįsto, pažeidus nustatytą terminą, Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. rašto pagrindu, be to, pats sprendimas buvo priimtas nesibaigus atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendime nustatytam terminui, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir kaip priimtas nesant Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto pagrindo atimti auditoriaus vardą.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 173–183) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžiamą atsakovo sprendimą sutapatina su jam paskirta drausmine nuobauda. Pažymėjo, kad Audito įstatymo 14 straipsnyje yra nustatyti savarankiški pagrindai, kuriais remiantis auditorius netenka auditoriaus vardo, ir šiame straipsnyje kaip du savarankiški pagrindai yra įvardyti: 1) drausminės nuobaudos skyrimo procesas (Audito įstatymo 14 str. 1 d. 1 p.); 2) nesudarymas sąlygų atlikti audito tyrimo (Audito įstatymo 14 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui auditoriaus vardas buvo panaikintas ne dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, bet kitos procedūros pagrindu (Audito įstatymo 14 str. 1 d. 4 p.), todėl visi pareiškėjo argumentai, kiek jie susiję su drausminės nuobaudos skyrimo terminais ir sąlygomis, turi būti atmesti, kaip nesusiję su ginčijamu sprendimu. Atsakovas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai terminą drausminei nuobaudai skirti skaičiuoja remdamasis LVAT administracinėje byloje Nr. A492-492/2014 pateiktu išaiškinimu. Pažymėjo, kad Audito įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog „šiame straipsnyje numatyti nurodymai ir drausminės nuobaudos gali būti skiriami ne vėliau kaip per 7 metus“ (2015 m. balandžio 16 d. įstatymu Nr. XII-1612 (nuo 2015 m. balandžio 22 d.), Nr. 2015-06059). Pareiškėjo cituojama nutartis buvo priimta 2014 m. balandžio mėnesį, t. y. iki Audito įstatymo 38 straipsnio pakeitimų įsigaliojimo. Dėl dokumentų nepateikimo atsakovas detalizavo, kad į Vilniaus apygardos teismą Tarnyba kreipėsi dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl to, jog pareiškėjas iš pradžių nurodė Tarnybai, kad prašomi pateikti audito tyrimui dokumentai liko įmonėje, o atsižvelgiant į tai, jog Tarnyba neturi jokių įgaliojimų įmonės atžvilgiu ir į tai, kad UAB „Alvigdos auditas“ buvo iškelta bankroto byla (bankroto administratoriumi buvo paskirta Asociacija Intekta), Tarnyba pradžioje savo reikalavimus nukreipė į bankroto administratorių. Teismo proceso eigoje bankroto administratorius pakeitė poziciją ir nurodė, kad dokumentai jam nebuvo perduoti, todėl Tarnyba pirminį reikalavimą pakeitė ir į procesą įtraukė atsakovu pareiškėją, o teismui buvo suformuotas galutinis reikalavimas – įpareigoti pateikti Tarnybai dokumentus arba bankroto administratorių arba auditorių, priklausomai nuo to, kur yra dokumentai. Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu Tarnyba išaiškino, kur yra dokumentai, tačiau šis teismas, neteisingai interpretavęs Audito įstatymo nuostatas, atmetė Tarnybos ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 apeliacine tvarka išnagrinėjęs skundą pirmosios instancijos sprendimą panaikino ir tenkino Tarnybos reikalavimus, iš esmės paneigdamas pareiškėjo teiginius, kad dokumentai žuvę, nes įpareigojo auditorių (pareiškėją) suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti minėtus audito darbo dokumentus. Atsakovas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjas ginčijo atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą, įformintą posėdžio protokolu Nr. 1.4-42, kuriuo buvo sustabdytas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas ir jis įspėtas, jog jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu per 2 mėnesius nuo prezidiumo priimti sprendimo nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti audito tyrimą. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, LVAT 2015 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-518-261/2015 atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo teisėtumo ir nurodė, kad atsakovas teisingai įvertino dokumentų nepateikimo faktines aplinkybes kaip nepateisinamas, kadangi pareiškėjas neįrodė dokumentų sunaikinimo aplinkybių ir nepateisino dokumentų nepateikimo aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo jo valios. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pakartotinai šioje byloje neturi ir negali būti nustatinėjami Tarnybos prašytų pateikti dokumentų nepateikimo priežastys ir negali būti nagrinėjamos tos pačios pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl dokumentų nepateikimo negalimumo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo nedalyvavimo atsakovo Prezidiumo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas jo auditoriaus vardo panaikinimo klausimas, neturi jokios reikšmės priimto sprendimo dėl auditoriaus vardo panaikinimo teisėtumui. Atsakovas 2013 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą atsižvelgdamas į Tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (8.15)-2-383 pateiktą prašymą ir vadovaudamasis Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktu įpareigoti auditorių iki 2013 m. gegužės 10 d. sudaryti sąlygas Tarnybai atlikti Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatytą atlikto audito tyrimą (t. y. pateikti Tarnybos prašomus dokumentus) ir įspėti pareiškėją, kad iki 2013 m. gegužės 10 d. nesudarius minėtų sąlygų (t. y. nepateikus Tarnybai minėtų dokumentų) bus stabdomas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Kadangi pareiškėjas iki 2013 m. gegužės 10 d. nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatytą atlikto audito tyrimą (t. y. pateiki Tarnybos prašomus dokumentus), atsakovas 2013 m. birželio 3 d. priėmė Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą sprendimą – sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti auditorių pareiškėją, kad jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas bus panaikintas, jeigu jis per du mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą. Pareiškėjas per nurodytą terminą neįvykdė atsakovo nurodymų, todėl atsakovas 2015 m. liepos 30 d. Prezidiumo posėdžio Nr. 11 protokolu Nr. 1.4-42, remiantis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu, panaikino pareiškėjo auditorijas vardą ir jo auditoriaus pažymėjimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 188–198) ir teismo posėdyje su skundu nesutiko. Paaiškino, kad laikotarpiai, kai vyko teisminiai procesai, negali būti laikomi ieškinio senaties termino dalimi. Pareiškėjui apie tai, kad jis privalo pateikti Tarnybai atliktų auditų dokumentus, buvo žinoma nuo 2013 m. birželio 3 d. Prezidiumo posėdžio. Dokumentų nepateikimo aplinkybes nustatė ir įvertino LVAT, nagrinėdamas ginčą dėl auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo, todėl iš naujo neįrodinėtinos. Dėl pareiškėjo argumentų apie pažeistą teisę į gynybą paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas ir teismų praktiką asmens atostogos nelaikytinos objektyvia Prezidiumo posėdžio praleidimo priežastimi. Pareiškėjui nuo 2013 metų buvo žinomos reikalaujamų dokumentų nepateikimo pasekmės. Auditorius yra fizinis asmuo, įgijęs atitinkamą kvalifikaciją ir turintis leidimą verstis atitinkama veikla, jis privalo paisyti teisės aktų reikalavimų ir etikos normų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu (II t., b. l. 30–39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo Lietuvos auditorių rūmų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino. Priteisė iš pareiškėjo atsakovo Lietuvos auditorių rūmų naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju ginčija atsakovo Prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo teisėtumą. Auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimą pareiškėjas vertina kaip drausminės nuobaudos jam, kaip auditoriui, paskyrimą. Ginčijamo spendimo neteisėtumas, pasak pareiškėjo, pasireiškia tuo, kad jis priimtas praleidus 3 metų drausminės nuobaudos skyrimo terminą, nenustačius būtinų drausminės atsakomybės kilimo sąlygų, taip pat ir kaltės formos, yra nemotyvuotas. Be to, pasak pareiškėjo, šis individualus administracinis aktas priimtas jam nedalyvaujant, tuo pažeidus jo teisę į gynybą, ir nepasibaigus 2 mėnesių terminui nuo įspėjimo apie auditoriaus vardo panaikinimą dienos.

Teismas nurodė, kad iš 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokolo Nr. 1.4-42 ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. 1.9-S0822 turinio matyti, jog atsakovo Prezidiumas pareiškėjo auditoriaus vardą ir auditoriaus pažymėjimo galiojimą panaikino remdamasis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi. Teismas vadovavosi Audito įstatymo (Nr. X-1676, 2008 m. liepos 3 d., Žin., 2008, Nr. 82-3233 (2008 m. liepos 19 d.); redakcija galiojo iki 2015 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalimi, 38 straipsnio 2 dalimi. Kaip matyti iš aptartų teisės normų, tik Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas auditoriaus vardo panaikinamo pagrindas yra traktuojamas kaip viena iš drausminių nuobaudos rūšių, skiriamų konstatavus auditoriaus veiklos pažeidimą (us). Nagrinėjamu gi atveju pareiškėjui auditoriaus vardas ir auditoriaus pažymėjimo galiojimas panaikinti nustačius kitą savarankišką pagrindą, o būtent, pareiškėjui nesudarius galimybių atlikti audito tyrimą (Audito įstatymo 14 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimas yra auditoriui paskirta drausminė nuobauda. Atsižvelgiant į tai, visi pareiškėjo skundo argumentai, susiję su drausminės nuobaudos paskyrimu, yra nereikšmingi, todėl teismo nevertinti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Tarnyba, atlikdama auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimą, turi teisę gauti finansinių ataskaitų audito darbo dokumentus ir, jog pareiškėjas jų Tarnybai nepateikė. Audito darbo dokumentų nepateikimo aplinkybes vertino ne tik Tarnyba ir atsakovas, bet ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-518-261/2015 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-22114-2013-5). LVAT administracinėje byloje Nr. A-518-261/2015 2015 m. birželio 29 d. priimtoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė dokumentų sunaikinimo aplinkybių ir nepateisino dokumentų nepateikimo aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo jo valios. Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nurodyta, kad Auditorių rūmai savo sprendimu sustabdo auditoriaus pažymėjimo galiojimą auditoriui per pranešime apie ketinimą sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą nustatytą terminą nesudarius sąlygų atlikti šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytos atlikto audito kokybės peržiūros ir (arba) šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 3 d. Prezidiumo sprendimu buvo įspėtas, jog jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per du mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Audito ir apskaitos tarnybai atlikti audito tyrimą. Iš teismui paduoto skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas laikosi savo pozicijos, jog prašomi pateikti dokumentai galbūt yra sunaikinti 2011 metais, tačiau jokių objektyvių įrodymų apie 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusį incidentą pareiškėjas nėra pateikęs nei Tarnybai, nei teismui. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. liepos 30 d. praėjo daugiau kaip trys metai, tačiau jokių įrodymų apie pareiškėjo pastangas pateikti reikalaujamus dokumentus nėra pateikta. Atsakovas, gavęs Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. informaciją, apie tai, kad pareiškėjas iki 2015 m. liepos 13 d. nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimo, remdamasis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui suteiktą auditoriaus vardą. Auditoriaus vardo netekimas pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalį buvo pagrindas panaikinti ir pareiškėjui išduoto auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir išbraukti auditorių iš auditorių sąrašo. Atsižvelgiant į tai, ginčijamu sprendimu panaikinus pareiškėjo auditoriaus vardą, pagrįstai panaikintas ir jam išduoto auditoriaus pažymėjimo galiojimas.

Teismas, pasisakydamas dėl teisės į gynybą galimo pažeidimo, nurodė, kad iš pateikto susirašinėjimo su atsakovu matyti, jog pareiškėjas apie 2015 m. liepos 23 d. Prezidiumo posėdį buvo informuotas elektroniniu laišku 2015 m. liepos 17 d. Pareiškėjo atstovas advokatas 2015 m. liepos 21 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovą, informuodamas, kad pareiškėjas šiuo metu atostogauja ir negali dalyvauti posėdyje, todėl prašo jį atidėti. Iš atsakovo Prezidiumo protokolo Nr. 11 turinio matyti, kad Prezidiumas nagrinėjo šį pareiškėjo prašymą. Posėdyje nustatyta, kad pareiškėjo advokatas įgaliojimų atstovauti auditorių A. K. prie elektroninio laiško nepridėjo. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad auditorius buvo informuotas apie tai, jog jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas bus panaikintas, jei jis nesudarys Tarnybai sąlygų atlikti atlikto audito tyrimą dar nuo 2013 metų, tačiau iki šio momento to nepadarė ir Tarnyba nemato jokių jo veiksmų, kurie liudytų, jog jis ketina tą padaryti. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo klausimą spręsti auditoriui nedalyvaujant. Įvertinęs atsakovo Prezidiumo narių argumentus, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teisė į gynybą, būti išklausytam, nebuvo pažeista. Apie Prezidiumo posėdžio laiką pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, o jo nedalyvavimą Prezidiumo posėdyje iš esmės lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės. Pareiškėjas dalyvavo 2013 m. gegužės 29 d. atsakovo Prezidiumo posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl auditoriaus pažymėjimo sustabdymo ir jam buvo žinomos nesuteikimo galimybės atlikti audito tyrimą pasekmės. Pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su atsakovo Prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo argumentais, jam išsiuntus protokolą Nr. 11 ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašte nurodžius auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindus, sprendimo apskundimo tvarką. Sprendimas išsiųstas laikantis Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyto 5 darbo dienų termino. Pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti atsakovo sprendimą teismui. Taigi, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Pareiškėjo ginčijamo sprendimo argumentai yra išdėstyti tiek Prezidiumo posėdžio protokole Nr. 11, tiek atsakovo 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašte, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie priimtą sprendimą. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalyvavo tiek 2013 m. gegužės 29 d. atsakovo Prezidiumo posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl auditoriaus pažymėjimo sustabdymo, tiek ankstesniuose teisminiuose procesuose, susijusiuose su nagrinėjamu klausimu, teismas priėjo išvadą, jog ginčijamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas poveikio priemonės pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą taikymas, yra pakankamas ir nesudaro pagrindo laikyti tokio akto nemotyvuotu ir nepagrįstu. Pareiškėjo skundo argumentus, kad ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas atsižvelgiant į Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. raštą, kuris pateiktas nepasibaigus 2 mėnesių terminui, nustatytam atsakovo Prezidiumo 2013 m. birželio 3 d. sprendime, įformintame posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, teismas laikė nepagrįstais. Pareiškėjas naujų įrodymų, pagrindžiančių jo negalėjimą sudaryti galimybes atlikti audito tyrimą, nepateikė ir neketina pateikti. Be to, šiuo atveju nėra vertinami Tarnybos veiksmai. Atsakovo Prezidiumas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs visumą ginčui svarbių aplinkybių. Abejoti šio sprendimo teisėtumu nėra pagrindo. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad Lietuvos auditorių rūmų prezidiumas sprendimą, įformintą 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokolu Nr. 1.4-42, priėmė laikydamasis teisės aktų reikalavimų, neperžengdamas jam suteiktos kompetencijos, todėl panaikinti šį sprendimą remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestas. Pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintas, kadangi procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad atsakovas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą. Teismas bylos įrodymais nustatė, kad atsakovą bylos procese pagal 2014 m. rugpjūčio 21 d. teisinių paslaugų sutartį atstovavo advokatė Inga Kerulaitytė-Kvainauskienė, kuri atsakovo vardu parengė ir 2015 m. rugsėjo 29 d. teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą. 2015 m. lapkričio 24 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 35/15 patvirtina, kad atsakovas už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą sumokėjo 440 Eur. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 5, 7 ir 8.2 punktais, priteisė atsakovui 440 Eur patirtų išlaidų už atsiliepimo į skundą parengimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju aktualus Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2015 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris yra 713,90 Eur. Atsakovo prašoma suma už atsiliepimo parengimą neviršija Rekomendacijų 5 ir 8.2 punktuose nustatyto maksimalaus užmokesčio už aptartą paslaugą dydžio ir atsižvelgiant suteiktos paslaugos apimtis, klausimo sudėtingumą yra pagrįsta.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 42–55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; priteisti iš atsakovo Lietuvos auditorių rūmų visas pareiškėjo turėtas šioje byloje bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neatskleisdamas bylos esmės, tinkamai nemotyvavęs priimto sprendimo. Teismas taip pat akivaizdžiai pamynė visus demokratinėje teisinėje valstybėje nusistovėjusius, teismų praktikoje išvystytus ir teisės teorijoje nuolat akcentuojamus teisės principus, kuriais yra grindžiama atsakomybės taikymo už padarytus teisės pažeidimus sistema. Sprendimas priimtas visiškai ignoruojant ir LVAT praktiką, suformuotą drausminių nuobaudų skyrimo klausimais, o būtent: 1. Kad drausminė atsakomybė tiek valstybės tarnautojams, tiek turto vertintojams, tiek auditoriams, tiek kitų profesijų atstovams, negali būti taikoma praėjus 3 metams nuo pažeidimo padarymo dienos; 2. Kad skiriant drausminę nuobaudą turi būti įrodytos visos atsakomybėn traukiamo asmens drausminės atsakomybės sąlygos; 3. Kad skiriant drausminę nuobaudą, galioja nekaltumo prezumpcija, t. y. pareigą įrodyti visas drausminės atsakomybės sąlygas turi nuobaudą skirianti institucija, o visos abejonės turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Visi minėti teisės principai galioja ne tik taikant drausminę atsakomybę, bet ir bet kokios kitos rūšies atsakomybę, kurią nustato viešosios teisės normos ir kurią taiko įstatymų pagrindu įkurtos ir veikiančios institucijos, kurioms įstatymai suteikia teisę skirti nuobaudas už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, nepriklausomai nuo to, kaip ši atsakomybė vadinasi – drausminė, administracinė, baudžiamoji ar kaip nors kitaip (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.).

2. Teismas visų nurodytų pareiškėjo argumentų net nevertino, nes padarė niekuo nepagrįstą išvadą, esą pareiškėjo auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimas nėra auditoriui paskirta drausminė nuobauda ir dėl visi pareiškėjo argumentai, susiję su drausminės nuobaudos paskyrimu, yra nereikšmingi ir teismo nevertinami. Pareiškėjo įsitikinimu, minėta teismo išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta ir prieštarauja Audito įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punktui, kuriame aiškiai nurodyta, kad auditoriaus vardo panaikinimas yra drausminė nuobauda. Teismo išvada, kad tik Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (už auditoriaus veiklos pažeidimą) skirtas auditoriaus vardo panaikinimas yra drausminė nuobauda, o kitu pagrindu (už sąlygų atlikti audito tyrimą nesudarymą) skirtas auditoriaus vardo panaikinimas jau nebėra drausminė nuobauda, yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta jokia įstatymo norma. Minėta teismo išvada netgi prieštarauja sveikai logikai, kadangi sprendime nėra paaiškinta, kas gi tuomet, jei ne drausminė nuobauda, yra pareiškėjui skirtas auditoriaus vardo panaikinimas. Teismas nepaaiškina, kuo gi skiriasi šios dvi sąvokos ir kodėl ,,poveikio priemonei” negali būti taikomos tos pačios taisyklės, kurios turi būti taikomos ,,drausminei nuobaudai”, įskaitant ir taisykles, suformuotas LVAT praktikoje. Pareiškėjo nuomone, ,,drausminė nuobauda” yra ne kas kita, kaip ,,poveikio priemonė”, skiriama už įstatymų nustatytų specifinių, tik tam tikriems subjektams (šiuo atveju – auditoriams) nustatytų, pareigų pažeidimą, o kažkokios atskiros ir savarankiškos sąvokos, tokios kaip ,,poveikio priemonė”, įstatymai nenumato.

3. LVAT 2015 m. birželio 29 d. nutartyje padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą 2013 m.  birželio 3 d. sprendimą, vykdė ne teismo sprendimą, o atliko jam įstatyme numatytas funkcijas. Būtent ši teismo išvada turi šioje byloje prejudicinę reikšmę. Kodėl teismas papildomai pasisakė dėl dokumentų nepateikimo aplinkybių, nėra aišku – nei viena iš ginčo šalių savo procesiniuose dokumentuose to neprašė ir tai jokios reikšmės teismo priimtam sprendimui neturėjo. Dėl šio teismo argumento pareiškėjas net neturėjo galimybės pasisakyti (neturėjo teisės gintis), nes, kaip minėta, jis nebuvo ginčo dalyku minėtoje byloje. Todėl pastarasis teismo teiginys negali turėti jokios prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Dokumentų nepateikimo Tarnybai aplinkybės tapo reikšmingos tik nagrinėjamoje byloje, kai atsakovas už dokumentų nepateikimą pareiškėjui paskyrė sankciją – drausminę nuobaudą. Todėl būtent šioje byloje teismas turėjo pareigą išsamiai ištirti dokumentų nepateikimo Tarnybai aplinkybes ir dėl jų pasisakyti savo sprendime. Tačiau teismas šioje byloje minėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių net nevertino. Pareiškėjo teisė į teisminę gynybą liko nerealizuota, o teismai tinkamai neatliko savo funkcijos vykdyti teisingumą.

4. Teismas, teigdamas, kad jokių objektyvių įrodymų apie 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusį incidentą pareiškėjas nėra pateikęs nei Tarnybai, nei teismui, visiškai ignoravo tą faktą, jog pareiškėjas pateikė teismui ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. UAB ,,Saldainis” pretenziją (skundo priedas Nr. 20), ir 2009 m. gruodžio 23 d. nuomos sutartį Nr. 09-2 (skundo priedas Nr. 21), iš kurių akivaizdžiai matyti, kad rūsio patalpose, kuriose veiklą vykdė pareiškėjas, 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvyko avarija, kurios metu patalpos buvo užpiltos vandeniu (vandens lygis apie 1 metrą), dėl ko Tarnybos prašomi dokumentai galbūt žuvo. Kokius dar dokumentų dingimo įrodymus pareiškėjas turėjo pateikti Tarnybai ar teismui, nei Tarnyba, nei teismas nenurodė. Kita vertus, byloje nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas minėtus dokumentus faktiškai turi, t. y. jog jie nėra prarasti.

5. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo bylą nagrinėjant atsakovo Prezidiumo 2015 m. liepos 23 d. posėdyje, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, o tiesiog nurodė, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista. Teismas be jokios motyvacijos padarė išvadą, kad pareiškėjas apie posėdį buvo informuotas tinkamai, o jo nedalyvavimą Prezidiumo posėdyje iš esmės lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės. Tačiau šis teismo argumentas, be to, kad yra visiškai nemotyvuotas, taip pat yra ir visiškai nepagrįstas, nesuderinamas su teismo, kaip institucijos, turinčios pareigą išsamiai ir nešališkai, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, nepažeidžiant šalių teisių bei teisingumo ir sąžiningumo principų, ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir dėl jų pasisakyti, statusu. Iš pareiškėjo teismui pateiktos 2015 m. birželio 23 d. Turizmo paslaugų teikimo sutarties (skundo priedas Nr. 28) aiškiai matyti, kad iš anksto užsakytos kelionės užsienyje pareiškėjas turėjo grįžti 2015 m. liepos 29 d., t. y. jau po Prezidiumo posėdžio, o išvyko į šią kelionę 2015 m. liepos 16 d., t. y. dar iki pranešimo apie minėtą Prezidiumo posėdį gavimo. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjas posėdyje negalėjo dalyvauti ne dėl subjektyvių, bet dėl objektyvių priežasčių, o pirmiausiai dėl to, kad atsakovas apie minėtą Prezidiumo posėdį pranešė pareiškėjui pavėluotai, likus vos 3 darbo dienoms, per kurias netgi būnant Lietuvoje neįmanoma tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei susirasti advokatą. Pareiškėjas savo teisėmis naudojosi sąžiningai, nes apie savo negalėjimą dalyvauti Prezidiumo posėdyje informavo atsakovą ir prašė atidėti Prezidiumo posėdį, tačiau ir šį pareiškėjo prašymą atsakovas nemotyvuotai atmetė, tuo akivaizdžiai pažeisdamas pareiškėjo teisę į gynybą.

6. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad ginčijamas atsakovo sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas pažeidus įstatyme nustatytą terminą, taip pat be jokios motyvacijos tiesiog konstatavo, kad sprendimas išsiųstas laikantis Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyto 5 darbo dienų termino, ir visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Iš byloje esančių pareiškėjo pateiktų įrodymų akivaizdžiai matyti, jog sprendimo kopija pareiškėjui išsiųsta tik 2015 m. rugpjūčio 6 d., t. y. akivaizdžiai praleidus Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatytą 5 darbo dienų terminą.

7. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, taip pat tiesiog konstatavo, jog ginčijamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas poveikio priemonės pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą taikymas, yra pakankamas ir nesudaro pagrindo laikyti tokio akto nemotyvuotu ir nepagrįstu. Kokiais motyvais remiantis teismas padarė tokią išvadą, taip pat nėra aišku.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. raštą, kuris pateiktas nepasibaigus 2 mėnesių terminui, nustatytam atsakovo Prezidiumo 2013 m. birželio 2 d. sprendime, pažymėjo, kad šiuo atveju nėra vertinami Tarnybos veiksmai. Tačiau ir šis teismo argumentas yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, kadangi taip ir lieka neaišku, kodėl šioje byloje negali būti vertinami Tarnybos veiksmai. Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas būtent Tarnybos atliktų veiksmų pagrindu, Tarnybos veiksmų teisėtumas taip pat sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką. Neįvertinant Tarnybos veiksmų, kurių pagrindu buvo priimtas atsakovo sprendimas, teisėtumo, ši byla negalėtų būti išnagrinėta tinkamai ir išsamiai. Pažymėtina, kad Tarnyba būtent dėl šios priežasties ir yra įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir savo įtraukimo į bylą neginčijo.

9. Tarnyba, kaltindama pareiškėją dokumentų nepateikimu, pati nepateikė jokių įrodymų, kad jai šie dokumentai iš tikrųjų yra reikalingi atlikto audito tyrimui atlikti. Pažymėtina, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. aktu, vykdydamas Tarnybos reikalavimą, pareiškėjas pateikė Tarnybai visus jos prašomus dokumentus, kurių neva reikėjo atliktų auditų tyrimui atlikti (Priedas Nr. 2), tačiau iki šiol Tarnyba neparengė jokios atliktų auditų tyrimo ataskaitos, o atsakovas neragino ir nesidomėjo tyrimo eiga. Šie faktai liudija, kad Tarnyba ir atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir neatlieka joms priskirtų funkcijų, nes per 6 metus atlikto audito tyrimo pagal jiems pateiktus dokumentus faktiškai neatliko, o visas savo pastangas nukreipė ne savo tiesioginėms savo pareigoms vykdyti, o į pareiškėjo auditoriaus vardo panaikinimą. Kadangi atsakovas ir Tarnyba dokumentų iš pareiškėjo reikalauja ne atlikto audito tyrimo tikslais, o siekdami tiesiog nubausti pareiškėją, tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti visus minėtus atsakovo ir Tarnybos veiksmus neteisėtais.

10. Pareiškėjo nuomone, teismas šiuo atveju nevykdė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) tik jam priskirtos funkcijos – vykdyti teisingumą ir vykdant teisingumą veikti nepriklausomai bei klausyti tik įstatymo (Konstitucijos 109 str.). Teismas bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant - „už akių“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 16 d., t. y. daugiau nei savaitę iki 2015 m. lapkričio 25 d. posėdžio, pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą kitai datai dėl to, kad Vilniaus apygardos teisme tą pačią dieną (2015 m. lapkričio 25 d.), beveik tuo pačiu laiku (9:00 val.) buvo paskirtas kitas teismo posėdis, kuriame turėjo dalyvauti tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas, jog pastarojo posėdžio data buvo paskirta anksčiau, nei posėdis šioje byloje, ir kad pastarojoje byloje vienas iš proceso dalyvių (trečiasis asmuo) buvo užsienietis, todėl minėto posėdžio nukėlimas (pranešimas trečiajam asmeniui apie posėdį) yra sudėtingesnis procesine prasme. Tačiau teismas minėto pareiškėjo prašymo net nenagrinėjo ir nei sprendime, nei jokiame kitame procesiniame dokumente nepasisakė, dėl kokių priežasčių jį atmeta. Teismas bylą išnagrinėjo akivaizdžiai pažeidus pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

11. Teismo sprendimu sankcija pareiškėjui paskirta už neįvykdymą reikalavimo, kurio pareiškėjas negalėjo įvykdyti, t. y. nesant pareiškėjo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje numatyta sankcija – auditoriaus vardo atėmimas ir pažymėjimo galiojimo panaikinimas, - atsižvelgiant į šios sankcijos turinį, esmę, pobūdį bei pasekmes (auditorius praranda teisę verstis audito paslaugų teikimo veikla – Audito įstatymo 27 str. 1 d.), laikytina kraštutine priemone, todėl ji gali būti taikoma tik už sąmoningą, t. y. tyčinį, auditoriaus atsisakymą pateikti Tarnybai tyrimui atlikti reikalingus dokumentus. Pareiškėjas remiasi LVAT 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-1615-12.

12. Sprendimas dėl drausminės nuobaudos yra aiškiai nurodyta tik pareiškėjui taikoma sankcija bei formaliai nurodyti procedūriniai posėdžio klausimai. Sprendime nėra nurodyta nei kokia teisei priešinga veika padaryta, nei kaip šis teisės pažeidimas kvalifikuojamas, t. y. nenurodytas konkretus teisės aktas, kurį pareiškėjas pažeidė, nei pažymima pažeidimo padarymo ir paaiškėjimo diena, nei pažeidimo įvykdymo aplinkybės, nei kokia kaltės forma padarytas pažeidimas, jo padariniai. Visos šios aplinkybės, kurios sprendime nenurodytos, yra teisiškai reikšmingos vertinant ne tik pareiškėjui paskirtos sankcijos pagrįstumą, bet ir sankcijos taikymo savalaikiškumą (nustatant senaties terminą). Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas apskritai neatliko jokio pažeidimo tyrimo, net nenustatinėjo jokių drausminės atsakomybės sąlygų, tiesiog nusprendė skirti pareiškėjui sankciją. Kadangi sprendimas neatitinka reikalavimų, keliamų administracinio akto turiniui, ir dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, jog priimant sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir pripažinti sprendimą neteisėtu ABTĮ 89 straipsnio 1 d. 3 punkto prasme. Sprendimas yra nemotyvuotas.

13. Sustabdžius atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo galiojimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi, buvo sustabdytas ir minėtame atsakovo sprendime nustatyto 2 mėnesių termino skaičiavimas. Iki sprendimo galiojimo sustabdymo buvo praėję tik 1 mėnuo ir 1 diena šio termino, todėl likusi termino dalis – 1 mėnuo be 1 dienos – turėjo praeiti po sprendimo galiojimo atnaujinimo. Atsakovo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo galiojimas buvo atnaujintas LVAT 2015 m. birželio 29 d. nutartimi, todėl sprendime nustatytas terminas sąlygoms sudaryti pasibaigė 2015 m. liepos 28 d. Tačiau Tarnyba apie tai, kad pareiškėjas nesudarė sąlygų atlikti atlikto audito tyrimą, informavo atsakovą jau 2015 m. liepos 14 d. raštu Nr. (8.15)-2-696, t. y. nesibaigus pirmiau minėtam terminui.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 83–92) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti galioti; priteisti iš pareiškėjo atsakovo Lietuvos auditorių rūmų naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodo, kad teismas savo sprendime teisingai nurodė ir atskyrė drausminės nuobaudos, kaip auditorius vardo panaikinimo, ir kitų pagrindų, kada auditoriui gali būti panaikintas auditoriaus vardas, atvejus. Drausminės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju pareiškėjui nebuvo taikomas. Pareiškėjui auditoriaus vardas buvo panaikintas Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad auditoriaus vardas gali būti panaikintas tik drausminės nuobaudos pagrindu, tačiau nekomentuoja ką pagal jo supratimą tada numato Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktai. Pareiškėjui auditoriaus vardas buvo panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesudarė sąlygų audito tyrimui, todėl visi pareiškėjo argumentai, kiek jie susiję su drausminės nuobaudos skyrimo terminais ir sąlygomis, yra atmestini ir nesusiję su ginčijamu sprendimu. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje ir LVAT 2015 m. birželio 29 d. nutartyje buvo vertinamas tas pats pareiškėjo dokumentų nepateikimo klausimas ir buvo konstatuota, jog dokumentai yra pas pareiškėją ir, kad jų nepateikimo priežastys yra nepateisinamos (ABTĮ 58 str. 2 d.). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nepriėmė jokio sprendimo „už akių“. Administraciniame teisme apskritai nėra tokios sprendimo rūšies, kaip sprendimas už akių. Pareiškėjas skunde detaliai išdėstė visus savo argumentus, todėl teismui buvo aiškūs visi pareiškėjo sprendimo apskundimo pagrindai ir teismas juos įvertino. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip ir nenurodė, kokias papildomas aplinkybes, kurių nėra skunde, norėjo patikslinti pareiškėjas. Pareiškėjas skunde formaliai atkartojo 2015 m. rugsėjo 10 d. skundo turinį ir paprašė teismo iš naujo įvertinti tas pačias aplinkybes. Be to, teismas turėjo teisę nagrinėti bylą ir priimti sprendimą ir be pareiškėjo dalyvavimo. Šiuo atveju pareiškėjui ir jo atstovui buvo žinoma apie posėdžio vietą ir laiką (ABTĮ 78 str.). ABTĮ nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies bei jo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas. Be to, pats pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesidomėjo savo teisėmis ir prašymo atidėti teismo posėdį išsprendimu. Nagrinėjamu atveju į teismo posėdį galėjo atvykti pats pareiškėjas ir atstovauti savo interesus, o taip pat atvykus prašyti teismo posėdį atidėti. Atsakovo manymu, nagrinėjamojoje byloje nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, išnagrinėjus bylą pareiškėjui nedalyvaujant. Atsakovas ir apeliaciniame skunde neprašo žodinio nagrinėjimo ir neprašo bylos grąžinti iš naujo nagrinėti į pirmąją instanciją. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2013 m. liepos 30 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis Audito įstatyme numatyta tvarka ir nuostatomis, motyvuotas. Pažymi, kad 2013 m. birželio 3 d. atsakovo sprendimu nustatytas dviejų mėnesių terminas buvo sustabdytas tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi, kuria buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Atmetus laikotarpius, kai buvo skundžiamas 2013 m. birželio 3 d. sprendimas, 2 mėnesių terminas suėjo 2015 m. liepos 11 d. (šeštadienį), perkėlus jį į pirmą darbo dieną – 2015 m. liepos 13 d. Atsakovo ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepažeidus Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 68–82) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas aktyviai naudojosi savo teise į teisminę gynybą, beveik 4 metus vyko teisminiai ginčai bendrosios kompetencijos ir administraciniame teismuose. Visą tą laiką aplinkybės dėl Tarnybos reikalavimo pateikti dokumentus nepakito, buvo žinomos pareiškėjui ir jis teikė savo paaiškinimus ir įrodymus teismams. Teismai įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, todėl jo samprotavimai apie galimą dokumentų dingimą negali būti pateisinamu įrodymu ar nauja aplinkybe, kuri turėjo būti svarstoma ar nagrinėjama iš naujo. Pareiškėjas skunde remiasi LVAT praktika, suformuota drausminių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams bylose. Visų pirma, negalima tapatinti valstybės tarnautojų ir auditorių profesinės veiklos bei šiems skirtingiems subjektams taikytinos atsakomybės. Audito atlikimas yra specifinė auditorių veikla, kurioje, remiantis Audito įstatymo 27 straipsniu, būtina vadovautis ne tik teisės aktais, bet ir tarptautiniais audito standartais bei Buhalterių profesionalų etikos kodeksu. Šiuo atveju nebuvo sąlygų, kurioms esant atsakovas nebūtų galėjęs priimti skundžiamo sprendimo. Skundžiamas sprendimas priimtas laikantis teisės aktuose įtvirtintos tvarkos, visos sąlygos, kurios buvo reikalingos priimti skundžiamą sprendimą, yra aptartos atsakovo Prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokole Nr. 1.4-42 ir atsakovo 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. 1.9-S0822 „Dėl Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo sprendimo“. Kadangi pareiškėjas iki 2015 m. liepos 13 d. nesudarė sąlygų atlikti atlikto audito tyrimą, Prezidiumo 2013 m. liepos 23 d. (t. y. praėjus 2 mėnesiams ir 10 dienų) posėdyje skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Iš 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokolo Nr. 1.4-42 ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. 1.9-S0822 turinio matyti, jog atsakovo Prezidiumas pareiškėjo auditoriaus vardą ir auditoriaus pažymėjimo galiojimą panaikino remdamasis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi.

Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2015 m. liepos 30 d. nutarimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad auditorius netenka auditoriaus vardo Auditorių rūmų sprendimu:

1) šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu atveju (auditoriams gali būti paskirta drausminė nuobauda panaikinti auditoriaus vardą);

2) auditoriui pakartotinai neišlaikius šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto (nurodytų) egzamino (egzaminų) ilgiau kaip per 3 metus nuo tokio nurodymo davimo dienos;

3) auditoriui per šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nepateikus Auditorių rūmams teisingų ir (arba) šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytam auditorių sąrašui tvarkyti reikalingų duomenų;

4) auditoriui per šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (Auditorių rūmai, sustabdę auditoriaus pažymėjimo galiojimą kuriuo nors iš šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytu pagrindu, nustato terminą, 4 punkte nurodytu pagrindu – suderintą su Įstaiga, reikalingiems ir (arba) teisingiems duomenims pateikti arba sąlygoms sudaryti) nustatytą terminą nesudarius sąlygų atlikti šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytos atlikto audito kokybės peržiūros ir (arba) šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo;

5) rašytiniu auditoriaus prašymu;

6) po auditoriaus vardo suteikimo paaiškėjus aplinkybėms, kurias žinant auditoriaus vardas nebūtų suteiktas;

7) jeigu auditorius nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo;

8) auditorių pašalinus iš Auditorių rūmų narių.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Auditorių rūmai įstatymų leidėjo valia turi teisę, o kartu ir pareigą priimti sprendimą dėl auditoriaus vardo netekimo bei panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą, nustačius bent vieną iš 8 atvejų. Pavyzdžiui, pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 38 straipsnio 2 dalies 4 punktą skiriama griežčiausia drausminė nuobauda – auditoriaus vardo panaikinimas. Kitais atvejais auditoriaus vardas panaikinamas paties auditoriaus rašytiniu prašymu (Audito įstatymo 14 str. 1 d. 5 p.), o dar kitais atvejais reikalinga ir teisei priešinga veika - nepateikus Auditorių rūmams teisingų ir (arba) šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytam auditorių sąrašui tvarkyti reikalingų duomenų (14 str. 1 d. 3 p.), auditoriui per šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (Auditorių rūmai, sustabdę auditoriaus pažymėjimo galiojimą kuriuo nors iš šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytu pagrindu, nustato terminą, 4 punkte nurodytu pagrindu – suderintą su Įstaiga, reikalingiems ir (arba) teisingiems duomenims pateikti arba sąlygoms sudaryti) nustatytą terminą nesudarius sąlygų atlikti šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytos atlikto audito kokybės peržiūros ir (arba) šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo (14 str. 1 d. 4 p. – ši teisės norma ir pritaikyta pareiškėjui panaikinant auditoriaus vardą). O tai reiškia, kad pastaraisiais dviem atvejais reikalinga nustatyti faktines aplinkybes, kurios patektų į Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų taikymo sritis, kas lemtų teisinio poveikio priemonės taikymą – auditoriaus vardo panaikinimą Auditorių rūmų sprendimu.

2015 m. liepos 30 d. įvykusio žodinio posėdžio metu Lietuvos auditorių rūmai, atsižvelgdami į tai, kad auditorius A. K. (A. K.) per du mėnesius nuo Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus A. K. (A. K.) auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarė sąlygų Audito ir apskaitos tarnybai atlikti audito tyrimą, vadovaujantis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, panaikino A. K. (A. K.) auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą. Taigi Auditorių rūmai, jų nuomone, nustatę įstatymų leidėjo reikalaujamą faktinę aplinkybę pritaikė aptariamą teisinį kvalifikavimą, dėl kurio, esant poreikiui, būtų pasisakyta vėliau, nes pirmiausia būtina atsakyti, ar nebuvo pažeista teisinio poveikio priemonės taikymo procedūra. Juk drausminės atsakomybės, kaip ir bet kurios kitos teisinės atsakomybės, atsižvelgiant į šios teisinės kategorijos prigimtį ir pobūdį, taikymas lemia asmens teisinio statuso (teisių ir pareigų turinio ir apimties) pasikeitimą. Taikant teisinę atsakomybę ir teisinio poveikio priemones, gali būti suvaržoma ar prarandama galimybė įgyvendinti tam tikras subjektines asmens teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstines teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje A-2479-261/2016).

Audito įstatyme nėra numatyta auditoriaus vardo panaikinimo procedūra. Audito įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje tik pažymėta, kad asmeniui, davusiam auditoriaus priesaiką ir ją pasirašiusiam, suteikiamas auditoriaus vardas, išduodamas auditoriaus pažymėjimas ir jis įtraukiamas į šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytą auditorių sąrašą. O auditoriaus pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo, atnaujinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką nustato Auditorių rūmai, raštu suderinę su Įstaiga.

Auditorių rūmų statuto 38 punkte pasisakyta, kad Lietuvos auditorių rūmų (toliau – ir LAR) prezidiumo sprendimai priimami LAR prezidiumo posėdžiuose LAR prezidiumo narių paprasta balsų dauguma, kiekvienam nariui turint po vieną balsą, t. y. sprendimas laikomas priimtu, kai balsavimo metu už jį gauta daugiau balsų „už“ negu „prieš“ (išskyrus šio Statuto 51 ir 53 punktus, tuo atveju reikia daugiau kaip 1/2 LAR prezidiumo narių pritarimo). Balsavimo teisė negali būti perduota. Balsams pasidalijus po lygiai, priimamas tas sprendimas, už kurį balsavo LAR prezidentas, o jam nedalyvaujant – lemia LAR viceprezidento balsas. LAR prezidiumo sprendimai yra teisėti, jeigu LAR prezidiumo posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė LAR prezidiumo narių. LAR prezidiumo sprendimai priimami atviru balsavimu, išskyrus kai LAR prezidiumas nusprendžia balsuoti slaptai. Daugiau Auditorių rūmų statute apie procedūrines taisykles, sprendžiant tarp kitų klausimų ir auditoriaus vardo panaikinimo klausimą, neužsimenama.

Kiek detalesnis posėdžių reguliavimas įtvirtintas Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo darbo reglamente, kurio 18 punkte pasisakyta, kad LAR prezidiumo sprendimai įforminami nutarimais. Nutarimus pagal savo kompetenciją LAR prezidiumas priima LAR prezidiumo posėdžiuose, kurie rengiami ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. LAR prezidiumo posėdžiai gali vykti ir elektroniniu paštu. Tame paties akto 32 punkte pasisakyta, jog kiekvieno LAR prezidiumo posėdžio darbotvarkės klausimo svarstymas ir nutarimo priėmimas vyksta tokia tvarka: išklausomas klausimą siūliusio asmens pranešimas (pateikiama klausimo esmė, motyvai ir nutarimo projektas - 32.1); LAR prezidiumo nariai ir kiti LAR prezidiumo posėdyje dalyvaujantys asmenys pranešėjui gali užduoti klausimus, pareikšti savo nuomonę, pateikti kitokius nutarimo projektus (32.2); balsuojama dėl pateiktų nutarimų projektų (32.3).

Pagal 2015 m. liepos 30 d. posėdžio protokolą negalima spręsti, kas pristatė klausimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo A. K. (A. K.). Tačiau šiuo atveju teisiškai labiau svarbus kitas momentas – asmuo, kuriam taikoma poveikio priemonė posėdyje nedalyvavo, per kitą asmenį buvo pateikęs prašymą LAR prezidiumo posėdį atidėti, bet į tai nebuvo atsižvelgta.

Teisėjų kolegija nori pažymėti, kad teisinis vienetas, sprendžiant klausimą dėl teisinio poveikio priemonės, kuri pagal savo esmę yra baudžiamojo poveikio (atimama teisė užsiimti auditoriaus veikla), neabejotinai turi garantuoti asmeniui esmines procesines garantijas, turinčias užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą. Toks asmuo turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, be to, turi teisę būti išklausytas dėl jam reiškiamų kaltinimų (turėti galimybę teikti savo paaiškinimus dėl jam pateiktų kaltinimų), ir, tik suteikus šias procesines garantijas, institucija galėtų priimti sprendimą dėl konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių taikymo asmeniui.

Šioje vietoje atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas. Pagal Konvencijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri apima teisę būti skubiai ir išsamiai informuotam apie jam pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. EŽTT Didžioji Kolegija byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją išaiškino, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo „pagrindą“, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisingą šių veiksmų kvalifikavimą (kaltinimo pobūdį). Ši informacija turi būti išsami. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą turi būti vertinama, atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasiruošti gynybai. Be to, minėtos a punkte įtvirtintos teisės apimtis turi būti įvertinta remiantis bendresne teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (žr. EŽTT 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją).

Galimybė išreikšti savo poziciją asmeniui, kuriam yra taikoma teisinio poveikio priemonė, įtvirtinta ir Gero administravimo kodekse, patvirtintame 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), kur 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio   8 d. sprendimas byloje Nr. A756-686/2010).

Šiuo konkrečiu atveju, prieš priimant administracinį sprendimą, tokia galimybė, kaip jau buvo minėta, nebuvo suteikta – pažeistas ir gero administravimo principas, kurio pažeidimas nagrinėjamu atveju lėmė ir tai, kad viešojo administravimo subjektas iš principo neišnagrinėjo jokių aplinkybių, kurias nagrinėjamu atveju buvo būtina nagrinėti.

Teisės būti išklausytam nepaisymas – esminis administracinės procedūros pažeidimas, turėjęs nulemti 2015 m. liepos 30 d. nutarimo panaikinimą.

Nustačius šią aplinkybę, kiti apeliacinio skundo argumentai nebenagrinėti. Papildomai būtų galima tik pabrėžti, kad 2015 m. liepos 30 d. nutarime iš esmės nėra ir faktinės situacijos išdėstymo (tos aplinkybės, kurios nurodytos, kaip aiškios institucijai, turi būti ir išdėstytos, kad jas galėtų žinoti asmuo, kuriam taikoma poveikio priemonė, o ginčui persikėlus į teismą, tas aplinkybes galėtų žinoti ir patikrinti teismas; be to, LAR prezidiumas neįvardijo teisinio pagrindo, suponuojančio jam teisę, kaip teisiniam vienetui, priimti tokio pobūdžio nutarimą), o tai nesuderinama su VAĮ 8 straipsnio reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, ir tai yra pagrindas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 str.; žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. A-3271-602/2016). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo A. K. (A. K.) skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

A. K. (A. K.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokolinį  nutarimą Nr. 1.4-42, kuriuo buvo panaikintas A. K. (A. K.) auditoriaus vardas ir auditoriaus pažymėjimo galiojimas.

Sprendimas neskundžiamas.