Civilinė byla Nr. 2-520/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 25.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4176-619/2011 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatų tarybos nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos advokatūrai, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. nutarimą išbraukti A. K. iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, pripažįstant A. K. nepraradus advokato teisinio statuso, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 1997 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 136 jis buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Praktikuojančių advokatų sąrašą. 2009 m. lapkričio 3 d. iš advokatų tarybos faksu gavo 2000 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo Nr. 23 kopiją, kurioje nurodyta, kad Lietuvos advokatų taryba šiame posėdyje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsniu, 24 straipsnio 5 punktu, 37 straipsniu nusprendė išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo. Tą pačią dieną ieškovas gavo iš atsakovo 2000 m. spalio 3 d. rašto Nr. 232 kopiją, kur nurodyta, kad nebuvo gautas jo prašymas įregistruoti advokato kontorą, todėl Lietuvos advokatų taryba laikė, jog jis nepradėjo advokato profesinės veiklos, o LR Advokatūros įstatymo 37 straipsnis draudžia advokatui dirbti ar eiti kitas apmokamas pareigas įmonėse, įstaigose, organizacijose. Raštu taip pat buvo informuojama apie 2000 m. spalio 19 d. vyksiantį Lietuvos advokatų tarybos posėdį dėl jo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo.

Ieškovo teigimu, šių dokumentų jis anksčiau nėra gavęs ir apie įvykusį advokatų tarybos posėdį, kuriame priimtas minėtas sprendimas, jam nebuvo žinoma.               Teigė, jog 2009 m. lapkričio     15 d. jis kreipėsi į Lietuvos advokatų tarybą, nurodydamas apie minėto nutarimo neteisėtumą, prašydamas informuoti apie sprendimo priėmimo pagrindus, taip pat tai, ar be minėto sprendimo išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo taryba priėmusi sprendimą pripažinti jį advokatu.

Atsakovas 2010 m. sausio 15 d. raštu Nr. 61 nurodė, kad 2000 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovas išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, vadovaujantis LR Advokatūros įstatymo 21 straipsniu, 24 straipsnio 5 punktu, 37 straipsniu pagrįstai, o išbraukus iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, jis neteko advokato statuso; po išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo per 5 m. LR Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1, 5, 6 punktuose nurodytais pagrindais numatyta lengvata nepasinaudojo ir nepareiškė pageidavimo būti pripažintu advokatu.

Ieškovo tvirtinimu, minėti Lietuvos advokatūros sprendimai neteisėti, pažeidžiantys jo įstatymais garantuotas teises, jas priimant nesilaikyta įstatymų reikalavimų. Advokatūros įstatymas (1992-09-16 d. Nr. I-2892), galiojęs pripažįstant jį advokatu, skirtingai reglamentavo atskirus teisinius santykius, kuriais buvo vadovautasi 2000 m. spalio 19 d. priimant sprendimą išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo. Minėtos įstatymo nuostatos numatė įtraukimo į advokatų sąrašus tvarką, išbraukimo iš jo sąlygas ir nereglamentavo teisės verstis advokato praktika tvarkos, nedirbimo advokato darbo teisinių pasekmių. Vėliau pakeisto LR Advokatūros įstatymo (1998-06-25 d. Nr. VIII-811) 7-11 straipsniai numatė pripažinimo advokatu sąlygas ir tvarką, išskyrė pripažinimą advokatu ir teisę verstis advokato praktika, kaip skirtingas procedūras (įstatymo 18 str., 23 str.), išskyrė du advokato veiklos principus, sąlygas ir advokato teisių netekimo pagrindus: (1.) pripažinimą advokatu ir įtraukimą į advokatų sąrašą, jo atšaukimą ar panaikinimą ir (2.) įtraukimą į Praktikuojančių advokatų sąrašą bei išbraukimą iš šio sąrašo.

Ieškovo teigimu, tam, kad asmuo prarastų advokato teisinį statusą pagal 1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją, turėjo būti viena sąlyga – teisingumo ministro įsakymas išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą turėjo būti dvi sąlygos: advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir advokatūros sprendimas atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Ieškovo nuomone, atsakovo nurodyti sprendimo pagrindai sietini su advokato noro verstis advokato praktika įgyvendinimu, o ne su pareigos vykdymu (įstatymo 21 str.), įstatymo 24, 37 straipsniai siejami su išbraukimu iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, o ne pripažinimo advokatu panaikinimu.

Ieškovo teigimu, Lietuvos advokatų taryba neturėjo juridinio pagrindo priimti sprendimą išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, nes jis pagal LR Advokatūros įstatymo (1998-06-25 d. Nr. VIII-811) 18 straipsnio 1 dalį nebuvo apdraudęs civilinės atsakomybės, neįgijo ir neturėjo nuolatinės darbo vietos, advokatų taryba neišdavė jam nustatytos formos liudijimo, kas laikoma advokato teisės verstis advokato praktika suteikimo diena, tuo labiau, kad neišnyko nei viena prielaida advokato teisiniam statusui turėti, be to, sprendimas priimtas jam nežinant, neinformavus apie šio klausimo nagrinėjimą ir sprendimo priėmimą. Ieškovo teigimu, Advokatūros įstatymo 21 straipsnio, kuriuo vadovaujantis priimtas ginčijamas sprendimas, nuostatos nustato sąlygas advokatui, kuris nori verstis advokato praktika, bet ne visiems advokatams.

Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 5 punktas susijęs su įstatymo 37 straipsniu bei reikalavimu apriboti advokato veiklą, esant 37 straipsnyje numatytoms sąlygoms. Anot ieškovo, apribojimo tvarka įstatymais nebuvo nustatyta ir apie tai, kad advokatų taryba buvo priėmusi sprendimą dėl jo veiklos apribojimo, jam nėra žinoma. Ieškovo nuomone, įsigaliojus naujai Advokatūros įstatymo redakcijai, advokatų taryba privalėjo įgyvendinti įstatymo nuostatas, numatančias įtraukimo į Praktikuojančių advokatų sąrašą sąlygas ir tvarką, pareikalaudami iš jo įvykdyti įstatymo reikalavimus, ir tik po to, to neatlikus, spręsti klausimą dėl jo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo (CK 1.5 str.).

Ieškovas taip pat nurodė, kad sprendimo priėmimo metu ieškovas dirbo Širvintų rajono apylinkės vyriausiu prokuroru. Įvertinus 1998 m. birželio 25 d. priimto Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 1 punkto, 8 straipsnio nuostatas, garantuojančias prokurorams, turintiems licencijas verstis teisininko praktika, teisę būti pripažintais advokatais, nėra teisinga ir protinga prokurorus, kurie jau yra pripažinti advokatais, bet dar nepradėję advokato praktikos, laikyti esančius blogesnėje padėtyje, nei turinčius licencijas. Anot ieškovo, remiantis LR Advokatūros statuto (LR Teisingumo ministro 1999 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 288) II skyriaus 7 straipsniu, klausimas išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo turėjo būti sprendžiamas dalyvaujant pareiškėjui, protokoluojamas. Tai, kad advokatų taryba jam nepranešė apie klausimų, susijusių su jo, kaip advokato, teisėmis, nagrinėjimą, apie priimtą nutarimą, įrodo, kad ji pažeidė pagrindines procedūras, CK 1.5 straipsnio nuostatas, kas laikytina esminiu pažeidimu, sąlygojusiu neteisėto sprendimo priėmimą. Nežinodamas apie tokį sprendimą, ieškovas negalėjęs jo skųsti, įgyvendinti tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 24 straipsnio nuostatas, suteikiančias teises vėl būti pripažintu advokatu, nors, jo nuomone, jis advokato statuso nėra praradęs.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nesutiko su ieškovu, jog advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimas, vadovaujantis LR Advokatūros įstatymo 21 straipsniu, 24 straipsnio 5 punktu, 37 straipsniu išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Įvertinęs ieškovo tapimo advokatu metu galiojusio 1992 m. Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. I-2892, aktuali nuo 1994-09-20 iki 1998-09-30 d.) ir 2000 metais, t. y. ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu, galiojusio 1998 m. Advokatūros įstatymo (įstatymo           Nr. VIII-811, 2000 m. liepos 17 d. redakcija Nr. VIII-1855; Žin., 2000, Nr. 64-1926) teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, jog tam, kad asmuo prarastų advokato teisinį statusą pagal       1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją, turėjo būti viena sąlyga – teisingumo ministro įsakymas išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą turėjo būti dvi sąlygos: Lietuvos advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Lietuvos advokatūros sprendimas atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Atsižvelgęs į LR Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 64-1841) 4 straipsnio nuostatas, teismas sprendė, jog ieškovas buvo laikomas įrašytu į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir jam buvo taikomi šioje normoje numatyti reikalavimai - t. y. jis  turėjo pateikti advokatų tarybai dokumentus, kurie patvirtintų jo ketinimą verstis advokato praktika.

Atsižvelgęs į Advokatūros įstatymo 37 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, pagal kurį advokatas, kuris yra įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dirbti ar eiti kitų apmokamų pareigų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, užsiimti verslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą, darbą advokatų savivaldos institucijose ir mokslinį, kūrybinį ar pedagoginį darbą, bei į tai, kad ieškovas dirbo Širvintų rajono apylinkės vyriausiuoju prokuroru, teismas sprendė, jog skundžiamo sprendimo priėmimo momentu egzistavo pagrindai advokatų tarybai išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovui neįvykdžius LR Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnyje reikalavimų bei dirbant kitas apmokamas pareigas valstybinėje institucijoje, advokatų taryba pagrįstai jį išbraukė iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, vadovaudamasi LR Advokatūros įstatymo 21 straipsniu, 24 straipsnio 5 punktu ir 37 straipsniu. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovui, kaip teisininkui profesionalui, turėjo būti žinomos nuostatos dėl naujojo 1998 m. LR Advokatūros įstatymo bei jo įgyvendinimo, todėl savo teisių realizavimu turėjo rūpintis jis pats aktyviais veiksmais.  

Teismas pažymėjo, jog ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad asmuo, tapęs advokatu iki 1998 metų, t. y. įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros, ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą). Ginčo metu galiojančio LR Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustatė, jog sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo vienas iš savarankiškų pagrindų - advokato išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, toks sprendimas yra priimamas Lietuvos advokatų tarybos ir yra skundžiamas per 14 d. nuo jo įteikimo pareiškėjui dienos.

Teismas nustatė, kad advokatų taryba be ginčijamo 2000 m. spalio 19 d. nutarimo nėra priėmusi sprendimo ar nurodymo dėl to, kad ieškovas prarado advokato teisinį statusą, nėra šio klausimo atskirai ar kartu sprendusi Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. posėdyje ar aptarusi priimtame nutarime. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal 2004 m. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066; 2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1004) 2 straipsnio 3 dalį, buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nustatytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais, netaikant 2004 m. Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Ši nuostata, teismo teigimu, reiškia, kad šioje teisės normoje įvardintiems asmenims iš naujo turi būti taikoma pripažinimo advokatu procedūra ir galioja visi reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui, išskyrus reikalavimą turėti minimalų teisinio darbo stažą. Nustatęs, kad ieškovas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo išbrauktas LR Advokatūros įstatymo Nr. VIII-811 24 straipsnio 5 punkte nurodytu pagrindu, teismas padarė išvadą, kad jis yra laikytinas praradusiu advokato teisinį statusą ir todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareikštą reikalavimą pripažinti jį nepraradus  advokato teisinio statuso. 

