Civilinė byla Nr. 2A-554/2012

Procesinio sprendimo kategorijos 44.2.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. D. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383-372/2011 pagal ieškovės O. D. L. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Plungės lagūna“, uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė O. D. L. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 297 910 Lt žalos atlyginimo. Ji nurodė, kad žala atsirado dėl 1983 – 2008 metais jos žemės sklype esančio sąvartyno Žibikų kaime, Mažeikių rajone. Ji nurodė, kad jos motinai O. L. buvo atkurta nuosavybės teisė į jai priklausiusią žemę, kurią paveldėjo ieškovė. Jai nebuvo suteikta galimybė gauti žemės kitoje vietoje, sąvartynas pateko į paveldėtą žemės sklypą. Pats sąvartynas ribojo jos galimybę naudotis žemės sklypu, ganyti gyvulius, gauti naudos iš priklausančios žemės. Ieškovė įvertino padarytą žalą 110 759 Lt. Uždarant sąvartyną, jai buvo padaryta žala, išvažinėjant jai priklausantį žemės plotą, iškasant žvyrą.

Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės atstovas su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad sąvartynas buvo įrengtas dar 1983 metais, kai Viekšnių seniūnija priklausė Akmenės rajonui. Jis nurodė, kad panaikinant sąvartyną, ieškovei priklausančio sklypo dalis yra pagerinta. Jis mano, kad atsakovas nepadarė ieškovei jokios žalos. Atstovas nurodė, kad ieškovė pati negalėjo nurodyti, kokias pretenzijas reiškia kiekvienam iš atsakovų.

Atsakovo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas nurodė, kad atsakovas nėra kaip nors susijęs su ginču. Ieškovė nėra kreipusis į jį dėl kokių nors jos teisių pažeidimo. Sąvartyne nebuvo toksinių medžiagų, kurios būtų priskirtos prie pavojingų. Savivaldybė eksploatavo jį su leidimu. Departamentas davė išvadą dėl kaupo sudarymo sąvartyne. Kadangi ieškovė nesutiko su tuo, tai projektas buvo pakeistas. Atstovas nurodė, kad nėra nustatyta, kokią žemę privaloma užpilti, naikinant sąvartyną. Kokio gilumo gali būti duobės, sprendžia aplinkosaugos specialistai. Jis nurodė, kad paties sąvartyno nebuvimas, atliekų išvežimas yra geriau, nei kaupas.

Atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas nurodė, kad atsakovas organizavo sąvartyno uždarymo ir rekultyvavimo darbus. Pačius darbus atliko rangovas UAB „Plungės lagūna“, lėšas skyrė Europos Sąjunga. Jis nurodė, kad pirmiausia buvo svarstoma sąvartyne palikti kaupą, tačiau būtų reikėję perkelti elektros stulpus. Ieškovė prieštaravo bet kokiems darbams, todėl buvo nutarta atliekas išvežti. Ieškovė atsisakė įleisti transportą, kad jos būtų išvežtos. Atstovas mano, kad atsakovas jokios žalos jai nepadarė.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad niekada nebuvo sąvartyno steigėja, įkūrėja, valdytoja ar savininkė. Jai nebuvo pavestos sąvartyno priežiūros ar kitos funkcijos.

Atsakovo UAB „Plungės lagūna“ atstovas prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad ieškovė savo veiksmais padarė žalą pati sau. Jei būtų leidusi sutvarkyti sąvartyną ir jai priklausančio žemės sklypo dalyje, nebūtų kilę jokių ginčų. Nurodė, kad ieškovė gali reikšti pretenzijas atsakovui tik tiek, kiek jis susijęs su sąvartyno uždarymo darbų atlikimu. Jis nurodė, kad darbai buvo atliekami pagal rangos sutartį, tačiau ieškovė visokiais būdais trukdė tai daryti. Nurodė, kad atsakovai kelis kartus raštu informavo apie jos trukdymą atlikti darbus. Jis taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės atsakovui UAB „Plungės lagūna“ priteisė 8 261 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2009 metų sausio–birželio mėnesiais buvo atliekami Viekšnių (Žibikų) sąvartyno uždarymo darbai. Sąvartynas buvo įrengtas žemės sklype, kurio dalis pateko į ieškovės O. D. L. paveldėtą plotą. Nurodė, kad ieškovė prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą dėl to, kad jos žemėje nuo 1983 m. iki 2008 m. buvo sąvartynas, o jį uždarant, atsakovo UAB „Plungės lagūna“ transportu buvo išvažinėta ieškovei priklausanti pieva, išvežtas žvyras.

