Administracinė byla Nr. eA-2791-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05490-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. M. I. (H. M. I.) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. I. (H. M. I.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. I. (H. M. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas H. M. I. (H. M. I.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 24S215160 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nes asmens leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, kadangi pareiškėjas faktiškai nepradėjo dirbti pas darbdavį.

Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 24S140497 (neteisingai nurodyta sprendimo data ir numeris laikytini rašymo apsirikimu ir taisytini į 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 24S215160) iki kol bus priimtas sprendimas šioje byloje arba leisti pareiškėjui vykti į Europos Sąjungos ir Šengeno valstybes iki kol bus priimtas sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodo, jog jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, prieš pareiškėją nėra pradėtų jokių baudžiamųjų bylų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas galėtų būti pavojingas ir jo negalima įleisti į Europos Sąjungos ir Šengeno valstybes. Dėl esamo draudimo pareiškėjas negali laivai judėti, jo gyvenimas tapo stipriai apsunkintas, pritaikyta priemonė akivaizdžiai neteisinga, nes atvykus į Lietuvą, darbdavys negalėjo pasiūlyti pareiškėjui darbo vietos, todėl yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo H. M. I. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki kol bus priimtas sprendimas šioje byloje arba leisti pareiškėjui vykti į Europos Sąjungos ir Šengeno valstybes iki kol bus priimtas sprendimas šioje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Sprendžiant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sprendžia, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Vien tai, kad egzistuoja tikimybė pareiškėjui patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjo argumentai dėl apsunkinto laisvo judėjimo yra tik deklaratyvaus pobūdžio, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl nevertinami pareiškėjo argumentai, susiję su Sprendimo neteisėtumu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodytas priežastis, dėl kurių jos turi būti taikomos, atsižvelgusi į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinamas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. M. I. (H. M. I.) prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                Gintaras Kryževičius

                                Milda Vainienė