Administracinė byla Nr. eA-2083-629/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01988-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2018 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. P-274 „Dėl V. K. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo), pakeistą Departamento direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-319; 2) panaikinti Departamento direktoriaus 2018 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-224 „Dėl V. K. perkėlimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) karjeros valstybės tarnautojo A lygio 14 kategorijos pareigų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas“ (toliau – ir Įsakymas dėl perkėlimo); 3) grąžinti V. K. į Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas; 4) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) leisti teismo sprendimo dalį dėl grąžinimo į pareigas vykdyti skubiai.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. ėjo Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. 2018 m. balandžio 4 d. buvo surašyta Tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. LRC-87/2 (toliau – ir Išvada), kurioje pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinta „nepatenkinamai“ ir kuria buvo pasiūlyta perkelti jį į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas Departamente. Vertinimo komisija 2018 m. balandžio 30 d. surašė išvadą Nr. 1-1 (toliau – ir Vertinimo komisijos išvada), kurioje pateikė įvertinimą pritarti tiesioginio vadovo vertinimui ir siūlymą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 22 straipsnio 18 dalies 3 punktą perkelti pareiškėją į žemesnes A lygio 12 kategorijos pareigas ir tobulinti kvalifikaciją. 2018 m. gegužės 7 d. Departamento direktorė priėmė Įsakymą dėl perkėlimo, kuriuo perkėlė pareiškėją į Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) karjeros valstybės tarnautojo A lygio 12 kategorijos pareigas. Pareiškėjas nesutiko būti perkeltas į kitas pareigas, todėl Departamento direktorė 2018 m. birželio 12 d. priėmė nemotyvuotą Įsakymą, kuriuo atleido pareiškėją iš Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 14 kategorijos karjeros tarnautojo pareigų nuo 2018 m. birželio 15 d., kuriame nurodė, kad karjeros valstybės tarnautojas, įvertinus jo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, nesutinka būti perkeltas į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu dėl perkėlimo ir Įsakymu dėl atleidimo, su skundu kreipėsi į teismą.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-134-596/2021 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-41-789/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą panaikino: pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2018 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-224 „Dėl V. K. perkėlimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) karjeros valstybės tarnautojo A lygio 14 kategorijos pareigų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas“ ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2018 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. P-274 „Dėl V. K. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų“, pakeistą direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-319. Pareiškėjo skundo reikalavimą dėl jo grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, bylinėjimo išlaidų atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
5. Pareiškėjas 2022 m. kovo 1 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad nesutarė su Departamento direktore D. V. bei pavaduotoju A. S., su kitais skyriaus darbuotojais palaikė sveikus darbinius santykius. Kadangi Departamento vadovybė pasikeitusi, nebedirba Departamente, jokių konfliktinių situacijų negali kilti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas nėra pertvarkytas, pareigos, į kurias jis pretenduoja (Departamento Vilniaus teritorinio padalinio (duomenys neskelbtini)), nėra panaikintos. Vėliau, reorganizavimo metu, Departamento Vilniaus teritorinis padalinys buvo reorganizuotas į Departamento Vilniaus skyrių, o dar vėliau, jau atleidus pareiškėją, į Departamento Vilniaus teritorinį skyrių. Visais atvejais skyriaus funkcijos nesikeitė, (duomenys neskelbtini) funkcijos taip pat nesikeitė. Šiuo metu Departamento reorganizacija nevykdoma ir nėra aišku, ar struktūrinė Departamento reorganizacija įvyks ateityje.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad visą ginčo tarp atsakovo ir jo nagrinėjimo laikotarpį nuolat tobulino savo profesines žinias, parengė didelės apimties išvadas dėl įvairių objektų Vilniaus mieste, įkūrė asociaciją (duomenys neskelbtini), aktyviai dalyvauja jos veikloje, pareiškėjas tiesiogiai dalyvavo rengiant pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2020 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-1374 patvirtinto Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 metų veiksmų plano, kuriame numatyta įsteigti Nacionalinį paveldo apsaugos kompetencijų centrą prie Kultūros ministerijos, įvertinus Departamento ir Kultūros paveldo centro atliekamas funkcijas.
