Civilinė byla Nr. e2A-70-618/2021 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03091-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.4.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 11 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvejų tinklapis“ dėl servituto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Klaipėdos energija“ ieškiniu prašė nustatyti atsakovei nuosavybės teise priklausančioms rūsio patalpoms, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančioms adresu (duomenys neskelbtini), 17,45 kv. m dydžio neatlygintinį servitutą ieškovei, kuris reikalingas tinkamam šilumos tiekimo tinklų eksploatavimui, naudojimui ir priežiūrai, ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose rūsio patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), yra įrengti šilumos tiekimo tinklai, kurie buvo pastatyti 1988 m., jų buvimas pastate registruotas viešajame registre. Dalis tinklų yra tranzitiniai, kita dalis tinklų aptarnauja gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir yra namo šilumos įvadas, kuris yra prijungtas prie namo šilumos punkto. Minėto gyvenamojo namo patalpoje, pažymėtoje R1-8 indeksu, nutiesta tranzitinė šilumos tiekimo trasa. Patalpoje, pažymėtoje R1-3 indeksu, įrengtos trasos dalis, taip pat yra ir šilumos įvadas, prijungtas prie namo šilumos punkto, kuris yra skirtas namo, esančio (duomenys neskelbtini), poreikiams tenkinti. Ieškovei tiesiogiai kyla pareiga rūpintis visų centralizuotą šilumos energiją vartojančių asmenų teisėmis, iš to išplaukia ieškovės galimybė naudotis atsakovės nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, siekiant užtikrinti nepertraukiamą šilumos tiekimą kitiems prie centralizuotos šildymo tiekimo sistemos prisijungusiems asmenims, nes šilumos tinklai yra vientisas nekilnojamojo turto objektas, besitęsiantis net kelis kilometrus. Ieškovė tiekdama šilumos energiją įstatymų ir taisyklių nustatytais atvejais, vadovaudamasi visuomenės interesais, privalomai tiekia šilumą vartotojams, užtikrindama viešąjį interesą. Servituto nustatymas atsakovės patalpoms yra proporcingas atsakovės teisių suvaržymams naudotis jai priklausančiomis patalpomis. Nustatytinas neatlygintinis servitutas, kadangi visi su šilumos tiekimu susiję kaštai ilgainiui atsispindi galutinėje šilumos tiekimo sąskaitoje, taip iš dalies finansinė našta perkeliama visiems šilumos vartotojams. Servitutas nustatytinas vadovaujantis pateiktu planu, servituto plotas – 17,45 kv. m. Ieškovė siekia kuo pigiau tiekti šilumą gyventojams, todėl nori kuo mažesniais kaštais nustatyti servitutą. Kiekvieni mokėjimai atsilieptų vartotojams. Renovacija kainuotų pigiau negu iškėlimas. Nustačius servitutą ir pastačius sieneles prie vamzdžių, žmonėms nukentėti avarijos metu praktiškai neįmanoma. Servituto terminą nustatyti būtų labai sunku, iki 2022 m. patvirtintas investicinis planas. Servituto plotą nustatyti sunku, suremontavus vamzdį, priglaudus prie sienos, servituto plotas galėtų sumažėti. Iškelti vamzdžius yra per brangu.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal 2016 m. rugpjūčio 2 d. notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė įsigijo negyvenamąsias rūsio patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Remontuojant nurodytas patalpas paaiškėjo, jog jose įrengti ieškovei priklausantys ir eksploatuojami šilumos tinklai, užimantys 17,45 kv. m patalpų ploto. Apie šių tinklų egzistavimą pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta ir servitutai jiems eksploatuoti nenustatyti. Taip pat minėti tinklai nėra skirti aptarnauti gyvenamojo namo, adresas (duomenys neskelbtini), gyventojų interesus. Atsakovė, vykdydama patalpų remontą, įsipareigojo suteikti ieškovei atitinkamą minėtų patalpų dalį (pastatant pertvaras) šilumos tinklų apsaugai ir eksploatavimui. Kadangi dalis atsakovei priklausančių patalpų naudojama (ir toliau buvo planuojama naudoti) iš esmės tenkinant ieškovės poreikius, todėl atsakovė paprašė ieškovės sudaryti su atsakove sutartį, pagal kurią ieškovė atlygintų nurodytų patalpų dalies išlaikymo išlaidas (proporcingai nuo visų patalpų ploto). Atsakydama į atsakovės prašymus, ieškovė nurodė, jog jei ateityje turės lėšų, tinklus iš atsakovės patalpų iškels. Priešingu atveju ieškovė pasiūlė tinklus išsikelti savo lėšomis. Su tokiu ieškovės pasiūlymu atsakovė visiškai