Administracinė byla Nr. I-777-815/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04662-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. Č. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos policijos mokyklos, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policijos mokyklai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas U. Č. kreipėsi į teismą su 2013 m. rugsėjo 30 d. skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovų jo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp jam faktiškai nustatyto ir išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d iki dabar buvo privalu mokėti pagal atsakovų apskaičiuotą ir pateiktą pažymą:

1.1. iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) – už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini);

1.2. iš Lietuvos policijos mokyklos – už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde, be kita ko, nurodo, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)dirbo Departamento (duomenys neskelbtini) (pareigybės lygis – A, kategorija – 16), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – Lietuvos policijos mokyklos (duomenys neskelbtini) (pareigybės lygis – A, kategorija – 16).

              2. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18-20). Taip pat pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Departamentas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, todėl mano, kad pagrįstai ginčijamu raštu atsisakė spręsti darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

3. Atsakovė Lietuvos policijos mokykla, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–14). Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimo teisė bus realizuojama naujame įstatyme nustatyto mechanizmo priemonėmis, todėl išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d. pagal dabartinę teisinę padėtį Lietuvos policijos mokykla neturi galimybės. Pareiškėjo prašomas priteisti skirtumas, atsižvelgiant į realiai išmokėtą darbo užmokestį ir darbo užmokesčio, kurį pagal Konstituciją buvo privalu išmokėti, pareiškėjui dirbant Lietuvos policijos mokykloje, sudaro (duomenys neskelbtini) Lt.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. Č. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelės, b. l. 16, 22). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad  įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo U. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                    Ernestas Spruogis