Civilinė byla Nr. e2-722-330/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00800-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.4.3.9.1; 3.1.9.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties, kuria individuali įmonė „Viešųjų pirkimų sprendimai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2216-640/2018,

n u s t a t ė :

1. Klausimo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi IĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta MB „Renema“. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 14 d.
2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi buvo patikslintas.
3. BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ bankroto administratorė pateikė teismui prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

II.              Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartimi patenkino BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ bankroto administratorės prašymą – BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
5. Teismas konstatavo, kad 2017 m. spalio 23 d. įvykusio įmonės kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja sąlygos įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė I. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tik tuo atveju, jeigu teismo nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimų patvirtinimo yra įsiteisėjusi, teismas gali priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Įmonės kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, patikslinti 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi. Šių nutarčių kopijos atsakovei nebuvo įteiktos, todėl nutartys nėra įsiteisėjusios. Teismas apskųstąja nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nesant tam būtinų sąlygų. 
2. Apskųstoji nutartis priimta pažeidžiant ir kitas proceso teisės normas. Teismas nutartį priėmė išnagrinėjęs bankroto administratorės prašymą, kurio teismas nėra priėmęs. Atsakovei nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimą į administratorės prašymą. Teismas prašymą patenkino, nors jam nebuvo pateikti dokumentai, liudijantys apie pagrindo tenkinti prašymą buvimą.
7. Atsiliepime BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ bankroto administratorė prašo atsakovės I. M. atskirojo skundo netenkinti ir paskirti jai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje jau išanalizuotos aplinkybės dėl procesinių sprendimų įteikimo atsakovei. Ji patvirtino, kad yra gavusi teismo nutarčių kopijas, kad nutarčių turinys yra žinomas. Atsakovė nėra pateikusi prašymų atnaujinti praleistą terminą paduoti skundams dėl nutarčių, kuriomis išspręstas kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas.
2. Teisinis reguliavimas nenumato įpareigojimų teismui apie tokio pobūdžio bankroto administratorės prašymą informuoti atsakovę, kuri yra elektroninių paslaugų portalo (EPP) naudotoja ir kuriai yra prieinamas visas bylos turinys.
3. Teisinis reguliavimas nenumato bankroto administratorės pareigos prie prašymo įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto pateikti papildomus dokumentus.
4. Atsakovė nepagrįstai kvestionuoja bankroto bylos iškėlimo įmonei teisėtumą, kuris konstatuotas šiuo klausimu priimtose įsiteisėjusiose teismų nutartyse. 
5. Atsakovė skundu iš esmės ginčija įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais nustatytus faktus, sudaro nepagrįstas kliūtis įmonės bankroto procesui, todėl tokie jos veiksmai pripažintini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
8. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. balandžio 5 d. gautas atsakovės I. M. prašymas dėl bylos sustabdymo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde pateiktus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą

10. Atsakovė I. M. (apeliantė) teismo posėdžio dieną Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą. Apeliantės nuomone, būtina sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus nustatytos aplinkybės, nurodytos Vilniaus apygardos teismui 2018 m. balandžio 4 d. pateiktame I. M. prašyme.
11. Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, todėl nepagrįstas bylos sustabdymas gali pažeisti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principus, prieštarauti siekiui išspręsti kilusius ginčus per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Dėl to CPK griežtai reglamentuoja civilinės bylos sustabdymo pagrindus, išskirdamas dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą.
12. Iš pateikto prašymo matyti, kad apeliantė į pirmosios instancijos teismą kreipėsi siekdama išsiaiškinti, ar jos atskirasis skundas buvo išsiųstas (siunčiamas) Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi apeliantė iš esmės siekia  nustatyti, ar rengiant bylos medžiagą apeliaciniam procesui, nebuvo pažeistos proceso taisyklės. Tačiau tokiomis aplinkybėmis (padarytais tokio pobūdžio procesiniais pažeidimais) apeliantės atskirasis skundas nebuvo grindžiamas. Net ir nustačius atitinkamas aplinkybes, jomis atskirasis skundas nebegalėtų būti pildomas (CPK 323, 338 straipsniai). Todėl tokių aplinkybių aiškinimasis, ir juolab neribotam laikui sustabdant bylos nagrinėjimą, nėra pagrįstas ir būtinas. Kita vertus, apeliantė pati pripažino, kad pirmosios instancijos teismas dar 2018 m. kovo 6 d. ją informavo išsiunčiantis apeliacinės instancijos teismui  atskirąjį skundą su bankroto administratorės pateiktu atsiliepimu. Taigi aplinkybė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą, yra akivaizdi. Tai sąlygojusias aplinkybes, jeigu apeliantė jas vertintų kaip procesinius pažeidimus, ji turėjo objektyvią aplinkybę ir pakankamai laiko nustatyti pati ir, jos įtarimams pasitvirtinus, nurodyti apeliacinės instancijos teismui. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliantės nurodytu pagrindu stabdyti bylą nėra pagrindo ir būtinybės (CPK 164 straipsnis).

Dėl apskųstosios teismo nutarties teisėtumo vertinimo

13. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis).
14. Vienas teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, jog tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; kt.).
15. Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo.
16. Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto pagrindus, yra konstatavęs, kad pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Jeigu 3 mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms, aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriams apsispręsti dėl likvidavimo procedūrų įmonei taikymo ir anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos; teismas, gavęs tokį kreditorių susirinkimo siūlymą, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika patvirtina išvadą, kad nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas yra pagrindas konstatuoti, jog bankrutuojančios įmonės mokumo atkurti nebėra galimybių, todėl būtina įmonei taikyti likvidavimo procedūras, kad kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). Į bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo stadiją įmonė įžengia tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo esant ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovė I. M. (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame esminiu apskųstosios nutarties neteisėtumo argumentu įvardija aplinkybę, jog nutarties priėmimo metu esą neegzistavo būtinoji sąlyga įmonės likvidavimo procesui pradėti – nebuvo įsiteisėjusios teismo nutarties įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimu. Apeliantė nurodė, kad teismo nutartys dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo jai nebuvo įteiktos per teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP), todėl nėra įsiteisėjusios. Apeliacinis teismas atmeta tokius apeliantės argumentus.
18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo patvirtintas BIĮ ,,Viešųjų pirkimų sprendimai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-456-330/2018 pagal atsakovės I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties, be kita ko, konstatuota, kad teismas, priimdamas abi (2017 m. rugsėjo 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 8 d.) nutartis, įpareigojo bankroto administratorę per 3 dienas nuo nutarties kopijos gavimo informuoti kreditorius apie priimtą nutartį, pateikiant teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus. Nurodytoje byloje taip pat nustatyta, kad bankroto administratorė atsakovei I. M. elektroniniu paštu išsiuntė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarties kopiją, o 2017 m. rugsėjo 19 d. elektroniniu paštu išsiuntė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties kopiją. Tuo pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 12 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovei buvo žinoma apie šias priimtas teismo nutartis, kas sudarė galimybę jai šias nutartis skųsti įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.
19. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių padarinių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas prejudicinių faktų instituto turinį ir tikslą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tai CPK 18 straipsnyje įtvirtinto įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principo išraiška individualios bylos atžvilgiu. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
20. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir nagrinėjamos bylos atžvilgiu turi prejudicinę reikšmę. Tokia teismo nutarties savybė lemia, kad apeliantė negali kitoje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 18 d.  nutarčių jai įteikimu ir galimybe skųsti tas nutartis, kvestionuoti kitoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas atmeta apeliantės atskirojo skundo argumentą, jog apskųstosios nutarties priėmimo metu neegzistavo būtinoji sąlyga dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad teismui priimant procesinį sprendimą įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, egzistavo ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos. Nustačius, kad teismo nutarčių kopijų įteikimo apeliantei aplinkybė negali būti kvestionuojama, nėra pagrindo priimti ir vertinti kartu su atskiruoju skundu apeliantės pateikto naujo įrodymo – EPP išrašo (CPK 314 straipsnis, 180 straipsnis).  
21. Nėra pagrindo sutikti su deklaratyviais atskirojo skundo teiginiais, jog apskųstoji nutartis priimta pažeidžiant (kitas) proceso teisės normas. Procesiniais pažeidimais apeliantė įvardijo tai, kad iki apskųstosios nutarties priėmimo teismas neišsprendė bankroto administratorės prašymo priėmimo klausimo, nesuteikė galimybės atsakovei pateikti atsiliepimą į bankroto administratorės prašymą, be to, teismas prašymą patenkino, nors jam nebuvo pateikti dokumentai, liudijantys pagrindo tenkinti prašymą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama buvimą. Apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų nepažeidė. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenumato teismo pareigos atlikti apeliantės atskirajame skunde išvardintus procesinius veiksmus. Kita vertus, apeliantės nurodyti procesiniai pažeidimai (jeigu apeliantės teiginiai pasitvirtintų, nors analizuojamu atveju to nėra) negalėjo neteisėtai suvaržyti jos procesinių teisių. Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė domisi šios bylos eiga, aktyviai realizuoja teisę skųsti vykdomas bankroto procedūras, pirmosios instancijos teismo nutartis, susijusias su įmonės bankroto procesu, todėl ir be atskiro teismo nurodymo ar pasiūlymo galėjo įgyvendinti procesinę teisę teikti prašymus, paaiškinimus ar samprotavimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis). 
22. Kita vertus, apeliacinis teismas pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bankroto bylos medžiaga, atsižvelgiant į nutarties 15 punkte nurodytą teisinį reguliavimą ir 16 punkte pateiktą šio teisinio reguliavimo aiškinimą kasacinio teismo praktikoje, sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto privalėjo spręsti ex officio, t. y. nustačius, kad egzistuoja būtinosios ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, šis klausimas turėjo būti sprendžiamas ir nesant tiek kreditorių susirinkimo nutarimo, įpareigojančio bankroto administratorių inicijuoti šią procedūrą, tiek ir bankroto administratorės atskiro prašymo. 
23. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė ĮBĮ normas, todėl naikinti šio teismo nutartį pagal atskirojo skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

25. BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ bankroto administratorės teigimu, apeliantė, teikdama skundus siekia ne pažeistų teisių gynimo, o įmonės bankroto procedūrų vilkinimo. Bankroto administratorės nuomone, apeliantės elgesys pripažintinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir jai skirtina bauda, pusę baudos sumos skiriant BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ naudai.
26. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-346/2012, kt.).
27. Apeliacinis teismas sutinka su bankroto administratorės argumentais, jog apeliantė pateikė aiškiai nepagrįstą atskirąjį skundą. Apeliantė turėjo suprasti, kad pateikus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, įmonės likvidavimo procedūros negalės būti vykdomos. Taigi tokiu būdu buvo veikiama prieš operatyvų bankroto procesą. Šiame kontekste vertinant apeliantės procesinį elgesį, atsižvelgtina į tai, kad apeliantė anksčiau skundė įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo bankroto administratorė buvo įpareigota inicijuoti įmonės likvidavimo procedūrą. Skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo buvo grindžiamas iš esmės to paties turinio argumentais (jog teismo nutartys dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo esą neįsiteisėjo dėl jų neįteikimo apeliantei). Teismas tokius argumentus atmetė (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-456-330/2018). Apeliantė nagrinėjamoje byloje 2018 m. kovo 5 d. (t. y. jau po 2018 m. vasario 12 d. nutarties priėmimo) teikdama atskirąjį skundą dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, neabejotinai žinojo, kad jos atskirojo skundo argumentai kitoje byloje priimta ir įsiteisėjusia teismo nutartimi jau buvo pripažinti  nepagrįstais, kad atitinkamos aplinkybės įvertintos kaip nedarančios įtakos įmonės likvidavimo procedūros vykdymo teisėtumui. Tačiau tokie patys apeliantės atskirojo skundo argumentai vėl buvo nurodyti kaip esminiai ir šioje nagrinėjamoje byloje, tokiu būdu ignoruojant aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Šiame kontekste taip pat akcentuotina tai, jog kitoje civilinėje byloje buvo išaiškinta, kad tokio pobūdžio apeliantės veiksmai gali būti pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kas galėtų jos atžvilgiu lemti atsakomybės taikymą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-456-330/2018).
28. Apeliantės atskirajame skunde akcentuota aplinkybė, kad teismas neteisėtai iškėlė įmonei bankroto bylą, nors apeliantei neabejotinai buvo žinoma, kad teismo nutartis iškelti bankroto bylą yra įsiteisėjusi ir vykdytina, sudaro pagrindą išvadai, jog apeliantės procesinis elgesys, ignoruojant ir kvestionuojant įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes, yra sąmoningas ir sistemingas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, kuriam įtakos nedaro net atitinkami teismo išaiškinimai. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad apeliantė, negalėdama protingai tikėtis savo tariamai pažeistų teisių apgynimo, nesąžiningai pateikė nepagrįstą atskirąjį skundą, tokiu būdu sąmoningai veikdama prieš teisingą ir greitą įmonės bankroto bylos nagrinėjimą bei bankroto procedūrų vykdymą. Tokiu atveju apeliacinis teismas turi pagrindą apeliantei skirti 2 000 Eur baudą, pusę jos priteisiant BIĮ „Viešųjų pirkimų sprendimai“ naudai (CPK 95 straipsnio 2 dalis, 103 straipsnio 3 dalis).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 103 straipsnio 2 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

     Paskirti apeliantei I. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur baudą, kurios dalį – 1 000 Eur priteisti atsakovei bankrutuojančiai individualiai įmonei „Viešųjų pirkimų sprendimai“ (juridinio asmens kodas 302647060), kitą dalį – 1 000 Eur išieškoti į valstybės biudžetą.

Teisėjas                            Gintaras Pečiulis