Administracinė byla Nr. eA-577-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05162-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „15min“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „15min“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „15min“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-11), prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (SK-109)SPR-95 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta pripažinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą dėl publikacijoje „Policininkai jiems pasipriešinusį 23 metų uteniškį elektrošoku čirškino tol, kol atjungė“ (toliau – ir Publikacija) paskleistos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „15min“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad pareiškėjo valdomame portale www.15min.lt 2015 m. birželio 4 d. buvo paskelbta publikacija „Policininkai jiems pasipriešinusį 23 metų uteniškį elektrošoku čirškino tol, kol „atjungė““. Informaciją apie Publikacijoje aprašytą incidentą Utenoje pareiškėjas 2015 m. birželio 4 d. elektroniniu paštu gavo iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus. Ši informacija taip pat buvo paviešinta svarbiausių praėjusios paros nusikaltimų ir nelaimių suvestinėje, viešai skelbiamoje Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje http://www.policija.lt/suvestine. Kadangi policijos pranešimai neturi teksto antraštės ir įžangos, šiuos žurnalistinei žinutei būtinus atributus UAB „15min“ redaktoriai savarankiškai suformulavo pagal pranešime nurodytus faktus. Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas Žurnalistų etikos inspektoriui pateikė skundą dėl Publikacijos, kuriame prašė įvertinti jos pavadinimą ir informuoti apie priimtą sprendimą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Publikacijos pavadinimas galimai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimus. Išnagrinėjęs šį skundą, Žurnalistų etikos inspektorius 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendime pripažino jį iš dalies pagrįstu ir viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „15min“ įspėjo dėl Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo.

Tvirtino, kad viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams ir žurnalistams Lietuvos įstatymai laiduoja informacijos laisvę. Spaudos laisvė yra teisėta tol, kol yra vadovaujamasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatomis, laikomasi profesinės etikos normų ir paisoma kitų principų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotas žodžio laisvės ribojimo taisykles, saviraiškos laisvė gali būti ribojama egzistuojant trims sąlygoms: 1) apribojimas nustatytas įstatyme; 2) apribojimu siekiama apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes, t. y. valstybės saugumą, teritorinį vientisumą, viešosios tvarkos interesus, žmonių sveikatą ir moralę, kitų asmenų orumą ar teises, konfidencialią informaciją ir teisminės valdžios autoritetą bei nešališkumą; 3) ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Dėl trečios sąlygos Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad būtinybė demokratinėje visuomenėje riboti žodžio laisvę nustatoma vadovaujantis proporcingumo principu, kurį taikant, turi būti rastas balansas tarp teisės reikšti savo įsitikinimus ir įstatymo saugomų vertybių. Saviraiškos laisvės ribojimas skundžiamu Sprendimu buvo neproporcingas ir nebūtinas demokratinėje visuomenėje.

Pažymėjo, jog Publikacijos antraštė buvo pateikta etiška forma, šios aplinkybės neginčija ir Žurnalistų etikos inspektorius. UAB „15min“ nuomone, antraštė yra išreikšta sąžiningai, todėl atitinka Visuomenės informavimo įstatyme nustatytus reikalavimus nuomonei pateikti. Pareiškėjas, neiškreipdamas pagrindinių faktų, informavo apie Utenoje įvykusį įvykį. Susipažinus su Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. birželio 3 d. paskelbtu pranešimu apie nagrinėjamą įvykį Utenoje ir Publikacijos turiniu, abu tekstai yra identiški. Nors dalis Publikacijos antraštės pateikta vertinamuoju aspektu, ginčo teiginių faktinį pagrindą sudaro žinios apie tai, kad: a) sulaikomas Utenos miesto gyventojas priešinosi policijos pareigūnams; b) prieš pasipriešinusį asmenį buvo panaudotas elektros impulsų pagrindu veikiantis prietaisas; c) dėl elektros prietaiso panaudojimo jaunuolis buvo praradęs sąmonę. Sulaikomų asmenų veiksmų neteisėtą elgesį ir atsakomąjį pareigūnų veiksmų teisėtumą ginčijamoje antraštėje nedviprasmiškai nusako frazė „policininkai jiems pasipriešinusį uteniškį“. Frazės „čirškino tol, kol „atjungė“ paminėjimas antraštėje negali būti laikomas nesąžiningu, nes šie teiginiai atitinka faktus. Nėra svarbu, kada pažeidėjas prarado sąmonę: iš karto po prietaiso panaudojimo, ar po kurio laiko, nes iš aprašytos situacijos aišku, kad sulaikytas asmuo sąmonę prarado paveiktas „elektrošoko“. Antraštėje panaudota formuluote nebuvo siekiama parodyti, kad elektros impulsinis prietaisas buvo naudojamas nepagrįstai ilgai; buvo siekiama nusakyti, kad sulaikomo asmens sąmonės netekimas yra šio prietaiso naudojimo pasekmė. Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neįrodinėjo, kad minėtas pažeidėjas sąmonę prarado dėl kitų priežasčių. Publikacijos antraštė suponuoja išvadą, kad „elektrošokas“ panaudotas teisėtai, neperžengiant tarnybinio būtinumo ribų, pareigūnų veiksmai nebuvo perteikti neigiama forma, todėl argumentas, kad antraštėje pareigūnai buvo pavaizduoti kaip asmenys, kurie pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir nepagrįstai ilgai naudojo specialų prietaisą, sutrikdydami sulaikomo asmens sveikatą, yra nepagrįstas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pasirinktų lingvistinių priemonių panaudojimu buvo siekiama sąžiningai prieinama leksika perteikti įvykio aplinkybes, nebuvo siekiama sensacijos ir nepagrįsto skaitytojų dėmesio pritraukimo bei pareigūnų vardo menkinimo. Antraštė turi dvi funkcijas. Pirmoji – trumpai pateikti turinio esmę. Antraštei taikomas reikalavimas kuo geriau atsispindėti pateikiamų faktų esmę negali būti suabsoliutinamas iki reikalavimo atspindėti visus duomenis, priešingu atveju antraštė netenka savo funkcijos trumpai nusakyti pagrindinę publikacijos mintį. Antra funkcija – sudominti skaitytoją. Liaudyje vartojamų, nebūtinai literatūrinių, gyvų formuluočių naudojamas negali būti tapatinamas su sensacinga žinute. Kadangi Policijos departamento pranešimai pateikiami „sausa“ kalba, siekiant perteikti skaitytojui įvykio dinamiškumą ir dramatiškumą, buvo pavartotos aiškios, tačiau neįžeidžiančios formuluotės. Elektros impulsinio prietaiso „Taser“ pavadinimas pakeistas į dažniau vartojamą ir labiau atpažįstamą žodį „elektrošokas“. Žodis „čirškinti“ yra tiesiogiai susijęs su elektrošoko prietaiso veikimo principu, kuris pagrįstas elektros impulsais. Prietaiso „Taser“ veikimą kaskart lydi specifinis garsas, kuris gali būti įvardijamas elektriniu čirškėjimu. Žodis „atjungė“ kabutėse pavartotas kaip sinonimas, apibūdinantis medicininę sąmonės netekusio žmogaus būklę. Redaktoriams pasirinkus neutralesnę raiškos formą, kaip pavyzdžiui: „prieš uteniškį buvo naudojamas elektros impulsinis prietaisas“ skaitytojo būtų suvokiamas sudėtingiau. Redaktorius pasinaudojo savo teise reikšti nuomonę kiek hiperbolizuota, tačiau sąžininga forma, kuria iš esmės visuomenei pakomentavo įvykį Utenos mieste. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pateikęs nagrinėjamam ginčui svarbų išaiškinimą, kad įstatymas saugo ne tik žodžio laisvę, bet ir jos išraiškos formą. Žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Antraštė nemenkina konkretaus pareigūno reputacijos ar gero vardo, nes nei Publikacijos pavadinime, nei turinyje nėra minimi policijos pareigūnų vardai, nepateikta jų asmenybę identifikuojančių nuotraukų. Viešasis asmuo turi tikėtis nuolatinio padidinto visuomenės dėmesio, susitaikyti su tuo, kad dėl savo pastebimumo jis gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, būti atlaidesnis įvairioms nuomonėms apie su juo susijusius duomenis. Tas pats taikytina ir valstybinių institucijų, įskaitant ir policijos, veiklos komentavimui.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 53-55) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skundą tyrė Visuomenės informavimo įstatyme nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų. Sprendime nesvarstė ir nevertino paskleistos informacijos dėl viešojo juridinio asmens neturtinių teisių (dalykinės reputacijos) pažeidimo, ši aplinkybė nebuvo skundo nagrinėjimo dalyku, trečiasis suinteresuotas asmuo skunde inspektoriui tokio reikalavimo nekėlė.

Nurodė, kad Sprendime pabrėžė, jog antraštės ir santraukos turi atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę. Žurnalistų etikos inspektorius neginčija viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) teisės skelbiant informaciją, ją pateikti hiperbolizuotai, paryškinant ar akcentuojant tam tikrus aspektus, tačiau pabrėžia būtinumą literatūrines ir lingvistines išraiškos priemones naudoti sąžiningai, sąmoningai neiškreipiant ir nenutylint viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) žinomų faktų ir duomenų. Teise skleisti informacija turi būti naudojamasi sąžiningai.

Pažymėjo, jog Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, žinodamas, jog specialus prietaisas – elektros impulsinis prietaisas „Taser“ – buvo panaudotas esant tarnybiniam būtinumui: sulaikomas asmuo aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, vienas iš pareigūnų buvo sužalotas ir buvo gydomas ambulatoriškai, jo tarnybinė striukė suplėšyta ir išpurvinta, Publikacijos pavadinimui pasirinko antraštę, kuri ne tik kad neatspindi Publikacijos turinio, bet iškreipia viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) suteiktą informaciją, stokoja faktinio pagrindimo, pasirinka nepagarbi leksika, emociškai neigiamai nuspalvina visą antraštę ir sukuria įspūdį, jog policijos pareigūnai aprašomoje situacijoje veikė viršydami įgaliojimus ir nepagrįstai ilgai prieš sulaikomą asmenį naudojo specialų elektros impulsinį prietaisą. Pareiškėjas siekė pateikti sensacingą informaciją, pritraukti skaitytojų dėmesį, bet ne vykdyti savo priedermę ir sąžiningai informuoti visuomenę reikšmingu klausimu. Nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiama. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus. Teismas taip pat yra akcentavęs žurnalistų rūpestingumo ir kruopštumo pareigą, siekiant, kad pateikiama informacija būtų tiksli.

Atkreipė dėmesį į viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) priedermę ugdyti tautinę kultūrą ir puoselėti kalbą. Be to, tokią pareigą viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) nustato teismų praktika bei Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos. Abejojo, kad, anot pareiškėjo, prieinamos, skaitytojo lengviau suvokiamos, leksikos vartojimas prisideda prie viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) nustatytų pareigų vykdymo, ir mano, kad tokio pobūdžio leksikos vartojimas, ne tik skurdina kalbą, bet skatina nepagarbios, nemandagios leksikos vartojimą, o tai paneigia vieną iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) priedermių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44-46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad yra valstybės biudžetinė įstaiga, kuri neturi kompetencijos spręsti klausimų, susijusių su kalbotyra ir lingvistika. Pateikdamas skundą Žurnalistinės etikos inspektoriaus tarnybai, norėjo išsiaiškinti, ar Publikacijos pavadinimas neiškraipo teisingos ir nešališkos informacijos, kadangi jis menamai „apjuodino“ policijos pareigūnus. Hiperbolizuotu straipsnio pavadinimu buvo klaidinama visuomenė. Antraštė sudarė įspūdį, kad policijos pareigūnai žalojo jiems pasipriešinusį pilietį. Pritarė Žurnalistų etikos inspektorius išvadai, kad publikacijų antraštėms yra keliamos tam tikros jų sudarymo taisyklės ir reikalavimai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 15 d. sprendimu (b. l. 86-92) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (SK-109)SPR-95 „Dėl publikacijoje „Policininkai jiems pasipriešinusį 23 metų uteniškį elektrošoku čirškino tol, kol „atjungė““ (www.15min.lt, 2015-06-04) paskelbtos informacijos“. Priteisė UAB „15min“ iš Žurnalistų etikos inspektorius tarnybos 21 Eur pagrįstų žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų.

Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius vertino, jog Publikacijose buvo skleidžiama nuomonė, ginčo dėl to administracinėje byloje nekyla. Pažymėjo, jog pagal Visuomenės informacijos įstatymo 2 straipsnio 36 dalį nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šią nuostatą papildo Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Teismas pažymėjo, jog teiginys „Policininkai jiems pasipriešinusį 23 metų uteniškį elektrošoku čirškino tol, kol „atjungė““ yra Publikacijos antraštė, todėl ji turi kiek įmanoma geriau atspindėti Publikacijoje pateikiamų faktų ir duomenų esmę. Publikacijos antrašte turi būti nusakoma pagrindinė tema, nagrinėjama jos tekste. Ginčo antraštė atitinka jos sudarymo taisykles bei reikalavimus: ji atspindi pateikiamų faktų ir duomenų esmę, nusako pagrindinę Publikacijos temą. Teismas sutiko su pareiškėjo skunde pateiktais argumentais, kad antraštė iš esmės atspindi Publikacijos turinį. Antrašte konstatuojami faktai: asmuo priešinosi policijos pareigūnui, prieš šį asmenį naudotas elektros impulsinis prietaisas, minimas asmuo buvo praradęs sąmonę. Visi šie faktiniai elementai yra Policijos departamento suvestinėje pateikiamoje informacijoje ir dėl jų nesiginčijama. Antraštės išdėstymas turi būti vertinamas taip pat ir atsižvelgiant į jos tikslą – atkreipti dėmesį į publikuojamą tekstą. Teismas sutiko su tuo, kad antraštė gali būti išdėstoma pritraukiančiu tekstu, kadangi informacijos pateikimo tikslas leidinyje yra sukelti asmens susidomėjimą tekstu, paskatinti perskaityti pateikiamą tekstą.

Iš atsakovo pozicijos byloje bei Sprendimo turinio teismas nustatė, kad žurnalistų etikos inspektorius ginčijamos antraštės faktinį teisingumą vertino atsietai nuo pačios Publikacijos ir informacijos pateikimo etikos klausimą sprendė tik dėl antraštės tekstinio išdėstymo. Teisės aktai nenumato, jog antraštė yra atskiras publikacijos elementas, todėl vertinant jos išdėstymą, būtina sieti su viso teksto turiniu. Publikacijos antraštė yra pateikta vertinamuoju aspektu ir atskleidžia subjektyvų viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) požiūrį į egzistavusias aplinkybes. Publikacijoje pateikti faktai pagrindžia antraštės teiginius, taigi antraštėje pareiškėjas pateikė esminius įvykio faktus, jų neiškraipydamas. Antraštėje pateikiamų faktų hiperbolizavimas, teksto pritaikymas šnekamajai, iš dalies žargoninei kalbai dėl perkeltine prasme vartojamų žodžių „atjungė“ ir „čirškino“, nėra draudžiamas, tačiau turi būti naudojamas laikantis sąžiningumo ir etiškumo kriterijų. Sprendime pabrėžiama, kad tokia antrašte rodomas neigiamas požiūris į policijos pareigūnų darbą, tačiau tokia nuostata negali būti laikoma objektyvia ir yra labiau sietina su paties skaitančiojo požiūriu. Tai, kad antraštėje pabrėžiama, jog elektros impulsinis prietaisas buvo panaudotas prieš policininkams pasipriešinusį asmenį, nukreipia į policijos teisę naudoti prievartos priemones prieš besipriešinančius asmenis. Neigiamas įspūdis apie policijos pareigūnų veiksmus gali susidaryti dėl kalbos išraiškos priemonių pasirinkimo, o būtent dėl oficialioje kalboje nevartojamų žodžių panaudojimo. Tai vertinant, reikia atsižvelgti, kad tekstas pateikiamas visai plačiai visuomenei skirtame portale, todėl negali būti draudžiama vartoti ir tokį tekstą, kuris nėra priimtinas aukštesnius kalbos naudojimo standartus priėmusiai visuomenės daliai. Elektros impulsinio prietaiso „Taser“ įvardijimas elektrošoku įprastas buitinėje kalboje. Toks išsireiškimo naudojimas pateikiant informaciją portale yra tinkamas, nes pats prietaisas yra itin retas, mažai kam žinomas, todėl jo bendrinis pavadinimas visuomenei taip pat nėra plačiai žinomas. Žodis „atjungti“ perkeltine prasme „prarasti sąmonę“ vartojamas šnekamojoje kalboje, įvairiuose tekstuose galima sutikti žodžių junginį „atjungti sąmonę“. Atsižvelgiant į auditoriją, kuriai skirta Publikacija, žodžio „atjungti“ vartojimas, nors ir neskatintinas, bet negali būti laikomas uždraustu teisės aktais. Elektros impulsinio prietaiso naudojimo įvardinimas žodžiu „čirškinti“ yra šio veiksmo hiperbolizavimas, stengiantis patraukti skaitytojų dėmesį. Hiperbolės naudojimas tekstuose iš esmės nėra draudžiamas. Byloje nagrinėjamu atveju hiperbolizavimas taikytas neperžengiant ribų, kadangi tiek oficialioje informacijoje, tiek Publikacijoje elektros impulsinio prietaiso naudojimo galutinis rezultatas – asmens sąmonės praradimas, yra tas pats. Tai, ar antrašte buvo ar nebuvo siekiama parodyti, kad elektros impulsinis prietaisas buvo naudojamas nepagrįstai ilgai, yra skaitančiojo vertinimo dalykas, vienareikšmiškai ši aplinkybė iš teksto nesuprastina. Pažymėtina tai, kad antrašte nėra sudaromas įspūdis, jog elektros impulsinis prietaisas buvo panaudotas nesant tam pagrindo, todėl negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad UAB „15min“ Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojus siekė pavaizduoti kaip asmenis, kurie pasinaudodami savo tarnybine padėtimi, nepagrįstai ilgai prieš sulaikomą asmenį naudodami specialų elektros impulsinį prietaisą, sutrikdė asmens sveikatą. Publikacija nemenkina konkretaus pareigūno ar institucijos reputacijos, ja nebuvo siekiama nieko įžeisti. Publikacijos antrašte redaktorius, pasinaudodamas teise reikšti nuomonę, kiek hiperbolizuota, tačiau sąžininga forma visuomenei pakomentavo įvykį Utenos mieste. Ginčijamoje antraštėje pateikiamas hiperbolizavimas, teismo vertinimu, etikos ir sąžiningumo kriterijų neperžengia ir iš esmės atitinka oficialią informaciją.

Teismas pažymėjo, jog teisingai teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjo atstovas, kad byloje negali būti keliamas klausimas dėl viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) pareigos ugdyti tautinę kultūrą ir puoselėti kalbą, įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nesilaikymo. Žurnalistų etikos inspektoriaus abejonės dėl antraštėje vartojamos leksikos atitikimo minėtai teisės normai Sprendime nėra išreikštos, o nurodytos tik atsakovo atsiliepime. Administravimo subjektas atsiliepime negali nurodyti naujų pažeidimų, kurie nebuvo svarstyti administracinės procedūros metu ir kurių pažeidimai nėra įvardinti atsakomybę nustatančiame sprendime, todėl teismas dėl šių institucijai kilusių abejonių nepasisakė ir leksikos vartojimo įtakos kalbai bei skatinimo tokią kalbą vartoti neanalizavo.

III.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95-97), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (SK-109)SPR-95.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek savo Sprendime, tiek atsiliepime Žurnalistų etikos inspektorius pažymėjo, kad pareiškėjas, skelbdamas Publikaciją ir disponuodamas visa informacija apie įvykį, t. y., žinodamas, jog specialus prietaisas – elektros impulsinis prietaisas „Taser“ – buvo panaudotas esant tarnybiniam būtinumui: sulaikomas asmuo aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, vienas iš pareigūnų buvo sužalotas ir buvo gydomas ambulatoriškai, jo tarnybinė striukė suplėšyta ir išpurvinta, Publikacijos pavadinimui pasirinko antraštę, kuri ne tik kad neatspindi Publikacijos turinio, bet iš esmės iškreipia viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) suteiktą informaciją apie situaciją, stokoja faktinio pagrindimo. Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad Lietuvių kalbos žodynas (elektroninė versija prieinama http://lkzd.lki.lt) žodį „tol“ paaiškina taip – žymi, kiek laiko (kurį laiką, per kurį laiką) kas trunka, yra, vyksta, darosi, atsitinka. Skundžiama Publikacijos antrašte yra akivaizdžiai nurodoma, jog policijos pareigūnai nepagrįstai ilgai (kol asmuo nualpo) prieš jiems pasipriešinusį asmenį naudojo elektros impulsinį prietaisą. Tokia išvada yra aiškiai suprantama iš pasirinktos antraštės gramatinės struktūros ir loginių vartojamų žodžių sąsajų, žodžių junginiu „tol....kol“ nurodoma, kad policijos pareigūnai nepagrįstai specialųjį prietaisą prieš asmenį naudojo tiek laiko, kad toks prietaiso naudojimas nulėmė sulaikomo asmens sąmonės netekimą (tol, kol nualpo). Kitaip tariant, antrašte policijos pareigūnai yra pavaizduojami kaip neigiamai, blogai savo darbą atliekantys asmenys, tačiau iš Publikacijos turinio yra akivaizdu, jog policijos pareigūnai veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes sulaikomi asmenys jiems priešinosi, o vienas iš pareigūnų buvo sužalotas ir buvo gydomas ambulatoriškai, jo tarnybinė striukė suplėšyta bei išpurvinta. Tokiu būdu, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje antraštėje iškraipė teisingą ir nešališką informaciją.
2. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad neigiamas įspūdis apie policijos pareigūnų veiksmus gali susidaryti dėl kalbos išraiškos priemonių pasirinkimo, t. y. dėl oficialioje kalboje nevartojamų žodžių pavartojimo, tačiau padarė išvadą, jog tokio posakio Publikacijos antraštėje vartojimas yra tinkamas. Tokiu būdu, teismas yra ne tik nenuoseklus savo vertinimuose, bet kartu pateisina tai, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) faktiškai „apgauna“ skaitytojus, Publikacijos antraštėje pateikdamas informaciją apie neigiamus policijos pareigūnų veiksmus, kuri visiškai nekoreliuoja su Publikacijos tekstu, kitaip tariant, neatitinka Publikacijos turinio. Tekste aiškiai nurodoma, kad policijos pareigūnai savo pareigas vykdė tinkamai ir veikė esant būtinumui. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčijamoje antraštėje pateiktas hiperbolizavimas neperžengia etikos ir sąžiningumo kriterijų. Be to, teismas neatsižvelgė į inspektoriaus paaiškinimus ir argumentus, kad jis ginčijamą antraštę vertino ne izoliuotai, bet remdamasis ir nagrinėdamas visą Publikacijos kontekstą.
3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tokio tikslo, t. y. atkreipti dėmesį į tekstą, siekimas neturi būti suabsoliutinamas ir besąlygiškas, o siekiant atkreipti dėmesį ir „priversti“ skaitytoją perskaityti paskleistą informaciją, turi būti laikomasi įstatyminių reikalavimų: Visuomenės informavimo įstatymo 2 dalies 36 punkto nuostatos, jog nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, šio įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, numatančio, kad skleisdami informaciją visuomenei, viešosios informacijos rengėjai neturi iškreipti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Siekis atkreipti dėmesį į pateikiamą tekstą, ignoruojant nurodytas teisės normas, jau pats savaime yra nesąžiningas.
4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2790-442/2015), nuomonė publikacijose, kaip ir publikacijų pavadinimuose, turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiama. Be to, 2015 m. veiklos apžvalgoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad įstatymai turėtų būti taikomi kūrybiškai, o ne formaliai. Tokiu būdu, svarbiausias elementas yra išsiaiškinti ginčo, reiškinio esmę, kvintesenciją, teisingai ją įvertinti ir pritaikyti teisės normas. Per tokią prizmę vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra akivaizdu, kad teismas nepakankamai įsigilino į ginčo esmę, todėl neatsižvelgė į vieną iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) priedermių, kuri kartu yra ir vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Ši pareiga turėtų būti ne tik žinoma kiekvienam viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), bet ir privalomai vykdoma. Sąžiningas nuomonės reiškimas, neatsižvelgiant į nustatytas pareigas, yra paprasčiausiai negalimas. Todėl teismas neteisingai vertino, jog inspektorius atsiliepime įvardinęs pirmiau minėtus principus, nurodė papildomus pažeidimus, kurie nebuvo svarstyti administracinės procedūros metu, nes inspektorius atsiliepime šį argumentą naudojo kaip papildomą priemonę (įrodymą), pagrindžiančią viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nesąžiningumą. Atsakovo nuomone, šios pareigos neaptarimas ar ignoravimas nagrinėjant situaciją, kuomet pats teismas pripažino, kad antraštėje paskleista informacija iš dalies yra žargoninė kalba, yra neteisingas. Manytina, teismo vertinimas, jog antraštėje pateikiamas tekstas yra pateikiamas plačiai visuomenei skirtame portale, todėl negali būti draudžiama vartoti ir tokį tekstą, kuris nėra priimtinas aukštesnius kalbos vartojimo standartus priėmusiai visuomenės daliai, pats savaime prieštarauja Visuomenės informavimo įstatyme nustatytiems, pirmiau minėtiems, principams ir iš esmės pateisina žemus viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) kalbos vartojimo standartus. Sutiktina, kad tokių žodžių vartojimas negali būti laikomas uždraustu teisės aktais, tačiau abejotina, ar tokiu būdu pritraukiamas skaitytojų dėmesys gali būti vadinamas sąžiningu ir aukštus kokybės standartus atitinkančiu viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesiu. Šiuo atveju taip pat yra reikšminga pažymėti tai, kad publikacija buvo paskleista viename pagrindinių šalies informacinių (žinių) portalų, kuriems taikomi patikimumo, sąžiningumo ir etiškumo standartai turėtų būti aukštesni.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „15min“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 105-110) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (žyminį mokestį; išlaidas advokato pagalbai apmokėti, pagal pridedamus dokumentus).

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose pateiktus argumentus ir padarė pagrįstą išvadą, kad antraštė „Policininkai jiems pasipriešinusį 23 metų uteniškį elektrošoku čirškino tol, kol atjungė“ iš esmės atspindi Publikacijos turinį. Skundžiamojoje antraštėje konstatuojami faktai, kad: a) asmuo priešinosi policijos pareigūnui; b) prieš šį asmenį panaudotas elektros impulsinis prietaisas; c) minimas asmuo prarado sąmonę. Kaip teisingai pažymėjo teismas, visi šie faktiniai elementai yra Policijos departamento suvestinėje pateikiamojoje informacijoje.
2. Antraštei taikomas reikalavimas kuo geriau atspindėti pateikiamų faktų esmę negali būti suabsoliutinamas iki reikalavimo pateikti visus faktinius duomenis, priešingu atveju antraštė netenka savo funkcijos trumpai nusakyti pagrindinę publikacijos mintį. Iš tiesų, sudėtinga įsivaizduoti, kaip į antraštę galėtų būti sutalpintos visos aplinkybės, kurioms esant atsakovas nelaikytų Publikacijos prieštaraujančia Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, t. y. duomenis, jog policijos pareigūnų buvo sulaikomi asmenys, kurie aktyviai priešinosi, vienas iš pareigūnų buvo sužalotas ir gydomas ambulatoriškai, jo tarnybinė striukė suplėšyta ir išpurvinta, todėl buvo priimtas sprendimas panaudoti elektros impulsinį prietaisą „Taser“, sulaikomas asmuo nualpo. Sulaikymo procesą pareiškėjas kūrybiškai ir profesionaliai perteikė skaitytojui, panaudodamas trumpą frazę „policininkai jiems pasipriešinusį [...] uteniškį“. Be to, šis žodžių junginys taip pat nedviprasmiškai nusako ir sulaikomų asmenų veiksmų neteisėtą elgesį ir atsakomąjį pareigūnų veiksmų (sprendimą panaudoti „Taser“ prietaisą) teisėtumą.
3. Pareiškėjas lakoniškai, tačiau neiškreipdamas pagrindinių (esminių) faktų, informavo apie Utenoje įvykusį įvykį. Pareiškėjo požiūriu, šios situacijos esminiai faktai – tai žinios, jog sulaikomas asmuo priešinosi policijos pareigūnui, prieš šį asmenį panaudotas elektros impulsinis prietaisas, minimas asmuo prarado sąmonę. Atsakovas neginčija (ir pats tai nurodo savo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendime), kad Publikacijos antraštė pateikta „vertinamuoju aspektu“, t. y. atskleidžia subjektyvų viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) požiūrį į tikrovėje egzistavusius dalykus ir (ar) aplinkybes, išreiškia jo nuomonę. Todėl aplinkybės, kurios, Policijos departamento ir atsakovo požiūriu, turėjo būti paminėtos antraštėje, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) subjektyviu požiūriu, galėjo būti mažiau reikšmingos, todėl tiesiogiai paminėtos nebuvo. Nepaisant to, pareiškėjo pasirinktas lakoniškas žinių perteikimo būdas nepaneigia ginčo teiginių faktinio teisingumo ir pagrįstumo.
4. Teisės aktai nedraudžia autoriui pateikti subjektyvų situacijos vertinimą, nuomonę (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d., 22 str. 8 d. 1 p.). Publikacijos turinys leido pasirinkti tokią antraštės formuluotę, kokią pateikė visuomenės informacijos rengėjas (skleidėjas). Nėra svarbu, kada pažeidėjas prarado sąmonę: iš karto po prietaiso panaudojimo ar po kurio laiko, nes iš aprašytos situacijos yra aišku, kad sulaikytas asmuo sąmonę prarado paveiktas „elektrošoko“. Antraštėje panaudota formuluote nebuvo siekiama parodyti, kad elektros impulsinis prietaisas buvo naudojamas nepagrįstai ilgai; priešingai, buvo siekiama nusakyti, kad sulaikomo asmens sąmonės netekimas yra šio prietaiso naudojimo pasekmė, t. y. parodyti priežastinį ryšį. Nei atsakovas, nei Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pažeidėjas sąmonę prarado dėl kitų, su specialaus prietaiso panaudojimu nesusijusių, priežasčių. Sprendime teismas teisingai konstatavo, kad dėl faktų šioje byloje nesiginčijama. Galiausiai, sutiktina su teismo pozicija, kad hiperbolizavimas (čirškino tol, kol „atjungė“) Publikacijoje taikytas neperžengiant ribų, kadangi tiek oficialioje informacijoje, tiek Publikacijoje elektros impulsinio prietaiso naudojimo galutinis rezultatas – asmens sąmonės praradimas, yra tas pats. Teismas padarė visiškai logišką ir pagrįstą išvadą, kad tai, ar antrašte buvo ar nebuvo siekiama parodyti, kad elektros impulsinis prietaisas buvo naudojamas nepagrįstai ilgai, yra skaitančiojo vertinimo dalykas, vienareikšmiškai ši aplinkybė iš teksto nesuprastina. Todėl teiginys, kad elektros impulsinis prietaisas „Taser“ buvo naudojamas tol, kol asmuo prarado sąmonę (čirškino tol, kol „atjungė“) iš esmės yra laikytinas teisingu, neiškreipiančiu tikrovės.
5. Visuomenės informacijos rengėjas (skleidėjas) pasinaudojo savo teise reikšti nuomonę kiek hiperbolizuota, tačiau sąžininga forma, kuria iš esmės visuomenei pakomentavo įvykį Utenos mieste. Sąžiningas informacijos skleidimas viešojo informavimo srityje – tai viešosios informacijos rengėjo informacijos skleidimas, siekiant informuoti visuomenę apie įvykį, kurį visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti. Publikacijos tikslas buvo būtent supažindinti visuomenę su Utenos mieste įvykusiu komplikuotu sulaikymu ir neturėjo siekio bei motyvų įžeisti policijos pareigūnus ar pažeminti jų autoritetą. Priešingai, Publikacijos autorius, naudodamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo garantuojama saviraiškos laisve, pateikė skaitytojui subjektyvią nuomonę, susijusią su minėta situacija. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003) yra pažymėjęs, jog teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje, suprantama ir spaudoje, apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kurių pagalba pateikiama informacija abstrahuojama ir koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t. y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmens, apie kurį rašoma. Šiuo atveju nebuvo siekiama įžeisti konkretų asmenį ar policiją kaip instituciją. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei paties atsakovo praktika (2013 m. gegužės 23 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas Nr. SPR-58; 2015 m. liepos 21 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas Nr. SPR-57), Publikacijoje panaudoti išsireiškimai („čirškino“, „atjungė“) negali būti suprantami kaip neleistini ir peržengiantys etikos ir sąžiningumo ribas.
6. Skundžiamų formuluočių panaudojimo tikslas buvo pagyvinti Policijos departamente pateiktą „sausą“ žinutę, sudominti skaitytoją; priešingai, nei teigia atsakovas, nebuvo siekiama „tuščios“, nepagrįstos sensacijos. Siekiant perteikti skaitytojui įvykio dinamiškumą ir dramatiškumą, buvo pavartotos aiškios, šnekamojoje kalboje naudojamos, neįžeidžiančios formuluotės. Neoficialios leksikos naudojimas visuomenės informavimo priemonėse nėra draudžiamas teisės aktais. Be to, sutiktina su teismo argumentacija, kad antraštėje pateiktas tekstas pateikiamas visai plačiai visuomenei skirtame portale, todėl negali būti draudžiama vartoti ir tokį tekstą, kuris nėra priimtinas aukštesnius kalbos naudojimo standartus priėmusiai visuomenės daliai. Atsakovo abejonės dėl antraštėje vartojamos leksikos atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai Sprendime nėra išreikštos, o nurodytos tik jo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Kadangi administravimo subjektas atsiliepime negali nurodyti naujų pažeidimų, kurie nebuvo svarstyti administracinės procedūros metu ir kurių pažeidimai nėra įvardinti atsakomybę nustatančiame sprendime, teismas pagrįstai šių atsakovo abejonių nevertino ir leksikos vartojimo įtakos kalbai neanalizavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 102-103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytu aiškinimu ir pritaria visiems atsakovo išdėstytiems argumentams. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis tik atsako į apeliacinio skundo argumentus ir patikslina kai kuriuos pirmosios instancijos teismo motyvus.

Šios bylos ginčo dalykas yra atsakovo, Žurnalistų etikos inspektoriaus, 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (SK-109)SPR-95 dalis, kuria nuspręsta pripažinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą dėl publikacijoje „Policininkai jiems pasipriešinusį 23 metų uteniškį elektrošoku čirškino tol, kol atjungė“ paskleistos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „15min“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo.

Atsakovo Sprendimo turinys nustato jo nagrinėjimo ribas. Teismas, atlikdamas administravimo subjekto veiklos teisminę kontrolę, privalo pateikto pareiškėjo skundo ribose patikrinti skundžiamą administracinį aktą, jo teisėtumą bei pagrįstumą ta apimtimi, kurios reikalauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatos.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo (yra) detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo sprendime išdėstytų aplinkybių kvalifikavimu ir nurodė, kad atsakovo sprendime nurodytos aplinkybės nepagrįstai pripažintos pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas su tuo iš esmės sutinka, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ginčo nagrinėjimo ribas ir nagrinėjo tas aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiamas padarytas pažeidimas. Atsakovas Sprendime nurodė, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatas ta apimtimi, kad ignoravo sąžiningą nuomonės reiškimą, antraštėje iškraipė teisingą ir nešališką informaciją. Todėl teismas ir turėjo tirti šią aplinkybę, tačiau nepagrįstai teismo sprendime konstatuota, kad publikacijos antraštėje vartojami žodžiai „atjungė“ ir „čirškino“ yra pateikti žargonine kalba, nors atsakovas Sprendime tokio teiginio nebuvo nurodęs. Todėl šie pirmosios instancijos teismo motyvai šalintini iš teismo sprendimo, nes jie atsakovo nebuvo pripažinti pažeidimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis.

Byloje nėra ginčo, kad publikacijos autorius pateikė nuomonę, tačiau atsakovas apeliaciniame skunde palaiko savo poziciją, išdėstytą savo Sprendime, kad teikiant nuomonę, nebuvo laikytasi sąžiningumo kriterijaus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Kartu pažymėtina, kad ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo atskiros nuostatos numato atitinkamas saviraiškos ribojimo sąlygas. Viena iš jų, aktuali šiam ginčui, yra numatyta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje, kuria nustatyta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tokius ribojimus lemia teisės skleisti informaciją santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Tai suponuoja tai, kad nuomonė turi būti pagrįsta ir susijusi su tam tikrais faktais ir ji turi būti ginama, jei reiškiama tinkamai – neįžeidžiančiai, nežeminančiai asmens, o turint pozityvų tikslą – informuoti visuomenę, išryškinti asmens ar institucijos veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl visuomenės teisė žinoti apie valdžios įstaigų veiklą yra visuotina. Todėl šio ginčo atveju, kai publikacija paskelbta apie valstybės įstaigos, policijos pareigūnų, veiklą, subjektyvaus samprotavimo bei vertinimo ribos gali būti platesnės, nei skleidžiant informaciją apie privačius asmenis, dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, ir žodinės išraiškos priemonės, tarp jų ir panaudotos antraštėje, galėjo būti labiau atkreipiančios skaitytojo dėmesį, kad padidintų visuomenės domėjimąsi vienos iš valstybės institucijų, policijos, veikla, jos metodais ir būdais. Publikacija turi objektyvų faktinį pagrindą apie policijos panaudotą prievartos priemonę, todėl teismas daro išvadą, jog straipsnio antraštės literatūrinę išraišką atsakovas nepagrįstai pripažino prieštaraujančia Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatoms.

Pareiškėjo UAB „15min“ prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, bei atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju galutiniu teismo sprendimu (šia nutartimi) ginčas išspręstas iš esmės pareiškėjo naudai, pareiškėjas turi teisę į išlaidų, be kita ko, atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas UAB „15min“ šiuo atveju prašo priteisti jo naudai 3 333,04 Eur (su PVM) atstovavimo išlaidų atlyginimą. Kaip nurodo, šias išlaidas sudaro kliento konsultacija dėl ginčo perspektyvų, skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui rengimas, žyminis mokestis (1 796,10 Eur (su PVM)), pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas teismo posėdyje (642,15 Eur (su PVM)) bei atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas (894,79 Eur (su PVM)).

Pažymėtina, jog nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Tais atvejais, kai prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje paduotas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui (ir atvirkščiai), šis teismas prašymą turėtų persiųsti apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas – pirmosios instancijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822–421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo dalis dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (konsultacijos dėl ginčo perspektyvų, skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui rengimo, žyminio mokesčio, pasirengimo teismo posėdžiui ir atstovavimo teismo posėdyje), šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nenagrinėtina ir perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.11 punktais, prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (894,79 Eur) neviršija minėtose rekomendacijose numatyto maksimalaus užmokesčio už analogiškas paslaugas dydžio, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, todėl priteistina iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „15min“ naudai 894,79 Eur (aštuonių šimtų devyniasdešimt keturių eurų ir septyniasdešimt devynių centų) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Pareiškėjo prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas