Administracinė byla Nr. A146-1907/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01550-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija 26
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui R. A.,
atsakovo atstovui Alfredui Bulotui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos teismo ekspertizės centrui, R. J. ir E. V. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l.1-9, 24–32) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) ir įpareigoti Komisiją nagrinėti iš naujo jai pateiktą skundą, kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti 2010 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. atsakymą „Dėl jūsų skundo“ Nr. (1-23)7R-2062 į 2010 m. vasario 8 d. skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui (toliau – ir Teisingumo ministras) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti skundą iš naujo.
Be to, pareiškėjas prašė teismo sustabdyti bylą ir:
1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 (toliau – ir AGK Nuostatai), 50 punkto 2 dalies, 17 punkto 2 dalies normų atitikimo Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 7 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl išaiškinimo, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas dėl to, kad nei įstatymu, nei Nuostatais nėra nustatyti komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, ir komisijos pirmininko pavaduotojo (nuostatai nenustato: nuolatinis ar laikinas) kompetencija, paskyrimo tvarka, atvejai ir sąlygos tokiems paskyrimams;
2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1R-312 (toliau – ir LTE nuostatai), 8.11 punktas (Lietuvos teismo ekspertizės centras, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, teikia teismo eksperto kvalifikaciją asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, ir išduoda teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimus) neprieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas) 6 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad teismo eksperto kvalifikaciją suteikia teismo ekspertizės įstaigos vadovo sudaryta kvalifikacinė komisija.
Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2068-624/2010 nusprendė panaikinti Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) ir perduoti pareiškėjo R. A. skundą dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo nagrinėti Komisijai iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011 nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą iš naujo, 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) nutarė skundo netenkinti. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Komisija, priimdama sprendimą, vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), 10 punktu, kuraime nurodyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 5 dalis draudžia persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Todėl, pareiškėjo manymu, Teisingumo ministerijos tarnautojai neturėjo teisės persiųsti jo skundą nagrinėti Lietuvos teismo ekspertizės centrui (toliau – ir LTEC). Pareiškėjas remiasi VAĮ 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Nurodo, kad teismo ekspertams kvalifikaciją suteikia ne LTEC, kas neteisingai nurodyta 2010 m. kovo 10 d. Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. atsakyme „Dėl jūsų skundo“ Nr. (1-23)7R-2062 (toliau – ir Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymas Nr. (1-23)7R-2062) ir atsakovo atsiliepime Komisijai, o kvalifikacinė komisija, kuri nėra LTEC struktūrinis padalinys. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikto skundo nenagrinėjo nei LTEC direktoratas, nei kvalifikacinė komisija, kuri nėra LTEC padalinys, nei koordinavimo taryba, kuri taip pat nėra LTEC padalinys, taip pat ekspertų veikla neįvertinta jų nepriekaištingos reputacijos požiūriu. R. J., E. V. metodinės rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ (toliau – ir Metodinės rekomendacijos) nėra ir negali būti norminiu aktu. Ekspertai ir LTEC direktoratas peržengė savo kompetencijos ribas, nes jie neleidžia norminių aktų, kuriuos privalo vykdyti ekspertai.
Pareiškėjas rėmėsi Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, 24 straipsnio 6 dalimi, 10 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos ekspertizės centro nuostatų 20 punktu. Nurodė, jog R. J. ir E. V. nedalyvavo LTEC direktorato posėdyje, kuriame buvo pateiktos jų metodinės rekomendacijos praktiniam naudojimui (2008 m. sausio 17 d. LTEC direktorato posėdžio protokolas Nr. DP-01). R. J. (ekspertinė kvalifikacija: trasologijos (pėdsakų), rankų pėdsakų, nešaunamųjų ginklų) ir E. V. (ekspertinė kvalifikacija: balistikos ir šūvio aplinkybių, trasologijos (pėdsakų), transporto trasologijos, rankų pėdsakų, nešaunamųjų ginklų) nedirba LTEC Techninių ekspertizių skyriuje, kuris atlieka elektros energijos apskaitos prietaisų ekspertizes, o dirba Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriuje. Trasologinė ekspertizė yra viena iš kriminalistinės ekspertizės rūšių. Pagal Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 3.9 punktą trasologinė ekspertizė nustato objektą, jo grupinį priklausomumą pagal įvykio vietoje paliktus pėdsakus, pėdsakų susidarymo mechanizmą, objektų būklę, savybes, atitiktį tam tikroms charakteristikoms. Trasologines ekspertizes atlieka Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyrius, yra nustatyta Trasologinės ir balistinės ekspertizės išvadų skalė. Elektros energijos apskaitos prietaisų ekspertizes atlieka Techninių ekspertizių skyrius, elektros energijos apskaitos prietaisų ekspertizės išvadų skalė nėra nustatyta. Metodinių rekomendacijų įvadas formuoja teisėjų išankstinę nuomonę, kad dėl visų pažeidimų automatiškai yra kaltas vartotojas, siekia užkirsti kelią teismui nustatyti tikrąjį skaitiklio pažeidėją. Metodinių rekomendacijų pavadinimas yra klaidinantis, siūlymai, išvados peržengia autorių kompetencijos ribas. Metodika neaiškiu būdu platinama teismams, yra konkrečių atvejų, kai šios Metodinės rekomendacijos teismui pateikiamos be konkrečių priedų, kurių nebuvimas sudaro prielaidas priimti neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, kad Teisingumo ministerija dalyvauja įgyvendinant valstybės politiką teismo ekspertų veiklos srityse, tvarko Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, pareiškėjas pateikė 2010 m. vasario 8 d. skundą Teisingumo ministrui, prašydamas: sustabdyti R. J., E. V. metodinių rekomendacijų „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ platinimą; išimti jas iš apyvartos ir nerekomenduoti jomis naudotis; įvertinti R. J. ir E. V. veiksmus bei jų galimybę būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teisingumo ministerijos tarnautoja neišnagrinėjo ir nepriėmė sprendimo dėl to, ar ekspertai ir LTEC direktoratas peržengė kompetencijos ribas. Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorė J. B. negalėjo pateikti atsakymo į pareiškėjo skundą, nes Teisinių institucijų departamentas, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, tik organizuoja teismo ekspertų priesaikas ir teisinių žinių egzaminą asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, sudaro ir tvarko Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Komisija priimtame sprendime dėl to nepasisakė. Teisingumo ministras, vadovaudamasis Teismo ekspertizės įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 2 dalimi, neišnagrinėjo ir neįvertino ekspertų veiksmų. Todėl, pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministras turi išnagrinėti ir įvertinti, ar šiuo konkrečiu atveju ekspertai nesulaužė priesaikos. Kvalifikacinė komisija taip pat neišnagrinėjo nurodytų ekspertų veiksmų ir nepriėmė dėl jų jokio sprendimo. Todėl pareiškėjas prašė Komisijos panaikinti Teisingumo ministerijos TID 2010 m. kovo 10 d. atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 ir įpareigoti atsakovą nagrinėti skundą iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, Komisijos nariai aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus ir nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, nesiekė visapusiškai, objektyviai jas ištirti, todėl Komisijos sprendimas turi būti panaikintas. Komisija, priimdama sprendimą, vadovavosi Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 8.11 punktu, kuris numato, kad LTEC, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, teikia teismo eksperto kvalifikaciją asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, ir išduoda teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimą. Minėtas Nuostatų punktas prieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad teismo eksperto kvalifikaciją suteikia teismo ekspertizės įstaigos vadovo sudaryta kvalifikacinė komisija. Ši komisija turi būti ne mažesnė kaip iš penkių narių, bent du iš jų – atitinkamos srities ekspertai ir vienas teisininkas. Pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 8.11 punktas neprieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 daliai.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad Komisijos posėdyje, kuriame buvo priimtas skundžiamas sprendimas, dalyvavo tik trys Komisijos nariai, o posėdžiui vadovavo Komisijos narė Jūratė Mikalčienė, kuri nežinia kokiu pagrindu pavadavo Komisijos pirmininką. Tai, kad Komisijos pirmininko kandidatūrą Vyriausybei teikia Teisingumo ministras, rodo jo išskirtinį statusą kitų Komisijos narių atžvilgiu. AGK Nuostatų 50 punkto 2 dalis numato, kad , kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko pavaduotojas; kai nėra Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko, laikinai jį pavaduoja Komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Komisijos narių. Pareiškėjo manymu, ši AGK Nuostatų norma prieštarauja Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, nes nei įstatymu, nei AGK Nuostatais nėra nustatyti atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui ir pavaduojančio Komisijos nario bei Komisijos pirmininko pavaduotojo įgaliojimų apimtis, ar Komisijos pirmininko pavaduotojas yra nuolatinis ar laikinas. AGK Nuostatų prieštaravimą įstatymui rodo ir tai, kad Komisijos pirmininko tokiu būdu paskirtas vienas iš Komisijos narių akivaizdžiai negali įgyti visų Komisijos pirmininko teisių ir pareigų, tvirtinti Komisijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymus (AGK Nuostatų 54.1 p.). AGK Nuostatų 30 punktas nustato, kad Komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja Komisijos pirmininkas, o jo nesant, – Komisijos pirmininko pavaduotojas. Pareiškėjas taip pat suabejojo AGK Nuostatų 17 punkto 2 dalimi, kuri nustato, kad skundą (prašymą), teikiamą Komisijai, priima šios Komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus dėl to, kad be Komisijos pirmininko pavedimo Komisijos narys gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos pagal AGK Nuostatus turi teisę atlikti Komisijos pirmininkas. Mano, kad paminėta nuostata yra aktuali ir šiuo konkrečiu atveju, nes Komisijos pirmininkas bylos nagrinėjimo metu Komisijos posėdyje nedalyvavo, ir nėra duomenų, dėl kokių priežasčių jis nedalyvavo, taip pat ar jis davė ir ar turėjo teisę duoti pavedimus Komisijos nariams skundo priėmimo metu ir kitų veiksmų atlikimui. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju teisinis reguliavimas yra neišsamus, todėl teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Komisijos pirmininkas gali laikinai paskirti jį pavaduoti vieną iš Komisijos narių, jeigu gali, ar toks paskyrimas gali būti be jokių sąlygų, ir ar tokiu būdu paskirtas Komisijos narys įgauna visas Komisijos pirmininko teises ir pareigas, taip pat išaiškinti, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas dėl to, kad nei įstatymu, nei AGK Nuostatais nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, ir Komisijos pirmininko pavaduotojo nei kompetencija, nei paskyrimo tvarka, nei atvejai ir sąlygos tokiems paskyrimams. Komisijoje pranešėja buvo Komisijos narė Laura Paškevičienė, kuri taip pat buvo pranešėja, priimant šioje byloje skundžiamą Komisijos sprendimą. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad Komisijos narė Laura Paškevičienė turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Dėl to, kad ji nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo ir buvo pranešėja, buvo nepašalinti trūkumai, buvę priimant panaikintą Komisijos sprendimą: neišreikalauta visa medžiaga, būtina teisingo ir teisėto Komisijos sprendimo priėmimui, Metodinių rekomendacijų priedai, be kurių Komisijos nariai galėjo nesuprasti skundo Teisingumo ministrui esmės.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 39–41) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Teisingumo ministerija pasisakys tik dėl tų patikslinto skundo argumentų, kuriais pareiškėjas grindė savo pirminį skundą dėl 2010 m. kovo 10 d. Teisingumo ministerijos rašto Nr. (1-23)7R-2062. Iš Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų matyti, kad komisija konkrečiam klausimui spręsti sudaroma būtent teismo ekspertų įstaigos vadovo sprendimu, asmenų skundų nagrinėjimo funkcija šiai komisijai nėra priskirta, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės kompetentingas LTEC. Todėl Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino, o persiuntė skundą nagrinėti LTEC.
Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje aptariamas Komisijos narių skaičius, kadencijos trukmė, išsilavinimas ir teikimo tvarka. Minėto įstatymo nurodyta dalis detaliau nenagrinėja Komisijos pirmininko pavadavimo ir skundų priėmimo klausimų, todėl nurodytos teisės normos negali prieštarauti viena kitai. AGK Nuostatai išsamiai nustato Komisijos darbo tvarką, o pareiškėjo pageidavimai dėl Nuostatų papildymo yra pertekliniai, AGK Nuostatai neprieštarauja teisinės valstybės principui.
Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punktas atitinka Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį yra atmestinas, kadangi šis prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėjas pirminiu 2010 m. balandžio 6 d. skundu prašė įpareigoti Teisingumo ministeriją nagrinėti skundą iš naujo, argumentuodamas tuo, kad atsakymą jam pateikė netinkamas valstybės tarnautojas, bei to, skundas negalėjo būti persiųstas LTEC. Minėtame pirminiame skunde pareiškėjas nekvestionavo teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo procedūros, o tik pažymėjo, kad 2010 m. vasario 8 d. skunde, pateiktame Teisingumo ministerijai, abejojama ekspertų R. J. ir E. V. kompetencija. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nenagrinėtinas. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad skundą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Komisija, pažeisdama ABTĮ 46 straipsnio 4 dalį. ABTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijų steigimo tvarką ir darbo principus nustato atskiras įstatymas, t. y. Administracinių ginčų komisijų įstatymas, kuriuo Komisija nuosekliai vadovavosi priimdama nagrinėti pareiškėjo skundą esama Komisijos narių sudėtimi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos teismo ekspertizės centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 67–68) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad LTEC rengiamos metodinės rekomendacijos (kurios yra parengtoms visoms LTEC atliekamoms ekspertinių tyrimų rūšims) skirtos padėti teisėjams ir kitiems proceso dalyviams nagrinėjant bylas tinkamai parengti ekspertiniam tyrimui užduotį, suformuluoti visiems suprantamus klausimus, jos taip pat yra skirtos šios srities ekspertinių tyrimų galimybėms atskleisti. Poreikis paruošti elektros energijos skaitiklių tyrimo metodines rekomendacijas atsirado pastaraisiais metais elektros energijos vagystėms tapus masiniu reiškiniu. Rekomendacijos yra dokumentas, neturintis norminio akto statuso, todėl jos teismams neprivalomos. Rekomendacijos kitiems proceso dalyviams ekspertizės skyrimo, medžiagos ekspertizei ruošimo klausimais yra viena iš svarbiausių LTEC funkcijų, apibrėžtų Teismo ekspertizės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte, detalizuota Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.7 punkte. Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 21.2 punktas įpareigoja direktoratą dalyvauti metodinėje LTEC veikloje. Pareiškėjas klaidingai traktuoja trasologinių tyrimų sritį. Nagrinėjamu atveju būtent trasologijos ekspertai turi spręsti apie pėdsakų ant elektros skaitiklio susidarymo mechanizmą, o plombų ekspertinis tyrimas yra trasologinių ekspertizių porūšis. Teismo ekspertų rekomendacijos kitiems proceso dalyviams ekspertizės skyrimo, medžiagos ekspertizei ruošimo klausimais yra viena svarbiausių teismo ekspertų metodinio darbo sričių, įtvirtinta atitinkamų ekspertų pareigybių aprašymuose. Tokio pobūdžio rekomendacijose siūlomos tipinės klausimų formuluotės, atitinkančios šios rūšies tyrimais sprendžiamus uždavinius. Kartu siūloma vengti klausimų, kurios neturi praktinės reikšmės sprendžiant uždavinius, kylančius išaiškinant veikas elektros energijos vagysčių bylose. Ekspertinė praktika rodo, kad pateikiant elektros skaitiklius trasologiniam tyrimui, ekspertams dažnai pateikiami gramatiškai netaisyklingi, nekonkretūs, nelogiškai ir nesuprantamai suformuluoti klausimai. Bylos dėl galimos elektros energijos vagystės pradedamos ne nuo elektros skaitiklio ekspertinio tyrimo. Įtarimai dėl elektros energijos vagystės kyla, kai vartotojas pateikia duomenis apie suvartotą energiją, kurie iš esmės skiriasi nuo kitų tos pačios grupės vartotojų elektros energijos suvartojimo. Skiriant elektros skaitiklių trasologinę ekspertizę, siekiama nustatyti, kokiu būdu buvo veikiama siekiant nuslėpti faktiškai sunaudotos elektros energijos kiekį ir kitas reikšmingas bylos tyrimui aplinkybes. Atliekant šią ekspertizę (trasologinį tyrimą), tik nustatoma, ar ant elektros skaitiklio, pateikto tirti, yra pėdsakai, kurie susidaro siekiant pakeisti faktiškai sunaudotos elektros energijos rodmenis. Taigi, ekspertas savo išvadoje pateikia tik faktinius duomenis apie jo nustatytus elektros skaitiklių pažeidimus, o šių duomenų vertinimas jau yra teismo kompetencija. Visiškai kita ekspertinio tyrimo sritis yra elektros energijos apskaitos prietaisų ekspertizė, sprendžianti elektrotechninius skaitiklio veikimo klausimus, tačiau apie šią sritį skunde minimose rekomendacijose nepasisakoma. LTEC nuomone, nėra jokio prieštaravimo tarp Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punkto, kuriame nustatoma LTEC veiklos sritys, ir Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo, nes kvalifikacinės komisijos kompetencija yra suteikti kvalifikaciją, o kvalifikacinį pažymėjimą išduoda institucija – LTEC.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 77–89) pareiškėjo R. A. skundą atmetė.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. vasario 8 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas sustabdyti abejotino R. J. ir E. V. metodinio laiško „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ platinimą, išimti jį iš apyvartos ir nerekomenduoti juo naudotis, taip pat įvertinti R. J. ir E. V. veiksmus bei jų galimybę būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teisingumo ministerija 2010 m. vasario 10 d. raštu Nr. (1.23)7R-2062 informavo pareiškėją, kad ji nėra įgaliota spręsti klausimus dėl atitinkamų ekspertinių tyrimų metodikų ar metodinių rekomendacijų rengimo ir platinimo. Pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatus viena iš LTEC funkcijų yra rengti metodines rekomendacijas teismams ir teikti jiems metodinę pagalbą ekspertinių tyrimų atlikimo klausimais. LTEC direktorius svarsto ir vertina LTEC metodinio darbo rezultatus ir teikia direktoriui pasiūlymus dėl jų gerinimo. Metodinės rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ buvo parengtos LTEC Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriaus vyriausiųjų ekspertų R. J. ir E. V. ir 2008 m. sausio 15 d. LTEC direktorato posėdyje rekomenduotos praktiniam naudojimui. Rekomendacijos skirtos teisėjams ir kitiems proceso dalyviams, nagrinėjant bylas dėl neteisėto elektros energijos vartojimo, suformuluoti klausimai, kuriuos rekomenduojama pateikti ekspertui. Rašte taip pat nurodė, kad LTEC metodinės rekomendacijos nėra privalomos teismui. Vertinimo objektas yra teismo ekspertizės aktas, kuriame fiksuojamas ekspertinio tyrimo eiga ir rezultatai, ir kurio pagrįstumas ir teisėtumas gali būti ginčijamas teisme. Taip pat informavo, kad Teisingumo ministras savo iniciatyva arba pagal teismo ekspertizės įstaigos vadovo teikimą teismo ekspertą išbraukia iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo, vadovaujantis Teismo ekspertizės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Teisinio pagrindo išbraukti ekspertus R. J. ir E. V. iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo nėra. Spręsti dėl R. J. ir E. V. veiksmų, susijusių su parengtomis Metodinėmis rekomendacijomis, ir jų kompetencijos turi teisę teismo ekspertams kvalifikaciją suteikusi LTEC. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą persiuntė išnagrinėti LTEC. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsakymu, 2010 m. balandžio 6 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 ir įpareigoti Teisingumo ministeriją išnagrinėti skundą iš naujo. Komisija 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) nusprendė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AGK Nuostatų 50 punkto 2 dalies atitikimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai; 2) panaikinti Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) ir įpareigoti Komisiją nagrinėti jo skundą iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) bei perdavė pareiškėjo skundą dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo nagrinėti Komisijai iš naujo. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakymą į prašymą, tiek administracinės procedūros baigiamąjį aktą – sprendimą, kuriuo pasisakoma dėl skundo ar pranešimo, asmuo turi teisę apskųsti teisės aktuose numatyta tvarka, o ginčas, kurio dalykas – viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, turi būti nagrinėjamas Komisijoje ir dėl jo pasisakoma iš esmės, t. y. priimamas sprendimas skundą tenkinti visiškai ar iš dalies, jį atmesti, bylos nagrinėjimas tokiu atveju negali būti nutraukiamas. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas pateiktu skundu siekia, kad jo ir atsakovo ginčas išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų iš esmės nagrinėjamas Komisijoje, Komisijos sprendimas naikintinas ir pareiškėjo skundas perduotinas nagrinėti Komisijai iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą iš naujo, 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) nusprendė skundo netenkinti. Komisija konstatavo, kad Teisingumo ministerija pateikė teisės aktų nuostatomis pagrįstą atsakymą į pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi, skundžiamas Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. raštas atitinka Prašymų nagrinėjimo taisyklių 10, 41 punktų nuostatas, panaikinti jį ir įpareigoti Teisingumo ministeriją pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi nagrinėti iš naujo teisinio ir faktinio pagrindo nėra. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti Komisijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) ir įpareigoti Komisiją nagrinėti skundą iš naujo.
Teismas nurodė, kad pagal Prašymų nagrinėjimo taisyklių 10 punktą asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį (Taisyklių 41 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. raštas pagrįstai vertintinas kaip kreipimasis, kuriame išdėstyta pareiškėjo nuostata tam tikru klausimu, t. y. iš esmės jis yra nepatenkintas Metodinių rekomendacijų turiniu. Teismas pažymėjo, kad Metodinės rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ yra parengtos LTEC, direktorato posėdyje buvo rekomenduotos praktiniam naudojimui. Teismas kionstatatvo, kad atsakovas pagrįstai skundžiamame rašte nurodė, jog LTEC metodinės rekomendacijos nėra privalomos teismui ir jomis negali būti formuojama išankstinė teismo nuomonė. Kartu pažymėjo, kad teismo ekspertizė yra proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte (Teismo ekspertizės įstatymo 3 str. 1 d., 4 d.). Skirti konkrečią ekspertizę turi teisę tik konkrečią bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), kuris ir įvertina eksperto išvadas, priimdamas atitinkamojoje byloje procesinį sprendimą. Teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija pagrįstai 2010 m. kovo 10 d. rašte nurodė, kad ji yra neįgaliota spręsti dėl atitinkamų ekspertinių tyrimų metodikų ar metodinių rekomendacijų rengimo ir platinimo, ir pareiškėjo prašymo sustabdyti Metodinių rekomendacijų „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ platinimą, išimti jas iš apyvartos ir nerekomenduoti jomis naudotis pagrįstai nenagrinėjo. Teismas sprendė, kad nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymą kompetentinga yra institucija, atsakinga už metodinių rekomendacijų rengimą ir teikimą teismams, todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi persiuntė LTEC, nurodydamas motyvus 2010 m. kovo 10 d. raštu.
Teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teismo eksperto kvalifikaciją suteikia teismo ekspertizės įstaigos vadovo sudaryta kvalifikacinė komisija (Teismo ekspertizės įstatymo 6 str. 1 d.). Teismo ekspertizės įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Teisingumo ministras savo iniciatyva ar pagal teismo ekspertizės įstaigos vadovo teikimą teismo ekspertus iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo išbraukia šiais atvejais: kai ekspertas miršta; paties eksperto prašymu; jei teismo ekspertizės įstaigos sudaryta kvalifikacinė komisija priėmė sprendimą pripažinti teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimą negaliojančiu; kai paaiškėja, kad asmuo neatitinka šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju nesant duomenų, patvirtinančių bent vieną iš Teismo ekspertizės įstatymo 9 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriais remiantis Teisingumo ministras būtų galėjęs priimti vienašališką sprendimą ekspertus R. J. ir E. V. išbraukti iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo, atsakovas pagrįstai 2010 m. kovo 10 d. rašte nurodė neturintis teisinio pagrindo pareiškėjo nurodytus ekspertus išbraukti iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo. Kadangi atsakovui nėra suteiktos viešojo administravimo funkcijos, susijusios su teismo ekspertų veiksmų ir kvalifikacijos įvertinimu, o jo sprendimai dėl teismo eksperto įrašymo ar išbraukimo iš teismo ekspertų sąrašo yra susiję su specialiais juridiniais faktais, Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi persiuntė LTEC ir to priežastis motyvuotai paaiškino skundžiamu 2010 m. kovo 10 d. raštu. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Komisija 2011 m. birželio 27 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino. Pažymėjo, kad, vadovaujantis ABTĮ 28 straipsniu ir Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, Komisijai skundžiamas aktas turi turėti individualaus administracinio akto požymius, ko nagrinėjamu atveju nebuvo. Todėl vien tai sudaro pagrindą pareiškėjo skundą atmesti.
Teismas atmetė skundo motyvus dėl Komisijos, nagrinėjusios pareiškėjo skundą, sudėties. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisiją ketveriems metams iš penkių narių sudaro Vyriausybė. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia Teisingumo ministras. AGK Nuostatų 50 punkte nustatyta, kad Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja Komisijos pirmininkas. Kai nėra Komisijos pirmininko, laikinai jį pavaduoja Komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Komisijos narių. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsnio nuostatas nėra reikšminga, ar sprendimo priėmime dalyvavo Komisijos pirmininkas, svarbu tik tai, kad sprendimas priimamas dalyvaujant ne mažiau kaip trims Komisijos nariams. Teismas nurodė, jog šis reikalavimas ginčo atveju nebuvo pažeistas. Kartu pažymėjo, kad Komisija, susidedanti iš Komisijos narių Jūratės Mikalčienės, Rūtos Bakševičienės, Lauros Paškevičienės, Vytauto Šulijos, priimdama 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą bylą pagal R. A. skundą nutraukti, skundo iš esmės nenagrinėjo.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AGK Nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies atitikties Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, nes pagal ABTĮ 4 straipsnį teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi dėl teisės normos, kuri turi būti taikoma konkrečioje byloje. Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pareikšti jokie reikalavimai, susiję su Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punkto taikymu, todėl netenkino ir pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
III.
Pareiškėjas R. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 91–101) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Be argumentų, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, kaip ir Komisija, sprendime nepasisakė dėl Teisingumo ministerijos tarnautojos J. B. veiksmų. Ši Teisingumo ministerijos tarnautoja neišnagrinėjo ir nepriėmė sprendimo dėl to, ar ekspertai ir LTEC direktoratas neperžengė savo kompetencijos ribų, nenagrinėjo, kokiu būdu direktoratas pritarė rekomendacijoms, t. y. ar dėl to jie balsavo ir pan. Be to, ši tarnautoja, atsižvelgiant į Teisinių institucijų departamento kompetenciją, apskritai negalėjo duoti atsakymo į pareiškėjo skundą. Persiunčiant skundą buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis.
2. Pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. skundas Teisingumo ministrui iki šio momento iš esmės yra neišnagrinėtas, nenustatyta Metodinių rekomendacijų įtaka ekspertų daromų ekspertizių išvadoms, kurios dažnai nulemia teismo sprendimą. Apelianto nuomone, Metodinės rekomendacijos priimtos ekspertams viršijus kompetencijso ribas, todėl šias metodines rekomendacijas būtina išimti iš apyvartos. Teisingumo ministras, vadovaudamasis Teismo ekspertizės įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 2 dalimi, neišnagrinėjo ir neįvertino ekspertų veiksmų, todėl Teisingumo ministras turi išnagrinėti ir įvertinti, ar šiuo konkrečiu atveju ekspertai nesulaužė priesaikos. Teisingumo ministras turi gauti kvalifikacinės komisijos, kuri nėra LTEC padalinys, išvadą ir tik tada priimti sprendimą, taip pat jis turi įvertinti ekspertų veiklą jų nepriekaištingos reputacijos požiūriu, t. y. ar ekspertai nepažeidė duotos priesaikos. Teismo sprendimo argumentai dėl R. J. ir E. V. veiksmų, susijusių su parengtinomis Metodinėmis rekomendacijoms, ir jų kompetencijos, neatitinka įstatymo. Ekspertams kvalifikacija suteikia ne LTEC, o kvalifikacinė komisija, kuri nėra LTEC struktūrinis padalinys.
3. Teismas netinkamai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-2068-624/2010), kuriame nurodyta, kad bet koks viešojo administravimo subjekto atsakymas į pareiškėjo prašymą ar administracinės procedūros baigiamasis aktas gali būti skundžiami teisės aktų numatyta tvarka.
4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsnio nuostatas nėra reikšminga, ar sprendimo priėmime dalyvavo Komisijos pirmininkas, o svarbu tik tai, kad sprendimas priimamas dalyvaujant ne mažiau kaip trims Komisijos nariams, ir šis reikalavimas ginčo atveju nebuvo pažeistas. Komisijos posėdyje, kuriame buvo priimtas skundžiamasis Komisijos sprendimas, dalyvavo tik trys Komisijos nariai, jam vadovavo Komisijos narė Jūratė Mikalčienė, pavaduojanti Komisijos pirmininką. Šiuo konkrečiu atveju nėra žinoma, kuris Komisijos narys yra paskirtas Komisijos pirmininko pavaduotoju, kodėl jis, kaip nustato AGK Nuostatų 30 punktas, nevadovavo Komisijos 2011 m. birželio 27–28 d. d. posėdžiams, kai buvo nagrinėjama byla ir priimtas skundžiamasis Komisijos sprendimas. Apelianto manymu, Komisijoje turi būti ir jos pirmininkas, ir pavaduotojas. Teismas sprendime nepasisakė dėl to, kad Komisijos narė Laura Paškevičienė privalėjo ne tik nedaryti pranešimo Komisijos posėdyje, bet ir turėjo nusišalinti nuo šios administracinės bylos nagrinėjimo vadovaujantis ABTĮ 46 straipsnio 4 dalimi. Apelianto nuomone byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties Komisijos, o tai yra pagrindas panaikinti Komisijos sprendimą (ABTĮ 142 str.2 d.1 p.). Be to, Komisijos nariai aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, nesiekė visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus dėl bylos sustabdymo ir pareiškėjo nurodytų norminių teisės aktų nuostatų teisėtumo ištyrimo.Todėl pareiškėjas prašė, kad šiuos prašymus tenkintų apeliacinės instancijos teismas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 138–140) atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas pirminiu 2010 m. balandžio 6 d. skundu nekvestionavo teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo procedūros, tik pažymėjo, kad 2010 m. vasario 8 d. skunde, pateiktame Teisingumo ministerijai, abejojama ekspertų R. J. ir E. V. kompetencija. Todėl pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų 8.11 punktas atitinka Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, nenagrinėtinas. Atsakovo manymu, taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pareiškėjos skundą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Komisija, pažeisdama ABTĮ 46 straipsnio 4 dalį. Pažymi, kad ABTĮ 26 straipsnio 2 dalis yra numatyta, jog administracinių ginčų komisijų steigimo tvarką ir darbo principus nustato atskiras įstatymas, t. y. Administracinių ginčų komisijų įstatymas, kuriuo Komisija vadovavosi priimdama nagrinėti pareiškėjo skundą esama Komisijos narių sudėtimi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 109–112) akcentuoja, kad Metodinės rekomendacijos, kurios 2008 m. sausio 15 d. LTEC direktorato posėdyje buvo rekomenduotos praktiniam naudojimui, yra rekomendacinio, informacinio, o ne imperatyvaus pobūdžio, jos neturi norminio akto statuso ir nėra privalomos teisėjams, prokurorams, ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnams ir kitiems proceso subjektams. Posėdžio metu jas pristatė tuometinis LTEC Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriaus vedėjas L. N. Elektros skaitikliai gali būti tiek trasologinės, tiek elektrotechninės ekspertizių tyrimo objektas, t. y. skirtingų teismo ekspertizių rūšių, kurios sprendžia nevienodus, tik joms būdingus uždavinius. Ekspertas savo išvadoje teismui pateikia tik faktinius duomenis apie jo nustatytus elektros skaitiklių pažeidimus, o šių duomenų įvertinimas yra teismo kompetencija. Remdamasis Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 7 punktu, pažymi, kad pagrindo sudaryti kvalifikacinę komisiją skunde minimų ekspertų kvalifikacijai patikrinti nebuvo, todėl jokia LTEC Trasologinių ir balistinių tyrimų skyriaus vyriausiųjų ekspertų R. J. ir E. V. kvalifikacijos tikrinimo procedūra nevyko. Tik LTEC direktorius sprendžia, yra ar nėra teisėto pagrindo sudaryti kvalifikacinę komisiją, o nagrinėjamu atveju tokio pagrindo nebuvo nustatyta. Be to, LTEC nuomone, nėra prieštaravimo tarp Lietuvos teismo ekspertizės nuostatų 8.11 punkto ir Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, nes kvalifikacinės komisijos kompetencija yra suteikti kvalifikaciją, kvalifikacinį pažymėjimą išduoda LTEC.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė teismo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89), kuriuo Komisija netenkino R. A. 2010 m. balandžio 6 d. skundo, ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti 2010 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 į pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. skundą Teisingumo ministrui ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti šį skundą iš naujo.
Pareiškėjas 2010 m. vasario 8 d. skunde Teisingumo ministrui išdėstė savo nuomonę dėl Metodinių rekomendacijos „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“, kurias parengė LTEC vyriausieji ekspertai R. J. ir E. V., ydingumo ir galimos įtakos teismams nagrinėjant atitinkamų kategorijų bylas, ir prašė: 1) sustabdyti šių Metodinių rekomendacijų platinimą, išimti jas iš apyvartos ir nerekomenduoti jomis naudotis; 2) įvertinti R. J. ir E. V. veiksmus dėl jų galimybės būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Į šį pareiškėjo skundą Teisingumo ministerija pateikė 2010 m. kovo 10 d. atsakyną Nr. (1-23)7R-2062, kuriuo informavo pareiškėją apie tai, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais Teisingumo ministerija neįgaliota spręsti klausimų dėl atitinkamų ekspertinių tyrimų metodikų ir metodinių rekomendacijų rengimo ir platinimo, o ekspertus iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo išbraukia tik esant Teismo ekspertizės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, todėl nėra pagrindo išbraukti iš šio sąrašo pareiškėjo nurodytus ekspertus. Be to, paaiškino, kad Teisingumo ministerija neįgaliota spręsti dėl R. J. ir E. V. veiksmų, susijusių su Metodinėmis rekomendacijomis ir jų kompetencija, todėl pareiškėjo skundą taip pat perdavė išnagrinėti LTEC.
2010 m. balandžio 6 d. skunde Komisijai dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymo Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjas skundėsi šiais klausimais: 1) Teisingumo ministerijos tarnautoja neišnagrinėjo ir nepriėmė sprendimo dėl to, ar ekspertai ir LTEC direktoratas neperžengė savo kompetencijos; 2) Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorė pagal šiam Departamentui suteiktą kompetenciją apskritai negalėjo atsakyti į pareiškėjo skundą; 3) atsakovo tarnautojai neturėjo teisės persiųsti skundą nagrinėti LTEC, nes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis draudžia persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurio veiksmai yra skundžiami.
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad yra įsiteisėję procesiniai sprendimai administracinėse bylose, kuriose išnagrinėjus pareiškėjo R. A. pateiktus skundus buvo nustatyti atitinkami faktai, susiję su nagrinėjamam ginčui aktualiu Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymu Nr. (1-23)7R-2062 į pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-1372/2011, kuria patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr.I-2150-95/2010 pagrįstumas ir teisėtumas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A438-1422/2011, kuria patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr.I-2068-624/2010 pagrįstumas ir teisėtumas). Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš tikrinamoje administracinėje byloje esančio pareiškėjo skundo (surašytas 2011 m. liepos 18 d.) ir patikslinto skundo (surašytas 2011 m.rugpjūčio 1 d.) matyti, kad šiuos skundus pareiškėjas pateikė po to, kai jau buvo įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai pirmiau minėtose pagal pareiškėjo skundus iškeltose administracinėse bylose, kuriose buvo nustatyti atitinkami faktai, susiję su Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymu Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjui. Teisėjų kolegija tikrindama bylą į tai atsižvelgia (ABTĮ 58 str. 2 d.), kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kai kurias aplinkybes prašė įvertinti iš naujo, nors jos jau buvo nustatytos ir įvertintos minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A438-1422/2011) buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas (administracinė byla Nr.I-2068-624/2010), kuriuo pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr.3R-71 (2010/04-4R-89), kuriuo byla pagal R. A. 2010 m. balandžio 6 d. skundą buvo nutraukta kaip nežinybinga Komisijai, ir perdavė Komisijai pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Minėtuose procesiniuose sprendimuose, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. raštas Teisingumo ministerijai, pavadintas skundu, Viešojo administravimo įstatyme apibrėžtų asmenų kreipimųsi į viešojo administravimo subjektus sąvokų (VAĮ 2 str.) prasme nepatenka į skundo sąvoką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje dėl pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimosi į Teisingumo ministeriją ir šios institucijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymo Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjui nurodyta, kad viešojo administravimo subjektų atsakymai į asmenų kreipimusis apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos ištaisyti, informaciją apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu ir pan., priskirtini viešojo administravimo subjektų veiksmams, kurių teisėtumo tyrimas patenka į Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetenciją. Be to, nurodyta, kad į tokio pobūdžio kreipimąsi viešojo administravimo subjektas gali atsakyti laisvos formos raštu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (bylai aktuali 2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr.XI-511 redakcija) 29 straipsnyje nustatyta, kad ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką (3 d.); ministerijai vadovauja ministras (4 d.); ministerijos nuostatus tvirtina Vyriausybė (8 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (bylai aktuali 2009 m. gegužės 20 d. Vyriausybės nutarimo Nr.437 redakcija) 1 punkte nurodyta, kad Teisingumo ministerija vykdo įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Aptariamuose Nuostatuose, be kita ko, nurodyta, kad Teisingumo ministerija nustatytąja tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus (6.5 p.). Kiekvienas viešojo administravimo subjektas savo funkcijas vykdo per atitinkamus struktūrinius padalinius. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, kad į jo kreipimąsi turėjo atsakyti būtent teisingumo ministras. Iš pateikitų į bylą įrodymų matyti, kad teisingumo viceministras pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi adresavo Teisinių institucijų departamentui. Į šio Departamento funkcijas pagal Departamento nuostatus patenka Teisingumo ministerijos valdymo sričiai priskirto LTEC veiklai reikalingų norminių teisės aktų rengimas, kai kurių veiklos klausimų organizavimas ir koordinavimas (7.2,7.4, 7.17, 7.18, 7.28 p.). Pagal Nuostatus, Departamentas vykdo teisingumo ministro, viceministrų, Ministerijos kanclerio pavedimus (Nuostatų 11.8 p.). Atsižvelgiant t visa tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad į jo kreipimąsi negalėjo atsakyti 2010 m. kovo 10 d. atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 pasirašiusi Teisinių institucijų departamento direktorė.
2010 m. kovo 10 d. atsakymo Nr. (1-23)7R-2062 pareiškėjui pateikimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr.XI-283) 14 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, t. y. pagal Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles. Šio įstatymo sąvokų prasme pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją dėl Metodinių rekomendacijų ir jas parengusių ekspertų pagal turinį priskirtinas prie prašymų (VAĮ 2 str. 14 d.). Jis nėra susijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, pareiškėjas tik pareiškė savo nuomonę dėl Metodinių rekomendacijų bei jas parengusių ekspertų ir prašė atsakovo atlikti atitinkamus veiksmus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir Komisija, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose nurodydami, jog minėto pareiškėjo kreipimosi į Teisingumo ministeriją nagrinėjimui taikytinos Prašymų nagrinėjimo taisyklės, teisės normas taikė teisingai. Prašymų nagrinėjimo taisyklių 2 punkte, be kita ko, detalizuota, kad šių Taisyklių nustatyta tvarka taip pat nagrinėjami asmenų kreipimaisi į institucijas, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją. Aptariamų Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai (pasilikdama prašymo kopiją) ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Pagal Prašymų nagrinėjimo taisykles, atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį (41 p.). Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu į jo prašymą, turi teisę paduoti skundą įstatymų nustatyta tvarka (44 p.). Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ir Komisija savo sprendimuose pagrįstai nurodė, jog Teisingumo ministerija dėl pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimosi turėjo pagrindą taikyti Prašymų nagrinėjimo taisyklių 10 punktą. Kadangi pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimasis į Teisingumo ministeriją Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio sąvokų prasme priskirtinas prie prašymų ir jo nagrinėjimui taikytinos Prašymų nagrinėjimo taisyklės (VAĮ 2 str.14 d., 14 str.1 d.), apelianto argumentai, esą atsakovui persiunčiant pareiškėjo kreipimąsi į LTEC buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis, atmestini kaip nepagrįsti. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos nagrinėjant skundus, t.y. ne bet kokį skundu pavadintą asmens kreipimąsi į viešojo administravimo subjektą, o tik tokį kreipimąsi, kuris pagal kreipimosi turinį atitinka šiame įstatyme apibrėžtą skundo sąvoką. Šio įstatymo prasme skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str.15 d.). Minėta, kad pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsis į Teisingumo ministeriją dėl Metodinių rekomendacijų ir jas parengusių ekspertų nėra susijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu bei prašymu jas apginti.
Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime, taip pat Komisija 2011 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. kreipimesi iškeltų klausimų kontekste Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymo (1-23)7R-2062 pareiškėjui pagrįstumą ir atitiktį Teismo ekspertizės įstatymui bei kitiems teisės aktams. Minėtuose sprendimuose pagrįstai nurodyta, kad teisės aktai Teisingumo ministerijai nesuteikia įgaliojimų spręsti dėl metodinės literatūros atitinkamų ekspertizių klausimais rengimo, platinimo ir pan., o ekspertų išbraukimas iš Lietuvos teismo ekspertų sąrašo galimas tik esant Teismo ekspertizės įstatyme nurodytiems pagrindams, kurių nagrinėjamu atveju nėra.
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A442-1372/2011) buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimas (administracinė byla Nr.I-2150-95/2010), kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo R. A. skundą dėl Komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 3R-70(2010/05-4R-90), kurį Komisija priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl LTEC 2010 m. kovo 16 d. rašto Nr.S-203, t.y. LTEC atsakymo pareiškėjui pagal 2010 m. vasario 8 d. kreipimąsi, persiųstą iš Teisingumio ministerijos. Minėti procesiniai sprendimai įsiteisėję. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje LTEC nepareikšti jokie reikalavimai, tikrinamoje byloje negali būti nagrinėjami apelianto keliami klausimai dėl LTEC Metodinių rekomendacijų parengimo ir ir priėmimo procedūros ir jas parengusių ekspertų veiksmų ar kvalifikacijos vertinimo. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo nustatyta, kad LTEC atsakymą pareiškėjui pateikė ne pagal savo kompetenciją.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, teigia, kad jo skundą išnagrinėjo ir 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmė neteisėtos sudėties Komisija.
Bendrą ikiteisminę skundų (prašymų) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių ginčų komisijų įstatymas (bylai aktuali skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 2010 m.birželio 22 d. įstatymo Nr.XI-925 redakcija). Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos darbo tvarką reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr.533 patvirtinti Administracinių ginčų komisijų nuostatai (bylai aktuali 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr.1015 redakcija).
Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymą Vyriausioji administracinių ginčų komisija, kurią sudaro Vyriausybė, susideda iš 5 narių, vienas iš jų skiriamas Komisijos pirmininku (AGKĮ 7 str.). Aptariamo įstatymu 14 straipnyje įtvirtinta, kad Administracinių ginčų komisija sprendimą dėl ginčo paprastai priima bendru sutarimu dalyvaujant ne mažiau kaip 3 komisijos nariams. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymą Komisijos sprendimas procedūrine prasme yra teisėtas, jei jį priimant dalyvauja ne mažiau kaip 3 komisijos nariai. Iš pareiškėjo skundžiamo 2011 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) turinio, o taip pat iš Komisijos pateiktoje pareiškėjo 2010 m. balandžio 6 d. skundo nagrinėjimo byloje Nr.2010/04-4R-89 esančio Komisijos 2011 m. birželio 27 d. posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjo skundą nagrinėjo, sprendimą priėmė bei pasirašė trys Komisijos nariai: J. Mikalčienė (l.e. Komisijos pirmininko pareigas), L. Paškevičienė (pranešėja) ir V. Šulija. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad Administracinių ginčų komisijų įstatymo 14 straipsnio prasme yra reikšminga ne tai, ar Komisijos sprendimo priėmime dalyvavo Komisijos pirmininkas, o tai, kad sprendimas priimtas dalyvaujant ne mažiau kaip trims Komisijos nariams, įstatymo normas aiškino ir taikė teisingai.
Apelianto nuomone, objektyviam, visapusiškam bylos išnagrinėjimui ir teisėto bei pagrįsto sprendimo priėmimui, teismas turėjo išreikalauti pareiškėjo skunde nurodytą medžiagą (duomenis kodėl Komisijos pirmininkas nedalyvavo Komisijos posėdyje priimant 2011 m.birželio 28 d. sprendimą; kokiu pagrindu posėdžiui pirmininkavo Komisijos narė J.Mikalčienė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas; duomenis apie Komisijos pirmininko pavaduotoją). Byloje nustatyta, kad šiuos prašymus pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teikė skunde, taip pat teismo posėdyje. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad teismas minėtus pareiškėjo prašymus (taip pat prašymą dėl Metodinių rekomendacijų priedų išreikalavimo) atmetė nurodydamas, kad prašoma išreikalauti medžiaga nėra susijusi su pareiškėjo ginčijamais sprendimais. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje įstatymo normoje nustatytas teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl teikiamų įrodymų prijungimo, ar jų išreikalavimo. Įstatymas dėl įrodymų teismo nustato bendrąją taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pažymėtina ir tai, kad pateikiant ir renkant įrodymus, be kita ko, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Atsižvelgdamas į šias bendrąsias taisykles, teismas šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti (ABTĮ 68 str.1 d.4 p.). Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.). Bylos proceso dalyvių prašymai (ABTĮ 53 str.) teismui nėra privalomi. Teismas proceso dalyvių prašymus turi atitinkamai išspręsti (ABTĮ 68 str., 82 str. 5 ir 6 d.). Pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė.
Informacija apie Vyriausiosios administracinės ginčų komisijos sudarymą bei sudėties pakeitimus yra skelbiama viešai. Nagrinėjamai bylai aktualaus 2011 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmimo metu galiojo Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 200 (Žin., 2008. Nr.31-1083), kuriuo Vyriausybė, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, sudarė 4 metams šią Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją: Adolfas Gylys (pirmininkas), Rūta Bakševičienė, Jūratė Mikalčienė, Laura Paškevičienė, Vytautas Šulija. Šis Vyriausybės nutrarimas patvirtina, kad 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmė įstatymu nustatyta tvarka sudarytos ir įgaliojimus turinčios Komisijos nariai. Kuris būtent įgaliojimus turinčios Komisijos narys pirmininkavo Komisijos posėdžiui, kuriame nedalyvavo minėtu Vyriausybės nutarimu paskirtas Komisijos pirmininkas, priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo prasme nėra reikšminga, nes, kaip jau minėta, Komisijos posėdis, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip trys Komisijos nariai, yra teisėtas. Šis įstatymo reikalavimas nagrinėjamu atveju nepažeistas. Minėtos sudėties Komisija 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmė iš esmės išnagrinėjusi pareiškėjo 2010 m. balandžio 6 d. skundą. Ankstesniu 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr.3R-71 (2010/04-4R-89) Komisija (šį sprendimą priėmė Komsijos nariai J. Mikalčienė, R. Bakševičienė, L. Paškevičienė, V. Šulija) bylą pagal pareiškėjo 2010 m. balandžio 6 d. skundą nutraukė kaip nežinybingą Komisijai, t.y. skundo nenagrinėjo iš esmės. Šis Komisijos sprendimas teismo buvo panaikintas perduodant Komisijai skundą nagrinėti iš naujo, t.y. spręsti iš esmės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.I-2068-624/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A438-1422/2011). Kadangi Komisija 2010 m. balandžio 19 d. sprendime Nr.3R-71 nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, o tik pareiškė savo nuomonę dėl galimybės jį nagrinėti pagal Komisijos kompetenciją (žinybingumo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ši aplinkybė 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-162(2010/04-4R-89) priėmusios sudėties Komisijai nebuvo kliūtis priimti dėl pareiškėjo skundo sprendimą iš esmės. Tai, kad Komisijos narė L.Paškevičienė minėtoje byloje buvo pranešėja, aptartų aplinkybių kontekste jos niekaip neišskiria iš kitų Komisijos narių. Pareiškėjas posėdyje dalyvavo, nušalinimo nepareiškė. Apelianto argumentai, kad teismas sprendime atskirai nepasisakė dėl šios Komisijos narės, ar kai kuriais kitais apelianto nurodytais klausimais, teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d.), nustatančias teismo sprendimui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86,87 str.), be kita ko, yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m.lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo baigiamojoje dalyje suformuotą pagrindinį reikalavimą - panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti skundą iš naujo – teismas motyvuotai išsprendė pagrįsdamas nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis, kaip to to reikalauja įstatymas (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo inicijuoti pareiškėjo nurodytų teisės aktų normų teisėtumo patikrinimą Konstituciniame Teisme ar pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pareiškėjo nurodytų teisės aktų normos (AGK Nuostatų 17 ir 50 p., LTE nuostatų 8.11 p.), ką teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant šioje byloje iškeltą ginčą netaikytinos.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Dalia Višinskienė