Administracinė byla Nr. eAS-654-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03175-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.1; 43.5.1.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Jolantos Malijauskienės, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui Laurynui Kaščiūnui, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą Lauryną Kaščiūną vykdyti 2007 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr; 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 1 110 060 Eur turtinės ir 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. liepos 25 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovu nutarė laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos. Pareiškėjo A. B. skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą Lauryną Kaščiūną vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr, atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, todėl sprendžiant skundo priėmimo klausimą, visų pirma būtina įvertinti, ar keliamas ginčas yra siejamas su viešojo administravimo sritimi, ar kilo iš kitos veiklos, nesusijusios su viešuoju administravimu. Administracinis teismas priima nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo turinio, prie jo pridėtų rašytinių įrodymų ir www.lrv.lt interneto tinklapyje viešai prieinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. birželio 5 d. pasitarimo medžiagos matyti, jog pareiškėjas A. B. 2024 m. kovo 27 d. pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos viceministrei prašymą leisti jam mokytis ir tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenės Bundeswehr universitete Miunchene ar Berlyne ir duoti karinę priesaiką Vokietijos Federalinei Respublikai. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. birželio 5 d. pasitarimo protokolo Nr. 21 3 punkto matyti, jog minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime buvo svarstomas klausimas dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje“ projekto (TAP-24-568)(24-7838) ir nutarta šio klausimo svarstymą atidėti, iki vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo nuostatomis bus baigtos Lietuvos Respublikos piliečio A. B. šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą ir (ar) tarnybos atidėjimo procedūros. Apie šį sprendimą pareiškėjas informuotas VRM raštu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1049, kurį įpareigoti vykdyti prašo pareiškėjas, patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių prašymų leisti tarnauti kitos valstybės tarnyboje nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 8 punktą, Vidaus reikalų ministerija parengia Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacinę išvadą, kurioje išdėsto argumentuotą pasiūlymą dėl pritarimo (nepritarimo), kad Lietuvos Respublikos piliečiui būtų leista tarnauti kitos valstybės tarnyboje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projektą ir pateikia juos Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Pagal Aprašo 9 punkto nuostatas, galutinį sprendimą dėl prašymo tarnauti kitos valstybės tarnyboje priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gavusi Vidaus reikalų ministerijos rekomendacinę išvadą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projektą.

Teismas nurodė, kad iš www.lrv.lt interneto tinklapyje viešai prieinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. birželio 5 d. pasitarimo medžiagos matyti, kad (gavusi iš VRM pagal Aprašo nuostatas pateiktus dokumentus) Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė šio klausimo svarstymą atidėti. Pareiškėjas A. B., tikslindamas skundo reikalavimus, patikslintame skunde prašo įpareigoti ne Lietuvos Respublikos Vyriausybę, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą Lauryną Kaščiūną atlikti veiksmus. Tačiau iš patikslinto skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka, kad jo prašymo svarstymas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje buvo atidėtas (vilkinamas galutinio sprendimo priėmimas), todėl teismas vertino, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos, o tai, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nepriskiriama administracinio teismo kompetencijai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad prašymo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje nagrinėjimo procedūros metu VRM pagal Aprašo nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiami dokumentai, įskaitant rekomendacinę išvadą, yra rekomendacinio pobūdžio tarpiniai dokumentai ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos taip pat matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Šiuo atveju pareiškėjas siekia tarnauti kitos valstybės taryboje, todėl tokias teisines pasekmes jam sukeltų tik atitinkamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 25 d. nutarties dalį ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė priimti skundo reikalavimą įpareigoti vidaus reikalų ministrę A. Bilotaitę ir krašto apsaugos ministrą L. Kaščiūną vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr ir duoti karinę priesaiką. Nesutinka su šia nutarties dalimi, kadangi ji yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta pažeidžiant ir netinkamai taikant proceso ir materialiosios teisės normas, todėl naikintina.