Teismas, pasisakydamas dėl žalos, kilusios dėl sąvartyno įrengimo ir jo egzistavimo iki 2008 metų, nustatė, kad ieškovė paveldėjo žemę po motinos mirties. Nurodė, jog byloje yra duomenys apie tai, kad ieškovė atstovavo motinos O. L. interesus. Taip pat nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr.6390 nuosavybės teisės buvo atkurtos, o žemės sklypo planas buvo paruoštas, suderintas su O. L. atstove. Pažymėjo, jog ieškovė patvirtino, kad ji daug metų gyvena apie 400 metrų nuo sąvartyno. Teismo nuomone, tokiu atveju ieškovė turėjo teisę ginčyti Šiaulių apskrities viršininko sprendimą, jei nuosavybės teisės atkūrimas šioje vietoje pažeidė jos interesus. To ieškovei nepadarius, teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti žalą, atsiradusią dėl sąvartyno egzistavimo, yra nepagrįstas ir atmestinas. Konkrečiai nurodė, kad atmestini šie ieškovės reikalavimai: dėl 65 472 Lt žalos, atsiradusios dėl sąvartyno gretimybės, dėl 32 879 Lt žalos, atsiradusios dėl žemės nuomos sąvartyno egzistavimo ir sanitarinės apsaugos teritorijos išnykimo, dėl 4 640 Lt žalos už negalėjimą žeme naudotis savo reikmėms, dėl 7 768 Lt nuostolių dėl gyvulių kritimo. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos gyvuliai kada nors krito ir kad ji turėjo išlaidų būtent dėl sąvartyno egzistavimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad CK reglamentuojamos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė (CK 6.248 str.), žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.). Pažymėjo, jog, jei bent vienos iš sąlygų nenustatyta, nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Atkreipė dėmesį, kad pati ieškovė pripažino, jog sąvartynas atsirado 1983 metais. Nustatė, jog tuo metu dabartinė Viekšnių seniūnija buvo priskirta Akmenės rajono teritorijai. Teismo nuomone, tai reiškia, kad jokių veiksmų, susijusių su sąvartyno įrengimu, Mažeikių rajono savivaldybė atlikti iš viso negalėjo. Teismas nurodė, kad nekilnojamajam turtui padarytos žalos įvertinimo ataskaitoje yra nurodyta, kad 110 759 Lt žala atsirado dėl paties sąvartyno egzistavimo ieškovės žemėje, tačiau, teismo vertinimu, dėl šios žalos atsiradimo nėra galimybės nustatyti atsakovų kaltės.

Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo sugadinus viršutinį žemės paviršių ir išvežus žvyrą, nustatė, kad atsakovas UAB „Plungės lagūna“ atliko visus projekte numatytus darbus ir sąvartyno dalį, esančią valstybei priklausančioje žemėje, išvalė ir išvežė atliekas, užlygino duobes ir užsėjo žole. Nurodė, jog sutvarkyto sąvartyno patikrinimo akte konstatuota, kad pretenzijų dėl atliktų darbų iš komisijos nėra. Pažymėjo, kad į šios komisijos sudėtį įėjo ne tik užsakovai, bet ir visuomenės sveikatos, aplinkos apsaugos specialistai, Telšių apskrities viršininko administracijos bei Mažeikių savivaldybės atstovai. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas taip pat išvalė ir išvežė atliekas iš ieškovės žemės sklype esančio sąvartyno dalies. Nurodė, kad ieškovės teiginiai, kad atsakovas UAB „Plungės lagūna“ išvežė iš jai priklausančios sąvartyno dalies žvyrą, nepagrįsti jokiais įrodymais. Nustatė, kad iš pateiktų Krovinio važtaraščių matyti, jog į sąvartyną buvo vežamas žvyras ir juodžemis. Teismo nuomone, tai reiškia, kad nebuvo jokio reikalo išvežti žvyro iš ieškovei priklausančios sąvartyno dalies. Nurodė, kad liudytojas A. Š. taip pat patvirtino, kad matė, kaip iš sąvartyno buvo vežamos šiukšlės ir žvyras, o į tą vietą atveždavo kažką panašaus į žvyrą. Liudytojas V. P. tvirtino, kad matė vežant iš sąvartyno žvyrą. Jis taip pat tvirtino, kad šiukšlės buvo išvežtos, tačiau sąvartyno vietoje liko 3-4 metrų duobės. Teismui pateiktame antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančios nuotraukos rodo, kad tokio dydžio duobių nėra. Teismo vertinimu, jos patvirtina, kad šio liudytojo parodymai apie likusias didžiules duobes vertintini kaip prieštaraujantys kitiems surinktiems įrodymams. Taip pat tokiais vertino V. D. parodymus, kad duobės yra gilios. Teigė, kad liudytojai S. S., E. G., J. B., J. N. patvirtino, kad teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. D. aktyviai pasipriešino darbams, kuriais būtų visiškai renovuotas sąvartynas ir ieškovei priklausančios žemės sklypo dalyje. Liudytoja J. N. patvirtino, kad buvo netyčia įvažiuota į ieškovei priklausantį sklypą, todėl vėliau buvo ištempta juosta kaip atžyma, ribojanti ieškovės žemę. Taip pat liudytoja patvirtino, kad sąvartyną sutvarkius, ieškovė nebeleido surinkti šiukšlių. Teismas pažymėjo, jog atsakovas UAB „Plungės lagūna“ du kartus raštu kreipėsi į suinteresuotas institucijas dėl trukdymo vykdyti sąvartyno uždarymo darbus, numatytus projekte ir sutartyje. Atkreipė dėmesį, jog nenuginčytas tas faktas, kad atsakovas UAB „Plungės lagūna“ grąžino užsakovui 18 009,80 Lt, skirtų baigti sutvarkyti sąvartyno dalį, esančią ieškovės žemės sklype, nes pastaroji neleido to padaryti. Taip pat konstatavo, jog nenuginčytas tas faktas, kad ieškovė atsisakė, kad būtų atvežtas augalinis gruntas ir apsėta žolė. Teismas vertino, kad ieškovė Viekšnių (Žibikų) sąvartyno apžiūros metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, todėl darė išvadą, kad ji suprato atsisakymo  leisti baigti renovacijos darbus pasekmes. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo netikėti komisijos padarytomis išvadomis ir pasiūlymais ieškovei. Taip pat nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką, susijusią su įrodinėjimu, aiškinamasi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo,  remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Šiuo atveju teismas sprendė, kad ieškovė pati prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką. 2009 metų birželio mėnesį, kai jau aiškiai buvo matyti, kad ji negalės tinkamai naudotis buvusio sąvartyno žemės sklypo dalimi, jei nebus sutvarkyta sąvartyno dalis jos sklype, ieškovė pati laisva valia apsisprendė neleisti atsakovui UAB „Plungės lagūna“ baigti darbus. Teismas darė išvadą, kad ieškovė suvokė savo elgesio žalingumą, todėl šiuo atveju dėl kilusios žalos kalta yra ji pati (CK 6.253 str. 5 d.). Pažymėjo, jog liudytojas S. S. patvirtino, kad ieškovė reikalavo pinigų už leidimą tęsti sąvartyno uždarymo darbus. Jis suprato, kad ieškovė nori gauti naudos. Teismas nurodė, kad netikėti šio liudytojo parodymais jis neturi pagrindo. Teismas taip pat įvertino, kad atsakovas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, atsižvelgdamas į pačios ieškovės reikalavimus, pakeitė techninio projekto dalį ir nutarė sąvartyną renovuoti kaip atliekų išvežimą, o ne kaip kaupo uždengimą, numatytą pradiniame projekto variante. Įvertinus surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad atsakovai atliko visus veiksmus, dėl kurių kilti neigiamos pasekmės ieškovei negalėjo. Nurodė, jog ieškovės teiginiai, kad jai niekas nieko nepranešinėjo, paneigiami atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime į ieškinį nurodytu skelbimu vietiniame laikraštyje. Pažymėjo, jog jame dar 2005 m. rugsėjo 23 d.  buvo pranešta, kad pradėti  sąvartyno ribų koregavimas, paženklinimas ir geodeziniai matavimai. Atkreipė dėmesį, kad liudytojas V. D. taip pat patvirtino, kad jis kartu su ieškove dalyvavo susirinkimuose. Pati ieškovė rašydavo užklausas, į kurias buvo atsakoma.

Teismas taip pat įvertino tai, kad UAB „Stoglangis“ sudarytos Lokalinės sąmatos negali būti laikomos pagrįstais įrodymais, patvirtinančiais žalos dydį, nes UAB „Stoglangis“ patvirtino, kad ieškovės privačios valdos nukasto žemės ploto paviršiaus atstatymo darbų sąmata buvo parengta pagal pateiktus ieškovės duomenis, o kiekiai buvo nepatikrinti.

Teismas pažymėjo, jog teismo posėdyje pati ieškovė patvirtino, kad 1,75 ha žemės sklype sąvartyno  nebuvo. Teismo nuomone, tokiu atveju negalima remtis Nukasto/stumdyto ar kitaip pažeisto žemės sklypo paviršiaus atstatymo darbų vertės pažyma Nr.1. Nurodė, jog ieškovė taip pat patvirtino, kad į jos 13,60 ha sklypą sąvartynas užėmė tik 32 arus. Teismo nuomone, tai reiškia, kad analogiška pažyma Nr.2 taip pat negali būti pagrįstu įrodymu, skaičiuojant padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė O. D. L. pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų bei kad dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą sprendimą. Konkrečiai apeliantė mano, kad teismas nevertino IĮ „Geolinija“ techninės dokumentacijos bei sąmatos Nr. 0025, 0026 ir aplinkybės, jog sąvartynas išsiplėtė iki 1,75 ha. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, todėl skundžiamame sprendime buvo analizuojami išskirtinai atsakovų argumentai ir įrodymai, nebuvo priimami ieškovės pateikti įrodymai, ne visada ieškovė buvo informuojama apie teismo posėdžius. Be to, apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.  Kaip ir atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Atsakovas UAB „Plungės lagūna“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad apeliantė nė vieno apeliaciniame skunde išdėstyto argumento nepagrindžia konkrečiomis aplinkybėmis ar įrodymais, todėl jos apeliacinis skundas turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus bei dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad ieškovės teiginiai apie teismo šališkumą, tai, kad teismo posėdžių protokoluose jos paaiškinimai skiriasi nuo faktiškai jos išdėstytų, kad jai nebuvo sudaromos galimybės susipažinti su byla ir kt., prieštarauja faktinei situacijai ir ieškovės veiksmams, nes jei ieškovė manė, jog teismas yra šališkas, ji galėjo reikšti nušalinimus, tačiau to nepadarė, ieškovė taip pat galėjo reikšti pastabas dėl teismo posėdžių protokolų, tačiau ir šių veiksmų ji nesiėmė, ieškovei buvo sudarytos visos sąlygos susipažinti su bylos medžiaga, nes būtent tuo tikslu buvo atidėtas bylos nagrinėjimas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas  pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Taip pat mano, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, t. y. konkrečiai nenurodant, ką pirmosios instancijos teismas atliko netinkamai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą,  analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neinformavo jos apie teismo posėdžius. Mano, kad tuo buvo pažeistos jos teisės. Sutiktina su apeliante, kad teismo pareiga informuoti bylos šalis apie teismo posėdžius yra svarbi tuo aspektu, kad  bylos šalims būtų suteikta reali galimybė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, numatytomis CPK 42 str. 1 d., t. y. reikšti nušalinimus, teikti įrodymus, užduoti klausimus ir kt. Iš bylos medžiagos, t. y. iš teismo posėdžių protokolų, matyti, kad visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ieškovė dalyvavo kartu su savo atstovu. Taip pat matyti, kad ieškovei buvo suteikta reali galimybė naudotis savo procesinėmis teisėmis, kuriomis ji ir naudojosi (žr. pvz. iš 2011 m. sausio 19 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovė pateikė papildomus dokumentus, reiškė prašymą dėl AB „Lietuvos draudimas“ įtraukimą į bylą trečiuoju asmeniu, reiškė prašymą susipažinti su bylos medžiaga ir kt.; b. l. 106-110, t. 4). Dėl šios priežasties vertintina, kad ieškovės teiginiai apie pažeistas jos teises dėl neinformavimo apie teismo posėdžius yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija vertina, kad šis apeliantės teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą, neleidžia daryti išvados, kad teismas nebuvo objektyvus nagrinėdamas bylą. Be to, pažymėtina, kad, nors ieškovė ir jos atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, tačiau nei ieškovė, nei jos atstovas nė karto neteikė prašymo dėl teisėjo ar teismo nušalinimo, kas leidžia teigti, jog bylos nagrinėjimo metu apeliantė nevertino pirmosios instancijos teismo kaip suinteresuoto bylos baigtimi ir toks jos vertinimas susiformavo išskirtinai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą.

