Administracinė byla Nr. eA-2470-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01477-2020-7

                Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (vietoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atsakovu įtrauktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius), trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2019 m. spalio 23 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir kartų valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazės pensijos dydžio priedo skyrimo R. G.“ (toliau – ir Sprendimas) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3344 (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių grąžinti pareiškėjui įsiskolinimą, susidariusį nuo 2019 m. spalio 27 d.; 5) priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus advokato atstovavimo išlaidas.

2.       Pareiškėjas teigė, kad į jo darbo stažą nebuvo įskaitytas laikotarpis nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d., kuomet dirbo ugniagesio pareigose. Sprendime ir Fondo valdybos sprendime nurodyta, kad pareigūnų tarnybos laikas (tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai) pareigūnų pensijai skirti įskaitomas vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsniu ir 16 straipsnio 3 ir 13 dalimis. Dėl Pareigūnų pensijų įstatymo reglamentavimo pareiškėjui tarnybos stažas, dirbtas pagal darbo sutartį nuo 1995 m. liepos 5 d., nėra įskaitomas pensijai skirti.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1995 m. liepos 5 d. ėjo tokias pačias pareigas, kaip ir laikotarpiu, kuris yra įskaitytas į pareiškėjo stažą valstybinei pensijai gauti, jo atliekamos funkcijos nesikeitė, o tai, kad Darbo sutarties įstatymo pagrindais dirbusių dar nereformuotų (nesukarintų) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų darbas nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. nesiskyrė nuo darbo, dirbto laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., patvirtina darbo sutartyje nurodytos darbo sąlygos ir kiti įrašai.

4.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas nurodė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos šio įstatyme 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai (toliau – pareigūnų pensija) skirti įskaitomas pareigūnų ir karių tarnybos laikas, išimtys. Viena iš tokių išimčių – darbo laiko, išdirbto profesionalios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, prilyginimas tarnybos laikui (Pensijų įstatymo 16 str. 3 d. 3 p.). Remiantis Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kartu su pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 19 d. prašymu skirti pareigūnų pensiją pateiktų dokumentų duomenimis, į pareigūno pareigas – Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komandos budinčios pamainos skyrininko pareigas – pareiškėjas buvo paskirtas, suteikiant jam vidaus tarnybos grandinio laipsnį tik nuo 2007 m. gegužės 1 d. (šios tarnybos viršininko 2007 m. gegužės 1 d. įsakymas Nr. TE-24 „Dėl priėmimo į vidaus tarnybą“) ir pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti, įgytas 2007 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu yra 8 metai 7 mėnesiai 29 dienos (2019 m. spalio 16 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas Nr. 47PD-235) (visi šiame tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape nurodyti laikotarpiai yra įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti). VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis apie pareiškėjo vidaus tarnybos laiką ir vadovaudamasis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 15 straipsnio 1 dalimi, paskyrė pareigūnų pensiją už tarnybą 66,35 Eur per mėnesį nuo 2019 m. spalio 27 d. neterminuotai. Sprendimu teisėtai ir pagrįstai paskirta pareiškėjui pareigūnų pensiją nuo 2019 m. spalio 27 d., t. y. nuo Vidaus tarnybos statute nustatymo išleidimo į atsargą 50 metų amžiaus (Pensijų įstatymo 3 str. 1 d. 5 p.), neatsižvelgiant į laikotarpį nuo 1995 m. liepos 5 d. – 2007 m. balandžio 30 d. laikotarpį.

6.       Atsakovas padarė išvadą, kad darbas laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigose Darbo sutarties įstatymo pagrindais neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti kaip neatitinkantis Pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Šio laikotarpio įskaitymui Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, kadangi 16 straipsnyje išvardinti tik tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., jų sąrašas yra baigtinis ir nėra nurodyta jokių išimčių, kurios leistų darbą pagal darbo sutartį užskaityti po 1995 m. sausio 1 d.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Sprendimu teisėtai ir pagrįstai paskirta R. G. pareigūnų pensija nuo 2019 m. spalio 27 d., t. y. nuo Vidaus tarnybos statute nustatyto išleidimo į atsargą 50 metų amžiaus (Pareigūnų pensijų įstatymo 3 str. 1 d. 5 p.), neatsižvelgiant į laikotarpį nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Fondo valdyba sprendime taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį, kodėl jo atžvilgiu netaikytinas pareiškėjo 2020 m. balandžio 21 d. skunde minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017. Fondo valdyba visiškai sutiko su VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. liepos 7 d. atsiliepime teismui išdėstytais argumentais.

II.

9.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas siekė, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo ugniagesiu laikas, į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įtraukiant laikotarpį nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė tuo, kad minėtu laikotarpiu, nors dirbo pagal darbo sutartį ir nebuvo statutinis pareigūnas, tačiau faktiškai vykdė statutinio pareigūno funkcijas.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1995 m. liepos 5 d. pradėjo dirbti Raseinių rajono profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje ugniagesiu. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. TE-21 „Dėl darbuotojų atleidimo“ pareiškėjas – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininkas – buvo atleistas iš darbo nuo 2007 m. balandžio 30 d. nutraukiant darbo sutartį. Pareigūno tarnybos lape nurodyta, kad pirmasis pareigūno laipsnis – vidaus tarnybos grandinis – pareiškėjui suteiktas 2007 m. gegužės 1 d. įsakymu Nr. TE-24, paskiriant į Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komandos budinčios pamainos skyrininko pareigas. Viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 47TE-599 „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio Rolando godelio atleidimo“, pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš pareigų. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 47PD-235 nurodyta, kad R. G. tarnybos laikas pensijai skirti yra 8 metai, 7 mėnesiai, 29 dienos.

12.       Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstyvinės pensijos įstatymo 6, 16 straipsnio 3 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 ir padarė išvadą, kad laikotarpiams pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra prilyginami asmenų priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbti laikotarpiai, buvę iki šio Įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.), jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, taip pat į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įskaitomi visi priešgaisrinės apsaugos įstaigose, priskiriamose vidaus reikalų įstaigoms, asmenų išdirbti laikotarpiai nuo jų paskyrimo į pareigūno pareigas dienos. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d. (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo data) nustato tą ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai. Pareiškėjas Raseinių rajono profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje ugniagesiu pagal darbo sutartį pradėjo dirbti nuo 1995 m. liepos 5 d., t. y. jau po 1995 m. sausio 1 d.

13.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos kontekste itin aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, išnagrinėjusio šiam ginčui aktualų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies konstitucingumo klausimą, 2017 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. KT1-N1/2017, kuriame pripažinta, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14.       Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2017, pripažinus, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo (po 1995 m. sausio 1 d.), pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, pagal darbo sutartį darbą dirbusiam pareiškėjui negalėjus įgyti teisėtų lūkesčių, kad jo tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas, egzistuojant esminiams priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumams, nesant asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo, pareiškėjo skundą dėl Sprendimo bei Fondo Valdybos panaikinimo ir išvestinius reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstus.

III.

15.       Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir Fondo valdybos sprendimą; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjui skiriamos valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių grąžinti pareiškėjui įsiskolinimą, susidariusį nuo 2019 m. spalio 27 d.; 5) priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus advokato atstovavimo išlaidas patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

16.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai.

17.       Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino pareiškėjo darbo funkcijų laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. ir laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Byloje buvo apklaustas liudytoju Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas E. Š., ėjęs šias pareigas laikotarpiu nuo 1998 iki 2010 m. Pareiškėjo ir jo atstovo prašymu buvo prašoma apklausti liudytojais: Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorių A. V., dirbantį Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnyboje nuo1997 m. ir dirbantį iki šiol, bei šios tarnybos gaisrininką-ugniagesį (vairuotoją) dirbantį nuo 1996 m. ir dirbantį iki šiol. Pirmosios instancijos teismas liudytojo E. Š. parodymų bei paties pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl darbo pobūdžio nevertino, o likusius liudytojus atsisakė apklausti. Pareiškėjas mano, kad dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai.

18.       Remiantis liudytojo Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko E. Š. parodymais bei pareiškėjo R. G. paaiškinimais buvo galima nustatyti, kad iki Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos sukarinimo t. y. 2007 m. gegužės 1 d. visiems šios tarnybos ugniagesiams gelbėtojams, tame tarpe ir pareiškėjui R. G., buvo pavedama atlikti tokias pat funkcijas kaip ir po 2007 m. gegužės 1 d. Visi tarnyboje dirbę ugniagesiai pagal darbo sutartį iki tarnybos sukarinimo vykdavo į ugnies židinius (gaisrus) ir juos lokalizuodavo iki pabaigos, jokie kiti pareigūnai į gaisravietės neatvykdavo ir jų funkcijų neperimdavo, nes tokių pareigūnų nebuvo. Pareiškėjas, tiek tarnaudamas Raseinių priešgaisrinėje dalyje iki jos sukarinimo, tiek jau sukarintoje tarnyboje, vykdė tas pačias ugniagesiui priskirtas funkcijas bei dirbo tuos pačius darbus: dalyvavo gaisrų gesinimuose, gelbėjimo operacijose, įvairių incidentų padarinių likvidavime. Nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo Raseiniuose veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį.

