Administracinė byla Nr. I1-876-320/2020

Teisminio proceso Nr.3-62-3-02475-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1;

37.3; 5.1.3

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, ir atsakovės atstovas), priteisti 10 910 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d.

Pareiškėjas skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. buvo perkeltas gyventi iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių, nors neturi žalingų įpročių ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Anot T. M., nuteistieji už labai sunkius nusikaltimus Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje laikomi tik 30 dienų. T. M. vertinimu, sprendimas perkelti jį nuolat gyventi į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pareiškėjas teigė, jog 2017 m. Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje buvo sumuštas, tačiau atsakovės atstovas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Pasak pareiškėjo, Pravieniškių PN-AK vėluoja atsakyti į pateiktus skundus. T. M. tvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šviesos, pasivaikščiojimai organizuojami tamsiu paros metu (du kartus per savaitę pasivaikščiojimai baigiasi 21 val. 30 min.), kiemeliai yra pritaikyti suimtiesiems, kuriems skiriamas 1 val. per parą trukmės pasivaikščiojimas. Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo atsisakyta jam taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, kadangi T. M. yra bedarbis, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis nedirba todėl, kad 2017 m. Pravieniškių PN-AK buvo sumuštas. Be to, pareiškėjas nurodo, kad jo atžvilgiu nėra vykdomos nuteistųjų programos. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 8-13) ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad nuteistieji iš Pravieniškių PN-AK vieno sektoriaus į kitą sektorių perkeliami vadovaujantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-189 patvirtintu Nuteistųjų perkėlimo iš vieno Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sektoriaus į kitą sektorių tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 10 d. iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių buvo perkeltas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 65 punktu, kuris numato, kad pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais bei Aprašo 4 punktu. Vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis bei atsižvelgiant į Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto D. C. 2019 m. rugsėjo 5 d. tarnybinį pranešimą Nr. 42-13936 ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus Nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos posėdžio protokolą Nr. 62-3538, pareiškėjas buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 3-ajį sektorių. T. M. teiginiai dėl jo neteisėto perkėlimo iš vieno sektoriaus į kitą ir nepakankamo tokio sprendimo argumentavimo yra nepagrįsti. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 12 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas ir vedamas pasivaikščioti į uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelį, kuris įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Pravieniškių PN-AK vykdomas tiek individualus, tiek grupinis darbas, 30 socialinės reabilitacijos programų (3-ajame sektoriuje – 7), organizuojami kultūros ir sporto renginiai, užsiėmimai doroviniais, teisiniais bei ekonominiais klausimais, lankosi visuomeninių ir religinių organizacijų atstovai. Izoliuoto laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteistųjų dalyvavimas grupinėje programų veikloje yra ribotas, todėl su nuteistaisiais dirbama individualiai. Nuteistasis T. M. turėjo galimybę dalyvauti visose Pravieniškių PN-AK siūlomose užimtumo priemonėse bei programose, kadangi nebuvo izoliuotas kamerų tipo patalpose, viskas priklausė nuo jo motyvacijos ir pasiryžimo keisti savo nuostatas bei požiūrį į gyvenimą ir visuomenę. T. M., kaip ir kitiems nuteistiesiems, be papildomų priemonių ar programų buvo taikomos privalomos Adaptacijos, Nuteistųjų integracijos į visuomenę, Teisinio ir socialinio švietimo programos. Jų taikymo intensyvumas priklauso nuo paties nuteistojo motyvacijos bei poreikių. Siekiant pagerinti nuteistųjų resocializacijos procesą bei užtikrinti veiksmingą bausmę atliekančių nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, buvo pasiūlyta nuteigtąjį T. M. perkelti iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis numato, kad žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, BVK 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK į pasivaikščiojimus buvo vedamas tamsiu paros metu (du kartus per savaitę pasivaikščiojimai baigdavosi 21 val. 30 min.), o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo neapšviesti; pasivaikščiojimo kiemeliai pritaikyti suimtiesiems, kurie turi teisę į 1 val. trukmės pasivaikščiojimus.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas T. M. pasivaikščioti buvo vedamas dienotvarkėje nustatytu metu, t. y. pasivaikščiojimai, priklausomai nuo savaitės dienų, buvo organizuojami arba nuo 8 val. 40 min. iki 11 val. 40 min., arba nuo 11 val. 45 min. iki 15 val. 00 min., arba nuo 15 val. 05 min. iki 18 val. 20 min., arba nuo 18 val. 25 min. iki 21 val. 25 min.

BVK 103 straipsnis garantuoja nuteistiesiems teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, nakties metas yra nuo 22 val. iki 6 val. Taigi, Pravieniškių PN-AK, organizuodami nuteistųjų pasivaikščiojimus iki 21 val. 25 min., teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo neapšviesti, pasivaikščiojimo kiemeliai pritaikyti suimtiesiems, kurie turi teisę į 1 val. trukmės pasivaikščiojimus, teismas pažymi, kad Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, aktualius ginčo laikotarpiui, nustatė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18-21 punktai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte buvo nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Pravieniškių PN atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose pateikti duomenys atvirtina, jog Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 12 būrio nuteistųjų pasivaikščiojimo kieme sumontuoti 2 LED gatvės šviestuvai, įrengtos lempos, skleidžiančios šviesos rautą (850 lm). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais dokumentais, todėl laikytina, kad pareiškėjo teiginys dėl neapšviestų pasivaikščiojimo kiemelių yra visiškai nepagrįstas. Be to, nors T. M. tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pritaikyti suimtiesiems, kurie turi teisę į 1 val. trukmės pasivaikščiojimus, tačiau visiškai nedetalizavo šio savo teiginio ir nenurodė kodėl konkrečiai yra nepatenkintas pasivaikščiojimo kiemelių būkle, todėl jo teiginys laikytinas abstrakčiu. Teismas, išsamiai susipažinęs su bylos medžiaga, nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemų būklė keltų abejonių dėl atitikimo higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas nepateikė paaiškinimų ar kitų įrodymų, kad jis dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) ar kitas kompetentingas institucijas. Spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, numatančiu, kad NVSC pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į NVSC dėl netinkamos Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemų būklės, nepateikė paaiškinimų, kad tam tikros aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise. Tai leidžia spręsti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas subjektyviai nevertino, jog pažeidžiamos jo teisės, o bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie praeityje buvusias netinkamas sąlygas pasivaikščiojimo kiemeliuose nustatyti galimybių nėra.

Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neturtinės žalos, konstatuojama, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš to, kad Pravieniškių PN-AK jo atžvilgiu nevykdomos programos, kurias pataisos įstaiga privalo vykdyti. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas leisti dalyvauti integracijos į visuomenę ir socialinės reabilitacijos programose, tačiau prašymai nebūdavo tenkinami.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis BVK 136 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 57 straipsnio 2 dalį, socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje buvo siūloma dalyvauti visose pataisos įstaigoje vykdomose užimtumo priemonėse bei programose. T. M. buvo taikomos Adaptacijos, Nuteistųjų integracijos į visuomenę, Teisinio ir socialinio švietimo programos. Iš bylos medžiagos matyti, kad Pravieniškių PN-AK vykdomas tiek individualus, tiek grupinis darbas su teistaisiais, 30 socialinės reabilitacijos programų, organizuojami kultūros ir sporto renginiai, užsiėmimai doroviniais, teisiniais ir ekonominiais klausimais, pataisos įstaigoje nuolat lankosi visuomeninių ir religinių organizacijų atstovai. Kamerų tipo patalpose su laisvės atėmimo bausmę atliekančiais nuteistaisiais dirbama individualiai. Tiek atsakovės atstovo, tiek paties pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodoma, jog T. M. galėjo dalyvauti bet kuriose socialinės reabilitacijos programoje dienotvarkėje nustatytu metu, gauti reikalingas konsultacijas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų (prašymo kopijų, atsakovės atstovo atsakymų ir pan.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad T. M. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu leisti dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, bet jo prašymas nebuvo tenkintas.

Teismo įvertinti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK tinkamai ir aktyviai įgyvendina socialinės reabilitacijos programas, siekiant integruoti nuteistuosius į visuomenę, todėl pareiškėjo argumentai dėl pataisos įstaigos pareigūnų neveikimo integruojant pareiškėją į visuomenę ir netinkamos socialinės reabilitacijos atmetami, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė ir tai, jog Pravieniškių PN-AK nepagrįstai atsisakė taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, motyvuodama savo sprendimą tuo, kad T. M. yra bedarbis. Anot pareiškėjo, priimant išvadą dėl lygtinio paleidimo turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jis Pravieniškių PN-AK buvo sumuštas ir nedirba todėl, kad baiminasi dėl savo saugumo.

Darbas yra nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, viena iš jų pataisos priemonių (BVK 111 straipsnis). Šios pataisos priemonės pagrindinis tikslas – paruoši asmenį integracijai į visuomenę. BVK 125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Taigi pareigos dirbti nustatymu turi būti siekiama teisėtų įstatymu apibrėžtų tikslų.

Pagal BVK 125 straipsnio 1 dalį kiekvienam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra nustatyta pareiga dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). BVK 125 straipsnio 3 dalis numato, kad nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Taigi, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dirbti, taip formuojant nuteistojo darbinius įgūdžius. Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK atviros erdvės nuolat yra saugomos pareigūnų, kurie prižiūri juose tvarką, todėl T. M. teiginiai, jog jis nedirba dėl to, kad baiminasi dėl savo saugumo, yra abstraktūs ir nepagrįsti. Svarbu ir tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo sumuštas darbo metu, todėl laikytina, kad T. M. teisė dirbti nėra suvaržyta.

Pareiškėjas skunde teigė, jog buvo nepagrįstai perkeltas iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių, kadangi 3-ajame sektoriuje buvo sumuštas ir iki šiol jaučia baimę dėl šio įvykio.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 10 d. buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių (b. l. 14). T. M. 2019 m. rugsėjo 12 d. paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 10 parų laikotarpiui, kadangi pareiškėjas nevykdė įstaigos administracijos reikalavimų (b. l. 15). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2017 m. Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje buvo sutrikdyta sveikata, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl to sustabdytas, kadangi atlikus visus reikalingus procesinius veiksmus nebuvo nustatytas kaltininkas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-189 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš vieno Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektoriaus į kitą sektorių tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuteistieji gali būti pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu perkeliami iš vieno įstaigos sektoriaus į kitą sektorių dėl aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti tame pačiame pataisos namų sektoriuje. Šis perkėlimas taip pat galimas siekiant nuteistųjų pabėgimų, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos, laikymo sąlygų gerinimo ir socialinės reabilitacijos tobulinimo tikslų ir tais atvejais, jei yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog vieną ar kelis iš šių tikslų bus galima pasiekti tik perkėlus nuteistąjį į kitą pataisos namų sektorių.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte nurodyta, kad pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Iš į bylą pateikto Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-189 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vieno Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektoriaus į kitą sektorių tvarkos aprašo (b. l. 16-18) matyti, kad nuteistųjų perkėlimas iš vieno sektoriaus į kitą ar nuteistųjų perkėlimas iš vieno būrio į kitą turi būti svarstomas Nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos posėdyje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK vyriausiasis specialistas D. C. 2019 m. rugsėjo 5 d. pateikė Pravieniškių PN-AK tarnybinį pranešimą Nr. 42-13936, kuriame nurodė, kad siekiant pagerinti nuteistųjų resocializacijos procesą bei užtikrinti veiksmingą bausmę atliekančių nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, siūlo perkelti T. M. į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių (b. l. 19). Pravieniškių PN-AK Nuteistųjų skyrimo į būrius komisija 2019 m. rugsėjo 5 d. svarstė klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo iš 2-ojo sektoriaus į 3-iąjį sektorių, vadovaujantis minėtu D. C. tarnybiniu pranešimu ir nutarė pareiškėją perkelti iš 2-ojo sektoriaus – 3-ąjį sektorių tolimesniam bausmės atlikimui (b. l. 20).

Teismas pažymi, kad šiuo atveju pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į Nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos posėdžio protokolą, priėmė sprendimą pareiškėją perkelti iš pataisos įstaigos 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių. Taigi, atsakovės atstovas, įformindamas pareiškėjo perkėlimą iš vieno sektoriaus į kitą, veikė teisėtai ir nepažeisdamas jokių teisės aktų nuostatų, todėl nėra pagrindo naikinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymą dėl T. M. perkėlimo į kitą sektorių.

Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Byloje nustačius tai, kad Pravieniškių PN-AK, kaip valdžios institucija, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, ir tai, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai nevertinami kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, t. y. nenustačius visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo T. M. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                                Irena Varžinskienė