7. Pareiškėjo vertinimu, jo grąžinimas į buvusias pareigas neturės neigiamų pasekmių ir šiuo metu (duomenys neskelbtini). Vilniaus teritorinio skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas eina buvusi Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) G. O., kuri (duomenys neskelbtini) pareigas užėmė atestacijos būdu. Departamente nuolat trūksta specialistų, todėl nebus jokių problemų ją gražinti į buvusias ar lygiavertes pareigas ar net perkelti (duomenys neskelbtini) kitam skyriui.
8. Pareiškėjo teigimu, jis neatliko jokių pažeidimų, kurie gali būti pagrindas naujam konfliktui kilti, kadangi visi ginčai dėl jo veiklos yra išnagrinėti. Atsakovo argumentai, kad atsakovas nenori, jog pareiškėjas būtų grąžintas į ankstesnes pareigas, yra nepagrįsti ir negali būti reikšmingi vertinant pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo parinkimą. Su pareiškėju buvo siekiama susidoroti, buvo imtasi neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu inicijuojant nepagrįstus tarnybinius patikrinimus, skiriant neteisėtas tarnybines nuobaudas tikslu atleisti jį iš užimamų pareigų, todėl jo pažeistos teisės bus apgintos tik tuo atveju, jeigu jis bus grąžintas į buvusias pareigas.
9. Pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, negrąžinti pareiškėjo nei į buvusias, nei į kitas pareigas Departamente.
11. Atsakovas dėl pareiškėjo reikalavimų grąžinti jį į pareigas ir priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nurodė, kad 2021 m. gegužės 26 d. teismui pateikė raštą, kuriame paaiškino, jog pareiškėjo prašymas priteisti jam iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo prieštarauja įtvirtintam teisiniam reguliavimui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, nes priteisti vidutinį darbo užmokestį leidžiama ne daugiau kaip už vienerius metus nuo atleidimo iš darbo dienos. Pažymėjo, kad pareiškėjo grąžinimas į pareigas negalimas ir dėl organizacinių priežasčių bei dėl to, kad darbdavys prašo darbuotojo negrąžinti į pareigas. Departamentas taip pat prašė atsižvelgti į aplinkybę, kad tarp pareiškėjo ir Departamento buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais sprendimais jam dirbant Departamente, todėl, jį grąžinus dirbti į Departamentą, gali susidaryti nepalankios sąlygos.
12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas po atleidimo iš Departamento nedirbo valstybės tarnyboje, netobulino savo kvalifikacijos, pasirinko kitą veiklos sritį. Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigos yra užimtos, naujo (duomenys neskelbtini) metu atsinaujino kolektyvas ir darbo atmosfera, buvo pašalinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) metu atsiradę darbo organizavimo ir koordinavimo trūkumai. Pareiškėją grąžinus į buvusias pareigas, gali būti sutrikdyta Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus veikla, atsinaujinti buvusios pareiškėjo (duomenys neskelbtini) problemos, formuotis naujos konfliktinės situacijos. Taip pat Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2020 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-1374 patvirtino Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 metų veiksmų planą (toliau – ir Veiksmų planas), kuriame, be kita ko, numatyta, įvertinus Departamento ir Kultūros paveldo centro atliekamas funkcijas, įsteigti Nacionalinį paveldo apsaugos kompetencijų centrą prie Kultūros ministerijos. Bus peržiūrimos Departamento skyrių atliekamos funkcijos, sprendžiama dėl struktūrinių pertvarkymų ir centrinių skyrių sujungimo, atsisakant perteklinių pareigybių. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo grąžinimas į buvusias pareigas negalimas dėl organizacinių priežasčių ir dėl to, kad to prašo darbdavys. Atsakovas prašo atsižvelgti ir į tai, kad tarp pareiškėjo ir Departamento buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais sprendimais ir padarytais pažeidimais, todėl, grąžinus jį į pareigas, gali atsirasti sąlygos, kurios pareiškėjo būtų vertinamos kaip nepalankios.
13. Atsakovas 2022 m. vasario 22 d. papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjo V. K. vidutinį vienos dienos ir vieno mėnesio darbo užmokestį jau pateikė, o dėl pareiškėjo grąžinimo į pareigas palaiko poziciją, išdėstytą atsiliepime į apeliacinį skundą.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui V. K. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo (2018 m. liepos 24 d.) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 90,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus 22 833,47 Eur (bruto). Priteisė pareiškėjui V. K. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 5 731,11 Eur (bruto) kompensaciją, taip pat 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą skundo dalį atmetė.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. ėjo Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Departamento direktorius 2018 m. gegužės 7 d. priėmė įsakymą Nr. P-224 „Dėl V. K. perkėlimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) karjeros valstybės tarnautojo A lygio 14 kategorijos pareigų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas“, o 2018 m. birželio 12 d. priėmė įsakymą Nr. P-274 „Dėl V. K. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų“, pakeistą direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-319. Pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. (pirmąją dieną po laikinojo nedarbingumo pabaigos) buvo atleistas iš pareigų.
16. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-41-789/2022 panaikino Departamento direktoriaus 2018 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-224 „Dėl V. K. perkėlimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) karjeros valstybės tarnautojo A lygio 14 kategorijos pareigų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas“ ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2018 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. P-274 „Dėl V. K. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų“, pakeistą direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-319. Pareiškėjo skundo reikalavimą dėl jo grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, bylinėjimo išlaidų atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
17. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant DK 218 straipsnio nuostatas.
18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašo negrąžinti pareiškėjo į pareigas, į tai, kad gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, priėjo prie išvados, jog šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma DK 218 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas, jei grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl darbdavio prašymo ir objektyvių priežasčių. Kilusio ginčo aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėją ir atsakovą sieja konfliktiniai santykiai. Tai rodo daug teisminių procesų tarp pareiškėjo ir atsakovo, aštrūs pasisakymai teismo posėdžio metu ir kt. Tokia faktinė situacija rodo, kad grąžinus pareiškėją į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl vertinant šioje byloje susiklosčiusią situaciją ir siekiant, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje darbdavio ir darbuotojo konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016).
19. Teismas nurodė, kad kiti atsakovo argumentai dėl negrąžinimo (dėl būsimos reorganizacijos, užimtų pareigų ir t.t.) ir pareiškėjo argumentai dėl grąžinimo (dėl kompetencijos ir kt.), neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakė.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš valstybės tarnybos gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnį, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama, vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti valstybės tarnautojo teises. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, ir nustatęs, kad darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, bei privalo priteisti darbuotojui (tarnautojui) įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą. Aplinkybes, reikšmingas DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016). Atsižvelgiant į tai, šiuo teismo procesiniu sprendimu parinktas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatytą teismo sprendimų rūšį (išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu) ir nereiškia jo padėties pabloginimo. Nuosekliai taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, turi būti sprendžiama dėl išeitinės išmokos pareiškėjui ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki atsirado kita objektyvi aplinkybė, užkertanti kelią pareiškėjui toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje.
21. Teismas nustatė, kad tarnybos santykiai su pareiškėju nutraukti nuo 2018 m. liepos 23 d. Byloje pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, kad pareiškėjui vidutinis priskaičiuotas darbo dienos užmokestis yra 90,97 Eur, ginčo dėl vidutinio darbo dienos užmokesčio dydžio byloje nėra.
22. Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuo 2018 m. liepos 24 d. (kita po atleidimo dienos, už atleidimo dieną pareiškėjui sumokėta (Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. (4.34.)2-2847) iki 2019 m. liepos 23 d. (DK 218 straipsnio 4 dalis nustato, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus) priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį už 251 darbo dieną (2018 m. liepos mėn. buvo 6, rugpjūčio mėn. 22, rugsėjo mėn. 20, spalio mėn. 23, lapkričio mėn. 21, gruodžio mėn. 18, 2019 m. sausio mėn. 22, vasario mėn. 20, kovo mėn. 20, balandžio mėn. 21, gegužės mėn. 22, birželio mėn. 19, liepos mėn. 17), t. y. 22 833,47 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos). Iš šios sumos turėtų būti išskaičiuoti mokesčiai.
23. Teismas, remdamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad pareiškėjui taip pat priteistina kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui pažymą, kuri patvirtintų, kokio dydžio išeitinė išmoka buvo išmokėta pareiškėjui (nurodant konkrečias sumas, kiek buvo išmokėta kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, kiek išeitinės išmokos). Departamentas pateikė 2018 m. lapkričio 8 d. pažymą Nr. (4.34.)2-2847), kurioje nurodyta sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, kitos kompensacijos nenurodytos. Kadangi pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. ėjo Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, kompensacija jam priteistina už 3 mėnesius ir sudaro 5 731,11 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos). Iš šios sumos turėtų būti išskaičiuoti mokesčiai.
24. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019), likusią pareiškėjo reikalavimų dalį (dėl ilgesnio laikotarpio, už kurį turi būti priteistas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, dėl grąžinimo į darbą, dėl skubaus vykdymo) atmetė kaip nepagrįstą teisės aktais ir teismų praktika.
25. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl jis turi teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismo vertinimu patenkinta 85 procentai pareiškėjo reikalavimų (netenkintas reikalavimas grąžinti į darbą, taikomas alternatyvus teisių gynimo būdas ir priteisiama už trumpesnį laikotarpį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis nei pareiškėjas prašė), priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 700 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
III.
26. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo grąžinimo į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ir priimti naują sprendimą – grąžinti V. K. į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog pagrindine priežastimi, dėl ko jis negali būti grąžinamas į buvusias pareigas, yra darbdavio prašymas ir objektyvios priežastys. Teismas sprendime nurodė, kad kilusio ginčo aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėją ir atsakovą sieja konfliktiniai santykiai, todėl grąžinus pareiškėją į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
28. Pareiškėjo teigimu, pasak teismo, bet koks ginčas teisme jau savaime reiškia konfliktinių santykių buvimą, todėl jeigu asmuo savo pažeistas teises gina teisme, jo grąžinimas į ankstesnes pareigas nėra galimas. Toks grąžinimo į ankstesnes pareigas instituto aiškinimas eliminuoja galimybę savo pažeistas teises ginančiam asmeniui pasinaudoti savo pažeistų teisių gynimo vienu iš būdų. Iš esmės, į teismą besikreipusiam asmeniui taikytinas tik vienas jo pažeistų teisių gynimo būdas – piniginė kompensacija.
29. Pareiškėjo vertinimu, teismas, spręsdamas ginčą, nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo principo, vadovavosi tik atsakovo prašymu negrąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, eliminuodamas visas aplinkybes, įrodančias, kad konfliktinė situacija buvo keliama tuometinės atsakovo vadovybės ir tuo metu atsakovo vardu veikiantys vadovai (kurie jau nebedirba įstaigoje) akivaizdžiai siekė susidoroti su pareiškėju. Šiuo metu tarp atsakovo vadovybės ir pareiškėjo nėra jokio konflikto. Pažymi, kad visi pareiškėjui pradėti teisminiai procesai buvo susiję su tuometinės atsakovo vadovybės įsakymais skirtomis nuobaudomis. Teismai, įvertinę paskirtų nuobaudų pagrįstumą, panaikino skirtas nuobaudas. Taip pat ir tuometinės atsakovo vadovybės iniciatyva pradėti ikiteisminiai tyrimai pareiškėjui nepatvirtino atsakovo vadovybės keliamų prielaidų, jog jis piktnaudžiavo savo pareigomis. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad konfliktas kilo tarp pareiškėjo ir konkrečių asmenų (D. V. ir A. S.), bet ne su buvusiais jo (duomenys neskelbtini) arba visa biudžetine įstaiga.
