Civilinė byla Nr. e2-441-910/2022
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00309-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.4.3.7.1; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės I. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta patvirtinti kreditorės I. B. finansinių reikalavimų dalį bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Carbolita ir Ko“ nemokumo (bankroto) byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Carbolita ir Ko“ (toliau – atsakovė, bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta Lina Labanauskienė (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 16 d.
2. Kreditorė I. B. (toliau – ir kreditorė) 2021 m. lapkričio 19 d. nemokumo administratorei pateikė prašymą patvirtinti 35 219,01 Eur dydžio finansinį reikalavimą atsakovės nemokumo (bankroto) byloje. Nurodė, kad, 2020 m. gruodžio 11 d. mirus atsakovės direktoriui ir akcininkui A. B., 2021 m. gegužės 26 d. ir 2021 m. birželio 7 d. kreditorei išduotų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu A. B. priklausę 50 vnt. bendrovės akcijų bei visas kitas jo turėtas turtas, su visomis iš to kylančiomis teisėmis ir pareigomis, atiteko I. B..
3. Kreditorė nurodė, kad atsakovė A. B. nebuvo išmokėjusi viso darbo užmokesčio už 2018-2019 m. laikotarpį, dėl to prašė patvirtinti 21 331,90 Eur dydžio reikalavimą, kildinamą iš neišmokėto darbo užmokesčio. Taip pat nurodė, kad A. B., būdamas atsakovės darbuotojas ir direktorius, savo asmeninėmis lėšomis apmokėdavo bendrovės sąskaitas už suteiktas paslaugas ar pirktas prekes ir bendrovė jam už tai nėra kompensavusi 9 925,11 Eur sumos. 3 962 Eur dydžio finansinį reikalavimą kildino iš paskolos, A. B. suteiktos bendrovei, negrąžinimo.
4. Nemokumo administratorė, nesutikdama su kreditorės I. B. prašymu, nurodė, kad neturi bendrovės dokumentų, reikalingų tam, jog įvertintų ir apskaičiuotų buvusių skolų buvusiems darbuotojams buvimą (darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių, kasos dokumentų, banko išrašų), t. y. nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų likusią realią skolą. Pažymėjo, kad I. B. finansinis reikalavimas yra grindžiamas tik pačios kreditorės pateikta pažyma ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiais (2015-2019 m.), jokių dokumentų, kiek per 2015-2019 m. išmokėta ir (arba) neišmokėta darbo užmokesčio, nėra. Neturint kasos ir banko dokumentų, nemokumo administratorius negali patvirtinti nurodytos skolos buvimo. Įrodymai, kuriais kreditorė grindžia savo finansinį reikalavimą, nepatvirtina finansinio reikalavimo faktinio buvimo.
5. Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtinti neginčytini kreditorių finansiniai reikalavimai, o nemokumo administratorės ginčijamų A. B. ir I. B. finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimai išskirti į atskiras civilines bylas. Civilinė byla dėl I. B. finansinio reikalavimo tvirtinimo buvo paskirta nagrinėta teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kreditorė įpareigota pateikti atsiliepimą dėl nemokumo administratorės nurodytų prieštaravimų, taip pat įrodymus dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apygardos teismas 2022 m. kovo 8 d. nutartimi kreditorės I. B. reikalavimus tenkino iš dalies: 1) patvirtino I. B. pirmos eilės 7 213,37 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius; socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo) suma – 509,84 Eur, privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma – 534,47 Eur, gyventojų pajamų mokesčio suma – 547,02 Eur; 2) patvirtino I. B. 3 962 Eur dydžio finansinį reikalavimą; 3) kitą I. B. reikalavimų dalį atmetė.
7. Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti teismas nurodė, kad kreditorė prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą pateikė praleidusi terminą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog kreditorės reikalavimas kildinamas iš neišmokėto darbo užmokesčio, taip pat iš bendrovės prievolių kreditorei, suteikdamas prioritetą buvusio bendrovės darbuotojo interesams, praleistą terminą atnaujino.
8. Dėl 21 331,90 Eur finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš buvusiam darbuotojui A. B. nesumokėto darbo užmokesčio, teismas, remdamasis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktomis atsakovės metinių gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nustatė, jog buvusiam darbuotojui A. B. buvo mokamas darbo užmokestis. Įvertinęs bankroto byloje esančius Antstolių informacinės sistemos registro išrašus, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad dalis mokėjimų už prekes, paslaugas, taip pat ir darbo užmokestis darbuotojams bendrovėje buvo mokami per kasą, asmenines atsakingų darbuotojų sąskaitas ar direktoriaus asmenines sąskaitas. Šias aplinkybes, anot teismo, patvirtina teismo posėdžio metu apklausto kaip liudytojo D. D. parodymai, rašytiniai įrodymai – Didžioji knyga, avansinės apyskaitos dokumentai, A. B. sąskaitos, esančios AB Swedbank išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d.
9. Teismas vertino, kad kreditorės poziciją ir į bylą pateiktus dokumentus, kuriais įrodinėjama darbo užmokesčio A. B. skola, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, kad 2015 m. sausio mėn. – 2019 m. sausio mėn. laikotarpiu A. B., kaip UAB „Carbolita ir Ko“ darbuotojui, buvo mokamas darbo užmokestis bei kitos išmokos. Vertindamas A. B. banko sąskaitų išrašus teismas pažymėjo, kad avansiniams atsiskaitymams pervestos lėšos, taip pat iš kreditorių gautos lėšos galimai buvo naudojamos ne tik įmonės reikmėms ir interesais, bet ir asmeniniams poreikiams tenkinti (atsiskaityti už prekes parduotuvėse, pervedimams I. B., kt.).
10. Teismas pažymėjo, kad, nors kreditorė teigė, jog darbo užmokestis A. B. nebuvo mokamas nuo 2015 m., tačiau jis dėl to pretenzijų bendrovei iki 2019 m. vasario 1 d. nereiškė. Teismas vertino, jog apie tai, kad nemokamas darbo užmokestis, jeigu toks faktas buvo, A. B. galėjo sužinoti ir sužinojo ne vėliau kaip 2015 m. vasario 20 d., ir toliau atitinkamai kiekvieno mėnesio 20 d. I. B. finansinį reikalavimą dėl A. B. neišmokėto atlyginimo nemokumo administratorei pareiškė tik 2021 m. lapkričio 11 d., t. y. daugiau nei po šešerių metų. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. yra praleistas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 15 straipsnio 2 dalis). Iš byloje surinktų duomenų teismas nustatė, kad A. B. galbūt neišmokėta darbo užmokesčio suma (neatskaičius mokesčių) – 8 804,70 Eur (22 706,46 – 13 032,90), t. y. iš laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2019 m. vasario 1 d. A. B. priskaičiuoto darbo užmokesčio atimta 2016 m. – 2019 m. laikotarpiu Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijose nurodyta kaip išmokėta suma.
11. Atlikęs skaičiavimus, teismas nusprendė, kad yra pagrįstas patvirtinti 7 213,37 Eur dydžio finansinį reikalavimą dėl A. B. galimai neišmokėto darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius suma, socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo) suma yra 509,84 Eur, privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma – 534,47 Eur, gyventojų pajamų mokesčio suma – 547,02 Eur. Kitą kreditorės reikalavimų dėl A. B. neišmokėto atlyginimo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstus.
12. Dėl 9 925,11 Eur finansinio reikalavimo teismas pažymėjo, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų (avansinių mokėjimų apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderių, pirkimo kvitų), jog atsiskaitymams už atsakovės vardu įsigytas prekes ar gautas paslaugas buvo naudojamos išskirtinai asmeninės A. B. lėšos, o ne A. B. iš pirkėjų gaunami pinigai ar avansiniams mokėjimams gautos lėšos. Teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog A. B. 9 925,11 Eur asmeninių lėšų suma 2019 m. įvykdė bendrovės prievoles tretiesiems asmenims, todėl šis finansinis reikalavimas netenkintinas.
13. Dėl 3 962 Eur finansinio reikalavimo pagal 2010 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartį teismas nustatė, kad byloje nėra pateiktų kasos pajamų orderių ar kvitų, kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų pinigų perdavimą paskolos sutarties pagrindu, tačiau nurodytos pinigų sumos buvo apskaitytos bendrovės buhalteriniuose dokumentuose (Didžiosios knygos sąskaitose Nr. 4010 ir 4012). Byloje esančių rašytinių įrodymų – buhalterinių dokumentų – turinio analizė pagrindžia, kad nuo pinigų sumų pagal paskolos sutartį gavimo bendrovė vykdė nuoseklią pasiskolintų sumų apskaitą. Pagal pateiktus buhalterinės apskaitos duomenis (dėl skolų akcininkams) A. B. negrąžinta paskolos suma 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 3 962 Eur. Remdamasis tuo, kad paskolos sutartis ir aptarti buhalterinės apskaitos dokumentų įrašai nėra nuginčyti, teismas patvirtino 3 962 Eur dydžio finansinį reikalavimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atskirajame skunde kreditorė I. B. prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalį dėl nepatvirtintos finansinio reikalavimo dalies panaikinti ir patvirtinti jos 21 331,90 Eur dydžio finansinį reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei 9 925,11 Eur reikalavimą dėl asmeninėmis lėšomis įvykdytų atsakovės prievolių. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Spręsdamas dėl reikalavimo patvirtinti 21 331,90 Eur finansinį reikalavimą, grindžiamą neišmokėtu darbo užmokesčiu, teismas savo iniciatyva pasisakė dėl taikytino ieškinio senaties termino ir savo iniciatyva skaičiavo laikotarpį, už kurį reikalavimai dėl darbo užmokesčio turi būti atmetami. Atsakovė nei procesiniuose dokumentuose, nei posėdžių metu neprašė taikyti ieškinio senaties, nenurodė ir neanalizavo, kokie I. B. reikalavimai pareikšti praleidus ieškinio senaties terminus. Teismo sprendimas savo iniciatyva pritaikyti ieškinio senatį ir atmesti I. B. reikalavimus dėl A. B. neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. yra neteisėtas.
14.2. Teismo apskaičiuotas neva išmokėtas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. yra nepagrįstas, nes teismas neįvertino to, kad išmokėtomis sumomis buvo dengiama jau esanti atsakovės skola A. B., o ne mokamas darbo užmokestis už praėjusį darbo mėnesį. Šią aplinkybę patvirtina bendrovės buhalterio D. D. į bylą pateikti bendrovės finansiniai dokumentai, iš kurių matyti, jog mokėjimais buvo dengiama seniausia skola, o ne einamoji, kaip vertino teismas. A. B. banko sąskaitos išrašų duomenys, Valstybinės mokesčių inspekcijos, bendrovės buhalteriniai duomenys, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie A. B. išmokėtas sumas yra skirtingi, todėl teismas turėjo vadovautis tik oficialia Valstybinės mokesčių inspekcijos informacija apie iš darbo santykių gautas pajamas.
14.3. Vien tai, kad pagal DK ieškinio senaties terminas reikalavimams iš darbo santykių yra treji metai, nepanaikina teisės į neišmokėtą darbo užmokestį. Praleistas ieškinio senaties terminas suteikia galimybę atsakovui gintis nuo materialiojo reikalavimo, tačiau nedraudžia pripažinti kreditoriaus teisę į skolos atgavimą už ilgesnį laikotarpį. A. B. darbo užmokestis nebuvo mokamas laiku dėl bendrovės kaltės. Jis nebuvo deponuotas, nebuvo kaupiamas, dėl to negalėjo bei nebuvo nei nurašytas, nei pervestas į bendrovės pelną.
14.4. Skundžiamoje nutartyje atlikti aritmetiniai skaičiavimai yra neteisingi: teismas įvardydamas priskaičiuotos ir neišmokėtos sumos skirtumą nurodė gaunantis 8 804,70 Eur sumą (22 706,46 Eur – 13 032,90 Eur), tačiau teisinga suma yra 9 673,56 Eur.
14.5. A. B. avansinėje apskaitoje užfiksuoti ne tik A. B. išleisti, atsiskaitant už bendrovės prekes ir paslaugas, pinigai bei iš bendrovės gauti mokėjimai išleistoms lėšoms kompensuoti, bet ir A. B. iš pirkėjų tiesiogiai gauti atsiskaitymai. Šios lėšos buvo skirtos A. B. išleistiems pinigams, atsiskaitant už bendrovės prekes ir paslaugas, kompensuoti, mokėjimams už bendrovę atlikti. Kadangi iš pirkėjų gauti mokėjimai buvo įtraukiami į A. B. avansines apyskaitas ir jais buvo mažinama bendrovės skola, teismo pozicija, jog iš pirkėjų gautus pinigus A. B. naudojo savo asmeninėms, o ne bendrovės reikmėms, yra neteisinga.
14.6. Pasisakydamas šiuo klausimu teismas skundžiamoje nutartyje surašė neteisingus duomenis. Turi būti vadovaujamasi I. B. į bylą pateiktais duomenimis, kuriuose yra mažesnė atsakovės skola, t. y. 9 925,11 Eur.
15. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
15.1. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-794-407/2020, pateiktais išaiškinimais, kreditorė (apeliantė) I. B. už atskirąjį skundą privalėjo sumokėti žyminį mokestį.
15.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė visapusiškai išnagrinėjęs byloje esančius dokumentus bei šalių paaiškinimus, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
18. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nepatvirtinta finansinio reikalavimo, kildinamo iš neišmokėto darbo užmokesčio, dalis (14 118,53 Eur dydžio), taip pat nepatvirtintas 9 925,11 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kildinamas iš buvusio atsakovės vadovo asmeninėmis lėšomis įvykdytų bendrovės prievolių. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas ginčijamų kreditoriaus finansinių reikalavimų patvirtinimas nemokumo (bankroto) byloje, atsižvelgiant į šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
19. Pareiškėja (kreditorė) I. B. yra 2020 m. gruodžio 11 d. mirusio A. B., kuris buvo UAB „Carbolita ir Ko“ 50 proc. akcijų savininkas ir nuo bendrovės įsteigimo 1999 m. rugsėjo 29 d. iki 2019 vasario 1 d. ėjo šios bendrovės vadovo pareigas, teisių bei pareigų paveldėjimo teisės pagrindu perėmėja.
20. Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pagal pareiškėjų A. B. ir I. L. pareiškimus atsakovei UAB „Carbolita ir Ko“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta Lina Labanauskienė. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 16 d.
21. Kreditorė I. B. 2021 m. lapkričio 19 d. BUAB „Carbolita ir Ko“ nemokumo administratorei pateikė prašymą dėl 35 219,01 Eur dydžio finansinio reikalavimo, kuris susideda iš: 1) 21 331,90 Eur dydžio reikalavimo, kildinamo iš A. B. neišmokėto darbo užmokesčio; 2) 9 925,11 Eur dydžio reikalavimo, kildinamo iš A. B. asmeninėmis lėšomis įvykdytų bendrovės piniginių prievolių už suteiktas paslaugas ar pirktas prekes; 3) 3 962 Eur dydžio reikalavimo, kildinamo iš A. B. bendrovei suteiktos paskolos.
Dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo sąlygų
22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017).
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėja BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje prašo patvirtinti finansinius reikalavimus, kildinamus iš trijų skirtingo pobūdžio teisinių santykių (reglamentuojamų darbo teisės normų – dėl nesumokėto darbo užmokesčio; reglamentuojamų civilinės teisės normų – dėl trečiojo asmens už skolininką įvykdytų piniginių prievolių ir dėl paskolos grąžinimo). Visi šie reikalavimai – nauji, jie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Carbolita ir Ko“ dienos.
25. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, dėl nurodytų finansinių reikalavimų pagrįstumo turi būti sprendžiama įvertinus kiekvieno iš šių reikalavimų pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas būtent kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
26. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ir patvirtino 3 962 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kildintą iš negrąžintos paskolos. Dėl šio reikalavimo patvirtinimo nėra paduoto atskirojo skundo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl kitais dviem pagrindais grindžiamų finansinių reikalavimų, kurių pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi nepripažino įrodytais.
Dėl ieškinio senaties (ne)taikymo
27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašomo patvirtinti 21 331,90 Eur dydžio finansinio reikalavimo, kildinamo iš laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m. vasario 1 d. A. B. nesumokėto darbo užmokesčio, visų pirma nurodė tai, kad reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. nesumokėto darbo užmokesčio yra akivaizdžiai praleistas ieškinio senaties terminas (DK 15 straipsnio 2 dalis). Remdamasis tuo, jog nemokumo administratorė ginčija prašomą patvirtinti reikalavimą, teismas pritaikė ieškinio senatį bei šiuo pagrindu atsisakė patvirtinti finansinio reikalavimo dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalį – dėl 14 118,53 Eur.
28. Atskirajame skunde dėl nepatvirtintos neišmokėto darbo užmokesčio dalies pareiškėja (kreditorė) nurodo, kad teismas nepagrįstai savo iniciatyva pasisakė dėl taikytino ieškinio senaties termino ir savo iniciatyva skaičiavo laikotarpį, už kurį reikalavimai dėl darbo užmokesčio turi būti atmetami. Teisėjų kolegija šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais.
29. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. DK 27 straipsnio 2 dalį ir nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 15 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, yra treji metai, jeigu šie kodeksai ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos, jeigu darbo kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (2002 m. DK 27 straipsnio 5 dalis; nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 15 straipsnio 4 dalis).
30. Nagrinėjamu atveju, DK ir kiti įstatymai reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, todėl taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (2002 m. DK 27 straipsnio 2 dalis; galiojančio DK 15 straipsnio 2 dalis).
31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad DK yra įtvirtinti šių rūšių terminai: ieškinio senaties (2002 m. DK 27 straipsnis, galiojančio DK 15 straipsnis), procesiniai, procedūriniai ir naikinamieji (2002 m. DK 28, 29 straipsniai; galiojančio DK 16 straipsnis). DK įtvirtintus procesinius terminus teismas taiko ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo šalių valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Tuo tarpu ieškinio senaties terminą teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo teisme dienos yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Ieškinio senatis taikoma tik dėl tų reikalavimų, kuriems ieškinio senatį taikyti yra prašoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016 22, 24 punktus; 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 22 punktą).
33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad buvęs UAB „Carbolita ir Ko“ vadovas A. B. apie savo teisių pažeidimą (darbo užmokesčio nemokėjimą) galėjo ir turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2015 m. vasario 20 d. ir toliau kiekvieno mėnesio 20 d., nes šią dieną bendrovėje buvo mokamas darbo užmokestis. Byloje nėra duomenų, kad A. B. iki 2019 m. vasario 1 d., kai pasibaigė jo darbo santykiai atsakovės bendrovėje, iki mirties 2020 m. gruodžio 11 d. būtų reiškęs reikalavimus dėl neatsiskaitymo su juo atleidimo iš darbo dieną.
34. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 24 punktas).
35. Nagrinėjamo ginčo aspektu pažymėtina tai, kad BUAB „Carbolita ir Ko“ nemokumo administratorė, nesutikdama su pareiškėjos prašomu patvirtinti 21 331,90 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, kildinamu iš laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m. vasario 1 d. nesumokėto darbo užmokesčio, teigė, jog nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų įvardytą darbo užmokesčio skolą, t. y. rėmėsi finansinio reikalavimo nepagrįstumu, tačiau neprašė taikyti ieškinio senaties ir nurodyto reikalavimo netvirtinti šiuo pagrindu.
36. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, atsakovės BUAB „Carbolita ir Ko“ nemokumo administratorei nepareiškus prašymo taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senatį savo iniciatyva ir nepagrįstai šiuo pagrindu atsisakė patvirtinti finansinį reikalavimą dėl laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio.
37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu būtų pareikštas prašymas taikyti ieškinio senatį ir nebūtų nustatyta pagrindo praleistam terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys), pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo laikotarpį, kuriam būtų taikoma ieškinio senatis. Su reikalavimu į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio kreiptasi 2021 m. lapkričio 26 d. Vadinasi, pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėja (kreditorė) neišmokėto darbo užmokesčio galėtų reikalauti tik už trejus metus iki kreipimosi į teismą dienos, konkrečiai – už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. vasario 1 d. (iki A. B. darbo santykių UAB „Carbolita ir Ko“ pasibaigimo dienos).
Dėl finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš neišmokėto darbo užmokesčio
38. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo savo iniciatyva taikė ieškinio senatį reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio daliai, teisėjų kolegija dėl šio reikalavimo pasisako visa apimtimi, įskaitant ir laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.
39. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja įrodinėja, kad jos mirusiam vyrui A. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki jo darbo santykių UAB „Carbolita ir Ko“ pasibaigimo 2019 m. vasario 1 d. nebuvo sumokėta 21 331,90 Eur darbo užmokesčio.
40. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2022 m. vasario 2 d. pažymos apie valstybinį socialinį draudimą Nr. (11.4E) KA-PZ1E-2632 (laikotarpis už kurį teikiama informacija nuo 1999 m. spalio 7 d. iki 2019 m. vasario 1 d.) duomenimis, A. B. draudžiamosios pajamos 2015 m. buvo 868,86 Eur per mėnesį, įmokų suma – 356,06 Eur per mėnesį; per 2015 m. priskaičiuota iš viso 10 426,32 Eur draudžiamųjų pajamų, įmokų suma – 4 272,71 Eur. Pateiktoje A. B. 2015 m. asmeninėje sąskaitoje nurodoma priskaičiuota darbo užmokesčio suma – 10 426,32 Eur, išmokėtina suma – 7 819,69 Eur.
41. 2016 m. sausio–vasario, balandžio–rugsėjo mėnesiais draudžiamosios pajamos buvo 868,86 Eur per mėnesį, įmokų suma – 364,75 Eur per mėnesį, kovo mėnesį draudžiamosios pajamos – 883,78 Eur, įmokos – 371,02 Eur, spalio–gruodžio mėnesiais draudžiamosios pajamos – 526,32 Eur per mėnesį, įmokų suma – 210,42 Eur per mėnesį; per 2016 m. iš viso buvo priskaičiuota 9 413,62 Eur draudžiamųjų pajamų, įmokų suma – 3 920,28 Eur. Pateiktoje A. B. 2016 m. asmeninėje sąskaitoje priskaičiuota darbo užmokesčio suma – 9 413,62 Eur, išmokėtina suma – 6 997,59 Eur.
42. 2017 m. sausio, balandžio–gruodžio mėnesiais draudžiamosios pajamos buvo 526,32 Eur per mėnesį, įmokų suma – 211,47 Eur per mėnesį, vasario–kovo mėnesiais draudžiamosios pajamos – 526,32 Eur per mėnesį, įmokų suma – 211,48 Eur per mėnesį, per 2017 m. priskaičiuota iš viso 6 315,84 Eur draudžiamųjų pajamų, įmokų suma – 2 537,66 Eur. Pateiktoje A. B. 2017 m. asmeninėje sąskaitoje priskaičiuota darbo užmokesčio suma – 6 315,84 Eur, išmokėtina suma – 4 800 Eur.
43. 2018 m. draudžiamosios pajamos buvo 526,32 Eur per mėnesį, įmokų suma – 211,47 Eur per mėnesį; per 2018 m. priskaičiuota iš viso 6 315,84 Eur draudžiamųjų pajamų, įmokų suma – 2 537,64 Eur. Pateiktoje A. B. 2018 m. asmeninėje sąskaitoje priskaičiuota darbo užmokesčio suma – 6 315,84 Eur, išmokėtina suma – 4 800 Eur.
44. 2019 m. draudžiamosios pajamos buvo 661,16 Eur per mėnesį, įmokų suma – 140,63 Eur. Pateiktoje A. B. 2019 m. asmeninėje sąskaitoje priskaičiuota darbo užmokesčio suma – 661,16 Eur, išmokėtina suma – 400 Eur.
45. Išanalizavus aptartus duomenis, darytina išvada, kad VSDFV pažymose nurodytos priskaičiuotos draudžiamosios pajamos ir A. B. asmeninėse sąskaitose nurodytos priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos atitinkamais laikotarpiais sutampa: laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. A. B. iš viso buvo priskaičiuota 33 132,78 Eur (2015 m. – 10 426,32 Eur, 2016 m. – 9 413,62 Eur, 2017 m. – 6 315,84 Eur, 2018 m. – 6 315,84 Eur, 2019 m. – 661,16 Eur) darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių.
46. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (UAB „Carbolita ir Ko“ Metinių gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijos už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., A. B. banko sąskaitų išrašai, SODR‘os pažymos, kt.), patvirtina, jog 2015 m. sausio mėn. – 2018 m. gruodžio mėn. laikotarpiu A. B. buvo mokamas darbo užmokestis ir su juo susijusios įmokos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
47. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų UAB „Carbolita ir Ko“ Metinių gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. matyti, kad buvusiam darbuotojui A. B. buvo mokamas darbo užmokestis: per 2015 m. – 2 599,57 Eur, per 2016 m. – 2 606,58 Eur, per 2017 m. – 868,86 Eur, per 2018 m. – 9 557,46 Eur; nurodytu laikotarpiu deklaruota iš viso 15 632,47 Eur išmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių).
48. Pareiškėja (kreditorė) atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šių deklaracijų duomenimis, nepagrįstai nustatė A. B. laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. išmokėto darbo užmokesčio sumą, nes, pasak pareiškėjos, nurodytu laikotarpiu išmokėtomis sumomis buvo dengiama atsakovės skola A. B. už ankstesnį laikotarpį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo visa apimtimi sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
49. Pareiškėjos atskirajame skunde įvardyti UAB „Carbolita ir Ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusio buhalterio D. D. 2022 m. vasario 10 d. teismui pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai neįrodo darbo užmokesčio skolos iki 2015 m. sausio 1 d. Pažymėtina tai, kad šie dokumentai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nes jie iš dalies yra ne valstybine kalba, jų vertinimo į valstybinę kalbą nepateikta (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, vien iš tokių duomenų nebūtų galima identifikuoti momento, nuo kada ėmė kauptis darbo užmokesčio skola, nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad apskaityta teisinga skolos suma, kad užfiksuoti visi darbo užmokesčio išmokėjimo faktai (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsniai).
50. Pareigą leistinais ir pakankamais įrodymais pagrįsti iki 2015 m. sausio 1 d. buvusios UAB „Carbolita ir Ko“ skolos A. B. dėl nesumokėto darbo užmokesčio skolos faktą ir dydį turi pareiškėja, siekianti ginčijamo reikalavimo patvirtinimo (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiškėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė leistinų įrodymų, kurie būtų pakankami jos įrodinėjamai pozicijai, kad 2015-2018 metų laikotarpiu A. B. atliktais mokėjimais buvo dengiama darbo užmokesčio skola, susikaupusi iki 2015 m. sausio 1 d., pagrįsti, todėl ši pareiškėjos pozicija pripažintina neįrodyta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsnis).
51. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią ginčo situaciją, siekdamas kiek galima objektyviai nustatyti pareiškėjos prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo dėl A. B. neišmokėto darbo užmokesčio dydį, pagrįstai vadovavosi VSDFV ir A. B. asmeninių sąskaitų duomenimis apie ginčo laikotarpiu priskaičiuotą darbo užmokestį ir pačios bendrovės, kurios vadovas per visą ginčo laikotarpį buvo A. B., valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotais duomenimis apie ginčo laikotarpiu išmokėtą darbo užmokestį.
52. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, kad A. B. tikėtinai neišmokėta darbo užmokesčio suma (neatskaičius mokesčių) apskaičiuotina iš VSDFV ir A. B. asmeninių sąskaitų duomenimis priskaičiuoto darbo užmokesčio sumos atėmus Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotas išmokėto darbo užmokesčio sumas. Tik, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčo laikotarpio daliai be pagrindo pritaikė ieškinio senatį, A. B. tikėtinai nesumokėto darbo užmokesčio suma (neatskaičius mokesčių) apskaičiuotina už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. ir ji yra 17 500,31 Eur (33 132,78 Eur per ginčo laikotarpį priskaičiuotos darbo užmokesčio bendra suma – 15 632,47 Eur per ginčo laikotarpį deklaruota išmokėto darbo užmokesčio bendra suma) (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsnis).
53. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 42 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismo nutartyje ar kreditorių susirinkimo sprendime dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo darbuotojų su darbo santykiais susiję reikalavimai turi būti nurodyti pagal Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą (toliau – Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas).
54. Pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą Garantinio fondo išmokos apskaičiuojamos, kai darbdaviui iškelta nemokumo byla arba bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka – pagal teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo sprendimu patvirtintas darbuotojų reikalavimų sumas, kurios teismo nutartyje ar kreditorių susirinkimo sprendime turi būti nurodomos, atskaičius darbuotojo mokėtinas valstybinio socialinio draudimo įmokas, pensijų kaupimo įmokas pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, mokėtiną gyventojų pajamų mokestį ir kurios turi būti nurodomos atskirai pagal JANĮ nustatytus reikalavimų tenkinimo etapus.
55. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį socialinio draudimo įmokų tarifai, jų dydžiai (jų dalys) atskirų rūšių socialiniam draudimui tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal darbo sutartį dirbantys asmenys moka 6 proc. (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 6,98 proc.) dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.
56. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pajamų mokesčio tarifas yra 15 proc., jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista ir nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos 6 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad gyventojo pajamos iš darbo santykių arba jų esmę atitinkančių santykių (išskyrus ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ir ilgalaikio darbo išmokas), tantjemos ar atlygis už veiklą stebėtojų taryboje ar valdyboje, paskolų komitete, mokamas vietoj tantjemų arba kartu su tantjemomis, iš asmens, susijusio su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, gautos pajamos pagal autorines sutartis, taip pat mažųjų bendrijų vadovų, kurie pagal Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymą nėra tų mažųjų bendrijų nariai, pagal civilinę (paslaugų) sutartį už vadovavimo veiklą gautos pajamos apmokestinamos taip: 1) metinė pajamų dalis, neviršijanti 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių (toliau – VDU) dydžio sumos, taikomos apdraustųjų asmenų 2019 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą; 2) metinė pajamų dalis, viršijanti 120 VDU dydžio sumą, taikomą apdraustųjų asmenų 2019 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, apmokestinama taikant 27 procentų pajamų mokesčio tarifą.
57. Pagal Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (galiojusio iki 2019 m. sausio 1 d.) 4 straipsnį nuo 2014 m. sausio 1 d. pensijų įmokos dydis yra 2 procentai dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pensijų įmokos dydis yra 3 procentai dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
58. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitė gyventojų pajamų mokesčio tarifas (iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo 15 proc.; nuo 2019 m. sausio 1 d. – 20 proc.), mokėtini mokesčiai atitinkamai skirtini į du laikotarpius, atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. A. B. neišmokėta 16 839,15 Eur, o 2019 m. – 661,16 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių).
59. Vadovaujantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad: laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. A. B. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atskaičius mokesčius, yra 12 797,75 Eur, gyventojų pajamų mokestis – 2 525,91 Eur, valstybinio socialinio draudimo (pensijų ir socialinio draudimo) įmokos – 1 515,5 Eur; laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. A. B. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atskaičius mokesčius, yra 400 Eur, gyventojų pajamų mokestis – 132,2 Eur, valstybinio socialinio draudimo (pensijų ir socialinio draudimo) įmokos – 128,9 Eur; iš viso neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atskaičius mokesčius, – 13 197,75 Eur, gyventojų pajamų mokestis – 2 658,11 Eur, valstybinio socialinio draudimo (pensijų ir socialinio draudimo) įmokos – 1 644,4 Eur.
60. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis keistina ir pareiškėjos (kreditorės) I. B. finansinis reikalavimas, kildinamas iš A. B. nesumokėto darbo užmokesčio, tenkinamas iš dalies: patvirtintina A. B. neišmokėto darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, suma – 13 197,75 Eur, socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo) suma – 1 644,4 Eur, gyventojų pajamų mokesčio suma – 2 658,11 Eur; kita reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalis atmestina kaip neįrodyta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš asmeninėmis lėšomis įvykdytų bendrovės prievolių
61. Pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti 9 925,11 Eur dydžio finansinį reikalavimą, grindžiamą tuo, kad A. B., būdamas UAB „Carbolita ir Ko“ darbuotojas ir direktorius, asmeninėmis lėšomis apmokėdavo bendrovės sąskaitas už suteiktas paslaugas ir įsigytas prekes, tačiau bendrovė jam nėra kompensavusi 9 925,11 Eur sumos. Įvertinęs byloje esančius A. B. asmeninės banko sąskaitos išrašus, teismas pažymėjo, kad į asmeninę sąskaitą buvo pervedamos bendrovės lėšos, skirtos avansiniams atsiskaitymams, taip pat bendrovės klientų lėšos už įsigytas prekes, ir šios lėšos galimai buvo naudojamos ne tik UAB „Carbolita ir Ko“ reikmėms ir interesais, bet ir asmeniniams poreikiams tenkinti (buvo atsiskaitoma už prekes parduotuvėse, atlikti pervedimai I. B., kt.). Teismas nurodė, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamų pirminių dokumentų (avansinių mokėjimų apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderių, pirkimo kvitų), galinčių įrodyti, jog atsiskaityti už UAB „Carbolita ir Ko“ vardu įsigytas prekes ar paslaugas buvo naudojamos asmeninės A. B. lėšos, o ne iš bendrovės pirkėjų gauti pinigai ar avansiniams mokėjimams bendrovės pervestos lėšos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad A. B. įvykdė bendrovės prievolių tretiesiems asmenims už 9 925,11 Eur sumą.
62. Pareiškėja atskirajame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad 2020 m. vasario 10 d. į bylą pateiktoje A. B. avansinėje apskaitoje užfiksuoti jo, atsiskaitant už bendrovės prekes ir paslaugas, išleisti pinigai, iš bendrovės gauti mokėjimai išleistoms asmeninėms lėšoms kompensuoti, taip pat A. B. iš pirkėjų tiesiogiai gauti atsiskaitymai, kaip kompensacija už jo bendrovės naudai išleistas asmenines lėšas; kadangi iš pirkėjų gauti mokėjimai buvo įtraukiami į A. B. avansines apyskaitas ir jais buvo mažinama bendrovės skola, teismo pozicija, kad iš pirkėjų gautus pinigus A. B. naudojo savo asmeninėms, o ne bendrovės reikmėms, yra neteisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai dėl A. B. asmeninėmis lėšomis įvykdytų bendrovės prievolių stokoja pagrįstumo.
63. Pagal CK 6.50 straipsnio nuostatas prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (1 dalis); trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (3 dalis).
64. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.50 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, jog prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymas arba šalių sutartis. Toks prievolės įvykdymas negalimas ir tada, kai prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010). Įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, kuris lemia pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimą ir skolininko pareigos įvykdyti savo prievolę trečiajam asmeniui atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2014; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 48 punktas). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jis įvykdė už atsakovę prievolę, turi įrodyti atsakovės prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, taip pat kad įvykdė prievolę už atsakovę (įvykdytos prievolės dydį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021, 23 punktas).
65. Pagal civiliniame procese galiojančią bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
66. Vadovaujantis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, pareiškėja, prašydama patvirtinti 9 925,11 Eur dydžio finansinį reikalavimą, turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kokias konkrečias prievoles ir kokio dydžio turėjo UAB „Carbolita ir Ko“ tretiesiems asmenims, taip pat įrodymus, kad šias konkrečias bendrovės prievoles A. B. įvykdė savo asmeninėmis lėšomis, o ne bendrovės lėšomis, kurios jam, kaip atskaitingam asmeniui, būdavo pervedamos avansiniams mokėjimams. Be to, pareiškėja, pripažindama, kad į A. B. asmeninę sąskaitą buvo tiesiogiai pervedami UAB „Carbolita ir Ko“ pirkėjų atsiskaitymai už įsigytas prekes, tačiau tvirtindama, jog taip A. B. buvo kompensuojamos jo asmeninės lėšos, išleistos bendrovės naudai, turėjo pareigą pateikti įrodymus, už kokias konkrečias tretiesiems asmenims A. B. asmeninėmis lėšomis įvykdytas prievoles į jo asmeninę sąskaitą tiesiogiai buvo pervesti UAB „Carbolita ir Ko“ pirkėjų atsiskaitymai už įsigytas prekes (CPK 12, 178 straipsniai).
67. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog, pavyzdžiui, 2018 m. A. B. iš UAB „Carbolita ir Ko“ sąskaitos į jo asmeninę banko sąskaitą avansiniams mokėjimams buvo išmokėta 6 319 Eur, taip pat į šią sąskaitą gautos lėšos iš UAB „Carbolita ir Ko“ klientų (pavyzdžiui, AB „Skigo“, W. A. S., UAB „Euroatletas“). Taip pat matyti, kad A. B. iš asmeninės sąskaitos dažnai atlikdavo pavedimus A. B., I. B., atsiskaitydavo parduotuvėse, atlikdavo lėšų išgryninimus (pavyzdžiui, AB „Skigo“ 2018 m. vasario 21 d. į asmeninę A. B. sąskaitą pervedė 1500 Eur ir tą pačią dieną buvo išgryninta 1 500 Eur suma ir pan.).
68. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2020 m. vasario 10 d. į bylą pateikta A. B. avansinė apyskaita neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nes jos dalis yra ne valstybine kalba, o vertinimo į valstybinę kalbą nepateikta (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, vien tokia avansinė apyskaita nebūtų pakankamas įrodymas pareiškėjos siekiamam patvirtinti 9 925,11 Eur reikalavimui įrodyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina tai, kad iš avansinės apyskaitos duomenų nebūtų įmanoma identifikuoti, kokias konkrečias UAB „Carbolita ir Ko“ prievoles A. B. įvykdė asmeninėmis, o ne iš bendrovės avansiniams atsiskaitymams gautomis, lėšomis. Tam turi būti pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai (atitinkami mokėjimo už konkrečias prekes ar paslaugas dokumentai), iš kurių būtų galima nustatyti, kad asmeninėmis lėšomis sumokėta už bendrovę (CK 6.50 straipsnio 1 dalis; CPK 12, 178 straipsniai).
69. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad į bylą pateikti skirtingi duomenys apie atskaitingo asmens (A. B.) avansinės sąskaitos balansinį likutį. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad turėtų būti vadovaujamasi prie jos prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą pateiktais duomenimis, pagal kuriuos atsakovės skola yra mažesnė (9 925,11 Eur), nei buvusio bendrovės buhalterio D. D. 2022 m. vasario 10 d. teismui pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose (13 670,71 Eur). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikti skirtingi duomenys dėl to paties atskaitingo asmens kelia pagrįstų abejonių dėl tokių duomenų patikimumo ir papildomai pagrindžia išvadą, jog 9 925,11 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti avansinės apyskaitos duomenų akivaizdžiai nepakanka, tam turi būti pateikti pirminiai dokumentai, kurie įrodytų tiek bendrovės skolų tretiesiems asmenims faktą ir dydį, tiek tai, kad konkrečios skolos tretiesiems asmenims buvo padengtos asmeninėmis A. B. lėšomis. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiam finansiniam reikalavimui įrodyti būtini pirminiai dokumentai, pareiškėja, teikdama atskirąjį skundą, tokių įrodymų nepridėjo.
70. Išdėstytų motyvų pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad reikalavimas dėl 9 925,11 Eur sumos, grindžiamos A. B. asmeninėmis lėšomis įvykdytomis UAB „Carbolita ir Ko“ prievolėmis tretiesiems asmenims, yra neįrodytas, todėl negali būti patvirtintas BUAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje (CK 6.50 straipsnio 1 dalis; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl žyminio mokesčio (ne)mokėjimo už kreditorės pateiktą atskirąjį skundą nemokumo (bankroto) byloje
71. Nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą, be kita ko, nurodė, kad pareiškėja, teikdama atskirąjį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio, nors, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-794-407/2020, pateiktais išaiškinimais, turėjo tokią pareigą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia nemokumo administratorės pozicija.
72. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis.
73. CPK 83 straipsnyje reglamentuojami atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagrindai. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose, išskyrus CPK 80 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytus atvejus. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo.
74. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, išaiškino, kad, esant CPK ir kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, asmenys neturi mokėti žyminio mokesčio tiek už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytus dokumentus (ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo), tiek už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenurodytus procesinio pobūdžio dokumentus (prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose).
75. Be kita ko, teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir pan.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą).
76. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja (apeliantė) atskirąjį skundą pateikė dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies buvo nepatvirtintas jos, kaip kreditorės, finansinis reikalavimas, be kita ko, susijęs su darbo teisiniais santykiais. Taigi apeliantė patenka į sąrašą asmenų, kurie yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir, vadovaujantis nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, neturi sumokėti žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 2 dalis, 83 straipsnis).
77. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
Dėl procesinės bylos baigties
78. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos I. B. finansinių reikalavimų patvirtinimo UAB „Carbolita ir Ko“ bankroto byloje, iš esmės tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tik reikalavimui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies nepagrįstai savo iniciatyva pritaikė ieškinio senatį. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas finansinio reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio patvirtinimo klausimas, keistina, patvirtinant I. B. 17 500,26 Eur dydžio pirmos eilės finansinis reikalavimą, kuris susideda iš: A. B. neišmokėtos darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, sumos – 13 197,75 Eur, socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo) sumos – 1 644,4 Eur, gyventojų pajamų mokesčio sumos – 2 658,11 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kuria išspręstas 21 331,90 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas, pakeisti ir šią nutarties dalį išdėstyti taip:
„Įtraukti į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Carbolita ir Ko“ pirmos eilės kreditorių sąrašą I. B. su 17 500,26 Eur (septyniolikos tūkstančių penkių šimtų eurų ir 26 centų) finansiniu reikalavimu, kurį sudaro: neišmokėtas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, – 13 197,75 Eur (trylika tūkstančių vienas šimtas devyniasdešimt septyni eurai 75 centai), gyventojų pajamų mokesčio suma – 2 658,11 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt aštuoni eurai 11 centų) ir socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo) suma – 1 644,4 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt keturi eurai 40 centų)“.
Kitą Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Laima Ribokaitė
Aldona Tilindienė