Administracinė
byla Nr.A-756-1047/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 38(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Drigoto, Stasio Gudyno (kolegijos
pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
sekretoriaujant
Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant
atsakovo atstovams Renaldui Viščiniui, Aušrai Vaivadienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo
administracinę bylą pagal atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. visuomeninio
maitinimo įmonės ,,Laima“ skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės tarybai dėl
sprendimo panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas
panaikinti atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 27 d.
sprendimą Nr. Tl-79 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais“. Pareiškėjas nurodė,
kad jam Druskininkų savivaldybės mero 1998 m. birželio 23 d. potvarkiu Nr. 370
buvo išduota licencija Nr. 50 nuo 1998 m. liepos 1 d. verstis mažmenine prekyba
visais alkoholiniais gėrimais jam priklausančioje kavinėje, esančioje
Draugystės g. 2, Druskininkuose. Tačiau Druskininkų savivaldybės taryba 2007 m.
kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. Tl-79 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais“,
kuriuo nusprendė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais kavinėje laiką,
leidžiant prekiauti alkoholiu tik nuo 10 iki 24 valandos. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas
sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant imperatyvius
teisės aktų reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos
alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22
punkto nuostatą, išduota licencija galioja neterminuotai, o ją sustabdyti ar
apriboti galima tik šiose taisyklėse nustatytais atvejais. Kadangi licencijoje
buvo numatyta, kad prekiauti gėrimais galima visą parą, o jis tinkamai
įgyvendino savo, kaip licencijos turėtojo, teises bei pareigas, sąžiningai
laikėsi prekybą alkoholio produktais reguliuojančių teisės aktų reikalavimų,
licencija buvo apribota nepagrįstai. Be to, skundžiamame sprendime nurodyta,
jog jis priimtas atsižvelgiant į savivaldybės teritorijoje esančių ugdymo
įstaigų vadovų pateiktus suderinimus bei į Druskininkų policijos komisariato
siūlymus, tačiau jokie konkretūs suderinimai jam pateikti nebuvo. Atsakovas be
pagrindo rėmėsi 2007 m. sausio 12 d. ir 2007 m. kovo 19 d. Druskininkų
policijos komisariato raštais, kadangi juose nurodytos ne iki galo ištirtos
aplinkybės ir visiškai nepagrįstos prielaidos. Minėtuose raštuose nurodyti
teiginiai, esą gyventojai yra pateikę telefoninių skundų dėl viešos tvarkos
pažeidimo, yra nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Pareiškėjas akcentavo,
kad jis negali būti atsakingas už visiškai su juo nesusijusių asmenų veiksmus,
kurie galimai trikdė viešąją tvarką ar rimtį tol, kol tarp šių asmenų priešingų
teisei veiksmų ir jo veiklos nėra nustatytas konkretus priežastinis ryšys bei
pateikti tai patvirtinantys įrodymai ar faktai. Taip pat pareiškėjas pabrėžė,
kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 259
straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo
privalo būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame
turi būti nurodyti protokolą surašę bei administracinį teisės pažeidimą padarę
asmenys, bei kita reikšminga informacija. Be to, kaip nurodyta Taisyklių 21.3
punkte, pagrįstais laikomi tik tokie skundai, kuriuos ištyrus paskirtos
administracinės nuobaudos. Pažymėjo, kad dėl minėtų telefoninių nusiskundimų
jokia administracinė procedūra ar konkretūs tiriamieji veiksmai nustatyta
tvarka nebuvo atlikti ir jokie konkretūs asmenys už viešosios tvarkos
pažeidimus nebuvo patraukti administracinėn atsakomybėn ar paskirtos
administracinės nuobaudos. Druskininkų policijos komisariato 2007 m. sausio 12
d. rašte Nr. 70-S-424 teikiami siūlymai yra nemotyvuoti ir neargumentuoti.
Minėtame rašte konkrečiai nurodomas tik prekybos tabako gaminiais pažeidimas,
už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda kavinės barmenei. Tačiau
prekyba tabako gaminiais ir prekyba alkoholiniais gėrimais nėra susijusi, t. y.
šias veiklas reguliuoja skirtingi teisės aktai, joms reikia gauti atskiras
licencijas, taigi tai yra dvi viena nuo kitos nepriklausančios veiklos rūšys. Skundžiamas
sprendimas priimtas pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodančias, jog individualus
administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir
teisės aktų normomis. Be to, sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka,
taigi buvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8
straipsnio 2 dalies reikalavimas.
Atsakovas pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad
skundžiamu sprendimu nesustabdė ir nepanaikino pareiškėjo licencijos verstis
mažmenine prekyba visais alkoholiniais gėrimais, o, atsižvelgus į Druskininkų
policijos komisariato pasiūlymus, ribojo laiką, kuriuo leidžiama prekiauti
alkoholiniais gėrimais. Druskininkų policijos komisariatas 2007 m. sausio 12 d.
raštu ir pakartotinai 2007 m. kovo 19 d. informavo Druskininkų savivaldybę apie
prekybos ir viešojo maitinimo įmonių vykdytus patikrinimus, užfiksuotus
pažeidimus bei gautus gyventojų telefoninius pranešimus dėl viešosios rimties
ir tvarkos pažeidimų, dažniausiai vykdomų tamsiu paros metu ir neblaivių
asmenų. Pažymėjo, kad šiais raštais Druskininkų policijos komisariatas siūlė
riboti pareiškėjui prekybos alkoholiniais gaminiais prekybos laiką. Atsakovas
paaiškino, kad atsižvelgęs į siūlymus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostata, kad savivaldybių
tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų,
bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų
institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi
teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais,
nusprendė riboti laiką, kuriuo pareiškėjui leidžiama prekiauti alkoholiniais
gėrimais. Pažymėjo, kad 2007 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. Tl-79 „Dėl prekybos
alkoholiniais gėrimais“ 1 punkto nuostatos („atsižvelgiant į Savivaldybės
teritorijoje esančių ugdymo įstaigų vadovų pateiktus suderinimus, drausti
prekiauti alkoholiniais gėrimais įmonėms, esančioms mažesniu kaip 50 metrų
atstumu iki Druskininkų savivaldybės teritorijoje esančių ugdymo įstaigų“)
pareiškėjui netaikomos ir derinimas nereikalingas. Teigė, kad Lietuvos
Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta
nuostata yra imperatyvi ir minėtame įstatyme nenustatoma kokius papildomus
veiksmus turėtų atlikti savivaldybių tarybos, gavusios policijos komisariatų
pasiūlymus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo atitinkamoms
įmonėms.
II.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.
Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas
skundu prašo panaikinti visą Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 27
d. sprendimą, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad juo išspręsti ne tik
pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo, bet ir kiti klausimai,
susiję su prekyba alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, todėl
byloje sprendė ginčą tik dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 27
d. sprendimo Nr. T1-79 2.1 punkto, t. y. tos ginčijamo sprendimo dalies, kuria
pareiškėjui apribotos prekybos alkoholiniais gėrimais teisės, pagrįstumo bei
teisėtumo. Įvertinęs Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18
straipsnio 9 dalį, teismas nurodė, kad savivaldybės taryba, prieš priimdama
sprendimą apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais, privalo įvertinti pateikto
siūlymo pagrįstumą. Pažymėjo, kad byloje esantys Druskininkų policijos
komisariato 2007 m. sausio 12 d. bei 2007 kovo 19 d. siūlymai Druskininkų
miesto savivaldybės tarybai grindžiami gyventojų telefoninių pranešimų analize
dėl viešosios tvarkos ir rimties pažeidimų, kurie dažniausiai įvykdomi prie
pareiškėjo kavinės tamsiu paros metu. Teismas, įvertinęs Taisyklių 21.3 punktą,
kad pagrįstais laikytini tik tokie skundai, kuriuos ištyrus paskirtos
administracinės nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus, padarė išvadą, jog
vien tik gyventojų telefoniniai skambučiai apie galimus viešosios tvarkos bei
rimties pažeidimus nelaikytini pagrįstais skundais Taisyklių 21.3 punkto
prasme. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad byloje
nėra jokių objektyviais laikytinų įrodymų, patvirtinančių, jog prie pareiškėjo
kavinės buvo įvykdyti bei fiksuoti viešosios rimties ir tvarkos administracinės
teisės pažeidimai, bei tai jog, galimi pažeidimai susiję su pareiškėjo vykdoma
prekyba alkoholiniais gėrimais. Teismas pažymėjo, kad tos Druskininkų policijos
komisariato 2007 m sausio 12 d. pranešime nurodytos aplinkybės, jog kavinės
barmenė pardavė nepilnamečiui asmeniui cigarečių pakelį, nesusijusios su
prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimu. Įvertinęs minėtas
aplinkybes, teismas nusprendė, kad jokiais byloje esančiais įrodymais
nepatvirtinta tai, jog pareiškėjas savo veikloje būtų pažeidęs Taisyklėse
numatytus reikalavimus bei tai, jog gyventojų nusiskundimai dėl viešosios
rimties ir tvarkos pažeidimų yra pagrįsti ir susiję su pareiškėjo veikla.
Įvertinęs atsakovo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir aplinkybę,
kad pareiškėjui nebuvo pranešta apie posėdį, kuriame priimtas skundžiamas
sprendimas, o tuo pačiu nesuteikta galimybė pasisakyti ją liečiančiu klausimu,
teismas padarė išvadą, kad priimant skundžiamą nutarimą buvo pažeistos ir
pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių
įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos
aplinkybės bei argumentai turėjo ir galėjo būti įvertinti iki skundžiamo
Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo. Išnagrinėjęs ir įvertinęs
visus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Druskininkų
savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T1-79 2.1 punktas, kuriuo
pareiškėjui apribota prekyba alkoholiniais gėrimais, nepagrįstas objektyviais
duomenimis, priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nustatančias sprendimų
priėmimo tvarką, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašė
panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d.
sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde
išdėstė šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad
jokiais byloje esančiais įrodymais nepatvirtinta tai, jog pareiškėjas savo
veikloje būtų pažeidęs Taisyklėse numatytus reikalavimus, bei tai, kad
gyventojų nusiskundimai dėl viešosios rimties ir tvarkos yra pagrįsti ir susiję
su pareiškėjo veikla.
2. Teismas netinkamai aiškino Lietuvos
Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas dėl savivaldybių tarybų
teisės riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais (18 str.
9 d.) bei šio įstatymo 9 straipsnio nuostatas.
3. Nagrinėjamoje situacijoje svarbu
įvertinti, ar pasirinkta kontrolės priemonė nesukelia neproporcingai neigiamų
pasekmių vartotojams ir skaidriai konkurencijai rinkoje ir ar padeda pasiekti
įvardintus tikslus – pareiškėjai, atsižvelgiant į pranešimus dėl įvykdytų
pažeidimų, pritaikyta švelniausia priemonė.
4. Teismas netinkamai įvertino
Druskininkų policijos komisariato raštus, pripažindamas siūlymą dėl prekybos
alkoholiu laiko ribojimo netinkamu ir nepagrįstu.
5. Teismas privalėjo įvertinti, ar
pareiškėjui apribojant laiką prekiauti alkoholiu, buvo laikytasi Lietuvos
Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 9 straipsnio reikalavimų ir neviršyti
įgaliojimai. Atsižvelgus į gyventojų siūlymus bei Druskininkų policijos
komisariato siūlymus, buvo būtina imtis veiksmų taikyti proporcingus apribojimus
pareiškėjai.
6. Druskininkų savivaldybės tarybos
posėdžio darbotvarkė buvo viešai paskelbta Druskininkų krašto savaitraštyje bei
apie svarstomą klausimą informuotas pareiškėjo atstovas. Druskininkų
savivaldybės tarybos veiklos reglamentas priimant sprendimą pažeistas nebuvo,
todėl sprendimas negali būti naikinamas dėl procedūrinių pažeidimų.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį
skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyti šie
pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Lietuvos Respublikos alkoholio
įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų sankcijos pažeidėjams turi būti taikomos
ne formaliai, o tik esant realiam pažeidimui ir teisiniam pagrindui. Teismas
teisingai nustatė, kad į bylą nebuvo pateikti konkretūs įrodymai, kad buvo
pažeisti teisės aktų reikalavimai, kurių pagrindu būtų galima taikyti
atitinkamas sankcijas – riboti alkoholinių gėrimų pardavimo laiką.
2. Atsakomybė negali kilti, jei tarp
asmenų, kurie galimai trikdė viešąją tvarką ar rimtį, priešingų teisei veiksmų
ir įmonės veiklos nėra nustatytas priežastinis ryšys ir nėra pateikti tai
patvirtinantys įrodymai.
3. Pirmosios instancijos teismui nebuvo
pateikta įrodymų, kad apie savivaldybės tarybos posėdį buvo tinkamai pranešta,
apeliacinės instancijos teismui pridėti dokumentai negali būti vertinami kaip
tinkamą informavimą pagrindžiantys įrodymai.
IV.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartimi
Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad
skundžiamas Druskininkų miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 27 d.
sprendimas priimtas atsižvelgus į Druskininkų policijos komisariato 2007 m.
sausio 12 d. ir 2007 m. kovo 19 d. siūlymus riboti pareiškėjo įmonei prekybos
alkoholiniais gėrimais laiką. Teismas pažymėjo, kad iš minėtų policijos
komisariato 2007 m. sausio 12 d. bei 2007 m. kovo 19 d. siūlymų Druskininkų
miesto savivaldybės tarybai turinio matyti, kad jie grindžiami gyventojų
telefoninių pranešimų analize dėl viešosios tvarkos ir rimties pažeidimų.
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis
suteikia savivaldybių taryboms teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti
alkoholiniais gėrimais, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą,
gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar
kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę bei policijos komisariatų pasiūlymus.
Skundžiamas sprendimas priimtas policijos komisariato siūlymo apriboti prekybos
alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjo įmonei pagrindu. Druskininkų policijos
komisariato 2007 m. sausio 12 d. ir 2007 m. kovo 19 d.
raštuose nurodoma, kad išvada apie viešosios tvarkos pažeidimus greta
pareiškėjo įmonės, padaryta remiantis gyventojų telefoninių pranešimų analize.
Šiuose raštuose nėra duomenų, kaip telefonu gauta informacija yra susijusi su
pažeidėjo vykdoma veikla, nenurodyta, ar telefonu gauti pranešimai pasitvirtino
ir ar tokie viešosios tvarkos pažeidimai sietini su pareiškėjo vykdoma
alkoholinių gėrimų prekyba ir šios prekybos taisyklių nesilaikymu.
Teismas konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės
taryba yra viešojo administravimo subjektas, todėl jos priimamiems sprendimams
taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.
Druskininkų savivaldybės taryba savo veikloje turi vadovautis minėto įstatymo
nustatytais viešojo administravimo principais, tame tarpe ir objektyvumo,
reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti viešojo administravimo subjekto
veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Teismo manymu, pirmos instancijos
teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai sprendime nurodė, kad skundžiamas
aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, jog pareiškėjo
įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu
Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais
licencijavimo taisyklių reikalavimus. Skundžiamas sprendimas priimtas
vadovaujantis prielaidomis, nesant konkrečių faktų apie padarytus pažeidimus,
nenustačius priežastinio ryšio tarp galimai padarytų viešosios tvarkos
pažeidimų šalia pareiškėjo įmonės ir pareiškėjo prekybos alkoholiniais
gėrimais.
Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto
sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, jis turi būti pagrįstas
nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teismas padarė išvadą, kad
skundžiamas Druskininkų savivaldybės sprendimas šių Viešojo administravimo
įstatymo reikalavimų neatitinka, todėl pagrįstai buvo panaikintas.
V.
Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi, tenkindamas atsakovo
prašymą, atnaujino procesą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153
straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu – dėl padaryto esminio
materialinės teisės normų, įtvirtintų Alkoholio kontrolės įstatymo
18 straipsnio 9 dalyje, pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimant
neteisėtą nutartį.
Kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo
sprendimą, padarė išvadą, kad teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A63-977/2008
vertino, jog prekybos alkoholiniais
gėrimais laiko apribojimas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies
pagrindu galimas tik nustačius pareiškėjo padarytus prekybos alkoholiniais
gėrimais tvarkos pažeidimus arba kitus teisės pažeidimus, kurie priežastiniu
ryšiu yra susiję su įmonės vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Tačiau tokia
pozicija kelia abejonių. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis
nustato, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais
gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių
organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų
pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais
gėrimais. Iš lingvistinės šios teisės normos konstrukcijos ir turinio matyti,
kad ši teisės norma expressis verbis nenustato atitinkamų teisės
pažeidimų nustatymo, kaip būtinos prielaidos prekybos alkoholiniais gėrimais
laiko apribojimui. Tokia išvada, teisėjų kolegijos manymu, neseka ir iš
teleologinio, istorinio, sisteminio bei loginio teisės aiškinimo. Alkoholio
kontrolės įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo
prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą
sveikatai ir ūkiui. Galimybė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką šį
tikslą neabejotinai atitinka. Šio tikslo įgyvendinimas ir realus užtikrinimas,
teisėjų kolegijos nuomone, nereikalauja prekybos alkoholiniais gėrimais laiko
apribojimo besąlygiškai susieti tik su padarytais teisės pažeidimais. Alkoholio
kontrolės įstatymo papildymo 18 straipsnio 9 dalimi svarstymo Lietuvos Respublikos
Seime metu buvo reiškiamos abejonės dėl to, kad pagal siūlomą teisės normos
formuluotę savivaldybių tarybų teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais
laiką nebus susieta su objektyviais kriterijais, tame tarpe ir, pavyzdžiui, padarytais
teisės pažeidimais (Seimo Ekonomikos komiteto (pagrindinio komiteto) išvadą
Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio papildymo ir 34 straipsnio 3
bei 11 dalies pakeitimo įstatymo projektui (XP-891) (2006 m. rugsėjo 13 d.
Nr. 30; http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=282587).
Tačiau tokiems priekaištams pagrindiniame įstatymo projektą svarsčiusiame
Ekonomikos komitete nebuvo pritarta. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė siūlytą
Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį jos iš esmės nepakeitęs,
lyginant su Ekonomikos komitete svarstytu projektu, tokiu būdu, teisėjų
kolegijos vertinimu, netiesiogiai patvirtindamas, kad teisės pažeidimų
padarymas nėra būtina prielaida Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9
dalyje įtvirtinai savivaldybių tarybų teisei realizuoti. Vertinant sistemiškai,
pastebėtina, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis yra
trečiojo Alkoholio kontrolės įstatymo skyriaus „Alkoholio prieinamumo
ribojimas“ trečiojo skirsnio „Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio
produktais valstybinis reglamentavimas“ 18 straipsnyje, pavadintame „Prekybos
alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse
tvarka“. Atsakomybės už teisės pažeidimus reglamentavimui šiame įstatyme
skirtas atskiras VI skyrius „Atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo
tvarka ir bylų nagrinėjimo procesas“. Taigi Alkoholio kontrolės įstatymo
18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teisė riboti prekybos alkoholiniais
gėrimais laiką, sprendžiant pagal jos vietą nagrinėjamame teisės akte, visų
pirma yra skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos
alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus
teisės pažeidimus, kurią taikant, be jokios abejonės, turėtų būti nustatyta
atitinkamo teisės pažeidimo sudėtis. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio
9 dalyje vardijamos aplinkybės, į kurias atsižvelgdama savivaldybės taryba
priima sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo, nėra
kumuliatyvios, t.y. savivaldybės taryba, priimdama sprendimą, gali atsižvelgti
ir tik į vieną iš nurodytų aplinkybių. Apskritai pastebėtina, kad Alkoholio
kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis neįtvirtina jokių konkrečių ir
objektyvių kriterijų (išskyrus prekybos alkoholiniais gėrimais vietą), kurių
pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl prekybos
alkoholiniais gėrimais ribojimo. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9
dalyje yra iš esmės vardijami tik atitinkamos informacijos, kuri turėtų tapti
pagrindu sprendimui dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo
priimti, šaltiniai, t.y. tam tikrų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos
komisariatų pasiūlymai. Taigi vertinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18
straipsnio 9 dalies turinį, taip pat atsižvelgiant į aukščiau paminėtą šios
teisės normos tikslą, yra pagrindo manyti, kad Alkoholio kontrolės įstatymo
18 straipsnio 9 dalis savivaldybių taryboms suteikia plačią diskrecijos
teisę. Pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies
konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos
gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą. Tai savo ruožtu lemia,
kad teisminė tokios diskrecijos teisės realizavimo kontrolė taip pat yra
specifinė ir ribota. Būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę
įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota
siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių
vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.)
apsaugos. Žinoma, tai nereiškia, kad paminėta diskrecijos teisė yra absoliuti.
Įgyvendinant diskrecijos teisę inter alia turi būti laikomasi
pagrindinių viešojo administravimo principų (pavyzdžiui, objektyvumo,
nediskriminavimo, proporcingumo ir kt.), administracinių sprendimų priėmimo
tvarkos procedūrinių reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteiktais
įgaliojimais. Tačiau imperatyvus teisės riboti prekybos alkoholiniais gėrimais
laiką susiejimas tik su teisės pažeidimų ir priežastinio ryšio tarp šių teisės
pažeidimų ir prekybos alkoholiniais gėrimais tam tikroje vietoje nustatymu,
teisėjų kolegijos nuomone, neatitiktų anksčiau pateikto Alkoholio kontrolės
įstatymo 18 straipsnio 9 dalies lingvistinio, teleologinio, istorinio ir
sisteminio aiškinimo, o įstatymų leidėjo savivaldybių taryboms suteiktą
diskrecijos teisę nepagrįstai suvaržytų.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
VI.
Bylos
nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, pareiškėjas A. V. visuomeninio
maitinimo įmonė ,,Laima“ raštu pateikė teismui atsisakymą nuo skundo,
nurodydamas, kad atsakovui Druskininkų savivaldybės tarybai 2008 m. birželio 28
d. sprendimu pripažinus netekusiu galios ginčijamą Druskininkų savivaldybės
tarybos 2007 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. T1-79, išsisprendė tarp šalių buvęs
ginčas, todėl administracinės bylos nagrinėjimas nebetikslingas. Šiai
aplinkybei patvirtinti pareiškėjas pateikė ir Druskininkų savivaldybės tarybos
2008 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-196 kopiją. Atsakovo atstovai
neprieštaravo, kad jų apeliacinis skundas nebebūtų nagrinėjamas, pareiškėjui
atsisakius skundo.
Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta,
kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat
tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti
skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į
pasitarimų kambarį. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama,
kad ši pareiškėjo teisė – atsiimti skundą, apima ir bylos nagrinėjimą
apeliacinės instancijos metu (2008 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A438-729/2008).
Tad nesant
teisinių kliūčių atsisakyti tenkinti šį pareiškėjo prašymą, byla nutraukiama, o
pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis naikinami ( ABTĮ 101 str. 3 p., 140 str.
1 d. 5 p.).
Ši teisinė
aplinkybė taip pat sąlygoja, kad nutraukus bylą nebelieka ir paties objekto (bylos)
dėl kurio buvo pradėtas procesas apeliacinės instancijos teisme, dėl ko toks
procesas taip pat yra nebegalimas ir todėl nutrauktinas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1
dalies 5 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo
2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2008 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti, o bylą pagal pareiškėjo A. V. visuomeninio maitinimo įmonės ,,Laima“ skundą
nutraukti.
Nutraukti apeliacinį procesą pagal
atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras
Drigotas
Stasys
Gudynas
Vaida
Urmonaitė