Administracinė byla Nr. A-1400-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02725-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo
2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 5 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2016 m. birželio 22–28 d. buvo laikytas Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių RPK) areštinėje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl asmenų laikymo areštinėje trukmės. Jis areštinėje buvo laikomas per šventines ir išeigines dienas, jam nebuvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, buvo atsivėrusios abiejų kojų trofinės žaizdos, buvo reikalingas kasdieninis perrišimas, naudojant vaistus, kuris nebuvo atliekamas, areštinės medicininėje dalyje nebuvo nei reikalingo stiprumo nuskausminamųjų vaistų, nei reikalingo tepalo žaizdų gydymui. Dėl nepakeliamo skausmo jis areštinėje negalėjo miegoti, paūmėjo kitos ligos, dėl ko areštinės darbuotojai keletą kartų kvietė greitąją medicinos pagalbą, sutriko psichinė sveikata.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. birželio 22 d. 15.10 val. pagal Telšių AVPK kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos paraišką buvo konvojuotas į Mažeikių RPK areštinę. 2016 m. birželio 23 d. 9.00 val. jis procesinių veiksmų atlikimui nuvežtas į Telšių AVPK, į Mažeikių RPK areštinę grąžintas 2016 m. birželio 23 d. Į Telšių AVPK areštinę konvojus asmenis atveža pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais, o išveža antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. 2016 m. birželio 23 d. pareiškėjas į areštinę grąžintas 14.35 val.,
   t. y. jau išvykus konvojui. 2016 m. birželio 24 d. buvo šventinė diena, todėl planinis konvojus nevyko. 2016 m. birželio 27 d. planinis konvojus asmenų iš areštinės į Šiaulių TI taip pat nevežė, todėl pareiškėjas planiniu konvojumi konvojuotas 2016 m. birželio 28 d. 9.55 val. į Kauno TI. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atvykęs į areštinę, gydytojo pažymų dėl sveikatos būklės, draudžiančių jį laikyti areštinėje, neturėjo, asmens byloje tokių dokumentų taip pat nebuvo. Neįgalumas jam nustatytas dėl lėtinių ligų ir tai niekaip nesusiję su pareiškėjo buvimu areštinėje. Pareiškėjo medicininėje kortelėje nebuvo įrašyta jokių nurodymų, rekomendacijų gydymui. Be to, pagal susiklosčiusią praktiką, yra žinoma, kad, jeigu asmeniui reikalingas stacionarinis medicininis gydymas ar dėl sveikatos būklės jis negali būti konvojuojamas, tokie asmenys, informavus konvojavimo paraišką pateikusį pareigūną ar įstaigą, į areštinę nekonvojuojami. Be to, pareiškėjas, atvykęs į areštinę, su savimi atsivežė vaistus, įskaitant ir skunde nurodytą jam būtiną tepalą „Sulfargin“. Pareiškėjo atsivežti vaistai surašyti Vaistinių preparatų, priimtų iš artimųjų, registracijos žurnale. Minėtus atsivežtus vaistus pareiškėjas laikė prie savęs kameroje ir vartojo pagal poreikį. Areštinės medicinos slaugytoja, apžiūrėjusi ir nustačiusi pareiškėjo negalavimus, atsižvelgusi į jo nusiskundimus, skyrė vaistus, atliko žaizdų perrišimą. Visi pareiškėjo nusiskundimai, paskirti vaistai, atliktos procedūros įrašytos į „Sveikatos priežiūros pagalbos suteikimo apskaitos žurnalą“. Areštinės slaugytoja, įvertinusi pareiškėjo būklę bei reikalingumą, taip pat paskyrė medikamentų, tvarsčių savaitgaliui. Greitosios medicinos pagalbos ekipažas dėl skausmo kojose pareiškėjui buvo kviestas beveik kiekvieną dieną, be to, areštinės slaugytojos savaitgaliui buvo paskirti vaistai nuo skausmo. Pagal įrašus matyti, kad pareiškėjas skundėsi kojų skausmais, greitosios medicinos pagalbos slaugytojos jam skirdavo nuskausminamųjų, kitokių negalavimų neišsakė. Pareiškėjas į areštinę atvyko jau su trofinėmis opomis kojose, žaizdos buvo atsivėrusios, skųsdamasis intensyviais kojų skausmais, nemiga, sirgdamas kitomis lėtinėmis ligomis, todėl natūralu, kad jis patyrė skausmą, tačiau ne dėl neteisėto, tyčinio pareigūnų veikimo ar neveikimo. Areštinės darbuotojai visomis įmanomomis priemonėmis pareiškėjui teikė pagalbą. Nesant slaugytojos, būtinosios / skubiosios medicinos pagalbos suteikimui buvo kviečiamas greitosios medicinos pagalbos ekipažas, t. y. pareigūnai veikė taip, kaip numatyta teisės aktuose. Pareiškėjo atveju, greitosios medicinos pagalbos medikai sprendimų gabenti jį į ligoninę nepriėmė, todėl darytina išvada, kad jo sveikatos būklė leido jam būti areštinėje.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Telšių AVPK Mažeikių rajono PK areštinę buvo konvojuotas ir patalpintas 2016 m. birželio 22 d. 15.10 val., 2016 m. birželio 23 d. 9.00 val. išvežtas į Telšių AVPK, grįžo iš Telšių AVPK 2016 m. birželio 23 d. 14.35 val., iš Mažeikių RPK areštinės į Kauno TI išvyko 2016 m. birželio 28 d. 9.55 val. Pareiškėjas Mažeikių RPK areštinėje buvo laikomas beveik 6 paras. Suimtų asmenų konvojavimą vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pagal 2016 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 47V-313 patvirtintus konvojavimo maršrutus, maršrutas Klaipėdos AVPK areštinė –
   Mažeikių RPK areštinė – Šiaulių TI – Šiaulių AVPK areštinė – Kauno AVPK areštinė – Kauno TI – Kauno nepilnamečių TI-PN – Lukiškių TI-K – laisvės atėmimo vietų ligoninė – Vilniaus AVPK areštinė vykdomas antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais, vasaros laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d.) konvojavimo maršrutai pakoreguoti – atvežimas vykdomas pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais, išvežimas – antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Pareiškėjas į Mažeikių RPK areštinę buvo atvežtas ketvirtadienį (birželio 23 d.), išvežtas antradienį (birželio 28 d.), birželio 24 d. buvo valstybinė šventė, todėl, kaip nurodė atsakovas, planinis konvojavimas nebuvo vykdomas. Taigi, pareiškėjo teisė būti laikomam areštinėje ne daugiau kaip 5 paras, įtvirtinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo
   2 straipsnio 2 dalyje, buvo pažeista. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala dėl to, jog jis areštinėje buvo laikomas viena para ilgiau, ką jis dėl to patyrė. Šiuo atveju nebuvo vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neturtinės žalos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas.
7. Teismas iš pareiškėjo asmens kortelės išrašo, Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalo, Greitosios pagalbos iškvietimo žurnalo bei Vaistinių preparatų, priimtų iš artimųjų, registracijos žurnalo kopijų nustatė, kad pareiškėjas dėl kojų skausmų į Mažeikių RPK areštinės sveikatos priežiūros darbuotojus kreipėsi 2016 m. birželio 23 d., 27 d. ir 28 d., jam keturis kartus (2016 m. birželio 23 d., 25 d., 26 d. ir 28 d.) buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, leidžiami vaistai, vykdomas žaizdų gydymas tepalu, perrišimai, skiriami vaistai nuo nemigos, skausmo, be to, jis įvairių vaistų turėjo su savimi. Taigi skundo teiginiai, kad Mažeikių RPK areštinėje jam nebuvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, nepagrįsti.
8. Teismas akcentavo, kad pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nenustačius tokių aplinkybių, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, t. y. nebuvo pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatęs, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pareiškėjui sudaryti blogesnes laikymo sąlygas, pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar taikęs kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus, taip pat nenustatęs neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nusprendė, kad pareiškėjo skundas buvo nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

9. Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu (b. l. 67-69) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti jam palankų sprendimą.
10. Pareiškėjas pažymi, kad jis į Mažeikių RPK areštinę buvo konvojuotas žinant apie jo sveikatos būklę, taip pat žinant planinio konvojaus tvarkaraštį ir apie artėjančias valstybės šventes. Atvykus į Mažeikių RPK, pareiškėjui nurodyta, kad jam reikalingų vaistų medicininėje dalyje nėra ir nėra galimybės jų gauti dėl nedarbo dienų. Tie nuskausminamieji vaistai, kuriuos Mažeikių RPK areštinė turėjo, buvo nepakankamai stiprūs. Areštinė turėjo tepalo „Betadin“ ir nuskausminamųjų vaistų „Analginas“, kuriems pareiškėjas yra alergiškas, tai pažymėta jo ligos istorijoje. Su savimi atsivežtų bei artimųjų perduotų vaistų pareiškėjui nepakako. Teismo išvada, kad, pareiškėją laikant Mažeikių RPK areštinėje, jo žaizdos buvo perrišinėjamos, neatitinka tikrovės, 2016 m. birželio
    24–26 d. medicinos darbuotoja nedirbo. Pareiškėjas dėl skausmo negalėjo miegoti. Iškvietus greitąją pagalbą ir suleidus vaistus, skausmas atslūgdavo tik laikinai – šie nuskausminamieji taip pat buvo per silpni. Nors Mažeikių RPK areštinės darbuotojai ir veikė pagal teisės aktų reikalavimus, to nepakako pareiškėjo fiziniam skausmui sumažinti, galimybei išsimiegoti ir nebūti kankinamam Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (buvo tik 1,5 m aukščio sienelė), iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Dėl skaudančių kojų pareiškėjas negalėjo atsitūpti, kad pasinaudotų sanitariniais įrenginiais, todėl turėjo prašyti pagalbos kitų suimtųjų.
11. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į jo apeliacinį skundą paaiškina, kad,
    2016 m. birželio 22 d. atvykus į Mažeikių RPK areštinę, įstaigai kartu su asmens byla buvo pateikta asmens sveikatos kortelė, iš kurios matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas neįgalumas (40 proc.). Dėl esamų susirgimų pareiškėjo sveikatos būklė buvo vertinama kaip labai sunki. Nepaisant to, jis buvo paskirtas į kamerą, skirtą sveikiems žmonėms, t. y. su tupimu tualetu, be jokių rankenų ar atramų, nors areštinėje yra kamera, skirta neįgaliesiems, su unitazu. Nesivadovauta reikalavimu įrengti sanitarinį mazgą su 160-180 cm aukščio pertvara ir 120 cm aukščio varstomomis durimis. Sanitariniame mazge neįrengta atskira ventiliacija. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 12 jis buvo laikomas dviese, antrasis asmuo (Artūras arba Arūnas) padėdavo pareiškėjui, be kita ko, perrišti žaizdas. Greitosios medicinos pagalbos paslaugomis naudojosi ir kartu su pareiškėju laikytas asmuo, tai turėtų būti užfiksuota žurnale. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė kito asmens, o ne pareiškėjo duomenis apie laikymą kameroje Nr. 12. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai pareiškėjui tik suleisdavo vaistų dėl skausmo ir miego, žaizdų neperrišdavo, nes neturėjo tam reikiamo tepalo. Mažeikių RPK areštinės darbuotojai žaizdų neperrišdavo, nes taip pat neturėjo reikiamo tepalo. Kadangi pareiškėjui reikėjo pagalbos pasinaudoti sanitariniu mazgu, jis dėl to patyrė didelę gėdą, diskomfortą ir kt. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų Mažeikių RPK neužtikrinimo pareiškėjui 2016 m. liepos 15-21 d. teko gydytis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73-74) prašo jį atmesti.
13. Atsakovo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo atsakovas tvirtina, kad 2016 m. birželio 22-28 d. pareiškėjas buvo laikomas dvivietėje kameroje Nr. 12, vienas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Mažeikių RPK areštinėje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei
    CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
16. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
    146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą naujai nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, t. y. kad areštinės kameros nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu.
17. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
    Mažeikių RPK areštinėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą maksimalią trukmę, bet neįrodė dėl to patyręs neturtinę žalą, taip pat kad pareiškėjui buvo suteikta būtinoji medicinos pagalba. Apeliaciniame skunde iš esmės apsiribota skunde išdėstytų argumentų pakartojimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą,
    t. y. dėl pareiškėjo laikymo areštinėje trukmės ir pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.
18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį
    administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A-1670-520/2016).
19. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo laikymo areštinėje trukmės pažymi, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1819 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. balandžio 1 d.), be kita ko, numatyta, kad suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Mažeikių RPK areštinę atvyko 2016 m. birželio 22 d. 15.10 val. ir išvyko 2016 m. birželio 28 d.
    9.55 val., todėl pareiškėjas areštinėje buvo laikytas beveik viena para ilgiau nei maksimali galima trukmė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (asmens kortelės išrašas, b. l. 18–25), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Taigi, ginčo laikotarpiu Mažeikių RPK beveik 1 parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę policijos įstaigos areštinėje būti laikomam ne ilgiau kaip penkias paras, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
20. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų atkreipia dėmesį į pareiškėjo tvirtinimus, kad Mažeikių RPK areštinėje nebuvo pakankamai stiprių nuskausminamųjų, tinkamo tepalo žaizdoms perrišti („Sulfargin“), jo žaizdos nebuvo perrišamos. Tačiau iš asmens kortelės išrašo bei Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalo
    (b. l. 48-58) matyti, kad 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjui buvo kviesta Greitoji medicinos pagalba. 2016 m. birželio 23 d. jam duota vaistų, kojų žaizdos perrištos naudojant „Sulfargin“ tepalą, savaitgaliui (3 d.) palikta vaistų. 2016 m. birželio 27 d. įraše pažymėta, kad per savaitgalį (3 d.) pareiškėjui buvo skirta vaistų, bintai, du kartus kviesta Greitoji medicinos pagalba, duota vaistų; tądien žaizdos perrištos dukart, pirmąjį kartą naudojant „Betadin“ tepalą, antrąjį – „Bionect“ kremą, taip pat duota vaistų. 2016 m. birželio 28 d. pareiškėjui vėl kviesta Greitoji medicinos pagalba, vėliau perrištos žaizdos, duota vaistų. Iš Greitosios pagalbos iškvietimo žurnalo (b. l. 54-57) matyti, kad pareiškėjui greitoji medicinos pagalba dėl kojų skausmo buvo kviesta 2016 m. birželio 23 d. (duota vaistų), 25 d. (duota vaistų), 26 d. (duota vaistų) ir 28 d. (duota vaistų). Vaistinių preparatų, priimtų iš artimųjų, registracijos žurnale (b. l. 58-60) užfiksuoti vaistai, kuriuos pareiškėjas turėjo su savimi atvykdamas į Mažeikių RPK areštinę 2016 m. birželio 22 d., tarp jų – „Sulfargin“ tepalas, bei 2016 m. birželio 27 d. perduoti vaistai, visi šie vaistai pareiškėjui perduoti į rankas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos buvo neteikiamos ar teikiamos netinkamai, kad jam išduoti nuskausminamieji buvo nepakankamai stiprūs, perrišimai buvo atliekami su netinkamu tepalu arba kad pareiškėjui buvo duodami vaistai ar kiti preparatai, kuriems jis alergiškas. Nors savaitgalį (3 d.) Mažeikių RPK areštinės darbuotojai pareiškėjo žaizdų perrišimų neatliko, pareiškėjui buvo suteiktos priemonės šiuos perrišimus padaryti pačiam, jis nenurodė perrišant susidūręs su kokiomis nors kliūtimis, Greitosios medicinos specialistų neprašė atlikti perrišimą. Taigi, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo tinkamai užtikrinimas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, yra nepagrįsti ir todėl atmetami.
21. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 6 paras buvo laikomas Mažeikių RPK areštinėje, 1 para viršijant maksimalią galimą trukmę, šiuo laikotarpiu jam buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, pareiškėjas pretenzijų dėl kitų laikymo areštinėje sąlygų pirmosios instancijos teismui nereiškė. Nors byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, būdamas areštinės kameroje, patyrė tam tikrą diskomfortą ir fizinį skausmą, šios aplinkybės buvo susijusios su pareiškėjo sveikatos būkle dar iki atvykstant į Mažeikių RPK areštinę. Nenustatyta, jog fizinis skausmas, kuris, be kita ko, pareiškėjui trukdė išsimiegoti, būtų kilęs ar pasunkėjęs būtent dėl jo laikymo Mažeikių RPK areštinėje sąlygų. Greitosios medicinos pagalbos specialistai nenustatė poreikio pareiškėją iš areštinės perkelti į sveikatos priežiūros įstaigą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytas nežymus maksimalios laikymo areštinėje trukmės pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
22. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
    18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
23. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas Mažeikių RPK areštinėje buvo laikytas beveik viena para (keliolika valandų) ilgiau nei Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta maksimali trukmė. Pareiškėjas skunde nepaaiškino, kokią neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad jo atžvilgiu buvo viršyta ši maksimali trukmė (argumentai dėl sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo, kurie atmesti kaip neįrodyti, buvo pateikti tik skundo papildyme, b. l. 35). Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl per ilgo laikymo Mažeikių RPK areštinėje, siejo išimtinai su teisės aktų reikalavimų pažeidimo faktu ir nenurodė dėl tokio pažeidimo patyręs kokius nors neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ar kt. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė dėl minėto pažeidimo patyręs neturtinę žalą.
24. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas,
    t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – žalos – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra atmestinas.
25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius