Civilinė byla Nr. 3K-3-24/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
75.4.3; 75.6.2; 75.8; 77.4.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 1 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano
Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. V. (buvusi
pavardė – V.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį
atsakovui J. V. ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaikų
gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo
vaikams priteisimo, turto padalijimo, išvadą teikianti institucija –
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko
teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiamas ginčas dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos
nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams
priteisimo, turto padalijimo.
Ieškovė prašė:
šalių santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; nustatyti šalių nepilnamečių
dukterų V. ir Z. gyvenamąją vietą su ieškove; dukters Z. išlaikymui iš atsakovo
priteisti po 350 Lt kas mėnesį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki jos
pilnametystės; pakeisti atsakovo mokamo išlaikymo dydį dukters V. naudai ir jos
išlaikymui priteisti po 350 Lt kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos
iki jos pilnametystės; nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su
dukterimis tvarką; pripažinti butą (duomenys neskelbtini), asmenine
ieškovės nuosavybe; padalyti šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise
valdomą turtą: automobilius „VW Passat“ bei „Honda Civic“ pripažinti
asmenine atsakovo nuosavybe, o automobilį „Audi 80“ – asmenine
ieškovės nuosavybe; priteisti iš atsakovo ieškovei 50 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimą; nutraukus santuoką grąžinti ieškovei ikisantuokinę
pavardę V. Ieškovė nurodė, kad santykiai šeimoje pablogėjo, kai ji 2000 m.
gruodį pranešė atsakovui, jog laukiasi. Anot ieškovės, nuo tada šalys pradėjo
gyventi atskirai; kai dukteriai V. buvo trys mėnesiai, atsakovas įkalbėjo
ieškovę persikraustyti į jo namus (duomenys neskelbtini), kur
nesutarimai paaštrėjo; atsakovas ieškovės atžvilgiu elgėsi agresyviai, perdėtai
kontroliavo, nuolat psichologiškai ir (arba) fiziškai smurtavo, neišlaikė
šeimos; konfliktai vyko dukters akivaizdoje. Negalėdama toliau kęsti smurto,
ieškovė būdama nėščia su mažamete dukterimi išvažiavo gyventi į Visaginą.
Visagino miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 25 d. įsakymu iš
atsakovo priteisė dukters V. išlaikymą po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis
išmokomis. Gimus dukteriai Z., sutuoktiniai susitaikė ir ėmė gyventi kartu,
tačiau po pusės metų atsakovas vėl pasidarė agresyvus, mušė, įžeidinėjo
ieškovę. 2006 metų gegužės mėnesį ieškovė nupirko butą (duomenys
neskelbtini), į kurį persikraustė kartu su dukterimis; nuo to laiko
santuoka faktiškai iširo. Ieškovės teigimu, nors nurodytas butas, baldai bei
namų apyvokos daiktai bute, automobilis „Audi 80“ įgyti santuokoje, tačiau
šis turtas pirktas už asmenines ieškovės lėšas, todėl turi būti pripažintas jos
asmenine nuosavybe.
Atsakovas prašė:
šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; nepilnamečių dukterų gyvenamąją
vietą nustatyti su atsakovu; pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo
2004 m. kovo 25 d. įsakymu dukteriai V. nustatytą išlaikymą ir
nustatyti, kad iš atsakovo ieškovei priteistina 35 237,05 Lt
kompensacija įskaitytina kaip išlaikymas dukterims kiekvienai po
17 618,52 Lt – dukteriai V. už laikotarpį nuo 2015 m.
lapkričio 30 d. iki 2019 m. liepos 30 d., o dukteriai Z. –
už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2022 m. kovo
30 d.; priteisti iš ieškovės išlaikymą dukterims po 400 Lt kiekvienai
iš jų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008 m.
sausio mėn. iki 2015 m. lapkričio 30 d. dukteriai V. ir iki
2018 m. liepos 30 d. dukteriai Z., pavedant šiomis lėšomis disponuoti
įstatyminiam atstovui – atsakovui; nustatyti priešieškinyje nurodytą
ieškovės bendravimo su dukterimis tvarką; padalyti santuokoje įgytą turtą: ieškovei
asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį „Audi 80“, kurio vertė
7000 Lt, bei šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem
foteliais, virtuvės baldus, koridoriaus spintą, elektros viryklę, kurių bendra
vertė 10 000 Lt; atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti butą (duomenys
neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt; taip pat priteisti iš
ieškovės 1180 Lt. Atsakovas nurodė, kad šalių santuoka sudaryta
1999 m. birželio 4 d., tačiau kaip šeima šalys faktiškai pradėjo
gyventi nuo 1993 m. Anot atsakovo, santuoka faktiškai iširo dėl to, kad
ieškovė piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, pinigus išleisdavo be jo žinios.
Atsakovo teigimu, santuokiniai ryšiai nutrūko 2007 metų sausio mėnesį; sutuoktiniams
gyvenant skyrium, ieškovė nenustojo girtauti; dėl nuolatinio motinos girtavimo
vaikai būdavo paliekami be priežiūros vieni, alkani. Anot atsakovo, 2007 metų
lapkričio mėnesį ieškovė, būdama su vaikais, tris paras girtavo draugės bute,
kol atsakovui paskambino draugės sugyventinis ir paprašė pasiimti vaikus. 2008 m.
sausio 8 d. ieškovės sūnus iš pirmos santuokos J. V. pranešė, kad
motina neblaivi, ir prašė atsakovo pasiimti vaikus; nuo to laiko vaikai gyvena
su atsakovu ir nenori grįžti pas motiną. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus
rajone, Mickūnų miestelyje esančių kultūros namų patalpos įsigytos santuokoje
ir joms įsigyti buvo panaudotas atsakovo darbo užmokestis. Šalių butas (duomenys
neskelbtini) taip pat įgytas santuokoje už bendrus pinigus ir yra bendroji
jungtinė nuosavybė. Anot atsakovo, šiame bute jis nuolat negyveno, nes dėl
darbo vietos jam patogiau gyventi (duomenys neskelbtini), tačiau,
būdamas laisvesnis, jis ateidavo į naują butą ir ten nakvodavo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu
ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką; pripažino,
kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo
grąžino ieškovei ikisantuokinę pavardę V.; nustatė nepilnamečių dukterų
gyvenamąją vietą su atsakovu; nustatė dukterų bendravimo su motina tvarką; priteisė
iš ieškovės išlaikymą nepilnametėms dukterims po 400 Lt kiekvienai kas
mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo sprendimo priėmimo
dienos, kol dukterys sulauks pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis
disponuoti įstatyminiam jų atstovui – atsakovui; nutraukė išieškojimą
pagal Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. įsakymą
civilinėje byloje Nr. L2-648-04/2004 dėl iš atsakovo nepilnametės dukters
V. naudai priteisto išlaikymo po 150 Lt kas mėnesį; padalijo santuokoje
įgytą turtą pripažįstant atsakovui teisę į 3/5 dalis, o ieškovei – į
2/5 dalis bendro turto; priteisė atsakovui natūra butą (duomenys
neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt, taip pat šaldytuvą,
skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės stalą su
kėdėmis, virtuvės baldų komplektą, koridoriaus spintą, elektros viryklę, kurių
vertė 10 000 Lt; priteisė ieškovei automobilį „Audi 80“, kurio
vertė 7000 Lt, ir iš AB SEB banko sąskaitų ieškovės pasisavintus
65 144,43 Lt; priteisė iš atsakovo ieškovei 68 713,34 Lt kompensaciją
už jam tenkantį didesnės vertės turtą; pripažino atsakovo išlaikymo skolą sūnui
P. V. ir nesumokėtas teismo baudas asmeninėmis jo skolomis; sprendimo dalį
dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo nukreipė vykdyti skubiai. Nustatęs, kad
atsakovas naudojo fizinį smurtą ieškovės atžvilgiu, kad smurto naudojimas buvęs
tęstinis, ir pripažinęs, kad atsakovas kaltas dėl šeimos iširimo, teismas
pažymėjo, jog ieškovė taip pat nepaneigė jai skirtų kaltinimų, kad gyvendama
santuokoje ji girtavo, palikdavo vaikus be priežiūros, būdama girta smurtavo
prieš vaikus. Teismas pažymėjo, kad ieškovės sūnaus J. V. 2008 m.
sausio 8 d. pareiškime policijai nurodoma, kad grįžęs apie 22 val.
namo rado šalių nepilnametes dukteris namuose užrakintas vienas, jos buvo
išsigandusios, verkė; nuėjęs ieškoti motinos, ją pamatė einančią visiškai
girtą. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdyje apklaustos nepilnametės V.
ir Z. pasakojo, kad kai gyveno su mamyte, ši gėrė, pešdavo už plaukų, būdama
girta žadindavo jas, nes norėdavusi pasikalbėti, verkdavusi. Atsižvelgdamas į
tai, teismas sprendė, kad šeimos iširimą taip pat lėmė ir netinkamas ieškovės
elgesys, dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai ir nėra pagrindo ieškovei
priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nurodęs, kad abiejų tėvų materialios ir
buities sąlygos yra panašios, kad Valstybinės vaikų teisių apsaugos
institucijos inspektorės, bendravusios su mergaitėmis namų aplinkoje, nustatė, jog
mergaitės nori gyventi su tėvu ir neketina grįžti pas motiną, kad Vaiko raidos
centre nustatyta, jog mergaites ir tėvą sieja šilti tarpusavio santykiai,
stebimas vaikų padidėjęs nerimas dėl išsiskyrimo su tėvu, teismas darė išvadą,
kad šiuo metu vaikams saugiausia yra gyventi su tėvu ir savo seneliais. Teismas
pažymėjo, kad, išklausius mergaites posėdyje ir išsiaiškinus jų norus, dar
kartą įsitikinta, jog mergaitės nori gyventi tik su tėvu. Teismas nenustatė
faktų, kad vaikų norai prieštarautų jų interesams. Teismas sprendė, kad
dabartiniu metu, atsižvelgiant į vaikų norą bei psichologo rekomendacijas,
nepilnamečių dukterų gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakovu.
Pažymėjęs, kad ieškovė nepareiškė jokių pastabų ar prieštaravimų dėl atsakovo
pasiūlytos bendravimo su dukterimis tvarkos, teismas konstatavo, kad tokia
tvarka jai yra priimtina ir padės atkurti vaikų emocinį ryšį su motina. Teismas
sprendė, kad ieškovė turėtų teikti kiekvienai iš dukterų 400 Lt išlaikymą
kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis,
3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visagino miesto apylinkės
teismo 2004 m. kovo 25 d. įsakymu dukters V. išlaikymui iš atsakovo priteisto
išlaikymo po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis
išieškojimas turi būti nutrauktas skolininkui tapus išieškotoju (CPK 629 straipsnio
1 dalies 7 punktas). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje teismo 2007 m.
balandžio 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – kol bus
priimtas teismo sprendimas nepilnamečių dukterų gyvenamoji vieta nustatyta su
motina, iš atsakovo dukteriai Z. priteistas laikinas 200 Lt išlaikymas kas
mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas piktybiškai nevykdė minėtos teismo
nutarties, už tai jam paskirtos 200 Lt ir 300 Lt baudos. Teismas
konstatavo, kad iki teismo sprendimo priėmimo dukterys turėjo gyventi su
motina, o ši, kaip įstatyminė atstovė, turėjo teisę disponuoti jų gaunamomis
lėšomis, todėl iš atsakovo neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisė reikalauti
sumokėto 1180 Lt išlaikymo ir valstybės mokamų kas mėnesį 52 Lt
kiekvienam vaikui išmokų. Teismas asmenine ieškovės nuosavybe pripažino paveldėtą
1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), o atsakovo asmenine
nuosavybe – turtinę teisę paveldėti gyvenamąjį namą su ūkiniais statiniais
(duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad automobiliai „VW Passat“
ir „Honda Civic“, kuriuos ieškovė prašė priteisti atsakovui, realiai
neegzistuoja. Taip pat nustatė, kad kultūros namai Vilniaus rajone, Mickūnų miestelyje,
buvo pirkti šalių santuokos metu už ieškovės 42 000 Lt, turėtus iki
santuokos sudarymo, ir parduoti santuokos metu už 357 000 Lt.
Vadovaudamasis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,
teismas konstatavo, kad pajamos (pelnas), gautos iš sutuoktinio asmeninio
turto, tampa bendromis pajamomis, o turtas, įgytas už tas pajamas (pelną), –
bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Teismas nustatė, kad už pinigus, gautus
pardavus kultūros namus, šalys įgijo: butą (duomenys neskelbtini), kurio
vertė 270 000 Lt, automobilį „Audi 80“, kurio vertė 7000 Lt,
šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės
stalą su kėdėmis, virtuvės baldų komplektą, koridoriaus spintą ir elektros
viryklę, kurių vertė yra 10 000 Lt, taip pat nustatė, kad iš AB SEB
banko sąskaitų ieškovė pasisavino 65 144,43 Lt bendrų lėšų. Teismas
sprendė, kad visas šis turtas, kurio vertė 352 144,43 Lt, yra šalių
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsižvelgęs į nepilnamečių vaikų
interesus, kurie įvertinti kaip prioritetiniai, bei į tai, jog ieškovės indėlis
įsigyjant santuokinį turtą yra didesnis (panaudota 42 000 Lt jos
asmeninių lėšų), teismas sprendė, kad atsakovui, su kuriuo nustatyta
nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, pripažįstama teisė į 3/5 dalis (211 286,66 Lt),
o ieškovei į 2/5 dalis (140 857,77 Lt) turto. Teismas,
atsižvelgęs į šalių konfliktinius santykius ir vaikų interesus, sprendė, kad butas
(duomenys neskelbtini), šaldytuvas, skalbimo mašina, televizorius,
sofa-lova su dviem foteliais, virtuvės stalas su kėdėmis, virtuvės baldų
komplektas, koridoriaus spinta ir elektros viryklė priteisiami natūra
atsakovui, o ieškovei priteisiama automobilis „Audi 80“, iš AB SEB
banko sąskaitų ieškovės pasisavinti 65 144,43 Lt ir iš atsakovo 68 713,34 Lt
kompensacija už jam tenkantį didesnės vertės turtą. Teismas netenkino atsakovo prašymo
dvejiems metams išdėstyti kompensacijos mokėjimą motyvuodamas tuo, kad atsakovas
turi teisę paveldėti vertingą nekilnojamąjį turtą – namų valdą (duomenys
neskelbtini), kurį galėtų įkeisti, realizuoti visą ar jo dalį ir sumokėti
kompensaciją ieškovei. Teismas nurodė, kad išlaikymo skolą sūnui P. bei
paskirtas teismo baudas atsakovas privalo susimokėti iš savo asmeninių lėšų (CK
3.115 straipsnis).
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės
apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Atsižvelgusi į šalių dukterų paaiškinimus pirmosios instancijos
teismo posėdyje apie tai, jog ieškovė pešiodavo plaukus (teismo posėdžio
protokole nėra nuorodos, kad tai buvo daroma šukuojant), palikdavo mergaites alkanas,
tiek ieškovė, tiek atsakovas konfliktuodavo namuose, į šalių dukters V. paaiškinimus
apie tai, kad ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu, taip pat liudytojų A. V., S. V.,
V. V. parodymus apie tai, kad ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu bei netinkamai
prižiūrėdavo vaikus, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl
ieškovės elgesio vertinimo kaip netinkamo. Kolegija konstatavo, kad abi šalys
pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs
ir pagarbūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abi šalis
kaltomis dėl jų santuokos iširimo. Remdamasi CPK 177 straipsnio 1 dalimi,
189 straipsnio 1 dalimi, kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad
byloje negalima vadovautis atsakovo pakviestų liudytojų duotais parodymais. Kolegija,
spręsdama dėl šalių dukterų gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėjo, kad iš Vaiko
teisių apsaugos tarnybos buities tyrimo akto matyti, kad abi šalių dukterys pareiškė
tarnybos atstovei norą gyventi su tėvu. Psichologo išvadoje taip pat nurodoma,
kad mergaitės pagal savo amžių samprotauja adekvačiai, supranta joms užduodamus
klausimus; pažymimas stipresnis mergaičių dvasinis ir emocinis ryšys su tėvu,
ramesnė jų emocinė būsena joms būnant su tėvu; nurodoma, kad mergaitės pareiškė
norą gyventi su tėvu. Kolegija pažymėjo, kad psichologė nepastebėjo požymių, jog
vaikams būtų daromas spaudimas jų pasirinkimui dėl gyvenamosios vietos.
Kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas draudžia jai
bendrauti su mergaitėmis, kad jis ir jo tėvai daro spaudimą mergaitėms ir
nuteikinėja prieš motiną, priešingai, ieškovė pripažino, kad pastaruosius pusę
metų ji net nebandė ieškoti ryšio su mergaitėmis ir susitikti su jomis, taip
pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad mergaičių noras gyventi su tėvu prieštarauja
jų interesams. Pažymėjusi, kad turi būti stengiamasi, jog kuo mažiau nukentėtų
mergaičių dvasinė būsena, kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dabartiniu metu vaikų gyvenamoji
vieta turi būti nustatoma su tėvu, nes tai labiausiai atitiks pačių vaikų
interesus. Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovas yra girtaujantis,
nes tai nebuvo įrodinėjimo dalykas byloje ir ši aplinkybė nebuvo įrodyta. Kolegijos
vertinimu, aplinkybė, ar atsakovas tinkamai atlieka tėvo pareigas, turi būti vertinama
pagal tai, kaip jis atlieka savo pareigas vaikams pastaruoju metu, o šiuo metu atsakovas
rūpinasi mergaitėmis, jas išlaiko, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad
atsakovas vengia išlaikyti mergaites, jų neauklėja. Kolegijos vertinimu, ieškovė
nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo sugebėjimą tinkamai atlikti tėvo
pareigas ir užtikrinti vaikams augti ir lavintis būtinas sąlygas. Kolegija
nepasisakė dėl ieškovės argumentų apie garso įrašą, nes apeliacinės instancijos
teisme toks įrodymas nebuvo teikiamas ir ieškovė juo nesirėmė. Kolegija,
spręsdama dėl turto padalijimo, nustatė, kad 1999 m. birželio 9 d. sutartimi
ieškovė už 42 000 Lt nupirko kultūros namus, esančius Vilniaus
rajone, Mickūnų miestelyje, sutartis sudaryta po ieškovės ir atsakovo santuokos
sudarymo (1999 m. birželio 4 d.), sutartyje nenurodyta, kad turtas
perkamas asmeninėn ieškovės nuosavybėn. Ieškovės pateiktoje 1999 m. liepos
23 d. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo
pajamų deklaracijoje nurodyta, kad ieškovė deklaravo 45 622,93 Lt
asmeninių lėšų, panaudotų nurodytam turtui pirkti. Šios patalpos už
357 000 Lt parduotos 2006 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi, kurioje pardavėjais įvardijami ieškovė ir atsakovas kartu, patalpų
pirkėjai kainą mokėjo abiem pardavėjams – ieškovei ir atsakovui. Atsižvelgdama
į tai, kad kultūros namai buvo nupirkti jau po šalių santuokos sudarymo, kolegija
sprendė, kad pagal bendrąją prezumpciją jie yra šalių bendroji jungtinė
nuosavybė, todėl ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog šios patalpos priklauso
jai asmeninės nuosavybės teise. Atkreipusi dėmesį į CK 3.89 straipsnio
1 dalies 7 punktą, kolegija konstatavo, kad ne visais atvejais,
perkant sutuoktiniui turtą už asmenines lėšas, jis pripažįstamas asmenine
nuosavybe, dar būtina įrodyti antrąją sąlygą – kad buvo išreikšta valia
pirkti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į
turto pobūdį ir vertę, ieškovės asmeninė nuosavybė gali būti įrodinėjama tik
rašytiniais įrodymais, tačiau 1999 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo
sutartyje nėra nuorodos, kad kultūros namai perkami ieškovės asmeninėn
nuosavybėn, ieškovė nepateikė įrodymų, kad ši sutartis buvo dėl pardavėjų
kaltės sudaryta po santuokos sudarymo. Kolegijos vertinimu, paskesni ieškovės
veiksmai, tarp jų ir parduodant pagal 2006 m. gegužės 2 dienos sutartį minėtas
patalpas, patvirtina, kad jos (patalpos) buvo įsigytos šalių bendrojon
jungtinėn nuosavybėn. Kolegija nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad minėtos patalpos yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Kolegija
atkreipė dėmesį į tai, kad šalys pripažino, jog po šių patalpų įsigijimo jos
buvo gerinamos, įrodymų, kad buvo gerinamos iš ieškovės asmeninių lėšų, byloje
nėra. Nustačiusi, kad šalys santuokos metu naudojo šias patalpas, per valdymo
laikotarpį jų vertė daug pakilo, kolegija sprendė, jog vertės padidėjimas bei
už tai gautos lėšos po turto pardavimo pagal CK 3.88 straipsnio
1 dalies 2 punktą pripažintini bendru sutuoktinių turtu, o ieškovė
turi teisę į 42 000 Lt kompensaciją iš bendro turto, nes tokią sumą
panaudojo bendram turtui įsigyti (CK 3.98 straipsnio 2 dalis),
pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę, dalydamas tarp šalių turtą, atsižvelgė.
Kadangi kultūros namai yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, tai jas pardavus
gautos lėšos bei už jas įgytas butas taip pat priklauso šalims bendrosios
jungtinės nuosavybės teise. Remdamasi CK 3.123 straipsnio 1 dalimi,
3.127 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgusi į nustatytas faktines
bylos aplinkybes, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis
turto dalimis šalims ir turto padalijimo būdu. Kolegijos vertinimu, ieškovė
nepateikė įrodymų, kad iš banko sąskaitų pasisavinta 65 144,43 Lt suma
buvo panaudota nupirktam butui įrengti, nes iš buto pirkimo-pardavimo sutarties
nematyti, kad jis perkamas su daline apdaila, ieškovė nepateikė įrodymų,
pagrindžiančių buto apdailos darbų atlikimo faktą.
III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti, o Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti –
ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies: nutraukti šalių santuoką;
pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; priteisti kasatorei 50 000 Lt
moralinės žalos atlyginimą; po santuokos nutraukimo grąžinti kasatorei
ikisantuokinę pavardę; nustatyti šalių nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su
kasatore; nustatyti dukterų bendravimo su atsakovu tvarką; priteisti iš
atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukterims po 400 Lt kiekvienai kas mėnesį
mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos iki jų
pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti dukterų įstatyminiam
atstovui – kasatorei; padalyti santuokoje įgytą turtą – automobilį „Audi 80“,
kurio vertė 7000 Lt, priteisti natūra kasatorei, iš jos atsakovui
priteisti 3500 Lt kompensaciją; pripažinti kasatorės asmenine nuosavybe
butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt, taip pat
šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės
stalą su kėdėmis, virtuvės baldų komplektą, koridoriaus spintą ir elektros
viryklę, kurių vertė 10 000 Lt; pripažinti atsakovo išlaikymo skolą
sūnui P. V. ir nesumokėtas teismo baudas asmeninėmis atsakovo skolomis; kitą
priešieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pripažindami
kasatorės kaltę dėl santuokos iširimo, teismai, pažeisdami CPK
185 straipsnio nuostatas, tyrė ir vertino tik dalį byloje pateiktų įrodymų
ir neatsižvelgė į kitus, t. y. juos vertino nevisapusiškai ir
neobjektyviai. Anot kasatorės, jos kaltė grindžiama jos sūnaus 2008 m.
sausio 8 d. pareiškimu, tačiau nutylima, kad teismui pateiktas ne tik šis
pareiškimas, bet ir visa tyrimo medžiaga, kurios dokumentai patvirtina visiškai
kitokias įvykio aplinkybes. Nesuprantamas ir balansuojantis ties absurdiškumo
ir cinizmo riba yra šalių vaikų parodymų įvertinimas teisme – mažamečių
mergaičių pasakojimą, kad joms skaudėdavo, mamai šukuojant joms plaukus,
teismas įvertino kaip girtos kasatorės smurtavimą prieš vaikus. Kasatorė
pažymi, kad mažamečių vaikų parodymai turėtų būti vertinami labai atsargiai,
atsižvelgiant tiek į jų amžių, tiek į tėvo daromą įtaką ilgą laiką neleidžiant
susitikti su motina.
2. Pripažindamas
kasatorę taip pat kalta dėl santuokos iširimo, teismas nenustatė jokių CK
3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Net ir nustačius tam
tikrus santuokinių pareigų pažeidimus, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo
pripažintina tik tada, kai pareigos pažeistos iš esmės ir dėl to bendras
sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Kasatorė pabrėžia, kad byloje nėra nė
vieno objektyvaus įrodymo apie tai, kad kasatorė būtų piktnaudžiavusi
alkoholiniais gėrimais (o ne vartojusi, pavyzdžiui, švenčių metu), kad tai būtų
sukėlę rimtesnių problemų šeiminiuose santykiuose ar auklėjant vaikus, kad tai
būtų buvusi šeimos iširimo priežastis. Kad kasatorė esą girtauja, teigia tik
atsakovas ir jo artimieji giminaičiai, tačiau šio fakto nepatvirtino kiti
atsakovo kviesti liudytojai. Be to, kasatorė pažymi, kad alkoholinius gėrimus
vartoja ir atsakovas, todėl šią aplinkybę vertinti kaip šeimos iširimo
priežastį nebuvo pagrindo. Spręsdamas kaltės klausimą, teismas nevertino ir
aplinkybės, kad atsakovas nesirūpino šeima, nepadėjo išlaikyti vaikų.
Analizuojant byloje esančius įrodymus, kasatorės vertinimu, akivaizdu, kad
santuoka iširo ne dėl sutuoktinių vartojamo alkoholio ar vaikų nepriežiūros,
bet dėl atsakovo nesirūpinimo šeima ir nuolatinio, ilgą laiką besitęsusio
smurto, kurio pastovumas ir sunkumas privertė kasatorę gyventi atskirai nuo
sutuoktinio, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl patiriamo smurto ir į
teismą dėl santuokos nutraukimo. Tuo tarpu visa tai, kuo kaltinama kasatorė,
yra tik ilgalaikio atsakovo fizinio ir psichologinio smurto padariniai, be to, visos
kasatorės kaltę esą patvirtinančios aplinkybės yra vėlesnio laikotarpio,
t. y. jau kai šeima faktiškai buvo iširusi.
3. Pakeitus
pirmiau nurodytą sprendimo dalį, turėtų būti tenkinamas ir kasatorės
reikalavimas dėl moralinės žalos priteisimo. Kasatorės manymu, ši suma,
atsižvelgiant į nuolatinį, žiaurų atsakovo smurtą, dėl kurio kasatorei teko
patirti stiprų skausmą, ilgai gydytis, patirti nuolatines dvasines kančias,
išgyvenimus, baimę, nerimą dėl savo ir vaikų sveikatos ir likimo, santuokos
trukmę, atsakovo turtinę padėtį, yra pagrįsta ir ne per didelė.
4. Spręsdami
dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismai taip pat tyrė ir vertino tik
dalį įrodymų ir neatsižvelgė į kitus, t. y. įrodymus vertino
nevisapusiškai ir neobjektyviai, taip pažeisdami CPK 185 straipsnį. Atkreipusi
dėmesį į kasacinio teismo įtvirtintus reikalavimus teismams, į ką šie turėtų
atsižvelgti spręsdami dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č.
v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007), kasatorė teigia, kad teismas
šioje byloje neatsižvelgė nei į atsakovo asmenybę – kad tai agresyvus,
girtaujantis, linkęs smurtauti, vengiantis išlaikyti vaikus asmuo, nei į tai,
kad atsakovas, priešingai negu kasatorė, daro viską, kad nutrauktų vaikų ryšį
su motina: neleidžia kasatorei matytis su vaikais, bendrauti telefonu,
neleidžia dukters Z. į darželį, pakeitė šios lankomą darželį, slepia nuo
kasatorės dukters V. mokymosi vietą. Tuo tarpu, kai mergaitės augo su motina,
jos nevaržomai bendravo tiek su tėvu, tiek su seneliais iš tėvo pusės. Teismas
neatsižvelgė į tai, kad atsakovas santuokos metu tik epizodiškai gyveno kartu
su kasatore, todėl su mergaitėmis yra bendravęs mažai, praktiškai nedalyvavo jas
auklėjant, o jam neteisėtai pasiėmus vaikus, faktiškai jomis rūpinasi ne jis
pats, o jo tėvai. Atsakovas savo vaikų ilgą laiką neišlaikė, nors turėjo
realias galimybes tai daryti. Remdamasis vaikų psichologine išvada ir vaikų
noru, išreikštu VTAT atstovėms ir teisme, teismas neatsižvelgė į kasatorės
paaiškinimus ir įrodymus apie tai, kad vaikų nuomonė yra formuojama, jie
nuteikinėjami prieš motiną, motinos ir vaikų ryšys, artumas ribojami draudžiant
jiems matytis, bendrauti, vaikai nuo motinos yra slepiami. Užuot išsamiai
aiškinęsis šią aplinkybę, teismas netyrė byloje esančių įrodymų ir atsisakė
dalį jų pridėti prie bylos. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad butas, kuriame
apgyvendinti vaikai, yra ne atsakovo, o jo tėvų, ir į jį kasatorė negali
patekti net su antstolių pagalba, be to, atsakovas teismui yra patvirtinęs, kad
geriau mokės baudas, negu vykdys teismo nutartis. Teismas taip pat neatsižvelgė
į kasatorės argumentus, kad jos pasirodymai mokykloje traumuotų tiek dukteris,
tiek kasatorę. Byloje yra VTAT 2007 m. gegužės 10 d. išvada, kurioje
nurodoma, kad mergaitės yra rūpestingai mamos prižiūrimos, linksmos, nori
gyventi su mama, apie tėvą nenori net kalbėti. I šią aplinkybę teismas
neatsižvelgė ir nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pasikeitė mergaičių nuomonė.
Kasatorės teigimu, nuomonės pasikeitimui turėjo didelės įtakos (ypač
atsižvelgiant į mergaičių amžių) daugiau kaip pusę metų trunkantis jų izoliavimas
nuo motinos, jų nuomonės formavimas, nuolat teigiant, kad mama jų nenori matyti.
5. Pažeisdamas
CPK nuostatas, nemotyvuodamas ir netirdamas, teismas atsisakė pridėti prie
bylos kasatorės pateiktus garso įrašus (kasatorės telefoninius pokalbius,
kuriuose atsakovas atsisako leisti bendrauti su vaikais), nors šeimos bylose,
kuriose teismas pagal įstatymą privalo aktyviai veikti ex officio,
teismas savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso
įrašai, kaip įrodinėjimo priemonės, padaryti nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu patvirtinta
Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso
normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas
dėmesys į kasacinio teismo praktiką dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir informacijos
rinkimo būdų (įrašų), kuri suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos
Nr. 3K-3-1406/2002; 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-271/2006. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu
nepasisakė, nes toks įrodymas apeliacinės instancijos teismui nebuvo teikiamas.
Kasatorė pažymi, kad pagal CPK 376 straipsnio 1 dalį teismas,
nagrinėdamas šeimos bylas, turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių,
kad būtų visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės, tačiau teismas netyrė
atitinkamų apeliacinio skundo argumentų ir nesiaiškino dėl šių įrodymų
nepateikimo aplinkybių. Anot kasatorės, ji dėl finansinių priežasčių negalėjo, neturėdama
garantijų, kad įrodymas bus priimtas, apsiimti išlaidų, susijusių su garso
įrašo rašytinės išklotinės sudarymu, antstolio atliktu faktinių aplinkybių
nustatymu, išklotinės vertimu. Taip pat kasatorė pažymi, kad CPK nenustato
konkrečios tvarkos, kaip pateikiami garso ir vaizdo įrašai, kaip įrodymai,
todėl sudaromos galimybės teismui piktnaudžiauti.
6. Nuspręsdamas
butą ir kasatorės banko sąskaitose buvusias lėšas pripažinti sutuoktinių
bendrąja nuosavybe, teismas neatsižvelgė į CK 3.88 straipsnio 2 dalį,
3.89 straipsnį, pažeidė kasacinio teismo praktiką šiais klausimais. Anot
kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad santuokos
metu įsigytas kultūros namų pastatas yra bendroji jungtinė nuosavybė: pirma,
nepagrįstai nurodė, kad taip pripažino pirmosios instancijos teismas (pirmosios
instancijos teismas šį turtą laikė kasatorės asmenine nuosavybe), antra,
nepagrįstai darė išvadą, jog kasatorė neįrodė išreikštos valios pirkti turtą
būtent asmeninėn nuosavybėn. Kadangi teismai padarė neteisingas išvadas dėl
kultūros namų pastato nuosavybės teisės, tai nepagrįstai pripažino butą
bendrąja jungtine nuosavybe. Anot kasatorės, šis butas turėjo būti pripažintas
jos asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas),
nes įgytas už asmenines lėšas ir jo įsigijimo metu aiškiai išreikšta valia jį
įsigyti asmeninėn nuosavybėn (sutartis sudaryta tik kasatorės vardu ir tik jos
vardu įregistruotas viešajame registre, atsakovas dėl šio įrašo nuginčijimo
nesikreipė). Taigi teismai pažeidė ir CK 3.88 straipsnio 3 dalies
nuostatas bei teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B.,
bylos Nr. 3K-3-422/2008, Klaipėdos apygardos teismo nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 2A-59-123/2009). Tai, kad kasatorė siekė ir įgijo
turtą savo asmeninėn nuosavybėn, patvirtina ir kitos aplinkybės – ji butą
įsigijo po nesiliaujančių konfliktų ir vyro smurto, siekdama apsigyventi jame
atskirai nuo vyro; atsakovas neprisidėjo nei prie buto remonto, nei prie jo
įrengimo, apstatymo; atsakovas negyveno šiame bute, ten nėra nė vieno jam
priklausančio daikto.
7. Pagal
pirmiau nurodytus argumentus kasatorės sąskaitose buvusios lėšos, gautos už jos
asmenine nuosavybe buvusio turto pardavimą, taip pat turi būti laikomos
asmeninėmis lėšomis, todėl netrauktinos į turto balansą ir nedalytinos. Be to,
įtraukdamas šias lėšas į dalytino turto balansą, pirmosios instancijos teismas
rėmėsi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1999 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje A. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-791/1999,
neatsižvelgdamas į tai, kad naujojo CK normomis disponavimas asmeninėmis sąskaitomis
reglamentuojamas kitaip (CK 3.92 straipsnio 5 dalis,
3.97 straipsnio 1 dalis, 3.123 straipsnio 4 dalis). Teismas
nesiaiškino aplinkybių, ar šios lėšos buvo perduotos jungtinėn nuosavybėn, ar
kasatorė negalėjo jomis disponuoti laisvai, savo nuožiūra; neatsižvelgė į tai,
kad kasatorė iš tų lėšų turėjo taip pat ir pragyventi, išlaikyti butą, vaikus.
Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ji esą
nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ši suma buvo panaudota ginčo butui įrengti,
nes iš buto pirkimo-pardavimo sutarties nematyti, kad jis perkamas su daline
apdaila, jog kasatorė neįrodė buto apdailos atlikimo fakto. Anot kasatorės,
visuotinai žinoma (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kad
2007 metais, nekilnojamojo turto bumo laikotarpiu, visi naujos statybos
butai buvo pardavinėjami tik su daline apdaila. Butas įgytas už 140 000 Lt,
tuo tarpu dalijamas butas turto vertintojų įvertintas jau 270 000 Lt –
per vienerius metus vien dėl kainų kilimo butas negalėjo pabrangti dvigubai.
8. Teismas
nepagrįstai didele dalimi nukrypo nuo lygybės principo dalijant turtą. Abejotina,
kad šio ginčo atveju nepilnamečių vaikų interesai iš viso yra aplinkybė,
leidžianti nukrypti nuo lygybės principo – vaikų teisė į gyvenamąjį plotą
yra užtikrinta, šalys turi kito nekilnojamojo turto, vaikų naudai priteistas
išlaikymas. Be to, teismas neatsižvelgė į šalių materialinę padėtį –
atsakovas turi teisę paveldėti ir faktiškai valdo didelės vertės namų valdą,
kur gyvena pats, gali gyventi ir vaikai, tuo tarpu ieškovei priklauso tik
1/2 dalis 21,50 kv. m bendro ploto buto, kurio vieninteliame
kambaryje gyvena kasatorės brolio trijų asmenų šeima. Nors iš atsakovo
priteista piniginė kompensacija, jos išieškojimas niekaip neužtikrintas.
