Administracinė byla Nr. I-298-414/2014
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01145-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 74
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovei adv. p. Ingai Žemantauskaitei, Kauno miesto savivaldybės atstovei Ramunei Butkienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo E. K.,
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Kauno miesto savivaldybės 473,66 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atstovė paaiškino, kad 2013-02-10 E. K., vairuodamas transporto priemonę Opel Astra, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas T.Masiulio g. Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Apie eismo įvykį pareiškėjo draudėjas informavo policijos pareigūnus. Remiantis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas 2013-02-22 išmokėjo 473,66 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Vadovaujantis LR kelių įstatymo 4 str. 3 d., 11 str. 7 d. 1 – 3 p., LR vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., LR vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155, patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 p., T.Masiulio g. Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje T.Masiulio g. privalo savininkas, t. y. atsakovas. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala, kuri neatlygnta, todėl priteistina. Pažymėjo, jog CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 dalimi, iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovo atstovė su skundu nesutiko. Atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų realų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Atstovo nuomone, dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia, todėl autoįvykį sąlygojo pačio vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Pažymėjo, kad byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą. Išreiškė nuomonę, kad pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
E. K. prašė skundą patenkinti, nes iš anksto duobės negalėjo pastebėti, nes ji nebuvo niekuo pažymėta, o iš priekio važiuojantys automobiliai su šviesomis akino.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui 473,66 Lt turtinę žalą dėl 2013-02-10 eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės dalių atkūrimo.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).
Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.
Vadovaujantis minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Vis dėlto teismas kiekvienu atveju privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos. Šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz,. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).
Pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2013-02-10 E. K., vairuodamas transporto priemonę priemonę Opel Astra, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas T.Masiulio g. Kaune, kuri priklauso Kauno miesto savivaldybei, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Šią aplinkybę patvirtina 2013-02-10 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir liudytojo E. K. parodymai. Nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, patrulio D. R. tarnybiniame pranešime, patrulio A. Š. nurodytuose papildomuose duomenyse apie eismo įvykį buvo nurodyta, jog eismo įvykyje buvo sugadinta: dešinės pusės priekinio rato ratlankis ir padanga (b.l. 25).
Pareiškėjas apskaičiavo, kad dėl eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 473,66 Lt, bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką 2013-02-22 mokėjimo nurodymu Nr. 124014 (b.l. 20). Iš 2013-02-21 ekspertizės/sąmatos Nr. 2013/02456 akivaizdu, jog buvo remiamasi „Audatex“ kompiuterinės sistemos atliktais skaičiavimais ir būtinas transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidas sudarė ratlankio remonto/dažymo darbai ir medžiagos 194,27 Lt (75,60+118,67) ir padangos vertė 273,91 Lt (b.l. 15, 17). Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą. Proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Taigi, atsakovo argumentai dėl žalos dydžio nepagrįsti.
Teismo posėdžio metu neginčijamai buvo nustatyta, jog padangos vertė yra su PVM. Dėl to imama domėn ir tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str., 27 str., 46 str., taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos analizė duoda pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą - t.y. veikdamas kaip toks. LAT 2006-06-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju draudikas draudėjui PVM nepagrįstai išmokėjo, nes administracinės bylos duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog transporto priemonė buvo realiai suremontuota. Teismui nebuvo pateiktos sąskaitos – faktūros, paslaugų pirkimo kvitai ir pan.. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir LVAT ( LVAT 2012-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.). Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina PVM dalyje 57,52 Lt suma, o pareiškėjo atstovo argumentai, jog PVM įtrauktas dėl to, kad padangos kaina apskaičiuota su didele nuolaida, nėra teisiškai reikšmingi.
Teismo posėdžio metu taip pat nustatyta, kad automobilis Opel Astra draudimo bendrovei apžiūrai nebuvo pateiktas, Transporto priemonės techninės apžiūros aktas nebuvo surašytas, o būtinas transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidas pareiškėjas apskaičiavo remdamasis pateiktomis foto nuotraukomis (b.l. 18) ir medžiaga, gauta iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dešinės pusės priekinio rato ratlankio ir padangos sugadinimo faktas buvo akivaizdus iš 2013-02-10 nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, patrulio D. R. tarnybinio pranešimo, patrulio A. Š. papildomų duomenų apie eismo įvykį, teismas sprendžia, jog automobilio Opel Astra nepateikimas draudimo bendrovei apžiūrai, nebuvo kliūtis objektyviai įvertinti automobilio sugadinimus ir apskaičiuoti sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidas.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą, nes remiantis šiais įrodymais galima vienareikšmiškai teigti, jog E. K. įvažiavo būtent į nurodytą duobę T.Masiulio g., kuri priklauso Kauno miesto savivaldybei, kas sąlygojo automobilio apgadinimą. Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas byloje įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos, kurią jis patyrė išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką už priekinę dešinės pusės padangą ir priekinį dešinės pusės ratlankio remontą.
Pažymėtina, jog nagrinėjamo ginčo atveju vertintini ir automobilį vairavusio vairuotojo veiksmai, nulėmę žalos dydžio mažinimą. Visų pirma, eismo įvykis įvyko greta esančios duobės, pažymėtos apsaugine tvorele. Vairuotojas E. K., būdamas rūpestingas ir apdairus, privalėjo pastebėti kelio dalyje esančią kliūtį, kuri nebuvo užpilta vandeniu, sulėtinti greitį ir sustoti, ar kitaip išvengti kiūties, neįvažiuojant ant važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Antra, transporto priemonių vairuotojų pareiga vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, numatytos transporto priemonių vairuotojų pareigos ir jų veiksmai konkrečiose eismo situacijose, būtent, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Trečia, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.259 straipsnyje įtvirtina bendra taisykle, numatančia tai, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad duobė, į kurią įvažiavo E. K., buvo iš dalies užpilta skalda, todėl jos gylis buvo 0,08 m. Įvertinus nurodytus argumentus ir įvykio situacijos foto nuotrauką, kuri pateikta prie eismo įvykio medžiagos (b.l. 25), automobilio sugadinimo mastą, priteistina žala mažintina 50 procentų dėl automobilį vairavusio E. K. kaltės, kadangi vairuodamas transporto priemonę kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, vykdydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.
Atsakovas nesutinka su žalos dydžiu, nurodydamas, jog paskaičiuota tik orientacinė patirto remonto kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu. Tačiau Susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr.120/101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 10 punkte nustatyta, kad atkūrimo (remonto) kaštai - tai išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių bei įtvirtina atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai. Transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai (15 punktas). Automobiliui esant nesuremontuotam, turi būti atlyginta suma, kuri reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Pareiškėjui pagal Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą, abejoti J. A. kompetencija atlikti šio pobūdžio turto vertinimą nėra pagrindo, todėl 2013-02-21 ekspertizės/sąmata Nr. 2013/02456 pripažintina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu būsimo remonto išlaidas.
Teismas atmeta atsakovo nurodytą aplinkybę, kad draudėjo sumokėta įmoka visiškai padengia pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką, todėl žalos priteisimas draudimo bendrovei yra negalimas, nes toks aiškinimas visiškai paneigia subrogacijos instituto, įtvirtinto Lietuvos teisėje, taikymą.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, priteistina pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 23 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 p. atitikties LR Konstitucijos 21, 29, 94 str. netenkintinas, nes prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teisėjas
n u s p r e n d ž i a:
Skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 208,07 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 23 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rimantas Giedraitis