ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei,

nuteistajam V. G., jo gynėjai advokatei Ritai Roščenkovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2811 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL (2000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK  67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis V. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metus 6 mėnesius, vairavimo teisės atėmimo terminą skaičiuojant nuo 2019 m. birželio 17 d.; konfiskuota V. G. priklausanti nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       V. G. nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 14 d. 21 val. 30 min (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. nuosprendį ir pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netaikyti draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) ir turto konfiskavimo arba konfiskuoti pusę jam (V. G.) priklausančio automobilio „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės pinigais, t. y. 7459 Eur.

2.1.                      Skunde apeliantas nurodo, kad jam, kaip pirmą kartą įstatymą pažeidusiam asmeniui, išlieka galimybė taikyti BK 40 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltės nepripažino, nes nemanė, jog už atsisakymą pasitikrinti neblaivumą gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Teigia, kad jau penkiolika metų gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), nėra susipažinęs su Lietuvos įstatymais, nežinojo, jog nuo 2019 metų BK yra numatyta atsakomybė už vengimą pasitikrinti neblaivumą.

2.2.                      Apeliantas nurodo, kad yra neteistas, pirmą kartą savo gyvenime padarė nusikalstamą veiką ne specialiai, bet dėl nežinojimo ir neatidumo, nurodė asmenį, galintį laiduoti už jį, surinko visus laidavimo institutui taikyti reikalingus dokumentus, todėl jo (apelianto) vertinimu visos šios aplinkybės suponuoja galimybę taikyti BK 40 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, apeliantas nurodo, jog jo dukra Ž. N., su kuria jį sieja labai stiprus emocinis ryšys, gali garantuoti, jog jis ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų.

2.3.                      Skunde nuteistasis pažymi, kad 2019 m. birželio 14 d. 21 val. 30 min, kai (duomenys neskelbtini) gatvėje jis (apeliantas) vairavo automobilį „Land Rover“, buvo pervargęs, nes prieš tai dvi paras važiavo iš A. į Lietuvą, važiavo be sustojimų, nes norėjo kuo greičiau parvykti į namus, esančius (duomenys neskelbtini), į namus parvyko apie 4 val. ryto, tačiau nemiegojęs ir nepailsėjęs nutarė nuvažiuoti nusipirkti cigarečių, užsukti pas draugą, apie 19 val. lankėsi pas odontologę D. V.. Apeliantas teigia, kad buvo aklas ir užsispyręs žmogus, nekreipė dėmesio į policijos pareigūnų žodžius, jog reikia pasitikrinti savo neblaivumą alkotesteriu, nes priešingu atveju bus iškelta baudžiamoji byla, teigia, kad nežinojo, jog atsisakymas pasitikrinti girtumą yra prilyginamas sunkiam girtumo laipsniui. Pripažįsta, jog dėl nežinojimo ir aplaidumo padarė klaidų, tačiau nori pasinaudoti galimybe, kaip pirmą kartą įstatymui nusikaltusiam asmeniui, išvengti baudžiamosios atsakomybės ir teistumo.

2.4.                      Apeliantas prašo nekonfiskuoti automobilio „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes jis yra šeimos turtas ir lygiomis dalimis priklauso jam ir jo sutuoktinei N. G., o jeigu teismas manytų kitaip, apeliantas prašo priteisti iš jo konfiskuojamo turto vertę pinigais. Pažymi ir tai, kad jo (apelianto) darbas (duomenys neskelbtini) yra susijęs su vairavimu, tai patvirtina iš darbdavio gauta charakteristika, todėl prašo neskirti baudžiamojo poveikio priemonių – draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) ir transporto priemonės konfiskacijos.

3.       Apygardos teismo posėdyje nuteistasis V. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4.       Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl V. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

5.       Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011). Taigi, tokiu atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

5.1.                      Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą teismas prieina prie išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės. Teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-84/2010, 2K-P-82/2010).

5.2.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes byloje nėra nustatyta vienos iš privalomų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, t. y. visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017).

5.3.                       Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. G. savo kaltės visiškai nepripažino (1 t., b. l. 92–93), apylinkės teismo posėdžio metu taip pat visiškai neigė kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo (1 t., b. l. 138–140). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog ir apeliaciniame skunde yra išreiškiama dvejopa V. G. pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. tik dalinis kaltės pripažinimas, nes apeliantas sutinka, kad vengė neblaivumo patikrinimo, tačiau nepripažįsta, jog jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai (teigia buvęs pavargęs). Be to, apeliaciniame skunde nėra išreiškiamas nuoširdus gailestis dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes V. G. išreiškia gailestį tik dėl to, jog nežinojo ir nemanė, kad asmenims, vairavusiems motorinę transporto priemonę, dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Apygardos teismo vertinimu, minėti apelianto teiginiai apie baudžiamosios atsakomybės nežinojimą dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą laikytini deklaratyviais, nes tiek iš byloje esančių pareigūnų tarnybinių pranešimų, tiek iš jų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu (1 t., b. l. 4, 51–52, 53, 67–68, 141–142, 178–179) matyti, jog pareigūnai A. M. ir O. B. nuosekliai nurodė ir patvirtino, kad V. G. buvo net keletą kartą paaiškinta, jog dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą kyla baudžiamoji atsakomybė, pastarajam buvo primygtinai siūloma pasitikrinti neblaivumą, tačiau V. G., net ir būdamas informuotas policijos pareigūnų, atsisakė tikrintis neblaivumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. G. savo elgesio visiškai nevertina kritiškai, nesigaili, o tik stengiasi keldamas įvairias versijas dėl bylos aplinkybių sušvelninti savo teisinę padėtį arba išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad V. G. apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pastarasis neigė savo kaltę, t. y., nors pripažino, kad atsisakė tikrintis neblaivumą, bet vis vien bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį nurodė, kad, jo vertinimu, jis buvo blaivus, o atsisakė tikrintis neblaivumą, nes nemanė, kad tuo metu, kai jį sulaikė policijos pareigūnai, jis buvo laikomas vairuotoju pagal Kelių eismo taisykles. Taigi, nuteistasis V. G. iš esmės nepripažino vairavęs automobilį, be to, teigė nežinojęs, kad už atsisakymą tikrintis neblaivumą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, nors kartu pripažino, kad policijos pareigūnai jį apie tai informavo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. G. ne tik, kad nepripažįsta jam inkriminuojamų nusikalstamos veikos esminių aplinkybių, bet tuo pačiu ir visiškai nesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos, savo veiksmų nevertina kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad V. G. viso proceso metu nepripažino savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos esminių aplinkybių, keitė pozicijas ir versijas dėl jų, siekdamas sušvelninti savo padėti arba apskritai išvengti baudžiamosios atsakomybes, savo elgesio nevertina kritiškai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos laidavimo instituto taikymo sąlygos (visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailesčio padarius nusikalstamą veiką).

Dėl automobilio konfiskavimo

6.       Apeliantas skunde prašo nekonfiskuoti automobilio „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes automobilis yra šeimos turtas ir lygiomis dalimis priklauso jam ir jo sutuoktinei, arba priteisti iš jo pusę konfiskuojamo turto vertės pinigais.

6.1.                      Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Todėl nustačius, kad automobilis „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, jo konfiskavimas yra privalomas. Pažymėtina, jog BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami. Be to, konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę, turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, jog įstatyme nurodytais atvejais turto konfiskavimo taikymas yra privalomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-35-719/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1173/2018), bei yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi pripažįstami atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018).

6.2.                      Nagrinėjamu atveju V. G. vairavo automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius vengė neblaivumo patikrinimo. Taigi, nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymas yra neįmanomas, todėl įvykio metu V. G. vairuotas automobilis pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Minėta priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, todėl, siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymą, transporto priemonę būtina konfiskuoti. Pastebėtina ir tai, jog automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018). Taigi, įvertinus bylos duomenis, neabejotina, kad V. G. priklausančios transporto priemonės – automobilio „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas, siekiant įstatymo leidėjo suformuotų tikslų tinkamo įgyvendinimo, kriminalizavus transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, t. y. šiuo atveju transporto priemonės vairavimą neblaiviam ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius vengiant neblaivumo patikrinimo, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 2811 straipsnio 1 dalyje, yra būtinas ir šiuo atveju nelaikytinas neproporcinga priemone. Pastebėtina ir tai, kad šioje situacijoje visuomenės ir V. G. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš jo nebūtų konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo bei sudarant sąlygas pakartotiniam asmens nusikalstamumui.

6.3.                      Nepagrįstas apelianto prašymas konfiskuoti tik dalį (pusę) automobilio vertės atitinkančią sumą. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis priklausytų tretiesiems asmenis (ar kiti asmenys turėtų teisių į automobilį), ar kad jo nebūtų tikslinga konfiskuoti dėl kitų priežasčių. Esant nurodytoms aplinkybėms apelianto prašymas konfiskuoti dalį automobilio vertės laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Dėl teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo.

7.       Atsakant į skundo argumentus dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones, pažymėtina, jog BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje  numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra aktualūs ir tuo atveju kai yra padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 2811 straipsnyje, nes šis nusikaltimas taip pat yra susijęs su kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu.

7.1.                      Apygardos teismas sprendžia, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios V. G. padaryto pažeidimo pavojingumą ir jo asmenybę. Pažymėtina, jog BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienų iki trejų metų (vidurkis – 2 metai). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. yra neteistas, administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 100–101, 105), dirbantis, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad jo padaryta veika yra susijusi su transporto priemonės vairavimu esant neblaiviam, V. G. nuoširdaus gailesčio dėl padarytos veikos neišreiškė viso proceso metu, nepripažino padaręs nusikaltimą. Taigi, minėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog V. G. padaryta veika laikytina mažiau pavojinga, dėl ko reiktų neskirti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. 

7.2.                      Aplinkybė, kad V. G. darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas atsisakyti skirti baudžiamojo poveikio priemonę. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistajam V. G., nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad pirmosios instancijos teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-502/2011, 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-85/2010). Apygardos teismo vertinimu, V. G. paskirtas teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimas neabejotinai turės taisomąjį poveikį apeliantui, nes padės jam suvokti šios teisės turėjimo teikiamus privalumus, jos vertę bei tokią teisę turinčio asmens atsakomybę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.