Apeliantė teigia, kad teismo posėdžių protokoluose jos žodžiai yra iškraipyti, o tai pažeidžia jos teises. CPK 171 str. numato, kad dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su protokolu ir per 3 darbo dienas nuo protokolo pasirašymo dienos gali pareikšti rašytines pastabas dėl protokolo. Šiose pastabose turi būti nurodyta, kas yra neteisingai įrašyta į protokolą, ir siūlymai, kaip turi būti įrašyta. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į pirmosios instancijos teismą su pastabomis dėl protokolo. Tai reiškia, kad ieškovė sutiko su teismo posėdžio protokolu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose ieškovės žodžiai yra iškraipyti ir neatitinka tikrovės.

Taip pat vertintinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad jai nebuvo sudaromos galimybės susipažinti su bylos medžiaga, nes vien dėl šios priežasties buvo atidėtas bylos nagrinėjimas (2011 m. sausio 19 d. teismo posėdžio protokolas; b. l. 106-110, t. 4). Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neapribojo ieškovės procesinės teisės susipažinti su bylos medžiaga.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir vertina, kad teismas išsamiai pagrindė savo poziciją. Pažymėtina, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra išdėstyta 3 lapuose, kas tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė savo argumentus. Sutiktina su atsakovo UAB „Plungės lagūna“ atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad pagal CPK 185 str. teismas, vertindamas įrodymus, yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo, kas suponuoja teismo teisę nepasisakyti dėl kiekvieno ieškovės motyvo, o pasisakyti tik dėl tų ieškovės argumentų bei įrodymų, kurie yra susiję su nagrinėjama byla. Pažymėtina, kad būtent CPK 185 str. nustatyto principo ir laikėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Be to, vien ta aplinkybė, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, neleidžia daryti išvados, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Apeliantė atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog sąvartynas išsiplėtė iki 1,75 ha. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šį apeliantės teiginį. Pažymėtina, kad pati ieškovė teismo posėdžio metu paliudijo, kad sąvartyno jos 1,75 ha žemės sklype nebuvo, o 13,60 ha žemės sklype sąvartynas sudarė 32 a (b. l. 159, t. 4).

Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai UAB „Stoglangis“ sudarytas lokalines sąmatas vertino kaip netinkamą įrodymą žalai pagrįsti. Visgi su šia apeliantės pozicija nesutiktina. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad UAB „Stoglangis“ patvirtino, kad ieškovės privačios valdos nukasto žemės ploto paviršiaus atstatymo darbų sąmata buvo parengta pagal ieškovės pateiktus duomenis, o kiekiai buvo nepatikrinti (b. l. 114, t. 4). Tai reiškia, kad UAB „Stoglangis“ pats patvirtino, kad jo sąmatos yra preliminarios ir jomis remiantis negali būti nustatytas tikslus žalos dydis.

Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino  IĮ „Geolinija“ topografinio plano bei sąmatų Nr. 0025,0026, kurie įrodo grunto iškasimą bei kitą padarytą žalą. Apeliantės nurodomi dokumentai parodo pasikeitusį ieškovės žemės sklypo reljefą. Tos aplinkybės, kad minėtas reljefas yra pasikeitęs bylos šalys neneigia. Byloje nustatyta, kad UAB „Plungės lagūna“ vykdė sąvartyno uždarymo darbus, dėl ko pasikeitė dalis ieškovės žemės sklypo reljefo, ir ketino sutvarkyti ieškovės žemės sklypą, o kartu ir atstatyti reljefą, atvežant augalinį gruntą ir apsėjant žolę, tačiau ieškovė neleido pabaigti sąvartyno tvarkymo darbų ir tuo prisiėmė riziką dėl žalos, kuri atsirado dėl neatstatyto reljefo. Dėl šios priežasties vertintina, kad IĮ „Geolinija“ topografinis planas bei sąmatos Nr. 0025,0026 patvirtina, jog pasikeitė ieškovės žemės sklypo reljefas, tačiau nepaneigia fakto, kad už pasikeitusį reljefą yra atsakinga pati ieškovė ir kad pareiga padengti išlaidas (arba kaip ieškovė nurodo – žalą) už reljefo atstatymą tenka pačiai ieškovei.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 13 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, ir kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas prašo atsakovas UAB „Plungės lagūna“, kuriam apeliacinės instancijos teismo nutartis yra palanki, nes buvo atmestas ieškovės apeliacinis skundas. Dėl šios priežasties ir remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, atsakovui UAB „Plungės lagūna“ priteistina 1 200 Lt suma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Plungės lagūna“ (duomenys neskelbtini) iš ieškovės O. D. L. (duomenys neskelbtini) 1 200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                      Danutė Milašienė

Vytas Milius

Vigintas Višinskis