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, įrodančių, jog ieškovui buvo išsiųstas 2000 m. spalio 19 d. Lietuvos advokatų tarybos nutarimas, pripažino, kad teisė į šį ieškinio reikalavimą atsakovui atsirado 2009 m. lapkričio 3 d., faksu gavus advokatų tarybos nutarimo kopiją, nes nuo šio momento ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą  (CK 1.127 str. 1, 2 d.). Teismas, nustatęs, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2010 m. vasario 8 d., praėjus ieškinio senaties terminui, ir šio termino jis atnaujinti neprašė, konstatavo, kad ieškinio senatis dėl reikalavimo panaikinti 2000 m. spalio 19 d. advokatų tarybos nutarimą yra praleista, ir tai pripažino savarankišku ieškinio reikalavimo atmetimo pagrindu (CK 1.131 str.). Kadangi dėl advokato teisinio statuso praradimo ieškovas buvo informuotas 2010 m. sausio 15 d. raštu, teismas sprendė, jog ieškinio senatis šiam reikalavimui ginčyti nebuvo praleista.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

              Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas vertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl ieškovo pateiktų esminių argumentų (dėl imperatyvių įstatymų normų) ir įrodymų, tinkamai nemotyvavo savo proceso sprendimo, esant esminiams prieštaravimams, nepasisakė, kodėl vienus argumentus atmeta, o kitos priima, kaip turinčius įrodomąją galią, įrodymais nepagrindė išvadų, tokiu būdu pažeisdamas CPK 185 straipsnį, 265 straipsnį, 331 straipsnio 4, 3 dalis.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas - Advokatūros įstatymo bei Advokatūros įgyvendinimo įstatymo įvairių redakcijų nuostatas, nes taikė įstatymų, nereguliavusių ginčo teisinių santykių, nuostatas, be to, netaikė Advokatūros statuto, civilinių įstatymų reikalavimų (CPK 270 str. 4 d. 4 p.). Teismas nepagrįstai vadovavosi 1998 m. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymu, o ne vėlesniais įstatymais – 2004 m. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymu ir vėlesniais jo pakeitimais, kurie taip pat nenumatė kitokios, nei Advokatūros įstatymo (1998 m. redakcija) 24-25 straipsniuose numatytos advokato statuso praradimo tvarkos bei pagrindų.

3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl yra nepagrįsti ieškovo argumentai apie tai, kad jis neprarado advokato statuso, Lietuvos Respublikos advokatūrai nepritaikius ieškovui įstatymais numatytų išbraukimo iš advokatų sąrašo procedūrų, o kitiems taikant, ieškovas laikomas praradusiu advokato statusą, kodėl esant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo, Lietuvos Respublikos advokatūros statuto reikalavimams nagrinėti ir priimti sprendimus dėl išbraukimo iš advokatų sąrašo, šios imperatyvios įstatymo nuostatos netaikytinos. Todėl teismas pažeidė teisėtų lūkesčių ir asmenų lygybės prieš įstatymą, nešališkumo principus (CPK 6, 17, 21 str.).

4. Nuo 1998 m. Advokatūros įstatymas įtvirtino dvipakopę advokatūros sistemą, nustatančią atskiras sąvokas, apibūdinančias teisę vadintis advokatu, teisę verstis advokato praktika bei šių teisių įgyvendinimo, netekimo sąlygas. Tokiu būdu pagal įsigaliojusias įstatymo nuostatas šios sąvokos yra skirtingos ir negali būti tapatinamos.

5. Ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu – 2000 m. spalio 19 d., buvo taikomos skirtingos procedūros. Advokatai, įrašyti į sąrašus Teisingumo ministro, buvo braukiami iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir išbraukimo iš advokatų sąrašo procedūros nebuvo taikomos, o Lietuvos advokatų tarybos įrašytiems į advokatus asmenims taikomos abi procedūros - išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo bei išbraukimo iš advokatų sąrašo procedūros. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1998-06-25 Nr. VIII- 812) 4 straipsnio nuostata, kad advokatų sąraše laikomi įrašytais į Praktikuojančių advokatų sąrašą, iš esmės nepaneigia teisės būti advokatu panaikinimo, nes priešingu atveju tai paneigtų ir naujojo Advokatūros įstatymo (1998 m.) įtvirtintą nuostatą dėl advokato „teisės vadintis advokatu“ ir „teisės verstis advokato praktika“ atskyrimą. Toks advokato vardo ir teisės verstis advokato praktika sutapatinimas ne tik prieštarauja minėto (1998 m.) Advokatūros įstatymo, bet ir anksčiau galiojusio Advokatūros įstatymo (1992 m.) reikalavimams, atitinkamai pažeidžia minėtais įstatymais garantuotas asmenų, įrašytų į advokatų sąrašus, teises, jų teisėtus lūkesčius.

6. 1998 m. priimto Advokatūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalis nustatė, kad pareiškėjas yra laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos, todėl, skirtingai nei nurodė atsakovas bei teismas, sprendimo dėl ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priėmimo dieną ieškovas buvo laikomas advokatu ir advokato vardo praradimas buvo siejamas su tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 14 straipsnio reikalavimais bei šią procedūrą reglamentuojančiais įstatymais. Anot apelianto, jo teisė verstis advokato veikla garantuojama pagal Advokatūros įstatymo 17 straipsnį. Įrašius į advokatų sąrašą, apeliantas įgijo asmenines neturtines teises, kurias gina įstatymas.

7. Asmuo, pagal anksčiau galiojusius įstatymus turėjęs tam tikras teises - civilinės teisės saugomus objektus - asmenines neturtines teises (teisę vadintis advokatu) (CK 1.114 str., 1.115 str.), kurių praradimo pagrindus nustatė įstatymas, negalėjo automatiškai jų prarasti. Kaip nurodyta CK 1.137 straipsnio 5 dalyje, civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymas (1998- 06-25 Nr. VIII-812) nenustatė pagrindų, leidžiančių advokatų tarybai atimti iš asmenų, turėjusių advokato vardą (įrašytų į advokatų sąrašus),  jų turėtas advokato teises, o teismas negalėjo pripažinti tokį tarybos veiksmą teisėtu.

8. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymas (1998-06-25         Nr. VIII-812) reglamentuoja tik asmenų išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašų klausimą ir tik tų praktikuojančių advokatų, kurie neapsidraudė savo civilinės atsakomybės. Šis įstatymas kitokių išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašų pagrindų ir tvarkos nenustatė, bei iš viso nenumatė asmenų, buvusių advokatų sąrašuose, teisių į advokato vardą panaikinimo pagrindų ir tvarkos. Šio įstatymo 6 straipsnio nuostatos apie asmenų, turinčių licencijas verstis teisininko praktika, pripažinimo advokatais sąlygas bei 8 straipsnio nuostatos apie anksčiau išbrauktų iš advokatų sąrašų teises būti pripažintais advokatais patvirtina teisių į advokato vardą ir teisės verstis advokato praktika atskyrimą.

9. Ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, taip pat ir šiuo metu nenustatyta, kad, tapęs advokatu iki 1998 metų, t. y. įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros, ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmuo išsaugo arba praranda advokato vardą (teisini statusą). Tam, kad asmuo prarastų advokato teisinį statusą pagal 1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją, turėjo būti viena sąlyga - Teisingumo ministro įsakymas išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą turėjo būti dvi sąlygos: Lietuvos advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Lietuvos advokatūros sprendimas atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu.

10. 1998 m. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymas nenumatė, kad dėl sprendimo išbraukti advokatą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmuo automatiškai netenka ir advokato statuso ir jo teisių. Šis įstatymas nėra aukštesnės galios už galiojusį Advokatūros įstatymą ir nesuteikė teisių nevykdyti jo nuostatų, numatančių advokato teises, tarp jų garantuojančias advokato statuso praradimą tik šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.

11. 2000 m. spalio 19 d. galiojusio Advokatūros įstatymo nuostatos reglamentavo skirtingas procedūras išbraukimui iš Praktikuojančių advokatų sąrašo (14 str. 3 ir 4 p.) bei sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimui (24-25 str.). Todėl negalima teigti, kad vienas sprendimas dėl išbraukimo iš Praktikuojančių advokato sąrašo gali kažkokiu būdu automatiškai reikšti ir panaikinimą sprendimo pripažinti asmenį advokatu. Sprendimo pripažinti ieškovą advokatu panaikinimo klausimas nebuvo formuluojamas advokatų tarybos posėdžio darbotvarkėje, toks klausimas nebuvo formaliai svarstytas. Priimtame sprendime dėl išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo nebuvo įvardintas sprendimas dėl pripažinimo advokatu panaikinimo, taip pat nebuvo nurodytas tokio sprendimo teisinis pagrindas. Toks sprendimas ieškovui nebuvo įteiktas, nors to imperatyviai reikalavo tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis. Teisingumo ministerijos informaciniuose biuleteniuose, kuriuose buvo skelbiama apie išbraukimą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, bei įrašymą į Praktikuojančių advokatų sąrašus, jokių pranešimų apie ieškovo išbraukimą iš Praktikuojančių advokatų sąrašų (advokatų sąrašų) nebuvo.

12. Ieškovo turėto advokatų statuso „praradimą“ tiek atsakovas, tiek teismas siejo su 2000 m. spalio 19 d. sprendimu, įvardinant tai, kaip advokato statuso „paradimo“ momentą. Toks teismo sprendimas, anot apelianto, prieštarauja paties teismo išvadai, kad Lietuvos advokatų taryba nėra priėmusi sprendimo dėl ieškovo advokato statuso praradimo. Todėl neaišku kokie motyvai yra sprendimo priėmimo dėl Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo teisėtumo, kaip ir ieškovo advokato statuso „praradimo“ pagrindas. Net ir tokiu atveju teismo sprendimas dėl 2000 m. spalio 19 d. Lietuvos advokatų tarybos sprendimo teisėtumo naikintinas dėl materialinės teisės normų pažeidimo (CK 330 str.), nesilaikant įstatymo reikalavimų priimant tokio pobūdžio sprendimus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismo motyvai yra aiškūs bei pakankami sprendime padarytoms išvadoms pagrįsti. Apeliantas iš esmės nesutinka ne su motyvų nebuvimu, bet su jų turiniu, teismo pateiktu faktų vertinimu ir įstatymų aiškinimu. Procesinių teisės normų pažeidimų byloje nėra, todėl naikinti sprendimą CPK 329 straipsnyje nurodytais pagrindais prielaidų nėra.

2. Teismas tinkamai aiškino Advokatūros įstatymo normas. Apeliantas nurodo aplinkybes ir duomenis iš viešai skelbiamų buvusių Advokatūros įstatymo svarstymų prieš juos priimant įstatymų leidėjui, pateikia įvairius vertinimus apie pasikeitimus advokatūros sistemoje nuo 1992 iki 1998 metų, aiškinamojo rašto ištraukas, kurie šio konkretaus individualaus ginčo teisingam išsprendimui reikšmės neturi, nes tai tėra teisės aktų rengėjų nuomonė, kuria negalima vadovautis sprendžiant konkretų teisinį ginčą.

