Civilinė byla Nr. e2-1005-450/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00638-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.38; 3.4.4.1

                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 19 d.

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Procar LT“ bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Horizon Trade atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Procar LT“ bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Horizon Trade sudarytas taikos sutartis ir nutarta iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Horizon Trade nemokumo (bankroto) bylą, civilinėje byloje pagal pareiškėjų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Procar LT“ pareiškimus dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Horizon Trade,

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjos Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Procar LT“ kreipėsi į teismą, prašydamos iškelti atsakovei UAB Horizon Trade (toliau – ir atsakovė, bendrovė) nemokumo (bankroto) bylą.

2.       Pareiškėja VMI nurodė, kad atsakovės mokestinė nepriemoka, nesumokėjus deklaruotų mokesčių, sudaro 110 303,50 Eur. Atsakovė neturi darbuotojų, nevykdo veiklos ir prievolių, todėl atitinka juridinio asmens nemokumo būseną.

3.       Pareiškėja UAB „Procar LT“ nurodė, kad Alytaus apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymu nutarė išieškoti iš atsakovės pareiškėjai UAB „Procar LT“: 1) 39 106 Eur skolą; 2) 4 000 Eur netesybas; 3) 12 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (43 106 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugpjūčio 13 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo; 4) 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas; 5) 399,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė turi ir kitą 12 495,86 Eur prievolę pareiškėjai. Bendra atsakovės skola pareiškėjai UAB „Procar LT“ – 58 041,36 Eur.

4.       Teismui pateiktos 2024 m. rugsėjo 11 d. VMI ir atsakovės bei 2024 m. spalio 10 d. pateiktos UAB „Procar LT“ ir atsakovės sudarytos taikos sutartys, kurias šalys prašė teismo patvirtinti ir civilinę bylą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei nutraukti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 30 d. nutartimi nutarė iškelti UAB Horizon Trade bankroto bylą, nemokumo administratore paskirti UAB „Valnetas“ (toliau – nemokumo administratorė).

6.       Teismas 2024 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovei nustatė papildomą terminą (iki 2024 m. spalio 28 d.) pateikti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją apie atsakovės gautinas sumas bei atsargas, duomenis apie atsakovės galimybę atsiskaityti su pareiškėjomis pagal pateiktas taikos sutartis ir dokumentus bei visą kitą informaciją, galinčius turėti reikšmės sprendžiant prašymą iškelti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą. Atsakovė per nurodytą terminą prašomos  informacijos bei dokumentų į bylą nepateikė.

7.       Pirmosios instancijos teismas Juridinių asmenų registrui atsakovės pateiktą 2023 m. balansą nelaikė patikimu įrodymu bendrovės turtinei padėčiai nustatyti, nes jame nėra nurodyti (įrašyti) duomenys apie atsakovės skolinius įsipareigojimus, nors pagal 2022 m. balanso duomenis, bendrovė 2022 m. pabaigoje turėjo 778 969 Eur tokių įsipareigojimų. Šios aplinkybės teismui atsakovė nepaaiškino (nepagrindė).

8.       Teismas, įvertinęs pareiškėjų į bylą pateiktus ir iš viešų registrų gautus duomenis, padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog realiai vykdo veiklą, turi galimybę ateityje įvykdyti prievoles, kad atsakovė sąmoningai neteikia teismui duomenų apie jos turtinę būklę ir vykdomą veiklą, ilgą laiką nevykdo didelės apimties skolinių įsipareigojimų daugeliui kreditorių. 2024 m. birželio 7 d. duomenimis, bendrovė neturėjo nė vieno darbuotojo, todėl nepateikti duomenys, kad atsakovė turės galimybę įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams ateityje, ar jos finansinė padėtis gali iš esmės pagerėti. Teismas konstatavo, kad atsakovė yra nemoki ir jai turi būti iškelta bankroto byla.

