Civilinė byla Nr. 2A-1563-480/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20592-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13.; 

3.3.1.14.; 3.3.1.20.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU   

2017 m. rugsėjo 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-271-454/2017 pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tretieji asmenys R. Ž., A. Ž..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

1. Ieškovė G. Ž. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad butas priklauso nuosavybės teise atsakovei. Šis butas tėvams buvo išnuomotas 1988 m. rugpjūčio mėn. Šiuo metu bute gyvena ir yra deklaravę gyvenamąją vietą ieškovė ir tretieji asmenys. Įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui tėvai nutarė, pritariant vaikams, privatizuoti nuomojamą būstą mamos N. Ž. vardu. Buvo atlikti visi reikalingi veiksmai, surinkti visi reikiami dokumentai, pradėta privatizavimo procedūra, kuri nebuvo užbaigta ne dėl N. Ž. kaltės, kuri vis teiravosi dėl privatizavimo proceso eigos. Įsigaliojus naujai nuomojamo būsto privatizavimo tvarkai, N. Ž. kreipėsi dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis ir gavo informaciją, kad nėra išlikę anksčiau pateikti privatizavimo dokumentai, yra išlikusi tik buto techninės apskaitos byla. Ieškovės nuomone, yra visos įstatymo nustatytos buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis sąlygos, todėl prašo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas nustatyti teismine tvarka. Kadangi ieškovė yra N. Ž. turto paveldėtoja, priėmusi palikimą, todėl yra įgijusi teisę baigti ginčo buto privatizavimo procedūras.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė  ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, jog ieškovės motina ir jos šeimos nariai įstatymų numatytais terminais būtų kreipęsi dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus. Buto inventorizacinės bylos parengimas nėra pakankamas daryti išvadai, kad buvo pradėtas ginčo buto privatizavimo procesas. Taip pat ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nuo 1998 m. liepos 1 d. (iki tada galiojo Butų privatizavimo įstatymas) iki ieškinio pareiškimo (2015 m. spalio mėn.) per ieškinio senaties terminą ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės G. Ž. 11,91 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
4. Teismas nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Šio buto nuomos sutartis nuo 1999 m. sausio 21 d. buvo sudaryta tarp atsakovės ir N. Ž., o pastarajai mirus – 2016 m. kovo 1 d. tarp atsakovės ir ieškovės. Ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę ieškovė ir tretieji asmenys. Ieškovės motina, kaip savivaldybei priklausančio buto pagrindinė nuomininkė, šį butą turėjo teisę privatizuoti pagal iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Tam, kad asmeniui būtų pripažinta teisė privatizuoti ginčo patalpas ir atsakovė būtų įpareigota sudaryti ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, būtina nustatyti visų įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimą jo galiojimo metu. Teismas konstatavo, kad byloje, išskyrus buto techninės apskaitos bylą, nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės argumentus, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui jos motina pateikė visus dokumentus dėl ginčo buto privatizavimo ir atliko visus įstatymo reikalaujamus veiksmus bei vėliau ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl nuomojamos patalpos privatizavimo procedūros, tačiau jai buvo atsakyta palaukti. Teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad ieškovės motina beveik 15 metų nesirūpino savo subjektinės teisės privatizuoti butą įgyvendinimu, po LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos pasirašė ginčo buto nuomos sutartį, kas visiškai nepatvirtina ieškovės teiginių apie jos motinos ir jos šeimos narių siekį privatizuoti butą. Teismas konstatavo, kad, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog byloje nepakanka duomenų, kad ieškovės motina, būdama pagrindine buto nuomininke, tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti nuomojamą butą, kad buto nuomininkė ir jos šeimos nariai buvo sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovės motina atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp jos ir atsakovės susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo. Byloje nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių juridinį faktą, kad ieškovė paveldėjo savo motinos turtinę teisę privatizuoti nuomojamą butą. Taip pat teismas sprendė, kad negali būti taikomas ieškovės ieškinyje nurodytas LR Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kadangi ši teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, o numato galimybę teismine tvarka apginti asmenų pažeistas subjektines teises, kurios įgytos LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovė G. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą patenkinant ieškinį ir pripažinti G. Ž. teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 144-149) Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėjo neteisingos išvados, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 254/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008).
2. Teismas neatsižvelgė į Konstitucinio teismo nutarimų išaiškinimus bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, kurios privalu laikytis ir vadovautis, o vadovavosi jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais motyvais, tuo suvaržydamas apeliantės teisėtą teisę įsigyti nuosavą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-566-695/2016).
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra juridinių faktų sudėties, leidžiančios konstatuoti, jog ieškovės motina atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti ir, kad tarp jos ir atsakovės susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo, o tuomet sprendė, kad nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių juridinį faktą, kad ieškovė paveldėjo turtinę teisę privatizuoti nuomojamą butą. Pastaroji išvada padaryta neatsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovė gyveno ginčo bute šeimos narės teisėmis ir tebegyvena šiame bute tik jau nuomininkės teisėmis. Teismas, nurodęs būtinas nustatyti sąlygas, pirmųjų dviejų sąlygų išvis nenustatinėjo ir sprendime nenurodė kokia teismo išvada dėl privatizavimo objekto bei subjekto.
4. Teismas nevertino rašytinio įrodymo - Privatizavimo skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. rašto Nr. 66-6-561, todėl padarė klaidingas išvadas, kurios neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad buto techninės apskaitos byla 1992 m. buvo sudaryta ieškovės motinos vardu, kas be savininko sutikimo-leidimo jokiu būdu negalėjo būti sudaryta, o be to, dar buvo būtina piniginė įmoka už tokios bylos sudarymą. Todėl akivaizdi išvada, kad byla buvo sudaryta tik išreiškus valią, sutikimą, atlikus įmoką ir atsakovei pradėjus privatizavimo procedūras - užsakius ginčo buto techninės apskaitos bylą. Vien šis rašytinis įrodymas sudaro pagrindą tenkinti ieškinį.
5. Teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų dėl prašymo užregistravimo tarnyboje ir todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės motinos šeima tinkamai išreiškė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo, yra nesuderinama su galiojusiomis materialiosios teisės normomis. Iš Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu galiojusių norminių aktų, reglamentavusių šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, akivaizdu, kad buto nuomininkas, norėdamas pirkti butą, privalėjo pirma pateikti pareiškimą, t. y. išreikšti valią pirkti butą, pateikti šeimos narių sutikimą ir kt. duomenis, po ko pirkėjo pareiškimas buvo išnagrinėjamas savivaldybėje ir tik tada savivaldybė perduodavo užsakymą inventorizacijos biurui, kad parengtų buto techninį pasą.
6. Teismas nepagrįstai nelaikė tinkamu įrodymu atsakovės Privatizavimo skyriuje išlikusios buto techninės apskaitos bylos, kuri akivaizdžiai patvirtina jog ginčo buto privatizavimo procedūros pradėtos laiku ir tinkamai bei yra susiklostę tarp šalių santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Buto techninės apskaitos byla, sudaryta 1992 m. sausio 23 d., kai notariškai patvirtintas susitarimas nebuvo reikalingas.
7. Teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009) bei byloje esančių įrodymų visuma, todėl neteisingai įvertino N. Ž. vardu parengtą jos nuomojamo buto techninės apskaitos bylą ir nesant įrodymų, kurie paneigtų nustatinėjamą teisiškai reikšmingą faktą dėl N. Ž. kreipimosi su prašymu dėl buto privatizavimo, nepagrįstai sprendė N. Ž. neįgijus teisės privatizuoti butą bei pradėjusia nuomojamo buto privatizavimo procedūras. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad buto techninės apskaitos byla nesietina su privatizavimo procedūrų pradėjimu, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.
8. Teismo sprendimo motyvai, perkeliant atsakomybės-kaltės klausimą dėl privatizavimo procedūrų neužbaigimo ieškovės motinai, ieškovei prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010, 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012, 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015). Aplinkybių, kad byloje nepateiktas nei vienas įrodymas, jog atsakovė būtų vykdžiusi savo pareigą tinkamai atlikti privatizavimo procedūras bei informuoti apie atliekamas procedūras suinteresuotus asmenis, kaip buvo numatyta Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309, ar Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkyje Nr. 290p ir kas atitinka kasacinio teismo išaiškinimą ir kt., teismas net netyrė.
9. Apie savo teisių pažeidimą apeliantė sužinojo tik 2015m. rugsėjo mėn., kai buvo gauta informacija iš atsakovės struktūrinio padalinio, kad tik teisminiu būdu yra galimybė apginti teises į privatizavimą ir baigti pradėtas procedūras. Kitokių įrodymų byloje nepateikta, todėl teismo sprendimo motyvai, perkeliant atsakomybę dėl ginčo buto savalaikio neprivatizavimo ir nesirūpinimo yra neatitinkantys bylos aplinkybių ir įrodymų.
6. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą nepakeistą (b. l. 155-163) Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų, nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose bei atsižvelgiant ir įvertinant susiklosčiusias individualias bylos aplinkybes.
