Civilinė byla Nr. e2-1831-1154/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14201-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 3.2.4.4; 3.2.4.11

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 23 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lina Navickytė,

sekretoriaujant Karolinai Ploutinai ir Onai Virmauskienei,

dalyvaujant ieškovės Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždarosios akcinės bendrovės „Portmann & Dobilas“ atstovei advokato padėjėjai Agnei Litvinaitei,

atsakovui A. G., jo atstovui advokatui Gintarui Česnulevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždarosios akcinės bendrovės „Portmann & Dobilas“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teismas

nustatė:

1.       ieškovė Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Portmann & Dobilas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. G. 6220 Eur skolos, 2668,70 Eur delspinigių, 145,20 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. kovo 19 d. su atsakovu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2020-2P, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui vilkiką DAF XF105.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr.  (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabę SHMITZ SCS24 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovas įsipareigojo tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove. Ieškovė 2020 m. kovo 19 d. atsakovui A. G. perdavė transporto priemones – vilkiką (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabę (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovas įsipareigojo per 9 mėnesius sumokėti 12 000 Eur kainą + PVM (iš viso 14 520 Eur) pagal sutartyje numatytą grafiką. Atsakovas prisiimtą prievolę vykdė netinkamai – atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolingas ieškovei 6220 Eur (su PVM) sumą. Ieškovė taip pat nurodė, kad patyrė 145,20 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Be to, atsakovui, pradelsusiam savo piniginių prievolių vykdymo terminus, tenka pareiga sumokėti sutartyje nustatyto 0,2 proc. dydžio delspinigius, kurie, ieškovės skaičiavimu, sudaro 2668,70 Eur.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino –priteisė ieškovei iš atsakovo 6220 Eur skolos, 2668,70 Eur delspinigių, 145,20 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 9033,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 603 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.       Atsakovas A. G. 2022 m. rugsėjo 27 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismo sprendimo už akių pagrįstumą atsakovas ginčijo remdamasis tuo, kad 2020 m. kovo 19 d. vilkiko DAF XF105.410 ir puspriekabės SHMITZ SCS24 pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu priimtas teismo sprendimas už akių, jis nesudarė, o vilkikas DAF XF105.410 jam buvo parduotas pagal šalių sudarytą 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, joje nurodyta vilkiko kaina – ne 12 000 Eur, kaip teigia ieškovė ir kaip nurodyta 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, bet 1210 Eur. Tokia kaina buvo sutarta dėl to, kad transporto priemonė neturėjo galiojančios techninės apžiūros, turėjo daug trūkumų. Atsakovas pažymėjo, kad pagal 2021 m. kovo 16 d. sutartį su ieškove yra atsiskaitęs. Prie pareiškimo atsakovas pridėjo 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir ieškovės išrašytą 2021 m. kovo 16 d. PVM sąskaitą faktūrą už vilkiko pardavimą, joje nurodyta suma – 1210 Eur su PVM.

4.       Ieškovė atsiliepimu į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo su atsakovo pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovės teigimu, šalys 2020 m. kovo 19 d. pasirašė vilkiko ir puspriekabės pirkimo–pardavimo sutartį, joje transporto priemonių kaina nurodyta 12 000 Eur ir nustatytas įmokų mokėjimų grafikas, transporto priemonės atsakovui buvo perduotos sutarties pasirašymo metu, o nuosavybės teisės perėjimas atsakovui numatytas tik visiškai atsiskaičius, taigi atsakovas priėmė turtą tik saugoti, bet ne nuosavybėn. Atsakovas naudojosi transporto priemonėmis ir pagal išgales mokėjo įmokas grynaisiais pinigais, tačiau vėliau nurodė, kad vilkikas sugedo nebepataisomai, ir prašė ieškovės perleisti jam nuosavybės teisę, kad galėtų parduoti jį dalimis ir taip atsiskaityti. Ieškovei sutikus, šalys pasirašė 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau tai nereiškia, kad 2020 m. kovo 19 d. sutartis nustojo galios, be to, ja buvo parduotas ne tik vilkikas, bet ir puspriekabė. Ieškovė pateikė įrodymus, kad puspriekabė nėra įregistruota atsakovo vardu. Ieškovės teigimu, atsakovo prievolės pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį nėra pasibaigusios, jos nėra įvykdytos.

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartimi, patenkinus atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimas už akių buvo panaikintas ir atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės.

6.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokato padėjėja Agnė Litvinaitė palaikė ieškinyje ir atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį patenkinti. Ieškovės atstovė nurodė, kad šalių santykiai prasidėjo 2019 m., kai buvo sudaryta vilkiko nuomos sutartis, po to atsakovo pageidavimu šalys pasirašė 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl vilkiko ir puspriekabės pardavimo atsakovui. Atsakovas pagal šią sutartį iki galo neatsiskaitė. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad dalis pagal šią sutartį gautų sumų yra apskaitytos, ieškovė nereikalauja iš atsakovo visos sutartyje nurodytos kainos. Ieškovės teigimu, 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis nepaneigia 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, atsakovas šios sutarties galiojimo neginčija. Ieškovė taip pat nurodė, kad į bylą pateikė ieškovės atstovo rašytas žinutes atsakovui dėl skolos sumokėjimo. Į šias žinutes atsakovas nereagavo, nors jei nebūtų skolingas, būtų atitinkamai sureagavęs.

