Baudžiamoji byla Nr. 2K- 70/ 2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.9.
1.2.19.4.
1.2.29.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorui S. Bekiš,
nuteistajam V. V.,
gynėjui advokatui R. Kersnauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, V. V. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleistas.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nuosprendis, kuriuo:
1) Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. balandžio 2 d. nuosprendis pakeistas: V. V. nusikalstama veika iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams; panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje bausmės buvo subendrintos, pritaikius BK 63 straipsnį; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams; vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. V. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmė atleistas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista;
2) V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. V. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. V. nuteistas už tai, kad jis būdamas valstybės pareigūnas – dirbdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus vedėju, laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 20 d. iki 1999 m. vasario mėnesio pradžios, savanaudiškais tikslais – siekdamas pasisavinti svetimą turtą, pasinaudojo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais: nurodė VSDFV Klaipėdos skyriaus vairuotojui A. K. išmontuoti skyriaus rūsio patalpose, esančiose Klaipėdoje, Vytauto g. 24, sumontuotą 17 000 Lt vertės masažinę dušo kabiną „Jacuzzi Whirlpool Bath“ (modelis „J–Dream TT 100 Sx“) ir pakrauti ją į tarnybinį automobilį „Ford Tranzit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). A. K. įvykdžius neteisėtą nurodymą, V. V., piktnaudžiaudamas tarnyba, pasisavino jo žinioje buvusį VSDFV Klaipėdos skyriui priklausantį turtą – 17 000 Lt vertės masažinę dušo kabiną ir laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio mėnesio iki 1999 m. liepos mėnesio pabaigos nugabeno ją į savo sesers A. V. vardu registruoto pastato, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), patalpas, kurias jis kartu su A. V. tvarkė ir valdė pagal 1999 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Tokiais veiksmais V. V. sukėlė didelę žalą valstybės interesams, t. y. sumenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos kaip valstybės institucijos prestižą, diskreditavo VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo kaip valstybės pareigūno vardą bei VSDFV Klaipėdos miesto skyriui padarė 28 094,29 Lt materialinę žalą.
Be to, V. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2001 m. kovo 7 d. iki 2001 m. balandžio 30 d. nenustatytoje vietoje atgaline 1999 m. sausio 12 d. data surašė suklastotą oficialų dokumentą – pasaugos sutartį tarp VSDFV Klaipėdos skyriaus, atstovaujamo skyriaus vedėjo V. V., ir pastato, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), savininkės V. P. įgalioto asmens V. V. dėl 19 300 Lt vertės santechnikos komplekto pasaugos bei naudojimo ir šiame dokumente surašytus tikrovės neatitinkančius duomenis ir faktus patvirtino savo parašais.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistasis skunde teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis buvo paskirtas į VSDFV Klaipėdos m. skyriaus vedėjo pareigas. Kasatorius nurodo, kad 1997 m. lapkričio 24 d. VSDFV direktoriaus įsakymu jis buvo atleistas iš fondo valdybos direktoriaus pareigų, o įsakymo apie jo paskyrimą į naujas pareigas nėra. Be to, nuteistasis skunde tvirtina, kad prie bylos nepridėta jo darbo sutartis, valstybės tarnautojo priesaika, viešų ir privačių interesų derinimo deklaracija, nepaisant to, kad byloje yra fondo valdybos įsakymas Nr. K-91, kuriame nurodoma „pakeisti darbo sutartį su V. V.“. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir ji turi būti pateikta teismui, nes jam pareikšti kaltinimai kaip specialiajam subjektui, t. y. valstybės tarnautojui. Nuteistasis skunde teigia, kad „Sodros“ darbuotojai valstybės tarnautojams buvo priskirti nuo 2000 m. vasario 15 d., o kaltinimai jam pareikšti už veikas, padarytas 1998 spalio 20 d. – 1999 m. laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad V. V. VSDFV turtą valdė ir juo disponavo patikėjimo teise pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytą tvarką, tačiau, kaip skunde nurodo nuteistasis, teismui tokia tvarka nebuvo pateikta, ji nebuvo tirta. Be to, nuteistasis teigia, kad pagal LR Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų nuostatų 10 punktą tokios teisės ir pareigos teritorinių skyrių vedėjams nėra numatytos, atvirkščiai – LR Vyriausybės nutarime Nr. 249 numatyta, kad fondo turtas valdymo ir naudojimo teise priklauso fondo valdybai, o ne teritoriniams skyriams. Kasatorius teigia, jog liudytojų A. G., V. K. parodymai patvirtina, kad pasaugos sutarties sudarymo faktas VSDFV valdyboje buvo žinomas dar 1999 m., kad analogiškai teismui liudijo ir Ž. M. bei L. R.. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti 1999 m. sausio 12 d. pasaugos sutarties ekspertizę. Anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, nepagrįstai atmetė visus kasatorių teisinančius liudytojų parodymus ir besąlygiškai priėmė tik jį kaltinančius parodymus, nors ne vienas jų liudijo apie daromą spaudimą ir grasinimus. Kasatorius skunde tvirtina, kad apie STT pareigūnų grasinimus liudijo V. P., A. V., Ž. M. Be to, kasatoriaus nuomone, teismas turėjo pasisakyti ir dėl to, kodėl kaltinimai dėl pasaugos sutarties suklastojimo buvo pareikšti tik vienai sutarties sudarymo pusei. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nes tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismo šališkumo, taip suvaržydamas įstatymo jam garantuotas teises, o būtent: jis negalėjo pasinaudoti paskutiniojo žodžio teise, nes nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę; negalėjo pasikviesti savo gynėjo, nes šiam apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta po teismo posėdžio; skundas dėl kardomosios priemonės pakeitimo net nebuvo perduotas aukštesniam teismui; į teismo posėdį kasatorius buvo pristatytas iš ligoninės būdamas sunkios būklės. Kasatorius skunde teigia, kad buvo netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas, nes jo veikose nėra nustatyti visi nusikaltimų sudėties požymiai, o apeliacinės instancijos teismas rėmėsi vien tik pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, kurie yra neišsamūs ir prieštaringi.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes aptariamos BK normos V. V. pritaikytos tinkamai. Byloje nustatyta, jog kasatorius būdamas valstybės pareigūnas – dirbdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus vedėju – siekdamas turtinės naudos, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais pasisavino jo žinioje buvusį VSDFV Klaipėdos skyriui priklausantį turtą – 17 000 Lt vertės masažinę dušo kabiną. Šie nuteistojo veiksmai visiškai atitinka BK 228 straipsnio 2 dalies ir 183 straipsnio 1 dalies dispozicijas, todėl juos teismas tinkamai kvalifikavo kaip šiose BK normose numatytų nusikaltimų sutaptį. Nuteistasis V. V. kasaciniame skunde ginčija teismo nustatytas aplinkybes teigdamas, jog byloje nėra duomenų apie jo paskyrimą į VSDFV Klaipėdos skyriaus vedėjo pareigas, jog VSDFV Klaipėdos skyriuje buvęs turtas nebuvo jo kaip skyriaus vedėjo žinioje, kad kaltinime nurodyti turto jis nepasisavino ir kt. Tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumas jau patikrintas, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Tinkamai nuteistajam V. V. buvo pritaikyta ir BK 300 straipsnio 1 dalis, nes nustatyta, kad jis pagamino netikrą dokumentą – tariamą pasaugos sutartį. Kasatorius skunde neigia ir šias teismo nustatytas aplinkybes, tvirtindamas kad sutartis buvo ne tariama, o reali, tačiau ir šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti dėl jau aptartų priežasčių. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog kasatoriaus argumentai teigiant, kad jam baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, yra nepagrįsti.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus
Nuteistojo V. V. kasacinio skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nes tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismo šališkumo, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. tvirtino, jog pirmosios instancijos teismas šališkas dėl to, kad jis: apribojo jo teisę į paskutinįjį žodį, teisę pasikviesti į teismo posėdį norimą gynėją, teisę apskųsti teismo nutartį dėl kardomosios priemonės ir kt. Patikrinęs visus apelianto teiginius apie pirmosios instancijos teismo šališkumą apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jie nepagrįsti, nes pagal byloje esančius duomenis nei išvardintos, nei kurios nors kitos kaltinamojo procesinės teisės nebuvo apribotos.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo V. V. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Jonas Algirdas Riepšas
Valerijus Čiučiulka