Civilinė byla Nr. 2A-371-302/2014

                             Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00415-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 27.7.; 44.2.4.; 121.; 121.18. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Auksinė vaivorykštė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Auksinė vaivorykštė“ ieškinį atsakovams A. V. ir J. V. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

              I.              Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Auksinė vaivorykštė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės A. V. 2 845,52 Lt sumą ieškovo naudai, priteisti iš atsakovo J. V. 5 455,85 Lt sumą ieškovo naudai, priteisti iš atsakovų 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai. Nurodė, kad 2012-04-18 Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Auksinė vaivorykštė"  iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad su UAB „Auksinė vaivorykštė" banke Swedbank sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) yra susijusios banko kortelės, t. y. kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (kortelės savininkė A. V.) ir kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (kortelės savininkas J. V.). Remiantis UAB „Auksinė vaivorykštė" banko išrašu, laikotarpiu nuo 2010-01-13 iki 2010-06-17 pagal nurodytas banko korteles buvo išimti grynieji pinigai, kurių suma lygi 8 473,83 Lt. Iš kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. išėmė 2 845,52 Lt sumą, iš kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) J. V. išėmė 5 455,85 Lt sumą. Atsakovė nuo 2010-01-13 iki 2010-06-17 d. ėjo UAB „Auksinė vaivorykštė " direktorės pareigas, o atsakovas buvo UAB „Auksinė vaivorykštė " darbuotojas. Juridinio asmens vadovo santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis. Juridinio asmens valdymo organai, taip pat juridinio asmens vadovas turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui, t. y. pareigų veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.). Šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo atsakomybę . Taigi, juridinio asmens vadovas turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Atkreipė dėmesį, kad joks asmuo negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita, padarydamas šiam nuostolių. Kai turto įgijimo asmuo negali pagrįsti sandoriu ar teisės aktu, privalo grąžinti tą turtą tikrajam savininkui jo pareikalavimu. Tam, kad atsakovams kiltų civilinė atsakomybė, reikia nustatyti tokias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėti veiksniai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (nuostolių) bei kaltė. Pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymą už įmonės apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas. Vadinasi, įmonės vadovas-atsakovė- privalo rūpintis, kad įmonės grynieji pinigai būtų naudojami įmonės interesams ir kiekvienas grynųjų pinigų panaudojimas buvo pagrįstas buhalteriniais dokumentais, t. y. šiuo konkrečiu atveju atsakovės 2 845,52 Lt sumos išsigryninimas iš UAB „Auksinė vaivorykštė" sąskaitos turi būti pagrįstas atitinkamais dokumentais - kur minėta pinigų suma buvo panaudota. 2012-11-21 d. ieškovo atstovas su pranešimu Nr. 11-33 kreipėsi į atsakovę, prašydamas atsakovės pateikti informaciją, kokiu pagrindu laikotarpiu nuo 2010-01-13 iki 2010-06-17 d. iš įmonės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Swedbanke, buvo nusiimtos lėšos ir kokiais tikslais jos buvo panaudotos bei pateikti pagrindžiančius įrodymus. Atsakovė, atsakydama į 2012-11-21 pranešimą Nr. 11-33 nurodė, kad pardavusi UAB „Auksinė vaivorykštė" akcijas, todėl visus įmonės dokumentus, įskaitant buhalterinius, yra perdavusi paskutinei įmonės akcininkei ir dėl šios priežasties negalinti pateikti išimtų grynųjų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų. Ieškovas nurodė, kad įmonės turtas, dokumentacija administratoriui nebuvo perduoti, o tai, kad atsakovė visus įmonės dokumentus, įskaitant buhalterinius, yra perdavusi paskutinei įmonės akcininkei ir dėl šios priežasties negalinti pateikti išimtų grynųjų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, neeliminuoja jos pareigos pateikti įrodymus, kur buvo panaudoti išimti grynieji pinigai. Kadangi pinigai buvo išgryninti atsakovės vadovavimo metu, todėl už jų tinkamą panaudojimą įmonės reikmėms ir interesams buvo atsakinga atsakovė. Įmonės pinigus panaudojus kitiems nei minėti tikslai - konstatuotina, kad atsakovė nevykdė jai kaip įmonės vadovei priskirtų pareigų.

Atsakovas J. V. būdamas UAB „Auksinė vaivorykštė" darbuotojas, iš UAB „Auksinė vaivorykštė" sąskaitos su jam išduota kortele išėmė 5 455,85 Lt sumą. Kaip ir atsakovės neteisėtų veiksmų atvejų, taip ir atsakovo grynųjų pinigų išėmimas turi būti pagrįstas, t.y. kad paimtos lėšos buvo panaudotos įmonės interesais. Atsakovas atliko netesėtus veiksmus - be jokio teisinio pagrindo perėmė UAB „Auksinė vaivorykštė" priklausančias pinigines lėšas. Minėta, kad neteisėtų veiksmų konstatavimas suponuoja ir asmens kaltę, todėl laikytina, kad atsakovas yra kaltas dėl aukščiau nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimo. Atsakovai be teisinio pagrindo perėmė iš ieškovo 8 473,83 Lt sumą, todėl ši suma laikytina įmonei padaryta žala (nuostoliais) ir kurią privalo atlyginti atsakovai.

Atsakovai A. V. ir J. V. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2002-08-27 buvo įsteigta ir įregistruota Juridinių asmenų registre UAB „Auksinė vaivorykštė". Atsakovė A. V. buvo viena iš bendrovės steigėjų, taip pat vadovavo bendrovei nuo jos įsteigimo iki 2011-04-07. Bendrovės pagrindinė veikla buvo didmeninė ir mažmeninė prekybą zoo prekėmis, daugiausia dekoratyvinėmis akvariuminėmis žuvytėmis, jų auginimo reikmenimis, maistu ir pan. Prekės daugiausia būdavo įsigyjamos iš Lenkijos tiekėjų, paprastai specializuotoje zoo prekių prekyvietėje Lodzės mieste, pargabenamos į Lietuvą ir tuomet parduodamos Lietuvos įmonėms bei gyventojams. Bendrovės verslas buvo smulkusis atsakovų šeimos verslas, apyvartos buvo nedidelės, verslą vystyti sekėsi sunkiai, kadangi Lietuvos rinka yra gana maža. Kadangi verslas sekėsi sunkiai nuo pat įsteigimo, atsakovų šeimai teko nuolat į jį papildomai investuoti asmenines bei skolintas lėšas, bendrovės nuostolius dengti papildomais akcininkų įnašais. Atsakovams netgi teko, gavus paskolas iš banko, įkeisti vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą, siekiant finansuoti bendrovės apyvartines lėšas. Nepaisant atsakovų pastangų bei investicijų, bendrovės verslas išliko nuostolingas, todėl atsakovams tapus finansiškai nebepajėgiems šį verslą toliau finansuoti ir į jį investuoti, bendrovės akcijos 2011-04-07 buvo parduotos Latvijos verslininkei K. Č., kuri tapo naująja bendrovės direktore ir perėmė visus Bendrovės dokumentus bei turtą. Atsakovai tik vėliau sužinojo, kad 2012-05-02 įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

Pažymėjo, jog jie visas iš banko sąskaitos išimtas pinigines lėšas panaudojo išimtinai bendrovės interesais - atsiskaitymui už prekes su bendrovės tiekėjais Lenkijoje, taip pat smulkioms komandiruočių į Lenkiją išlaidoms kompensuoti, atsiskaitymui su bendrovės tiekėjais ir kitais kreditoriais. Įmonėje susiklostė tokia praktika, jog vienas įmonės darbuotojas (dažniausiai vykdavo atsakovas J. V. vienas ar kartu su atsakove) nuolat būdavo komandiruojamas į Lenkiją tam, kad parvežtų įmonės veiklai būtinos produkcijos. Tuo tikslu buvo atidaryta kreditinė sąskaitą AB Swedbanke Nr. (duomenys neskelbtini) bei išimtos kreditinės kortelės. Įmonės darbuotojui, kaskart vykstančiam į Lenkiją, būdavo perduodamos šios kortelės tam, kad jis galėtų Lenkijos teritorijoje išsiimti iš bankomato reikalingą komandiruotės išlaidoms bei prekių užpirkimui sumą ir tokiu būdu grynaisiais pinigais atsiskaityti už prekes su tiekėjais. Tokiu būdu buvo išvengiama neprotingai didelių tarptautinių banko pavedimų išlaidų, taip pat iš bankomato imant grynuosius pinigus (Lenkijos zlotus), bankas taikydavo palankesnius valiutų keitimo kursus, nei keičiant valiutos keityklose grynuosius pinigus. Visi duomenys, pagrindžiantys iš banko sąskaitos paimtų pinigų panaudojimą bendrovės veiklos tikslais, buvo užfiksuoti bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir šią informaciją bankroto administratorius turi, o atskaitingi asmenys, grįžę iš komandiruočių, pristatydavo į buhalteriją pinigų panaudojimą pagrindžiančius dokumentus (paprastai tai būdavo prekių įsigijimo iš Lenkijos tiekėjų „invoisai", kai kuriais atvejais papildomai buvo rašomi pinigų priėmimo kvitai, tačiau visais atvejais Lenkijos tiekėjai prekes išduodavo tik už jas atsiskaičius, jokių atidėtų mokėjimų šiuo atveju nebuvo). Šiuos dokumentus pristačius į buhalteriją, kaip to reikalauja buhalterinės apskaitos taisyklės, būdavo surašomos avanso apyskaitos, prie kurių būdavo pridedami visi pinigų panaudojimą pagrindžiantys dokumentai ir tokiu būdu apskaitoje užfiksuojamas atskaitingų asmenų „skolos" įmonei sumažėjimas, t.y. atsiskaitymas už atsiskaitytinai gautų lėšų panaudojimą. Atsakovai negali pateikti Bendrovei pateiktų avanso apyskaitų, kadangi visi Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti Bendrovę įsigijusiai ir jos vadove tapusiai Latvijos verslininkei, o pagal visuotinai praktikoje taikomas ir įprastas avanso apyskaitų formas jos yra surašomos vienu egzemplioriumi, kuris lieka bendrovėje, o avanso apyskaitą teikiančiam darbuotojui jokios „šaknelės" ar kvitai neišduodami. Vien dėl šios priežasties aiškiai nepagrįsta laikytina ieškovo ieškinyje dėstoma pozicija ir argumentai, kad atsakovams šiuo atveju tenka pareiga įrodyti, kur ir kam jie panaudojo iš Bendrovės banko sąskaitos paimtus grynuosius pinigus. Atsakovė A. V. nėra pažeidusi jokių savo fiduciarinių pareigų bendrovės atžvilgiu, bendrovė visuomet tinkamai vedė buhalterinę apskaitą, tvirtindavo ir teikdavo Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentus, skolino bendrovei savo asmenines lėšas, didino įstatinį kapitalą, netgi skolinosi iš banko įkeisdama vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą, kad galėtu suteikti paskolą Bendrovės apyvartinėms lėšoms. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, priimdamas sprendimą nurodė, jog atsakovų į bylą pateikti įrodymai patvirtina tas aplinkybes, jog ieškovo prašomos priteisti lėšos- 8 473,83 Lt laikotarpiu nuo 2010-01-15 iki 2010-06-14 buvo panaudotos prekių įsigijimui Lenkijoje bei iš dalies Lietuvoje, taip pat atsakovų vykimą į Lenkiją. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad dėl atsakovų kaltės patyrė žalą (nuostolius), todėl laikė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovai be teisinio pagrindo perėmė iš ieškovo prašomą priteisti sumą, ko pasėkoje atmetė ieškovo reikalavimus, kaip nepagrįstus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo sumažintas bendrovės turtas, pabloginta jo ūkinė-finansinė būklė, kad ieškovo nurodytos piniginių lėšų sumos buvo panaudotos ne įmonės veiklai, buvo atsakovų pasisavintos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį  skundą argumentai

Apeliantas BUAB „Auksinė vaivorykštė“ pateikė apeliacinį skundą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškinį tenkinti. Nurodo, kad atsakovai nepateikė į bylą avanso apyskaitos dokumentų, kurie pagrįstų išimtų piniginių lėšų panaudojimą, todėl 8 473,83 Lt pinigų sumą laikytina panaudota nepagrįstai neturtint tam teisinio pagrindo. Pažymi, kad dauguma atsakovų į bylą pateiktų įrodymų kilmė ir autentiškumas yra abejotini, kadangi kai kurie yra be parašų, pateiktų sąskaitų datos ir sumos neatitinka užfiksuotų atsakovų įvykdytų pinigų išėmimo datų ir sumų. Akivaizdu, jog atsakovai aiškindami nusiimtų grynųjų pinigų panaudojimą aiškiai painiojasi ir bando suklaidinti teismą. Apeliantas taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius gavo naujosios įmonės akcininkės ir vadovės Latvijos pilietės notariškai patvirtint liudijimą, kad jai nebuvo parduota UAB „Auksinė vaivorykštė“ ir ji nėra buvusi šios įmonės vadove ir negavo jokių įmonės dokumentų ar turto. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, 2013-04-03 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl atsakovų veiksmų buvo sumažintas įmonės turtas, be to, kad ieškovas neįrodė, jog dėl atsakovų kaltės patyrė žalą. Apelianto manymu, šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti ir pažymi, kad atsakovų paaiškinimai, jog jie grynųjų pinigų išėmimą patvirtinančius įrodymus perdavė Latvijos pilietei K. Č., yra paneigti pačios K. Č. parodymais. Apeliantas taip pat nurodo, jog šiuo atveju pareiga įrodyti pinigų panaudojimo teisėtumą kyla atsakovams ir būtent dėl jų veiksmų kilo žala įmonei.

Atsakovai A. V. ir J. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bendrovė visuomet tinkamai ir pagal visus reikalavimus tvarkė buhalterinę apskaitą, visi pirkimai bei pardavimai buvo vykdomi oficialiai, jokių neapskaitomų pirkimų ar pardavimų nebuvo ir negalėjo būti dėl pačios verslo specifikos. Visi grynųjų pinigų išėmimai iš banko sąskaitos taip pat buvo apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Atsakovė A. V. 2011-04-07 visas įmonės akcijas perdavė K. Č., kartu perduoti įmonės dokumentai bei turtas. Pabrėžia, kad nors atsakovai neturi tikslių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau dėjo visas pastangas surinkti visus įmanomus dokumentus iš įmonių, su kuriomis UAB „Auksinė vaivorykštė“ anksčiau bendradarbiavo. Atsakovų manymu, pats ieškovas neįrodė, jog nugryninti 8 473,83 Lt buvo panaudoti ne bendrovės interesams. Šiuo atveju, ieškovas abejoja atsakovų  pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų ir kitų dokumentų autentiškumu, tačiau atsakovai nesutinka su tokiais ieškovo teiginiais ir pažymi, jog atsakovų pateikti dokumentai yra lenkiški arba angliški, kuriems buvo atliktas vertimas, todėl akivaizdu, jog ant pateiktų vertimų nėra parašų, kadangi tai nėra originalūs dokumentai. Atsakovų manymu, ieškovo abejonės dėl pateiktų atsakovų dokumentų autentiškumo yra visiškai nepagrįstos ir niekaip nekonkretizuotos. Atsakovai taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog byloje esantis dokumentas, kuriuo ieškovas įrodinėja, kad K. Č. nėra gavusi jokių BUAB „Auksinė vaivorykštė“ dokumentų ir turto, yra niekinis, kadangi jis buvo išgautas neteisėtai, prievartos ir apgaulės būdu. Atsakovų teigimu, ieškovas norėdamas prisiteisti iš atsakovų tariamai patirtą žalą, turėjo įrodyti, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau jokių dokumentų nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl sumų priteisimo iš atsakovų laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo (apelianto) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.).

Vienas iš būtinų ieškinio elementų – ieškovo materialus teisinis reikalavimas atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), kuris leidžia individualizuoti ieškinį, apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytais ir ieškovo pasirinktais būdais apginti pažeistą teisę ar teisėtą interesą. Išanalizavus nagrinėjamos bylos ieškinio turinį, akivaizdu, kad apeliantas (ieškovas) pareiškė reikalavimą vienam iš atsakovų – įmonės vadovei – dėl žalos, įmonės patirtos jos vadovavimo laikotarpiu, kitam – dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytas lėšas (CK 6.327 str.). 