7.       Atsakovo atstovas advokatas Gintaras Česnulevičius teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio nepripažįsta ir prašo jį atmesti. Advokatas nurodė, kad atsakovas 2020 m. kovo 19 d. sutarties nepasirašė. Advokatas atsakovo parašo neginčijo, tačiau, jo teigimu, sutarties pirmas lapas šalių nepasirašytas, taigi galėjo būti pakeistas. Pažymėjo, kad šalių sudarytoje 2019 m. nuomos sutartyje yra šalių parašai ant kiekvieno lapo, o 2020 m. kovo 19 d. sutartis pasirašyta tik paskutiniame lape. 2021 m. kovo 16 d. sutartį pripažįsta abi šalys, pagal šią sutartį ieškovė išrašė, o atsakovas apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą. Advokatas pažymėjo, kad grynieji pinigai įmonėje priimami pagal kasos pajamų orderius, tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių atsiskaitymo pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį įrodymų. Iš byloje pateiktų įrodymų neaišku, kokius grynuosius pinigus ieškovės direktorės pavaduotojas R. Ž. įnešinėjo į įmonės sąskaitą; neįrodyta, kad tai atsakovo sumokėti pinigai.

8.       Teismo posėdžio metu atsakovas A. G. paaiškino, kad savo parašą ant 2020 m. kovo 19 d. sutarties antrojo lapo pripažįsta, tačiau nepripažįsta šios sutarties pirmojo lapo, nes ieškovė galėjo jį pakeisti. Nurodė, kad apie 2007 metus iš atsakovo pirko vilkiką Iveco, galbūt jo parašas yra iš tos sutarties. Atsakovas paaiškino, kad vilkiką DAF XF105.410 įsigijo iš ieškovės pagal 2021 m. kovo 16 d. sutartį, atsiskaitė bankiniu pavedimu. Pripažino, kad buvo sudaręs 2019 m. nuomos sutartį, tačiau detalių neprisiminė. Atsakovas nurodė, kad 2021 m. kovo 16 d. sutartį parengė ieškovės atstovas R. Ž., jis sutartyje nurodė kainą, taip pat vilkiko trūkumus. Atsakovas paaiškino, kad su ieškovės atstovu R. Ž. pažįstami seniai, atsakovas buvo ieškovės darbuotojas, atleistas 2020 m. pabaigoje.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

9.       Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl šalis siejusių vilkiko ir puspriekabės pirkimo–pardavimo sutartinių santykių ir atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartis. 

10.       Byloje yra pateiktos dvi sutartys: 1) 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2020-2P, kuria šalys susitarė, kad ieškovė parduoda, o atsakovas perka vilkiką DAF XF105.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr.  (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabę SHMITZ SCS24 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), turto pardavimo kaina nurodyta 12 000 Eur be PVM; 2) 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria šalys susitarė, kad ieškovė parduoda, o atsakovas perka pardavėjui (ieškovei) nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę – vilkiką DAF XF105.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr.  (duomenys neskelbtini)) už 1210 Eur.

11.       Šalys neginčija, kad abi sutartys sudarytos dėl to paties vilkiko, tačiau skirtingai aiškina sutarčių sudarymo aplinkybes, jų galiojimą ir iš jų kylančias teises ir pareigas. Atsakovas nepripažįsta, kad pasirašė 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Jo teigimu, šalis saisto tik 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal ją atsakovas yra atsiskaitęs ir jokių prievolių ieškovei neturi. Ieškovė teigia, kad 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas nepaneigia 2020 m. kovo 19 d. sutarties galiojimo, pagal pastarąją sutartį atsakovas nėra atsiskaitęs, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina atitinkamo dydžio skola su delspinigiais.

12.       Atsakovui nepripažįstant savo parašo 2020 m. kovo 19 d. sutartyje, ieškovė pateikė sutarties originalą. Sutartis surašyta ant dviejų lapų, šalių parašai yra tik antrajame lape. Atsakovas teigė, kad savo parašo sutarties antrame lape neginčija, tačiau nepripažino, kad yra pasirašęs būtent tokio turinio sutartį, ir teigė, kad pirmasis lapas ieškovės galėjo būti pakeistas. Kita vertus, jis negalėjo paaiškinti pasirašymo sutarties antrame lape aplinkybių, nenurodė, kokią kitą sutartį yra pasirašęs su ieškove, kurios parašas galėjo būti ieškovės pateiktas kaip parašas 2020 m. kovo 19 d. sutartyje. Teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad maždaug 2007 metais yra įsigijęs iš ieškovės kitą vilkiką, tačiau iš 2020 m. kovo 19 d. sutarties originalo akivaizdu, kad jos antrasis lapas nėra pasirašytas daugiau kaip prieš dešimt metų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 184 straipsnyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, ir nėra jį pateikusio asmens prašymo nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus, taip pat suklastojimui patikrinti skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Šiuo atveju atsakovas savo parašo tikrumo neginčijo, tik teigė, kad sutarties pirmasis lapas galėjo būti pakeistas, tačiau jokių konkrečių kitos sutarties (kurioje esantis parašas galėjo būti ieškovės panaudotas) pasirašymo aplinkybių nurodyti negalėjo, neprisiminė, kur jis galėjo padėti savo parašą, taip pat neprašė skirti ekspertizės, tiesiogiai neteikė prašymo laikyti įrodymą suklastotu, tik prašė nelaikyti jo įrodymu, tačiau neteikė jokių tokį prašymą pagrindžiančių įrodymų ir neprašė jų išreikalauti, o tiesiog teigė, kad savo parašo sutartyje nepripažįsta. Teismo vertinimu, tokia atsakovo pozicija nepaneigia ieškovės pateikto įrodymo (2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties originalo) tikrumo ir patikimumo ir nesudaro pagrindo abejoti jo autentiškumu. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius įrodymo suklastojimą, tenka atsakovui (CPK 178, 184 straipsniai). Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kurie paneigtų šio įrodymo patikimumą, atsakovo teiginys, kad jis 2020 m. kovo 19 d. sutarties nepasirašė, atmestinas kaip neįrodytas.

13.       Atsakovas 2020 m. kovo 19 d. sutarties teisinę galią ginčijo remdamasis ir argumentu, kad sutarties preambulėje nurodyta, jog ieškovei UAB „Portmann & Dobilas“ atstovauja direktorė R. Ž., o antrajame lape pardavėjos (ieškovės) vardu pasirašė R. Ž.. Šis argumentas nepaneigia sutarties teisinės galios, nes, pirma, ieškovė neginčijo sutarties tuo pagrindu, kad jai atstovavo netinkamas asmuo ir kad ji sutarties nesudarė (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), antra, ieškovės atstovė advokato padėjėja A. Litvinaitė teismo posėdžio metu pateikė ieškovės direktorės pavaduotojui R. Ž. išduotą įgaliojimą veikti ieškovės vardu, taigi tai, kad sutarties preambulėje nurodyta ieškovės įstatyminė atstovė (direktorė) R. Ž., o sutartį pasirašė jos atstovas pagal įgaliojimą R. Ž., laikytina tik techninio pobūdžio klaida ir nedaro sutarties negaliojančios. Atsakovas nenurodė, kuo remiantis sutartis vien dėl šių aplinkybių turėtų būti pripažinta negaliojančia.

14.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2020 m. kovo 19 d. sutarties pripažinti suklastotu ir teisinės galios neturinčiu dokumentu nėra teisinio pagrindo. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus visų bylos aplinkybių kontekste, teismas pripažįsta nustatyta aplinkybę, kad 2020 m. kovo 19 d. sutartį pasirašė abi jos šalys – ieškovė UAB „Portmann & Dobilas“ ir atsakovas (CPK 185 straipsnis).

15.       Dėl 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo ginčo tarp šalių nekilo, ją pripažįsta abi šalys.

16.       Taigi, nagrinėjamoje byloje yra susidariusi situacija, kai dėl to paties daikto – vilkiko DAF XF105.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – šalys yra sudariusios dvi pirkimo–pardavimo sutartis. Tokiomis aplinkybėmis, sprendžiant dėl šalių pirkimo–pardavimo teisinių santykių turinio, turi būti įvertintas šių sutarčių tarpusavio santykis ir nustatyta, dėl kokių pirkimo–pardavimo sąlygų šalys susitarė ir kokias teises bei pareigas prisiėmė pagal šias sutartis. Šis klausimas spręstinas taikant sutarčių aiškinimo taisykles.

17.       Sutarčių aiškinimo taisyklės yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). 

18.       2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2020-2P nurodyta, kad pardavėjas (ieškovė) parduoda, o pirkėjas (atsakovas) perka vilkiką DAF XF105.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr.  (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabę SHMITZ SCS24 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 punktas). Sutarties 2 punkte įtvirtinta turto pardavimo kaina – 120 000 Eur be PVM. Ieškovė nurodė, kad šiame sutarties punkte kaina nurodyta klaidingai, turi būti 12 000 Eur. Su tuo sutiktina, nes iš 3 punkto sąlygos ir sutartyje išdėstyto mokėjimo grafiko matyti, kad parduodamo turto kaina yra 12 000 Eur; be to, nė viena iš šalių nesirėmė 120 000 Eur kaina, todėl teismas nemato pagrindo laikyti, kad sutarties sąlyga dėl turto kainos yra neaiški. Sutarties 3 punkte įtvirtintas įmokų mokėjimo grafikas, jame nurodyta, kad pirkėjas (atsakovas) už turtą sumoka per 9 mėnesius tokia tvarka: iki balandžio 15 d. – 1350 Eur, iki gegužės 15 d. – 1350 Eur, iki birželio 15 d. – 1350 Eur, iki liepos 15 d. – 1350 Eur, iki rugpjūčio 15 d. – 1350 Eur, iki rugsėjo 15 d. – 1350 Eur, iki spalio 15 d. – 1350 Eur, iki lapkričio 15 d. – Eur, iki gruodžio 15 d. – 1200 Eur. Tame pačiame punkte nurodyta, kad mokėjimai atliekami remiantis šia sutartimi, o visiškai atsiskaičius išrašoma PVM sąskaita faktūra visai sumai 12 000 Eur + PVM, visi mokėjimai užskaitomi šiai sąskaitai faktūrai padengti. Pagal sutarties 5 punktą sutartis yra turto perdavimo–priėmimo naudoti aktas; pirkėjas pareiškė, kad turtą apžiūrėjo prieš pasirašant šią sutartį ir jokių pretenzijų dėl jo būklės neturi, priėmė turtą saugojimui. Sutarties 6 punkte nurodyta, kad turtas pirkėjo nuosavybėn pereina nuo šios sutarties 3 punkto įvykdymo, t. y. atsiskaitymo pagal šią sutartį, dienos.

19.       Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. kovo 19 d. sutartyje nustatytas atsiskaitymas dalimis pagal sutartyje įtvirtintą mokėjimų grafiką, taip pat į tai, kad sutartyje aiškiai įtvirtinta, jog nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik po visiško atsiskaitymo pagal sutartį, šis sutartis teisiškai kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). Tačiau, nors ir su tam tikrais ypatumais, būdingais pirkimui–pardavimui išsimokėtinai (atsiskaitymo tvarka, nuosavybės teisės perėjimo momentas), ši sutartis yra pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. ja šalys susitarė dėl turto perdavimo kitai šaliai nuosavybės teise už sutartyje nustatytą pinigų sumą (kainą).

20.       2021 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė, kad pardavėjas (ieškovė) parduoda, o pirkėjas (atsakovas) perka pardavėjui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę DAF XF105.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr.  (duomenys neskelbtini)). Sutartyje nurodyta, kad transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra negalioja, transporto priemonė turi stabdžių sistemos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų, vairuotojų ir keleivių saugos sistemų, dujų išmetimo sistemos trūkumų, taip pat pažymėta, kad yra variklio defektai ir pavarų dėžės defektas; parduodamo daikto kaina nurodyta 1210 Eur. Ši sutartis teisiškai kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį. 

21.       Iš aptartų šalių sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių turinio matyti, kad tiek 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi, tiek 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė dėl tos pačios transporto priemonės – vilkiko DAF XF105.410 – pirkimo–pardavimo, tačiau šių sutarčių sąlygos iš esmės skiriasi, nes pirmojoje sutartyje nurodyta, kad vilkikas kartu su puspriekabe parduodamas už 12 000 Eur, be to, parduodamas išsimokėtinai, o nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik visiškai atsiskaičius, o pagal antrąją sutartį vilkiko pardavimo kaina nurodyta 1210 Eur, išlygos dėl nuosavybės teisės nėra. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su ieškove, kad vėlesnės (2021 m. kovo 16 d.) sutarties sudarymas nepaneigia ankstesnės (2020 m. kovo 19 d.) sutarties. Nustačius, kad sutarčių sąlygos dėl kainos ir atsiskaitymo tvarkos bei nuosavybės teisės perėjimo momento skiriasi, jos negali būti taikomos kartu, t. y. tas pats daiktas vienu metu negali būti parduodamas skirtingomis sąlygomis. Sutarčių sąlygoms esant prieštaringoms ir šalims laikantis priešingų pozicijų, skirtingai interpretuojant savo valią dėl sutarčių sudarymo, išsiskyrus šalių pateikiamam vertinimui dėl jų susitarimo sąlygų, kaip minėta, kyla sutarčių turinio aiškinimo klausimas siekiant kiek įmanoma tiksliau nustatyti tikrąją šalių valią.