30. Pirmosios instancijos teismas priėmė formalų sprendimą, nesigilindamas ir nevertindamas ginčo nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, situacijos konfliktiškumą nustatydamas tik iš teismo posėdžio metu šalių ir jų atstovų išsakytos kritikos, neturėdamas jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjo grąžinimas į ankstesnes pareigas a priori (iš anksto) sudarys nepalankias sąlygas pareiškėjui. Šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, teismas labiau ėmėsi ginti ne jo, kaip silpnosios darbo teisių santykių pusės, pažeistas teises, bet sudarė atsakovui – darbdaviui – palankias sąlygas minimaliai atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, t. y. sumokėti pareiškėjui kompensaciją.
31. Pareiškėjas nurodė, kad sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir VTĮ nuostatas konstatuotina, jog asmuo, norintis eiti valstybės tarnautojo pareigas, privalo atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjui panaikinus skirtas nuobaudas ir pripažinus jo atleidimą iš pareigų neteisėtu, neliko aplinkybių, kurios galėtų kliudyti jam grįžti į tarnybą, kadangi jis atitinka visus valstybės tarnautojui keliamus reikalavimus.
32. Teismas akivaizdžiai pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, kadangi pareiškėjo grąžinimas į pareigas yra susijęs ne su atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo konstatavimu, bet su atsakovo prašymu negrąžinti neteisėtai atleistą pareiškėją į ankstesnes pareigas. Negrąžinus pareiškėjo į pareigas, iš kurių jis neteisėtai buvo atleistas, yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas, kadangi pripažinus, kad dėl atsakovo kaltės pareiškėjui buvo atimta galimybė eiti pareigas valstybės tarnyboje, turi būti užtikrinta jo teisė būti sugrąžintam į iki teisės pažeidimo buvusią pradinę padėtį.
33. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčo nagrinėjimo metu paneigti visi atsakovo iškelti kaltinimai dėl netinkamo pareigų atlikimo, todėl laikytina, jog nėra jokių kliūčių tenkinti prašymą grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, kadangi jis atitinka visas priėmimo į valstybės tarnybą sąlygas: visos pareiškėjui skirtos nuobaudos panaikintos; nuo neteisėto atleidimo dienos pareiškėjas nuolat tobulina savo kvalifikaciją ir teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai išdėstė vykdomos veiklos kryptis bei apimtis; biudžetinėje įstaigoje nebedirba asmenys, pradėję neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai konstatavo, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas negali būti grąžinamas į ankstesnes pareigas, kadangi jokių objektyvių priežasčių, trukdančių jo grįžimui į ankstesnes pareigas, šioje byloje nenustatyta.
34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi yra panaikinti atsakovo įsakymai dėl jo pažeminimo pareigose, taip pat ir dėl jo atleidimo, todėl atsakovo argumentai, jog atsakovas nenori, kad jis būtų grąžintas į ankstesnes pareigas, yra nepagrįsti ir negali būti reikšmingi vertinant jo pažeistų teisių gynimo būdo parinkimą. Teigia, kad su juo buvo siekiama susidoroti, buvo imtasi neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu inicijuojant nepagrįstus tarnybinius patikrinimus, skiriant neteisėtas tarnybines nuobaudas tikslu atleisti iš užimamų pareigų, todėl jo pažeistos teisės bus apgintos tik tuo atveju, jeigu jis bus grąžintas į buvusias pareigas. Teismui negrąžinus jo į buvusias pareigas, konstatuotina, kad atsakovas savo tikslą pasiekė – pareiškėjas yra atleistas iš pareigų.
35. Pareiškėjo vertinimu, šiuo metu teismų formuojama praktika DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymo aspektu labiau gina darbdavio, negu darbuotojo interesus, yra formuojamas ydingas darbdavio teisių gynimo mechanizmas, kai darbuotojas, įrodęs teisme darbdavio atliktų veiksmų neteisėtumą, bet kuriuo atveju nėra grąžinamas į ankstesnes pareigas dėl darbdavio valios – išreikšto darbdavio nesutikimo. Darbuotojo kaip darbo teisinių santykių silpnesnės šalies teisės akivaizdžiai yra pažeidžiamos ir darbuotojo ginčas su darbdaviu praranda savo prasmę, kadangi galutinis sprendimas dėl darbuotojo grąžinimo į darbą yra priimamas, atsižvelgus tik į darbdavio išreikštą valią, kuri, pralaimėjus ginčą, iš anksto gali būti nuspėta.
36. Pareiškėjas pažymi, kadangi teismų praktika šiuo aspektu yra prieštaringa ir nenuosekli, jis kreipėsi į nepriklausomą teisės ekspertą – profesorių daktarą T. D. dėl išvados pateikimo.
37. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo nuostatas, ginčą dalyje dėl jo grąžinimo į ankstesnes pareigas išnagrinėjo formaliai, nesiaiškindamas tikrųjų šalių ketinimų, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Be to, iki šiol formuojama teismų praktika šiuo teisės taikymo ir aiškinimo klausimu yra ydinga, nukreipta į darbdavio teisių apsaugą, pažeidžianti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principą, darbo teisės subjektų lygybės principus.
38. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 800 Eur advokato pagalba ir 2 500 Eur nepriklausomo eksperto išvada.
39. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
40. Atsakovas atsiliepime cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant DK 218 straipsnio 4 dalies normas.
41. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad visos pareiškėjui paskirtos nuobaudos buvo teismų panaikintos. Pareiškėjo tarnybinė veikla jo eitose Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus pareigose įvertinta trimis tarnybinėmis nuobaudomis – papeikimais, vieną iš jų (dėl netinkamų tarnybinių pareigų vykdymo Antakalnio karių kapų teritorijos atžvilgiu) teismas paliko galioti, kitą (dėl Abejučių pilkapyno) panaikino dėl praleisto termino skirti tarnybinę nuobaudą, tačiau teismas įsiteisėjusiame sprendime pripažino, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą dėl Abejučių pilkapyno visgi padarė ir 2017 metais netinkamai atliko tarnybines pareigas. Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. P-351 pareiškėjui paskirtos trečios tarnybinės nuobaudos (papeikimo) už pareiškėjo 2017 m. lapkričio 20 d. įvykdytą pritarimą statybų Vasario 16-osios g. 1, Vilniuje, projektiniams pasiūlymams pareiškėjas teismui neskundė. Todėl nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai apeliaciniame skunde, jog jam paskirtas nuobaudas lėmė tik, jo nuomone, buvę blogi santykiai su Departamento vadovybe, o ne objektyvūs jo padaryti teisės aktų pažeidimai. Tarnybinės nuobaudos buvo skirtos už padarytus pažeidimus, jam netinkamai einant Departamento Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas.
42. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose buvo nustatyta, jog pareiškėjas, eidamas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio (duomenys neskelbtini) pareigas, atliko veiksmus, dėl kurių nukentėjo Departamento dalykinė reputacija, visuomenės informavimo priemonėse buvo neigiamai vaizduojamas Departamento darbas, padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms, netinkamai atliktos tiesioginės pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, pareigos, kad pareiškėjas veikė tyčia, turėdamas tikslų, nesuderinamų su jam, kaip valstybės tarnautojui, patikėtų pareigų vykdymu.
43. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, nustatęs, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos.
44. Atsakovas pažymi, kad skiriasi pareiškėjo ir dabartinės Departamento vadovybės požiūris į nekilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Kultūros vertybių registrą ir paskelbtų valstybės saugomomis, apsaugą. Pareiškėjas, eidamas Vilniaus teritorinio skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, priėmė sprendimus, lėmusius valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių perkėlimą į kitą vietą ir autentiškų jų vietų užstatymą naujais daugiabučiais.
45. Atsakovas, apibendrindamas teigia, kad tarp pareiškėjo ir Departamento susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais neteisėtais sprendimais ir padarytais pažeidimais, jam einant Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Iš įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytų (duomenys neskelbtini) Departamento Vilniaus teritoriniam skyriui faktų matyti, jog (duomenys neskelbtini) pareigos šiame skyriuje neatitinka jo galimybių. Pagal visų atsiliepime nurodytų sąlygų visetą pareiškėjas neturi pasitikėjimo dabartinėje Departamento vadovybėje, o darbo santykiai savo esme yra fiduciariniai santykiai, jo šalims būtinas pasitikėjimas vienas kita. Todėl jį grąžinus dirbti į buvusias pareigas gali atsirasti sąlygos, kurios pareiškėjo gali būti įvertintos, kaip nepalankios. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022 išaiškino, kad jeigu grąžinus pareiškėją į buvusias pareigas jis neturi pasitikėjimo, akivaizdu, jog jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą sąlygą.
46. Atsakovas pažymi, kad Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigos šiuo metu yra užimtos. (duomenys neskelbtini), atsinaujino kolektyvas ir darbo atmosfera, buvo pašalinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Vilniaus teritoriniam skyriaus metu atsiradę darbo organizavimo ir koordinavimo trūkumai. Po atleidimo iš pareigų pareiškėjas beveik keturis metus nebedirba valstybės tarnyboje, dalyvauja Lietuvos pramonininkų konfederacijos veikloje, jo vadovaujama (duomenys neskelbtini) yra šios konfederacijos narys. Mano, kad pareiškėją sugrąžinus į buvusias pareigas, bus sutrikdyta Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus veikla, atsinaujins senos pareiškėjo (duomenys neskelbtini) problemos ir konfliktai, formuosis naujos konfliktinės situacijos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022 nurodė, kad faktas, jog atleisto iš pareigų asmens pareigose šiuo metu dirba kitas paskirtas asmuo, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pareigas ir dėl DK 218 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytų priežasčių (darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių.). Taigi šioje byloje egzistuoja ir ši alternatyvi sąlyga, todėl pareiškėjo grąžinimas į buvusias pareigas negalimas dėl organizacinių priežasčių.
47. Atsakovas dėl pareiškėjo pateiktos T. D. išvados nurodo, kad ji sudaryta neatsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes ir su jomis nesusieta. T. D. nesutinka su įstatymo leidėju, nes jis priėmė ne tokią DK 218 straipsnio 4 dalies redakciją, kurios parengime jis dalyvavo. Tačiau T. D. nemini pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir nepasisako dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi ši išvada vertintina kaip pasiūlymas teisėkūros subjektams spręsti dėl DK tobulinimo, tačiau nėra pagrindas šioje byloje keisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
48. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjui V. K. iš atsakovo Departamento priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ne ilgiau kaip už vienerius metus dydžio bei kompensacijos priteisimo dydžio, ir priimti naują sprendimą, šiuos dydžius apskaičiuojant pagal Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. pažymoje pateiktus duomenis apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį.
49. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui V. K. iš atsakovo Departamento priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 90,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus 22 833,47 Eur (bruto), taip pat neteisingai apskaičiavo pareiškėjui V. K. iš atsakovo Departamento priteistą 5 731,11 Eur (bruto) kompensaciją. Teismo atliktas apskaičiavimas neatitinka byloje Departamento pateiktų rašytinių duomenų.
50. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinas sumas, nepagrįstai pareiškėjo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį nurodė 90,97 Eur, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio dydis yra 80,97 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį už 251 darbo dieną turėtų būti ne 22 833,47 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos) (bruto), bet 20 323,47 Eur (80,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos) (bruto), o kompensacija už 3 mėnesius turėtų būti ne 5 731,11 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos) (bruto), bet 5 101,11 Eur (80,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos) (bruto). Todėl prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
51. Byloje nagrinėtas ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir dėl to kilusių padarinių pašalinimo.
52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos buvo pripažintas neteisėtu, o kiti jo iškelti reikalavimai dėl grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
53. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas nėra galimas, todėl taikė DK 218 straipsnyje numatytas priemones bei priteisė dalį prašytos išmokos, kompensacijos bei bylinėjimosi išlaidų, kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.
54. Apeliacinius skundus pateikė abi proceso šalys. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl jo negrąžinimo į eitas pareigas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui iš atsakovo priteisė didesnę vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą bei kompensaciją, nes paminėtus dydžius apskaičiuojant buvo nukrypta nuo Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. pažymoje pateiktų duomenų apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį.
55. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjų skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinių skundų argumentus papildomos sprendime padarytos išvados bei patikslinamos pareiškėjui priteistinos sumos, vadovaujantis Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. pažymoje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį.
57. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytų argumentų dėl jo grąžinimo į valstybės tarnybą, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse (numeracija ankstesnėje Darbo kodekso redakcijoje – 300 straipsnio 3 ir 4 dalys) numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016). Pažymėtina, jog nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019). Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje taip pat aiškinama, kad pasitikėjimo pareiškėju trūkumas grąžinus į buvusias pareigas gali nulemti nepalankių sąlygų dirbti susidarymą, kas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies numatytas sąlygas (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022).
58. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas anksčiau aptartų suformuotų taisyklių laikėsi. Teismas, nustatęs Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas, sprendime išsamiai pagrindė, kodėl pareiškėjas negali būti grąžintas į anksčiau užimtas pareigas ir siekdamas užtikrinti socialinį teisingumą, taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisdamas įstatymo nurodytas išmokas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia aplinkybių, kad Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigos šiuo metu yra užimtos, (duomenys neskelbtini), atsinaujino kolektyvas ir darbo atmosfera. Taip pat nepaneigia jau ir pasikeitusios atsakovo vadovybės argumentų išdėstytų atsiliepime į apeliacinį skundą: tarp pareiškėjo ir Departamento susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais neteisėtais sprendimais ir padarytais pažeidimais, jam einant Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas; iš įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytų pareiškėjo netinkamo (duomenys neskelbtini) Departamento Vilniaus teritoriniam skyriui faktų matyti, jog (duomenys neskelbtini) pareigos šiame skyriuje neatitinka jo galimybių; pareiškėją sugrąžinus į buvusias pareigas, bus sutrikdyta Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus veikla, atsinaujins senos pareiškėjo (duomenys neskelbtini) problemos ir konfliktai, formuosis naujos konfliktinės situacijos; pagal visų atsiliepime nurodytų sąlygų visetą pareiškėjas neturi pasitikėjimo dabartinėje Departamento vadovybėje, o darbo santykiai savo esme yra fiduciariniai santykiai, jo šalims būtinas pasitikėjimas vienas kita.
59. Dėl pareiškėjo pateikto papildomo rašytinio įrodymo – mokslininko T. D. išvados, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Papildomai pateikta mokslininko T. D. išvada nagrinėjamu atveju nekeičia šiuo aspektu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados.
60. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. pažymoje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui V. K. iš atsakovo Departamento priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 90,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus 22 833,47 Eur (bruto), taip pat neteisingai apskaičiavo pareiškėjui V. K. iš atsakovo Departamento priteistą 5 731,11 Eur (bruto) kompensaciją.
61. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinas sumas, nepagrįstai pareiškėjo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį nurodė 90,97 Eur, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio dydis yra 80,97 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį už 251 darbo dieną turėtų būti ne 22 833,47 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos) (bruto), bet 20 323,47 Eur (80,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos) (bruto), o kompensacija už 3 mėnesius turėtų būti ne 5 731,11 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos) (bruto), bet 5 101,11 Eur (80,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos) (bruto). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, priteistinas sumas atitinkamai perskaičiuodama ir sumažindama.
62. Taip pat pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
63. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl jo grąžinimo į buvusias pareigas, tačiau neteisingai apskaičiavo iš atsakovo Departamento pareiškėjui V. K. priteistinas pinigines sumas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas.
64. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo (2018 m. liepos 24 d.) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 80,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus iš viso 20 323,47 Eur ((bruto) dvidešimt tūkstančių tris šimtus dvidešimt tris eurus 47 ct) ir 5 101,11 Eur ((bruto) penkių tūkstančių vieno šimto vieno euro 11 ct) dydžio kompensaciją.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Alenas Piesliakas
Milda Vainienė