Kasatorės manymu, net jei nukrypimas nuo lygybės principo nepilnamečių vaikų
naudai būtų pagrįstas, tai ši aplinkybė negali būti pagrindas nukrypti nuo šio
principo tokia didele dalimi: kasatorei priteista 40 proc. turto,
įskaitant 42 000 Lt teismo pripažintų asmeninėmis lėšomis; šias lėšas
atmetus, išeitų, kad kasatorei priteista 30 proc. bendrosios jungtinės
nuosavybės. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorės turto dalis priteista ne natūra,
toks nukrypimas yra nepagrįstai didelis ir neatitinka teismų praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio
10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L.,
bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. liepos 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. J. v. B. J., bylos Nr. 3K-3-353/2008),
pagal kurią teismas turi pareigą nustatyti aiškius kriterijus, nustatant
sutuoktiniams tenkančias turto dalis, ir pagrįsti, kaip tai apgins nepilnamečių
vaikų interesus. Atsakovo galimybės išmokėti piniginę kompensaciją turėtų būti
vertinamos atsižvelgiant ne į nepilnamečių vaikų interesus (kuriuos apsaugo
priteistas išlaikymas), o į jo paties turtinę padėtį, kuri yra daug geresnė
negu kasatorės.
Atsiliepimų į
kasacinį skundą negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t
u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką
CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta,
kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės
pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to
bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas; preziumuojama, kad santuoka iširo
dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą
arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais,
arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK
3.61 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis,
kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo
kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės;
teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo
dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Pasisakydamas
dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktinio
kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra savita;
sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės
pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo
negalimas; atsižvelgiant į CK 3.26-3.30, 3.35-36 ir kituose straipsniuose
nustatytų sutuoktinių pareigų turinį, esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu CK
3.60 straipsnio 2 dalies normos prasme laikytinas elgesys,
nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Ar sutuoktinis iš esmės
pažeidė savo pareigas, yra fakto klausimai, nustatinėjami pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006).
Santuokos nutraukimui dėl sutuoktinio kaltės teisinį pagrindą turi sutuoktinio
pareigų, nustatytų Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, pažeidimo faktas, o ne
apskritai visų jam, kaip asmeniui, tenkančių pareigų pažeidimas. Sutuoktinių
viena iš pareigų yra vienas kitą remti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis).
Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir
materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų
šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Sutuoktinių lojalumo pareiga yra
nustatyta Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, todėl, pripažinus, kad šią
pareigą abu sutuoktiniai pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis
dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Lojalumo pareigos,
nustatytos CK 3.27 straipsnyje, pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie
abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai
nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko
tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš
sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris
ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos
Nr. 3K-3-14/2008).
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų
visetą, sprendė, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo
taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, t. y. konstatavo, be
kita ko, abipusę lojalumo stoką, ir tai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą
kasacinio teismo praktiką, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti abiejų
sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi,
kad, nustačius, jog būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių
pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą,
CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės
tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas –
mažiau. Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka
nustatyti, kad aptariamą lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie
abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis
dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas
tapo negalimas.
Apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį, kuria konstatuota abiejų sutuoktinių kaltė
dėl santuokos iširimo, kasatorė ginčija, apeliuodama į CPK 185 straipsnio
nuostatų pažeidimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant
dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra (tik) tos aplinkybės, kurios
egzistavo iki santuokos faktinio iširimo, o tos aplinkybės, kurios atsirado jau
santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės neturi. Tuo tarpu kasaciniame
skunde, iš dalies apeliuodama ir į tas aplinkybes, kurios yra vėlesnio
laikotarpio, t. y. kai šalių santuoka faktiškai jau buvo iširusi
(kasatorės teigimu, santuoka faktiškai iširo 2006 m. viduryje, atsakovo
teigimu, – 2007 m. pradžioje), kasatorė, teisėjų kolegijos vertinimu,
vis dėlto nepateikia teisinių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos
teismo išvadą dėl jos, kaip sutuoktinės, lojalumo pareigos pažeidimo iki
santuokos faktinio iširimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinio skundo
argumentai, kuriais apeliuojama į alkoholinių gėrimų vartojimą, smurtavimą,
atsakovo, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimus, neturi teisinės reikšmės ginčijamiems
teismų motyvams ir išvadoms dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes šios aplinkybės nepaneigia
ir nepateisina byloje nustatyto kasatorės, kaip sutuoktinės, lojalumo pareigos
pažeidimo iki santuokos faktinio iširimo. Byloje surinkti įrodymai nėra
pakankami padaryti pagrįstą išvadą, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas
vien tik dėl atsakovo netinkamo elgesio. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu,
kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų ir
išvadų dėl kasatorės, kaip sutuoktinės, lojalumo pareigos pažeidimo, kuris
lemia ir kasatorės kaltę dėl santuokos iširimo.
Dėl vaikų
gyvenamosios vietos
CK
3.169 straipsnyje nustatyta, kad, kai tėvas ir motina gyvena skyrium,
vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (1 dalis); jei kyla
ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji
vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (2 dalis); pasikeitus
aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta,
atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų
gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
(3 dalis). Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį ginčą dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais,
atsižvelgdamas į vaiko norą; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo
atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. CK 3.177 straipsnyje
nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti
vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.
Pasisakydamas
dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad,
sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, negalima teikti
privilegijų tėvui ar motinai dėl lyties, rasės, kalbos, tautybės, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos
29 straipsnio 2 dalis). Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į
tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės
vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos
3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko
teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai
reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo
iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus.
Teismas, priimdamas byloje sprendimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti
teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą,
šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir
kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir
vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir
tėvo bei motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt. Nustatant
vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, atsižvelgiant
į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko
noras prieštarauja jo interesams. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina
individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P.
v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Vienas iš kriterijų keisti
vaiko gyvenamąją vietą tuo atveju, kai jis daugiau kaip vienerius metus gyvena
tam tikroje aplinkoje, – kad ta aplinka neatitinka vaiko poreikių
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G.
v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008). Siekiant tinkamai užtikrinti
vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis,
atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas
iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti
vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme),
kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystimuisi reikalingais dalykais,
žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan.
Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo ar motinos galimybės auklėti
vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, o turi įvertinti jų visumą vaiko
interesų požiūriu ir tik tada daryti išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo. Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas
turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y.
aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes
būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų
elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius.
Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina
išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su
kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos
Nr. 3K-3-411/2008).
Remdamiesi
bylos duomenų visetu, šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šalių dukterys
nori gyventi tik su tėvu (atsakovu); teismai nenustatė faktų, kad tokie vaikų
norai prieštarautų jų interesams. Šias teismų išvadas kasatorė ginčija,
apeliuodama į CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą. Teisėjų kolegijos
vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad vertindami byloje
pateiktus įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai būtų pažeidę CPK
185 straipsnį, t. y. byloje esančius įrodymus būtų įvertinę neva ne pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Pasisakydama
dėl šių kasacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje
byloje nepateikta įrodymų (išskyrus kasatorės paaiškinimus ir jos teiginius),
kurie patvirtintų, kad atsakovas iš tikrųjų draudė, sudarė kliūtis kasatorei
bendrauti su dukterimis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir
su tais kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į pirmosios
instancijos teismo atsisakymą prie bylos pridėti kasatorės pateiktus garso
įrašus. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog garso įrašai (jų
išklotinės) kasatorės buvo teikiami laikantis CPK 11 straipsnio
1 dalyje, 113 straipsnio 3 dalyje, 198 straipsnio
2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl, nenustačius, kad kasatorės
prašymas pridėti prie bylos garso įrašus atitiko CPK nustatytus reikalavimus, nėra
pagrindo konstatuoti, kad tokius įrodymus atsisakydamas pridėti prie bylos
pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas, įskaitant ir
CPK 376 straipsnio nuostatas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija neturi
pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į
atsakovo veiksmus, kuriais esą siekiama nutraukti vaikų ryšį su motina. Tuo
tarpu kasacinio skundo argumentai, kuriais atkreipiamas dėmesys į atsakovo,
kaip asmens ir (arba) kaip sutuoktinio, neigiamo pobūdžio bruožus, savybes, netoleruotiną
elgesį su kasatore, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad tokie atsakovo
bruožai, savybės, kaip tokie, turėtų neigiamos įtakos jo, kaip tėvo, ir dukterų
dabartiniams santykiams.
Teisėjų
kolegijos vertinimu, bylos duomenų visetas neteikia pagrindo išvadai, kad (bylos
teisminio nagrinėjimo metu prasidėjęs ir iki šiol besitęsiantis) dukterų
gyvenimas pas tėvą ir (arba) jo tėvus (dukterų senelius) prieštarautų dukterų
interesams. Šiuo aspektu teisiškai reikšminga yra ir ta aplinkybė, kad šiuo
metu šalių dukterys pas atsakovą gyvena jau gana ilgą laiką, t. y. jų
gyvenimo aplinka stabilizavosi. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje yra
atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko
aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje
aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių
tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis
ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais
šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių
pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių
metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios
aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m.
spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v.
V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008). Nors pirmiau nurodyti
išaiškinimai yra suformuluoti bylose, kurių aplinkybės nėra tapačios arba iš
esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau, teisėjų kolegijos
vertinimu, nurodyti teisės normų taikymo išaiškinimai, kaip tokie, yra aktualūs
ir nagrinėjamoje byloje, ypač atsižvelgiant į dukterų išreikštą norą ir ilgainiui
nusistovėjusį jų interesą gyventi su tėvu. Teisėjų kolegijos vertinimu,
kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepateisina ir nepatvirtina būtinumo
būtent šiuo metu keisti šalių vaikų gyvenamosios vietos. Šiame kontekste teisėjų
kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus,
kuriais iš esmės ginčijamos dukterų intereso gyventi pas tėvą su(si)formavimo aplinkybės,
t. y. ar šis interesas atsirado natūraliai, ar dėl atsakovo ir (arba) jo
tėvų įtakos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į byloje pateiktą psichologo išvadą,
kad „remiantis stebėjimu individualių konsultacijų metu, interakcijų su vaikais
(video medžiaga) vertinimu, stebimas padidėjęs išsiskyrimo nerimas su tėvu.
Mergaites ir tėvą sieja šilti tarpusavio santykiai. Galima teigti, jog šiuo
metu Z. ir V. saugiausia yra gyventi su tėvu ir savo seneliais. Emocinė
mergaičių būsena, bendraujant su kiekvienu reikšmingu joms asmeniu – tėvu,
motina, seneliais – pasikeičia. Su tėvu vaikai būna atsipalaidavę, ramūs.
Tai skatina laisvą emocijų reiškimą, natūralų elgesį. Bendravime su motina
akivaizdžiai skiriasi jos deklaruojamas požiūris į vaikus ir realių santykių
kokybė. Nebuvo stebėta nei vieno iš tėvų spaudimo dėl vaikų gyvenamosios vietos
pasirinkimo. Mergaites su seneliais sieja šilti tarpusavio ryšiai. Jos daug
pasakoja apie patiriamas teigiamas emocijas gyvenant kartu. Būnant su kiekvienu
iš tėvų mergaičių emocinė būsena skiriasi. Su tėvu sąveika abipusiška,
sutampanti, jaučiamas emocinis saugumas. Su motina – stebimas nerimas,
įtampa. Tai liudija įtempti judesiai, veido išraiškos, fizinio artumo
neieškojimas“. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta įrodymų,
kurie patvirtintų, kad šalių dukterų gyvenimas pas tėvą šiuo metu prieštarautų
vaikų interesams. Priešingai, byloje pateiktų duomenų visetas patvirtina, kad
mergaičių gyvenimas pas tėvą atitinka jų poreikius, suteikia emocinį saugumą. Atsižvelgdama
į šiuo metu nusistovėjusį dukterų stabilų ryšį su tėvu, teisėjų kolegija
sprendžia, kad būtent vaikų (o ne kasatorės ar atsakovo) interesus šiuo
konkrečiu laikotarpiu labiausiai atitinka byloje priimtų procesinių sprendimų
nekeitimas ir kartu vaikų gyvenamosios aplinkos stabilizavimas.
Kita vertus,
kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismo sprendimas dėl vaikų
gyvenamosios vietos neįgyja res iudicata galios. Vaikų interesų
patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena
kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi
vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia,
o neretai – sunkiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų,
su kuriuo vaikai negyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007).
Dėl to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pasikeitus aplinkybėms, bet
kuri šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo
(pakeitimo).
Dėl turto
padalijimo
Sutuoktinių
turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87,
3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra
įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra
bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio
asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio
2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl
turto teisinio režimo. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje
pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio
režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės
nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių
bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui
leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos
metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno
sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m.
spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.;
bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. D. v. A. D.; bylos Nr. 3K-3-343/2006; kt.).
CK 3.88 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad bendrąja
jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos
sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 dalies 1 punktas); preziumuojama,
kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad
turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (2 dalis); turto, kuris
yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi
būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio
vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis
nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio
1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas
turtas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas
realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo
aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. To paties
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso
asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais
įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to
turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno
sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos
normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu
režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso
įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos
18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 25 straipsnio
1 dalis). Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam Civiliniam
kodeksui, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos
antrojo skirsnio normas; taikydami naujojo Civilinio kodekso normas retroaktyviai
(iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams) teismai turi
nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų –
teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, būtina atsižvelgti ir į
faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Vertinant, ar ginčo turtas
atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą sąlygą,
kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą
asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo
būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį,
kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir
garantavo teisėtų interesų apsaugą. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje,
palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto
pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų
leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos
sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra
kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip
pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno
sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė,
o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios
nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v.
R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009). Turtas (daiktas), įgytas
santuokos metu už vieno iš sutuoktinių lėšas, turėtas iki santuokos sudarymo,
išlieka asmenine to sutuoktinio nuosavybe, jei sutuoktiniai nesusitarė kitaip,
nepriklausomai nuo to, ar tas turtas naudojamas vieno iš sutuoktinių, ar
bendroms sutuoktinių reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. K. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-395/1999;
2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š.
v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009). Tuo atveju, kai turtas
viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir nėra nurodytas
kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nustatant jo teisinį režimą būtina vertinti
ne tik objektyviuosius (turto įsigijimo momentą ir įsigijimo pagrindą), bet ir
kitus kriterijus (konkretaus turto paskirtį, šio turto pobūdį, tikruosius šalių
ketinimus įsigyjamo turto atžvilgiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-422/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip
pat konstatuota, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų
galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš
įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai
turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad
tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre
įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol
neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai
nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį
taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V.,
bylos Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Įrašus nekilnojamojo turto registre
vertinant įrodinėjimo aspektu, pažymėtina, kad tai yra prima facie
įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK
197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V.
v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008).
Iš šios bylos
duomenų matyti, kad kultūros namai Vilniaus rajone, Mickūnų miestelyje, pirkti
santuokos metu už ieškovės asmenines lėšas, turėtas iki santuokos sudarymo, be
to, šio turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tik kasatorės, kaip
vienintelės pirkėjos, vardu. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kieno
vardu – tik kasatorės ar abiejų šalių – kultūros namai buvo
įregistruoti viešame registre ir koks šio turto statusas buvo nurodytas
registre – kasatorės asmeninė ar šalių bendroji jungtinė nuosavybė, –
tačiau, atsižvelgdama šio turto įsigijimo aplinkybes, faktinius bylos duomenis
ir remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija
sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai sprendė, jog kultūros namų pastatas buvo bendroji jungtinė šalių nuosavybė.
Pagal bylos duomenis, teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei jo
aiškinimo ir taikymo praktiką vertintina, kad šis turtas pripažintinas asmenine
kasatorės nuosavybe.
Teisėjų
kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pagrindo lėšų, gautų
pardavus kultūros namus, pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių (šalių)
nuosavybe CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y.
kaip pajamų, gautų iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto. Šiuo
aspektu pažymėtina, kad CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkto
nuostatų prasme pajamomis gali būti pripažįstami pinigai ir kitos materialinės
vertybės, kurie gaunami pagrindinį daiktą naudojant (o ne disponuojant juo) civilinėje
apyvartoje (CK 4.18 straipsnis). Tuo tarpu, parduodant konkretų daiktą ir
už jį gaunant pinigus, pasikeičia turto rūšis (CK 1.97 straipsnis),
t. y. vietoje parduodamo daikto (CK 1.98 straipsnis) gaunami pinigai (CK
1.100 straipsnis). Vien dėl tokių turto rūšies pokyčių turto teisinis
režimas nepakinta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad lėšos, gautos
pardavus kasatorei asmeninės nuosavybės teisėmis priklausiusius kultūros namus,
taip pat buvo kasatorės asmeninė nuosavybė. Pirkimo-pardavimo sutarties,
sudarytos 2006 m. gegužės 2 d., kuria kultūros namai buvo perleisti
kito asmens nuosavybėn, sąlygos kasatorės turto teisinio režimo netransformavo.
Esant
pagrindui konstatuoti, kad už kasatorės asmenine nuosavybe buvusio turto –
kultūros namų – pardavimą gautos lėšos buvo kasatorės asmeninė nuosavybė,
konstatuotina ir tai, kad nebuvo (nėra) pagrindo šias lėšas, kaip tokias, į
turto balansą įtraukti kaip bendrą sutuoktinių turtą (CK 3.118 straipsnis).
Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai nustatytas šalių
dalytinas bendras turtas.
Iš bylos
duomenų matyti, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo
turto registre yra įregistruotas tik vienos ieškovės vardu ir nėra nurodytas
kaip bendroji jungtinė nuosavybė (T. 1, b. l. 11). Kaip jau
minėta, vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame
nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus
laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Dėl to
nagrinėjamu atveju nesant nė vieno iš CK 3.88 straipsnio 3 dalyje
nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės subjektus ar nuosavybės
rūšį nekilnojamojo turto registre, negalima remtis sutuoktinių (šalių) turto
bendrumo prezumpcija dėl buto (duomenys neskelbtini), bet reikia įrodyti,
kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių (šalių) nuosavybė. Apeliacinės
instancijos teismas, nuspręsdamas dėl šio buto statuso kaip bendrosios jungtinės
sutuoktinių (šalių) nuosavybės, rėmėsi santuokoje įgyto turto bendrumo
prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), nors ši prezumpcija
negalėjo būti taikoma nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje
įtvirtintos prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CK
3.88 straipsnio 3 dalį ir vertinti, ar byloje surinkti įrodymai ir
nustatytos faktinės aplinkybės (susijusios, pavyzdžiui (tačiau neapsiribojant),
su šio buto paieška ir pirkimu (šalių nurodomo santuokos faktinio iširimo
aplinkybių kontekste), buto pirminio įrengimo mastu ir vėlesniu pritaikymu
gyventi, atsakovo ketinimais apsigyventi ir (arba) gyvenimu šiame bute, buto
eksploatavimu, jo paskirtimi, šalių tikraisiais ketinimais ir kt.)
patvirtina, jog šis turtas buvo įgytas bendrai su atsakovu, o ne kasatorės
asmeninėn nuosavybėn.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje
nutartyje spręsdamas dėl turto padalijimo, netinkami taikė materialiosios
teisės normas. Kadangi kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK
353 straipsnio 1 dalis), tai, panaikinus apeliacinės instancijos
teismo sprendimo dalį, susijusią su šalių bendro turto padalijimu, ši bylos
dalis grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Šią bylos
dalį nagrinėjant iš naujo, iš naujo nustatytinas bendras sutuoktinių turtas bei
vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnis), taip pat spręstinas
klausimas dėl bendro turto dalių (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Nors
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje
yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK
3.123 straipsnis), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal
kasacinio teismo praktiką, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies
nuostatą dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo,
neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks
nukrypimas yra galimas, bet taip pat reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra
tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
spalio 14 d. nutartis, priimta byloje R. Š. v. R. Š.;
bylos Nr. 3K-3-1180/2002; 2003 m. kovo 17 d. nutartis, priimta
byloje A. V. v. L. V.; bylos Nr. 3K-3-355/2003;
2004 m. kovo 8 d. nutartis, priimta byloje A. M. v. A. M.;
bylos Nr. 3K-3-165/2004; 2007 m. birželio 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos
Nr. 3K-3-301/2007). Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant
įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei
nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. O. A. J.,
bylos Nr. 3K-3-577/2009). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, atkreipę dėmesį į didesnį kasatorės indėlį
įgyjant turtą, nuo lygių dalių principo nukrypo atsižvelgdami į šalių
nepilnamečių dukterų interesus, tačiau ši teismų procesinių sprendimų dalis,
teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankamai motyvuota. Šiuo aspektu, aptariamą
bylos dalį nagrinėjant iš naujo, atkreiptinas dėmesys, be kita ko, į kasaciniame
skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su šalių materialine padėtimi, jų
turimomis gyvenamosiomis patalpomis (nepilnamečių dukterų teisės į būstą
užtikrinimo aspektu), nepilnametėms dukterims priteisto išlaikymo dydžiu
ir kt.
Naikinant
skundžiamos nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalis dėl turto padalijimo, taip pat naikintina ir skundžiamos
nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a
:
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl turto
padalijimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti ir šią bylos dalį
perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kitą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis