Administracinė byla Nr. eAS-170-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00425-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 23S222717 „Išsiųsti iš LR“ (toliau – ir 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šiomis aplinkybėmis ir argumentais.

Pirma. Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymas, padavus dėl jo skundą, nėra automatiškai sustabdomas, todėl būtina spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – šiuo atveju – jo vykdymo laikino sustabdymo.

Antra. Dėl pareiškėjo motinos T. V. (toliau – ir motina), kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, sveikatos būklės ((duomenys neskelbtini)) reikalinga nuolatinė pagalba. Pareiškėjas gyvena kartu su motina, ši neturi jokių kitų artimųjų (broliai ir seserys mirusios) ir yra visiškai priklausoma nuo pareiškėjo. Todėl, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių ir palikus pareiškėjo motiną be pareiškėjo priežiūros (tokios priežiūros poreikis konstatuotas gydymo įstaigos išduotoje pažymoje), gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala motinos sveikatai ir gyvybei.

Trečia. Pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, (toliau – ir Direktyva) prieš priimant sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į gyvenimo jų teritorijoje trukmę, suinteresuoto asmens amžių, to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams, ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą (Direktyvos 12 str. 3 d.). Atitinkamai Direktyvą įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta, kad, prieš priimant sprendimą išsiųsti užsienietį, atsižvelgiama į buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 str. 1 d.). Iš Departamento 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo turinio aišku, kad Departamentas, prieš priimdamas šį sprendimą, neatsižvelgė nei į pareiškėjo Lietuvos Respublikoje praleistą laiką (34 metai), nei į jo paties amžių ((duomenys neskelbtini) metai), nei į jo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika – pareiškėjo motinos priklausomumą nuo pareiškėjo. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, net ir teismui priėmus pareiškėjui teigiamą sprendimą, pareiškėjui ir jo motinai bus padaryta neatitaisoma didelė žala, nes dėl ilgai trunkančio teisminio bylos nagrinėjimo pareiškėjo motina ilgą laiką liktų be jai būtinos pareiškėjo priežiūros.

Ketvirta. Pareiškėjas akcentavo, kad, pritaikius pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų užtikrintas proporcingumo principas, būtų užtikrinta proceso šalių interesų pusiausvyra – pareiškėjo motinai nebūtų padaryta neatitaisoma didelė žala sveikatai ar net gyvybei, pareiškėjui būtų sudaryta galimybė realizuoti savo teises, Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymas būtų sustabdytas tik laikinai.

 

II.

 

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartimi, be kita ko, nutarta priimti pareiškėjo skundą, netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (70 str. 1 d., 3 d.), Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, padarė išvadą, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog, netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, abstraktūs, paremti hipotetinio pobūdžio pasvarstymais, subjektyviu vertinimu, neparemti jokiais objektyviais įrodymais.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog slaugo motiną, kad jam yra nustatyta šeimos nario slauga.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymas negali būti sustabdomas.

Teismas padarė išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

 

III.

 

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas, atskirajame skunde kartodamas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę išdėstytus argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrįsti, priimti išsamiai neįvertinus pareiškėjo argumentų ir individualios jo situacijos.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymo sustabdymo nepagrįsta, nes Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas nepatenka į baigtinį sprendimų, kurių vykdymas, dėl jų padavus skundą, sustabdomas automatiškai, sąrašą.

Pareiškėjas nurodo, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jis pateikė teismui ne tik objektyvius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo sunkią sveikatą (medicininiai išrašai, anamnezės), bet ir duomenis, pagrindžiančius, kad jis rūpinasi ir prižiūri savo sergančią motiną. Šių duomenų ir su jais susijusių aplinkybių teismas nevertino, formaliai konstatavęs, kad pareiškėjas nepagrindė, jog slaugo motiną, ir kad jai reikalinga priežiūra.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, abstraktūs, paremti hipotetinio pobūdžio pasvarstymais, nepagrįsta. Kaip minėta, pareiškėjas pateikė teismui duomenis, pagrindžiančius, kad jis rūpinasi ir prižiūri savo sergančią motiną, kurie patvirtina, kad pareiškėjo motina yra priklausoma nuo pareiškėjo, nes jai turi būti užtikrinta priežiūra. Nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo motina, kuriai būtina priežiūra, bus atskirta nuo vienintelio likusio artimo giminaičio – pareiškėjo.

Pareiškėjas pažymi, kad, priešingai nei nustato Direktyva ir Įstatymas, Departamentas, priimdamas 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą, neįvertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (34 metai), jo amžių ((duomenys neskelbtini) metai), šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančia Lietuvos Respublikos piliete – motina. Šių pareiškėjo argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Departamentas pažymi, kad pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas priimtas, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, konstatuota, kad kiti Departamento sprendimai, priimti tuo pačiu pagrindu, yra teisėti ir pagrįsti. Taigi, pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimų pagrįstumo ir todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Departamentas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas yra vienintelis asmuo, galintis suteikti savo motinai tokią nenuolatinę priežiūrą namuose, kurios negali suteikti jokie kiti asmenys (pvz., slaugos paslaugas teikiantys asmenys).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

VSD laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo aplinkybes.

VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą.

VSD atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl pareiškėjas privalo būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

Nagrinėjamu atveju apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutarties, kurioje, be kita ko, nutarta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas, reikalavimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą dėl Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta iš Lietuvos Respublikos išsiųsti pareiškėją į Rusiją, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, panaikinimo, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo, motyvuodamas, kad Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymas negali būti sustabdomas, pareiškėjas neįrodė, jog, netaikant jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėjo prašyme nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo priežastys nepagrįstos objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, laikydamasis pozicijos, kad įrodė prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir pagrindė šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą.

Pirmiausia, remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI2-11137-1161/2023, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl Departamentas 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 23S102936 teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 23S104157 – uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2026 m. sausio 9 d. bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Departamentas priėmė 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriame nusprendė, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į Rusiją, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui (be kita ko, Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija).

Pareiškėjas apskundė Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą, prašydamas pirmosios instancijos teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įtvirtintą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priėmė, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Įstatymo 128 straipsnis, be kita ko, reglamentuoja aplinkybės, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija). Išnykus šiai priežasčiai, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant (Įstatymo 128 str. 3 d. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija).

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi priimtas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šioje dalyje nustatyti ir kiti atvejai, kada apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, tačiau jie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs. To paties straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad visais kitais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Nustatytas aplinkybes įvertinusi aptarto reglamentavimo kontekste, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymas negali būti sustabdomas. Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas, administracinėje byloje patenkinus prašymą taikyti atitinkamą reikalavimo užtikrinimo priemonę (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024).

Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo ir prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kaip minėta, įtvirtintą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte – ginčijamo individualaus teisės akto (administracinio sprendimo) galiojimo laikinas sustabdymas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, taip pat nustatyta, kad teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant aptartas teisės nuostatas, nurodyta, kad: reikalavimo užtikrinimo priemonės yra teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018 ir joje nurodytą ankstesnę praktiką); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros principo bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018); proceso dalyvis, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrindą, pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pirmiausia teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismo prie skundo pateiktus pareiškėjo motinos medicininius dokumentus, daro išvadą, kad jie pagrindžia pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo motinos sveikatos, kuriomis pareiškėjas grindė reikalavimo užtikrinimą. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrįstas objektyviais įrodymais, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo dėl sprendimo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, aktuali Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad priimant sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), taip pat į tai, ar jis [užsienietis] turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija).

Atsižvelgiant į aplinkybę dėl šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, aktualu pažymėti, kad šeimos nariais laikomi, be kita ko, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama (Įstatymo 2 str. 26 d. 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), t. y., be kita ko, tėvai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.132 str. 1 ir 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad sprendžiant bylas dėl užsieniečių teisinės padėties, nustačius šeiminius ryšius, siekiama užtikrinti pagarbą teisei į šeimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-160-463/2024).

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė ir grindžia aplinkybėmis ir argumentais, kuriais nesutinka su Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu, konkrečiau – tuo, kad jam yra (duomenys neskelbtini) metai, jis jau 34 metus gyvena Lietuvos Respublikoje, jis yra silpnos sveikatos, nuolat prižiūri savo motiną, kuri neturi kitų artimųjų, gyvena su pareiškėju. Todėl nesiėmus pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma didelė žala pareiškėjui ir jo motinos sveikatai bei gyvybei. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė proporcinga ir užtikrina proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija, atlikusi preliminarų pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas.

Sprendžiant, ar, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir išsiuntus užsienietį iš Lietuvos Respublikos, nebus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, aktualu nustatyti, ar didelė žala gali būti padaryta ne tik užsieniečiui, kuris išsiunčiamas, bet ir jo šeimos nariams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar pareiškėjas įrodė, kad, nepritaikius jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmiausia pažymėtina, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais išnagrinėtose administracinėse bylose nustatyta, kad pareiškėjas, gimęs (duomenys neskelbtini) (62 metai), yra Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1989 metų (viso – 35 metus), nuo 1998 m. lapkričio 1 d. su pertraukomis dirbo Lietuvos Respublikoje, pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas 1993 metais, paskutinis leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2027 m. sausio 24 d., pareiškėjo šeimos narys – motina, gimusi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) metai), yra Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėjas gyvena kartu su motina (tas pats gyvenamosios vietos adresas).

Pareiškėjo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodyta, kad, kaip ir pareiškėjas nurodė prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo motinos broliai ir seserys yra mirę, pareiškėjo motina turi tik vieną sūnų – pareiškėją. Iš šių įrodymų matyti, kad pareiškėjo motinos sveikatos problemos prasidėjo vėliau nei prieš vienerius metus, 2023 m. spalio 3 d. nustatytas vidutinis ambulatorinių slaugos paslaugų namuose poreikis, reikalinga nenuolatinė slauga namuose. Todėl teisėjų kolegijai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nekyla pagrįstų abejonių, jog pareiškėjas yra asmuo, kuris šiuo metu prižiūri savo motiną.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas aptarta, aplinkybę, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu daroma neatitaisoma didele žala jo šeiminiams ryšiams, įvertinusi aptarto teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas bylos aplinkybes, nenustatė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė neadekvati, jos taikymas pažeidžia proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Dėl išdėstytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nutarta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, naikinama, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo – tenkinamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria nutarta netenkinti pareiškėjo V. V. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti.

Tenkinti pareiškėjo V. V. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 23S222717 „Išsiųsti iš LR“ vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo V. V. skundo.

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

 

 

        Ričardas Piličiauskas

 

 

        Veslava Ruskan