Civilinė byla Nr. 3K-3-231-695/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08226-2014-4

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

30.9.1; 106.7.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių P. U., O. L. ir J. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26  d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių P. U., O. L. ir J. P. ieškinį atsakovams A. P. (A. P.) ir J. P. dėl nuosavybės teisės gynimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiamas ieškinio dėl leidimo parduoti be atsakovų sutikimo butą bet kuriam ieškovių surastam pirkėjui už sutartą kainą išdavimo ir įpareigojimo atiduoti atsakovams priklausančią pinigų už parduotą butą dalį priėmimo klausimas.

Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos išduoti joms leidimą parduoti bendrąja daline nuosavybės teise valdomą butą (duomenys neskelbtini) be atsakovų sutikimo ir be jų pasirašyti šio buto pirkimo–pardavimo sutartį teismo sprendimo pagrindu bet kuriam ieškovių surastam pirkėjui už sutartą kainą; įpareigoti ieškoves atiduoti atsakovams 1/2 dalį pinigų, gautų už parduotą butą, atskaičius atsakovų skolą už šio buto išlaikymą, teismo išlaidas. Ieškovės nurodė, kad ieškovei       J. P. priklauso 1/4, ieškovėms O. L. ir P. U. – po 1/8, atsakovui A. P. – 1/2 šio buto.  Ieškovės bandė tartis su atsakovais dėl turto pardavimo, tačiau negavo jų atsakymo. Atsakovai nemoka mokesčių už komunalines paslaugas, netvarkingai elgiasi bute, todėl ieškovės prašo teismo leisti parduoti butą be šių asmenų sutikimo.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė priimti tokį ieškovių ieškinį. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas išduoti joms leidimą parduoti nekilnojamąjį turtą be atsakovų sutikimo nenagrinėtinas teisme, nes CK nenustatyta galimybė duoti leidimą parduoti butą be buto savininko sutikimo. Aplinkybė, kad bendraturčiams nepavyksta susitarti atsidalyti butą gera valia, nesudaro pagrindo pažeisti įstatymo nuostatų ir priimti tokį ieškinį. Teismas ieškovėms išaiškino, kad pagal ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes jos turėtų reikalauti atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis), o nagrinėjant tokio pobūdžio reikalavimą teismas galėtų spręsti kompensacijų bendraturčiams priteisimo klausimą.

              Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartimi atmetė ieškovių atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas nutartyje nurodė, kad byloje kilo ginčas ne dėl nuosavybės teisės pažeidimo, bet dėl leidimo parduoti turtą be bendraturčių sutikimo išdavimo. Teismas neturi įstatyme nustatyto pagrindo išduoti tokį leidimą. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės turi ginti savo teises kitu būdu – kreiptis į teismą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo (CK 4.81 straipsnis) ar reikalauti atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Dėl to teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį ir įpareigoti teismą nagrinėti ieškinį iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Kasatorės nurodo, kad teismas pažeidė vieną esminių žmogaus teisių – teisę kreiptis į teismą pažeistoms teisėms apginti (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14, 6 straipsniai). Nė vienas asmuo negali už asmenį, kurio teisės pažeistos, spręsti, ar kreiptis teisminės gynybos, ar ne. Tik išnagrinėjęs reikalavimą iš esmės, teismas pripažįsta, kad teisės buvo pažeistos, ir taiko jų gynimo būdą. Ieškinio priėmimo metu teismas tik tikrina procesinius su ieškinio priėmimu susijusius klausimus. Nagrinėjamu atveju teismas nenurodė jokio įstatymo, kurio pagrindu ieškinys atsisakytas priimti. Bet koks žmogaus teisių apribojimas galimas tik konkrečiu įstatymu. Kasatorės mano, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog įstatyme nenustatyta galimybė išduoti leidimą parduoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą turtą.

2. Kasatorės pažymi, kad ieškinį grindė tuo, jog CK 4.75 ir kt. straipsniuose bendraturčiai turi kartu spręsti visus su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimusi ir disponavimu susijusius klausimus. Kadangi kasatorės negali taikiai tvarkyti bendro turto dėl atsakovų elgesio ir objektyvių priežasčių – skirtingų ir mažų nuosavybės dalių – ir nėra galimybės pagal dalis pasidalyti turto naudotis, tai tuo pagrindu ir teikė teismui ieškinį. Atsakovai neprisideda prie buto išlaikymo, nėra galimybės jo pertvarkyti taip,  kad kiekvienas bendraturtis galėtų naudotis atskira patalpa, atsakovai nesutinka išpirkti kasatorių dalies ar geruoju parduoti visą butą ir pinigus pasidalyti. Kasatorės paaiškino, kad buto dalis šalys paveldėjo, todėl nėra emocinio prisirišimo prie šių patalpų. Kasatorės pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju neįmanomas faktinis atidalijimas atskiriant kiekvienai tam tikrą buto ploto dalį. Kasatorės būtent ir siūlo universalų bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdą, atsakovai, gavę dalį už jiems priklausantį turtą, galės įsigyti kitą būstą.

              Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo kvalifikavimo ir jo priskyrimo nagrinėti teisme

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai be teisinio pagrindo atsisakė priimti ieškinį, bet nenurodyta tokį sprendimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų. Tokiu būdu teismai, nespręsdami ginčo dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, apribojo kasatorių teises pabaigti bendrosios nuosavybės teisinius santykius.

              Nagrinėjamu atveju teismai, įvertinę ieškinio dalyką, sprendė, kad ginčas kilo dėl leidimo parduoti bendrą turtą be kito bendraturčio sutikimo, o įstatyme nenustatyta galimybė, kad teismas išduotų tokį leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio dalykas – tai ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi ieškovas suformuluoja ieškinio dalyką. Jis ieškinyje aiškiai išdėsto, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes, be kita ko, ieškinio dalyko tinkamas suformulavimas užtikrina teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti jo pažeistas teises. Jeigu ieškovas nevykdo ar netinkamai vykdo šią procesinę pareigą, teismas taiko CPK 115 straipsnyje nustatytas procesines priemones. Kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo klausimo. Teismas šioje stadijoje patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti teisinius padarinius. Jeigu ieškovas pareiškia reikalavimą, kuris negali sukurti kokių nors objektyvių teisinių padarinių, teismas, motyvuodamas netiksliu ieškinio dalyko nurodymu, turi nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis) arba, priklausomai nuo ieškinio pobūdžio, atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 1 dalis 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje   V. N. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2013, ir joje nurodyta praktika).

              Kasatorės, formuluodamos ieškinio dalyką, nurodė, kad prašo išduoti leidimą be atsakovų sutikimo parduoti bendrąja nuosavybės teise priklausantį butą, pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį be šių atsakovų ir pinigus paskirstyti pagal nuosavybės teise priklausančias dalis. Ieškinio pagrindu nurodė tokias aplinkybes: šalys nesutaria dėl bendro turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo ir siekia baigti tokį nuosavybės teisės būdą parduodant butą ir pasidalijant atitinkamai gautas lėšas. Taigi iš esmės šalys nesutaria dėl disponavimo bendrąja nuosavybe. Šis bendraturčių ginčas dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir jis nagrinėtinas teisme kaip bendraturčių ginčas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Disponavimas bendrosios nuosavybės objektu lemia visų bendraturčių teisių į bendrą daiktą pasikeitimus, jis negali vykti tai inicijuojančiųjų asmenų vienašališka nuožiūra. Pažymėtina, kad savininkas disponuoja nuosavybės teise savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), o bendraturtis – bendru susitarimu su kitais bendraturčiais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Teismas, esant tokiam nesutarimui, sprendžia ginčą turėdamas tikslą padėti šalims pasiekti bendrą susitarimą dėl disponavimo daiktu taip, kad nepažeistų bendraturčio nuosavybės teisių ir turtinių interesų, nepadarytų neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, kartu bendraturčiams būtų sudarytos sąlygos gauti maksimalios naudos iš disponavimo bendrosios nuosavybės objektu. Bendraturčiui manant, kad kitas bendraturtis su jo siūlomu disponavimo būdu nesutinka nepagrįstai, t. y. be pagrindo trukdo įgyvendinti jo teisę ir disponuoti daiktu visiems savininkams naudingu būdu, turi teisę kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gynimo.

Civilinio proceso tikslai yra ne vien išspręsti šalių ginčą, bet ir atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Taigi, civilinės bylos nagrinėjimo tikslas suprantamas ne tik kaip ieškovo reikalavimo atsakovui išsprendimas. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas imasi priemonių šalims sutaikyti (taikos sutarties siekimo ir skatinimo, teisminės mediacijos ar kitais būdais). Dėl to civilinės bylos nagrinėjimo metu šalių ginčas gali būti sprendžiamas abipusių nuolaidų būdu sudarant taikos sutartį, prireikus ieškinyje nurodytas reikalavimas gali būti keičiamas ar tikslinamas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą dėl bendraturčių teisių gynimo teisme ir sprendžia, kad teismai netinkamai kvalifikavo ginčą, netinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimus ieškinio turiniui, netaikė proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinio proceso tikslus, todėl nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį. Tai sudaro pagrindą tiek pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškinį, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

              Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 10,05 Eur. Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Sigitas Gurevičius

         Algis Norkūnas

         Gediminas Sagatys