Civilinė byla Nr. 3K-3-101-469/2015

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

    Procesinio sprendimo kategorijos:

21.6.; 30.10.; 50.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Energo development“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Energo development“ dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dalies panaikinimo, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Energo development“ priešieškinį ieškovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos bei atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuostolių atlyginimo; byloje dalyvaujantys tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl pripažintos negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties teisinių pasekmių.

Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste išnuomojimo UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar – UAB ,,Energo development“) 2–6 punktus;

2) pripažinti negaliojančia 1998 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 767, kuria UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar – UAB ,,Energo development“) be aukciono išnuomotas 6430 kv. m valstybinės žemės sklypas Vilniuje, Ukmergės g. 14A (dabar – Konstitucijos pr. 14A), nuo jos sudarymo momento;

3) įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti 6430 kv. m valstybinės žemės sklypą Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, – nukelti arba nugriauti šiame žemės sklype esančius nebaigtus statyti statinius – stovėjimo aikšteles.

Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 205 UAB „Nauda“ buvo skirtas apie 1 ha sklypas Vilniuje, J. Paleckio g. 7 (vėliau – Ukmergės g. 14A, dabar – Konstitucijos pr. 14A), daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei projektuoti ir statyti. Vilniaus miesto valdyba 1997 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1226V patikslino sklypo dydį ir nustatė, kad UAB „Nauda“ daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti žemės sklypas yra 6430 kv. m, žemės sklypo nuomos terminas – 99 metai. Vilniaus apskrities viršininkas valstybinės žemės nuomos 1998 m. sausio 16 d. sutartimi Nr. N18 N 01/98-14668 tą patį (analogiško ploto) sklypą išnuomojo UAB „Korekt“, o 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 1 punktu nutraukė pirmiau sudarytą nuomos sutartį, 2 punktu leido be aukciono iki 2097 m. sausio 16 d. išnuomoti šį sklypą UAB ,,Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“. Pagal šį įsakymą tą pačią dieną buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, kuria UAB ,,Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ be aukciono išnuomotas tas pats 6430 kv. m sklypas daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti.

Valstybinės žemės nuomos tvarka ir sąlygos ginčijamo administracinio akto ir sutarties sudarymo metu buvo reglamentuojamos Žemės nuomos įstatyme, pagal kurio nuostatas pirmenybė nuomoti žemės sklypą (be aukciono) buvo siejama su sklype esančiais pastatais. Valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo metu atsakovas nuosavybės teise šiame sklype buvo įregistravęs tvorą. Ieškovo nuomone, valstybinės žemės sklype esanti ir ginčijamo administracinio akto bei sutarties sudarymo metu atsakovui priklausiusi tvora gali būti vertinama tik kaip statinys, bet ne pastatas, todėl nebuvo teisinio pagrindo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Sutartyje nustatyta, kad žemė išnuomojama kitai paskirčiai (daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti). Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus 2006 m. kovo 14 d. įsakymu bei Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 18 d. įsakymu sudaryta komisija konstatavo, kad 6430 kv. m žemės sklypas Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, neužstatytas, daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė su polifunkciniu centru nepastatyta, statybos darbai nevykdomi. Tai nustatyta ir 2011 m. kovo 21 d. bei 2012 m. sausio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui atlikus žemės naudojimo valstybinę kontrolę.

Vykdant Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. rašto nurodymą, tvora (kiemo statinys) 6430 kv. m valstybinės žemės sklype Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, buvo nugriauta, tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašas apie tvoros buvimą šiame žemės sklype nepanaikintas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 6430 kv. m valstybinės žemės sklype Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, yra du nebaigti statyti statiniai (inžineriniai) – stovėjimo aikštelės (unikalūs Nr. 4400-1653-4004 ir Nr. 4400-1653-4015). Ieškovas teigė, kad nė viena iš nebaigtų statyti stovėjimo aikštelių neatitinka automobilių stovėjimo aikštelės, kurią buvo numatyta statyti pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl jos laikytinos neteisėta statyba, kuri turi būti pašalinta, įpareigojant atsakovą jas nukelti arba nugriauti.

Atsakovas UAB ,,Energo development“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“) priešieškiniu prašė priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 12 143 100,40 Lt (3 516 884,96 Eur), o iš VĮ Registrų centro – 4 047 700,13 Lt (1 172 294,90 Eur) nuostoliams atlyginti.

Atsakovas teigia patyręs 16 190 800,54 Lt (4 689 179,80 Eur) nuostolių, kurių 75 proc. turėtų atlyginti ieškovas, o 25 proc. – VĮ Registrų centras. Nuostolius sudaro atsakovo prisiimti įsipareigojimai, sumokėtos ir mokėtinos sumos, neatskiriamai susijusios su nuomos sutarties vykdymu bei jos paskirtimi. Rašytiniuose paaiškinimuose Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovas nurodė, kad nuostolius sudarė: stovėjimo aikštelių rinkos vertė, t. y. 1 491 000 Lt (431 823,44 Eur), bei negautas pelnas, kurį atsakovas gautų iš aikštelių nuomos, t. y. 11 785 612 Lt (3 413 349,10 Eur), bei atsakovo gautinas pelnas įgyvendinus daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės su polifunkciniu centru projektą, t. y. 5 400 508 Lt (1 564 095,20 Eur). UAB „Energo development“ nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nuomotojas, sudarydamas nuomos sutartį, pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypų nuomą, reikalavimus. Priešingai, UAB „Energo development“ sąžiningai tikėjo, kad valstybės pareigūnai, priimantys sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu bei disponavimu, privalo žinoti ir žino savo kompetenciją bei įstatymus. Atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo įregistruotą nebaigtą statyti 337 m ilgio gelžbetoninę tvorą su statybos aikštelėje esančia asfalto ir žvyro danga iš ankstesnės žemės sklypo nuomininkės UAB „Korekt“. Kaip statinių savininkas atsakovas išsinuomojo ir jų užimtą valstybinės žemės sklypą. Dėl ginčo, vykstančio nuo 2002 m. spalio mėn., atsakovas nurodo negalėjęs pastatyti ir eksploatuoti daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės su polifunkciniu centru bei gauti iš veiklos pajamas. Nuo 2011 m. sausio 1 d. atsakovas aikštelėje pradėjo vykdyti veiklą, iš kurios gaunamos pajamos, mokami valstybei mokesčiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį patenkino:

Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste išnuomojimo UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar – UAB ,,Energo development“) 2–6 punktus; pripažino negaliojančia 1998 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 767, N 01/98-19898, kuria UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar – UAB „Energo development“) be aukciono išnuomotas 6430 kv. m valstybinės žemės sklypas Vilniuje, Ukmergės g. 14A (dabar – Konstitucijos pr. 14A), (kadastro Nr.0101/0032:250) nuo jos sudarymo momento; įpareigojo UAB „Energo development“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti 6430 kv. m valstybinės žemės sklypą.

UAB „Energo development“ priešieškinį teismas atmetė.

Pripažinęs valstybinės žemės sklypo nuomos be aukciono sutartį negaliojančia, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.105 straipsniu, sprendė dėl sutarties negaliojimo pasekmių. CK 4.105 straipsnyje nustatytos teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu  naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami. Sudarydamas valstybinės žemės nuomos sutartį, UAB ,,Energo Development“ veikė nesąžiningai, jis neįvertino lengvatine (ne aukciono) tvarka žemės sklypo nuomą grindžiančių dokumentų ir sąmoningai siekė išsinuomoti pastatais neužstatytą valstybinės žemės sklypą. Įvertinęs, kad sudarydami sutartį atsakovas ir Vilniaus apskrities viršininkas veikė pažeisdami Žemės nuomos įstatymą, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, reglamentuojančias valstybinės žemės be aukciono nuomos santykius, teismas nurodė, kad atsakovui negali būti pripažįstama teisė naudotis 6430 kv. m valstybinės žemės sklypu Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, ir atsakovą įpareigojo per ieškovo prašomą terminą atlaisvinti sklypą. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi sutarties šalys buvo susitarusios, kad pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus sutartį kiti statiniai, įrenginiai nuomotojo išperkami (arba likviduojami) nuomotojo ir nuomininko atskiru susitarimu. Kadangi abi sutarties šalys atsakingos dėl neteisėto sandorio, teismas nurodė, kad jos abi atskiru susitarimu turi pareigą spręsti, ar išpirkti, ar likviduoti 6430 kv. m valstybinės žemės sklype, kadastro Nr. 0101/0032:250, esančius įrenginius – stovėjimo aikšteles (unikalus Nr. 4400-1653-4004 ir Nr. 4400-1653-4015).

Dėl priešieškiniu prašomų atlyginti nuostolių teismas nurodė, kad neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti šalis, siekianti žalos atlyginimo. Valstybės institucijai, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, kuri reiškia, jog institucija, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamus valstybės pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Deliktinė civilinė  atsakomybė atsiranda, jeigu konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Nuostolius atsakovas kildino iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, tačiau ieškovo reikalavimo atlyginti nuostolius iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos teismas netenkino taikydamas CK 6.253 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią civilinės atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo atsakomybės dėl nukentėjusio asmens kaltų veiksmų. Reikalavimą atlyginti nuostolius iš VĮ Registrų centro ieškovas grindė jo atsakomybe pažeidus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus. Teismas šį reikalavimą pripažino nepagrįstu, nenustačius priežastinio ryšio tarp VĮ Registrų centro atliktų tvoros registravimo veiksmų ir atsiradusios žalos.

Apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB ,,Energo development“ apeliacinį skundą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą.

Kasacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB ,,Energo development“ kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutarties dalį dėl teisės į žemės sklypą praradimo padarinių ir šią bylos dalį grąžino Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Bylą iš naujo išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo tokiu būdu: įpareigojo atsakovą UAB „Energo development“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti 6430 kv. m valstybinės žemės sklypą Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, ir priteisė iš valstybės atsakovo UAB „Energo development“ naudai 50 754,33 Lt (14 699,47 Eur).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių klausimas reglamentuojamas CK 4.105 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šios žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu. Pagal minėto straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko ar dėl pastarojo kaltės. Jeigu žemės sandoris pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko kaltės, jam atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (CK 4.105 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad dėl neteisėto sandorio sudarymo yra atsakingos abi negaliojančiu pripažinto sandorio šalys, t. y. atsakovas UAB „Energo development“ ir Nacionalinė žemės tarnyba. Nustačius, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis pripažinta negaliojančia dėl abiejų sutarties šalių neteisėtų veiksmų, teismas turi, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, spręsti dėl šalių atsakomybės dalių atlyginant atsakovo nuostolius dėl teisės į žemės sklypą praradimo. Valstybės institucijų, jų pareigūnų civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.271 straipsnis). Žalą (atsakovo teigimu, ją sudaro aikštelių rinkos vertė ir negautas pelnas) ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšį privalo įrodyti atsakovas (CPK 178 straipsnis). Vertinant atsakovo teisės į žemės sklypą praradimo teisines pasekmes, atsižvelgtina ir į atsakovo neteisėtus, neatsakingus veiksmus, sudarančius priežastinį ryšį su atsiradusia žala. CK 4.102 ir CK 4.105 straipsniuose teises į nuostolių dėl teisės į žemės sklypą praradimo atlyginimą sukuria teisėtai pastatyti statiniai.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinė statybos komisija 2007 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje nusprendė išduoti atsakovui leidimą statyti automobilių stovėjimo aikštelę. Nepaisant to, kad Nuolatinės statybos komisijos sprendimas išduoti statytojui jo prašomą statybos leidimą yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) (tuo metu galiojusi Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis) ir jis per 10 dienų nuo prašymo pateikimo turėjo pateikti atsakovui atsakymą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 12 dalis), atsakovui nebuvo išduotas nei statybos leidimas, nei pateiktas motyvuotas atsisakymas jį išduoti. Remdamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalimi, nurodančia, jog tais atvejais, kai leidimas per nustatytą terminą nebuvo išduotas ir statytojui (užsakovui) nepranešta apie neišdavimo priežastis, statytojas (užsakovas) turi teisę vykdyti statybą be leidimo, tačiau privalo apie tai raštu pranešti statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki statybos pradžios. UAB „Energo development“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė 2007 m. rugpjūčio 31 d. pranešimą, kuriuo informavo, kad nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. pradės statinio statybą. Leidimą išduodantis viešojo administravimo subjektas privalėjo šį raštą įregistruoti kaip statybos leidimą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punktas), tačiau tai nebuvo padaryta. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas nurodė, kad statybos leidimas nebuvo išduotas nustatytu laikotarpiu, t. y. per dešimt dienų nuo prašymo gavimo, nes tuo metu buvo gautas teismo pranešimas apie teisme nagrinėjamas civilines bylas dėl teisės naudotis sklypu. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 7 dienas 2007 m. rugpjūčio 31 d. pranešimą įregistruoti kaip statybos leidimą. Vykdant įpareigojimą 2008 m. rugsėjo 12 d. UAB „Energo development“ 2008 m. liepos 22 d. raštas įregistruotas kaip statybos leidimas. Nekilnojamojo turto registro duomenys ir 2009 m. kovo 18 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažyma patvirtina, kad aikštelių statybos buvo vykdomos 2008 m. rugsėjo 12 d. statybos leidimo pagrindu.

Sujungtoje byloje dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ir jos pripažinimo negaliojančia 2007 m. spalio 17 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymu pritaikė byloje laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovui dalyvauti sandoriuose dėl 6430 kv. m valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A. Liko neuždrausta imtis statybos darbų. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 24 d. nutartimi Generalinės prokuratūros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė uždrausti atsakovui UAB ,,Energo development“ vykdyti bet kokius statybos darbus 6430 kv. m valstybinės žemės sklype.

Šios aplinkybės (ieškinio dėl žemės sklypo nuomos sutarties galiojimo nagrinėjimas ir jo įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės) nesudarė pagrindo statybos leidimą išduodančiai institucijai atsisakyti išduoti statybos leidimą, tačiau atsakovas, kaip atidus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, žinodamas apie jo atžvilgiu pradėtų civilinių bylų nagrinėjimą, kurių pagrindu jam galėjo būti panaikinta teisė valdyti nuomos pagrindais žemės sklypą, inicijavo statybas leidžiančių dokumentų gavimo procedūrą, nors suprato, jog, patenkinus byloje reiškiamą reikalavimą ir panaikinus ginčijamą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, jis neteks statytojo teisių (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl siekdamas gauti statybos leidimą ir atlikdamas statybos darbus jis veikė savo rizika. Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnyje reglamentuojami civilinės atsakomybės netaikymo bei atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, prie kurių priskiriami ir nukentėjusio asmens veiksmai (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

Atsakovui suteiktas 2008 m. rugsėjo 12 d. statybą leidžiantis dokumentas neprieštaravo nustatytai žemės sklypo naudojimo paskirčiai. Statybos darbai ginčo žemės sklype buvo atliekami 2008 m. birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais (tai patvirtina byloje esantys atliktų darbų aktai). Tik nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. įregistruoto statybos leidimo atsakovo atlikti statinio statybos darbai ginčo sklype laikomi vykdytais teisėtai. Dėl to atsakovui neatlygintina už statinio, pastatyto iki nurodytos datos atliktais statybos darbais, dalį.

Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiamas tik atsakovo nuostolių, patirtų praradus teisę naudotis žemės sklypu, atlyginimo, susijusio su atsakovui nuosavybės teise priklausančių statinių, esančių ant žemės sklypo, vertės atlyginimu, o ne atsakovo nuostolių dėl negautų pajamų atlyginimo klausimas. Atsakovo prašymas atlyginti jam negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei žemės sklypo nuomos sutartis nebūtų pripažinta negaliojančia, yra grindžiamas hipotetiniais skaičiavimais, jis neįrodė realių gaunamų pajamų, leidžiančių įvertinti tikėtiną pajamų gavimą ir ateityje. Atsakovas, atlikęs neteisėtus veiksmus, neturėjo pagrindo tikėtis gauti nuomos veiklos pajamų. UAB „Energo development“ žemės sklype nuosavybės ar nuomos teise neturėjo kokių nors pastatų, kuriems eksploatuoti ne aukciono būdu galėjo būti išnuomotas žemės sklypas. Be to, atsakovas, prisiimdamas įsipareigojimus dėl projekto įgyvendinimo, žinojo apie teisminius ginčus dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl jis pareiškė nepagrįstą reikalavimą priteisti negautas pajamas.

Šalių atlikti neteisėti veiksmai vertintini nustatant šalių kaltės laipsnį ir priteistinos kompensacijos už stovėjimo aikštelę (rinkos vertės) dydį. Atsakovas priešieškiniu prašė atlyginti stovėjimo aikštelių rinkos vertę – 1 491 000 Lt (431 823,44 Eur). Statinių vertė – 1 491 000 Lt (431 823,44 Eur)– nustatyta UAB „Krivita“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje vadovaujantis pajamų metodu, atlikus skaičiavimus, kiek turtas duotų pelno iš nuomos veiklos kaip verslo objektas. Teismas nesutiko su turto vertės nustatymo pajamų metodu, nes jis paprastai pasitelkiamas vertinant statinius (patalpas ir pan.) pagal tai, kokias pajamas jie teikia. Teismui pripažinus valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį negaliojančia išnyksta ir prielaidos naudoti šiame sklype esančias automobilių stovėjimo aikšteles nuomos veiklai, dėl to jų vertės nepagrindžia pajamos iš nuomos veiklos. Todėl nustatant atsakovui priteistinos kompensacijos, praradus teisę naudotis žemės sklypu, dydį, tiksliau yra vadovautis atkuriamąja turto verte, nustatyta vadovaujantis išlaidų (kaštų) metodu. Išlaidų (kaštų) metodo esmė – prielaida, kad kaina, kurią pirkėjas rinkoje mokėtų už vertinamą turtą, jeigu tam poveikio neturėtų tokie veiksniai kaip laikas, rizika ar kiti, būtų ne didesnė už tokio pat turto įsigijimo, pagaminimo, atkūrimo, atgaminimo, atstatymo (įrengimo) kainą. Išlaidų (kaštų) metodas taikomas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Atkuriamosios turto vertės nustatymo metodu apskaičiuota stovėjimo aikštelių vertė atspindi, kiek lėšų panaudota nekilnojamajam turtui sukurti ir kiek atsakovui kainuotų atkurti nuo ginčo žemės sklypo pašalintas stovėjimo aikšteles, taip įvertinant jo teisės į žemės sklypo praradimo pasekmes. Turto vertinimo ataskaitoje 2142,28 kv. m bendro ploto stovėjimo aikštelės, esančios Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, atkuriamoji vertė buvo 401 000 Lt (116 137,62 Eur), ten pat esančios 3038,94 kv. m. bendro ploto stovėjimo aikštelės atkuriamoji vertė – 569 000 Lt (164 793,79 Eur) 2013 m. rugsėjo 30 d. metu. Turto atkūrimo sąnaudos turi būti mažinamos turto nusidėvėjimo dalimi (finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 67 punktas). Stovėjimo aikštelės nėra baigtos statyti, jų fizinio nusidėvėjimo procentas lygus nuliui. Turto vertinimo ataskaitoje nurodyta atkuriamoji stovėjimo aikštelių vertė turi būti tikslinama, įvertinus, jog atsakovas įgijo teisės aktų nustatyta tvarka teisę atlikti statybos darbus tik nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje fiksuota, kad 2008 m. rugpjūčio 26 d. vienos aikštelės plotas buvo 2127,2 kv. m, o baigus statybą 2008 m. gruodžio mėnesį plotas padidėjo iki 2142,28 kv. m; kitos aikštelės plotas tuo pat metu buvo 1282,49 kv. m, o baigus statybą – 3038,94 kv. m. Atsakovas gali pretenduoti į 1771,53 kv. m ploto stovėjimo aikštelių sukūrimo vertės atlyginimą, kurios piniginę išraišką sudaro 338 362,23 Lt (97 996,48 Eur) (turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad nustatant vertinamo turto atkūrimo vertę laikytina, jog 1 kv. m sukūrimo sąnaudos yra 191 Lt (55,32 Eur). Statinio savininko nuostolius dėl teisės į žemės sklypo praradimo atlygina žemės sklypo savininkas (CK 4.105 straipsnis), jis šiuo atveju yra Lietuvos Respublika.

Žinodamas, kad gali būti panaikinta atsakovo kaip žemės sklypo valdytojo ir naudotojo teisė, jis inicijavo statybos procesą, investavo lėšas į nekilnojamojo turto, kurį atsakovas įpareigotas nukelti ar nugriauti nuo valstybei priklausančio žemės sklypo, sukūrimą, veikė savo rizika ir didesne apimtimi prisidėjo prie nuostolių, kuriuos prašoma atlyginti, atsiradimo. Įvertinęs abiejų valstybinės žemės sklypo nuomos sandorio šalių neteisėtus veiksmus ir kaltės laipsnį, teismas iš valstybės atsakovo naudai priteisė 15 proc. stovėjimo aikštelių atkuriamosios vertės, kuri sudaro 50 754,33 Lt (14 699,47 Eur) (15 proc. nuo 338 362,23 Lt (97 996,48 Eur) sumos).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Energo development“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti jo teises naudotis žemės sklypu, sudarant valstybinės žemės nuomos ar servituto sutartis, arba nustatant servitutą teismo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka; nesant galimybių pripažinti jo teises naudotis sklypu, sudarant valstybinės žemės nuomos ar servituto sutartis, arba nustatant servitutą teismo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka, priteisti atsakovo naudai 17 186 120 Lt (4 977 444,30 Eur) nuostolių, susijusių su teisės į žemės sklypą praradimu, atlyginimo. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Byloje apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinti abiejų sandorio šalių neteisėti veiksmai, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pagal bylą nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutarties išaiškinimus, Lietuvos apeliacinis teismas turėjo iš naujo įvertinti teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių klausimą, kartu pasisakyti abiejų šalių atliktų neteisėtų veiksmų ir kaltės laipsnio klausimais, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas faktiškai apsiribojo tik atsakovo veiksmų analize ir vertinimu. Sudariusios vėliau pripažintą negaliojančia nuomos sutartį valstybės institucijos klaida atsirado dėl jos kaltės, o jos taisymas iš esmės atliktas išimtinai atsakovo interesų sąskaita. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) byloje Gashi v. Croatia (13 December 2007, No. 32457/05, § 40) Teismas nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Valstybės institucijos yra atsakingos už įstatymų laikymąsi ir valstybinės žemės valdymą, nuomą, dėl to už tokių sandorių sudarymą atsakovo kaltė negali būti lygiavertė valstybės institucijų kaltei. Lietuvos apeliacinis teismas nemotyvavo nustatyto kaltės laipsnio atsakovui – 85 proc., o ieškovui – 15 proc.

Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl teisių į žemės sklypą praradimo padarinių nustatymo (CK 4.105 straipsnis), kai žemės sklype pastatyti statiniai buvo pastatyti teisėtai; statybą leidžiančio dokumento išdavimui pritarta, tačiau formalaus dokumento išdavimas buvo vilkinamas dėl atsakingų institucijų veiksmų. Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. protokole statinio projektavimo technines sąlygas išdavusių institucijų atstovai ir valstybės priežiūros institucijų atstovai savo parašais pritarė statybos leidimo išdavimui. Statybos leidimas atsakovui neišduotas vien dėl Vilniaus miesto savivaldybės kaltės. Atsakovas 2007 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai raštą apie pradėjimą vykdyti statybos darbus bei  prašė įregistruoti šį raštą kaip statybos leidimą. Jis įregistruotas tik 2008 m. rugsėjo 12 d. vykdant Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo įpareigojimą.

Netinkamai įvertinus ir konstatavus statybas leidžiančio dokumento išdavimo datą, atsakovo patirtos sąnaudos aikštelėms įrengti Lietuvos apeliacinio teismo nepagrįstai apskaičiuotos nuo 2008 m. rugsėjo 12 d., o ne nuo statybų pradžios. Teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino CK 4.105 ir 4.102 straipsnius, nurodydamas, kad juos išdėstytos teisės normos nesudaro pagrindo spręsti dėl negautų pajamų atlyginimo. Šių normų dispozicijoje nurodyta, kad turi būti atlyginami visi nuostoliai, taigi ne tik statinių vertė. Be to, teismas nutartimi nepagrįstai kėlė klausimą dėl ieškovo, sudariusio pripažintą negaliojančia nuomos sutartį, visiško ar dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės, taip pat nepagrįstai visą riziką dėl aikštelės statybos priskyrė atsakovui ir nevertino valstybės institucijų veiksmų bei rizikos prisiėmimo sutinkant su tokio pobūdžio statybomis bei jas patvirtinant. Teismas turėjo įvertinti, kad riziką dėl aikštelių statybos prisiėmė net tik atsakovas, bet ir valstybės institucijos, leidusios statybą. Atsakovui nebuvo pagrindo abejoti statybų teisėtumu, vien atsižvelgiant į žemės sklypo nuomos santykius, trunkančius nuo 1989 m. Statydamas aikšteles atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, ir taip prisiimti su statyba susijusią riziką.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, o kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Toliau pateikiama šio atsiliepimo argumentų santrauka:

Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo naujai pateiktus į bylą rašytinius dokumentus, taip pat priešingai, nei teigia kasatorius, vertino, kokią įtaką nuostolių dėl teisės į žemės sklypą praradimo atsiradimui turėjo tiek kasatoriaus, tiek valstybės institucijų veiksmai. Teismas vertino, ar yra ieškovo neteisėtų veiksmų su atsakovo patirta žala (sukuriant statinius žemės sklype) priežastinis ryšys. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, sutikusi su statybos darbų atlikimu, juos reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, neatliko valstybinės žemės sklypo naudojimo nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui patikrinimo. Statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir statybos darbų įvertinimas buvo atliktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kuri nagrinėjamoje byloje nedalyvauja ir jos veiksmų teisėtumo klausimas nesprendžiamas. Teismas priteisė nuostolių atlyginimą, atsižvelgęs į valstybės institucijos kaltės laipsnį sudarant nuomos sutartį ir išduodant statybą leidžiančius dokumentus.

Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai sprendė, kad tik administracinių ginčų komisijai išnagrinėjus kilusį ginčą dėl atsakovo 2007 m. rugpjūčio 31 d. pranešimo apie statybos vykdymą įregistravimo kaip statybos leidimo ir įpareigojus leidimą išduodantį viešojo administravimo subjektą atsakovo prašymą įregistruoti kaip statybos leidimą tik nuo jo įregistravimo gali būti laikoma, jog atsakovui buvo suteikta teisė vykdyti statybos darbus, ir ši data laikytina 2008 m. rugsėjo 12 d. Atsakovo teigimu, nėra reikšminga, dėl kokių priežasčių atsakovo 2007 m. rugpjūčio 31 d. pranešimas nebuvo įregistruotas kaip statybos leidimas, kadangi pagal teisinį reglamentavimą yra svarbus pranešimo apie statybos be leidimo vykdymo įregistravimo faktas, nes tik nuo šio įregistravimo statytojui suteikiama teisė pradėti vykdyti statybos darbus.

Pagal CK 4.105 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko ar dėl jo kaltės. Jeigu žemės sandoris pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko kaltės, jam atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis. Byloje nuomos sutartis pripažinta negaliojančia ir dėl atsakovo kaltės. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad atsakovui atlygintinais nuostoliais negali būti laikomos jo negautos pajamos, nes jis sudarydamas sutartį ir vykdydamas statybą veikė savo rizika. Taigi nėra pagrindo kasatoriaus atžvilgiu taikyti CK 4.105 straipsnio 2 dalies nuostatų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą pagal CK 4.102 straipsnį.

Kasatorius prašo pripažinti jo teises naudotis žemės sklypu, sudarant valstybinės žemės nuomos ar servituto sutartis arba nustatant servitutą teismo sprendimu. Toks prašymas prieštarauja bylą nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutarties išaiškinimams, kad kasatoriui negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu. Dėl to kasatorius Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi įpareigotas atlaisvinti sklypą per nustatytą trijų mėnesių terminą.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo, ginantis viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad statybą leidžiančiu dokumentu tapo 2008 m. rugsėjo 12 d. nustatyta tvarka įregistruotas atsakovo pranešimas apie statybos pradžią. Nuo šio rašto registravimo laikytina, kad atsakovui buvo išduotas statybos leidimas, kaip to reikalauja statybą reglamentuojantys teisės aktai – Statybos įstatymas ir Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, nuo nurodytos datos statybos darbai ginčo sklype tapo teisėti. CK 4.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam priklausančių statinių vertė, ir nėra nurodyta, kad gali būti atlyginamos negautos pajamos. Lietuvos apeliacinis teismas vertino priežastinį ryšį, kurį siejo ieškovo neteisėti veiksmai ir atsakovo patirtos žalos (sukuriant statinius žemės sklype) dydis. Teismas detaliai aptarė visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos vertinant abiejų šalių kaltės ir rizikos laipsnį teisės į žemės sklypą praradimo padarinių atsiradimui, ir pagrįstai nurodė, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu valstybinės žemės sklypo nuomos sandorį bei pritardamas atsakovo projekto įgyvendinimui, atliko neteisėtus veiksmus, tačiau jo kaltės laipsnis pasireiškia tik tuo, jog, sutikęs su statybos darbų atlikimu, juos reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, neatliko valstybinės žemės sklypo naudojimo nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui patikrinimo. Kasaciniame skunde atsakovas nepateikė argumentų dėl kitokios, negu nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, šalių kaltės laipsnio ir atitinkamai atlygintinų nuostolių proporcijos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 4 d. įsiteisėjusioje nutartyje yra konstatavęs, kad atsakovui UAB „Energo development“ negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis 6430 kv. m valstybinės žemės sklypu Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A, dėl to Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi atsakovas pagrįstai įpareigotas atlaisvinti žemės sklypą. Kadangi neteisėtos žemės sklypo nuomos sutarties sudarymą lėmė ir atsakovo neteisėti, neatsakingi veiksmai, kuriuos su padaryta žala sieja priežastinis ryšys, skundžiamoje nutartyje buvo išsamiai išanalizuota bei aptarta ir atsakovo neteisėtų veiksmų reikšmė susiklosčiusioms pasekmėms, ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pobūdis. Nesant išduotam nustatytu terminu statybos leidimui, statytojui suteikiama galimybė pradėti vykdyti statybos darbus tik nuo pranešimo apie statybos be leidimo vykdymo įregistravimo. Todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad teisę vykdyti statybos darbus atsakovas įgijo nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. Atsakovas, tiek sudarydamas žemės sklypo nuomos sutartį, tiek inicijavęs ir vykdęs statybos darbus, elgėsi nesąžiningai bei veikė savo rizika, tačiau atliekant šiuos veiksmus ir valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl iš valstybės atsakovo naudai Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai priteisė 15 proc. stovėjimo aikštelių atkuriamosios vertės.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės ir privataus asmens atsakomybės bei kaltės laipsnio paskirstymo kriterijų sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties negaliojimo padarinių

Byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybės ir privataus asmens kaltės laipsnio už neteisėtos ir dėl to pripažintos negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymą, taip pat dėl nurodytiems asmenims tenkančių atsakomybės dalių paskirstymo už sutarties negaliojimo padarinius – sutarties dalyku esančiame žemės sklype pastatytų statinių nugriovimo ir kompensacijos už juos teisėtam savininkui (privačiam asmeniui, atsakovui) priteisimo.

Pirmiau bylą nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013, perdavus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui klausimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia teisinių padarinių, inter alia, kompensacijos dydžio nustatymo ir priteisimo atsakovui, kartu konstatuota, kad valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta neteisėtai, o atsakovui negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis sutarties dalyku esančiu 6430 kv. m valstybinės žemės sklypu Vilniuje, Konstitucijos pr. 14A. Iš naujo išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje įpareigojo atsakovą per tris mėnesius atlaisvinti žemės sklypą ir priteisė iš valstybės jam kompensaciją, susietą su statinių verte ir šalių kaltės laipsniu dėl neteisėtos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo. Dėl to atsakovo kasacinio skundo prašymas pripažinti jo teises naudotis žemės sklypu, sudarant valstybinės žemės nuomos ar servituto sutartis arba nustatant servitutą teismo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka, ir su šiuo prašymu susiję argumentai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jie nėra vertinami.

EŽTT jurisprudencijoje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (žr. dėl pirmiau nurodytų bendrųjų principų sprendimai bylose Lelas v. Croatia, no. 55555/08, par. 74, judgment of 20 May 2010;  Trgo v. Croatia, no. 35298/04, par. 67, 11 June 2009 ir kt.).

Iš EŽTT praktikos matyti, kad ilgalaikės valstybės turto nuomos santykiai gali sukurti asmeniui teisėtų lūkesčių, saugotinų pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., Stretch v. United Kingdom, no. 44277/98, 24 June 2003). Pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį teisės netrukdomai naudotis „nuosavybe“ ribojimas turi atitikti tam tikras pateisinamumo sąlygas (ribojimas turi būti atliktas pagal įstatymą, atitikti teisėtą tikslą ir būti proporcingas). Proporcingumo principas bus pažeistas, jei valstybei taisant savo padarytas klaidas asmuo patirs pernelyg didelę naštą. Siekiant įvertinti asmens patirtą naštą, pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį gali būti svarbūs įvairūs aspektai – „nuosavybės“ įgijimo aplinkybės (asmens sąžiningumas, teisėtų lūkesčių apimtis), asmens gauta kompensacija ir kt.

Paskutinių metų sprendimuose prieš Lietuvą EŽTT analizavo šiuos valstybės ir asmens sąžiningumo, teisėtų lūkesčių vertinimo kriterijus nurodytų subjektų tarpusavio sandorių sudarymo kontekste: sandorio sudarymo aplinkybės (ar sandorio sudarymą organizavo kompetentinga valstybės institucija; ar asmuo galėjo paveikti sandorio sudarymo sąlygas, kainą, ar tai priklausė išimtinei valstybės kompetencijai; ar sandoris sudarytas pagal standartines sąlygas; ar valdžios institucijos turėjo pareigą patikrinti pareiškėjo tinkamumą žemei paskirti ir žemės pardavimo atitiktį galiojančiai procedūrai ir įstatymams); ar asmuo pasinaudojo savo privilegijuota padėtimi, ar elgėsi kitaip, neteisėtai (ar galėjo žinoti, kad sandorio sudarymo metu buvo kažkokių problemų dėl sandorio objekto ir pan.) (žr. Padalevičius v. Lithuania, no. 12278/03, judgment of 7 July 2009; Bogdel v. Lithuania, no. 41248/06, 26 November 2013; Pyrantienė v. Lithuania, no. 45092/07, judgment of 12 November 2013; Digrytė Klibavičienė v. Lithuania, no. 34911/06, judgment of 21 October 2014 ir kt). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktika leidžia daryti prielaidą, jog asmuo taip pat galėtų prisiimti tam tikras rizikas santykiuose su valstybe (pvz., imperatyviųjų, aiškių teisės normų pažeidimo kontekste). EŽTT yra nurodęs, kad sąžiningai besielgiantis asmuo iš principo turi teisę pasikliauti valstybės ar viešų pareigūnų, kurie panašu, jog turi reikiamus įgaliojimus, tvirtinimais ir tuo, kad buvo laikytasi vidinių taisyklių ir procedūrų, nebent iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų) aiškiai išplaukia arba asmuo žinojo, arba turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“ (žr. cituotą Lelas, par. 74).

Kaip jau minėta, vertinant asmens dėl valstybės klaidos taisymo patirtos naštos proporcingumą, pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį taip pat gali būti svarbu tai, ar asmuo gavo kažkokios rūšies su tuo susijusią kompensaciją (žr. cituotą Stretch, par. 40).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose įtvirtintos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kita vertus, nuosavybė įpareigoja savininką laikytis įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Šie konstituciniai išaiškinimai suponuoja ir tai, kad teismas, sprendžiantis dėl pripažinto negaliojančiu sandorio teisinių pasekmių, kai dėl to statinio savininkas netenka nuosavybės teisių į statinį, įvertina visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, įstatymais ir jų išaiškinimais teismų jurisprudencijoje nustato bei priteisia kompensaciją už nuosavybės teisių į statinį praradimą.

CK 4.105 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas vienas iš atvejų, kai savininkui atlyginama už jo statinius: asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu. Pagal minėto straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko ar dėl pastarojo kaltės. Jeigu žemės sandoris pripažintas negaliojančiu ne dėl statinio savininko kaltės, jam atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (CK 4.105 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėto valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo valstybės institucijos veikė netinkamai pagal joms priskirtą kompetenciją. Atsakomybė už žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalys). Įstatyme atsakomybė už valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtus veiksmus nustatyta valstybei, ji yra vienintelis įstatymo įvardytas atsakomybės subjektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nurodyto pobūdžio delikto padarymas suponuoja griežtąją atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės; viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.).

Remdamasi aptartomis nuostatomis bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad principinė išvada yra ta, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan.

Į pirmiau išdėstytas nuostatas atsižvelgtina vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes, turinčias reikšmės kompensacijai už turtinius praradimus privačiam asmeniui (atsakovui) dydžio nustatyti ir priteisti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai pripažino, kad dėl neteisėtos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo kaltas kasatorius. Įstatymų nuostatų (nuomos sutarties sudarymo metu galiojusių CK 6.551 straipsnio 2 dalyje, Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindas sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį ne aukciono tvarka yra tame sklype užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys ar jų nuomojami pastatai, statiniai ar įrenginiai; pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 8.1.2 punktą valstybinės žemės sklypai išnuomojami ne aukciono tvarka įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios įsigijo pastatus, statinius ar įrenginius komercinei–ūkinei ar nekomercinei veiklai), pagal kurias teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka turi jame esančių pastatų, statinių ar įrenginių savininkai, turinys ir taikymas nagrinėjamu atveju nėra toks aiškus, kad būtų galima konstatuoti, jog kasatorius turėjo žinoti, kad nuomos sutartis sudaryta ir pagal ją jam nuomos teisė suteikta neteisėtai; ginčo žemės sklype buvo kasatoriaus statinys (tvora), iki ginčo nuomos sutarties sudarymo žemės sklypas jau buvo nuomotas ne aukciono tvarka kitiems dviem privatiems asmenims; sutartyje nustatytas 99 metų nuomos terminas, sutartis galiojo pakankamai ilgą laiką nuo jos sudarymo 1998 m. gruodžio 7 d. iki jos pripažinimo negaliojančia įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutartimi. Byloje nekonstatuota kasatoriaus veiksmų ar kitokių faktų, kurie patvirtintų jį neabejotinai žinojus ar turėjus žinoti, kad ginčo sklypo nuomos teisė jam suteikta neteisėtai.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad paties kasatoriaus veiksmai ir individualios ginčo aplinkybės, nustatytos bylą nagrinėjusių teismų, yra reikšmingos sprendžiant dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia padarinių. Kasatorius, remdamasis CK 4.102, 4.105 straipsniais, reiškė reikalavimą atlyginti 1 491 000 Lt (431 823,44 Eur) statinių vertės ir 14 699 800 Lt (4 257 356,30 Eur) negautų pajamų. CK 4.105 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama šio kodekso 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis. CK 4.102 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyta, kad už statinius savininkui atlygintina pinigais rinkos kaina, o naujasis žemės naudotojas privalo atlyginti statinių bei sodinių savininkui visus nuostolius, atsiradusius dėl žemės sklypo paėmimo, išskyrus nuostolius, kurie atsirado dėl paties statinių bei sodinių savininko neteisėtų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje siejo atsakovui, kaip statinių savininkui, kompensacijos dydį su jų rinkos verte, o kasatoriaus reikalavimą dėl negautų pajamų, kurias jis gautų per nuomos laikotarpį, atmetė pagrįstai.

Pagrindiniai negautų pajamų priteisimo kriterijai, suformuluoti kasacinio teismo praktikoje, yra tai, kad negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodyti; netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Neiseris“ v. UAB „Ozo turtas“, bylos Nr. 3K-3-391/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Danske Bank A/S v. UAB „Kaminera“, bylos Nr. 3K-3-418/2014). Tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų; nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012). Kasatoriui išnuomotas sklypas daugiafunkcei automobilių stovėjimo aikštelei statyti, toks objektas nepastatytas, pastatytos asfaltuotos aikštelės neatitinka tikslinės sklypo naudojimo paskirties, kasatorius negalėjo pagrįstai tikėtis ilgalaikių pajamų iš sklypo naudojimo ne pagal nuomos sutartyje nustatytą paskirtį, reikalavimas negautų pajamų iš nepastatyto objekto neatitinka jų tikėtinumo, realumo, pagrįstumo kriterijų.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad statinių rinkos vertė (atkuriamoji vertė) nustatytina pagal išlaidų (kaštų) metodą. Kasaciniame skunde tai neginčijama. Tačiau kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad kaip atlygintina teismo buvo pripažinta tik statinių statybos darbų dalies, atliktos po statybos leidimo įregistravimo 2008 m. rugsėjo 12 d., rinkos vertė. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka. Byloje nustatyta, kad valdžios institucijos neteisėtai laiku neišdavė statybos leidimo, statybos leidimas buvo išduotas administracinių ginčų komisijai priėmus atitinkamą įpareigojantį sprendimą, tai reiškia, kad statyba buvo legalizuota, statiniai įregistruoti kasatoriaus vardu, taigi jo nuosavybės teisė į statinius, pastatytus iki statybos leidimo įregistravimo, negali būti paneigta.

Pagal UAB „Krivita“ parengtą turto vertinimo išvadą, dviejų statinių (automobilių stovėjimo aikštelių) rinkos (atkuriamoji) vertė, nuo kurios turi būti skaičiuojami kasatoriaus patirti nuostoliai, datuojama 2013 m. rugsėjo 30 d., iš viso yra 970 000 Lt (280 931,41 Eur).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši suma iš esmės sumažintina dėl tokių aplinkybių: pats kasatorius prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir prisiėmė jų riziką, pradėdamas statyti aikšteles 2008 m., nors dar 2002 m. Valstybės kontrolei atlikus patikrinimą ir konstatavus žemės sklypo nuomos sutarties neteisėtumą, prokuroras pareiškė ieškinį dėl jos nuginčijimo. Taip valdžios institucijoms nurodžius apie žemės sklypo nuomos sutarties neteisėtumą, grindžiant pateiktus reikalavimus dėl sutarties nuginčijimo tuo metu galiojusiomis teisės normomis, kasatoriaus lūkestis dėl teisės į žemės sklypo nuomos teisės pagal ginčijamą nuomos sutartį išsaugojimą neabejotinai sumenko. Kasatorius turėjo pakankamai laiko gauti teisinei konsultacijai dėl teisminio ginčo perspektyvos, kuri, nors ir nebuvo vienareikšmiška, tačiau turėjo padėti jam suvokti, jog egzistuoja reali tikimybė, kad nuomos sutartis bus nuginčyta ir žemės sklypas iš jo bus paimtas. Kasatorius pradėjo statyti automobilių stovėjimo aikšteles esant numatytam išduoti, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka dar neišduotam statybos leidimui, ir tik atlikus didelę dalį statybos darbų statiniams statybos leidimas buvo įregistruotas. Taigi esant tokioms aplinkybėms statydamas ginčo sklype statinius kasatorius tam tikra dalimi prisiėmė ir galimų nuostolių dėl investicijų į sklypą riziką. Be to, pastatyti statiniai – asfaltuotos automobilių stovėjimo aikštelės – neatitiko žemės sklypo nuomos sutartyje nurodytos jo naudojimo paskirties – daugiafunkcės automobilių stovėjimo aikštelės statybos. Šios aplinkybės, patvirtinančios statinių savininko rizikos prisiėmimą dėl galimumo prarasti statinius ir dėl to patirti nuostolių bei šiuo atžvilgiu išreikštą nerūpestingumą, sudaro pagrindą taikyti CK 4.102 straipsnio 2 dalį, kai neatlyginami nuostoliai, atsiradę dėl paties statinių savininko neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.259 straipsnio 2 dalį, kai skolininko (valstybės) atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius (privatus asmuo, atsakovas) tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Nustatant atlygintinų kasatoriaus praradimų už statinius atlyginimą atsižvelgtina ir į tai, kad jis žemės sklype esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse vykdė ūkinę–komercinę veiklą, teikusią jam nuomos pajamas.

Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui atlygintina statinių rinkos vertės dalis – 200 000 Lt (57 924 Eur) – yra pakankama, atsižvelgus ir į paties kasatoriaus veiksmus sutarties galiojimo ir jos vykdymo metu, patvirtinančius jo nerūpestingai prisiimtą didelę riziką patirti nuostolius, kurių atlyginimo jis ir prašo nagrinėjamoje byloje.

Priteistina kompensacijos suma didintina dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją priteisiant teisingą atlyginimą su nusavinimu susijusiose bylose, kuriose konstatuota, kad kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokama neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, neatsižvelgiant į praėjusį ilgą laiko tarpą (žr. Scordino v. Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 258, ECHR 2006-V; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia (just satisfaction) [GC], no.71243/01 25 March 2014, § 41). Byla dėl žemės nuomos sutarties nuginčijimo nagrinėta įvairiose teisminėse instancijose 12 metų, nenustatyta objektyvių tokio ilgo proceso priežasčių ar paties kasatoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, sutrukdžiusio bylos eigai. Tai vertintina kaip Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą suvaržymas. Apskaičiuodama kompensaciją už pernelyg ilgą proceso trukmę, kurios rezultatu tapo savininko teisių į žemės sklypo nuomą ir jame esančius statinius netekimas, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. 3K-7-478/2014, išaiškinimais, kad taikant pagal analogiją CK 6.210 straipsnio 1 dalį teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams daiktą dalimi yra 5 proc. metinės palūkanos už užsitęsusį teismo procesą nuo paimamo visuomenės poreikiams daikto vertės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad statiniai (automobilių stovėjimo aikštelės) baigti statyti 2008 m. gruodžio 18 d., pirmiau konstatuota, kad atsakovui kompensuotina jų rinkos (atkuriamosios) vertės dalis – 200 000 Lt (57 924 Eur). Papildoma kompensacija dėl užsitęsusio teismo proceso, skaičiuotina už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. kovo 2 d., sudaranti 5 proc. metines palūkanas nuo 200 000 Lt (57 924 Eur), yra 61 995 Lt (17 955 Eur). Visas kasatoriui priteistinas kompensacijos dydis už jo, kaip savininko, prarastus statinius yra 261 995 Lt (75 879 Eur), ši suma priteistina iš valstybės.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, padidinant priteistiną kompensacijos dydį atsakovui iš valstybės nuo apeliacinės instancijos teismo priteistų 50 754,33 Lt (14 699,47 Eur) iki 75 879 Eur (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

Atsakovas (kasatorius) priešieškiniu prašė priteisti 16 190 800,54 Lt (4 689 179,80 Eur) nuostolių atlyginimo. Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priteisus kasatoriui 75 879 Eur, yra tenkinama 1,62 proc. pareikšto priešieškiniu reikalavimo dalis.

Kasatorius kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos yra jo už kasacinį skundą sumokėtas 32 445 Lt (9396,72 Eur) žyminis mokestis (T. 12, b. l. 11) ir 26 504,10 Lt (7676,12 Eur) advokato teisinių paslaugų išlaidų parengiant kasacinį skundą (T. 12, b. l. 53). Kadangi kasacinio teismo nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartis pakeistina kasatoriaus naudai, todėl kasatoriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas ir jo naudai iš ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priteistina 1,62 proc. kasatoriaus turėtų bylinėjimosi išlaidų dalis – 276,58 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria priteista iš valstybės kompensacija atsakovui UAB ,,Energo development“ (j. a. k. 124580858), priteisiamą kompensaciją padidinant iki 75 879 (septyniasdešimt penkių tūkstančių aštuonių šimtų septyniasdešimt devynių) Eur.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 276,58 Eur (du šimtus septyniasdešimt šešis Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui UAB ,,Energo development“ (j. a. k. 124580858).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                  Algis Norkūnas

                                                                                                                Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                Gediminas Sagatys