22.       Nagrinėjamu atveju iš esmės nekyla klausimų dėl sutarčių sąlygų turinio nustatymo. Tiek pirmosios, tiek antrosios sutarties sąlygos yra pakankamai aiškios. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šalys yra sudariusios dvi pirkimo–pardavimo sutartis dėl to paties dalyko, sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos nustatant sutarčių tarpusavio santykį, siekiant išsiaiškinti šalių tikslus sudarant sutartis ir nustatyti tikrąją šalių valią dėl pirkimo–pardavimo santykių turinio. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju pagrindinis byloje kylantis klausimas yra dviejų šalių sudarytų sutarčių suderinamumo, jų tarpusavio santykio nustatymo klausimas, t. y. byloje svarbu išsiaiškinti, ar vėliau sudaryta sutartimi buvo pakeista šalių valia ir jei buvo – tai kokia apimtimi. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju, siekiant išsiaiškinti tikrąją šalių valią, lemiamą reikšmę turi ne sutarčių sąlygų turinio aiškinimas, bet šalių veiksmai sudarant ir vykdant sutartis, kaip šios konkrečios bylos aplinkybėmis objektyviausias kriterijus siekiant nustatyti, dėl ko šalys iš tikrųjų susitarė (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

23.       Ieškovė teigė, kad 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis buvo sudaryta atsakovo pageidavimu, ieškovė atsakovui perdavė vilkiką ir puspriekabę sutarties sudarymo metu (sutarties 5 punktas), o atsakovas įsipareigojo pagal sutartyje nustatytą grafiką dalinėmis įmokomis atsiskaityti už perkamus daiktus. Anot ieškovės, atsakovas mokėdavo už vilkiką ir puspriekabę pagal išgales grynaisiais pinigais. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad atsakovas naudojosi transporto priemonėmis apie metus laiko (iki 2021 m. kovo mėn.), tuomet informavo ieškovę, kad vilkikas sugedo ir yra neberemontuojamas, todėl prašė perleisti nuosavybės teisę atsakovui, kad jis galėtų vilkiką išparduoti dalimis ir taip atsiskaityti su ieškove. Pasak ieškovės, vien todėl, kad vilkikas sugedo, kaip nurodė atsakovas, nebepataisomai, ieškovė sutiko sudaryti dar vieną pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė pažymėjo, kad 1210 Eur kainą nurodė atsakovas, nes tuo metu jis neturėjo daugiau lėšų. Ieškovė šią sumą įtraukė į gautą sumą už vilkiką ir puspriekabę pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį.

24.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šaliai, kuri remiasi tam tikromis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pareiga jas įrodyti (CPK 178 straipsnis). Ieškovė pateikė į bylą savo banko sąskaitos išrašus, kuriais ji grindė atsakovo mokėjimo dalimis už vilkiką ir puspriekabę pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį aplinkybę. Tačiau banko sąskaitos išrašai atsakovo atsiskaitymo nepatvirtina, nes iš jų matyti tik tai, kad ieškovės atstovas (direktorės pavaduotojas) R. Ž. tam tikras sumas periodiškai įnešdavo į bendrovės banko sąskaitą, tačiau jokio pagrindo spręsti, kad tai yra atsakovo sumokėtos sumos, nėra. Ieškovė pateikė UAB „Portmann & Dobilas“ direktorės 2019 m. gegužės 27 d. įsakymą dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais Nr. 20190527, kuriuo atskaitingas asmuo R. Ž. įpareigotas gautas pinigines lėšas priimti ir nedelsiant įnešti į bendrovės banko sąskaitą, taip pat UAB „Portmann & Dobilas“ buhalterio patvirtintas 2021 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 30 d. avanso apyskaitas, kuriose nurodyti direktoriaus pavaduotojo R. Ž. įnešti grynieji pinigai, bei direktorės 2022 m. gruodžio 14 d. paaiškinimą, kad UAB „Portmann & Dobilas“ turi buhalterinę kasą, tačiau ji yra Panevėžyje, o kadangi atsiskaitymai dažniausiai vyksta bankiniais pavedimais, tai kasa praktiškai nėra disponuojama; iškilus poreikiui, grynuosius pinigus priima atskaitingas asmuo ir įneša į bendrovės banko sąskaitą. Teismo vertinimu, šie įrodymai nepatvirtina atsakovo atliktų mokėjimų pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį fakto ir dydžio. Iš jų galima nustatyti tik tai, kad apskritai mokėjimai grynaisiais pinigais bendrovėje buvo priimami ir pinigai įnešami į banko sąskaitą, tačiau identifikuoti konkrečių mokėjimus įvykdžiusių asmenų iš pateiktų įrodymų nėra jokios galimybės. Tai, kad ieškovė 2021 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. lapkričio 30 d. avanso apyskaitose pažymėjo tas pinigų sumas, kurias, jos teigimu, sumokėjo atsakovas, šio fakto nepatvirtina, nes pažymėtose eilutėse nėra jokių atsakovą ar mokėjimo pagrindą identifikuojančių duomenų. Be to, pažymėti mokėjimai atlikti (pinigai į sąskaitą įnešti) 2021 m. lapkričio 30 d., 2022 m. kovo 6 d. ir 2022 m. balandžio 7 d., t. y. ne tik pasibaigus 2020 m. kovo 19 d. sutartyje nurodytiems įmokų mokėjimo terminams, bet ir jau esant sudarytai šalių 2021 m. kovo 16 d. sutarčiai ir atsakovui pagal šią sutartį atsiskaičius.

25.       Aplinkybę, kad atsakovas mokėjo grynaisiais pinigais, teismo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas ieškovės direktorės pavaduotojas R. Ž., tačiau jis negalėjo nuosekliai paaiškinti, kodėl nebuvo išrašomi atsiskaitymo dokumentai. Liudytojo teigimu, įmonės buhalterija yra Panevėžyje, tai sudarė nepatogumų, atsakovas atsisakė laukti dokumentų, todėl jie jam nebuvo išduoti, be to, 2020 m. kovo 19 d. sutartyje yra sąlyga, kad PVM sąskaita faktūra bus išrašoma tik visiškai atsiskaičius. Liudytojas nurodė, kad dokumentai buhalterijoje buvo išrašomi be atsakovo parašo, o jis įnešdavo pinigus į banko sąskaitą per bankomatą. Teismo vertinimu, šie liudytojo parodymai nepatvirtina atsakovo atsiskaitymo grynaisiais pinigais aplinkybių, nes nėra nuoseklūs ir pagrįsti, neaišku, kodėl atsiskaitymai buvo priimami niekaip jų nefiksuojant. Be to, sutiktina su atsakovo atstovo argumentais, kad ieškovė, kaip juridinis asmuo, turėjo laikytis jai taikomų grynųjų pinigų apskaitos reikalavimų, nustatytų tuo metu galiojusiose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse, kurių 3 punkte buvo nurodyta, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, o pagal 10 punktą atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą ar suteiktas paslaugas, išduoda teisės aktų nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą ar kita), o gautus pinigus su jų gavimo įrodymo dokumentais atiduoda į kasą. Pažymėtina, kad ieškovės akcentuojama 2020 m. kovo 19 d. sutarties 5 punkto sąlyga, pagal kurią PVM sąskaita faktūra turėjo būti išrašoma tik atsakovui visiškai atsiskaičius, nepaneigia grynųjų pinigų apskaitos reikalavimų laikymosi ir neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti savo teiginių apie atsakovo atsiskaitymą grynaisiais pinigais pagrįstumą. Liudytojas R. Ž. nepaaiškino, kodėl šių reikalavimų nebuvo laikomasi, o rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pinigų iš atsakovo priėmimą, minėta, ieškovė nepateikė. 

26.       Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas atsiskaitė ne grynaisiais pinigais, o bankiniu pavedimu, ir tai patvirtina byloje esantis mokėjimo dokumentas. Taigi, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais.

27.       Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovas dalimis grynaisiais pinigais mokėjo už transporto priemones pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji būtų kreipusis į atsakovą, raginusi jį vykdyti sutartines prievoles pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį, reiškusi pretenzijas, informavusi apie galimą sutarties nutraukimą ar atlikusi panašaus pobūdžio veiksmus, kurie leistų daryti išvadą, jog ji laikė 2020 m. kovo 19 d. sutartį galiojančia bei vykdytina ir siekė (reikalavo) sutarties vykdymo bei atitinkamai – savo kaip pardavėjos teisių įgyvendinimo. Ieškovė pateikė į bylą atsakovui rašytas SMS žinutes, kuriomis ragino grąžinti skolą, tačiau šių žinučių datos yra 2021 m. rugpjūčio 5 d., 2022 m. sausio 24 d. ir 2022 m. vasario 28 d. Duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į atsakovą laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymo, nėra.

28.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir savo teiginių dėl 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymo aplinkybių. Ieškovė rėmėsi tuo, kad atsakovas pagal galimybes mokėjo įmokas grynaisiais pinigais pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį, tačiau jam neišgalint atsiskaityti, be to, nurodžius, kad vilkikas sugedo nebepataisomai, atsakovo prašymu šalys sudarė 2021 m. kovo 16 d. vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį, kad atsakovas galėtų parduoti vilkiką dalimis ir taip atsiskaityti su ieškove pagal 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį.

29.       Ieškovės direktorės pavaduotojas R. Ž., byloje apklaustas kaip liudytojas, paaiškino, kad su atsakovu jis yra pažįstamas seniai, prieš maždaug trejus su puse metų atsakovas siūlė išnuomoti jam vilkiką DAF XF105.410, šalys buvo sudariusios nuomos sutartį, tačiau atsakovas už nuomą nemokėjo. Tada atsakovas pasiūlė vilkiką ir puspriekabę pirkti išsimokėtinai. Sudarius 2020 m. kovo 19 d. sutartį, atsakovas kartas nuo karto atveždavo pinigus, liudytojas juos įnešdavo į bendrovės banko sąskaitą per bankomatą. Po kurio laiko, liudytojo teigimu, atsakovas prašė parduoti vilkiką, teigdamas, kad tuomet jis galės parduoti vilkiką atsarginėms detalėms ir taip atsiskaitys su ieškove. Anot liudytojo, šalims susitarus, buvo sudaryta 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis, ji įregistruota VĮ „Regitra“, po šios sutarties sudarymo atsakovas dar šiek tiek sumokėjo, o po to „pradingo“, todėl ieškovė kreipėsi į teismą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš pačios ieškovės nurodytų atsakovo atliktų įmokų (kurios, minėta, nėra identifikuotos kaip būtent atsakovo atlikti mokėjimai) datų matyti, kad anksčiausia jų data yra 2021 m. lapkričio 30 d., t. y. jau po 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymo, taigi ieškovės paaiškinimai, kad atsakovas pagal išgales atsiskaitinėjo pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį, o 2021 m. kovo 16 d. sutartis sudaryta siekiant galutinio atsakovo atsiskaitymo pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį, nepagrįsti byloje pateiktais įrodymais.

30.       Be to, liudytojas R. Ž. parodė, kad 2021 m. kovo 16 d. sutartyje pardavimo suma (1210 Eur) buvo nurodyta atsakovo prašymu, nes tik tiek pinigų jis turėjo. Vilkiko trūkumai, pasak liudytojo, 2021 m. kovo 16 d. sutartyje taip pat buvo nurodyti remiantis vien tik atsakovo paaiškinimais, nes paties vilkiko liudytojas teigė nematęs. Kartu liudytojas nurodė, kad 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymą lėmė pasitikėjimas atsakovu ir siekis sudaryti sąlygas jam atsiskaityti. Teismas šiuos parodymus vertina kaip prieštaringus ir nenuoseklius. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys 2019 m. birželio 1 d. buvo sudariusios to paties vilkiko nuomos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo mokėti 242 Eur su PVM nuomos mokestį, tačiau, liudytojo teigimu, nuomos mokesčio atsakovas nemokėjo, o vėliau šalys atsakovo iniciatyva susitarė dėl vilkiko ir puspriekabės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai. Šiame teismo sprendime jau konstatuota, kad duomenų apie atsakovo bent dalinį atsiskaitymą pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį iki pat 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymo nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, neaišku, kokiu pagrindu galėjo atsirasti toks ieškovės pasitikėjimas atsakovu, kuris būtų lėmęs jos valią sudaryti 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį būtent tuo tikslu, kurį nurodo ieškovė, o joje nurodyti parduodamo vilkiko kainą remiantis vien tik atsakovo žodžiais. To liudytojas negalėjo nuosekliai paaiškinti, jis teigė nežinantis nei kokia buvo vilkiko vertė, nei kokius jis turėjo trūkumus 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymo metu, nors tvirtino, kad būtent dėl vilkiko nepataisomo gedimo ir galimybės atsakovui parduoti jį dalimis bei taip atsiskaityti ir buvo sudaryta 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Kitokių 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių ir ja siekiamų tikslų liudytojas nenurodė. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė savo nurodytų 2021 m. kovo 16 d. sutarties sudarymo aplinkybių. Be liudytojo parodymų, kurie, minėta, vertintini kritiškai, ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslas buvo sudaryti sąlygas atsakovui atsiskaityti pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį, t. y. byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų tokį šalių susitarimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovės nurodytos 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės neįrodytos (CPK 185 straipsnis).

31.       Ieškovė, teigdama, kad 2021 m. kovo 16 d. sutartis buvo šalių sutartinių pirkimo–pardavimo santykių, susiklosčiusių 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties pagrindu, tąsa, turėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų tokios išvados daryti teisinio pagrindo nėra. Šalių sudarytoje 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta vilkiko pardavimo kaina – 1210 Eur. Joje nėra jokių išlygų dėl didesnės kainos ir atsakovo įsipareigojimo sumokėti likusią kainos dalį po sutarties sudarymo ir nuosavybės teisės perėjimo atsakovui. Ieškovė 2021 m. kovo 16 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. BPD036274 už vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą, sąskaitoje nurodyta suma – 1210 Eur su PVM. 2021 m. kovo 16 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovas ieškovei sumokėjo 1210 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal PVM SF Nr. BPD036274 už vilkiką DAF (duomenys neskelbtini) Ieškovė 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties neginčijo.

32.       Nesant įrodymų, kad 2020 m. kovo 19 d. sutartis buvo vykdoma, šalims vėliau sudarius 2021 m. kovo 16 d. sutartį, kurioje nustatytos skirtingos sąlygos nei 2020 m. kovo 19 d. sutartyje (kaina, atsiskaitymo tvarka, nuosavybės teisės perėjimo momentas) ir kurios šalys neginčija bei kuri buvo įvykdyta iš karto po jos sudarymo, teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, daro labiau tikėtiną išvadą, kad šalys 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties atsisakė ir nelaikė jos įpareigojančia bei susitarė dėl vilkiko pardavimo kitomis sąlygomis, t. y. pakeitė savo valią dėl ankstesne sutartimi nustatytų vilkiko pirkimo–pardavimo sąlygų. Pažymėtina, kad šalys, naudodamosi sutarčių laisvės principu, turi teisę ne tik laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), bet ir teisę bendru susitarimu atsisakyti tam tikrų sutartinių teisių bei pareigų, jas pakeisti. Iš šalių elgesio sudarant tiek 2020 m. kovo 19 d., tiek 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei po jų sudarymo darytina išvada, kad jos atsisakė įgyvendinti teises ir pareigas pagal 2020 m. kovo 19 d., nes, kaip minėta, jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ši sutartis buvo vykdoma ir / ar buvo siekiama jos vykdymo bent iš vienos šalies pusės, byloje nėra. Be to, tokią išvadą papildomai patvirtina ir tai, kad 2019 m. birželio 1 d. šalys buvo sudariusios to paties vilkiko nuomos sutartį, kuri taip pat nebuvo vykdoma. Tuo tarpu 2021 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, įsipareigojimus pagal šią sutartį šalys yra įvykdžiusios iš karto po jos pasirašymo ir to neneigia. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo išvadai, kad 2021 m. kovo 16 d. sutartimi buvo tęsiami, o ne naujai nustatyti pirkimo–pardavimo santykiai.

33.       Nagrinėjamoje byloje iš šalių faktinių veiksmų nustačius, kad abi šalys atsisakė 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties ir nelaikė jos įpareigojančia, o savo santykius dėl vilkiko pirkimo–pardavimo įformino naujai sudaryta 2021 m. kovo 16 d. sutartimi, darytina išvada, kad teisinių padarinių nesukėlė ir 2020 m. kovo 19 d. sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl puspriekabės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai. Tokią išvadą teismas daro remdamasis tuo, kad 2020 m. kovo 19 d. sutartimi buvo susitarta dėl vilkiko ir puspriekabės pirkimo–pardavimo kaip vieno turtinio vieneto neskaidant jo į dalis, sutartyje atskirai nurodyti tik abiejų parduodamų daiktų identifikavimo duomenys, o visos kitos sąlygos, įskaitant kainą, atsiskaitymo tvarką, nuosavybės teisės perėjimo momentą, nurodytos bendrai visam parduodamam turtui, t. y. šalys sutartyje nenumatė galimybės dėl šių dviejų daiktų pirkimo–pardavimo atskirai ir dėl kiekvieno iš jų kainos atskirai nesusitarė. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad 2020 m. kovo 19 d. sutarties atsisakymas reiškė jos atsisakymą ir puspriekabės atžvilgiu. Byloje nėra šalių ginčo dėl aplinkybės, kad puspriekabė nuosavybės teise priklauso ieškovei. Ieškovė teigė, kad puspriekabė yra perduota atsakovui naudotis pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį ir yra jo žinioje, tačiau nesant duomenų apie šios sutarties vykdymą ar bent vienos iš šalių siekį ją vykdyti, nėra pagrindo neabejotinai konstatuoti, kad puspriekabė yra perduota atsakovui, o jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog puspriekabė yra atsakovo žinioje, ieškovė nepateikė. Be to, ieškovė nagrinėjamoje byloje nereiškė atsakovui reikalavimų, susijusių su galimai neteisėtu puspriekabės naudojimu (pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, turto išreikalavimo ir pan.), todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.

34.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimą priteisti skolą pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį pagrindžiančių aplinkybių ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus kaip nepagrįstą ir neįrodytą pagrindinį reikalavimą dėl skolos priteisimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl delspinigių, ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų bei procesinių palūkanų priteisimo. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

35.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Vadovaujantis šiomis CPK nuostatomis, ieškovės ieškinį atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

36.       Atsakovas sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, taip pat patyrė 1200 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Pagal CPK 288 straipsnio 7 dalį, jeigu teismas nustato, kad šalies pasyvumo priežastys, lėmusios sprendimo už akių priėmimą, buvo nesvarbios, panaikinus sprendimą už akių šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, iš priešingos šalies negali būti priteistas žyminis mokestis už pareiškimo padavimą. Be to, šiuo atveju šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, gali gauti tik 50 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuris jai priklausytų pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį.

37.       Nagrinėjamu atveju teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartimi, kuria panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimas už akių ir atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės, konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti esant CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą sąlygą sprendimui už akių panaikinti. Taigi, atsakovo pasyvumo priežastys nebuvo pripažintos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą sprendimui už akių panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atsakovui jo sumokėtas žyminis mokestis iš ieškovės nepriteistinas, taip pat atsakovui pripažintina teisė tik į 50 proc. atstovavimo išlaidų atlyginimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovui iš ieškovės priteistina 600 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. 

38.       Byloje taip pat patirta 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį atmetus, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis). 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždarosios akcinės bendrovės „Portmann & Dobilas“ (j. a. k. 110836297) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždarosios akcinės bendrovės „Portmann & Dobilas“ (j. a. k. 110836297) 13,44 Eur (trylika eurų 44 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Išaiškinti ieškovei, kad suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą. Įmokos kodas 5662. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, būtina nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja         Lina Navickytė