Pareiškėjas teigia, kad pažeistas ABTĮ 53 straipsnis, nes teismas nutartyje be pareiškėjo sutikimo pakeitė atsakovą. Tokiu būdu šališkai ir priklausomai iš anksto nusprendė, kad skundas nebus tenkinamas ir žala nebus atlyginta, o dėl ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies neaišku, kokiu pagrindu ir kokiai išvadai pagrįsti yra taikomas šis įstatymas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad netinkamai yra taikomi ir ABTĮ 3, 5, 18 straipsniai, 23 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas, pažeidžiama ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis. Teismo nutartyje nenurodyta, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis dėl skunde įrodinėjamų vidaus reikalų ministrės ir krašto apsaugos ministro veiksmų ir neveikimo bei priimtais administraciniais aktais žalos atlyginimo, kurių veikimas ir neveikimas yra organizuotas kaip konservatorių partijos narių antikorupcinis piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir valdžios įgaliojimų viršijimas. Teismo nutartyje netinkamai aiškinama, kad ginčas yra tik dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos, o vidaus reikalų ministrės išvada dėl leidimo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje yra tik rekomendacinio pobūdžio tarpinis dokumentas. Rekomendacinė išvada gali būti skundžiama ir todėl yra administracinės bylos teisme objektas, nes pareiškėjas, kaip Vokietijos Federacinės Respublikos pilietis, prašo leidimo tarnauti ne kitos, bet savo valstybės kariuomenėje Bundeswehr ir duoti karinę priesaiką, kadangi turi dar ir Lietuvos Respublikos pilietybę ir privalo laikytis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punkto.

Pareiškėjas teigia, kad skundo pagrindas ir dalykas dėl minėtų tinkamų atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų vidaus reikalų ministrės ir krašto apsaugos ministro pirmame reikalavime įtraukimo į administracinę bylą žalos atlyginimo dalyje yra susijęs su vidaus reikalų ministrės neveikimu, kai jos vadovaujama VRM kriminalinė žvalgyba nemato ir dengia nuo atsakomybės krašto apsaugos ministro ir jo atitinkamų departamentų veikimą darant įtaką teismų darbui ir procesiniams sprendimams, pašto tarnybų darbui bei vykdant nebaudžiamai antikonstitucinę neteisėtą ir nusikalstamą veiką pareiškėjo atžvilgiu prievartaujant duoti karinę priesaiką Lietuvos Respublikos kariuomenei ir pažeisti Vokietijos Federacinės Respublikos Konstituciją ir įstatymus, kad netektų Vokietijos pilietybės.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pažeidžiami ABTĮ 6 ir 7 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucija, kadangi nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei karo prievolės įstatymas nenustato, kad Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiai privalo atlikti karo prievolę Lietuvos Respublikoje lygiais pagrindais su Lietuvos Respublikos piliečiais ar ginti Lietuvos Respubliką nuo užpuolimo. Teigia, kad ginčijama nutarties dalis yra nusikalstamas, šališkas ir priklausomas teisinis sprendimas, siekiant nuslėpti Lietuvos Respublikos ir jos institucijų, taip pat vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministrų neveikimą ir neteisėtą nusikalstamą veikimą viršijant įgaliojimus bei kompetenciją, vengiant žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 25 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo skundo dalį atsisakytą priimti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą Lauryną Kaščiūną vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti jo skundo reikalavimą, atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundo dalį dėl įpareigojimo, netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, be pareiškėjo sutikimo pakeitė byloje atsakovą, tokiu būdu šališkai ir priklausomai iš anksto nusprendė, jog skundas nebus tenkinamas ir žala nebus atlyginta. Teismo nutartyje netinkamai aiškinama, kad ginčas yra tik dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos, o vidaus reikalų ministrės išvada dėl leidimo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje yra tik rekomendacinio pobūdžio tarpinis dokumentas. Teigia, kad rekomendacinė išvada gali būti skundžiama ir todėl yra administracinės bylos teisme objektas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Kiekvienas kilęs ginčas dėl asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo privalo būti vertinamas plačios apimties konstitucinės jurisprudencijos. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko), atsižvelgti į atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus. Administracinių bylų teisenos įstatyme yra įtvirtinta speciali tvarka, kurios laikydamiesi, asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas, t. y., ar nėra atsisakymo priimti skundą pagrindų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-515/2012; 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-422-146/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Teismui nenustačius ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų skundo atsisakymo pagrindų, spręstina, ar skundas atitinka ABTĮ ar kitame įstatyme nustatytus skundo turiniui ir formai keliamus reikalavimus.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustatęs administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš jų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skunde, kurį patikslino šalindamas pirmosios instancijos teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartyje nurodytus skundo trūkumus, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę A. Bilotaitę ir krašto apsaugos ministrą I. Kaščiūną vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors pareiškėjas prašo įpareigoti vidaus reikalų ministrę ir krašto apsaugos ministrą vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049, tačiau iš skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas nesutinka su jo prašymo svarstymo Lietuvos Respublikos Vyriausybėje atidėjimu (vilkinamas galutinio sprendimo priėmimas), todėl sprendė, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos, o tai nepriskiriama administracinio teismo kompetencijai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, atskirajame skunde nurodytus argumentus, nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su jo prašymo svarstymo Lietuvos Respublikos Vyriausybėje atidėjimu, t. y. vilkinimu priimti galutinį sprendimą.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti bei kaip skunde nurodo pareiškėjas, jis 2024 m. kovo 27 d. su prašymu kreipėsi į VRM viceministrę, prašydamas leisti jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, mokytis ir tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr universitete Miunchene ar Berlyne ir duoti karinę priesaiką Vokietijos Federacinei Respublikai. 

Pareiškėjas taip pat elektroniniu paštu su prašymu 2024 m. gegužės 15 d. kreipėsi į VRM ministrę, prašydamas pranešti priežastis, dėl kurių vilkinamas atsakymo į jo 2024 m. kovo 27 d. prašymą pateikimas.

VRM, atsakydama į pareiškėjo paklausimą, 2024 m. gegužės 16 d. elektroniniu paštu pareiškėją informavo, kad prašymas turi būti išnagrinėtas, rekomendacinė išvada ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projektas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti per 30 darbo dienų nuo Lietuvos Respublikos piliečio prašymo ir dokumentų gavimo VRM (Aprašo 9 punktas). VRM, nepažeisdama nustatytų terminų, 2024 m. gegužės 7 d. pateikė reikalingus dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybei sprendimui priimti. Informavo, kad klausimą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacijos Respublikos kariuomenėje išdavimo (neišdavimo) numatyta svarstyti 2024 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje.

Byloje taip pat nustatyta, kad VRM raštu informavo pareiškėją, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime svarstant klausimą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacijos Respublikos kariuomenėje išdavimo, priimtas sprendimas šio klausimo svarstymą atidėti iki kol vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo nuostatomis bus baigtos pareiškėjo šaukimo į privalomąją karo prievolės tarnybą ir (ar) tarnybos atidėjimo procedūros.

Pagal Aprašo 4 punktą, Lietuvos Respublikos pilietis prašymą pateikia Vidaus reikalų ministerijai <...>. Vidaus reikalų ministerija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Lietuvos Respublikos piliečio prašymo ir Aprašo 5 punkte nurodytų dokumentų gavimo, išskyrus Aprašo 5 punkte nurodytą atvejį, išsiunčia paklausimus Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, Užsienio reikalų ministerijai, Krašto apsaugos ministerijai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybės saugumo departamentui, prašydama įvertinti rizikos veiksnius, pavojus ar grėsmes, kurie galėtų kilti, jeigu Lietuvos Respublikos pilietis būtų priimtas į pareigas kitos valstybės tarnyboje, ir pagal kompetenciją pateikti motyvuotą nuomonę, ar Lietuvos Respublikos piliečiui gali būti leista tarnauti kitos valstybės tarnyboje. <...>. (Aprašo 7 punktas). Vidaus reikalų ministerija, išnagrinėjusi prašyme ir Aprašo 5 punkte nurodytuose dokumentuose pateiktą informaciją ir atsižvelgusi į Aprašo 7 punkte nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų atsakymuose pateiktą motyvuotą nuomonę, parengia Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacinę išvadą, kurioje išdėsto argumentuotą pasiūlymą dėl pritarimo (nepritarimo), kad Lietuvos Respublikos piliečiui būtų leista tarnauti kitos valstybės tarnyboje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projektą ir pateikia juos Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Prie Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų rekomendacinės išvados ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projekto pridedamos Lietuvos Respublikos piliečio prašymo ir kitų Aprašo 5 punkte nurodytų dokumentų kopijos (Aprašo 8 punktas). Pagal Aprašo 9 punktą, prašymas turi būti išnagrinėtas, rekomendacinė išvada ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projektas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti per 30 darbo dienų nuo Lietuvos Respublikos piliečio prašymo ir Aprašo 5 punkte nurodytų dokumentų gavimo Vidaus reikalų ministerijoje. Laiku negavus atsakymų iš Aprašo 7 punkte nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų, vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto asmens sprendimu prašymo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Vidaus reikalų ministerija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti prašymo nagrinėjimo terminą priėmimo išsiunčia prašymą pateikusiam Lietuvos Respublikos piliečiui pranešimą raštu (arba elektroniniu paštu, jeigu prašymas pateiktas elektroniniu būdu), nurodžiusi prašymo nagrinėjimo termino pratęsimo priežastis.

Taigi nagrinėjamu atveju VRM, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, išsiunčia paklausimus nurodytoms institucijoms, o išnagrinėjusi prašyme ir Aprašo 5 punkte nurodytuose dokumentuose pateiktą informaciją ir atsižvelgusi į Aprašo 7 punkte nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų atsakymuose pateiktą motyvuotą nuomonę, parengia Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacinę išvadą, kurioje išdėsto argumentuotą pasiūlymą dėl pritarimo (nepritarimo), kad Lietuvos Respublikos piliečiui būtų leista tarnauti kitos valstybės tarnyboje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje projektą ir pateikia juos Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Pareiškėjas skunde teigia, kad pagal Aprašo nuostatas, prašymas turi būti išnagrinėtas per 30 darbo dienų nuo prašymo gavimo. Šis terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą ne ilgesniam kaip 10 dienų terminui. Vidaus reikalų ministrė ir Krašto apsaugos ministras pažeidė šį terminą, todėl neteisėti veiksmai turi būti nutraukti nedelsiant ir atsakovai įpareigoti išnagrinėti jo prašymą bei per Apraše nustatytą terminą pateikti išvadą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjo patikslinto skundo nėra akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka, jog jo prašymo svarstymas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje buvo atidėtas (vilkinamas galutinio sprendimo priėmimas). Pareiškėjas patikslintame skunde atsakovais nurodo VRM ir KAM ministrus ir prašo įpareigoti būtent nurodytus asmenis vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje, t. y. pareiškėjas reikalavimus kildina būtent iš VRM ir KAM neveikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad jokie reikalavimai Lietuvos Respublikos Vyriausybei nereiškiami, byloje nėra jokių Lietuvos Respublikos Vyriausybės raštų ar atsakymų pareiškėjui, kuriuos jis galėtų ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos Vyriausybės vilkinimu priimti galutinį sprendimą dėl jo prašymo, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pareiškėjo sutikimo nepagrįstai pakeitė atsakovus, tokiu būdu pažeidė ABTĮ 53 straipsnio reikalavimus.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 5 dalį, jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas.

ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybei ir Vyriausybei administraciniame procese atstovauja valstybės institucijos ir įstaigos (valstybės atstovai) pagal įstatymuose ir kituose teisės aktuose joms suteiktus įgaliojimus.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 patvirtintų Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių, reglamentuojančių valstybės ir Vyriausybės (toliau – valstybė) atstovų nustatymo civilinėse ir administracinėse bylose tvarką, valstybės atstovų ir įgaliotų atstovų teises ir pareigas atstovaujant valstybei civiliniame, administraciniame ir vykdymo procese, atstovavimo valstybei teismuose proceso koordinavimą, 3.4 papunktį, valstybės atstovas yra teisės aktų nustatyta ar teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota ministerija, Vyriausybės įstaiga, įstaiga prie ministerijos, kita valstybės institucija (įstaiga) ar kitas juridinis asmuo, kuriame eina pareigas valstybės tarnautojas arba dirba pagal darbo sutartį darbuotojas, atstovaujantis valstybei teisme pagal Ministro Pirmininko suteiktą įgaliojimą.

ABTĮ 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.

Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiais dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovų pakeitimo, kadangi, atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundo reikalavimo dalyje dėl žalos atlyginimo atsakovo Lietuvos valstybės atstovais laikė VRM ir KAM.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje Indra prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog, vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nėra pateikti jokie įrodymai, kad Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja, priėmusi skundžiamą nutartį, galėjo būti šališka, ar buvo kitų aplinkybių, dėl kurių ji turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo skundo priėmimo klausimo sprendimo. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teisėja turi asmeninį suinteresuotumą nepriimti nagrinėti pareiškėjo skundą, išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją. Be to, pareiškėjas nušalinimo teisėjai įstatymo nustatyta tvarka nereiškė.

Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus motyvus ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o skundo priėmimo klausimas šioje dalyje perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 25 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę A. Bilotaitę ir krašto apsaugos ministrą I. Kaščiūną vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1049 pateikti išvadą dėl leidimo pareiškėjui tarnauti Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenėje Bundeswehr, panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Jolanta Malijauskienė

        Virginija Volskienė