LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Kipro Respublikos įmonės „UR Oil products holding LTD“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo – V. M. (V. M.),

n u s t a t ė:

Tarptautinis komercinis arbitražo teismas prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų (toliau tekste – RF arbitražas) 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu nusprendė ieškovo (šioje byloje - pareiškėjas) „UR Oil products holding LTD“ naudai išieškoti iš atsakovo (šioje byloje – suinteresuotas asmuo) V. M. 30 000 JAV dolerių skolos, 1 509 JAV dolerių netesybų, 4 001 JAV dolerių arbitražinės rinkliavos bei 135 eurų ir 1 842 JAV dolerių arbitro išlaidų.

Pareiškėjas „UR Oil products holding LTD“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje RF arbitražo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad prašomas pripažinti arbitražo sprendimas yra įsiteisėjęs, apie bylos nagrinėjimą šalims buvo laiku ir nustatyta forma pranešta, suinteresuotas asmuo šio sprendimo geranoriškai nevykdo.

Suinteresuotas asmuo V. M. pateikė atsiliepimą į „UR Oil products holding LTD“ prašymą, kuriame nurodė, kad jis prašomą pripažinti sprendimą apskundė kompetentingam Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražo teismui. Suinteresuotas asmuo prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, o tuo atveju, jei byla nebūtų sustabdyta, suinteresuotas asmuo prašė nepripažinti ir neleisti vykdyti minėto arbitražo sprendimo. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad RF arbitražas, konstatavęs, jog neturi jurisdikcijos spręsti tarp V. M. ir „UR Oil products holding LTD“  sudarytos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo, įvertino, jog sutartis nėra nutraukta, kadangi V. M. neįrodė, jog ji nutraukta ir priėmė sprendimą pasibaigusios sutarties pagrindu, kai jau išnyko ginčo dalykas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą iki įsiteisės galutinis Rusijos Federacijos kompetentingo teismo sprendimas dėl RF arbitražo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo.

Pareiškėjas „UR Oil products holding LTD“ 2013 m. balandžio 26 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. lapkričio 30 d. Maskvos miesto Arbitražinio teismo nutartį ir 2013 m. balandžio 3 d. Maskvos apygardos Federalinio Arbitražinio teismo nutarimą bei jų vertimus į lietuvių kalbą. Šiais Rusijos Federacijos teismų sprendimais prašomas pripažinti RF arbitražo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Suinteresuotas asmuo V. M. 2013 m. balandžio 29 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą prijungti prie bylos papildomą rašytinį įrodymą (išrašą iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro). Suinteresuotas asmuo šiuo prašymu taip pat prašo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje RF arbitražo sprendimą. Suinteresuoto asmens prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1.      UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ 2010 m. liepos 7 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartis buvo nutraukta pareiškėjui iš esmės ją pažeidus. RF arbitražas prašomame pripažinti sprendime pripažino, jog byloje buvo duomenų apie minėtos sutarties nutraukimą. RF arbitražas sprendime konstatavo, kad minėtos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo sprendimas šalių nėra perduotas arbitražo jurisdikcijai, todėl arbitražo teismas neturi teisės jo spręsti ir pasisakyti dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Dėl šios priežasties arbitražas neturėjo teisės paneigti juridinio fakto, kadangi šalys teisinėmis priemonėmis neginčijo, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta ir negalioja. Ši aplinkybė yra matoma iš prie bylos prijungto išrašo iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro.

2.      V. M. nėra UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcininkas. Šios įmonės akcininkas iki pat jos pabaigos buvo pareiškėjas. RF arbitražas, neginčydamas, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta bei priteisdamas iš V. M. akcijų kainą, priėmė sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Dėl šios priežasties susiklostė situacija, jog asmeniui, realiai turinčiam akcijas, papildomai buvo priteista ir jų kaina.

Prašymas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau - KAĮ) 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal KAĮ 51 straipsnio ir Niujorko konvencijos nuostatas. RF arbitražo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo pripažinimui ir leidimui jį vykdyti Lietuvos Respublikoje taikomi KAĮ 51 straipsnis bei Niujorko konvencija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą, nesvarstant užsienio arbitražo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 810 str. 4 d., Niujorko konvencijos V straipsnis). Vadinasi, teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, tai yra spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011 ir kt).

Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai yra išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą.

Lietuvos apeliacinis teismas atskirai pasisako dėl kiekvieno įrodinėjamo užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo.

Dėl suinteresuoto asmens argumentų, kuriais įrodinėjama, jog RF arbitražas prašomame pripažinti sprendime viršijo savo kompetenciją ir išsprendė klausimus, kurių neapima arbitražinė išlyga (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) puktas)

Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punkte nustatyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas, arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma.

Nagrinėjamu atveju, suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, jog RF arbitražas, konstatavęs, jog neturi jurisdikcijos spręsti tarp V. M. ir „UR Oil products holding LTD“  sudarytos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo, įvertino, jog sutartis nėra nutraukta, todėl priimdamas prašomą pripažinti sprendimą išėjo už arbitražinės išlygos ribų. Šiuo argumentu apeliuojama į jau minėtą Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punkte įtvirtintą pagrindą atsisakyti pripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimą.

  Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimo teksto yra matyti, jog RF arbitražas, pripažinęs, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, minėtos sutarties nutraukimą vertino į bylą pateiktų įrodymų kontekste. RF arbitražas nesprendė sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo, o rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma ir laikė, jog sutarties nutraukimo faktas nėra įrodytas. Arbitražo procese galioja kompetencijos–kompetencijos doktrina, pagal kurią pats arbitražo teismas sprendžia savo jurisdikcijos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006 ir kt.). Papildomai pažymėtina, jog  RF arbitražas, neišnagrinėjęs byloje esančių įrodymų, kurie galėtų liudyti apie sutarties galiojimą ar negaliojimą, negalėtų ir išspręsti tarp šalių kilusio ginčo. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendžia, jog suinteresuoto asmens argumentas, kuriuo įrodinėjama, jog RF arbitražas išsprendė klausimą, kurio neapima arbitražinė išlyga ir tokiu būdu viršijo savo kompetenciją, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo nepripažinti RF arbitražo sprendimo.

Dėl RF arbitražo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai

Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio, tai yra kiekvienu atveju, nepriklausomai nuo to, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo teismo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002 ir kt.). Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).

Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.  

Sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004 ir kt.). Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog viešosios tvarkos tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, tai yra viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Taigi, atsižvelgiant į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį ir tikslus, konvencijoje vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu, arbitražo sprendimas įpareigoja šalis pažeisti imperatyvias teisės normas ar nevykdyti teismo sprendimo, arbitražo sprendimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu, pažeisti sąžiningo proceso principai ir pan.

 CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi, įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, suinteresuotas asmuo teigia, jog RF arbitražo sprendimo priėmimo metu suinteresuotas asmuo jau nebuvo UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcininkas. Be to, RF  arbitražo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui jau buvo perleistos akcijos, todėl arbitražo teismo sprendimo, kuriuo priteista jų kaina, pripažinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija nepritaria šiems suinteresuoto asmens argumentams. Suinteresuoto asmens į bylą pateiktame išraše iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro yra nurodyta, jog suinteresuotas asmuo bendrovės UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcininku buvo nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. sausio 10 d. Prašomas pripažinti RF arbitražo sprendimas buvo priimtas 2012 m. kovo 12 d. Kadangi suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, jog minėtas užsienio arbitražo sprendimas buvo priimtas jau grąžinus ginčo dalyku tapusias akcijas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ši faktinė aplinkybė laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog pripažinus minėtą užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimą būtų pažeista Lietuvos Respublikos viešoji tvarka, kadangi suinteresuotas asmuo turėjo galimybę akcijų grąžinimo faktą įrodinėti Rusijos Federacijoje vykusiame arbitražo procese, o taip pat – Maskvos miesto arbitražiniame teisme ir Maskvos apygardos Federaliniame arbitražiniame teisme.

Teisėjų kolegija nenustatė Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte įtvirtinto užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo.

Dėl minėtų priežasčių Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimas yra pripažintinas ir yra leistina jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjui neprašant priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo klausimo.

Suinteresuoto asmens prašymas nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje RF arbitražo sprendimo netenkinamas, todėl suinteresuotam asmeniui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

n u t a r i a :

pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 33/2011, kuriuo nuspręsta pareiškėjo Kipro Respublikos įmonės „UR Oil products holding LTD“ (registravimo sertifikato Nr. 132903) naudai išieškoti iš suinteresuoto asmens V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 30 000 JAV dolerių skolos, 1 509 JAV dolerių netesybų, 4 001 JAV dolerį arbitražinės rinkliavos bei 135 eurų ir 1 842 JAV dolerių arbitro išlaidų.

Ši nutartis per 3 mėnesius nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                                                Danutė Gasiūnienė

Marytė Mitkuvienė

Egidijus Žironas