9.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų ir atsakovės sudarytų taikos sutarčių patvirtinimas, nesant įrodymų, jog atsakovė turi realias galimybes nustatytais terminais iš jos valdomo turto padengti skolas pareiškėjoms ir (ar) išlikti aktyvia rinkos dalyve bei įvykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pažeistų bankroto proceso tikslą – pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio atsiskaitymų uždelsimo, tai tik labiau pažeistų kreditorių, kuriems įsipareigojimai yra pradelsti, teises ir interesus. Teismas netenkino šalių prašymų dėl taikos sutarčių patvirtinimo.

      III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10.       Atsakovė UAB Horizon Trade atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patvirtinti pareiškėjos VMI ir atsakovės bei pareiškėjos UAB „Procar LT“ ir atsakovės taikos sutartis, o civilinę bylą nutraukti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas tik skundžiamoje nutartyje atskleidė (išviešino) surinktą informaciją, kuria teismas rėmėsi priimdamas nutartį. Teismo surinkti duomenys iš viešų registrų buvo neskaitmenizuoti ir neįkelti į bylą. Todėl atsakovei buvo užkirstas kelias tinkamai pasiruošti ir apsiginti nuo aktualia faktine informacija nepagrįstų teismo išvadų.

10.2.                      Tiek pareiškėjos, tiek atsakovė siekė sudaryti taikos sutartis, teismas palaikė tokią šalių poziciją, atidėdamas teismo posėdžius, tačiau šalims pateikus teismui patvirtinti taikos sutartis ir atsakovei pradėjus jas vykdyti, pirmosios instancijos teismas atsisakė jas patvirtinti, motyvuodamas kitų (neįvardytų) bendrovės kreditorių teisių pažeidimu.

10.3.                      Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė naujus įrodymus, bendrovės finansinius duomenis, siekia pateikti ir duomenis apie kreditorius bei skolininkus, informaciją apie teismuose iškeltas bylas, išieškojimus ne teismo tvarka, informaciją apie įkeistą bendrovės turtą ir įkeitimu ar hipoteka užtikrintus įsipareigojimus, banko sąskaitų sąrašą, paaiškinimus dėl vykdomųjų bylų. Šie duomenys, atsakovės nuomone, pagrindžia jos  mokumą ir realią finansinę padėtį.

10.4.                      Pareiškėjos, kurios kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarė su atsakove taikos sutartis, sutiko, kad jų finansiniai reikalavimai būtų įvykdyti vėliau, taip siekdamos padėti išvengti bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Teismas atsisakė patvirtinti taikos sutartis, kuriomis pareiškėjos suteikė mokėjimų atidėjimus, atsisakė dalies pradelstų skolinių reikalavimų, o mokėjimai buvo išdėstyti protingomis ir šalių interesus tenkinančiomis dalimis.

10.5.                      Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia konkreti pateiktų taikos sutarčių nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Maksimalus kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas būtų pasiekiamas, patvirtinus taikos sutartis. Atsakovė atsiskaitinėja pagal su pareiškėjomis pasirašytas taikos sutartis, tai įrodo, kad ji vykdo veiklą, gauna pajamas ir mažina įsiskolinimus kreditorėms, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog taikos sutartys prieštarautų viešajam interesui ir negalėtų būti patvirtinamos.

10.6.                      Tam, kad atsakovei būtų keliama nemokumo (bankroto) byla, yra būtina jos kreditorių valia iškelti bankroto bylą. Nesant kreditorių valios, teismas savo iniciatyva bankroto bylos iškelti neturi teisės. Nagrinėjamu atveju tokia kreditorių valia neegzistuoja. Abi kreditorės (pareiškėjos), iniciavę bankroto bylos iškėlimą, sudarė taikos sutartis, kurias prašė teismo patvirtinti bei civilinę bylą nutraukti. Kiti kreditoriai bankroto bylos atsakovei neiniciavo, taip pat neįstojo į šią bylą, palaikydami pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi nėra pagrindo išvadai, kad byloje nedalyvaujantys kreditoriai siektų, jog atsakovei būtų keliama bankroto byla. Tai, kad finansiniai įsipareigojimai bus vykdomi ir kitiems kreditoriams užtikrina išieškojimą vykdantys antstoliai, todėl neegzistuoja rizika, jog bus atsiskaitoma tik su pareiškėjomis.

10.7.                      Nutartis, kuria atsisakoma patvirtinti taikos sutartis, turėjo būti priimama ne galutine nutartimi, kuria buvo iškelta atsakovei bankroto byla, o priimant atskirą nutartį iki bylos esmės išnagrinėjimo, sudarant bylos šalims sąlygas tokią nutartį apskųsti.

11.       Pareiškėja UAB „Procar LT“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti pateiktas taikos sutartis ir civilinę bylą nutraukti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Atsakovė vykdo veiklą bei turi galimybę ateityje įvykdyti prievoles. Todėl neegzistuoja pagrindas atsakovę, kaip nemokią bendrovę, pašalinti iš rinkos. Taikos sutarčių su pareiškėjomis sudarymas ir jų vykdymas pagrindžia, kad atsakovė vykdo prievoles kreditoriams. Bankroto bylos iškėlimas atsakovei, jos turto areštas sąlygotų esminius veiklos apribojimus, tai, priešingai bankroto instituto tikslams, apriboja gyvybingo juridinio asmens galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

11.2.                      Neegzistuoja aplinkybės, kurios sąlygotų išvadą, kad patvirtinus taikos sutartis būtų pažeisti trečiųjų asmenų ar viešasis interesai. Skundžiama nutartimi apribota galimybė atsakovei verstis ūkine komercine veikla ir vykdyti skolinius įsipareigojimus pareiškėjoms ir kitiems kreditoriams.

11.3.                      Nesant atsakovės ir jos kreditorių valios, teismas neturėjo teisės inicijuoti nemokumo (bankroto) bylos. Pareiškėjoms su atsakove sudarius taikos sutartis ir paprašius nutraukti bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebeliko bendrovės nemokumo bylą prašančio iškelti subjekto.

11.4.                      Nutartimi nepatvirtinus taikos sutarčių ir iškėlus atsakovei bankroto bylą buvo pažeistas vienas esminių civilinio proceso tikslų – ginčą užbaigti taikiai. Bankroto bylos atsakovei neiškėlimas, turto arešto netaikymas ir leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą sąlygos jos galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Todėl bankroto bylos apsaugos kreditorius nuo atsakovės prievolių vykdymo uždelsimo.

11.5.                      Prieš sudarant taikos sutartį, atsakovė atliko UAB „Procar LT“ dalinį 5 000 Eur susidariusios skolos grąžinimą (žr., taikos sutarties preambulės D punktą). Sudarius taikos sutartį, atsakovė aktyviai vykdanti ūkinę komercinę veiklą 2024 m. spalio 15 d. pareiškėjai perdavė automobilį, kurio vertė – 25 000 Eur. Sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad 10 000 Eur iš šios sumos nurašoma nuo skolos pagal taikos sutartį, o 15 000 Eur – pareiškėja atsakovei sumoka pavedimu, 15 000 Eur pareiškėja pervedė 2024 m. spalio 15 d.; 2024 m. spalio 15 d. pareiškėjai atsakovė perdavė automobilį, kurio vertė – 18 000 Eur, sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad 5 000 Eur nurašomi nuo skolos pagal taikos sutartį, o 13 000 Eur – pareiškėja atsakovei sumoka pavedimu, 13 000 Eur sumokėta 2024 m. spalio 15 d.; 2024 m. spalio 16 d. atsakovė perdavė pareiškėjai automobilį, kurio vertė – 15 000 Eur, sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad 5 000 Eur iš šios sumos nurašyti nuo taikos sutartyje nurodytos skolos, o 10 000 Eur – bus sumokėta atsakovei pavedimu, 10 000 Eur sumokėta 2024 m. spalio 16 d. Atsakovė po taikos sutarties sudarymo pareiškėjai padengė 20 000 Eur skolą, jos skola pareiškėjai pagal taikos sutartį sumažėjo iki 34 874,51 Eur.

11.6.                      Kartu su atskiruoju skundu pareiškėja teikia papildomus įrodymus, kuriuos prašo priimti į bylą. Šie duomenys pagrindžia, kad atsakovė vykdo komercinę veiklą, turi galimybę atsiskaityti ir atsiskaito su kreditorėms.

12.       Pareiškėja VMI atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patvirtinti pareiškėjų VMI ir UAB „Procar LT“ bei atsakovės sudarytas taikos sutartis, civilinę bylą nutraukti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti sudarytas taikos sutartis ir iškėlė atsakovei bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia konkreti  taikos sutarčių nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Maksimalus kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas būtų pasiekiamas patvirtinant taikos sutartis. Atsakovė vykdo su pareiškėjomis pasirašytas taikos sutartis, tai įrodo, kad ji  vykdo ūkinę veiklą, gauna pajamas bei mažina įsiskolinimus kreditorėms, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog taikos sutartys prieštarauja viešajam interesui ir dėl to turėtų būti netvirtinamos. 

12.2.                      Prieš sudarant taikos sutartį VMI atsakovė sumokėjo 20 000 Eur. Tai yra daugiau, nei būtų buvę galima tikėtis atgauti bendrovei nutraukus veiklą ir jai iškėlus bankroto bylą. Be to, kaip matyti iš taikos sutarties, nuo bankroto bylos inicijavimo iki taikos sutarties sudarymo, atsakovė skolą VMI sumažino nuo 110 303,50 Eur iki 84 098,51 Eur.

12.3.                      VMI neginčija aplinkybės, kad bendrovė neįvykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti teismo pareikalautus dokumentus, tačiau tai negali būti pagrindu netvirtinti pateiktų taikos sutarčių, kurių tikslas yra kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas bei siekis išsaugoti atsakovės veiklos tęstinumą.

12.4.                      Nesant atsakovės ir jos kreditorių valios, teismas neturėjo teisės inicijuoti jos nemokumo (bankroto) bylos. Pareiškėjoms su atsakove sudarius taikos sutartis ir paprašius nutraukti bylą dėl nemokumo bylos iškėlimo, neliko prašančio iškelti bankroto bylą subjekto.

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad bendrovė nebus pajėgi įvykdyti įsipareigojimų pagal taikos sutartis, kadangi taikos sutarčių šalys yra laisvos susitarti, kokiomis sąlygomis bus vykdomi atsiskaitymai. Tai, kad įsipareigojimai būtų vykdomi ir kitiems kreditoriams, užtikrintų išieškojimą vykdantys antstoliai, todėl neegzistuoja rizika, jog bus atsiskaitoma tik su taikos sutartis sudariusiomis kreditorėmis.

12.6.                      Nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti taikos sutartis, turėjo būti priimta atskira nutartimi iki kol bus sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos išnagrinėjimo, sudarant šalims teisę šią nutartį skųsti. Atsisakymas patvirtinti taikos sutartis nulėmė bankroto bylos iškėlimą. Panaikinus skundžiamos nutarties dalį dėl taikos sutarčių nepatvirtinimo, turi būti panaikinama ir nutarties dalis dėl bankroto bylos iškėlimo.

13.       Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą pareiškėja VMI prašo atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus atskirajame skunde.

14.       Atsiliepimuose į pareiškėjų VMI ir UAB „Procar LT“ atskiruosius skundus atsakovė prašo jų atskiruosius skundus patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – patvirtinti pareiškėjos VMI ir atsakovės bei pareiškėjos UAB „Procar LT“ ir atsakovės taikos sutartis, o civilinę bylą nutraukti. Atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus atskirajame skunde. Prašoma bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

15.       Atsiliepime į pareiškėjos VMI ir atsakovės atskiruosius skundus pareiškėja UAB „Procar LT“ prašo VMI ir atsakovės atskiruosius skundus patenkinti bei panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti taikos sutartis ir civilinę bylą nutraukti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

     IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

17.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja VMI 2024 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu, kuriuo prašė atsakovei UAB Horizon Trade iškelti nemokumo (bankroto) bylą, nes atsakovės įsiskolinimas, nesumokant deklaruotų mokesčių, sudarė 110 303,50 Eur.

18.       Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja UAB „Procar LT“ 2024 m. rugsėjo 23 d. inicijavo bendrovei nemokumo bylą, pareiškime nurodydama, jog bendrovės įsiskolinimas sudaro 58 041,36 Eur pagal Alytaus apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymą.

19.       Atsakovė ir pareiškėja VMI 2024 m. rugsėjo 11 d. sudarė taikos sutartį, kurią 2024 m. rugsėjo 19 d. pateikė teismui, prašydamos ją patvirtinti ir nutraukti nemokumo (bankroto) bylą. Šalys taikos sutarties 1 punkte nurodė, kad atsakovė VMI sumokėjo 20 000 Eur, o taikos sutarties 3 punkte susitarė dėl likusios nepriemokos sumos grąžinimo grafiko.

20.       Atsakovė ir pareiškėja UAB „Procar LT“ 2024 m. spalio 10 d. sudarė taikos sutartį, kurią 2024 m. spalio 11 d. pateikė teismui, prašydamos ją patvirtinti ir nutraukti nemokumo (bankroto) bylą. Šalys taikos sutartyje susitarė, kad 54 874,51 Eur įsiskolinimą bendrovė grąžins kiekvieną savaitę pareiškėjai sumokėdama po 5 000 Eur (taikos sutarties 3 ir 4 punktai). Šalys taip pat sutarė, kad bendru atskiru rašytiniu sutarimu atsakovė turi teisę susidariusią skolą ar jos dalį grąžinti vietoje piniginės įmokos pareiškėjai perduodama jai priimtiną automobilį (taikos sutarties 7 punktas). Taikos sutarties preambulės D punkte šalys nurodė, kad atsakovė pareiškėjai sumokėjo 5 000 Eur.

21.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nusprendęs, kad atsakovė yra nemoki ir negyvybinga, atsisakė patvirtinti šalių pateiktas taikos sutartis ir nutraukti nemokumo (bankroto) bylą bei atsakovei iškėlė nemokumo (bankroto) bylą. Teismas, pažymėjo, kad sudarytų taikos sutarčių tvirtinimas, nesant įrodymų, jog atsakovė turi realias galimybes nustatytais terminais iš savo turimo turto padengti skolas pareiškėjoms ir išlikti aktyvia rinkos dalyve bei įvykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pažeistų bankroto proceso tikslą – pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios bendrovės atsiskaitymų uždelsimo, taip pat pažeistų kreditorių, kuriems įsipareigojimai yra pradelsti, bet su kuriais nėra sudarytos taikos sutartys, interesus.

22.       Apeliantės su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir atskiruosiuose skunduose laikosi pozicijos, kad nesant nemokumo bylą inicijavusių kreditorių ir pačios atsakovės valios, taip pat į bankroto bylą neįstojus kitiems atsakovės kreditoriams ir šiems nepalaikant pareiškimų dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas neturėjo teisės inicijuoti atsakovei nemokumo (bankroto) bylos. Pasak apeliančių, nagrinėjamu atveju taip pat neegzistuoja aplinkybės, kurios sąlygotų išvadą, kad patvirtinus taikos sutartis būtų pažeisti trečiųjų asmenų ar viešasis interesai. Juo labiau kad teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia konkreti pateiktų taikos sutarčių nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar pažeidžia viešąjį interesą.

23.       Taigi nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl nemokumo (bankroto) proceso, taikos sutarčių nepatvirtinimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo.

Dėl nemokumo (bankroto) bylos nutraukimo, sudarius taikos sutartis su pareiškėjomis

24.       Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė patvirtinti šalių pateiktas taikos sutartis ir nutraukti nemokumo (bankroto) bylą bei atsakovei iškėlė nemokumo (bankroto) bylą. Tokį procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad sudarytų taikos sutarčių patvirtinimas, nesant įrodymų, jog atsakovė turi realias galimybes nustatytais terminais iš savo turimo turto padengti skolas pareiškėjoms ir išlikti aktyvia rinkos dalyve bei įvykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pažeistų bankroto proceso tikslą – pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios bendrovės atsiskaitymų uždelsimo, taip pat pažeistų kreditorių, kuriems įsipareigojimai yra pradelsti, bet su kuriais nėra sudarytos taikos sutartys, interesus.

25.       Apeliantės skunduose teigia, kad nesant nemokumo (bankroto) bylą inicijavusių subjektų (pareiškėjų), pačios atsakovės ir kitų jos kreditorių valios dėl nemokumo (bankroto) bylos atsakovei iškėlimo, teismas neturėjo teisės atsakovei iškelti bankroto bylą. Juo labiau kad sudarytos taikos sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir viešojo intereso.

26.       JANĮ 22

27.       Nagrinėjamu atveju aktuali JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, nurodanti, kad bankroto byla negali būti iškelta, vadinasi, juridinio asmens bankroto procesas negali būti pradėtas, jei šis patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nurodomas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas yra galimas ir taikos sutarties pagrindu.

28.       Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto įtvirtintą teisės normą, yra nurodęs, kad ši nuostata yra imperatyvi, be to, ji skatina skolininką – veiklos tolesniu vykdymu suinteresuotą juridinį asmenį, nedelsiant savanoriškai su kreditoriumi atsiskaityti, taip išvengiant neigiamų bei jo veiklą ribojančių padarinių. Tokiu būdu sudaromos sąlygos juridiniam asmeniui toliau dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje, taip užtikrinant jo interesą išsaugoti verslą, taip pat preziumuojant, kad kreditoriaus reikalavimą gebančio patenkinti subjekto išsaugojimas rinkoje atitinka ir viešąjį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-877-854/2024 15 punktas).

29.       Apeliacinės instancijos teismas, plėtodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šiuo klausimu, yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo įvykdymas ar jo atsisakymas iki pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo yra savarankiškas pagrindas atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą, neatliekant juridinio asmens finansinės būklės, jo gyvybingumo vertinimo. Tačiau reikalavimo patenkinimas ar jo atsisakymas po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo iš esmės skiriasi nuo aukščiau nurodytos situacijos, kadangi tokiu atveju pirmosios instancijos teismas jau yra įvertinęs įmonės nemokumą. Tokiu atveju reikalavimo patenkinimas ar jo atsisakymas po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo gali būti pagrindas atsisakyti kelti juridiniam asmeniui bankroto bylą tik jeigu reikalavimo patenkinimas po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo iš esmės keičia įmonės finansinės būklės vertinimą, t. y. įmonė patenkina jos mokumo vertinimui reikšmingą reikalavimą. Tai reiškia, kad kreditoriaus reikalavimo patenkinimas ar jo atsisakymas po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos priėmimo savaime nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti ar atsisakyti kelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1515-407/2020 29–30 punktai; 2024 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-877-854/2024 16 punktas). Teismų praktikoje taip pat išskiriama situacija, kai bankroto proceso dalyviai (įmonė skolininkė ir jos kreditoriai) taikos sutartį sudaro po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, remdamiesi JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. jau esant iškeltai ir vykstant bankroto bylai. Tam, kad bankroto proceso dalyviai galėtų įgyvendinti šią savo teisę, be CPK įvirtintų, taikos sutarčiai keliamų reikalavimų (atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešojo intereso užtikrinimo), reikalinga ir JANĮ 80 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Tik atitikus CPK ir JANĮ 80 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, tokia taikos sutartis yra pagrindas ją patvirtinti ir nutraukti jau vykstantį bankroto procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-823/2021 33 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1198-407/2022 9–11punktai).

30.       Taigi, remiantis nuoseklia nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, sprendžiant dėl šalių pateiktos taikos sutarties patvirtinimo, kaip pagrindo nutraukti nemokumo (bankroto) bylą, viešasis interesas, kuriuo siekiama pašalinti iš rinkos būtent realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, taip pat ir paties skolininko interesus, užkertant kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui, pradeda veikti tik nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, nors ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi. Atitinkamai procesiniame bankroto bylos nagrinėjimo etape, kai tokia nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo dar nėra priimta, viešasis interesas, būdingas nemokumo bylų kategorijai, dar neveikia, dėl to teismas, spręsdamas dėl pateiktos taikos sutarties patvirtinimo, kaip bankroto bylos nutraukimo pagrindo pagal JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punktą, šioje stadijoje neatlieka juridinio asmens finansinės būklės, jo gyvybingumo vertinimo.

31.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad atsakovė su pareiškėjomis taikos sutartis dėl įsiskolinimų, dėl kurių jai buvo inicijuota nemokumo (bankroto) byla, sudarė ir jas pateikė pirmosios instancijos teismui iki tol, kol pirmosios instancijos teismas dar nebuvo priėmęs nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatytos aplinkybės ir nurodyta nuosekli Lietuvos apeliacinio teismo praktika sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui iš dalies sutikti su apeliantėmis, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai įvertino tiek pateiktų taikos sutarčių atitikimą viešojo intereso apsaugos įmonių nemokumo (bankroto) procese reikalavimui, tiek ir atsakovės gyvybingumą bei mokumą plačiuoju aspektu, spręsdamas dėl nemokumo (bankroto) bylos jai iškėlimo.

32.       Nusprendus, kad šalims sudarius ir teismui pateikus tvirtinti taikos sutartis iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pateiktų taikos sutarčių (ne)tvirtinimo, nepagrįstai vertino atsakovės mokumą ir gyvybingumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje dėstytų, taip pat atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytų argumentų, susijusių su bendrovės (ne)mokumu ir (ne)gyvybingumu, kadangi toks vertinimas, sprendžiant dėl taikos sutarčių (ne)tvirtinimo neturi teisinės reikšmės šioje byloje.

33.       Kita vertus, taikos sutartis nemokumo (bankroto) procese, nepriklausomai nuo procesinio bankroto bylos nagrinėjimo etapo, yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.983 straipsnyje reglamentuotos taikos sutarties rūšis, kuriai būdingi tam tikri ypatumai. CPK 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. To paties straipsnio 2 dalis, be kita ko, įtvirtina, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

34.       Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021 21 punktas).

35.       Dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021 24 punktas).

36.       Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika suponuoja, kad taikos sutarties tvirtinimas nėra formaliai atliekamas veiksmas. Kaip jau konstatuota šios nutarties 31 punkte, bylos šalims sudarius ir pirmosios instancijos teismui pateikus jų sudarytas taikos sutartis dar iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, teismas nepagrįstai įvertino šių sutarčių atitikimą viešajam interesui, būdingam nemokumo bylų kategorijai, tačiau, nepaisant to, teismui išliko bendroji pareiga įsitikinti šių taikos sutarčių atitiktimi imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai, kaip tai numatyta CPK 42 straipsnio 2 dalyje. Būtent tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1018-381/2017).

37.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, neturi pagrindo nepritarti apeliantėms, kad pirmosios instancijos teismas tokios jam tenkančios bendrosios pareigos neįvykdė ir visiškai nevertino pateiktų taikos sutarčių nuostatų atitikimo imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai, apsiribodamas viešojo intereso apsaugos įmonių nemokumo (bankroto) procese vertinimo aspektu. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė skunde, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios konkrečios pateiktų taikos sutarčių nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo šalių pateiktus prašymus dėl taikos sutarčių (ne)patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti šalių pateiktų taikos sutarčių nuostatų atitikimo imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai, kaip tai numatyta CPK 42 straipsnio 2 dalyje, nes tokios jam tenkančios bendrosios pareigos, t. y. įvertinti pateiktų taikos sutarčių nuostatų atitikimo imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai pagal bendrąsias taisykles, neįvykdė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

38.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant pateiktų taikos sutarčių nuostatų atitikimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui bendrąja prasme, būtina atkreipti dėmesį, jog įmonė, kol jai dar nėra iškelta nemokumo byla, turi pareigą laikytis CK 6.9301  straipsnyje įtvirtinto imperatyvaus atsiskaitymo su kreditoriais grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodę, kad minėtame  straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai nei įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

39.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Turto areštų aktų registro duomenimis, atsakovei priklausantis turtas yra areštuotas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-611/2024). Taigi sprendžiant dėl šalių prašymo patvirtinti jų sudarytas taikos sutartis ir tokių sutarčių nuostatų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešajam interesui bendrąja prasme, būtina įvertinti ir tokio draudimo perleisti areštuotą turtą įtaką taikos sutarčių nuostatoms bei jų vykdymui.

Dėl bylos procesinės baigties

40.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, esant sudarytoms taikos sutartims ir prašymams jas patvirtinti pateiktiems procesiniame bankroto bylos nagrinėjimo etape, kai nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo dar nėra priimta, nepagrįstai įvertino tiek pateiktų taikos sutarčių atitikimą viešojo intereso apsaugos įmonių nemokumo (bankroto) procese reikalavimui, tiek ir atsakovės gyvybingumą bei mokumą plačiuoju aspektu, spręsdamas dėl nemokumo (bankroto) bylos jai iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino jam pateiktų taikos sutarčių nuostatų atitikimo imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas CPK. Nenustačius šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, šalių sudarytų taikos sutarčių (ne)tvirtinimo klausimas negalėjo būti teisingai išspręstas. Apskųsta teismo nutartis, priimta neatskleidus nagrinėjamo klausimo esmės, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Tik įvertinus pateiktų taikos sutarčių nuostatų atitikimą imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas CPK, būtų galima daryti išvadas dėl nemokumo (bankroto) proceso (ne)teisėtumo ir atitinkamai dėl nemokumo (bankroto) bylos atsakovei (ne)iškėlimo.

41.       CPK 338

42.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

43.       Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

44.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino jam pateiktų tvirtinti taikos sutarčių nuostatų atitikimo imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas CPK, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo nutartį, ši byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

45.       Nusprendus panaikinti apskųstą nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimo. Pateiktų naujų įrodymų (ne)priėmimo klausimas turės būti išspręstas bylą iš naujo nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo.

46.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, apeliančių atskirieji skundai laikomi patenkintais, todėl apeliantėms grąžinami už atskiruosius skundus sumokėti žyminiai mokesčiai (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimus dėl pareiškėjų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Procar LT“ bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Horizon Trade sudarytų taikos sutarčių tvirtinimo ir nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Horizon Trade perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Procar LT“, juridinio asmens kodas 305364466, 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą, sumokėtą 2024 m. lapkričio 8 d. lėšų pervedimo nurodymu Nr. 6497.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Horizon Trade, juridinio asmens kodas 305311385, 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą, sumokėtą 2024 m. lapkričio 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1115131809825.

Teisėja