Civilinė byla Nr. e2A-557-601/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05806-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.2; 2.4.2.6; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 31 d.

Kaunas

         Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,

         teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių D. I. ir L. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojimo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis.

         Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovės patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti F. Ž., mirusios (duomenys neskelbtini), teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su D. I. 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su L. B. 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis.

2.       Ieškovės nurodė, 1982 m. liepos 15 d. Kauno miesto Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduoto orderio Nr. B 003935 pagrindu jų motinai F. Ž. (kartu - ir joms) buvo suteikta teisė apsigyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaunas. Šiuo metu minėtas butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Tačiau dar 1992 m. spalio 16 d. F. Ž. pateikė Kauno miesto valdybai pareiškimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, privatizavimo. Kartu buvo pateiktas F. Ž. ir tuo metu pilnamete buvusios dukros, t. y. L. B. (tuo metu – Ž.) susitarimas dėl buto pirkimo, taip pat visi kiti reikalingi dokumentai. Iš to seka, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, privatizavimo procedūra buvo pradėta laiku, t.y. laiku buvo pateiktas prašymas, atliktas buto įkainavimas, ir t.t. Visus veiksmus, reikalingus privatizuoti butą, atliko jų motina F. Ž., kuri 2016 m. užsiminė, kad buvo pradėjusi buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo procedūrą, buvo užpildžiusi visus būtinus ir reikiamus dokumentus, tik laukė kada bus pakviesta pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau jokio kvietimo pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties ji nebuvo gavusi. F. Ž. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovės laiko, kad jos, kaip mirusios F. Ž. įstatyminės įpėdinės, yra įgijusios teisę užbaigti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, privatizavimo procedūrą. F. Ž. buvo tinkamas subjektas, galintis privatizuoti butą, ginčo butas atitinka privatizuojamų objektų požymius. Jų motina atliko visus veiksmus, reikalingus privatizuoti butą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau dėl kompetentingų institucijų neveikimo, teisė privatizuoti butą nebuvo įgyvendinta.

3.       Atsakovė nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas, nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nėra ginčo, kad teisė F. Ž. apsigyventi minėtame bute buvo suteikta 1982-07-15 orderiu Nr. B 003935. Ieškovių motina F. Ž. 1992 m. kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau byloje nėra pateikia įrodymų, patvirtinančių, kad ji su savo šeimos nariais, t.y. ieškovėmis, buvo sudariusi notariškai patvirtintą susitarimą privatizuoti butą. Toks susitarimas buvo sudarytas tik su L. B., tačiau pastaroji vėliau išvyko ir ginčo bute nebegyveno. Todėl toks susitarimas turėjo būti sudarytas su D. I., šiai tapus pilnamete. Iš to seka, kad ieškovių motina F. Ž. bei L. B., o nuo 1997-10-12 ir D. I., neatliko visų privalomų veiksmų tam, kad būtų galima tęsti ginčo buto privatizavimo procedūrą pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą. Nei ieškovių motina F. Ž. nuo pareiškimo pateikimo momento (1992-10-16), nei ieškovė L. B., nei ieškovė D. I. nuo 1997 m. spalio 12 d., tapusi pilnamete, visiškai nesirūpino teisės privatizuoti butą įgyvendinimu. Po Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, F. Ž. 1999 m. gegužės 20 d. pasirašė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, todėl yra akivaizdu, kad ji žinojo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, jai nuosavybės teise nepriklauso. Pažymėtina ir tai, kad Kauno miesto savivaldybėje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovės ar jų motina kada nors nuo 1992 m. spalio 16 d., kuomet F. Ž. pateikė pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo, iki kreipimosi į teismą su pradiniu ieškiniu dienos, būtų pateikusios atsakovui kokį nors paklausimą, skundą, prašymą ar reikalavimą dėl buto privatizavimo, dėl privatizavimo procedūrų tariamo vilkinimo. Tai neginčijamai įrodo, jog tiek ieškovių motina F. Ž., tiek ir pačios ieškovės (jos dukros), visą laiką laikė save ginčo buto nuomininkėmis ir jokiomis priemonėmis nesiekė įgyti nuomojamo turto savo asmeninės nuosavybės teise nepateisinamai ilgą laiką. Be to, ieškovės yra praleidusios ir ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti. Pradinį ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių ieškovė D. I. pareiškė 2019 m. balandžio 3 d., o L. B. dar vėliau. Nuo 1998 m. liepos 1 d. (kuomet nustojo galioti Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas) iki pradinio ieškinio pateikimo dienos, nei ieškovių motina F. Ž., nei pačios ieškovės, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos. Todėl ieškovų pareikštiems reikalavimams turi būti taikomas bendrasis 10 m. ieškinio senaties terminas, o jų patikslintas ieškinys atmestas ir šiuo savarankišku pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo numatyta, jog pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovių motina - F. Ž., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, su savo šeimos nariais (dukromis (ieškovėmis) - D. I. ir L. B.), gyveno nuo 1982-07-15 (tai liudija F. Ž. 1982-07-15 išduotas Kauno miesto Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderis Nr. B 003935). Iš to seka, kad F. Ž. buvo tinkamas subjektas, galintis privatizuoti gyvenamąją patalpą, kurioje faktiškai gyveno nuo 1982 m. liepos 15 d..

5.       Rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtino, kad F. Ž. dar 1992 m. pradėjo buto, kuriame faktiškai gyveno ir juo naudojosi nuo 1982-07-15, privatizavimo procesą:

- F. Ž. dar 1992-10-16 kreipėsi su pareiškimu į Kauno miesto valdybą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 5 punktas);

- prie pareiškimo F. Ž. pridėjo privalomą dokumentą - susitarimą sudarytą su pilnamečiu šeimos nariu - L. B. (tuo metu – Ž.), dėl to, kas taps perkamo buto savininku (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 18 punktas). Atmestini atsakovės Kauno miesto savivaldybės argumentai, kad vėliau toks susitarimas turėjo būti sudarytas su kitu šeimos nariu - D. I. (anksčiau – Ž.), jai tapus pilnamete, nes L. B. buvo išvykusi gyventi į Rusiją. Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą susitarimas kieno vardu bus perkamas butas buvo pateikiamas privalomai kartu su prašymu dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 5 punktas). Kadangi prašymas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo Kauno miesto valdybai buvo pateiktas 1992-10-16, todėl yra akivaizdu, kad tokį susitarimą galėjo sudaryti tik F. Ž. ir L. B. (tuo metu – Ž.), nes D. I. (tuo metu – Ž.) buvo nepilnametė. Toks susitarimas buvo sudarytas ir galiojo net L. B. vėliau laikinai išvykus gyventi kitur, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 18 punktas numatė, kad susitarimą dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku sudaro ir laikinai išvykusieji šeimos nariai;

- privatizavimo proceso metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo inventorizuotas, t. y. 1992-10-16 F. Ž. pateikė Kauno TTI biuro viršininkui užsakymą skubiai inventorizuoti ketinamą privatizuoti gyvenamąją patalpą, ko pasėkoje 1992-11-06 buvo sudaryta ir patikrinta buto techninės apskaitos byla (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 6 punktas);

- pateiktas gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas Nr. 46464 liudija, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įkainotas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 7-11 punktai).

6.       F. Ž. atliko visus, jai (kaip pirkėjai) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintoje Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkoje nustatytus veiksmus. Toliau turėjo vykti procedūros numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 19 punkte ir 20 punkte, t. y. butų privatizavimą vykdžiusi institucija - Kauno miesto valdyba - privalėjo parengti buto pirkimo-pardavimo sutartį ir organizuoti jos pasirašymą notarinėje kontoroje. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie liudytų, kad tuometinė Kauno miesto valdyba parengė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkimo-pardavimo sutartį, parengė kitus būtinus dokumentus, organizavo tokios pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą notarinėje kontoroje, kvietė F. Ž. ten atvykti pasirašyti tokios sutarties.

7.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad F. Ž. galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Teismo vertinimu, šios privatizavimo teisės F. Ž. negalėjo įgyvendinti ne dėl savo kaltės, o dėl tuometinio Kauno miesto valdybos atsakingų asmenų tinkamo neveikimo. Faktas, kad 1999 m. gegužės 20 d. sudarytos Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutarties pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo išnuomotas F. Ž., nepaneigia jos teisių pažeidimo. Atsakovės Kauno miesto savivaldybės (anksčiau - Kauno miesto valdybos) žinioje buvo visi su ginčo buto privatizavimu susiję dokumentai, dėl ko atsakovei aiškiai buvo (turėjo būti) žinoma, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo procesas nėra užbaigtas. Nepaisant to, atsakovė Kauno miesto savivaldybė su F. Ž., kuriai visos su buto privatizavimu susijusios procedūros nebuvo ir negalėjo būti gerai žinomos, sudarė nuomos sutartį vietoje to, kad tinkamai užbaigtų laiku pradėtą ginčo buto privatizavimo procesą.

8.       Atsakovės prašymą, ieškovių pareikštiems reikalavimams, taikyti ieškinio senaties terminą, teismas laikė nepagrįstu. Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad F. Ž., galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui (t. y. dar 1992 m.) įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ir atliko visus jai priklausančius veiksmus tokiam tikslui pasiekti. Visiškai ir galutinai tokios teisės ieškovė realizuoti negalėjo dėl aplaidaus ir nerūpestingo atsakingų Kauno miesto savivaldybės (tuo metu - Kauno miesto valdybos) pareigūnų elgesio - būtent pastarieji tinkamai ir savalaikiai nevykdė jiems priskirtos pareigos organizuoti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ir pasirašymą, o vėliau apskritai vengė užbaigti laiku (dar 1992 m.) pradėtas buto privatizavimo procedūras, nors kaip jau buvo konstatuota anksčiau, Kauno miesto savivaldybės (tuo metu - Kauno miesto valdybos) žinioje visą laiką buvo visi su ginčo buto privatizavimu susiję dokumentais, kurie teismui buvo pateikti 2019 m. lapkričio 27 d. Pažymėjo ir tai, kad asmens teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo nuostatas įgyvendinimas priklausė ne tik nuo jo, bet ir nuo institucijos, kurios balanse buvo privatizuojamos gyvenamosios patalpos. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui F. Ž. įgytos (vėliau ieškovių - D. I. ir L. B. paveldėtos) subjektinės teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą pažeidimas tęsėsi nuo pat 1992 m. iki šiol. Lietuvos Respublikos CK 1.127 straipsnio 5 dalis numato, jog jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (pvz. asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tokių veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kadangi F. Ž. (pradžioje) ir ieškovių (šiuo metu) teisių pažeidimas yra tęstinis ir trunka jau daugiau kaip 27 m., taikyti ieškinio senaties terminą patikslintu ieškiniu pareikštiems reikalavimams, nėra jokio pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti 2019 m. gruodžio 18 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-l1606-950/2019 ir priimti naują sprendimą - ieškovių patikslintą ieškinį atmesti.

9.1. Apeliantė Kauno miesto savivaldybė nesutinka su teismo sprendimu, mano, kad jis nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyviosioms teisės normoms bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, taip pat priimtas pirmos instancijos teismui netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad F. Ž. atliko visus, jai (kaip pirkėjai) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintoje Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkoje nustatytus veiksmus, o privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta ne dėl ieškovės, o dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės (tuo metu - Kauno miesto valdybos) aplaidaus ir nerūpestingo atsakingų pareigūnų elgesio;

9.2. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į L. B. šioje byloje pateiktą atsiliepimą būnant trečiuoju asmeniu, kuriame ji nurodė, kad 1992-10-16 Butų privatizavimo tarnyboje tarp jos mamos F. Ž. ir jos L. B. (Ž.) buvo sudarytas susitarimas dėl buto pirkimo. L. B. savo atsiliepime taip pat nurodė, kad po minėto susitarimo ji ištekėjo ir išvyko gyventi į Rusijos Federaciją. Taigi, vadovaujantis LR Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostata, ieškovė L. B. prarado teise pirkti ginčo butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, kadangi ji negyveno nuolat Lietuvos Respublikoje bei ištekėjusi ir išvykusi į Rusijos Federaciją nustojo būti F. Ž. šeimos nare. Tai reiškia, jog galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui nebuvo esminės privatizavimo sąlygos - ieškovė L. Ž. nebuvo subjektas, kuriam įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti butą. Taigi, pirmos instancijos teismas, nepagrįstai įpareigojo Kauno miesto savivaldybę sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį su L. B.;

9.3. Ieškovė D. I. 1997 m. spalio 12 d., t. y. dar galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, tapo pilnamete. Taigi, teisė privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą jai atsirado ne po jos motinos mirties (duomenys neskelbtini), o dar 1997-10-12. Taigi, L. B. išvykus iš Lietuvos Respublikos bei D. I. tapus pilnamete, notariškai patvirtintas susitarimas dėl buto pirkimo turėjo būti sudarytas tarp F. Ž. ir D. I.. Tačiau toks notariškai patvirtintas susitarimas Kauno miesto valdybai nebuvo pateiktas, kas akivaizdžiai paneigia pirmos instancijos teismo padarytą išvadą, jog F. Ž. ir ieškovės atliko visus būtinus veiksmus ginčo butą įsigyti;

9.4. F. Ž. pateikė klaidingai parengtą 1992-11-06 Buto techninės apskaitos bylą (kadastriniai matavimai buvo atlikti ne 15 buto, o 25 buto, kuris yra 4 aukšte, 3 kambarių bei 58,66 kv. m ploto), todėl Kauno miesto valdyba negalėjo tęsti ginčo buto privatizavimo. Kadastriniai duomenys nebuvo įregistruoti. F. Ž. bei ieškovės, gyvendamos 5 aukšte, 2 kambarių bute, negalėjo nesuprasti, jog tolesnis ginčo buto privatizavimas nesant tinkamai atliktų kadastrinių matavimų negalėjo būti tęsiamas;

9.5. Kaip matyti iš byloje esančio Įkainojimo akto, F. Ž. neatvyko susipažinti su parengtu įkainojimo aktu, kas akivaizdžiai paneigia ieškovių teiginius, kad ji ne kartą kreipėsi nurodytais telefonais ir į savivaldybę dėl buto privatizavimo, F. Ž. taip pat nesumokėjo likusio 392 rub. mokesčio už dokumentų ruošimą, 91 rub. valstybinio mokesčio, prieš sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį nesumokėjo nei visos buto pirkimo kainos 18 155 rub., nei 1 107 rub. pradinio įnašo. Taigi, pirmos instancijos teismas ginčijame sprendime nepagrįstai nusprendė, kad F. Ž. atliko visus, jai (kaip pirkėjai) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintoje Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkoje nustatytus veiksmus ir kad butų privatizavimą vykdžiusi institucija - Kauno miesto valdyba - privalėjo parengti buto pirkimo-pardavimo sutartį ir organizuoti jos pasirašymą notarinėje kontoroje. Priešingai, F. Ž. nesumokėjus visų mokesčiu už dokumentu ruošimą bei nesumokėjus už buto pirkimą, remiantis Tvarkos 12 punkto nuostatomis, Kauno miesto valdyba negalėjo tęsti ginčo buto pardavimo procedūrų;

9.6. Pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kad nei ieškovių motina F. Ž. nuo pareiškimo pateikimo 1992-10-16, nei ieškovė D. I. nuo 1997-10-12 tapusi pilnamete, nei L. B. visiškai nesirūpino savo subjektinės teisės privatizuoti butą įgyvendinimu, o po LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos (iki 1998-07-01), F. Ž. 1999 m. gegužės 20 d. pasirašė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, todėl akivaizdu, kad jos žinojo, jog ginčo butas joms nuosavybės teise nepriklauso, pačios nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų tinkamai įgyvendinta privatizavimo procedūra lengvatine tvarka, žinodamos, kad ginčo butas yra neprivatizuotas. Taigi teismas nepagrįstai netaikė 10 metų ieškinio senaties termino, kas yra savarankišku pagrindu ieškinį atmesti.

10. Atsiliepimu ieškovės prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:

10.1. apeliantės argumentai, kad ieškovė L. B. nėra buto privatizavimo subjektas, yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. LR Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. 1992-10-16 Butų privatizavimo tarnyboje tarp F. Ž. ir L. B. (Ž.) buvo sudarytas susitarimas dėl buto pirkimo.  L. B. iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininko šeimos narys, todėl galima konstatuoti, kad aukščiau nurodytas atsakovo argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi L. B. po 1992-10-16 trumpam išvykusi iš Lietuvos Respublikos neprarado teisės pirkti ginčo butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą;

10.2. privatizavimo proceso metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo inventorizuotas, t. y. 1992-10-16 F. Ž. pateikė Kauno TTI biuro viršininkui užsakymą skubiai inventorizuoti ketinamą privatizuoti gyvenamąją patalpą, ko pasėkoje 1992-11-06 buvo sudaryta ir patikrinta buto techninės apskaitos byla (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 6 punktas). Apie tai, kad buto techninės apskaitos byloje yra klaidų ir šias klaidas yra būtina ištaisyti, F. Ž. nebuvo informuota;

10.3. buto įkainavimo aktas Nr. 46464, patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įkainotas. Jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad F. Ž. butų informuota apie tokio akto parengimą bei pareigą atvykti susipažinti su parengtu įkainojimo aktu, apeliantė nepateikė. F. Ž. atliko visus, jai (kaip pirkėjai) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintoje Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkoje nustatytus veiksmus, tačiau apeliantė neatliko savo pareigų susijusių su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu;

10.4. pirmos instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino, teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Apeliantė turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butą įgyvendinimą, tačiau to nepadarė, todėl ieškovių atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuotinas nuo 2016 m. gegužės 6 d., kai ieškovė raštu buvo informuota apie negalėjimą privatizuoti butą. Iš šio rašto turinio tapo aišku, kad butą galima privatizuoti, išperkant jį rinkos kaina.

         Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

12. Ginčo esmė, - ar F. Ž. (ieškovių motina) įgyvendino savo teisę, lengvatinėmis sąlygomis, privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau - ginčo butas).

13. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad: 1) F. Ž. neatliko visų jai priklausančių veiksmų, dėl ko ji neįgijo teisės privatizuoti butą pagal iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusį LR Butų privatizavimo įstatymą; 2) yra praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad sprendžiant, ar asmuo turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: 1) kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 2) kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 3) kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).

15. Nustatyta, kad byloje nėra ginčo, kad F. Ž. (ieškovių motina) buvo tinkamas subjektas, galintis privatizuoti gyvenamąją patalpą ((duomenys neskelbtini), Kaune), kurioje faktiškai gyveno nuo 1982 m. liepos 15 d. 1992 m. spalio 16 d. F. Ž. kreipėsi su pareiškimu į Kauno miesto valdybą dėl buto privatizavimo, prie pareiškimo pridėjo susitarimą su pilnamečiu šeimos nariu (ieškove L. B.), kas taps buto savininku. 1992 m. spalio 16 d. F. Ž. pateikė Kauno TTI biuro viršininkui užsakymą inventorizuoti ketinamą inventorizuoti butą. 1992 m. sudarytas buto įkainavimo aktas (duomenų, kad F. Ž. būtų susipažinusi su juo nėra). 1999 m. gegužės 20 d. tarp F. Ž. ir apeliantės (tuo metu Kauno savivaldybės įmonės "Santakos butų ūkis") buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, pagal kurią nuomininkei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo suteiktas ginčo butas, už kurį nuomininkė įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. 2016 m. balandžio 12 d. F. Ž. pateikė apeliantei prašymą pirkti ginčo butą, į kurį buvo atsakyta 2016 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 60-6-382, nurodant, jog ginčo butas bus parduodamas už rinkos kainą.

16. Ieškovės savo teisių pažeidimą sieja su tuo, jog jų motinai (F. Ž.) 1992 m. atlikus veiksmus, reikalingus ginčo buto privatizavimui pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, apeliantė neatliko savo pareigų, įgyvendinant ginčo buto privatizavimo procedūras. Kadangi apeliantė prašo ginčo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, spręsti, ar buvo realiai pažeistos ieškovių (jų motinos) teisės, siekiant privatizuoti ginčo butą, galima tik tuomet, kai bus nustatyta, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas.

17. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus. Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019).  

18. Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

20. Teisminėje praktikoje, bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, pripažįstama, jog asmuo apie savo teisės privatizuoti butą pažeidimą turi suvokti, kai jam buvo pasiūlyta pasirašyti buto nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e2A-595-638/2018). Taip pat teisminėje praktikoje paprastai pripažįstama, jog asmuo yra praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą, jeigu jis itin ilgą laiką nesidomi privatizavimo procesu ir nesiima priemonių savo galimai pažeistas teises ginti (Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1271-773/2017, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-711-614/2018).

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad F. Ž., 1992 metais pradėjusi ginčo buto privatizavimo procesą (pateikė prašymą ir kt. dokumentus), iki 2016 m. balandžio 12 d. (kuomet pateikė apeliantei prašymą pirkti ginčo butą) neatliko jokių veiksmų, susijusių su privatizavimo procesu, t. y. 24 metus nesidomėjo privatizavimo procesu. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui (1998 m. liepos 1 d.), 1999 m. gegužės 20 d. tarp F. Ž. ir apeliantės buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, pagal kurią be kitų įsipareigojimų F. Ž. įsipareigojo už ginčo butą mokėti nuomos mokestį. Pažymėtina ir tai, kad F. Ž. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) nesiėmė jokių priemonių (neteikė ieškinio teismui ir pan.) ginti galimai pažeistas savo teises. Ieškovės ieškinį teismui pateikė tik 2019 m. balandžio 3 d., t. y. praėjus beveik 27 metams nuo galimo jų teisių pažeidimo (1992 m.) ir praėjus beveik 20 metų nuo to momento, kai ieškovės (jų motina) turėjo suvokti apie jų teisių pažeidimą (1999 m. gegužės 20 d.).

22. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui (1998 m. liepos 1 d.) ir sudarius 1999 m. gegužės 20 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, F. Ž. (ir ieškovės) turėjo suprasti, kad ginčo butas nėra privatizuotas ir, kad privatizavimo procesas jau nevyksta, o šalis sieja buto nuomos teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad sudarant ginčo nuomos sutartį, F. Ž. buvo 59 metai, su ja gyveno ieškovės, duomenų, kad jos buvo kaip nors suklaidintos dėl ginčo buto privatizavimo, byloje nėra. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog 10 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas ir nepagrįstai jo netaikė.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas (ieškinys galėjo būti pareikštas iki 2009 m. gegužės 20 d.) bei praleistas itin ilgą laiką (10 metų), todėl tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas, nutrauktas, ar, kad yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.

24. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovių ieškinį, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis) bei teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą (CK 1.124 straipsnis, 1.127 straipsnis). Todėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Valstybė šioje byloje patyrė 13,23 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, bei 75 Eur išlaidas, susijusias su nesumokėtu žyminiu mokesčiu už apeliacinį skundą (apeliantė yra atleista nuo šio mokesčio mokėjimo), todėl apeliacinį skundą tenkinus (ieškinį atmetus), šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovių (CPK 96 straipsnis).

         Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

         Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. 

         Priteisti valstybei iš ieškovių D. I., a. k. (duomenys neskelbtini), ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini), po 44,12 Eur (keturiasdešimt keturis eurus 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurios mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

         Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.