Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-05-27][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-1055-340-2016].docx
Bylos nr.: e2A-1055-340/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AB „Lietuvos draudimas“ 110051834 atsakovas
UAB „Greitasis kurjeris“ 300594456 Ieškovas
Swedbank lizingas 111568069 trečiasis asmuo
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl draudimo
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Prievolių teisė
Prievolių teisė
Nuoma:
Gyvenamosios patalpos nuoma:
Valstybės ir savivaldybių institucijų gyvenamųjų patalpų nuoma
Draudimas:
Bendrosios draudimo nuostatos
Draudimo rūšys:
Civilinės atsakomybės draudimas:
Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
CIVILINIS PROCESAS
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1055-340/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17396-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.16.11.2; 3.3.1.14; 3.3.1.21

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gegužės 27 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 38 354 Lt vertės draudimo išmoką, 597 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-10-01 tarp šalių sudaryta transporto priemonių draudimo sutartimi buvo apdrausta transporto priemonė „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-12-10 eismo įvykio metu apdraustas automobilis buvo nepataisomai sudaužytas. Veiklos nuomos sutarties pagrindu automobilį valdė ir naudojo ieškovas. Apie eismo įvykį atsakovas buvo informuotas Draudimo taisyklių nustatyta tvarka. 2014-01-20 ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pateikė ieškovui raštą, kuriame nurodyta, kad eismo įvykio metu asmuo vairavęs automobilį buvo neblaivus. Ši informacija buvo perduota atsakovui. Automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis automobiliu. Automobilio valdymas prieštaravo ieškovo, kaip įgalioto valdytojo valiai ir iš esmės buvo neteisėtas. Atsakovas netinkamai įvertino visas ieškovo nurodytas aplinkybes, priėmė nepagrįstą sprendimą dėl įvykusio eismo įvykio ir atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl sudaužyto automobilio, kaip nemokėjimo pagrindą nurodydamas tai, jog įvykis pagal Draudimo taisyklių 8.1.4 punktą yra tariamai laikytinas nedraudžiamuoju. Ieškovas su tokia atsakovo poziciją nesutinka ir prašo priteisti draudiminę išmoką.

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Pateiktame atsiliepime nurodė, kad atsakovui administruojant žalą ir nustačius, jog įvykęs eismo įvykis nėra draudžiamasis, buvo priimtas sprendimas nemokėti draudimo išmokos. Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad automobilis buvo neteisėtai valdomas. Neteisėtas daikto užgrobimas, pasisavinimas ar kitoks užvaldymas yra draudžiamas pagal teisės aktus ir atitinkamai yra kvalifikuojamas vagyste, pasisavinimu, sukčiavimu ar kita nusikalstama veika. Neteisėtas valdymas siejamas su nusikalstama veika, o ne su bet kokių vidinių normatyvinių įmonės aktų pažeidimo faktu, kadangi jų kompetentingos institucijos netiria ir apie jos neturi būti informuojamos.

Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB pateiktame atsiliepime nurodė, kad 2013-10-01 tarp „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Greitasis kurjeris“ buvo sudaryta veiklos nuomos sutartį Nr. LT102044, kurios pagrindu UAB „Greitasis kurjeris“ buvo perduotas valdyti ir naudotis automobilis „Citroen Berlingo“ (identifikavimo Nr. VF77DHN0DJ769986). UAB „Greitasis kurjeris“ 2013-12-16 prašymu šalys pasirašė susitarimą dėl veiklos nuomos nutraukimo. 2013-12-16 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT102044/PPS, kurios pagrindu pardavėjas „Swedbank lizingas“, UAB „Greitasis kurjeris“ pardavė nuosavybėn automobilį „Citroen Berlingo“ (identifikavimo Nr.VF77DHN0DJ769986). Ginčą prašo spręsti teismo nuožiūra, trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.  

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

              Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Tarp šalių sudarytos Transporto priemonių draudimo sutarties neatskiriama dalis yra Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021. Esant nustatytoms aplinkybėms, atsakovas, spręsdamas įvykio pripažinimo draudiminiu, turėjo pagrindą vadovautis šalių sutartų Taisyklių Nr. 021 nuostatomis. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo nustatytas ieškovo darbuotojo neblaivumas, M. T. suteiktas leidimas vairuoti transporto priemonę negaliojo, o automobilio valdymas buvo neteisėtas. Ieškovas 2013-12-10 (eismo įvykio diena) suteikdamas savo darbuotojui leidimą vairuoti transporto priemonę, negali jo atšaukti, tik sužinojęs, kad neblaivus ieškovo darbuotojas sukėlė eismo įvykį ir sugadino transporto priemonę. Ieškovas, argumentuodama, kad automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis transporto priemone, teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (pvz. alkotesterio parodymų), patvirtinančių, jog būtent eismo įvykio dieną (2013-10-12) buvo tikrintas M. T. blaivumas. Teismas padarė išvadą, kad M. T. išduotas leidimas vairuoti transporto priemonę galiojo nuo įmonės automobilio naudojimo tvarkos pasirašymo, o taip pat ir 2013-12-10 eismo įvykio metu, todėl teismas atmetė ieškovo argumentus, susijusius su transporto priemonės neteisėtu valdymu.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

 

          Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Greitasis kurjeris“ prašo panaikinti 2015 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta visiškai patenkinti ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ ieškinį; priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ naudai visas bylinėjimosi išlaidas; priimti naują kartu su šiuo apeliaciniu skundu pateikiamą įrodymą (t.y. 2013 m. gruodžio mėn. asmenų blaivumo patikros akto patvirtintą kopija), pagrindžiantį tai, kad eismo įvykio dieną, prieš suteikiant automobilį naudotis, buvo įsitikinta ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ darbuotojo M. T. blaivumu. Nurodė šiuos apeliacinio skundo argumentus:

  1. Atsakovo vienašališkai parengtos draudimo taisyklės (standartinės sutarties sąlygos) yra neaiškios ne tik ieškovui, bet net ir pačiam atsakovui (jo darbuotojams). Teismas Draudimo taisyklių 1.31 p. įtvirtintą neteisėto valdymo sąvoką, nepaisant to, kad dėl jos kilo abejonių, sprendime aiškino ne sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies (t.y. ieškovo naudai), bet neaiškias standartines sąlygas vienašališkai parengusios šalies naudai (t.y. atsakovo naudai) ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškovo pareikštą ieškinį. Atsakovo parengtuose dokumentuose pateikiami neteisėto valdymo sąvokos aiškinimai ne tik neatitinka Draudimo taisyklių 1.31 p. tiesiogiai įtvirtinto šios sąvokos apibrėžimo, bet net yra prieštaringi ir vienas kitam prieštarauja;
  2. Iš teismo sprendimo apskritai nėra aišku, kuo remiantis teismas aiškina neteisėto valdymo sąvoką, nes teismo aiškinimas neatitinka Draudimo taisyklių 1.31 p. įtvirtintos sąvokos – neteisėto valdymo požymių, kurie tiesiogiai numatyti minėtoje Draudimo taisyklių nuostatoje. Draudimo taisyklių 1.31 p. įtvirtinta, kad neteisėtu valdymu yra laikomas bet koks transporto priemonės savininko ar jo įgalioto valdytojo valiai prieštaraujantis valdymas, apie kurį yra pranešta kompetentingoms įstaigoms. Tai, jog ieškovas darbo dienos pradžioje teisėtai suteikė automobilį savo darbuotojui naudotis, jokiu būdu nereiškia, kad toks darbuotojas šį automobilį darbo dienos metu naudos paisydamas ieškovo valios, ieškovo patvirtintos automobilių naudojimo tvarkos, su kuria darbuotojas buvo tinkamai supažindintas. Atsižvelgus į Draudimo taisyklių 1.31 p. įtvirtintą neteisėto valdymo sąvoką bei neaiškių sutarties nuostatų aiškinimo taisykles, sprendžiant, ar draudžiamojo įvykio metu automobilio valdymas buvo neteisėtas, turėtų būti vertinama tik tai, ar šio draudžiamojo įvykio metu automobilis buvo valdomas nesuderinamai su Ieškovo valia, bet ne tai, ar automobilis prieš tai darbuotojui buvo suteiktas teisėtai naudotis;
  3. Aplinkybė, jog automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis automobiliu, buvo nurodyta jau ieškinyje ir šios aplinkybės priešinga šalis pasirengimo bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir nekvestionavo. Nepaisant to, 2015 m. vasario 17 d. nagrinėjimo iš esmės metu atsakovo atstovei iškėlus su vairuotojo blaivumu susijusį klausimą, kuris turėjo būti keliamas pasirengimo bylos nagrinėjimo metu, ieškovas pateikė M. T. paaiškinimą (t.y. automobilį vairavusio asmens paaiškinimą), iš kurio aiškiai matyti, kad darbuotojas alkoholį vartojo jau po to, kai jam buvo suteiktas automobilis ir atsakingi ieškovo darbuotojai dėl to apie alkoholio vartojimą apskritai nieko nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti. Vadinasi, būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad Draudimo taisyklių 1.4 p., 1.6 p., 1.31 p. bei 8.1.4 p., juos aiškinant sistemiškai, yra visiškai aiškūs, ir kad negalėjo būti klaidingai suprasti ieškovo, bei kad šiuo konkrečiu atveju yra įvykęs Draudimo taisyklių 8.1.4 p. numatytas nedraudžiamasis įvykis, atleidžiantis atsakovą nuo draudimo išmokos mokėjimo pareigos.

         Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą. Nurodė šiuos atsikirtimus į apeliacinį skundą:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, neatskiriama draudimo sutarties dalis yra draudimo taisyklės. Ginčo sutarties esminės sąlygos yra išdėstytos Transporto priemonių draudimo taisyklėse, kurios yra aprobuotos ir nustatyta tvarka patvirtintos, todėl nėra pagrindo Taisykles pripažinti pažeidžiančiomis ieškovo interesus ir nesąžiningomis. Vien tai, jog ieškovas, būdamas verslininku, neva nesupranta Draudimo taisyklėse įtvirtintų sąlygų reikšmės nereiškia, jog jos išties yra neaiškios ir nesąžiningos pastarojo atžvilgiu. Neteisėtas valdymas reiškia valdymą, kuris prieštarauja teisėto valdytojo valiai. Atsakovo darbuotojas niekur nenurodė, kad įvykis yra pripažįstamas draudžiamuoju, buvo sprendžiamas klausimas dėl įmokos, o ieškovas savaip interpretavo minėtą susirašinėjimą, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą. Atsakovo įsitikinimu, būtent ieškovas nesuprantamai interpretuoja minėtą sąvoką, be to, keista, jog ieškovas, būdamas verslininku, kuriam taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, neva nesupranta visiškai elementarios sąvokos prasmės ir bando ją interpretuoti sau palankia linkme;
  2. Teismas pagrįstai nesutiko su ieškovo teiginiais, kad įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo nustatytas ieškovo darbuotojo neblaivumas, automobilio vairuotojui suteiktas leidimas vairuoti transporto priemonę negaliojo, o automobilio valdymas buvo neteisėtas. Teismas pagrįstai nustatė, kad M. T. išduotas leidimas vairuoti transporto priemonę galiojo nuo įmonės automobilio naudojimo tvarkos pasirašymo, o taip pat ir 2013 m. gruodžio 10 d. eismo įvykio metu, todėl transporto priemonės valdymas šiuo atveju yra laikomas teisėtu. Vadovaujantis ieškovo logika, valdytojas, pradėdamas valdyti transporto priemonę dar buvo teisėtas valdytojas, pradėjus vartoti alkoholį (nuo draudžiamo alkoholio kiekio ribos) staiga tampa neteisėtu valdytoju, vėliau, vairuotojui išsiblaivius, jis vėl tampa teisėtu valdytoju. Toks vertinimas yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas.
  3. Nepagrįsta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis automobiliu, buvo nurodyta jau ieškinyje ir šios aplinkybės priešinga šalis pasirengimo bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir nekvestionavo. Ieškovas, argumentuodamas, kad automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis transporto priemone, teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Akivaizdu, jog vien subjektyvūs paaiškinimai negali patvirtinti ieškovo teiginių pagrįstumo. Ieškovo teiginys, jog atsakovas teismo posėdžio metu neprašė pateikti įrodymų, bylojančių apie blaivumo patikrinimo faktą, yra visiškai nepagrįstas. Visų pirma, teismo posėdžio metu atsakovas pateikė prašymą įrodyti šią aplinkybę, tačiau ieškovas tai padaryti atsisakė, teigdamas neva jis tame procese nedalyvavo, dėl to negalintis to paneigti ar patvirtinti. Galiausiai, atsakovas netgi neprivalėjo to ginčyti ar kvestionuoti, kadangi kiekviena civilinio proceso šalis turi būti suinteresuota proceso vedimu ir teismui pateikti tik tas aplinkybes, kurių pagrįstumą gali įrodyti.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

 

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas,  paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 1 d. tarp ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudaryta transporto priemonių draudimo sutartis, kuria transporto priemonė Citroen Berlingo, v.n. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta nuo sunaikinimo ar sugadinimo dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų arba vagystės, pasireiškiančios kaip transporto priemonės ar atskirų jos dalių pagrobimas arba užvaldymas plėšimo būdu. Draudimo laikotarpio pradžia – 2013 m. spalio 1 d. 2013 m. gruodžio 10 d. 14.30 val. Naujamiesčio ir Kauno gatvių sankryžoje, Panevėžyje, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nepataisomai sudaužytas aukščiau nurodytas apdraustas automobilis, kurį veiklos nuomos sutarties pagrindu valdė ir naudojo ieškovas. Apie eismo įvykį buvo informuotas atsakovas, kuris 2013 m. gruodžio 12 d. atliko automobilio apžiūrą ir surašė Transporto priemonės techninės apžiūros aktą. Atsakovui pripažinus, kad automobilio remontas nėra tikslingas ekonominiu požiūriu, automobilis buvo parduotas atsakovo organizuoto aukciono metu už 8 236,00 Lt. 2014 m. sausio 20 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas ieškovui pateikė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014-01-10 rašto Nr. 50R-5937813-14 kopiją, kurioje buvo nurodyta, kad eismo įvykio metu automobilį vairavęs asmuo buvo neblaivus. Atsakovui administruojant žalą buvo nustatyta, kad įvykęs eismo įvykis nėra draudžiamasis ir buvo priimtas sprendimas draudimo išmokos nemokėti. Ieškovas su tokia atsakovo pozicija nesutiko ir kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, nurodydamas, jog eismo įvykis turėtų būti laikomas draudžiamuoju, nes automobilis įvykio metu buvo valdomas tariamai neteisėto valdytojo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovas eismo įvykio dieną suteikdamas savo darbuotojui leidimą vairuoti transporto priemonę, negalėjo jo atšaukti, tik sužinojęs, kad neblaivus ieškovo darbuotojas sukėlė eismo įvykį ir sugadino transporto priemonę, t.y. ieškovas neįrodė neteisėto valdymo. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas, argumentuodama, jog automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis transporto priemone, teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Nesutikdamas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog teismas Draudimo taisyklių 1.31 p. įtvirtintą neteisėto valdymo sąvoką, nepaisant to, kad dėl jos kilo abejonių, sprendime aiškino ne sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies (t.y. ieškovo naudai), bet neaiškias standartines sąlygas vienašališkai parengusios šalies naudai (t.y. atsakovo naudai). Pasak apelianto, atsakovo parengtuose dokumentuose pateikiami neteisėto valdymo sąvokos aiškinimai ne tik neatitinka Draudimo taisyklių 1.31 p. tiesiogiai įtvirtinto šios sąvokos apibrėžimo, bet net yra prieštaringi ir vienas kitam prieštarauja. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, todėl draudikas, prisiimdamas riziką, draudimo sutartimi nustato suteikiamos draudimo apsaugos ribas – nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių arba savitų sąlygų nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Tais atvejais, kai nedraudžiamieji įvykiai yra aiškiai apibūdinti draudimo rūšies taisyklėse, draudėjas neturi teisinio pagrindo gauti draudimo išmoką. Tokia praktika šios kategorijos bylose yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012; 2012 m. spalio 10 d. nutartis  civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2012, 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013). Pažymėtina, kad neatskiriama šalių sudarytos draudimo sutarties dalimi yra aprobuotos ir nustatyta tvarka patvirtintos Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021.

Iš esmės byloje kilo ginčas dėl Taisyklių 8.1.4 ir 1.31 punktų bei jų aiškinimo. Taisyklių 8.1.4 punkte nurodyta, kad nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei žala atsirado tuo metu, kai apdraustasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo vaistų, narkotikų ar kitų svaiginamųjų medžiagų; taip pat, kai vartojo alkoholį ar kitas svaiginamąsias medžiagas po eismo įvykio, iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikros. Tuo tarpu Taisyklių 1.31 punkte įtvirtinta, jog neteisėtu valdymu laikomas bet koks transporto priemonės savininko ar jo įgalioto valdytojo valiai prieštaraujantis valdymas, apie kurį pranešta kompetentingoms institucijoms. Byloje nustatyta, kad ieškovo darbuotojas, eismo įvykio metu vairavęs draustą automobilį, buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir byloje dėl to ginčo nekilo (Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacinė pažyma Nr. 50R-5937813-14), tačiau ieškovas teigia, kad įvykis turėtų būti laikomas draudžiamuoju, nes transporto priemonė įvykio metu buvo valdoma tariamai neteisėto valdytojo, t.y. įmonės darbuotojas transporto priemonę valdė iš esmės negavęs UAB „Greitasis kurjeris“ sutikimo ar leidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kalbant apie neteisėtą valdymą yra pažymėta, jog neteisėtas valdymas yra valdymas be savininko (valdytojo) sutikimo, leidimo ar žinios. Neteisėto užvaldymo atveju esminę reikšmę turi valdytojo valia ir neteisėtas trečiojo asmens veikimas. Turi būti nustatyta, kad valdytojas neperdavė transporto priemonės, neleido ja naudotis ar kokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, jog automobiliu naudosis kitas asmuo, o priešingai – kad trečiasis asmuo užvaldė transporto priemonė prieš valdytojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugpjūčio 8 d. apžvalga Nr. A2-13). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Taisyklių 1.31 punkte numatyta neteisėto valdymo sąvoka iš esmės atitinka kasacinio teismo pateiktą išaiškinimą, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad nuostata yra neaiški ar nesuprantama ieškovui ir/ar pačiam atsakovui. Be to, pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad eismo įvykio metu transporto priemonę valdė ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ darbuotojas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis transporto priemone. Dėl išdėstyto, darytina išvada, kad ieškovo darbuotojas M. T. tiesiog nesilaikė nustatytos transporto priemonės naudojimo tvarkos, todėl tokia situacija negali būti traktuojama kaip neteisėtas transporto priemonės valdymas. Be to, ieškovas nepateikė duomenų, kad darbuotojas užvaldė įmonei priklausančią transporto priemonę prieš valdytojo, t.y. ieškovo valią (CPK 178 straipsnis).

Taip pat atmetamas apelianto skundo argumentas, jog iš teismo sprendimo apskritai nėra aišku, kuo remiantis teismas aiškina neteisėto valdymo sąvoką. Pažymėtina, jog nustatinėdamas, ar ieškovo darbuotojo veiksmai eismo įvykio metu galėtų būti traktuojami kaip neteisėtas transporto priemonės valdymas, pirmosios instancijos rėmėsi būtent Taisyklių 1.31 punktu, kuriame yra apibrėžta neteisėto valdymo sąvoka ir tokio valdymo požymiai. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino ir įmonės automobilio naudojimo tvarką, kurioje buvo nustatytos transporto priemonės naudojimosi taisyklės (b.l. 45). Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog tai, kad jis darbo pradžioje suteikė teisę darbuotojui naudotis automobiliu, nereiškia, jog darbuotojas šį automobilį darbo dienos metu naudos paisydamas ieškovo valios, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi tiek UAB „Greitasis kurjeris“ atsako už savo darbuotojo veiksmus darbo metu, tiek naudojimosi tvarką pasirašęs darbuotojas privalo paisyti joje numatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad eismo įvykio dieną suteikdamas savo darbuotojui leidimą vairuoti transporto priemonę, ieškovas negalėjo šios teisės atšaukti sužinojęs, jog jo neblaivus ieškovo darbuotojas sukėlė eismo įvykį ir sugadino transporto priemonę, t.y. ieškovo leidimas vairuoti transporto priemonę darbuotojui buvo suteiktas iš esmės visai dienai. Akivaizdu, kad ginčo atveju transporto priemonės vairuotojas pažeidė įmonės automobilio valdymo tvarką, nes vairavo išgėręs, tačiau tai automatiškai nepadarė automobilio valdymo neteisėtu.

            Skunde apeliantas nurodė, kad aplinkybė, jog automobilį vairavusio ieškovo darbuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis automobiliu, buvo nurodyta jau ieškinyje ir šios aplinkybės priešinga šalis pasirengimo bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir nekvestionavo. Be to, būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad Draudimo taisyklių 1.4 p., 1.6 p., 1.31 p. bei 8.1.4 p., juos aiškinant sistemiškai, yra visiškai aiškūs, ir kad negalėjo būti klaidingai suprasti ieškovo, bei kad šiuo konkrečiu atveju yra įvykęs Draudimo taisyklių 8.1.4 p. numatytas nedraudžiamasis įvykis, atleidžiantis atsakovą nuo draudimo išmokos mokėjimo pareigos.

           Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodyta aplinkybė, jog atsakovas neginčijo aplinkybės, kad vairuotojo blaivumu buvo įsitikinta prieš leidžiant jam naudotis automobiliu, nereiškia, jog minėtos aplinkybės neturi vertinti ir teismas. Byloje nustatyta, kad draudimo išmoka ieškovui UAB „Greitasis kurjeris“ buvo nesumokėta būtent dėl tos aplinkybės, kad ieškovo darbuotojas eismo įvykį padarė ir automobilį sugadino būdamas neblaivus, kas pagal Taisyklių 8.1.4 punktą yra laikoma nedraudžiamuoju įvykiu, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar pagrįstai AB „Lietuvos draudimas“ neišmokėjo išmokos, privalėjo vertinti aplinkybes dėl ieškovo darbuotojo blaivumo ir ar ieškovas galėjo šiuos darbuotojo veiksmus kontroliuoti. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad darbuotojo paaiškinimai, kuriuos pateikė ieškovas, yra gana subjektyvūs ir objektyviai negali patvirtinti ieškovo nurodomų teiginių.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

           

            Dėl su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų.

            Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Greitasis kurjeris“ prašė priimti naują pateikiamą įrodymą, t.y. 2013 m. gruodžio mėn. asmenų blaivumo patikros akto patvirtintą kopiją, pagrindžiančią tai, kad eismo įvykio dieną, prieš suteikiant automobilį naudotis, buvo įsitikinta ieškovo UAB „Greitasis kurjeris“ darbuotojo M. T. blaivumu. Apeliantas nurodė, kad šių įrodymų objektyviai negalėjo pateikti anksčiau, t.y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, dėl atliktų procesinio pobūdžio pažeidimų.

            Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovo pateiktus įrodymus, kadangi jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodydamas, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti tam tikri procesiniai pažeidimai, dėl kurių UAB „Greitasis kurjeris“ negalėjo pateikti teikiamų įrodymų, apeliantas nenurodė jokių šį savo teiginį pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

          Konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

 

Vadovaujamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r ė:

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                              Jūratė Varanauskaitė

 

                                                                                            Andrius Verikas

 

                                                                                            Tatjana Žukauskienė

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • 3K-3-91/2012
  • 3K-3-416/2012
  • 3K-3-407/2013
  • 3K-3-252/2010
  • 3K-3-107/2010
  • 3K-3-52/2011
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga