Civilinė byla Nr. e2A-61-516/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01364-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.2; 3.1.7.6
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-386-910/2019 pagal ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovei S. R., tretieji asmenys – A. R. ir V. M. R., dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Akcinė bendrovė Luminor Bank, kurios teises ir pareigas perėmė Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (toliau – ieškovas), kreipėsi į teismą ir, bylos nagrinėjimo metu patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės S. R. 81 716,94 Eur skolą, 16 proc. sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur negrąžintą kredito sumą, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio įstatymo numatytas metines procesines palūkanas už priteistą 40 564,12 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumą, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 12 d. tretieji asmenys – kredito gavėjai A. R. ir V. M. R. – su ieškovu sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KK 07/12/25D, o 2007 m. gruodžio 12 d. sudarytomis laidavimo sutartimis Nr. LKK 07/12/26D ir LKK 07/12/27D atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti už visišką ir tinkamą kredito gavėjų mokėjimo prievolių pagal kredito sutartį vykdymą. Kredito gavėjai nevykdė mokėjimo prievolių pagal grafiką, todėl ieškovas 2008 m. liepos 11 d. pranešimu Nr. 3431 vienašališkai nuo 2008 m. liepos 26 d. nutraukė Kreditavimo sutartį. 2008 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimu Nr. 4141 ir reikalavimu Nr. 4142 ieškovas papildomai pareikalavo, kad atsakovė per papildomą terminą (iki 2008 m. rugpjūčio 30 d.) padengtų skolą, tačiau atsakovė skolos nepadengė. Kadangi kredito gavėjai savo mokėjimo įsipareigojimų nevykdė, ieškovas kreipėsi į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo ir įkeisto turto pardavimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. liepos 22 d. išdavė vykdomąjį raštą, kuriuo nuspręsta išieškoti iš kredito gavėjų skolą. Vykdomuoju raštu taip pat nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių A. R. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Vykdomasis raštas nėra įvykdytas. Bankas dar kartą 2018 m. liepos 12 d. raštu pareikalavo, kad atsakovė geranoriškai pagal laidavimo sutartis padengtų skolą iki 2018 m. liepos 24 d., tačiau atsakovė skolos nepadengė.
3. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu taip pat paaiškino, kad prašomos priteisti 16 proc. dydžio metinės palūkanos yra kompensuojamosios, jų mokėjimas reglamentuojamas Kreditavimo sutarties 8.2 punkte. Šios palūkanos yra protingo dydžio, sudaro 0,044 proc. per dieną. Ieškovo teigimu, šiuo atveju kompensuojamosios palūkanos apima ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios atskirai nėra skaičiuojamos. Ieškovo tvirtinimu, į teismą buvo kreiptasi tik 2018 metais, nes, atsižvelgiant į kredito gavėjų amžių ir kitas aplinkybes, buvo geranoriškai siekiama sudaryti sąlygas ieškoti sprendimų, kurie padėtų tretiesiems asmenims grąžinti kreditą. Vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš trečiajam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto yra pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau vykdymo procese nekilnojamasis turtas dar nėra parduotas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 1 900 Eur skolos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė, grąžindamas ieškovui 28 Eur žyminį mokestį, ieškinį patenkino, priteisdamas ieškovui iš atsakovės S. R. 81 716,94 Eur skolą, 16 proc. metines palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 40 564,12 Eur sumą, nurodydamas, kad palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 2 309,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 25 d. įsiskolinimą pagal Kreditavimo sutartį sudarė 43 052,82 Eur negrąžintas kreditas ir 40 564,12 Eur įsipareigojimų nevykdymo (kompensuojamosios) palūkanos. Po bylos iškėlimo teisme tretieji asmenys atliko ieškovui įmokas, kurių bendra suma – 1 900 Eur. Šią sumą ieškovas užskaitė negrąžintam kreditui dengti, sumažindamas prašomą priteisti skolą nuo 83 616,94 Eur iki 81 716,94 Eur, kurią sudaro 41 152,82 Eur negrąžintas kreditas ir 40 564,12 Eur kompensuojamosios palūkanos.
6. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių senaties terminą, skirtą ieškiniui pareikšti, nurodydamas, jog laidavimo sutarčių 3.3 punkte šalys susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo bankui pagal Kreditavimo sutartį, įskaitant, bet neapsiribojant, kredito grąžinimu, kredito palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumokėjimu, nuostolių atlyginimu ar padidėjusių banko kaštų atlyginimu, todėl, teismo vertinimu, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. liepos 22 d. išduotas vykdomasis raštas, mokėjimų ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanų detalizacija), taip pat aplinkybė, jog ieškovas prašo priteisti iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas, apskaičiuotas už penkerių metų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo dienos, kai tretiesiems asmenims (kredito gavėjams) palūkanos skaičiuojamos nuo 2009 m. balandžio 8 d., patvirtina, kad atsakovės, kaip laiduotojos, atsakomybės apimtis šiuo konkrečiu atveju yra mažesnė, negu pagrindinių skolininkų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės abejonės dėl to, ar iš jos prašoma priteisti skolos suma nėra didesnė už kredito gavėjų skolą, yra nepagrįstos.
8. Teismas taip pat nesutiko su atsakovės argumentu, kad aplinkybė, jog ieškovas nepasinaudojo teise išieškoti skolą iš jo naudai hipoteka įkeisto tretiesiems asmenims priklausančio nekilnojamojo turto, sudaro pagrindą atmesti ieškinį. Teismas paaiškino, kad pagal teisinį reguliavimą laiduotojas turi teisę reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą tik subsidiariojo laidavimo atveju, o nagrinėjamu atveju laidavimo sutartimis šalys susitarė dėl solidariosios laiduotojos atsakomybės. Dėl to šiuo konkrečiu atveju ieškovas neprivalo pasinaudoti laiduotojos nurodymu ir pirmiausia išieškojimą nukreipti į pagrindinių skolininkų turtą. Teismas atmetė ir S. R. argumentą, kad šiuo atveju ji atleistina nuo atsakomybės, nes ieškovas atsisakė kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo – hipotekos. Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Laidavimo sutarčių 2.8 punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu atsiranda banko teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal sutartį iš prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių, laiduotoja sutinka ir suteikia bankui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę; bet koks banko pasirinkimas neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti kitomis prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis, jeigu bankas nepatenkino savo reikalavimo ar patenkino nepilnai, ir tai nėra laikoma ir negali būti suprantama banko teisių atsisakymu ir laiduotojos atleidimu nuo atsakomybės.
9. Spręsdamas dėl atsakovės argumento, kad prašomos priteisti palūkanos yra nepagrįstai didelės, prilygsta pačiai negrąžinto kredito sumai, teismas nurodė, jog tretieji asmenys (kredito gavėjai) ir ieškovas (kredito davėjas) Kreditavimo sutartyje susitarė dėl kitokio, negu CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas, kompensuojamųjų palūkanų dydžio. Teismas taip pat nustatė, kad sutartyje nustatytas 16 proc. metinių palūkanų dydis atitinka 0,044 proc. per dieną dydį, o pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Nors šiuo atveju nurodyta teisės norma šalis siejantiems teisiniams santykiams netaikytina, teismo įsitikinimu, joje nurodyta maksimali netesybų riba gali būti taikoma kaip orientacinė. Teismas pažymėjo ir tai, kad Kreditavimo sutartis sudaryta 2007 m. gruodžio 12 d., tačiau byloje nėra duomenų, jog tiek sutarties galiojimo metu, tiek po jos nutraukimo kredito gavėjai būtų ginčiję palūkanų dydį nustatančią sutarties sąlygą ar reiškę reikalavimą dėl palūkanų dydžio sumažinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad šalių nustatytas kompensuojamųjų palūkanų dydis neprieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams, todėl nėra pagrindo jų mažinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškovas neįrodė skolos dydžio. Ieškovas į bylą pateikė tik pažymas, kiek skolinga laiduotoja, tačiau nepateikė duomenų, kiek skolingi kredito gavėjai. Nesant tokių duomenų, ieškinys negalėjo būti tenkintas, nes negali būti laiduojama už didesnę sumą nei skolingas skolininkas.
10.2. Remiantis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi ir 6.89 straipsnio 1 dalimi, laidavimas yra pasibaigęs, nes yra suėję šiose normose nurodyti terminai, per kuriuos kreditorius galėjo ir turėjo pareikšti savo ieškinį, taigi, ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio laiduotojai. Tai, kad bankas, bandydamas dangstyti praleistą ieškinio pateikimo terminą, 2018 m. liepos 12 d. išsiuntė pakartotinį reikalavimą apeliantei, pasibaigusio laidavimo neatnaujino.
10.3. Yra pagrindas atleisti laiduotoją nuo atsakomybės, nes kreditorius galėjo patenkinti savo reikalavimą, pasinaudodamas kitomis teisėmis, kurių atsisakė. Kredito gavėjų prievolių įvykdymas užtikrintas buto su rūsiu įkeitimu, tačiau skola iš hipoteka įkeisto kredito gavėjų nekilnojamojo turto neišieškota. Vykdomasis raštas išduotas dar 2009 m. balandžio 9 d., tačiau išieškojimas nuo 2009 metų nėra įvykdytas, turtas neparduotas, todėl laikytina, kad ieškovas atsisakė šios savo teisės, o tai atleidžia apeliantę nuo atsakomybės.
10.4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos daug didesnės sumos nei nurodytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus išduotame vykdomajame rašte. Pagal CK 6.78 straipsnio 2 dalį laiduotoja negali būti skolinga daugiau nei skolingi kredito gavėjai.
10.5. Teismas nepagrįstai nemažino palūkanų, nors jos neprotingai didelės. Priteista palūkanų suma prilygsta priteistai negrąžinto kredito sumai. 16 proc. metinės palūkanos aiškiai per didelės, be to, skolininkai prievolę iš dalies įvykdė, o tai sudaro pagrindą mažinti palūkanas. Toks palūkanų dydis prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad negali būti leidžiama nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Ieškovas ne tik nėra įvykdęs vykdomojo rašto, bet ir nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą, taip priaugindamas nežmoniško dydžio palūkanas.
10.6. Priteista iš atsakovės 2 309,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma yra akivaizdžiai per didelė atsakovei. Apeliantės pajamos yra labai mažos, šią aplinkybę pagrindžia antrinės teisinės pagalbos jai suteikimas. Priteista suma viršija patvirtintus rekomendacinius įkainius, o atsakovės procesinis elgesys buvo tinkamas, todėl yra pagrindas mažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą.
11. Ieškovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Bankas nereikalauja iš laiduotojos mokėti daugiau nei iš kredito gavėjų. Priešingai, bankas iš atsakovės reikalauja sumokėti mažiau įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, nes jas apskaičiavo tik už 5 metus iki ieškinio pateikimo, kai iš kredito gavėjų išieškotinos palūkanos skaičiuojamos nuo 2009 m. liepos 22 d. Atsakovė nepagrįstai nurodo ir tai, kad bankas neįrodė skolos dydžio. Bankas pateikė pažymą ir skolos detalizaciją. Negrąžinto kredito suma nurodyta tokia, kokia yra likusi bendrai tiek kredito gavėjams, tiek ir laiduotojai. Pažymoje ir skolos detalizacijoje nurodytų duomenų atsakovė neginčijo.
11.2. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad iš jos sprendimu priteista daugiau nei nurodyta išduotame vykdomajame rašte. Vykdomajame rašte nurodyta rašto išdavimo dieną buvusi skola, be to, vykdomajame rašte aiškiai įtvirtinta, kad priteisiamos ir 16 proc. sutartinės metinės palūkanos nuo negrąžintos skolos sumos. Taigi, pagal vykdomąjį raštą 16 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanų skola priteista į ateitį ir ji kasdien didėja.
11.3. Atsakovės aiškinimas, kad laidavimas yra pasibaigęs, neturi jokio teisinio pagrindo. Laidavimo sutarčių 3.3 punkte aiškiai sutarta, kad laidavimas galioja iki visiško įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo. Pati apeliantė pripažįsta, kad kredito sutartis nėra įvykdyta, bankas nėra atgavęs skolos. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad laidavimas pasibaigęs.
11.4. Pagal Laidavimo sutarčių 1 punktą atsakovės atsakomybė bankui yra solidari su pagrindiniais skolininkais, todėl atsakovė neturi jokio pagrindo reikalauti, kad bankas pirma išieškotų skolą ar jos dalį iš kredito gavėjų. Pati atsakovė Laidavimo sutarčių 2.8 punkte patvirtino, kad banko nepasinadojimas pirmiau išieškoti skolą iš įkeisto turto nereiškia ir nereikš, jog bankas atleidžia laiduotoją nuo atsakomybės, ar kad bankas turi reikalauti laiduotojos atsakomybės tik po to, kai bus parduotas įkeistas hipoteka turtas. Banko veiksmai visiškai atitinka sutarties sąlygas ir įstatymuose nurodytą teisinį reguliavimą.
11.5. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.2 punkto sąlyga dėl 16 proc. metinių kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų yra galiojanti ir privaloma tiek kredito gavėjams, tiek ir laiduotojai. Ši sąlyga atsakovei buvo žinoma dar iki laidavimo sutarčių pasirašymo. Nustatytos 16 proc. palūkanos neprieštarauja įstatymui, nes teisinis reguliavimas leidžia susitarti dėl kitokio, nei įstatyme nurodytas, palūkanų dydžio. Kompensacinių palūkanų panaikinimas ar sumažinimas paneigtų sutarties laisvės principą, banko interesų užtikrinimą ir suteiktų atsakovei, pažeidusiai sutartinius įsipareigojimus, galimybę išvengti sutarties vykdymo. Skolininkas turi būti skatinamas kuo greičiau grąžinti skolą, o ne vilkinti išieškojimo procesą ir didinti skolos dydį. Palūkanų skola didėjo ne dėl to, kad palūkanų procentas didelis, o dėl to, jog nebuvo padengta skola ir atsakovė visiškai neprisidėjo prie skolos mažinimo. Net jeigu skola iš atsakovės būtų priteista anksčiau, palūkanų skaičiavimo tai nekeistų, nes jos skaičiuojamos iki visiško skolos padengimo, o ne iki ieškinio pareiškimo. Bankas, kredito gavėjų įmokomis iš pradžių dengdamas skolą, o ne palūkanų sumą, veikė kredito gavėjų ir apeliantės atžvilgiu net palankiau nei nustato sutartis ir įstatymai. Be to, įstatymo leidėjas vartotojo atžvilgiu įtvirtino įstatyme 0,05 proc. netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 proc. metinių palūkanų. Pagal aktualią teismų praktiką, 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra pagrįstos ir sąžiningos.
11.6. Banko bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos išimtinai dėl atsakovės kaltės, nes bankas turėjo kreiptis į teismą, kai atsakovė per ilgą terminą skolos nedengė, net geranoriškai jos nemažino, nors banko reikalavimus žinojo. Žyminis mokestis yra priteisiamas pagal įstatymą, todėl teigti, kad 1 415 Eur žyminio mokesčio suma per didelė, nėra jokio pagrindo. Savo ruožtu banko patirtos išlaidos už teisinę pagalbą sudaro tik 894,02 Eur ir ši suma nėra didelė, atsižvelgiant į banko atstovės surašytų procesinių dokumentų ir atliktų veiksmų kiekį bei pobūdį. Teismo priteista bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma neviršija nustatytų rekomenduojamų dydžių, o apeliantė savo skunde nepateikė jokių skaičiavimų, tik deklaratyviai teigdama, kad išlaidos per didelės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės S. R. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
13. Apeliantė S. R. teigia, kad ieškovas nepateikė į bylą duomenų, kiek bankui skolingi kredito davėjai, o ne laiduotoja, todėl ieškinys apskritai negalėjo būti tenkintas, tuo labiau jog laidavimas yra pasibaigęs ir ieškovas net neturėjo teisės reikšti ieškinio laiduotojai. Be to, apeliantės įsitikinimu, ji, kaip laiduotoja, atleistina nuo atsakomybės prieš banką, nes bankas atsisakė savo teisės išieškoti skolą iš įkeisto hipoteka kredito gavėjo nekilnojamojo turto. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino neprotingai didelių banko prašomų priteisti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir priteisė iš atsakovės akivaizdžiai per didelę bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą.
14. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2007 m. gruodžio 12 d. atsakovė ir ieškovas sudarė laidavimo sutartis Nr. LKK 07/12/26D ir LKK 07/12/27D, kuriomis S. R. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjai (A. R. ir V. M. R.) neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir (arba) kitų įmokų pagal Kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kredito gavėjai nevykdė mokėjimo prievolių pagal grafiką, todėl bankas 2008 m. liepos 11 d. pranešimu Nr. 3431 vienašališkai nuo 2008 m. liepos 26 d. nutraukė Kreditavimo sutartį, o 2008 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimu Nr. 4141 ir reikalavimu Nr. 4142 pareikalavo, kad atsakovė, kaip laiduotoja, per papildomą terminą (iki 2008 m. rugpjūčio 30 d.) padengtų skolą. Tačiau skola bankui nei kredito gavėjų, nei laiduotojos nebuvo padengta. 2018 m. liepos 12 d. raštu ieškovas dar kartą pareikalavo, kad atsakovė geranoriškai pagal laidavimo sutartis padengtų skolą iki 2018 m. liepos 24 d., o atsakovei neįvykdžius reikalavimo, 2018 m. liepos 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės, kaip solidariosios skolininkės pagal laidavimo sutartis, 81 716,94 Eur skolą, 16 proc. sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur negrąžintą kredito sumą ir 5 proc. dydžio įstatymo numatytas metines procesines palūkanas už priteistą 40 564,12 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumą, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
15. Priešingai nei teigia savo skunde apeliantė, bankas pateikė visus reikiamus duomenis prašomos priteisti skolos dydžiui pagrįsti. Byloje yra ne tik pažymos, kuriose nustatytas atsakovės, kaip laiduotojos, skolos (ir jos sudedamųjų dalių) dydis, bet ir Mokėjimų detalizacija pagal A. R. ir V. M. R. su banku sudarytą Kreditavimo sutartį bei Įsipareigojimų nevykdymo palūkanų detalizacija, iš kurių (detalizacijų) aiškiai matosi tiek kredito sumos dengimo chronologija ir negrąžintos sumos likutis, tiek ir kompensacinių palūkanų apskaičiavimas. Esant pirmiau nurodytiems duomenims byloje, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas neįrodė skolos dydžio ir iš atsakovės prašo priteisti daugiau nei skolingi kredito gavėjai, todėl atsakovė visiškai nepagrįstai savo skunde apeliuoja į CK 6.78 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, jog negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, pažeidimą.
16. Pirmiau nurodytos teisės normos pažeidimo nepagrindžia ir apeliantės argumentas, kad iš jos skundžiamu sprendimu priteistos sumos skiriasi (atsakovės teigimu, daug didesnės), nei nurodytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus bankui išduotame 2009 m. liepos 22 d. vykdomajame rašte. Pirmiau minėtu vykdomuoju raštu nuspręsta išieškoti iš kredito gavėjų skolą, kurią tuo metu sudarė 60 820,20 Eur negrąžinta paskola, 1 396,47 Eur nesumokėtos palūkanos, 5 921,99 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, 60 Eur nesumokėti mokesčiai ir 126 Lt žyminis mokestis, taip pat nuspręsta išieškoti 16 proc. dydžio sutartines metines palūkanas už negrąžintą kredito sumą, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos, t. y. nuo 2009 m. balandžio 8 d., iki visiško skolos išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą. Taigi, kaip matyti iš vykdomojo rašto, negrąžintos paskolos suma vykdomajame rašte yra didesnė nei ieškovo šioje byloje iš atsakovės prašoma priteisti 41 152,82 Eur negrąžinto kredito suma, savo ruožtu bendras ieškovui iš atsakovės priteistos skolos dydis padidėjo dėl susikaupusios įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumos, kuri dėl praėjusio laiko objektyviai negali sutapti su vykdomojo rašto išdavimo dieną (2009 m. liepos 22 d.) buvusia šių palūkanų suma. Tačiau, kaip teisingai akcentavo bankas atsiliepime į apeliacinį skundą, sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą kredito sumą skaičiavimas į ateitį (iki kol nebus grąžinta visa pasiskolinta suma) numatytas ir kredito gavėjams atsakovės akcentuojamame vykdomajame rašte, todėl, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas iš atsakovės siekia prisiteisti didesnę sumą nei jam skolingi kredito gavėjai.
17. Visiškai nepagrįstas ir apeliantės skundo argumentas, kad ieškovas neturėjo teisės reikšti laiduotojai ieškinio, nes laidavimas yra pasibaigęs. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Kitaip tariant, apeliaciniame skunde turi būti ne atkartojami jau pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, bet nurodomos pirmosios instancijos teismo padarytos materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidos, nes apeliacinės instancijos teismo paskirtis – tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, o ne pakartotinai iš naujo išnagrinėti ginčą. Savo ruožtu atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad laidavimas yra pasibaigęs, faktiškai tik pakartojo jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išsakytus argumentus, kurių atmetimą pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo skundžiamame sprendime, tačiau jokių konkrečių argumentų, kodėl atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais šiuo konkrečiu klausimu, apeliantė neišdėstė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir nagrinėjamam klausimam aktualią teismų praktiką, neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalims laidavimo sutarčių 3.3 punkte susitarus, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo bankui pagal Kreditavimo sutartį (įskaitant, bet neapsiribojant, kredito grąžinimu, kredito palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumokėjimu, nuostolių atlyginimu ar padidėjusių banko kaštų atlyginimu) bei byloje nesant ginčo, kad Kreditavimo sutartis iki šiol nėra įvykdyta, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Be to, pirmiau nurodyto 3.3 punkto laidavimo sutartyse įtvirtinimas, o taip pat mokėjimo (t. y. prievolių vykdymo) grafiko tarp banko ir kredito gavėjų sudarymas, aiškiai eliminuoja ir atsakovės paminėtos CK 6.89 straipsnio 1 dalies, nustatančios neterminuoto laidavimo pabaigos taisykles, taikymo galimybę, todėl S. R. apeliacinio skundo argumentas, kad laidavimas yra pasibaigęs ir dėl to bankas apskritai neturėjo teisės reikšti atsakovei ieškinio, atmestinas.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokio pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.
19. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ši teisės norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimą ar nepakankamai aktyvų veikimą įgyvendinant savo teises. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui, jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint. Kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-916/2018; 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).
20. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, jog laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi, kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
21. Nagrinėjamu atveju atsakovė akcentuoja, kad prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ne tik laidavimu, bet ir kredito gavėjui priklausančio nekilnojamojo turto (buto su rūsiu) įkeitimu, bet minėtas turtas iki šiol nėra parduotas. Tačiau, kaip pripažįsta ir pati apeliantė savo skunde, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos iš skolininkų išieškojimo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius išdavė ieškovui vykdomąjį raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta nukreipti išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą bei nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių minėtą įkeistą butą. Jokių duomenų, kad po vykdomojo rašto išdavimo, bankas atsisakė buto įkeitimo jo naudai, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis), o vien tik aplinkybė, jog iki šiol butas dėl tam tikrų priežasčių nėra parduotas iš varžytynių, priešingai nei traktuoja apeliantė savo skunde, negali būti tapatinama su banko atsisakymu nuo šios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, nes, kaip nurodyta pirmiau cituotoje kasacinio teismo praktikoje, negalima atsisakyti teisių tylėjimu, jomis (teisėmis) tiesiog nesinaudojant ar jas įgyvendinant nepakankamai aktyviai, nebent priešingai būtų expressis verbis (liet. – tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nustatyta sutartyje ar įstatyme. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyse šalys nesulygo, kad banko nepasinaudojimas tam tikra užtikrinimo priemone reiškia šios priemonės atsisakymą, priešingai, laidavimo sutarčių 2.8 punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu atsiranda banko teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal Kreditavimo sutartį iš prievolių įvykdymą užtikrinančių prievolių, laiduotoja sutinka ir suteikia bankui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę; bet koks banko pasirinkimas neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti kitomis prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis, jeigu bankas nepatenkino savo reikalavimo ar patenkino nepilnai, ir tai nėra laikoma ir negali būti suprantama banko teisių atsisakymu ir laiduotojos atleidimu nuo atsakomybės (Civilinio kodekso 6.86 straipsnis).
22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.86 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reguliuoja tik dėl kreditoriaus naudai nustatyto prievolės užtikrinimo priemonės atsisakymo kylančius padarius, tačiau ne kreditoriaus pasirinkimo, kuria prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone pasinaudoti pirmiau, galimybes (kurios įtvirtintos CK 6.80 straipsnio 2 dalyje), todėl apeliantė visiškai nepagrįstai, remdamasi CK 6.86 straipsniu, teigia, kad bankas, nepasinaudojęs kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (konkrečiai – įkeisto buto pardavimu), negalėjo reikšti reikalavimo apeliantei (laiduotojai). Kaip nustatyta byloje ir ko neginčija atsakovė, laidavimo sutartimis šalys susitarė dėl solidariosios S. R. atsakomybės kartu su kredito gavėjais. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esant solidariajai laiduotojo pareigai, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015; 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
23. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino neprotingai didelių, prieštaraujančių sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kompensacinių palūkanų. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sutinka su šiuo apeliantės argumentu.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo teisė kontroliuoti kompensuojamųjų palūkanų dydį nėra expressis verbis įtvirtinta įstatyme, tokia teisė (per kompensuojamųjų palūkanų paskirtį, kuri sutampa su netesybų paskirtimi kompensuoti kreditoriaus minimalius nuostolius) mutatis mutandis (liet. – su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) išplaukia iš CK 6.258 straipsnio 3 dalies, kuri suteikia teismui galimybę mažinti netesybas, jeigu, inter alia (liet. – be visa kita, be kita ko), šios yra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018). Be to, CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, nei jų dydį nustato įstatymai, tačiau toks susitarimas neturi prieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
25. Byloje nustatyta, kad ieškovas, remdamasis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.2 punktu, kuriame sutarties šalys susitarė, jog jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo, prašo priteisti iš atsakovės, kaip laiduotojos, 40 564,12 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 25 d. (už penkerius metus iki ieškinio padavimo), o taip pat priteisti 16 proc. sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistiną 41 152,82 Eur negrąžinto kredito sumą, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
26. Nors atsakovė akcentavo, kad prašoma priteisti palūkanų suma faktiškai sutampa su paties negrąžinto kredito suma, minėto kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų dydžio (16 proc.) atitikimą protingumo ir sąžiningumo principams ieškovas argumentavo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, paaiškindamas, kad nors šie įstatymai konkrečiai šioje byloje nagrinėjamai sutarčiai ir šalis siejantis teisiniams santykiams nėra taikomi, juose nurodyta maksimali netesybų, galimų taikyti kredito gavėjui tuo atveju kai pastarasis vėluoja mokėti įmokas, riba turėtų būti taikoma kaip orientacinė, vertinant Kreditavimo sutartyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų dydį. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su banko argumentais ir atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o nagrinėjamu atveju trečiųjų asmenų ir ieškovo sudarytoje Kreditavimo sutartyje nustatytas 16 proc. metinių palūkanų dydis atitinka 0,044 proc. per dieną dydį, taip pat įvertinęs tai, kad nei Kreditavimo sutarties galiojimo metu, nei po jos nutraukimo patys kredito gavėjai neginčijo palūkanų dydį nustatančios sąlygos, konstatavo, kad ieškovo nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis neprieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams, todėl nėra pagrindo šių palūkanų mažinti.
27. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek pagal minėtą Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, tiek ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalį, nurodyto dydžio (0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną) netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį (o šioje byloje ieškovas jas skaičiuoja už penkerius metus – teismo pastaba), savo ruožtu Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad nutraukus kredito sutartį (kaip kad padaryta nagrinėjamo ginčo atveju – teismo pastaba) arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
28. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodyto reguliavimo, įstatymo leidėjas prioritetą teikią greitam iškilusio konflikto tarp kredito davėjo ir kredito gavėjo išsprendimui bei 0,05 proc. per dieną netesybų dydį protingu ir sąžiningu pripažįsta tik pakankamai operatyvaus susidariusios situacijos išsprendimo atveju (iki 180 dienų), savo ruožtu kredito, susijusio su nekilnojamojo turto įkeitimu, davėjui nepavykus iškilusios situacijos išspręsti operatyviai ir jam nusprendus nutraukti sutartį, be kita ko, reikalaujant grąžinti visą paskolintą sumą iš karto, leistinas netesybų dydis mažinamas beveik iki CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos ribos (0,015 procento už kiekvieną pradelstą dieną sudaro 5,475 proc. metinių palūkanų). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pirmiau nurodytos, kaip orientacinės, teisės normos vertintinos kaip pagrindžiančios ieškovo nustatyto kompensacinių palūkanų dydžio atitikimą protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
29. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas bei byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovas po 2008 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimo atsakovei, vėl kreipėsi į laiduotoją su reikalavimu padengti skolą tik 2018 m. liepos 12 d., o į teismą su ieškiniu atsakovei praėjus 10 metų po Kreditavimo sutarties nutraukimo (o toks ilgas terminas neabejotinai turėjo įtakos kompensacinių palūkanų sumos išaugimui), sudaro pagrindą, siekiant abiejų ginčo šalių – tiek ieškovo, tiek atsakovės interesų balanso, konstatuoti, kad ieškovo prašoma priteisti iki ieškinio pateikimo apskaičiuota kompensacinių palūkanų suma bei prašomas taikyti nuo ieškinio pateikimo iki visiško sprendimo įvykdymo įsipareigojimo nevykdymo palūkanų dydis šiuo konkrečiu atveju neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo (CK 1.5 straipsnis) ir proporcingumo principų, todėl kompensuojamųjų palūkanų suma ir taikytinas palūkanų, skaičiuojamų už negrąžintą kredito sumą, dydis mažintinas per pusę, priteisiant ieškovui iš atsakovės 20 282,06 Eur (40 564,12 / 2) įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumą už laikotarpį iki ieškinio pateikimo, ir 8 proc. sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur negrąžintą kredito sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
30. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus teisinius motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria banko ieškinys patenkintas visiškai, keistina, nustatant, kad ieškinys tenkintinas iš dalies: ieškovui iš atsakovės S. R. priteistina 61 434,88 Eur (20 282,06 + 41 152,82) skola, 8 proc. metinės palūkanos už priteistą 41 152,82 Eur sumą, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą 20 282,06 Eur sumą, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
31. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog ieškovo bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius, jokių įrodymų (skaičiavimų), pagrindžiančių šiuos teiginius, apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad žyminio mokesčio tiek už ieškinį (1 451 Eur), tiek už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (38 Eur), dydis nustatomas pagal įstatymo nuostatas, o ne paties ieškovo pasirinkimu, savo ruožtu 820,02 Eur banko išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2 ir 8.16 punktus, yra net kur kas mažesnė nei leidžiami maksimalūs dydžiai už tokio pobūdžio procesinių dokumentų surašymą.
33. Dėl šios priežasties, įvertinus ieškinio reikalavimų patenkinimo procentą (75 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 1 731,77 Eur (2 309,02 x 0,75) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo suma (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
34. Pagal 2018 m. gruodžio 27 d. Pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atsakovės advokato užmokestis pirmosios instancijos teisme sudarė 93,21 Eur, todėl vadovaujantis CPK 99 straipsnio 2 dalimi ir 96 straipsnio 3 dalimi, iš ieškovo į valstybės biudžetą, atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų procentą (25 proc.), priteistina 23,30 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma.
35. Taip pat iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 5,68 Eur (22,73 x 0,25) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo suma.
36. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 2.2.-(NTP-2)-18-T-4162-21441 atsakovė buvo atleista 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas, mokėjimo, todėl išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės valstybei nepriteisiamos.
37. Apeliacinės instancijos teisme, remiantis 2019 m. liepos 19 d. Pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, apeliantės advokato užmokestis sudarė 127,79 Eur, todėl iš ieškovo į valstybės biudžetą, atsižvelgiant į apeliacinio skundo patenkinimo procentą (25 proc.) priteistina 31,95 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, teiktos apeliacinės instancijos teisme, išlaidų suma.
38. Kadangi nuo 1 451 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atsakovė buvo atleista, 25 proc. tenkinus atsakovės skundą, iš ieškovo į valstybės biudžetą, vadovaujantis CPK 96 straipsniu, priteistina 362,75 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma.
39. Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tokių išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Priimti ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 1 900 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų eurų) skolos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukti.
Grąžinti ieškovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2018 m. liepos 24 d., ir išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), iš atsakovės S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 61 434,88 Eur (šešiasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų trisdešimt keturių eurų 88 ct) skolą, 8 proc. metines palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur (keturiasdešimt vieno tūkstančio šimto penkiasdešimt dviejų eurų 82 ct) sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 20 282,06 Eur (dvidešimties tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų 6 ct) sumą. Palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti ieškovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), iš atsakovės S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 731,77 Eur (tūkstantį septynis šimtus trisdešimt vieną eurą 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), 23,30 Eur (dvidešimt tris eurus 30 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), 5,68 Eur (penkis eurus 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660“.
Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), 31,95 Eur (trisdešimt vieną eurą 95 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, teiktos apeliacinės instancijos teisme, išlaidų. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069), 362,75 Eur (tris šimtus šešiasdešimt du eurus 75 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Aldona Tilindienė
Vytautas Zelianka