nesutinka, kadangi neapibrėžto laikotarpio teisių pažeidimo trukmė neatitinka nei teisingumo, nei protingumo principų. Be to, ieškovė iki šiol nesiėmė reikiamų veiksmų, siekdama tinkamai įforminti šilumos tiekimo vamzdžius. Kadangi šilumos tiekimo vamzdžius atsakovės patalpose ieškovė įrengė neturėdama tam leidimo, todėl aiškiai pažeidžia atsakovės teisėtą interesą valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą pagal paskirtį ir juo disponuoti. Ieškovė 2019 m. liepos 15 d. raštu yra pripažinusi, kad šilumos tiekimo tinklus, esančius atsakovės patalpose, galima iškelti. Atsižvelgiant į tai, servituto nustatymas nėra vienintelis būdas išspręsti susidariusią situaciją, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Be to, faktiškai atsakovės nuosavybės teisė į ginčo patalpas yra apribota ir suvaržyta, bet šis suvaržymas nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu. Įregistravus servitutą, ieškovei turėtų kilti pareiga atlyginti už naudojimąsi svetimu daiktu dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Šiuo atveju ieškovė, naudodamasi atsakovei priklausančiomis patalpomis, sutaupytų lėšų (nereikėtų mokėti nuomos mokesčio, patalpos yra prižiūrimos, saugomos, už jas mokami komunaliniai mokesčiai). Minėtas sutaupymas laikytinas nepagrįstu, nebent būtų išreikšta patalpų savininko valia patalpas suteikti naudotis neatlygintinai. Taigi, šiuo atveju ieškovė nepagrįstai praturtėja, o patalpų savininkas atitinkamai negauna kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymą, t. y. ieškovė praturtėja patalpų savininko sąskaita. Mano, kad iškelti vamzdį kainuotų apie 60 000 Eur. Ieškovė galėtų skirti lėšų vamzdžiams iškelti iš su amortizacija susijusių išlaidų. Servitutas nėra būtinas. Tinklai yra nerenovuoti, 30 metų senumo. Už patalpas mokėjo 28 000 Eur. Šilumos tinklai (be namo tinklų) užima 11,2 procento patalpų ploto. Neprašo priteisti nuostolių, patirtų praeityje. Jeigu teismas nustatytų servitutą, servitutas turėtų būti atlygintinis ir turėtų būti nustatytas vienerių metų terminui. Patalpos yra remontuojamos, padarytas įėjimas, išbetonuota, įrengti laiptai, elektros instaliacija, ištinkuota. Vien atliekami statybos darbai įsigytose rūsio patalpose kainuos virš 100 000 Eur. Pagal paskirtį tai bus komercinės patalpos su galimybe vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Ieškovė turėtų mokėti administravimo ir komunalinius mokesčius (11 procentų nuo komunalinių mokesčių proporcingai plotui) ir 104 Eur per mėnesį. Ši kaina apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, kad tokių patalpų su sandėliavimo galimybe kaina yra nuo 6 iki 8 Eur už 1 kv. m.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; nustatė UAB „Žvejų tinklapis“ nuosavybės teise priklausančiose rūsio patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) (tarnaujantysis daiktas), 17,45 kv. m ploto atlygintinį terminuotą servitutą iki 2022 m. birželio 1 d. (teisę naudoti, prižiūrėti, eksploatuoti ten esančius šilumos tiekimo tinklus), skirtą ieškovės AB „Klaipėdos energija“ šilumos tiekimo tinklams (viešpataujantysis daiktas); priteisė iš ieškovės atsakovei 70 Eur per mėnesį atlyginimą (kompensaciją) už servitutą, 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių ir 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės ieškovei 37,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai teismo motyvai:
3.1. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje negali įvertinti, ar daikto savininkas (ieškovė), siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens (atsakovės) nuosavybės teisių ir interesų, kadangi nurodytas klausimas nagrinėjamas kitoje Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1159-998/2020, kurioje ieškovė UAB „Žvejų tinklalapis“ prašo įpareigoti atsakovę AB „Klaipėdos energija“ savo lėšomis per šešis mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perkelti iš ieškovei UAB „Žvejų tinklapis“ nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) šilumos tiekimo vamzdžius.
3.2. Teismas neturėdamas sąlygų įvertinti ieškovės galimybes naudotis savo tinklais neapribojant atsakovės nuosavybės teisių ir interesų, t. y. nežinodamas anksčiau nurodytos bylos eigos (ar bus patenkintas reikalavimas dėl tinklų perkėlimo), šioje byloje gali tik laikinai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl servituto nustatymo.
3.3. Teismas nustatė, jog šiuo metu (kol neišnagrinėta civilinė byla Nr.e2-1159-998/2020) ieškovė tinkamai prižiūrėti, valdyti atsakovės nuosavybės teise priklausančiose patalpose esančių savo šilumos tiekimo tinklų neturi galimybės, todėl, siekiant užtikrinti nepertraukiamą šilumos tiekimą prie centralizuotos šildymo tiekimo sistemos prisijungusiems asmenims, ieškovės reikalavimas dėl servituto nustatymo tenkintinas. Atsižvelgiant į sprendžiamą klausimą dėl tinklų iškėlimo, įvertinus, jog šiuo metu nėra perkelti iš atsakovei priklausančių rūsio patalpų ir namo (duomenys neskelbtini) tinklai, įvertinus kitas byloje nustatytas aplinkybes (ieškovės statusą – savivaldybės kontroliuojama įmonė), sprendimų dėl investicijų priėmimo procedūras, atsižvelgus į tai, jog iki 2022 m. patvirtintas investicinis planas; atsakovės prašymą dėl vienerių metų termino nustatymo ir t. t.), nustatytas terminuotas servitutas iki 2022 m. birželio 1 d.
3.4. Teismas nustatė, jog šiuo metu už 17,45 kv. m patalpų išlaikymą (proporcingai 11,20 proc. nuo visų patalpų ploto) moka atsakovė, nors nurodytu plotu naudotis negali; viešpataujančiojo daikto savininkas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, pagrindinis akcijų paketas (75,45 proc.) priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei, 19,47 proc. akcijų valdo UAB „F. H. Lietuva“, kiti akcininkai – 5,08 proc., ji viešai nurodo 219 metais uždirbusi 34 mln. pajamų, gavusi 1378,6 tūkst. Eur bendrosios veiklos pelno ir 2564,9 tūkst. Eur kitos veiklos pelno ir pan., todėl teigti, jog tarnaujančiojo daikto savininkas privalo leisti naudotis jo turtu neatlygintinai, nes ieškovė yra viešasis asmuo, negalintis patirti išlaidų, nes „visi su šilumos tiekimu susiję kaštai <...> atsispindi sąskaitoje, iš dalies finansinė našta perkeliama visiems šilumos vartotojams“, nėra pagrindo. Pažymėjo, jog būtina nustatant servitutą užtikrinti teisingą abiejų nekilnojamojo turto savininkų interesų pusiausvyrą.
3.5. Teismas nurodė, kad atsakovė dėl servituto negalės naudotis 17,45 kv. m jai nuosavybės teise priklausančiu plotu rūsyje, patirs papildomų išlaidų tinkamai atskirdama šilumos tiekimo tinklus nuo ateityje patalpose galbūt dirbsiančių darbuotojų, siekdama apsaugoti juos nuo galimų avarijų, patirs nepatogumų dėl periodiškai atliekamos ieškovės darbuotojų tinklų priežiūros, eksploatavimo suremontuotose rūsio patalpose ir t. t. Pažymėjo, kad jau šiuo metu atsakovė patiria žalą, mokėdama administravimo ir komunalinius mokesčius ir už 17,45 kv. m plotą, kuriame yra ieškovės turtas. Servituto atlygintinumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais, t. y. atlyginimas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti proporcingas jo patiriamiems turtiniams praradimams, įvertinus tai, ar dėl nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydžio nesusidarys sąlygos vienai iš šalių nepagrįstai praturtėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siekiant nustatyti optimalų kompensacijos dydį, įvertinus tai, jog servituto nustatymo metu rūsio patalpos dar nėra įrengtos, nėra paruoštos planuojamai vykdyti ūkinei komercinei veiklai, yra remontuojamos ir pan., atsakovės apskaičiuota 104 Eur suma sumažinta trečdaliu, iki 70 Eur per mėnesio mokesčio. Ieškovei nustatyta mokėti ir 11,20 proc. nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių.
3.6. Nurodė, kad laikytina, jog patenkinta pusė ieškinio reikalavimų (nustatytas terminuotas servitutas, netenkintas reikalavimas dėl neatlygintinio), todėl iš atsakovės ieškovei priteista 1/2 dalis sumokėto žyminio mokesčio (37,50 Eur). Įvertinus, jog atsakovės 605 Eur atstovavimo išlaidos neviršija nurodytųjų Rekomendacijose, iš ieškovės atsakovei priteista 1/2 dalis jos patirtų išlaidų – 302,50 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) AB „Klaipėdos energija“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai skundo motyvai:
4.1. Argumentuoja, jog ginčijamu sprendimu nustatytas servituto terminas iki 2022 m. birželio 1 d. yra nepagrįstas, kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė suderinti ieškovės 2018–2022 metų investicijų planą ir jo finansavimo šaltinius ir nustatyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-23 „Dėl akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ 2015–2017 metų investicijų plano ir jo finansavimo šaltinių suderinimo“ suderintų, bet iki 2017 metų pabaigos neįgyvendintų priemonių įgyvendinimo terminas tęsiamas iki 2022 metų pabaigos. Taigi ginčijamu sprendimu nustatytas servituto terminas yra per trumpas, t. y. apeliantė dar nebus įvykdžiusi investicinio plano, kurio įvykdymo terminas yra 2022 metų pabaiga.
4.2. Teigia, jog vykdant skundžiamą sprendimą maksimaliai pakiltų apeliantės sąnaudos, t. y. turėtų būti atliekamas ne tik trasos remontas, tačiau ir trasos iškėlimas iki 2022 m. birželio 1 d., taip pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Dėl minėtų aplinkybių turi būti nustatytas neterminuotas servitutas, taip siekiant įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. vartotojams tiekti kokybišką šilumos energiją mažiausiomis sąnaudomis. O esant atsakovės prieštaravimų ar nepasitenkinimui dėl tokio servituto, trasos dalies iškėlimas atsakovės lėšomis geriausiai įgyvendina minėtų įstatymų normas, siekiant apginti viešąjį interesą.
4.3. Nurodo, kad ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įpareigojo apeliantę mokėti 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo komunalinių mokesčių. Apeliantės manymu, tokia prievolė prilygintų apeliantę patalpų nuomininkei ar bendraturtei, o tai iš esmės skiriasi nuo servituto instituto. Pažymi, kad apeliantė nesiekia išsinuomoti atsakovės patalpų dalies ar įgyti patalpų dalies, tačiau siekia trasos dalį eksploatuoti ir ją aptarnauti, prižiūrėti, todėl administravimo ir komunalinių mokesčių priskyrimas apeliantei yra nepagrįstas.
4.4. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu rūsio patalpos nėra pritaikytos vykdyti komercinę veiklą. Šiuo metu patalpose atliekamas remontas, todėl vadovautis atsakovės pateikta UAB „Ober-haus“ konsultacija, kuria nustatyta tikėtina (galima) prekybos su sandėliais patalpų (duomenys neskelbtini) mieste (senamiesčio dalis) nuomos kaina, negalima.
4.5. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į aplinkybę, kad patalpos yra remontuojamos, atsakovės apskaičiuotą 104 Eur sumą sumažino trečdaliu, t. y. iki 70 Eur per mėnesį mokesčio, tačiau toks atlyginimo nustatymas yra niekuo nepagrįstas, kadangi faktiškai patalpos šiuo metu yra visiškai nenaudojamos ir negalima vienareikšmiškai teigti, kad bus naudojamos pagal planuojamą paskirtį – komercinei veiklai.
4.6. Nurodo, kad į bylą pateikė sąmatą, pagal ją preliminari trasos iškėlimo kaina – 76 669,23 Eur. Tuo tarpu trasos remontas, neiškeliant jos iš rūsio patalpų, kainuotų 2 389,75 Eur. Minėtų sąnaudų skirtumas toks didelis, kad akivaizdu, jog trasos iškėlimas pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų, o tai neatitiktų viešojo intereso ir pažeistų Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, t. y. vartotojams tiekti kokybišką šilumos energiją mažiausiomis sąnaudomis, reikalavimus.
4.7. Nurodo, kad esant atitinkamų ribojimų dėl pandemijos atsakovė galbūt net nepradės vykdyti veiklos ir negaus jokių pajamų, tačiau apeliantė, vykdydama skundžiamą sprendimą, vis tiek bus priversta mokėti verslininkui atlyginimą už servitutą bei 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių. Taip verslo subjektui užtikrinamos pajamos net nevykdant veiklos, o apeliantė, vykdydama teismo sprendimą, turėtų mokėti atsakovei, neatsižvelgiant į realiai susidariusią situaciją.
4.8. Nurodo, kad atsakovė įsigydama rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), žinojo, jog įsigyja patalpas, per kurias nutiesta tranzitinė šilumos tiekimo trasa, ir būdama verslo subjektas privalėjo įvertinti riziką, kuri tenka įsigyjant patalpas, kuriose tokia trasa yra nutiesta. Verslo subjektas (verslininkas) įsigydamas tokį turtą privalėjo įvertinti visas rizikas, įskaitant ir galbūt nustatytiną neatlygintinį servitutą, galbūt negaunamas pajamas ir pan.
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
5.1. Nurodo, kad jei nustatant servitutą privatumo aspektas tampa reikšmingas ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti pasirenkamas toks sprendimas, kuriuo teisės į privatumą ribojimo būtų išvengiama arba toks ribojimas būtų mažiausias.
5.2. Nurodo, kad ieškovė nepateikė teismui pakankamų įrodymų apie tai, jog per 2 metus ji neturi galimybės šilumos tiekimo tinklus iškelti iš atsakovei priklausančių patalpų. Apeliantė turi pareigą imtis visų veiksmų, siekdama kuo greičiau atlaisvinti atsakovei priklausančias patalpas. Pirmosios instancijos teismo nustatytas 2 metų laikotarpis yra pakankamas laiko tarpas, panaikinant tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus.
5.3. Nurodo, kad visa trasa neremontuota jau 32 metus, todėl būtinas visas trasos remontas, o ne tik atsakovės patalpose esančios trasos dalies remontas. Todėl apeliantės argumentai, kad trasos iškėlimas iš atsakovei priklausančių patalpų bus neproporcingai brangus, yra visiškai nepagrįstas.
5.4. Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog atsakovė pati, savo lėšomis gali išsikelti šilumos tiekimo vamzdžius iš jai priklausančių patalpų. Ieškovei priklausantys šilumos tiekimo vamzdžiai atsakovės patalpose įrengti ir ieškovė naudojasi atsakovės patalpomis be jokio teisinio pagrindo. Taigi apeliantė, o ne atsakovė turi pasirūpinti jai priklausančiu daiktu (šilumos tiekimo vamzdžiais).
5.5. Nurodo, kad teismo apskaičiuotas kompensacijos dydis yra sumažintas ieškovės naudai, o atsakovė turi teisę net į didesnę kompensaciją, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.
5.6. Atsakovės nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti neatlygintinį servitutą, nes atsakovės nuosavybės teisė į ginčo patalpas yra apribota ir suvaržyta, šis suvaržymas nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu.
5.7. Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog, ieškovei įsigijus patalpas, ji turėjo įvertinti būsimą riziką dėl šilumos tiekimo trasos įrengimo. Nuostolių atsiradimo rizika, kaip sąlyga praturtėjimą atsisakyti pripažinti nepagrįstu ir nesąžiningu, reglamentuojama CK 6.242 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos actio de in rem verso taikyti (CK 6.242 straipsnis), o teismui nustačius servitutą, servitutas pagrįstai nustatytas kaip atlygintinis.
5.8. Prašo pridėti naują įrodymą – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, iš kurio matyti, jog atliktas patalpų kapitalinis remontas ir pakeista patalpų paskirtis į prekybinę. Pirmosios instancijos teismui šio įrodymo atsakovė pateikti negalėjo, kadangi nebuvo įvykęs minėtas faktas – nebuvo pakeista patalpų paskirtis (2020 m. lapkričio 20 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini)).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
8. Atsakovė prašo pridėti naują įrodymą – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą. Nurodo, kad iš jo matyti, jog atliktas ginčo patalpų kapitalinis remontas ir pakeista patalpų paskirtis į prekybinę. Pirmosios instancijos teismui šio įrodymo atsakovė pateikti negalėjo, kadangi nebuvo įvykęs minėtas faktas – nebuvo pakeista patalpų paskirtis (2020 m. lapkričio 20 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini)).
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
10. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis Nr. 3K-3-371/2005). Kadangi naujas įrodymas – 2020 m. lapkričio 24 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, nes Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) surašyta tik 2020 m. lapkričio 20 d., teisėjų kolegijos vertinimu, šis įrodymas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl naujai pateiktas įrodymas priimtinas ir vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl apeliacinio skundo dalyko
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas terminuotas ir atlygintinis servitutas, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei nuosavybės teise 2016 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2938 pagrindu. Šiose patalpose yra įrengti šilumos tiekimo tinklai. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 11 p. Registro pastabose ir nuorodose yra įrašas, kad per rūsių patalpas yra nutiesti termofikacinio vandens tranzitiniai vamzdynai. Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpoje, pažymėtoje R1-8 indeksu, nutiesta tranzitinė šilumos tiekimo trasa; patalpoje, pažymėtoje R1-3 indeksu, įrengtos trasos dalis taip pat yra ir šilumos įvadas prijungtas prie namo šilumos punkto, kuris yra skirtas namo, esančio (duomenys neskelbtini), poreikiams tenkinti. Šilumos tinklai, esantys atsakovės patalpose, yra šilumos tinklų – pirmos pietinės magistralinės trasos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, kurios bendras ilgis siekia 4902,77 m ir kuri skirta 148 pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini) miesto senamiestyje, šildyti. Negyvenamosios patalpos – rūsio kapitalinio remonto ir paskirties keitimo į komercinės paskirties patalpas (duomenys neskelbtini), projekte ir plane numatyti atitvarai nuo ieškovei priklausančių tranzitinių vamzdžių, kurių atstumas nuo vamzdžių 800 mm. Atsakovė kreipėsi į ieškovę su 2019 m. gegužės 3 d. ir 2019 m. liepos 2 d. prašymais, juose nurodė, jog dalis atsakovei priklausančių patalpų (17,45 kv. m) bus naudojama iš esmės tenkinant ieškovės poreikius, todėl prašo sudaryti su atsakove sutartį, pagal kurią ieškovė atlygins nurodytų patalpų dalies išlaikymo išlaidas (proporcingai nuo visų patalpų ploto), arba iškelti ieškovei priklausančius vamzdžius iš minėtų patalpų. Ieškovė 2019 m. liepos 15 d. atsakė, jog neturi teisinio pagrindo sudaryti su ja sutarties dėl nuostolių kompensavimo už dalies patalpų (duomenys neskelbtini), išlaikymą, nes vadovaudamasi teisės aktais ir gindama viešąjį interesą tiekia šilumą ne tik (duomenys neskelbtini) pastatui, bet ir kitiems senamiesčio teritorijoje esantiems pastatams; iškelti ieškovei priklausančius šilumos tiekimo vamzdžius iš atsakovei priklausančių patalpų neturi galimybės, nes dabartiniame penkiamečiame investicijų plane, kuris patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje ir suderintas su Valstybine energetikos reguliavimo taryba, šie darbai nėra numatyti ir nėra įtraukti į investicinį planą; ateityje atsižvelgs į šį pageidavimą ir planuos lėšas šių tinklų rekonstravimui ir iškėlimui. Atsakovei taip pat pasiūlyta šiuos vamzdynus išsikelti savo lėšomis. Teismo posėdžio metu liudytojas S. K. paaiškino, kad kai buvo statomas nurodytas pastatas, dirbo projektavimo vadovu; vėliau dirbo „Klaipėdos inžineriniuose tinkluose“; projektavo; vamzdžiai nutiesti 1988 m.; garantinis laikotarpis apie 30 metų; toliau tinklai gali būti eksploatuojami tik atlikus bandymus. Trasos metro kaina gali būti virš 1 000 Eur, todėl iš viso iškėlimas kainuotų 80–90 tūkstančių eurų. Šiuo metu projektuoti vamzdžius eksploatuojamuose rūsiuose neleidžiama. 2020 m. liepos 7 d. ieškovės raštu atsakovei prašoma laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 7 d. ieškovės darbuotojams leisti patekti į rūsio patalpas (duomenys neskelbtini), remonto darbams. Magistralinės šilumos trasos iškėlimo iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rūsio patalpų sąmatoje suma nurodyta 76 699,23 Eur su PVM. 2020 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniame pranešime dėl tranzitinės trasos per pastatą (duomenys neskelbtini) teigiama, kad UAB „Žvejų tinklapis“ vadovas nesutiko leisti AB „Klaipėdos energija“ darbuotojams patekti į minėtas rūsio patalpas. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė suderinti akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ 2018–2022 metų investicijų planą ir jo finansavimo šaltinius ir nustatyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-23 „Dėl akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ 2015–2017 metų investicijų plano ir jo finansavimo šaltinių suderinimo“ suderintų, bet iki 2017 metų pabaigos neįgyvendintų priemonių įgyvendinimo terminas tęsiamas iki 2022 metų pabaigos.
13. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė atsakovės nuosavybės teise priklausančiose rūsio patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) (tarnaujantysis daiktas), 17,45 kv. m ploto atlygintinį terminuotą servitutą iki 2022 m. birželio 1 d. (teisę naudoti, prižiūrėti, eksploatuoti ten esančius šilumos tiekimo tinklus), skirtą ieškovės AB „Klaipėdos energija“ šilumos tiekimo tinklams (viešpataujantysis daiktas); priteisė iš ieškovės atsakovei 70 Eur per mėnesį atlyginimą (kompensaciją) už servitutą, 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių. Ieškovė nesutikdama su ginčijamu sprendimu pateikė apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijai įvertinus apeliacinio skundo motyvus, nustatyta, kad apeliantė iš esmės su ginčijamu sprendimu nesutinka dviem aspektais – jos manymu, servitutas turi būti neatlygintinis ir neterminuotas.
Dėl servituto terminuotumo
14. Apeliantė argumentuoja, jog ginčijamu sprendimu nustatytas servituto terminas iki 2022 m. birželio 1 d. yra nepagrįstas, kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė suderinti ieškovės 2018–2022 metų investicijų planą ir jo finansavimo šaltinius ir nustatyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-23 „Dėl akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ 2015–2017 metų investicijų plano ir jo finansavimo šaltinių suderinimo“ suderintų, bet iki 2017 metų pabaigos neįgyvendintų priemonių įgyvendinimo terminas tęsiamas iki 2022 metų pabaigos. Taigi ginčijamu sprendimu nustatytas servituto terminas yra per trumpas, t. y. apeliantė dar nebus įvykdžiusi investicinio plano, kurio įvykdymo terminas yra 2022 metų pabaiga.
15. Teisėjų kolegija, susipažinusi nagrinėjamos bylos medžiaga, negali nesutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu nustatytas servituto galiojimo terminas (iki 2020 m. birželio 1 d.) yra per trumpas. Atsižvelgdama į tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė suderinti AB „Klaipėdos energija“ 2018–2022 metų investicijų planą ir jo finansavimo šaltinius ir nustatyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-23 „Dėl akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ 2015–2017 metų investicijų plano ir jo finansavimo šaltinių suderinimo“ suderintų, bet iki 2017 metų pabaigos neįgyvendintų priemonių įgyvendinimo terminas tęsiamas iki 2022 m. pabaigos, sutiktina, kad apeliantė dar nebus įvykdžiusi investicinio plano, kurio įvykdymo terminas yra 2022 m. pabaiga. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytas servituto terminas jau bus pasibaigęs, kai investicinis planas dar nebus įvykdytas, taip pat nebus suderintas ir pradėtas vykdyti naujas investicinis planas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad investicinis planas bus įvykdytas 2022 m. pabaigoje, taip pat reikalingas laikas suderinti ir pradėti vykdyti naują investicinį planą, terminuotas servitutas nustatytinas iki 2023 m. lapkričio 1 d., t. y. ieškovė turės galimybę iškelti šildymo trasą iš atsakovės patalpų, pasibaigus šildymo sezonui 2023 m. pavasarį.
16. Nors apeliantė teigia, jog vykdant skundžiamą sprendimą maksimaliai pakiltų jos sąnaudos, t. y. turėtų būti atliekamas ne tik trasos remontas, tačiau ir trasos iškėlimas, taip pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, ir dėl to turi būti nustatytas neterminuotas servitutas, o esant atsakovės prieštaravimų ar nepasitenkinimui dėl tokio servituto, trasos dalies iškėlimas atsakovės lėšomis geriausiai įgyvendintų minėtų įstatymų normas, siekiant apginti viešąjį interesą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais.
17. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog, siekiant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar servituto nustatymas neapriboja asmens teisės į privatų gyvenimą. Tais atvejais, kai nustatant servitutą privatumo aspektas tampa reikšmingas ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti pasirenkamas toks sprendimas, kuriuo teisės į privatumą ribojimo būtų išvengiama arba toks ribojimas būtų mažiausias. Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „N. B.“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybėje yra svarbus lygiateisiškumo bei pagarbos privačiai nuosavybei principas. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad, patvirtinus naują investicinį planą, ieškovė turės galimybę iškelti iš atsakovės patalpų savo šilumos trasą, todėl pagrindo nustatyti neterminuotą servitutą ir taip nepagrįstai suvaržyti atsakovės kaip patalpų savininkės teises nėra. Priešingu atveju neterminuoto servituto nustatymas prieštarautų galiojančiai kasacinio teismo praktikai, jog, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, asmuo turi išnaudoti visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų.
19. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovės patalpoje esantys šilumos tiekimo vamzdžiai įrengti dar 1988 metais. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad liudytojas S. K. patvirtino, jog trasa yra nusidėvėjusi, būtinas visas trasos remontas, o tolesnis jos naudojimas galimas tik atlikus bandymus, todėl apeliantės argumentai, kad trasos iškėlimas iš atsakovei priklausančių patalpų bus neproporcingai brangus, teisėjų kolegijos vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi akivaizdu, jog bet kokiu atveju daugiau nei 30 metų senumo trasos remontas kainuos dideles investicijas. Pažymėtina, jog ieškovė yra pelno siekianti įmonė, todėl motyvai, jog šilumos tinklų iškėlimas pažeis jos interesus, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti Taip pat nustatyta, kad ieškovei priklausantys šilumos tiekimo vamzdžiai atsakovės patalpose įrengti ir ieškovė naudojasi atsakovės patalpomis be jokio teisinio pagrindo, todėl apeliantės argumentai, kad ne ji pati, o atsakovė turi pasirūpinti ieškovei priklausančio daikto (šilumos tiekimo vamzdžiais) perkėlimu, vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl servituto atlygintinumo
20. Apeliantė nurodo, kad ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įpareigojo apeliantę mokėti 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių. Apeliantės manymu, tokia prievolė prilygintų apeliantę patalpų nuomininkei ar bendraturtei, o tai iš esmės skiriasi nuo servituto instituto. Pažymi, kad apeliantė nesiekia išsinuomoti atsakovės patalpų dalies ar įgyti patalpų dalies, tačiau siekia trasos dalį eksploatuoti ir ją aptarnauti, prižiūrėti, todėl administravimo ir komunalinių mokesčių priskyrimas apeliantei yra nepagrįstas.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012). Kasacinis teismas išaiškinimais, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, vadovaujasi ne tik tais atvejais, kai servitutas nustatytas teismo sprendimu, bet ir – administraciniu aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. UAB „Dzūkijos statyba“, bylos Nr. 3K-3-217/2011; kt.). Tokia kasacinio teismo pozicija grįsta, inter alia, civilinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. Taigi, servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais. Pvz., neatlygintinis servitutas gali būti nustatytas šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009; kt.).
22. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys dėl servituto atlygintinumo bendro sutarimo nepasiekė, o ieškovė neįrodė, kodėl ginčo servitutas turėtų būti vertinamas kaip išimtinis, todėl nustatyti neatlygintinį servitutą pagrindo nėra.
23. Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Vykdydamas tokią pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais ar toks kompensavimas yra realus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 33 punktas).
24. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016, 31 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020, 47 punktas). Teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį, įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti turto dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 220-248/2017, 36 punktas).
25. Turto nuomos rinkos kaina bei turto išlaikymo dydis gali būti vieni iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį. Nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė, kad atsakovė turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas. Akivaizdu, jog, esant nustatytam servitutui, atsakovės teisė visavertiškai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis yra apribota. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, aiškinosi aplinkybes: kokią patalpų dalį užima šilumos tiekimo vamzdžiai, vertino atsakovės nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, nusprendė, kad kas mėnesį mokamos periodinės kompensacijos dydis nustatytinas atsižvelgiant į servitutu užimtų patalpų nuomos rinkos vertę, nustatytą turto vertintojo išvada. Todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė mokėti 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys aktualiai kasacinio teismo praktikai.
26. Apeliantė nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu rūsio patalpos nėra pritaikytos vykdyti komercinę veiklą. Šiuo metu patalpose atliekamas remontas, todėl vadovautis atsakovės pateikta UAB „Ober-haus“ konsultacija, kuria nustatyta tikėtina (galima) prekybos su sandėliais patalpų (duomenys neskelbtini) mieste (senamiesčio dalis) nuomos kaina, negalima.
27. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas kompensacijos dydį taip pat vertino tai, jog servituto nustatymo metu rūsio patalpos dar nėra įrengtos, nėra paruoštos planuojamai vykdyti ūkinei komercinei veiklai, yra remontuojamos ir pan., todėl atsakovės apskaičiuotą 104 Eur sumą sumažino trečdaliu. Tačiau, remiantis naujais atsakovės pateiktais duomenimis, matyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo užbaigti būtini remonto darbai ir patalpų paskirtis pakeista į prekybinės paskirties, todėl jos jau yra pritaikytos komercinei veiklai vykdyti ir todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Ober-haus“ konsultacija. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismo apskaičiuotas kompensacijos dydis yra teisingas ir pagrįstas.
28. Apeliantė taip pat teigia, kad atsakovė įsigydama rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), žinojo, jog įsigyja patalpas, per kurias nutiesta tranzitinė šilumos tiekimo trasa, ir būdama verslo subjektas privalėjo įvertinti riziką, kuri tenka įsigyjant patalpas, kuriose tokia trasa yra nutiesta. Verslo subjektas (verslininkas) įsigydamas tokį turtą privalėjo įvertinti visas rizikas, įskaitant ir galbūt nustatytiną neatlygintinį servitutą, galbūt negaunamas pajamas ir pan. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.
29. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei nuosavybės teise 2016-08-02 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2938 pagrindu. Šiose patalpose yra įrengti šilumos tiekimo tinklai. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 11 p. Registro pastabose ir nuorodose yra įrašas, kad per rūsių patalpas yra nutiesti termofikacinio vandens tranzitiniai vamzdynai. Pažymėtina, jog remiantis nekilnojamojo turto išrašu matyti, jog pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), turi dar tris rūsio patalpas. Todėl nesant aiškios nuorodos apie atsakovei priklausančiose patalpose esančius tranzintinius šilumos tiekimo vamzdžius, apeliantė nepagrįstai motyvuoja tuo, jog atsakovė pirkdama patalpas privalėjo numatyti galimus nepatogumus.
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
31. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tačiau vertindamas byloje esančius įrodymus suklydo ir nustatė per trumpą servituto galiojimo terminą, todėl yra pagrindas šią ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti ir nustatyti terminuotą servitutą iki 2023 m. lapkričio 1 d. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
33. Apeliantė savo apeliaciniu skundu reiškė du reikalavimus: nustatyti neterminuotą ir neatlygintinį servitutą. Vieną iš reikalavimų tenkinus iš dalies ir pratęsus servituto galiojimo terminą ilgesniam laikotarpiui, vertintina, jog patenkinta 25 proc. apeliacinio skundo reikalavimų.
34. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė apeliacinės instancijos teisme patyrė 75 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis. Kadangi apeliacinis skundas patenkintas 25 proc., todėl iš atsakovės apeliantei priteistina 18,75 Eur (75x25/100) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidos. Kadangi apeliacinio skundo 75 proc. reikalavimų atmesta, todėl iš apeliantės atsakovei priteistina 453,75 Eur (605x75/100) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atlikus vienarūšių reikalavimų tarpusavio įskaitymą, atsakovei iš apeliantės priteistina 435 Eur (453,75-18,75).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą pakeisti – nustatyti terminuotą servitutą iki 2023 m. lapkričio 1 d., ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti uždarajai akcinei bendrovei „Žvejų tinklapis“ nuosavybės teise priklausančiose rūsio patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantysis daiktas), 17,45 kv. m ploto atlygintinį terminuotą servitutą iki 2023 metų lapkričio 1 d. (teisę naudoti, prižiūrėti, eksploatuoti ten esančius šilumos tiekimo tinklus), skirtą ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ šilumos tiekimo tinklams (viešpataujantysis daiktas).
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvejų tinklapis“ 70 Eur per mėnesį atlyginimą (kompensaciją) už servitutą, 11,20 procento nuo apskaičiuotų patalpoms (duomenys neskelbtini) administravimo ir komunalinių mokesčių ir 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvejų tinklapis“ ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ 37,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvejų tinklapis“ 435 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Giedrė Seselskytė
Larisa Šimanskienė
Danutė Žvinklytė