19.       Įvertinus tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o iš esmės dėl valstybės finansinės padėties, pareiškėjo vertinimu, yra pagrindas pripažinti, jog jo faktinis tarnybos laikas Raseinių rajono priešgaisrinėje dalyje laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d., kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo po 2007 m. gegužės 1 d. vykdytos tarnybos, ji buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo nukreipta į tai, kad būtų užtikrinti Lietuvos valstybės piliečių saugumas ir interesai, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.

20.       Pareiškėjo vertinimu, situacija, kai jo darbas iki 2007 m. gegužės 30 d. nėra prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos toks pat darbas tarnybos laikui yra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka aptartos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo esminėms gairėms.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22.       Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, išnagrinėjus visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas.

23.       Fondo valdyba teigia, kad teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. dirbo (pagal darbo sutartį) Raseinių rajono profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje ugniagesiu, o į pareigūno pareigas – Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komandos budinčios pamainos skyrininko pareigas – R. G. buvo paskirtas, suteikiant jam vidaus tarnybos grandinio laipsnį, tik nuo 2007 m. gegužės 1 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. iš pareigų buvo atleistas, todėl pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti įgytas tik laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir yra 8 metai 7 mėnesiai 29 dienos.

24.       Fondo valdyba nurodo, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, pagal kurias tarnybos laikui yra prilyginamas tik iki 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais laikas. Taigi Pareigūnų pensijų įstatyme nėra numatyta, jog tarnybos laikui prilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais laikas, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, t. y. laikas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki jų paskyrimo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

25.       Teigia, kad teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. KT1-N1/2017, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 ir 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3890-822/2019, priimtose išnagrinėjus ginčus, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios faktinėms aplinkybėms, nustatytoms nagrinėjamoje administracinėje byloje.

26.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27.       Atsakovas teigia, kad pareiškėjo darbas laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigose Darbo sutarties įstatymo pagrindais neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti kaip neatitinkantis Pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Šio laikotarpio įskaitymui Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, kadangi 16 straipsnyje išvardinti tik tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., jų sąrašas yra baigtinis ir nėra nurodyta jokių išimčių, kurios leistų darbą pagal darbo sutartį užskaityti po 1995 m. sausio 1 d. Paaiškina, kad pagal pareiškėjo pensijos bylos dokumentų (tarnybos apskaitos duomenis ir kt.) duomenis pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnų paskirtas tik nuo 2007 m. gegužės 1 d.

28.       Nurodo, kad rengiant bylą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo apklausti specialistai – PAGD Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas G. B., VRM Žmogiškųjų išteklių politikos departamento Valdymo skyriaus vedėja I. M., Vidaus audito skyriaus vyriausioji specialistė D. S., Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja I. U., buvęs vidaus reikalų ministras R. V., buvęs PAGD direktorius K. Z., remdamasis kurių pateiktais išaiškinimais Konstitucinis Teismas nustatė, jog nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Todėl priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti asmenis, priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Taip pat pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime yra išaiškinęs, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

29.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ginčijant Sprendimą ir Fondo valdybos sprendimą, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

30.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, jog į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo ugniagesiu laikas, į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įtraukiant laikotarpį nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas teigia, kad jo darbas, dirbtas laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. savo pobūdžiu ir funkcijomis nesiskyrė nuo darbo, kurį jis dirbo po 2007 m. gegužės 1 d., t. y. kai buvo paskirtas į statutinio pareigūno pareigas.

32.       Pareiškėjas teigia, kad faktinis tarnybos laikas Raseinių rajono priešgaisrinėje dalyje laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. nesiskyrė nuo vykdytos tarnybos po 2007 m. gegužės 1 d., pareiškėjui turi būti įskaitytas tarnybos laikas pareigūnui pensijai skirti laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Siekdamas pagrįsti apeliacinio skundo argumentus, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3890-822/2019 ir Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 28 d. nutarimu.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021), skirtoje Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto aiškinimui ir laikotarpių po 1995 m. sausio 1 d. įskaitymui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pasisakoma, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

34.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir dėl kitokio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020 buvo laikomasi pozicijos, kad ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d. Tokia išvada būdavo padaroma atsižvelgiant į tai, kad priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos skirtingu laiku ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareigūnų valios, nors visą laikotarpį pareiškėjai faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą, o vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos.

35.       Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai turi būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

36.       Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

37.       Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15

38.       Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina valstybinių pensijų klausimais ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, bei administracinių bylų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, jog VSDFV Utenos skyrius, atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. liepos 5 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, dėl kurių toks sprendimas būtų nepagrįstas. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais ar neteisėtais.

39.       Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas