Baudžiamoji byla Nr. 2K-156-594/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02422-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.1; 2.1.7.4; 1.2.4.6.2; 1.1.5.1; 1.1.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam S.,
jo gynėjui advokatui Andriejui Melkovui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. ir jo gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalies, kuria S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį pradėti dirbti arba tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo S. ir nukentėjusiosios A. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė savo šeimos narės – sutuoktinės A. sveikatą, būtent, 2021 m. sausio 22 d. apie 22 val. savo gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, praėjimo tarp koridoriaus ir laiptų į antrąjį aukštą patalpoje, konflikto su sutuoktine A. metu tyčia smurtaudamas, t. y. jėga braudamasis pro kelią jam link išėjimo iš namo užstojusią A., taip parversdamas ją ant grindų, užguldamas savo kūnu ir, suėmęs rankomis A. už veido bei kaklo, ne mažiau kaip tris kartus trenkdamas jos galvą į grindis, padarė A. poodines kraujosruvas pakaušyje, kairės ausies kaušelyje, kairės speninės ataugos srityje, kairės akies viršutiniame voke, kairėje smakro pusėje, kairėje kaklo pusėje, dešinio žasto priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose, dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje, abiejų blauzdų priekiniuose paviršiuose, taip sukėlė A. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo S. gynėjas advokatas A. Melkovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti; arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Netenkinus šių prašymų – atleisti S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 arba 39 straipsnį. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Priimant pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, buvo pažeistas įrodymų leistinumo principas – teismai neteisėtai įrodymais pripažino ir priimdami skundžiamus sprendimus vadovavosi prieštaringais duomenimis, gautais ne įstatymų nustatyta tvarka. T. y. duomenys gauti neteisėtai pradėjus ikiteisminį tyrimą prokuroro atžvilgiu, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus. Be kita ko, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas aiškiai prieštaringais duomenimis, prielaidomis bei spėjimais, išplaukiančiais ir iš nukentėjusiosios A. neteisėtai pradėto ir atliekamo ikiteisminio tyrimo metu duotų nepagrįstų bei prieštaringų parodymų, kurie taip pat gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, prieštaringų nukentėjusiosios, liudytojų bei teismų iškraipytų parodymų; nuosprendyje ir nutartyje išdėstytos teismų išvados nepagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė visų pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo trūkumų ir padarė kitų įrodymų vertinimo klaidų, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, taip pat nesilaikė BPK normų ir galiojančios teismų praktikos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą ir įrodymų vertinimą, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų reikalavimus. Taip buvo iš esmės pažeista apeliantų teisė į gynybą. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė padarytų teisinio vertinimo klaidų, susijusių su nusikalstamos veikos požymių visumos S. veiksmuose nustatymu ir su BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų aiškinimu.
2.2. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino pateiktus teiginius, kai kurių išvis neaptarė arba vertinimus darė tikslingai iškraipydamas įstatymų bei norminių aktų turinio esmę. Pirmiausia pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateikto paaiškinimo bei jį patvirtinančių dokumentų, kuriuos pateikė policijos įstaiga, nėra galimybės nustatyti, kada realiai generalinės prokurorės ranka buvo surašyta rezoliucija 2021 m. sausio 23 d. rašte „Dėl sprendimo“ ir kokiu būdu jis buvo siųstas, ar išvis jis buvo siųstas, t. y. aptariami duomenys negali būti patikrinami atliekant kitus BPK nurodytus veiksmus, todėl jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Nors Generalinė prokuratūra ir teigia, kad generalinė prokurorė 2021 m. sausio 23 d. 4.09 val. tarnybiniu elektroniniu paštu gavo minėtą dokumentą, jį atspausdino, jame surašė rezoliuciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir nufotografavusi šį dokumentą 2021 m. sausio 23 d. 4.39 val. tarnybiniu elektroniniu paštu išsiuntė tyrėjai G. M., tačiau tokių neginčijamų duomenų nėra pateikta. Dėl to darytina išvada, kad pirmiausia buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijos įstaigoje, o tik po to, pastebėjus padarytą šiurkščią klaidą, buvo imtasi priemonių jai taisyti, be kita ko, sudarant regimybę dėl ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumo. Pateikiant teismui duomenis apie jau minėtų subjektų galimai buvusį susirašinėjimą tarpusavyje, buvo pateikti (atspausdinant lapuose) tik susirašinėjimo fragmentai, tačiau nė viename iš nurodytų susirašinėjimo laiškų nėra matyti, kad minėta informacija, konkrečiau – raštas „Dėl sprendimo“, buvo išsiųsta generalinei prokurorei. Taigi akivaizdžiai matyti, kad prie visų pateiktų susirašinėjimo laiškų nebuvo pridėti failai, patvirtinantys esminį faktą apie tokios informacijos pateikimą ir atitinkamai gavimą.
2.3. Išvadą, jog ikiteisminis tyrimas prokurorui buvo pradėtas nesilaikant specialios teisės aktais nustatytos tvarkos – neteisėtai, tiesiogiai patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys: nelogiški tyrėjos D. B. atlikti vėlesni veiksmai, kai pagal tyrėjos G. M. 2021 m. sausio 23 d. tarnybinį pranešimą 2021 m. sausio 23 d. 1 val. 40 min. 9 sek. (Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (toliau – ir IBPS) duomenys) tą pačią dieną, t. y. 2021 m. sausio 23 d. 12 val. 13 min. 14 sek. (IBPS duomenys), ji pati pradėjo ikiteisminį tyrimą bei adresavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrai, o ne generalinei prokurorei. Paminėtina ir tai, kad byloje (1 t., b. l. 4) yra ir popierinis generalinės prokurorės 2021 m. sausio 23 d. surašytas pavedimas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, kuris, teisėtai pradedant ikiteisminį tyrimą, turi būti surašomas iškart, kai tik pradedamas ikiteisminis tyrimas, ir nusprendus pačiam jo neatlikti pavedamas konkrečiai ikiteisminio tyrimo įstaigai. Šiuo atveju matyti akivaizdus faktas, kad generalinė prokurorė savo pavedime nurodė atlikti tyrimą (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui ir nurodė konkretų ikiteisminio tyrimo numerį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pati negalėjo niekaip žinoti, nes numeris automatiškai sukonfigūruotas IBPS konkrečiam policijos padaliniui, šiuo atveju (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui. Tai taip pat tiesiogiai patvirtina, kad minėtas prokurorės pavedimas buvo surašytas policijos įstaigai tik po to, kai pati policijos įstaiga pradėjo ikiteisminį tyrimą ir jau buvo sukonfigūruotas ikiteisminio tyrimo numeris. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino ir patį suformuotą dokumentą bei jo turinį – pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), jį prilygino pranešimui prokuratūros įstaigai. Tačiau minėtas procesinis dokumentas yra vada, kurios pagrindu ikiteisminio tyrimo pareigūnas pradėjo ikiteisminį tyrimą ir kartu informavo prokuratūrą.
2.4. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jei prokuroro valia surašant rezoliuciją ir būtų laikoma išreikšta laiku (nors tokios išvados neleidžia daryti bylos duomenys), t. y. anksčiau, nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijos įstaigoje, tai tokiu atveju labai svarbus yra ir tokios išreikštos valios įteisinimas (jos įregistravimas nustatyta tvarka) ir jos perdavimas laiku reikiamiems subjektams. Iš kasaciniame skunde pateiktų objektyvių duomenų, dėl kurių įrodomosios reikšmės apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, matyti, kad realiai abu šie procesiniai generalinės prokurorės dokumentai su jos išreikšta valia buvo užregistruoti prokuratūros IBPS vėliau, nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijos įstaigoje. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad generalinės prokurorės išreikšta valia rezoliucijoje dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo kokiu nors būdu pateikta policijos įstaigai. Kaip matyti iš bylos duomenų, policijos įstaiga pati neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą prokurorui, taip pažeisdama Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus.
2.5. Be kita ko, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gynyba teikė prašymus, kad teismas įpareigotų Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikti bylos nagrinėjimui svarbią informaciją, galinčią objektyviai patvirtinti ikiteisminio tyrimo pradžios aplinkybes, apibūdinančias jo pradėjimo teisėtumą ar neteisėtumą (prokuratūra tokios informacijos negali pateikti, kadangi nedisponuoja IBPS esančia informacija, t. y. jos nevaldo ir neprižiūri duomenų bazės). Tačiau šie prašymai buvo atmesti, taip pažeidžiant rungimosi principą procese. Paminėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymus kviesti į teismo posėdį, kad būtų pateikta bylos nagrinėjimui reikalinga informacija, generalinę prokurorę, ikiteisminio tyrimo pareigūnus K. L., G. M. bei D. B..
2.6. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad generalinis prokuroras, pagal Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios), galėjo nesilaikyti nustatytos tvarkos, tiek kalbant apie paties ikiteisminio tyrimo registravimą, tiek ir kitų nustatytų reikalavimų įvykdymą konkrečiu atveju. Priešingai, generalinis prokuroras, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarkos, kai tyrimas pradedamas prokurorui, turėjo sulaukti išvados dėl surinktos medžiagos iš prokuroro, kuris prieš tai būtų įvertinęs pareiškimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Ir tik tuomet prokuroras galėjo perduoti išvadą generaliniam prokurorui, jei būtų nustatęs tokį pagrindą.
2.7. Vertinant ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo klausimą, svarbu paminėti ir tai, kokia informacija buvo perduota generaliniam prokurorui priimant sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš bylos duomenų matyti, kad generalinė prokurorė net neturėjo realios galimybės įvertinti nei įvykio vietos apžiūros protokolo, nei pareigūnų vaizdo registratoriaus apžiūros atvykus į įvykio vietą, nei Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) garso įrašo apžiūros, nei kitų reikšmingų bylos duomenų. Todėl laikant, kad generalinė prokurorė realiai disponavo tik raštu „Dėl sprendimo priėmimo“, jame išvis nėra pateikta jokių duomenų apie galimai nusikalstamos veikos įvykdymą kaip būtiną ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindą. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nei surinkta bylos medžiaga, nei kokia nors prokuroro išvada, kurioje būtų nurodytos konkrečios aplinkybės bei duomenys, leidžiantys pripažinti, kad nusikalstama veika buvo padaryta, generalinei prokurorei nebuvo pateikta. Spręsdama klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prokuroro atžvilgiu, ji neturėjo galimybės susipažinti su tuo metu jau surinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis ir atliktais procesiniais veiksmais, tai leidžia teigti, kad generalinė prokurorė neturėjo objektyvios galimybės įvertinti situacijos, o jos sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas formaliai, neatsižvelgus į Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies tikslus. Todėl net ir pripažinus, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas generalinei prokurorei savo valią dėl šio procesinio veiksmo išreiškus 2021 m. sausio 23 d. 4.39 val. rezoliucija, tai per se (pati savaime) dar nesuponuoja išvadų apie ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą, nes toks sprendimas galėjo būti priimtas tik esant pateiktai prokuroro išvadai dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.
2.8. Taip pat pažymėtina, kad tiek apkaltinamasis nuosprendis, tiek ir nutartis buvo grindžiami prielaidomis ir prieštaringais duomenimis, įrodymai vertinti selektyviai, tendencingai iškraipant jų turinį ir taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nesiaiškino, kokios būklės nukentėjusioji buvo paties įvykio metu (tyrimo duomenimis, apie 22.00 val.) ir ar ji iš tikrųjų suvokė, kas realiai įvyko tuo metu, t. y. ar prieš ją buvo smurtaujama, ar kaip tik reikėjo gintis nuo jos pačios smurto. Nukentėjusiosios būklės neadekvatumą įvykio metu patvirtino nuteistojo parodymai, kad jis niekada anksčiau savo žmonos tokios būklės nematė, ji elgėsi labai neadekvačiai įvykio metu, draskėsi, muistėsi, šaukė, tačiau teismas to visiškai nevertino, be to, tai, kad nukentėjusioji buvo aiškiai neblaivi, liudija ir apžiūrėtas „Body“ kameros vaizdo įrašas. Taigi iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad būtent nukentėjusiosios stiprus apsvaigimas nuo alkoholio (vidutinis girtumo laipsnis), pavydas ir pyktis buvo pagrindiniai veiksniai, nulėmę tai, jog nukentėjusioji klaidingai suprato bei vertino esamą situaciją, dėl to melagingai iškvietė policiją, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai, padarydami pirmiau nurodytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarkos pažeidimus, neteisėtai pradėjo S. ikiteisminį tyrimą. Būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios parodymai buvo esminis įrodymų šaltinis, kuriuo buvo grindžiama kasatoriaus kaltė. Nukentėjusioji, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, pati pripažino, kodėl melagingai pranešė apie įvykį. Nurodė, kad, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir būdama pikta konfliktinės situacijos metu, nuteistąjį nepagrįstai apkalbėjo, bijojo tiek baudžiamosios atsakomybės už savo kvailą poelgį, tiek galimybės netekti savo vaiko priežiūros, tiek ir artimųjų pasmerkimo.
2.9. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, ir kasatoriaus parodymais, duotais pirmosios apklausos apygardos teisme metu, bei jo nurodytomis aplinkybėmis antrosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu. Manytina, kad tokios teismo išvados niekuo nepagrįstos, o tiek nukentėjusiosios, tiek ir paties nuteistojo parodymų keitimas turi logišką paaiškinimą, kuris atitinka byloje surinktus įrodymus ir įvykio eigą. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios parodymų, taip pat ir iš jos teisme duotų parodymų matyti, kad pirminiai jos parodymai, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai, neturi jokios įrodomosios vertės (nukentėjusioji net nepamena aplinkybių, susijusių su jos atsidūrimu ant žemės). Vien nukentėjusiosios parodymų pagrindu konstatuodami nusikalstamos veikos aplinkybę, apibūdinančią veikos pavojingumą, t. y. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją skaičių, teismai padarė prielaidą, kuri neatitinka byloje ištirtų įrodymų turinio visumos. Apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių specialistų išvadų, iš kurių vienoje nurodyta, kad nukentėjusiosios pakaušyje rasta kraujosruva padaryta galimai vienu poveikiu, o kitoje kategoriškai nurodyta, kad pakaušyje rasta kraujosruva padaryta vienu poveikiu. Gynyba buvo pateikusi prašymą pridėti prie bylos medžiagos teismo eksperto P. Petreikio surašytą konsultacinę išvadą, kurioje pateiktos kategoriškos išvados dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės, papildančios byloje esančią kito teismo eksperto H. Daujoto surašytą specialisto išvadą, prašė teisme apklausti teismo medicinos ekspertą P. Petreikį, tačiau šie prašymai buvo atmesti.
2.10. Nagrinėjamoje byloje egzistavo būtinosios ginties situacija (BK 28 straipsnis). Kaip matyti iš įvykio sekos, parkritus abiem asmenims, nukentėjusioji ėmė draskyti nuteistajam veidą, todėl šis, gindamasis nuo tokių kūno sužalojimų, buvo priverstas ramindamas ją prispausti ranka prie žemės, dėl to būtent vienoje pusėje – kairės ausies kaušelyje, kairės speninės ataugos srityje, kairės akies viršutiniame voke, kairėje smakro pusėje, kairėje kaklo pusėje – atsirado sužalojimų. Kėsinimasis į S. buvo realus ir tikras, kėsintasi į gyvybiškai svarbų objektą – galvą, akis, kėsinimosi realumas egzistavo objektyviai, kadangi nukentėjusiosios ranka, nagai siekė S. veidą ir jį draskė, taigi kėsinimasis nebuvo išimtinai S. vaizduotė. Dėl to S. turėjo teisę gintis nuo šios veikos ir prispausti nukentėjusiąją prie žemės, kad nutrauktų jos veiksmus, taigi veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
2.11. Teismų išvados dėl BK 39 straipsnio netaikymo nuteistajam negali būti laikomos pagrįstomis. Teismas ir šiuo atveju tendencingai bei neobjektyviai grindė išvadą, nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad S. smurtinio pobūdžio veiksmai buvo pakankamai intensyvūs ir padaryti panaudojant didelę fizinę jėgą, – tai neišplaukia net ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuotų veikos aplinkybių bei nustatyto sužalojimo masto ir pobūdžio. Priešingai nei nurodoma, nukentėjusiajai buvo nustatytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajai atliktas tomografijos tyrimas neparodė jokių galvos vidinių pakitimų (nei smegenų sutrenkimo, nei pakraujavimo), gydytojas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją ir įvertinęs jos būklę, iškart ją išleido namo. Taigi nustatytos veikos aplinkybės nepaneigia galimybės nuteistajam taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, net ir laikant, kad jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl smurto prieš savo sutuoktinę. Be to, teismai nepagrįstai akcentavo tai, kad S. savo kaltės nepripažįsta, savo smurtinių veiksmų nevertina kritiškai, neišreiškė jokio gailėjimosi ir bando perkelti kaltę dėl smurto nukentėjusiajai. Visų pirma, toks reikalavimas yra perteklinis, nes baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad asmuo prisipažintų dėl veikos įvykdymo, gailėtųsi. Kita vertus, tokia teismų sprendimuose išreikšta pozicija yra itin formali. Šiuo atveju svarbu tai, jog nuteistasis pripažino visas jam žinomas bylos aplinkybes ir savo veiksmais padarytus konkrečius sužalojimus nukentėjusiajai. Dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė žmonos ne vieną kartą bei nukentėjusiosios atstovo, o vien tai, kad nuteistasis nesutinka su nepagrįstai jam inkriminuotomis aplinkybėmis, neleidžia daryti išvadų, kad asmuo kritiškai nevertina savo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatytos nuteistąjį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės. Nuteistasis ilgus metus dirbo valstybės tarnyboje, ten stropiai vykdė savo pareigas, niekada nesulaužė priesaikos, prieš tai dirbo statutinėje tarnyboje, niekada nebuvo teistas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar įtartas nusikalstamos veikos padarymu. Daug kartų skatintas aukščiausiais apdovanojimais tiek prokuratūros, tiek ir policijos įstaigų vadovų, pats inicijuodavo įvairiausius renginius prokuratūros darbuotojams ir jų šeimos nariams, taip pat ir renginius visuomenei, susijusius su prokuratūros veikla. Taigi šiuo atveju egzistuoja visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu sąlygos.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti. Netenkinus šio prašymo – bylą jam nutraukti esant BK 28 straipsnio pagrindams; arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 arba 39 straipsnį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo šioje byloje. Byloje yra surinkta neginčijamų duomenų, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, o šiuo klausimu pateiktus argumentuotus teiginius apeliacinės instancijos teismas vertino klaidingai, kai kurių išvis neaptarė arba kai kuriuos vertinimus padarė tikslingai iškraipydamas įstatymo bei norminių aktų turinio esmę. Pažymėtina, kad iš Generalinės prokuratūros pateikto paaiškinimo bei jį patvirtinančių dokumentų (kuriuos pateikė policijos įstaiga) nėra galimybės nustatyti, kada realiai generalinės prokurorės ranka buvo surašyta rezoliucija 2021 m. sausio 23 d. rašte „Dėl sprendimo“ ir kokiu būdu jis buvo siųstas, ir ar išvis buvo siųstas. Darytina tik viena ir akivaizdi išvada, kad pirmiausia buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijos įstaigoje, o tik po to, bandant taisyti pastebėtą klaidą, imtasi priemonių tai taisyti. Paminėtina ir tai, kad byloje yra ir popierinis generalinės prokurorės 2021 m. sausio 23 d. surašytas pavedimas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Matyti, kad generalinė prokurorė savo pavedime nurodė atlikti tyrimą (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui ir nurodė konkretų ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pati negalėjo niekaip žinoti, nes tai numeris, sukonfigūruotas IBPS konkrečiam policijos padaliniui – šiuo atveju (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui. Tai taip pat tiesiogiai patvirtina, kad minėtas prokurorės pavedimas buvo surašytas policijos įstaigai tik po to, kai pati policijos įstaiga pradėjo ikiteisminį tyrimą ir jau buvo sukonfigūruotas ikiteisminio tyrimo numeris. Pabrėžtina ir tai, kad teismas klaidingai vertino ir patį suformuotą dokumentą bei jo turinį – pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), jį prilygino pranešimui prokuratūros įstaigai. Tačiau minėtas procesinis dokumentas yra vada, kurios pagrindu ikiteisminio tyrimo pareigūnas pradėjo ikiteisminį tyrimą ir kartu informavo atitinkamai prokuratūrą. Taigi iš kasaciniame skunde nurodytų duomenų matyti, kad abu procesiniai generalinės prokurorės dokumentai su jos išreikšta valia buvo užregistruoti prokuratūros IBPS vėliau, nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijos įstaigoje. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prokurorės išreikšta valia rezoliucijoje dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kokiu nors būdu buvo pateikta policijos įstaigai. Dėl to policijos įstaiga pati neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą prokurorui, taip pažeisdama Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus.
3.2. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis ir jo advokatas net keletą kartų teikė prašymus, kad teismas įpareigotų Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikti šią svarbią informaciją bylos nagrinėjimui, tačiau teismas abu kartus šiuos prašymus atmetė. Paminėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė nuteistojo ir gynėjo prašymus kviesti į teismo posėdį, kad būtų pateikta bylos nagrinėjimui reikalinga informacija, ir generalinę prokurorę, ikiteisminio tyrimo pareigūnus K. L., G. M. bei D. B..
3.3. Be kita ko, vertinant ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo klausimą, svarbu paminėti ir tai, kokia informacija buvo perduota generaliniam prokurorui priimant sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė, palaikanti kaltinimą, nurodė, kad generalinė prokurorė atsispausdino tarnybiniu elektroniniu paštu jai atsiųstą laišką, surašė savo ranka rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą ir nufotografavusi išsiuntė atgal tyrėjai. Įvertinus tai, kad prokurorė neturėjo galimybės naudotis IBPS, akivaizdu, kad negalėjo ir susipažinti su atitinkamais duomenimis, tokiais kaip tyrėjos G. M. tarnybinis pranešimas, nukentėjusiosios pareiškimas bei jos apklausa. Taigi generalinė prokurorė net neturėjo realios galimybės įvertinti nei įvykio vietos apžiūros protokolo, nei pareigūnų vaizdo registratoriaus apžiūros atvykus į įvykio vietą, nei BPC garso įrašo apžiūros bei kitų reikšmingų bylos duomenų. Generalinė prokurorė neturėjo objektyvios galimybės įvertinti situacijos, o jos sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas formaliai, neatsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies tikslus.
3.4. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamasis teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo grindžiami prielaidomis ir prieštaringais duomenimis. Teismai iš esmės vadovavosi pirminiais nukentėjusiosios parodymais, kurie pamažu kito viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Kitų tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltumą, byloje nebuvo nustatyta. Akivaizdu, kad šiuos įrodymus abiejų instancijų teismai vertino vienpusiškai ir selektyviai, nesiedami tarpusavyje ir su kitais objektyviais duomenimis, o juos išskirdami iš konteksto.
3.5. Pažymėtina, kad vertinant, ar nuteistasis smurtavo prieš sutuoktinę, labai svarbu yra tai, kokios būklės nukentėjusioji buvo paties įvykio metu (tyrimo duomenimis, apie 22.00 val.) ir ar ji iš tikrųjų suvokė, kas tuomet realiai įvyko tuo metu – ar prieš ją buvo vartojamas smurtas, ar kaip tik nuo jos pačios smurto reikėjo gintis. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik teisme peržiūrėtus vaizdo įrašus iš pareigūnų „Body“ kamerų, tačiau nevertino to, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko ir pradėjo daryti vaizdo įrašą „Body“ kamera tik 23.25 val., t. y. po pusantros valandos nuo paties įvykio. Akivaizdu, kad, praėjus tokiam pakankamai ilgam laiko tarpui, policijos pareigūnai nebegalėjo matyti realios nukentėjusiosios būklės, kokios ji buvo paties įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nuteistojo parodymų, kad jis niekada anksčiau nebuvo matęs savo žmonos tokios būklės, kad įvykio metu žmona elgėsi labai neadekvačiai, draskėsi, muistėsi, šaukė. Teismo ekspertas savo išvadoje pasisakė, kad nukentėjusiosios kraujyje nustatyta 1,5 promilės etilo alkoholio koncentracija, o tokiu atveju sutrinka tiek eisena, tiek ir kalba, savikontrolė, kritinis vertinimas, kartais asmuo nesuvokia savo veiksmų. Taigi iš bylos duomenų matyti, kad būtent nukentėjusiosios stiprus apsvaigimas nuo alkoholio (vidutinis girtumo laipsnis), pavydas ir pyktis ir buvo pagrindiniai veiksniai, nulėmę tai, jog nukentėjusioji klaidingai suprato bei vertino esamą situaciją, dėl to ir melagingai iškvietė policiją.
3.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir klaidingai konstatavo, – o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė ir šių aplinkybių iš nuosprendžio nepašalino, – kad nuteistajam buvo žinoma apie žmonos 2021 m. sausio 27 d. apklausą, ir tuo pagrindu padarė klaidingą išvadą, kad nuteistasis 2021 m. sausio 28 d. apklausos metu duodamas parodymus, atitinkančius 2021 m. sausio 25 d. A. duotus parodymus, tiesiog siekė išvengti atsakomybės ir, priešingai nuteistojo aiškinimui, nebuvo suklaidintas A. dėl jos parodymų turinio. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog nukentėjusioji ir nuteistasis tuo metu gyveno skyrium dėl pastarajam paskirtos kardomosios priemonės. Akivaizdu, kad žinant tai, jog A. pakeitė savo parodymus, nuteistasis turėjo galimybę nurodyti tikrąją įvykio seką arba išvis atsisakyti duoti parodymus. Kitu atveju tam nėra logiško paaiškinimo. Be to, kategoriškai nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad nuteistojo parodymai buvo orientuoti į savo tyčinių veiksmų minimizavimą, buvo derinami prie nukentėjusiosios parodymų. Nuteistasis tik pirminius savo parodymus (2021 m. sausio 28 d.) nurodė klaidingus ir tai padarė siekdamas padėti žmonai. Be to, antrieji nuteistojo parodymai (2021 m. kovo 16 d.) tyrėjui buvo duoti tik po susitaikymo su nukentėjusiaisiais ir susipažinus su 2021 m. kovo 10 d. pranešimu apie įtarimą. Tik po to, kai nuteistasis buvo žmonos įtikintas, kad purtant jos galvą galėjo nepajausti, kad ją sutrenkė, tolesnis ginčas dėl galvos sutrenkimo aplinkybių nebeturėjo prasmės ir antroje apklausoje nuteistajam beliko tai patvirtinti. Nuteistasis minėtos apklausos metu, aiškindamas įvykio eigą, patikslino ir kitas įvykio aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios patirtais sužalojimais. Tuomet nuteistasis nurodė, kad kiti sužalojimai sutuoktinei padaryti ne nusikalstamos veikos metu, o siekiant ją apsaugoti nuo didesnių sužalojimų, kai ji buvo prispausta ant žemės. Nuteistasis viso proceso metu akcentavo, kad būtent teismo medicinos eksperto išvada bus vienas iš svarbiausių įrodymų, kuris leis teismui teisingai įvertinti įvykio metu patirtų sužalojimų skaičių, jų lokalizaciją bei aplinkybes, kaip šie sužalojimai ir kokiu būdu galėjo atsirasti ant nukentėjusiosios kūno. Jau pirmoje teismo eksperto išvadoje specialistas gana kategoriškai konstatavo, kokie ant nukentėjusiosios kūno buvo aptikti sužalojimai, aprašė jų lokalizaciją ir kokiu būdu jie galėjo atsirasti. Konstatuota, kad nukentėjusiosios kūne sužalojimų, būdingų savigynai, nėra, o tai tik dar kartą patvirtina, kad įvykio metu S. veiksmai buvo gynybiniai, o ne puolamieji. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jau pateiktos teismo eksperto išvados duomenimis ir akivaizdžiai padarė klaidingą bei prielaidomis grįstą išvadą, vertindamas tik tai, kad pristačius nukentėjusiąją į ligoninę jos apžiūros metu gydytojas M. K. aptiko skausmingus darinius (guzus) nukentėjusiosios pakaušyje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai ir netinkamai vertino eksperto P. Petreikio išvadą.
3.7. Šioje byloje, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, jokių muštynių konflikto metu nebuvo, abi pusės nebuvo puolančiosios, tuo labiau abi pusės nenaudojo smurto puolimo metu. Smurto iniciatorė byloje buvo pati nukentėjusioji – būtent ji ir pirmoji žodinio konflikto metu trenkė nuteistajam per veidą. Toliau byloje nustatyta ir tai, kad būtent nukentėjusioji pati neleido šio konflikto metu nuteistajam pasišalinti iš namų. Akivaizdu, kad jei nukentėjusioji būtų nesutrukdžiusi nuteistajam išvykti iš namų, tai nebūtų ir tolesnio konflikto tęsinio. To pagrindu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir įvertino tokį nukentėjusiosios elgesį (žodinio konflikto metu suduodant ir po tolesnio santykių aiškinimosi bandant sutrukdyti jam išeiti iš namų) kaip provokuojantį padaryti veiką bei rizikingą nukentėjusiosios elgesį (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas). Teismams vertinant, ar minėtoje byloje egzistavo būtinosios ginties situacija, turėjo būti svarbi ir kita byloje nustatyta aplinkybė, būtent tai, kad, nukentėjusiajai ir nuteistajam parkritus ant grindinio, pati nukentėjusioji puolė nuteistąjį ir pradėjo žaloti jam veidą. Vėliau nuteistasis, siekdamas apsaugoti save nuo tolesnio žalojimo, nukentėjusiąją, būtent jos galvą, dešine puse į grindis, prispaudė prie grindinio. Tokiu būdu, kas atitinka byloje nustatytas aplinkybes, ant nukentėjusiosios veido ir kaklo (būtent kairioji pusė) buvo aptikta ir kontaktų žymių, kurias paliko nuteistasis ir to niekada neneigė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžių metu duodamas parodymus. Taigi kėsinimasis buvo realus, kadangi sutuoktiniams parkritus ant grindinio nukentėjusioji savo ranka pirma pradėjo žaloti nuteistajam veidą, todėl S. turėjo pagrįstą teisę gintis nuo šios veikos ir siekti save apsaugoti nuo dar didesnių sužalojimų. Todėl jis įvykio metu prispaudė ir laikė besiblaškančią žmoną, taip siekė nutraukti jos nevalingus veiksmus, taigi, veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų ir jo veiksmai buvo tik gynybiniai.
3.8. Nepagrįstos teismų išvados ir dėl BK 38 ir 39 straipsnių nuostatų (ne)taikymo. Nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad S. smurtinio pobūdžio veiksmai buvo pakankamai intensyvūs ir padaryti panaudojant didelę fizinę jėgą. Akivaizdu, kad jei realiai būtų toks tariamas intensyvumas ir panaudota tokia didelė jėga, tai padariniai būtų matomi ant nukentėjusiosios kūno bei atsispindėtų teismo specialistų išvadose. Priešingai nei teismas nurodė, nukentėjusiajai buvo nustatytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajai atliktas tomografijos tyrimas neparodė jokių galvos vidinių pakitimų (nei smegenų sutrenkimo, nei pakraujavimo), o gydytojas M. K. iškart po nukentėjusiosios apžiūros ir būklės įvertinimo ją išleido namo. Taip pat teismas klaidingai nurodė ir tai, kad S. savo kaltės nepripažįsta (nors to įstatymas ir nereikalauja), savo smurtinių veiksmų nevertina kritiškai, neišreiškė jokio gailėjimosi ir bando perkelti kaltę dėl smurto nukentėjusiajai. Pažymėtina, kad nuteistasis pripažino visas jam žinomas bylos aplinkybes ir savo veiksmais padarytus konkrečius sužalojimus nukentėjusiajai. Dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė žmonos ne vieną kartą bei nukentėjusiosios atstovo. Taip pat jokiais neginčijamais įrodymais nepagrįstas apeliacinio teismo vertinimas ir dėl to, jog smurtinio pobūdžio veiksmai nebuvo atsitiktiniai, nulemti taip susiklosčiusių aplinkybių, o buvo pasekmė S. charakterio savybių, gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio (šeimoje). Byloje yra duomenys, kad pati nukentėjusioji pripažino melavusi ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui bei nurodė to priežastis. Paminėtina ir tai, kad nukentėjusioji ir duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad „anksčiau smurtas nebuvo naudojamas“. Pabrėžtina, kad S. charakterizuojamas itin teigiamai – draugai, artimieji, kolegos nuteistąjį pažįsta kaip sąžiningą, drąsų, draugišką ir šiltą žmogų, kuris visada padėdavo ištikus bėdai. Buvo begalę kartų skatintas aukščiausiais apdovanojimais tiek prokuratūros, tiek ir policijos įstaigų vadovų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. ir jo gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017, 2K-12-719/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.
6. Iš paduotų kasacinių skundų turinio matyti, kad juose yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Tiek S., tiek jo gynėjo kasaciniuose skunduose neigiant S. kaltę keliami įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimai, pavyzdžiui, nurodant, kaip turėjo būti įvertinta nukentėjusiosios būklė bei gebėjimas adekvačiai suvokti situaciją, nukentėjusiosios bei paties nuteistojo parodymai ir jų keitimo aplinkybės, taip pat keliamos abejonės dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų vertinant Generalinės prokuratūros pateiktą paaiškinimą bei jį patvirtinančius dokumentus, dėstoma sava įvykių interpretacija, nurodoma, kokios išvados turėtų būti daromos. Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
7. Kartu pažymėtina, kad kasacinių skundų teiginiai, susiję su įvykio registravimo Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje (IBPS) tvarka, laiku, ikiteisminio tyrimo numerio suteikimu, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK normos šių procedūrinių veiksmų nereglamentuoja, todėl yra paliekami nenagrinėti.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumu
8. Tiek S., tiek jo gynėjo advokato A. Melkovo kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama būtent ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumo klausimui, teigiant, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas neteisėtai. Anot kasatorių, generalinės prokurorės pavedimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo surašytas tik po to, kai policijos įstaiga pati neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro veiksmų, taip pažeisdama Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie kasatorių argumentai nepagrįsti.
9. Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK 166 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Kartu pažymėtina, kad įstatyme yra nustatyta speciali procedūra dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prokuroro atžvilgiu, t. y. pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras (Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
10. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismų nustatyta, kad 2021 m. sausio 22 d. pagal nukentėjusiosios A. iškvietimą jai 23.06 val. paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą į įvykį nuvyko du policijos pareigūnai. Vėliau (2021 m. sausio 23 d. 1 val. 40 min. 9 sek.) viena iš įvykio vietoje buvusių pareigūnių – tyrėja G. M. IBPS surašė tarnybinį pranešimą „Dėl pasitvirtinusio smurto artimoje aplinkoje“, šiame pranešime išdėstė įvykio vietoje užfiksuotas aplinkybes, be kita ko, ir galimai smurtavusio asmens duomenis bei einamas pareigas. S. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu ėjo (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas. Dėl to (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiklos skyriaus viršininkės K. L. 2021 m. sausio 23 d. raštu „Dėl sprendimo“, kuris IBPS sukurtas 2 val. 45 min. 54 sek., buvo kreiptasi į generalinę prokurorę prašant priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo prokuroro atžvilgiu pradėjimo. Generalinė prokurorė N. Grunskienė, užrašydama rezoliuciją minėtame rašte, nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 2021 m. sausio 23 d. 4.39 val. elektroniniu paštu išsiuntė šį dokumentą tyrėjai G. M., o pastaroji šį raštą persiuntė savo viršininkei K. L.. Taigi, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ikiteisminis tyrimas šioje byloje faktiškai pradėtas ne vėliau nei elektroninio laiško su dokumente esančia generalinės prokurorės rezoliucija išsiuntimo laikas, t. y. 2021 m. sausio 23 d. 4.39 val. Tik vėliau, t. y. 2021 m. sausio 23 d. 12 val. 13 min. 44 sek., buvo suformuotas dokumentas „Pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)“, adresuotas (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrai.
11. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir siekdamas pašalinti skunde keliamas abejones dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei generalinės prokurorės N. Grunskienės rezoliucijos surašymo laiko, atliko įrodymų tyrimą, išreikalavo papildomus duomenis dėl generalinės prokurorės sprendimo pradėti dėl S. ikiteisminį tyrimą bei šio sprendimo priėmimo laiko. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė visą eigą, kokie konkretūs ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai kokiu metu buvo atlikti bei kada atitinkamai užregistruoti sistemoje. Teismas įvertino Generalinės prokuratūros pateiktą paaiškinimą bei jį patvirtinančius dokumentus, duomenis iš tarnybinio elektroninio pašto ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai – sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo priimtas subjekto, turinčio tokią teisę, t. y. generalinio prokuroro.
12. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad generalinės prokurorės sprendimas turėjo būti priimtas tik esant pateiktai prokuroro išvadai dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip tai nurodyta Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios 49 punkte, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta, be to, generalinė prokurorė apskritai neturėjo galimybės įvertinti reikšmingų bylos duomenų. Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios 49 punkte (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) išties nustatyta, kad gavęs pareiškimą apie nusikalstamą veiką, kurią galimai padarė asmuo, dėl kurio ikiteisminį tyrimą pagal įstatymus gali pradėti tik generalinis prokuroras, prokuroras išnagrinėja tokį pareiškimą ir nustatęs, kad yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, visą surinktą medžiagą su išvada perduoda generaliniam prokurorui sprendimui pradėti ikiteisminį tyrimą priimti. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ši nuostata yra įtvirtinta skyriuje „Ikiteisminio tyrimo pradėjimas prokuratūroje“. Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog pirmiau nurodyta tvarka yra skirta patikrinti duomenims, gautiems iš trečiojo asmens (iš išorės) apie prokuroro galimai padarytą nusikalstamą veiką, kai šis asmuo tiesiogiai ar elektroninių ryšių priemonėmis pateikia pareiškimą bei nurodo jame galimai prokuroro padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustatė, kad prokuroras galimai padarė nusikalstamą veiką ir būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl to iš karto kreipėsi į subjektą, kuris turi tokius įgaliojimus, t. y. generalinį prokurorą, taigi tvarkos nepažeidė. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad generalinė prokurorė, prieš priimdama sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, turėjo visas galimybes susipažinti su IBPS anksčiau tyrėjos suformuotu tarnybiniu pranešimu, kuriame, be kita ko, buvo užfiksuotos įvykio vietoje nustatytos aplinkybės.
13. Taigi, priešingai nei nurodo kasatoriai, šioje byloje nebuvo teisinių kliūčių pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai prokuroro padarytos nusikalstamos veikos ir generalinės prokurorės priimti sprendimai yra teisėti. Tai, kad tolesni ikiteisminio tyrimo organizavimo, vadovavimo jam veiksmai bei konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas buvo deleguotas atitinkamai prokurorui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nerodo Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies ir atitinkamų BPK normų reikalavimų pažeidimų.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) nustatant BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos požymius
14. Kasaciniuose S. ir jo gynėjo skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai vertino įrodymus, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorių teigimu, S. kaltė iš esmės buvo grindžiama ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais, tačiau neįvertinti kiti reikšmingi veiksniai (nukentėjusiosios neblaivumas, pavydas, pyktis), turėję įtakos šiems nukentėjusiosios parodymams ir jos gebėjimui suvokti situaciją. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.
15. Kaip nurodyta pirmiau, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, susijusių su nuteistojo kaltės neigimu, patikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.
16. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tai sudaro prielaidas nustatyti bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017, 2K-323-699/2018, 2K-5-628/2019, 2K-169-976/2022).
17. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl S. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką, atliko išsamų įrodymų vertinimą ir nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų. Priešingai nei nurodo kasatoriai, žemesnės instancijos teismai vertino visus byloje esančius įrodymus, be kita ko, įvertino duomenis, susijusius su nukentėjusiosios neblaivumu įvykio metu bei jos gebėjimu suvokti situaciją, ir į tai atsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė ir vertino tiek nukentėjusiajai įvykio vietoje nustatytą neblaivumą (1,26 prom.), vėliau jos kraujyje rastą alkoholio kiekį (1,5 prom.) bei teismui pateiktą medicinos konsultacinę išvadą apie tikėtiną nukentėjusiosios girtumą įvykio metu (1,8375 prom.), tiek ir kitus duomenis – liudytojo A. R. (A. R.) parodymus, vaizdo įrašus iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų – ir padarė pagrįstą išvadą, kad nors nukentėjusiajai ir buvo nustatytas neblaivumas, nėra pagrindo teigti, jog ji negalėjo suvokti aplinkos ar su ja atliekamų veiksmų.
18. Žemesnės instancijos teismai taip pat nuosekliai analizavo ir vertino visus nukentėjusiosios ir paties nuteistojo parodymus bei jų keitimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, patikimais pripažino ir vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, duotais būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat tiek nukentėjusiosios, tiek ir nuteistojo pirminiais parodymais pirmosios instancijos teisme, kartu įvertino S. antrosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nurodytas aplinkybes, patvirtinančias jo parodymus. Teismai motyvuotai nurodė, kodėl vadovaujasi būtent šiais nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymais, o kitus vertina kaip neatitinkančius tikrovės ir duotus siekiant sušvelninti S. atsakomybę ar jos išvengti. Be to, priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai, grįsdami S. kaltę, vadovavosi ne tik nukentėjusiosios parodymais, o įvertino visus byloje surinktus įrodymus: medicinos specialisto išvadą, kitus medicininius dokumentus (viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapą; greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenis), pirmosios instancijos teisme apklausto gydytojo, apžiūrėjusio A., M. K. parodymus, gynybos pateiktą konsultacinę išvadą, vaizdo įrašus, padarytus pareigūnų „Body“ kameromis, skambučio Bendrajam pagalbos centrui išklotinę, liudytojų – buvusio nukentėjusiosios sutuoktinio A. R., nukentėjusiosios bei nuteistojo kaimynės Ž. P., taip pat ir paties S. parodymus. Taigi žemesnės instancijos teismai vertino tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius įrodymus kitų įrodymų grandinėje, lygino juos su kitais bylos duomenimis.
19. Be kita ko, kasaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad buvo pažeistas įrodymų leistinumo principas (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), kadangi duomenys gauti neteisėtai pradėjus ikiteisminį tyrimą prokuroro atžvilgiu. Nekartodama ankstesnių argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas teisėtai, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo padarytas įrodymų leistinumo reikalavimo pažeidimas. Iš žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasaciniuose skunduose nurodomų esminių pažeidimų nenustatyta.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
20. Paduotuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad nagrinėjamoje byloje egzistavo būtinosios ginties situacija (BK 28 straipsnis) ir S. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.
21. BK 28 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
22. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).
23. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje nustatytas faktines aplinkybes, nenustatė egzistavus būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, motyvuotai pagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Nors byloje ir nustatyta, kad nukentėjusioji buitinio konflikto su sutuoktiniu metu sudavė jam per veidą, šis veiksmas nėra tiek pavojingas, dėl ko nuteistajam būtų kilęs pavojus sveikatai ir gyvybei ir būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiosios panaudojant prieš ją smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija pagal nustatytas bylos aplinkybes neįžvelgia jokio pagrindo pripažinti S. veikus būtinosios ginties sąlygomis ir daro išvadą, kad nuteistojo bei jo gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl šios dalies taip pat yra nepagrįsti.
Dėl BK 38, 39 straipsnių nuostatų taikymo
24. Taip pat kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 39 straipsnio nuostatų ir neatleido S. nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis S. savo kasaciniame skunde kelia ir BK 38 straipsnio taikymo klausimą. Skunduose nurodoma, kad S. veiksmai nebuvo tiek intensyvūs, kaip skundžiamoje nutartyje grindė apeliacinės instancijos teismas, o nukentėjusiajai nustatytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, be to, nuteistasis pripažino visas jam žinomas bylos aplinkybes, konkrečius nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, dėl savo elgesio gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios.
25. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020). Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-366-222/2017, 2K-52-942/2020).
26. Pagal BK 39 straipsnį asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų ar nesunkų tyčinį nusikaltimą, 2) nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, 3) yra ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir 4) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas, net ir nustatęs BK 39 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą, svarstydamas kaltininko atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, privalo išsamiai motyvuoti savo sprendimą, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai reiškia, kad tokiam sprendimui vien tik formalių aptariamoje normoje išvardytų sąlygų nepakanka – teismas turi išsamiai įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2013, 2K-24-895/2017). Nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas suponuoja nuostatą, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti taikomas tik tada, kai tai neprieštarauja teisingumo įgyvendinimui.
27. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai išsamiai vertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, vertino byloje esančius įrodymus (vaizdo įrašus iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus). Nors kasatoriai neigia teismų nustatytas aplinkybes dėl pavartoto smurto intensyvumo, akcentuoja kilusius nesunkius padarinius bei tolesnius S. veiksmus pripažįstant esmines įvykio aplinkybes ir atsiprašant sutuoktinės, tai nepagrindžia, jog šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, nepaneigia tokios veikos pavojingumo. Smurtas artimoje aplinkoje yra itin rimta, ilgalaikė ir plačiai paplitusi problema, todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje situacijoje atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas smurtautojui prieštarautų teisingumo įgyvendinimui bei visuomenės interesų užtikrinimui.
28. Kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, jog byloje nėra galimybės taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, teisingai nustatė šioms pirmiau aptartoms baudžiamojo įstatymo nuostatoms taikyti keliamų reikalavimų visumą ir pagrįstai S. dėl veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Į tai, kad nuteistasis nusikalto pirmą kartą, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo asmenybė vertinama teigiamai, buvo atsižvelgta skiriant S. straipsnio sankcijoje nurodytą vieną švelniausių bausmės rūšių – laisvės apribojimą, šios bausmės terminą nustatant artimą jos minimumui.
29. Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami bylos įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. ir jo gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinius skundus.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Tomas Šeškauskas
Albinas Antanaitis