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei apeliacinio skundo motyvus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas  pagrįstai ieškinio netenkino, nors iš dalies su teismo sprendimo motyvais nesutinka.

Dėl reikalavimų A. V. kaip įmonės vadovei pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 2 845,52 Lt atmetė nurodydamas, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė žalą dėl atsakovės kaltės. 

Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.). Šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-509/2008, 3K-3-244/2009). Įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kad įmonė nepažeistų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų ir neprieštarautų visuomenės interesams.

Byloje nustatyta, kad atsakovė A. V. nuo 2002 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. ėjo įmonės direktoriaus pareigas, kurias nuo 2011 m. balandžio 12 d. perėmė K. Č. iki 2012-05-08, t.y. iki buvo iškelta bankroto byla  (b.l.41-42).  

Byloje ginčo nėra dėl aplinkybių, jog A. V. nuo 2010-01-13 iki 2010-06-17, t.y. tuo metu, kai ji ėjo direktorės pareigas, iš ieškovo sąskaitos išėmė 2 845,83 Lt turima kredito kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-19). Todėl pareiga įrodyti, kad šie pinigai buvo tinkamai panaudoti įmonės reikmėms ir interesais, tenka atsakovei  (CPK 178 str.).

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tačiau kaip nurodė ieškovas, šis reikalavimas nebuvo įvykdytas ir įmonės turtas, dokumentacija administratoriui nebuvo perduoti, o atsakovė šios aplinkybės neginčija ir tik nurodė, kad pardavus K. Č. UAB „Auksinė vaivorykštė“ akcijas ir pastarajai tapus vadove, atsakovė visus dokumentus perdavė naujai vadovei. Kaip matyti iš LR Juridinių asmenų registro duomenų (b.l. 41-45) nuo 2011-04-12 iki 2012-05-08 direktore įregistruota K. Č.. Šie duomenys viešame Juridinių asmenų registre yra nenuginčyti, galiojantys. Visi bendrovės buhalteriniai dokumentai K. Č. buvo perduoti 2011-04-07 dokumentų priėmimo-perdavimo aktu (b.l.46-59), taip pat perdavimo-priėmimo aktu perduotos sandėlio atsargos (trumpalaikis turtas) (b.l.60), pasirašytas kasos perdavimo aktas (b.l. 61). Pagal esamus nenuginčytus bylos duomenis atsakovė, kaip buvusi įmonės vadovė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų veiksmų negalėjo įvykdyti, nes bankroto iškėlimo metu ji nebuvo įmonės direktore. Nors apeliantas nurodo, kad visi minėti dokumentai dėl akcijų pardavimo bei įmonės dokumentų bei turto perdavimo K. Č. yra fiktyvūs, tačiau į bylą nėra pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių teismas galėtų daryti tokią išvadą. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į ieškovo pateiktą paliudijimo patvirtinimą  (b.l. 170-174), kuriame K. Č. yra nurodžiusi, kad nieko nežino apie UAB „Auksinė vaivorykštė“ įmonę Lietuvoje, niekada nebuvo jos savininkė ar vadovė. Į bylą yra pateiktas ir kitas K. Č. paliudijimas (b.l. 207-213), kuriame ji patvirtino įmonės „Auksinė vaivorykštė“ pirkimą ir jos skyrimą šios įmonės direktorės pareigoms. Esant tokiems skirtingiems, vienas kitą paneigiantiems paliudijimas, jais vadovautis ir daryti išvadą, kad akcijų pardavimas bei naujo vadovo paskyrimas yra fiktyvus nėra jokio pagrindo, tuo labiau kaip minėta, vieši registrų duomenys apie akcininkų ir vadovų pasikeitimą yra nenuginčyti. Tokiu būdu ieškovas nėra įrodęs, atsakovės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes nėra nustatyta atsakovės pareiga perduoti ieškovo bankroto administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie būtų įrodymas  apie tai, kad atsakovė grąžino įmonei lėšas.

Dėl reikalavimo A. V. ir J. V. pagal CK 6.242 straipsnį pagrįstumo.

Byloje ginčo nėra dėl aplinkybių, jog atsakovė A. V. nuo 2010-01-13 iki 2010-06-17, t.y. tuo metu, kai ji ėjo direktorės pareigas iš ieškovo sąskaitos išėmė 2 845,83 Lt turima kredito kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-19), o atsakovas tuo pačiu laikotarpiu turima kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.11) išėmė 5 455,85 Lt. Abi atsakovų turimos kortelės susijusios Swedbank banke esančia UAB „Auksinė vaivorykštė“ sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios pagal nurodytas banko korteles buvo viso išimta 8 473,83 Lt grynųjų pinigų. Iškėlus įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriui neperduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl administratorius neturi duomenų, kad atsakovai minėtas įmonės lėšas panaudojo įmonės reikmėms, taip pat neturi duomenų, kad būtų šias lėšas grąžinę įmonei, tokiu būdu nurodo, kad atsakovai turi grąžinti įmonei be teisėto pagrindo įgytas lėšas (CK 6.242 straipsnis).

Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai pateikė įrodymus, kurie teismui leido spręsti, kad nurodytas lėšas atsakovai panaudojo įmonės reikmėms. Kolegija sutinka su šiuo teismo sprendimo motyvu.

CK šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja santykius, atsirandančius dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Taigi įstatyme aptartos dvi skirtingos situacijos: turto gavimas be pagrindo (CK 6.237-6.241 straipsniai) ir nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis). Prievolės, atsirandančios dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, yra nesutartinės prievolės. CK 6.242 straipsnio taikymo esmė yra ta, kad prielaidas konstatuoti nepagrįstą, nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita ir atitinkamai prievolę atlyginti nuostolius asmeniui, kurio sąskaita praturtėta, sukuria ne faktas, kad išnyko teisinis turto įgijimo pagrindas, kaip būtų CK 6.237 straipsnio taikymo atveju, bet aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos. CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta, išskyrus tam tikras išimtis, nustatytas CK 6.241 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje CK 6.237 straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-593/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; ir kt.).

Atsakovai teigė, kad faktiškai jie iš įmonės sąskaitos paimtus pinigus panaudojo prekių pirkimui Lenkijoje, kad kreditinė sąskaita buvo atidaryta tam, kad vykstant komandiruotei į Lenkiją, būtų išimti grynieji pinigai iš kortelės ir būtų atsiskaityta už perkamas prekes, nes tarptautinių pavedimų įkainiai siekia iki 70 Lt. Šiems argumentams pagrįsti atsakovų yra pateikti iš Lenkijos bei Lietuvos įmonių gauti dokumentai : įmonės A. Z. PVM sąskaitos-faktūros, įmonės Dako-Art pinigų priėmimo kvitai, įmonės Badis kasos kvitas, Sum-Plast Eugeniusz Solski PVM sąskaitos-faktūros, Perplast Polska Sp.Zoo (pinigų priėmimo kvitas); Lietuvos įmonių IĮ Terra animalis pinigų priėmimo kvitas , Hipika pinigų priėmimo kvitas, Canis vita pinigų priėmimo kvitas (b.l. 85, 86, 87,112-143). Kolegija sutinka su teismo išvada, šie atsakovų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo atsakovai, o būtent: atsakovų vykimą į Lenkiją, kur išėmė grynųjų pinigų bei atsiskaitė už prekes Lenkijoje- Lodzės m. ar Varšuvoje. Atsakovų pirktos yra zooprekės, kuriomis prekiavo bankrutavusi įmonė. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad išimtų pinigų data ir prekių pirkimas nesutampa, taip pat nesutampa išimtų pinigų kiekis bei mokėta už prekes pinigų suma, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo reikalaujamų priteisti pinigų suma bei atsakovų pateiktuose įrodymuose už prekes sumokėta suma nėra mažesnė. Tai įrodo, kad atsakovai visus paimtus iš įmonės sąskaitos pinigus išleido prekių, kuriomis prekiavo įmonė, pirkimui, t.y. įmonės reikmėms. Tokiu būdu teismui nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovai be pagrindo praturtėjo ieškovo sąskaita, negrąžindami jam paimtas iš įmonės sąskaitos lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Atsakovai duomenų apie savo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                  Romualda Janovičienė

Rita Kisielienė

Alma Urbanavičienė