3. Teismas, remdamasis bylos įrodymais, atitinkamai aiškindamas įstatymus, teisingai nusprendė, kad apeliantas prarado advokato teisinį statusą.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog asmenys, advokato vardą įgiję pagal 1992 m. Advokatūros įstatymą, jo netekti nebegali, nes tokia privilegija jiems atsiranda vien dėl pasikeitusių Advokatūros įstatymo normų bei teisės spragos. Ši pozicija, anot atsakovo, subjektyvi ir atmestina, kadangi advokato vardo (pripažinimo advokatu) netekimo pagrindai bet kuriuo atveju turi būti vertinami tik pagal tarybos sprendimo tuo klausimu priėmimo metu galiojantį teisinį reguliavimą. Šiuo atveju tai yra 1998 m. Advokatūros įstatymas.

5. Teismas teisingai užpildė teisės spragą dėl pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą į Praktikuojančių advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros įrašytų asmenų išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir advokato vardo (teisinio statuso) praradimo. Sprendime yra pateikti motyvai, kaip teismas šiuo atveju aiškina teisės spragą ir ją vertina. Teisės teorijoje nėra taisyklės teisės spragas aiškinti tik suinteresuotam asmeniui palankiu būdu ar jo naudai, kaip bando pateikti apeliantas.

6. Apeliantas praktikuojančiu advokatu tapo vienpakopės tapimo advokatu sistemos metu, jo atžvilgiu priimtas tik vienas įsakymas - Teisingumo ministro įsakymas įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą, o Taryba, vadovaudamasi 1998 Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu, pagrįstai priėmė vieną sprendimą - išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, asmeniui neįgyvendinus reikalavimo pradėti advokato veiklą. Teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-80/2009 pateiktus teisės taikymo išaiškinimus ir jais vadovavosi, todėl apelianto argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

7. Faktinė aplinkybė, jog apeliantas dvylika metų neišreiškė ketinimo užsiimti advokato praktika (neįsteigė advokato biuro) paneigia esant realų jo teisės užsiimti advokato veikla pažeidimą ir realių lūkesčių užsiimti tokia veikla turėjimą.

8. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį dėl tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo ginčijimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas apliktinas nepakeistas.

3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas A. K. prašė panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. nutarimą, kuriuo jis buvo išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, pripažįstant ieškovą nepraradus advokato teisinio statuso. Ieškovo tvirtinimu, atsakovo Lietuvos advokatūros sprendimai ir veiksmai, kuriais jis buvo išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir pripažintas netekusiu advokato statuso, yra neteisėti, pažeidžia įstatymų garantuojamas jo teises ir yra priimtas, nesilaikant įstatymų reikalavimų.

Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos advokatūros valdymo organo Lietuvos advokatų tarybos priimto sprendimo išbraukti ieškovą iš Lietuvos Praktikuojančių advokatų sąrašo bei jo teisės į advokato teisinį statusą.

Dėl sprendimo išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo

Byloje yra nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, kad ieškovas A. K. į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą buvo įrašytas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 136, o Lietuvos advokatų 2000 m. spalio 19 d. sprendimu buvo išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsnyje, 24 straipsnio 5 punkte ir 37 straipsnyje numatytais pagrindais.

Ieškovas, nesutikdamas su tokiu advokatų tarybos sprendimu bei teigdamas, kad jis neprarado advokato teisinio statuso, šioje byloje pareikštame ieškinyje teigė, kad Lietuvos advokatų taryba neturėjo juridinio pagrindo priimti sprendimą išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, nes jis pagal LR Advokatūros įstatymo (1998-06-25 d. Nr. VIII-811) 18 straipsnio 1 dalį nebuvo apdraudęs civilinės atsakomybės, neįgijo ir neturėjo nuolatinės darbo vietos, advokatų taryba neišdavė jam nustatytos formos liudijimo, kas laikoma advokato teisės verstis advokato praktika suteikimo diena, ir neišnyko nei viena prielaida advokato teisiniam statusui turėti. Be to, ieškovo teigimu, sprendimas buvo priimtas, jam nežinant, neinformavus jo apie šio klausimo nagrinėjimą ir sprendimo priėmimą.

Kaip pagrįstai teigė ieškovas bei nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo įrašymo į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą metu ir išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojo skirtingos Advokatūros įstatymo redakcijos ir skirtingas asmenų tapimo praktikuojančiais advokatais teisinis reglamentavimas. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog tam, kad asmuo prarastų advokato teisinį statusą pagal 1992 m. Advokatūros įstatymo redakciją (galiojusią ieškovo įrašymo į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą metu), turėjo būti viena sąlyga – teisingumo ministro įsakymas išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą (galiojusį ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu) turėjo būti dvi sąlygos: Lietuvos advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Lietuvos advokatūros sprendimas atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Toks įstatymo aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2009).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad be ginčijamo 2000 m. spalio 19 d. sprendimo išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, Lietuvos advokatų taryba nėra priėmusi sprendimo ar nurodymo dėl to, kad ieškovas prarado advokato teisinį statusą.  Dėl šios aplinkybės ginčo taip pat nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos 1998 m. birželio 25 d. advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostatą, asmenys, šio įstatymo įsigaliojimo dieną esantys Lietuvos Respublikos advokatų sąraše, laikomi įrašytais į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo Advokatūros įstatymo įsigaliojimo į šį sąrašą įrašyti asmenys privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę ir pateikti Lietuvos advokatų tarybai tai įrodančius dokumentus. Advokatai, neįvykdę šio reikalavimo, Lietuvos advokatų tarybos sprendimu iš Praktikuojančių advokatų sąrašo išbraukiami.

Kaip jau minėta, ieškovas A. K. į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą buvo įrašytas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 136. Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal minėtą Lietuvos Respublikos   1998 m. birželio 25 d. advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostatą, ieškovas laikomas įrašytu į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Todėl ieškovui, kaip advokatui, įrašytam į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir siekiančiam šiame sąraše likti, atsirado pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo redakcijos įsigaliojimo apdrausti savo civilinę atsakomybę ir pateikti Lietuvos advokatų tarybai tai įrodančius dokumentus, o įstatyme nustatytos šios pareigos neįvykdymo pasekmės - išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo. Nėra ginčo, kad ieškovas šios pareigos neįvykdė.

Ieškovas šioje byloje pareikštame ieškinyje pats nurodė, kad jis dirbo Širvintų rajono apylinkės vyriausiuoju prokuroru. Prokuroro pareigų vykdymas iš esmės prieštaravo tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią  advokatas, įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dirbti ar eiti kitų apmokamų pareigų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, užsiimti verslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą, darbą advokatų savivaldos institucijose ir mokslinį, kūrybinį ar pedagoginį darbą.

Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, advokatas, norintis verstis advokato praktika, turi įsteigti kontorą arba sudaryti sutartį dėl nuolatinės darbo vietos su jau veikiančios advokato(-ų) kontoros advokatu (-ais). Verstis advokato praktika gali tik savo civilinę atsakomybę apdraudęs advokatas (20 str. 1 d.). Kadangi ieškovas vykdė prokuroro pareigas, dėl Prokuratūros įstatyme nustatyto draudimo eiti bet kokias kitas renkamas ar skiriamas pareigas, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitą atlyginimą, išskyrus prokuratūros pareigūno atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 7 str.), jis negalėjo įsteigti advokato kontoros ar sudaryti sutarties dėl nuolatinės darbo vietos su jau veikiančios advokato(-ų) kontoros advokatu (-ais). Vykdant prokuroro pareigas ir neketinant verstis advokato praktika, jam neiškilo būtinybė ar pareiga apdrausti ir savo civilinę atsakomybę, kaip tai buvo numatyta  Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje.

Pagrindai Lietuvos advokatų tarybos sprendimu išbraukti advokatą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo buvo nustatyti šioje byloje ginčijamo advokatų tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusio Advokatūros įstatymo (1998 m. birželio   25 d. įstatymo redakcija) 24 straipsnyje. Vienas iš šių pagrindų yra šio straipsnio 5 punkte numatyta aplinkybė - advokato yra išrinkimas į valstybės (savivaldybės) valdžios ar valdymo institucijas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šią įstatymo nuostatą aiškinant tiesiogiai, atsietai nuo kitų ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusių Advokatūros įstatymo ir jo įgyvendinimo normų, reglamentuojančių teisės verstis advokato praktika atsiradimo ir šios teisės išnykimo pagrindus, reikštų, kad minėtas pagrindas išbraukti advokatą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo yra tik advokato išrinkimas į valstybės (savivaldybės) valdžios ar valdymo institucijas, kaip naujai atsiradęs juridinis faktas, tačiau sisteminis šios bei kitų aukščiau paminėtų Advokatūros įstatymo ir jo įgyvendinimo normų, įpareigojančių advokatą, siekiantį verstis advokato praktika (t. y. būti Praktikuojančių advokatų sąraše), atlikti eilę įstatymo nustatytų veiksmų šiai teisei įgyti (Advokatūros įstatymo 20, 21 str., 23 str. 2 d.) ir draudžiančių praktikuojančiam advokatui (įrašytam į Praktikuojančių advokatų sąrašą) dirbti ar eiti kitas apmokamas pareigas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, aiškinimas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad advokatai, laikomi įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašus pagal 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostatą, tačiau vykdantys kitas apmokamas pareigas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, praranda teisę verstis advokato praktika ir turi būti išbraukiami iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu.

Tai, kad advokatai, neįvykdę veiksmų, suteikiančių teisę verstis advokato praktika, pagal minėto įstatymo nuostatas turi būti išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, patvirtina ir šio įstatymo 24 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią Lietuvos advokatų tarybos sprendimu advokatas išbraukiamas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu išnyksta sąlygos, suteikiančios teisę verstis advokato praktika. Nagrinėjamu atveju sąlygos ieškovui verstis advokato praktika ieškovui ginčijamo sprendimo metu ir negalėjo atsirasti, nes, kaip jau minėta, ieškovas, vykdydamas prokuroro pareigas, šių sąlygų įvykdyti negalėjo.

Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui neįvykdžius 1998 m. birželio 25 d. LR Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnyje reikalavimų bei dirbant kitas apmokamas pareigas valstybinėje institucijoje, advokatų taryba pagrįstai jį išbraukė iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, vadovaudamasi LR Advokatūros įstatymo 21 straipsniu, 24 straipsnio 5 punktu ir 37 straipsniu, yra pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės verstis advokato praktika atsiradimo ir šios teisės išnykimo pagrindus reglamentuojančiomis įstatymo normomis ir ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia. 

Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo ieškinį, pažeidė proceso teisės normas, t. y. vertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl visų ieškovo pateiktų esminių argumentų ir įrodymų, tinkamai nemotyvavo sprendimo, o esant esminiams prieštaravimams, nepasisakė, kodėl vienus šalių argumentus atmeta, o kitus priima, kaip turinčius įrodomąją galią, įrodymais nepagrindė išvadų, o taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas - Advokatūros įstatymo bei Advokatūros įgyvendinimo įstatymo įvairių redakcijų nuostatas.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismo išvada dėl šioje byloje ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo yra pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įstatymo normomis. Skundžiamo teismo sprendimo motyvacija yra aiški ir  pakankama sprendime padarytoms išvadoms pagrįsti. Kaip pagrįstai teigiama atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas iš esmės nesutinka ne su motyvų nebuvimu, bet su jų turiniu, teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu ir įstatymų aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Advokatūros įstatymo ir jo įgyvendinimo įstatymo normomis, nes būtent tuo metu galiojusiomis šių įstatymų normomis vadovavosi ir privalėjo vadovautis atsakovas, priimdamas sprendimą išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškinį dėl advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pirmosios instancijos teismas atmetė ne tik nenustatęs pagrindo šį sprendimą panaikinti, bet ir kitu, savarankišku pagrindu, numatytu CK 1.131 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo iki ieškinio pareiškimo. Su šia sprendimo dalimi taip pat nėra pagrindo nesutikti.

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, jame pats teigė, kad advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo kopiją jis gavo 2009 m. lapkričio 3 d. (1 b.  l.). Būtent šiuo protokolu buvo įformintas atsakovo sprendimas, kurį ieškiniu prašoma panaikinti (14, 51 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad teisė į šį ieškinio reikalavimą atsakovui atsirado būtent 2009 m. lapkričio 3 d., faksu gavus advokatų tarybos sprendimo kopiją, nes nuo šio momento ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą (CK 1.127 str. 1, 2 d.). Šios išvados ieškovas neginčija.

Pagal ieškinio padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, sprendimas laikinai išbraukti advokatą iš Lietuvos Praktikuojančių advokatų sąrašo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo sprendimo įteikimo advokatui dienos. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatą, sprendimas pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo dienos. Toks pat terminas nustatytas ir advokatų garbės teismo sprendimų apskundimui (55 str.).

Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu tokių sprendimų apskundimui įstatymas nustatė dar trumpesnį - 14 dienų apskundimo terminą (1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo 14 str. 4 d., 50 str.), kuris taip pat buvo taikomas ir kreipiantis į teismą tuo atveju, kai per įstatymo nustatytą terminą nėra įrašomas į Praktikuojančių advokatų sąrašą (23 str. 3 d.).

Kadangi termino Lietuvos advokatūros sprendimui išbraukti advokatą iš Lietuvos Praktikuojančių advokatų sąrašo (ne laikinai) įstatymas atskirai nenustatė, tai taikant įstatymo analogiją, tokiam sprendimui apskųsti taip pat turi būti taikomi minėti įstatymo nustatyti terminai.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas į teismą kreipėsi 2010 m. vasario 8 d., t. y. praėjus ieškinio senaties terminui. Nenustatęs pagrindo šį terminą atnaujinti, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties termino praleidimo faktas šiuo atveju taip pat yra pagrindas atmesti ieškinį dėl Advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo panaikinimo. Šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumas apeliacinio skundo argumentais nėra nuginčytas.

              Dėl advokato teisinio statuso praradimo

Šioje byloje pareikštu ieškiniu reiškiamą materialinį teisinį reikalavimą ieškovas suformulavo taip: ,,Panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. nutarimą išbraukti A. K. iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, pripažįstant A. K. nepraradus advokato teisinio statuso“. Tokia materialinio teisinio reikalavimo formuluotė leidžia daryti išvadą, kad reikalavimą pripažinti nepraradus advokato teisinio statuso ieškovas laikė betarpiškai susijusiu su reikalavimu panaikinti atsakovo sprendimą ir reiškė jį kaip reikalavimą taikyti ginčijamo sprendimo panaikinimo teisinę pasekmę (10 b. l.).

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas šioje byloje laikosi pozicijos, kad išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, jis neteko advokato statuso. Tokią poziciją atsakovas išdėstė, pateikdamas ieškovui informaciją raštu dar iki ieškinio šioje byloje pareiškimo, o taip pat ir savo procesiniuose dokumentuose, iškėlus šią bylą (17, 35, 87 b. l.). 

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad be ginčijamo sprendimo atsakovas nėra priėmęs sprendimo ar nurodymo dėl to, kad ieškovas prarado advokato teisinį statusą, o ieškovas suvokia, kad jis turi advokato teisinį statusą, padarė išvadą, kad išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. VIII-811 redakcija)  24 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu, ieškovas laikytinas praradusiu advokato teisinį statusą. Tokią savo išvadą teismas pagrindė 2004 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostata.

Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo.

Kaip pagrįstai teigia apeliantas, jo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, taip pat ir šiuo metu nėra nustatyta, kad tapęs advokatu iki 1998 metų, t. y. įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros, ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, asmuo išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą). Šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tai yra pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur taip pat akcentuota, kad tai yra teisės spraga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje    Nr. 3K-3-80/2009).

Pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. redakcijos Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1994.11.19 iki 1998.10.01) 2 straipsnio nuostatą, advokatas yra Lietuvos Respublikos pilietis, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į advokatų sąrašą, o pagal šio įstatymo 6 straipsnį, verstis advokato praktika gali tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą.

Pagal 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) 11 straipsnio 4 dalies nuostatą, pareiškėjas yra laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos.

Taigi, įrašytas į advokatų sąrašą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 136, ieškovas nuo tos dienos yra laikomas advokatu, nepriklausomai nuo to, kad jo įrašymo į advokatų sąrašą metu teisės verstis advokato praktika įgijimo tvarka buvo vienos pakopos, t. y. įrašant į advokatų sąrašą, o išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu ši tvarka buvo dviejų pakopų - t. y. ją sudarė asmens pripažinimo advokatu procedūra ir teisės verstis advokato praktika įgijimo procedūra.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog tam, kad asmuo prarastų advokato teisinį statusą, pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą turėjo būti dvi sąlygos: Lietuvos advokatūros sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir Lietuvos advokatūros sprendimas panaikinti sprendimą asmenį pripažinti advokatu (159 b. l.). Vadovaujantis tokia teismo išvada, nesant sprendimo panaikinti sprendimą asmenį pripažinti advokatu, asmuo laikomas advokatu. Ši pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatavimas, kad teisės aktuose nenustatyta, jog tapęs advokatu iki 1998 metų, t. y. įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros, ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, asmuo išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą), reiškia, kad sprendimas išbraukti advokatą iš

Praktikuojančių advokatų sąrašo, nepriėmus sprendimo panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, nesukelia tokių teisinių pasekmių, kaip advokato teisinio statuso praradimas. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad asmens išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagal tuo metu galiojusį Advokatūros įstatymą buvo tik vienas iš pagrindų panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, o pastarasis sprendimas galėjo būti skundžiamas teismui kaip savarankiškas Lietuvos advokatų tarybos sprendimas (1998 m. Advokatūros įstatymo 14 str. 2 d. 6 p., 4 d.).

Tai, kad advokato teisinio statuso asmuo netenka tik priėmus sprendimą dėl jo sprendimo pripažinti advokatu panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiu, patvirtina ir šiuo metu galiojančios  Advokatūros įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią advokatas netenka advokato vardo nuo sprendimo pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu priėmimo dienos.

Iš tiesų, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2004 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo įstatymo    Nr. VIII-811 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nurodytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais, netaikant Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Šią nuostatą pirmosios instancijos išaiškino kaip nuostatą, patvirtinančią, kad joje nurodytiems asmenims (taigi ir ieškovui, nes sprendime išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindu nurodytas ir Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 5 punktas) iš naujo turi būti taikoma pripažinimo advokatu procedūra, išskyrus reikalavimą turėti minimalų teisinio darbo stažą. Tačiau toks įstatymo nuostatos aiškinimas nėra tinkamai pagrįstas.

Būtina pažymėti, kad minėtoje 2004 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoje yra akcentuojama sąvoka ,,buvę advokatais asmenys“. Taigi, ši nuostata turi būti taikoma tik tiems asmenims, kurie buvo advokatai, t. y. kurie yra išbraukti ne tik iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, bet kurių atžvilgiu priimtas sprendimas pripažinti advokatu (ar įrašyti į advokatų sąrašą) yra panaikintas arba atšauktas bei vėl siekia pripažinimo advokatais. Kaip jau minėta, sprendimas pripažinti ieškovą advokatu (sprendimas įrašyti jį į advokatų sąrašą) nėra nei panaikintas, nei atšauktas, o sprendimas išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo jo priėmimo metu tik sudarė pagrindą kito sprendimo priėmimui – sprendimui panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Kadangi toks sprendimas nebuvo priimtas, ieškovas negali būti pripažintas ,,buvusiu advokatu asmeniu“, todėl minėta nuostata nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad pagrindo  kad ieškovas prarado advokato teisinį statusą.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jo pašalinimo iš advokatų apskritai, ieškovas prarado tik teisę verstis advokato praktika, tačiau advokato teisinio statuso neprarado, nes įstatyme nustatytas teisinis pagrindas tokiai teisei prarasti neatsirado – advokatų tarybos sprendimas panaikinti sprendimą pripažinti ieškovą advokatu (įrašyti jį į advokatų sąrašą) ar tokį sprendimą pripažinti negaliojančiu nebuvo priimtas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas laikytinas praradusiu advokato teisinį statusą, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad esminis civilinio proceso tikslas yra pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynyba (CPK 5 str. 1 d.). Teismo sprendimu yra išsprendžiamas kilęs ginčas (CPK 259, 260 str.). Tai reiškia, kad teismo priimtas sprendimas turi sukelti tokias teisines pasekmes, kurių esmė – reali pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynyba. 

Kaip jau minėta šioje nutartyje, reikalavimą pripažinti nepraradus advokato teisinio statuso ieškovas reiškė kaip reikalavimą taikyti atsakovo sprendimo išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo panaikinimo teisinę pasekmę. Taigi, atmetus reikalavimą panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą, tokios teisinės pasekmės taikymo pagrindas neatsirado.

Pažymėtina ir tai, kad reikalavimas pripažinti nepraradus advokato teisinio statuso savo esme yra reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Teismas nustato juridinius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Pagal CPK 445 straipsnio nuostatą, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, atsakovas nėra priėmęs sprendimo panaikinti sprendimą pripažinti ieškovą advokatu (įrašyti jį į advokatų sąrašą) ar pripažinti jį negaliojančiu. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra, ši aplinkybė nebuvo ginčijama ir iki ieškinio šioje byloje priėmimo: atsakovas aiškino, kad advokato statuso ieškovas neteko, priėmus sprendimą išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo. Ginčas dėl to, ar ieškovas šiuo pagrindu prarado advokato teisinį statusą, yra teisės normų aiškinimo dalykas, tačiau jis negali būti reiškiamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, nes tokio reikalavimo patenkinimas jokių teisinių pasekmių nesukeltų. Teisines pasekmes sukeltų konkretūs Lietuvos advokatūros organų priimti veiksmai, sprendimai, susiję su ieškovo teisės verstis advokato veikla įgyvendinimu. Tokie veiksmai ir sprendimai, išskyrus 2000 m. spalio 19 d.  sprendimą išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, šioje byloje nėra ginčijami. Todėl tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti jį nepraradus advokato teisinio statuso nėra teisinio pagrindo.

Šioje nutartyje išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisnių argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo ieškovas buvo išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė bei aiškino materialines teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas dėl pagrindo panaikinti ginčijamą ieškovo sprendimą nebuvimo. Nors dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų su skundžiamo sprendimo išvadomis dėl ieškovo, kaip advokato, teisinio statuso praradimo teisėjų kolegija nesutinka, tačiau pažymi, kad nesant pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti jį nepraradus advokato teisinio statuso dėl to, kad tokio reikalavimo patenkinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir toks ginčas negali būti reiškiamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas vien formaliais pagrindais negali būti naikinamas (CPK 328 str.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Algirdas Gailiūnas                                         

                                                                                    Donatas Šernas

                                                                                    Dalia Vasarienė