Administracinė byla Nr. eA-1836-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00512-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S41001
(toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovas Sprendimu įpareigojo pareiškėją išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 kalendorinių dienų. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu, kadangi jis pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir negrąžinimo principą (non-refoulement).
2.2. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį sprendimą pareiškėjos prieglobsčio prašymo byloje, tačiau, sprendžiant dėl įpareigojimo išvykti, turi būti atskirai įvertinta, ar šioje situacijoje nebus pažeistas negrąžinimo principas. Pareiškėja yra aktyvi (duomenys neskelbtini) režimo priešininkė ir opozicijos aktyvistė, ji dalyvaudavo protesto akcijose. Į pareiškėjos namus buvo atėję pareigūnai, ieškodami dukros. Pareiškėja nurodė, kad ji tęsia savo opozicinę veiklą, o opozicijos dalyviai yra sistemingai persekiojama grupė, jos dalyviai yra aktyviai ieškomi, tiek kilmės šalies viduje, tiek ir užsienyje. Grįžę ir likę opozicijos dalyviai yra sistemingai persekiojami teisėsaugos institucijų ir patiria elgesį, pažeidžiantį Konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjos įsitikinimu, ji priklauso šiai grupei, todėl negali grįžti į kilmės valstybę, o Sprendimas turi būti panaikintas.
2.3. Sprendime tik formaliai nenustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, tačiau nepateikta jokių motyvų.
2.4. Sprendimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų. Migracijos departamentas pažeidė ir atsakomybės už priimtus sprendimus principą, kadangi pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2022 m. rugsėjo 13 d., tačiau jis buvo išnagrinėtas tik 2023 m. rugsėjo 13 d., t. y. reikšmingai pažeidus maksimalų 6 mėnesių terminą. Migracijos departamentas taip pat neįvertino sukeltų neigiamų pasekmių – per laikotarpį, kai prašymas jau turėjo būti išnagrinėtas, pasibaigė pareiškėjos kilmės šalies paso galiojimas, todėl ji negali teisėtai vykti į jokią kitą šalį, išskyrus kilmės valstybę, kurioje jai gresia persekiojimo pavojus.
3. Pareiškėja teismo posėdžio metu palaikė skundo reikalavimus, taip pat papildomai prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), užduodant atitinkamus prejudicinius klausimus.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
5. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. 2022 m. rugsėjo 13 d. pareiškėja pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau 2023 m. rugsėjo 13 d. buvo priimtas sprendimas nesuteikti užsienietei prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtą sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2024 m. sausio 17 d. galutine ir neskundžiama nutartimi buvo atmestas jos apeliacinis skundas.
5.2. Įsigaliojus 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimui, pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje, todėl buvo priimtas skundžiamas Sprendimas. Pareiškėjos teisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra. Pasibaigus šiai procedūrai bei atsisakius suteikti prieglobstį, ji prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
5.3. Migracijos departamentas nesutiko su teiginiais, kad nebuvo įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės dėl jos veiklos. Pareiškėjos situacija ir visos aplinkybės buvo įvertintos priimant sprendimą dėl prieglobsčio bei papildomos apsaugos nesuteikimo ir konstatuota, kad nenustatytos pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje pareiškėjai gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai, o jos įžvelgiama grėsmė vertintina kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti pagrįstai tikimybei. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad situacija kilmės šalyje būtų esmingai pasikeitusi.
5.4. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su argumentais, kad prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo termino praleidimas sudaro pagrindą naikinti Sprendimą. Nustatyti procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją. Terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio ir jo pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Be to, pareiškėja
2024 m. sausio 25 d., supažinusi su jos teisine padėtimi, raštu nurodė, kad sutinka savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, paprašė suteikti jai maksimalų išvykimo laikotarpį, kadangi ji neturi kelionės dokumento.
6. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
8.1. Pareiškėja 2022 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi ji yra opozicijos aktyvistė ir dalyvavo protestuose.
8.2. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 23S152411 nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nenustatęs pagrindo vertinti, kad pareiškėjai dėl politinių įsitikinimų gresia persekiojimas.
8.3. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo panaikinimo, 2024 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1024-815/2024 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą.
8.4. Pareiškėja 2024 m. sausio 25 d. buvo iškviesta į Migracijos departamentą, kur buvo supažindinta su savo teisine padėtimi ir pasirašė sutikimą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
8.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2024 m. vasario 5 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo: įpareigojo pareiškėją išvykti į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies; neuždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (125 str. 1 d. 7 p., 4 d., 128 str. 1 d., 130 str. 1 d.) pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja dar 2022 m. rugsėjo 13 d. buvo pateikusi prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu nesuteikė jai prieglobsčio. Pareiškėja šį Migracijos departamento sprendimą skundė teismams, tačiau pareiškėjai buvo priimti nepalankūs teismų sprendimai. Taigi, pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje, nes jos teisėtas buvimas Lietuvoje buvo siejamas su jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra. Nuo 2024 m. sausio 17 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, t. y. jos buvimui Lietuvoje nėra jokio teisinio pagrindo. Šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir pati pareiškėja.
10. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertintas negrąžinimo principas. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas atsižvelgė į Įstatymo
128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat vertino, ar nėra negrąžinimo priežasčių, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Nors Sprendime nėra plačiau pasisakoma dėl negrąžinimo priežasčių nebuvimo, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad nagrinėjant pareiškėjos prieglobsčio prašymą buvo išsamiai įvertintos visos aplinkybės, kurios galėtų lemti įvykių, nustatytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą, t. y. kas galėtų sąlygoti Konvencijoje įtvirtintų pagrindinių pareiškėjos teisių ir laisvių pažeidimą. Tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nebuvo patenkintas. Sprendimas buvo nulemtas minėtos procedūros. Taip pat 2024 m. sausio 25 d., supažindinus pareiškėją su jos teisine padėtimi po prieglobsčio procedūros užbaigimo, ji pati raštu nurodė, kad sutinka savanoriškai išvykti iš Lietuvos teritorijos, paprašė suteikti jai maksimalų išvykimo laikotarpį, kadangi ji neturi kelionės dokumento. Taigi, pati pareiškėja sutiko grįžti į savo kilmės valstybę, nenurodydama jokių jos negrąžinimo priežasčių; taip pat jokių naujų priežasčių nenurodė ir vėliau, t. y. iki Sprendimo priėmimo. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino tas pačias priežastis, kurios išsamiai buvo įvertintos prieglobsčio procedūros metu. Atitinkamai Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjos negrąžinimo priežasčių, nustatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas akcentavo, kad pareiškėja iki Sprendimo priėmimo jokių naujų aplinkybių, kurios pagrįstų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas priežastis, nenurodė.
11. Remdamasis Migracijos departamento duomenimis, teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių paso galiojimas būnant užsienyje yra pasibaigęs ir kt. atvejais (pvz., pametus pasą, jį pavogus ir pan.), išduodami grįžimo pažymėjimai šalies ambasadose. Todėl ši aplinkybė nėra išskirtinė ar išimtinė, o tai paneigia pareiškėjos argumentus, jog dėl paso galiojimo pabaigos jai (duomenys neskelbtini) pareigūnai gali skirti išskirtinį dėmesį ar dėl to gali grėsti pavojus jos gyvybei ir laisvei, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar ji būtų kitaip baudžiama. Be to, pareiškėja iš kilmės šalies išvyko teisėtai. Tai, kad pareiškėja ir jos dukra Lietuvoje teikė prieglobsčio prašymus (pareiškėjos dukros prašymas buvo patenkintas), nereiškia, jog kilmės šalies pareigūnams apie tai tapo žinoma, nes prieglobsčio procedūra yra nevieša. Kartu ir pareiškėjos argumentai, kad kilmės šalies pareigūnams gali tapti žinoma apie jos kritiką valdžiai, buvo atmesti kaip deklaratyvūs.
12. Pirmosios instancijos teismas sutiko su argumentais, kad prieglobsčio procedūra ir negrąžinimo principo apsauga yra dvi skirtingos teisinės kategorijos. Tačiau nagrinėjamu atveju tai, teismo vertinimu, neturi reikšmės, nes byloje nenustatyta, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, būtų netinkamai įvertinęs svarbias aplinkybes ir negrąžinimo priežastis.
13. Teismas sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinka VAĮ reikalavimus. Likusius argumentus teismas laikė neesminiais, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos atstovės argumentus dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), bylos medžiagą, ginčo santykiui taikytinas teisės normas, nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo gavimo. Nagrinėjamu atveju, teismo teigimu, teisinius santykius reguliuojančios teisės aktų nuostatos yra aiškios, jų taikymas akivaizdus; taigi, dėl jų aiškinimo ar galiojimo nėra jokių pagrįstų abejonių.
III.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti atsakymus į šiuos prejudicinius klausimus: „1) ar priėmus galutinį sprendimą nesuteikti tarptautinės apsaugos trečiosios šalies piliečiui, kuriuo kartu nebuvo išspręstas grąžinimo ar išsiuntimo klausimas, ir vėliau pradėjus atskirą grąžinimo ar išsiuntimo procedūrą turi būti atliktas savarankiškas ir autonominis vertinimas dėl negrąžinimo principo teikiamos apsaugos, kaip tai suprantama pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 ir 9 straipsnius, siejant juos su ES Pagrindinių Teisių Chartijos 4 ir 19 straipsniais ?; 2) jei į pirmąjį klausimą atsakymas būtų teigiamas, ar vertinimas, kuriuo siekiama nustatyti ar kilmės šalyje grąžinamas ar išsiunčiamas asmuo gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas pagal savo apimtį yra tapatus vertinimui, atliekamam nustatant ar asmeniui gresia persekiojimas pažeidžiant Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 3 straipsnį, kaip yra numatyta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims 9 straipsnio 1 dalies a punkte arba didelė žala, kaip yra numatyta tos pačios direktyvos 15 straipsnio b punkte ?; 3) ar atsakymui į antrąjį klausimą turi reikšmę tai, kad pagal susiformavusią nacionalinę praktiką išsamus vertinimas ar egzistuoja realus pavojus patirti direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio b punkte apibrėžtą didelę žalą neatliekamas konstatavus, kad asmeniui negresia persekiojimas, kaip tai yra suprantama pagal tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punktą ?; 4) jei į pirmąjį klausimą atsakymas būtų teigiamas, ar atliekant savarankišką ir autonominį vertinimą dėl negrąžinimo principo teikiamos apsaugos, vertinamos tik tos aplinkybės, kurios buvo prieglobsčio procedūros metu, ar tik naujai atsiradusios ir paaiškėjusios, ar kartu ?; 5) jei į pirmąjį klausimą atsakymas būtų teigiamas, ar tokiam savarankiškam ir autonominiam vertinimui turi reikšmę aplinkybė, kad remiantis kilmės valstybės informacija yra rimtas pagrindas spręsti, kad grįžtantys asmenys kelia padidintą kilmės valstybės institucijų dėmesį ir jei taip, ar nacionalinės institucijos priimdamos sprendimą dėl grąžinimo ar išsiuntimo turi atsižvelgti į šią kilmės valstybės informaciją?; 6) jei į pirmąjį klausimą atsakymas būtų teigiamas, ar atliekant savarankišką ir autonominį vertinimą dėl negrąžinimo principo teikiamos apsaugos turi būti atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Komiteto prieš kankinimus praktiką?“.
16. Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas didelę įtaką suteikė aplinkybei, kad pareiškėjos prieglobsčio byloje jau yra priimtas galutinis sprendimas ir todėl visi galimi pavojai yra tariamai įvertinti. Tačiau teismas, pripažinęs, kad prieglobsčio procedūra ir negrąžinimo principas yra dvi atskiros teisinės kategorijos, neįvertino Migracijos departamento Sprendimo. Vertinant galimas grėsmės pagal negrąžinimo principą taikomi kitokie standartai ir taisyklės, nei prieglobsčio procedūroje, taikomi skirtingi ir teisės aktai bei tarptautinių institucijų praktika. Todėl Migracijos departamentas turėjo vadovautis negrąžinimo principui taikomais standartais ir taisyklėmis. Pareiškėjos nuomone, pagal jos pateiktas aplinkybes ir įrodymus, atlikus vertinimą pagal negrąžinimo principo apsaugą, ji neturėtų būti sugrąžinta į kilmės šalį, kur jai gresia patirti Konvencijos
3 straipsnio draudžiamus veiksmus.
16.2. Pareiškėja, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei teisės mokslo doktrina, pabrėžia, kad Migracijos departamentas ir teismai turėtų atlikti objektyvų ir visapusišką vertinimą, ar pareiškėjai sugrįžus į kilmės šalį neįvyks negrąžinimo principo pažeidimas, įskaitant ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjai tenka pareiga tik nurodyti savo individualias aplinkybes bei kilmės valstybės informaciją, kuri pagrįstų, kad jai gresia patirti elgesį, priešingą Konvencijos 3 straipsniui, ką ir atliko pareiškėja (pareiškėja buvo persekiojama, ji priklausė sistemingai persekiojamai grupei, ji neturi galiojančio paso, grįžtantys asmenys yra persekiojami, o pareiškėja, grįžusi į kilmės valstybę, pritrauks šalies pareigūnų dėmesį bei privalės atskleisti, kad kitoje šalyje prašė prieglobsčio, o tai lems pareiškėjos persekiojimą), tačiau šie argumentai nebuvo įvertinti. Migracijos departamentas ir Lietuvos teismai ignoruoja ir nevertina Jungtinių Tautų Specialiosios pranešėjos parengtos ataskaitos (privaloma atsižvelgti į (duomenys neskelbtini) bei, pagal jos rekomendacijas, sudaryti palankesnes sąlygas tarptautinei pabėgėlių apsaugai, atsižvelgiant į tebesitęsiančius sunkius, plačiai paplitusius ir sistemingus žmogaus teisių pažeidimus (duomenys neskelbtini), ir, prireikus, suteikti papildomas apsaugos priemones aukoms, liudytojams ir kitiems asmenims, kurie turėjo išvykti iš šalies arba buvo išsiųsti, be kita ko, sudarant palankesnes sąlygas kelionės ir tapatybės dokumentų išdavimui ir pripažinimui).
16.3. Pareiškėja pažymi, kad jos dukra patyrė persekiojimą, jai Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas. Pareiškėjos sūnus kreipėsi dėl prieglobsčio (duomenys neskelbtini), kur jam buvo suteikta tarptautinė apsauga. Pareiškėjos žiniomis, jos sutuoktinio prašymas dėl vizos atvykti į Lietuvą humanitariniais pagrindais, t. y. dėl jam kylančių grėsmių (duomenys neskelbtini), taip pat buvo tenkintas. Pareiškėja, gavusi minėtas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, juos pateiks teismui. Neabejotina, kad kilmės šalies pareigūnai, tikrindami pareiškėjos asmens duomenis, sužinos apie visą pareiškėjos šeimą ir paaiškės, kad dukra buvo bausta už dalyvavimą protestuose, sūnus išvyko iš šalies, (duomenys neskelbtini), todėl bus nuodugniai patikrinta visa vieša ir kita teisėsaugos surinkta informacija apie pareiškėją veiklą tiek kilmės šalyje, tiek Lietuvoje.
16.4. Prieglobsčio nesuteikimas gali būti nulemtas įvairių priežasčių, pavyzdžiui, įrodymų stokos vykdomam persekiojimui pagrįsti. Tačiau tai nepašalina negrąžinimo principo apsaugos, nulemtos pamatinių ir absoliučių žmogaus teisių, draudžiančių kankinimus, nežmonišką elgesį ar žmogaus orumą žeminantį elgesį. Todėl šio pamatinio principo veikimas neapsiriboja vien prieglobsčio procedūrų taikymu. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė akcentavo, jog prieglobsčio byloje joks vertinimas dėl to, kas nutiks pareiškėjai jai (duomenys neskelbtini) susidūrus su kilmės šalies pareigūnais, nebuvo atliktas, t. y. nebuvo atliktas testas, kuris privalomas atlikti pagal EŽTT praktiką, tačiau jokių motyvų šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime nepateikta. Ankstesniame (2023 m. rugsėjo 13 d.) sprendime nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos atsakovas yra pažymėjęs, kad „sprendimas nesuteikti jai prieglobsčio neužkerta kelio kitu pagrindu legalizuoti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje bei savaime nesukuria prievolės grįžti į kilmės šalį“, o tai tik patvirtina, jog negrąžinimo principo vertinimas pagal Konvencijos prieglobsčio byloje nebuvo atliktas, nes pareiškėjos grąžinimo procesas ir sprendimas dėl įpareigojimo išvykti buvo priimti jau po prieglobsčio bylos išnagrinėjimo. Būtent negrąžinimo principo standartai bei taisyklės ir buvo pažeistos priimant skundžiamą Sprendimą, dėl ko turi būti atliktas naujas vertinimas.
16.5. Pareiškėja, grįsdama prašymą kreiptis į ESTT, pabrėžia, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teisės aktuose aiškiai išskiriama ir atribojama prieglobsčio procedūra ir negrąžinimo principo apsauga. Šios dvi teisinės kategorijos, nors ir turi panašumų, tačiau skiriasi taikymo sritimi, įrodinėjimo taisyklėmis bei šaltiniais. Negrąžinimo principo užtikrinimas ir įgyvendinimas pasibaigus prieglobsčio procedūrai yra esminis nagrinėjamos bylos klausimas, tačiau šiuo aspektu nėra išplėtotos ESTT ir nacionalinių teismų praktikos, o iškelti teisiniai aspektai akivaizdžiai susiję su Europos Sąjungos teisės aiškinimu, todėl, pareiškėjos vertinimu, yra būtina kreiptis į ESTT, kad būtų išspręsta teisinė problematika, išaiškinant nagrinėjamoje byloje taikytinas Europos Sąjungos teisės nuostatas.
17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka.
18. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:
18.1. Sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pareiškėjos teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra, kuriai pasibaigus bei Migracijos departamentui atsisakius suteikti prieglobstį, ji prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
18.2. Atsakovas kritiškai vertina argumentus dėl negrąžinimo principo užtikrinimo bei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros santykio. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja nuo
2024 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. 2024 m. sausio 25 d., supažindinus pareiškėją su jos teisine padėtimi, užsienietė raštu nurodė, kad sutinka savanoriškai išvykti iš Lietuvos teritorijos, paprašė suteikti jai maksimalų išvykimo laikotarpį, kadangi ji neturi kelionės dokumento. Taigi, pati pareiškėja sutiko grįžti į savo kilmės valstybę nenurodydama jokių jos negrąžinimo priežasčių. Taip pat Sprendime nustatyta, kad nėra priežasčių, dėl kurių pareiškėja negali būti grąžinta į savo kilmės valstybę, vertinant tas, kurios buvo nurodytos jos prieglobsčio prašyme. Pareiškėja pakartotinai pateikė analogiškas negrąžinimo priežastis, kurios buvo nurodytos ir jos prieglobsčio prašyme (dukra buvo persekiojama ir dukrai suteiktas prieglobstis, ji yra kilmės valstybės režimo priešininkė ir opozicijos aktyvistė, dalyvaudavo protesto akcijose ir (duomenys neskelbtini) veikloje). Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėja iki Sprendimo priėmimo nepateikė naujų aplinkybių, kurios pagrįstų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas priežastis, dėl kurių ji negali būti grąžinta į savo kilmės valstybę.
18.3. Migracijos departamento vertinimu, prašymas kreiptis į ESTT paremtas atsižvelgiant į atsiliepime nurodytą sakinį, kuris buvo išimtas iš konteksto ir pareiškėjos interpretuojamas, neturėtų būti tenkinamas. Ginčo teisinius santykius reguliuojančios teisės aktų nuostatos yra aiškios, jų taikymas akivaizdus ir dėl jų aiškinimo bei taikymo nėra jokių pagrįstų abejonių. Migracijos departamentas Sprendime įvertino priežastis, dėl kurių pareiškėja negali būti grąžinta į savo kilmės valstybę.
18.4. Pareiškėjos pateikti papildomi argumentai, kad grąžinimo į kilmės valstybę metu bus padidintas pareigūnų dėmesys, yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno pasibaigus pasui, nelaikoma išskirtine ar išimtine (kai užsieniečiai į savo šalį grįžta su pasibaigusiais dokumentais). Pareiškėjos argumentai, kad jos dukra kilmės valstybėje jau patyrė persekiojimą, Lietuvoje jai suteiktas pabėgėlio statusas, o jos sūnus kreipėsi dėl prieglobsčio (duomenys neskelbtini), vertinami kaip gynybinė pozicija. Iš pačios pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad būtent jos dukra patyrė persekiojimą, o ne pati pareiškėja. Duomenų, kad dėl dukros patirto persekiotojo pareiškėjai kilmės valstybėje būtų kilusios kokios nors grėsmės, nėra. Kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjos kilmės valstybės teisėsauga tendencingai ir kryptingai stebi ir persekioja užsienyje gyvenančius, ar grįžtančius iš užsienio asmenis. Be to, pareiškėja iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jai nebuvo sudarytos kliūtys išvykti. Apie prieglobsčio prašymo pateikimą ir jo išnagrinėjimą nėra viešai skelbiama, šis procesas nėra viešas, užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija ir prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Todėl nei apie pačios pareiškėjos, nei apie jos dukros teiktus prašymus (dukros atveju – ir suteiktą statusą) nėra žinoma trečiosios šalies institucijoms. Taip pat deklaratyviai teigiama, kad būtų atskleista informaciją apie pareiškėjos kritiką valdžiai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas:
1) įpareigojo pareiškėją išvykti į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 2) įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies; 3) neuždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, ji prarado teisę būti Lietuvoje, o Migracijos departamentas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurioms esant užsienietės išsiuntimas į kilmės šalį negalimas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.
21. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovas privalėjo vadovautis negrąžinimo principu, pareiškėja neturėtų būti grąžinta į kilmės šalį, kur jai gresia persekiojimas, be to, pareiškėjos šeimos nariams buvo suteikta tarptautinė apsauga, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
22. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus dokumentus – informaciją apie padėtį pareiškėjos kilmės šalyje, taip pat dokumentą, jog pareiškėjos sūnui yra skirta tarptautinė apsauga (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuri nustato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateikti įrodymai gauti po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, jie pridedami prie bylos. Atsakovo argumentai šiuo aspektu yra susiję su konkrečių įrodymų vertinimu pareiškėjos išsiuntimo aspektu, todėl nepaneigia procesinių prielaidų priimti minėtus dokumentus.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
24. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu
Nr. 23S152411 nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1024-815/2024 atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pripažinta, jog minėtas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Sprendimu atsakovas įpareigojo pareiškėją išvykti į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėjo, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo. Migracijos departamentas taip pat neuždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.
25. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (1 p.); šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (2 p.); esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (3 p.); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (4 p.).
26. Vadovaujantis Įstatymo 130 straipsnio 1 dalimi draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
27. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šios direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020 yra pažymėjęs, jog direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo
4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).
29. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
31. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį bei aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka aukščiau aptartus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam sprendimui.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame Sprendime tik formaliai konstatuota, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys.
34. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, net jeigu užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitiko ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti, o, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga.
35. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Sprendime nebuvo nustatinėjamas bei vertinamas tokių priežasčių faktinis egzistavimas. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad Sprendime nebuvo plačiai įvertintos negrąžinimo aplinkybės, itin formaliai sprendė, kad šios aplinkybės jau buvo įvertintos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjai suteikimo. Akcentuotina, kad pareiškėja tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pažymėjo, kad ji negali būti išsiųsta į kilmės valstybę, kadangi ten gali būti persekiojama, dėl, jos teigimu, naujai paaiškėjusių aplinkybių (pareiškėja, kaip pati teigia, atitinka profilį asmenų, kurie gali būti persekiojami, grįžę į kilmės valstybę). Be to, pareiškėja pateikė duomenis apie šeimos narius (vaikų ir sutuoktinio), kuriems buvo suteikta tarptautinė apsauga, jos teigimu, dėl to, kad kilmės šalyje jie gali būti persekiojami. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjos grąžinimo klausimą, Sprendime nevertino (nenurodė) šių, bei kitų aktualių duomenų ir tik itin formaliai konstatavo, kad Įstatyme 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos aplinkybės nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Migracijos departamento Sprendimas negali būti pripažinti pagrįstais.
36. Kaip minėta, pareiškėja taip pat pateikė papildomus įrodymus – informaciją apie situaciją kilmės šalyje ir apie jos šeimos narių tarptautinę apsaugą. Atsižvelgdama į tai, kad Migracijos departamento skundžiamas Sprendimas naikintinas, pripažinus, kad jame nebuvo įvertinti aktualūs duomenys (be kita ko, susiję ir su anksčiau nurodytais įrodymais), teisėjų kolegija dėl šių papildomų įrodymų plačiau nepasisako ir jų nevertina. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, privalės įvertinti ir anksčiau nurodytą informaciją bei įrodymus.
37. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą kreiptis į ESTT. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.
38. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas priimant Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, keltų abejones dėl jo atitikties ES teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų ES teisės nuostatų išaiškinimo. Todėl nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas, panaikinant skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S41001.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Egidijus Šileikis