2. Atsakovė nesutinka su apeliantės nurodytu motyvu, kad teismas, „nurodęs būtinas nustatyti sąlygas, pirmųjų dviejų sąlygų išvis nenustatinėjo ir sprendime nenurodė, kokia teismo išvada dėl privatizavimo objekto bei subjekto“, kadangi dėl šių privalomų sąlygų šioje byloje nebuvo ginčo. Atsakovė neginčijo fakto, jog ginčo butas būtų netinkamas privatizavimo objektas, ar apeliantės mama būtų buvusi netinkamas subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nebuvo ginčijamos ir G. Ž., kaip N. Ž. teisių ir pareigų perėmėjos/paveldėtojos subjektinės teisės, nurodant, kad atsakovė laiko, jog mirusiai N. Ž. neįgijus subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpas lengvatine tvarka, apeliantė negalėjo jos paveldėti.
3. Butas savalaikiai galėjo būti privatizuotas, tačiau jo privatizavimas lengvatine tvarka priklausė ne tik nuo Savivaldybės institucijų darbuotojų veikimo, bet ir nuo pačios pirminės ieškovės N. Ž. aktyvių veiksmų, kuriuos pagal LR Butų privatizavimo įstatymą buvo pavesta atlikti asmenims, siekiantiems įgyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka.
4. Argumentas dėl ginčo buto techninės apskaitos bylos sudarymo, kurioje savininke nurodyta apeliantės mama, nėra tiesioginis privatizavimo procedūrų įrodymas, kadangi buto techninės apskaitos bylos nebuvo išimtinai sudaromos tik asmenims siekiantiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tokios bylos buvo sudaromos ir dėl kadastrinių matavimų, patalpų naudingojo ploto patikslinimų ir pan.(Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1529-343/2016).
5. Apeliantė nepateikia jokių duomenų apie tai, kad ji ar jos šeimos nariai kada nors nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pradžios ar pabaigos iki 2015 metų būtų pateikę atsakovei kokį nors paklausimą, skundą, prašymą ar reikalavimą dėl patalpų privatizavimo, dėl privatizavimo procedūrų tariamo vilkinimo, ar kaip nors kitaip mėginę ginti savo tariamą teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Tai neginčijamai įrodo, jog tiek apeliantė, tiek jos mama visą laiką laikė save nebent ginčo patalpų nuomininkėmis, o ne teisėtomis savininkėmis ir jokiomis priemonėmis nesiekė įgyti nuomojamo turto savo asmeninės nuosavybės teise nepateisinamai ilgą laiko tarpą.
6. Šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad buvo įgijęs subjektinę teisę privatizuoti butą lengvatine tvarka, kad yra įvykdęs teisės aktais numatytus veiksmus ir, kad atsakovas pažeidė įgytas jų teises. Šiuo atveju, teismas, vertindamas buto techninės apskaitos bylutę ir vienintelio liudytojo parodymus, pagrįstai sprendė, kad iš šių aplinkybių negalima padaryti neginčijamos išvados, jog apeliantės mama buvo įgijusi teisę privatizuoti ginčo patalpas lengvatine tvarka ir juo labiau, kad ši jos teisė būtų buvusi pažeista dėl atsakovės kaltės, neveikimo ar aplaidumo. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė, o vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių.
7. Visi vieno buto dokumentai laikomi vienoje vietoje ir nėra jokio pagrindo teigti, kad savivaldybė kažkuriuo metu pasirinktinai „pradangino“ dalį dokumentų kitus išsaugodama. Juolab, kad visais atvejais (pvz., kitose lengvatinio privatizavimo bylose), savivaldybė visuomet pateikia visus turimus susijusius dokumentus (pareiškimai, šeimos narių susitarimai, mokėjimo kvitai, įvairiausios pažymos ir pan.).
8. Esminis pagrindas ieškiniui atmesti šioje byloje yra praleistas ieškinio senaties terminas. Niekuo nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2015 m. rugsėjo mėn. Visiškai nėra paaiškinama, kaip eilę metų sąžiningai ir sistemingai mokėdamos nuomos mokestį atsakovei, turėdamos 1999 m. sausio 21 d. nuomos sutartį, apeliantė ir jos mama nežinojo ir nesuprato, jog jos netapo teisėtomis patalpų savininkėmis ir neįvertino savo tariamai įgytų teisių pažeidimo. Nuo nuomos sutarties pasirašymo turi būti skaičiuojamas senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
9. Byloje keliamas ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Ieškovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei materialinės teisės normų, reglamentuojančių butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, pažeidimo.
11. 1991 m. gegužės 28 d. priimto Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) 1 straipsnis reglamentavo, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėlesnės įstatymo redakcijos 1 straipsnis buvo papildytas ir jame įtvirtinta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (1997 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija). Pagal BPĮ 4 straipsnį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.
12. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 11 d.) 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).
14. Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (BPĮ 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).
15. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiais proceso teisės normas. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos argumentus pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).
16. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 193 buvo leista pakeisti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Ž. N. vardu butui (duomenys neskelbtini). Šio buto nuomos sutartis nuo 1999 m. sausio 21 d. buvo sudaryta tarp atsakovės ir N. Ž., o pastarajai mirus – 2016 m. kovo 1 d. tarp atsakovės ir ieškovės. Ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę ieškovė G. Ž. ir tretieji asmenys R. Ž. bei A. Ž.. Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 66-6-651 nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu N. Ž. pateikto prašymo dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Prie šio rašto pridedama išlikusių dokumentų dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo kopija, t. y. buto (duomenys neskelbtini) techninės bylos kopija. Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad ieškovės motinos šeima tinkamai išreiškė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo, kreipėsi į atsakingas institucijas dėl buto privatizavimo. Taip pat teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, kad jos motina domėjosi buto privatizavimo procedūromis.
17. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl pirmų dviejų privalomųjų privatizavimo sąlygų, nurodytų šios nutarties 14 punkte, nebuvo, t. y. atsakovė neginčija fakto, kad gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini) būtų netinkamas privatizavimo objektas, kad apeliantės motina (ieškovė pagal pirminį ieškinį) N. Ž. būtų buvusi netinkamas subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, o taip pat nebuvo ginčijamos ir ieškovės G. Ž., kaip N. Ž. teisių ir pareigų perėmėjos/paveldėtojos subjektinės teisės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovės motina, kaip savivaldybei priklausančio buto pagrindinė nuomininkė, šį butą turėjo teisę privatizuoti, t. y. iš esmės pasisakė dėl privatizavimo objekto bei subjekto tinkamumo (BPĮ 2, 3 ir 4 straipsniai).
18. Esminis šios civilinės bylos klausimas yra tai, ar ieškovės motina įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad buto techninės apskaitos byla 1992 m. buvo sudaryta jos motinos vardu, kas be savininko sutikimo-leidimo jokiu būdu negalėjo būti sudaryta, o be to, dar buvo būtina piniginė įmoka už tokios bylos sudarymą, todėl akivaizdi išvada, kad byla buvo sudaryta tik išreiškus valią, sutikimą, atlikus įmoką ir atsakovei pradėjus privatizavimo procedūras - užsakius ginčo buto techninės apskaitos bylą ir vien šis rašytinis įrodymas sudaro pagrindą tenkinti ieškinį. Tokius ieškovės apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kaip subjektyvią ieškovės nuomonę ir atmeta kaip nepagrįstus. Pradinė ieškovė N. Ž. kartu su ieškiniu pateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylą, tačiau teisėjų kolegija vertina, kad ginčo gyvenamųjų patalpų techninės apskaitos byla nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovės motina pradėjo ginčo patalpų privatizavimo procedūrą. Tokią išvadą daro ir kasacinis teismas civilinėje byloje savo faktinėmis aplinkybėmis labai panašioje į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017). Ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovės motina su pareiškimu  ir atitinkamu šeimos narių susitarimu būtų kreipusis į savivaldybę dėl buto privatizavimo. Šios išvados teisėtumo nepaneigia ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. 66-6-651: priešingai, minėtame rašte nurodyta, jog Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra Butų privatizavimo įstatymo metu galiojusio N. Ž. pateikto prašymo dėl butų privatizavimo.
19. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo nutarimų išaiškinimus bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos vienodumą, o vadovavosi jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais motyvais, tuo suvaržydamas apeliantės teisėtą teisę įsigyti nuosavą būstą bei nurodo kasacinio teismo išnagrinėtą bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-695/2016), kurioje teismo procesiniai sprendimai priimti asmenų, siekiančių privatizuoti patalpas naudai. Analizuodama ir vertindama tokius ieškovės apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos nutarties 14 punkte nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą. Kaip nurodyta minėtoje kasacinio teismo praktikoje, teismai, nagrinėdami tokius ieškinius, atsižvelgia į konkrečios bylos individualias aplinkybes. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).
20. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle bei byloje esančių įrodymų visuma, todėl neteisingai įvertino N. Ž. vardu parengtą jos nuomojamo buto techninės apskaitos bylą ir nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-2009. Toje civilinėje byloje nurodyta, kad privatizavimą vykdžiusi institucija prarado ieškovės pateiktus dokumentus dėl buto privatizavimo, tačiau, be šių aplinkybių, kasacinis teismas pabrėžė, jog teismai nustatė faktą, kad BPĮ galiojimo metu ieškovė padavė pareiškimą ir pradėjo įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovės motina pateikė pareiškimą atsakovei dėl buto privatizavimo; nenustatė duomenų, kad iki 2015 m. ieškovės motina apskritai būtų ėmusis kokių nors veiksmų tam, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes, ir šių byloje nustatytų aplinkybių teisėtumo nepaneigia ieškovės apeliacinio skundo motyvai. Taigi byloje nenustatyta, kad ieškovės motina būtų išreiškusi valią privatizuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, t. y. byloje nenustatyta būtinoji sąlyga butui lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti – privatizavimo procedūrų pradėjimas galiojant BPĮ.
21. Atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, perkeliant atsakomybės-kaltės klausimą dėl privatizavimo procedūrų neužbaigimo ieškovės motinai, ieškovei prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010, 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012, 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969|2015). Jau minėta (šios nutarties 19 punktas), kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 konstatuota, kad ieškovė atliko visus veiksmus, būtinus teisei privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas įgyvendinti – pateikė atsakovui prašymą ir reikiamus dokumentus, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė savo teisę įgyvendino netinkamai; 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovas, 1991 m. lapkričio 5 d. pateikęs VĮ Registrų centro Kauno filialui prašymą bei susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo, išreiškė valią privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. atliko veiksmus, būtinus įstatymo nustatytai teisei privatizuoti butą įgyvendinti, ir tuo pagrindu tarp ieškovo ir kasatoriaus susiklostė buto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, tačiau privatizavimo procesas nebuvo baigtas ne dėl nuo ieškovo priklausančių aplinkybių; 2015 m. spalio 7 d. nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima, nors tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis (vienas iš ieškovų) turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs teise pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas; nagrinėjamu atveju ieškovai atitiko reikalavimus dėl galimybės privatizuoti / paveldėti teisę privatizuoti butą, kurį valstybinė komisija 1998 m. nutarė leisti privatizuoti vienam iš ieškovų bei kito ieškovo palikėjai, tuo tarpu savivaldybės tarybos 2014 m. sprendimas neparduoti ieškovams ginčo buto reiškia, kad Valstybės paramos būstui įstatymo 12 str. 1 d. 1 p. norma nebus taikoma net tuo atveju, jeigu bus visos įstatyme nustatytos sąlygos. Šioje byloje nenustatyta (šios nutarties 18 ir 20 punktai), kad ieškovės motina būtų išreiškusi valią privatizuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą. Taigi, ratio decidendi nagrinėjamoje ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodytose bylose nesutampa ir vadovautis jose pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo. Tuo pačiu byloje nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės argumentus dėl nukrypimo nuo jos nurodytos kasacinio teismo praktikos, kadangi byloje nenustatyta būtinoji sąlyga butui lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti – privatizavimo procedūrų pradėjimas galiojant BPĮ.
22. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, perkeliant ieškovei atsakomybę dėl ginčo buto savalaikio neprivatizavimo ir nesirūpinimo yra neatitinkantys bylos aplinkybių ir įrodymų. Šiuo aspektu ieškovės apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės motina būtų teikusi prašymus atsakovei dėl buto privatizavimo, nėra pateikta nė vieno pranešimo iš privatizavimą vykdžiusios institucijos apie atliktus veiksmus BPĮ galiojimo laikotarpiu, todėl atsakovė objektyviai ir negalėjo ieškovei teikti jokių pranešimų dėl buto privatizavimo. Kaip jau minėta (šios nutarties 19 punktas),  Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 66-6-651 nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra Butų privatizavimo įstatymo metu galiojusio N. Ž. pateikto prašymo dėl butų privatizavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis raštas yra atsakovės atsakymas N. Ž. į jos 2015 m. rugsėjo 1 d. prašymą, o ne pranešimas jai, kad ši neturi teisės privatizuoti buto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK normų nustatytas ir kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis, tyrė ir vertino abiejų bylos šalių pateiktų įrodymų visumą, ginčo santykiams reglamentuoti tinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą nustačiusius teisės aktus ir jų taikymo praktiką.
23. Teisėjų kolegija apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliacinio skundo nepateikė, todėl jos nuomonė, pareikšta atsiliepime į apeliacinį skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nėra reikšminga, nes ieškinys atmestas nenustačius ieškovės teisės pažeidimo.
24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines ir  materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Gintautas Koriaginas

Diana Labokaitė

Albina Rimdeikaitė