Civilinė byla Nr. 2A-222-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01051-2014-9

                                     Procesinio sprendimo kategorija

44.2.4; 44.5.2.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4549-781/2014 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo konstitucinę teisę į teisingą teismą, priteisti iš atsakovo 370 240 Lt turtinei bei 370 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad 2014 m. vasario 24 d. nutartimi Nr. TS-200-536/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas ieškovo skundą dėl Vilniaus PN lygtinio paleidimo komisijos atsisakymo tenkinti ieškovo prašymą dėl lygtinio paleidimo, pateikė klaidingą teisės aiškinimą esą bendrasis teisės principas lex retro non agit ieškovo atžvilgiu negalioja ir ieškovui turi būti taikomos naujos redakcijos BVK 158 straipsnio nuostatos, sunkinančios ieškovo teisinę padėtį. 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi Nr. 1S-327-166-2014 Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties Nr. TS-200-536/2014, pateikė teisės aiškinimą, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu lex retro non agit, ieškovo atžvilgiu negali būti taikomos naujos redakcijos BVK 158 straipsnio nuostatos, nes jos sunkina ieškovo teisinę padėtį. Šia nutartimi skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. TS-200-536/2014 pateiktas teisės aiškinimas pripažintas klaidingu, tačiau paliktas galioti. Anot ieškovo, klaidingas teisės aiškinimo precedentas negalėjo būti paliktas galioti. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartį priėmė neteisėtos sudėties. Teisėjų kolegijoje, nagrinėjusioje ieškovo skundą, dalyvavo teisėja V. Š., kuri yra priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, pagal kurį šiuo metu ieškovas atlieka bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėja privalėjo nusišalinti. Dėl šių aplinkybių, buvo pažeista ieškovo konstitucinė teisė į teisingą teismą. Būtent dėl neteisėtos teismo sudėties Vilniaus apygardos teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo, t. y. panaikinti nutartį, kurioje pateiktą teisės aiškinimą pripažino klaidingu. Ieškovo teigimu, neteisėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas privalėjo būti naikinamas, o ne taisomas. Dėl teismo veiksmų ieškovas yra pažemintas kaip žmogus, nes jo atžvilgiu priimant sprendimus buvo grubiai pažeidinėjami įstatymai, o sprendimai, pripažinti klaidingais, paliekami galioti. Tokią situaciją ieškovas vertina kaip diskriminaciją, nes bet kokiu kitu atveju klaidingu pripažintas teisės aiškinimo precedentas būtų panaikintas, o ieškovo atžvilgiu toks sprendimas buvo paliktas galioti. Taigi, sąmoningai buvo sugriautas ieškovo pasitikėjimas valstybe ir teisine sistema. Ieškovas nurodo, kad neteisėtais sprendimais ir teisių pažeidimais jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Turtinės žalos minimalų dydį apibrėžia BK 65 straipsnis - viena laisvės atėmimo diena negali būti vertinama mažesne kaip 2 MGL, t. y. 260 Lt. suma. Ši žala turi būti skaičiuojama nuo ginčijamų sprendimų įsigaliojimo datos, t. y. 2014 m. balandžio 1 d. už visą likusį ieškovo laisvės atėmimo laikotarpį, t. y. iki 2018 m. vasario 22 d. Tokiu būdu ieškovui padaryta minimali turtinė žala sudaro 370 240 Lt. Savo patirtą neturtinę žalą ieškovas įvertino 370 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 35-38). Teismas pažymėjo, kad ieškovas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą siedamas su neteisėtos sudėties kolegija ir Vilniaus apygardos teismo, nagrinėjusio ieškovo skundą, pareiga naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties teisėtumą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste teismas negali peržiūrėti minėtos nutarties, pasisakyti ir spręsti dėl teismo kitoje byloje priimtų sprendimų, argumentų ir motyvų (BPK 346 str. 1 d.). Be to, ieškovas prašo atlyginti žalą dėl teismo veiksmų, kurie yra teisėti, nėra nuginčyti, kas suponuoja išvadą apie ieškovo ieškinio nepagrįstumą. Pasisakydamas dėl ieškovo argumento apie teisėjos V. Š. dalyvavimą procese apeliacine tvarka peržiūrint Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, teismas pažymėjo, kad BPK 58 straipsnio 2 dalis numato nušalinimo pagrindus ir atvejus, kuomet teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, tačiau nagrinėjamu atveju šios normos taikymo būtinumas nenustatytas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu byloje teismas nenustatė neteisėtų veiksmų: Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų nagrinėjant ieškovo skundą dėl 2014 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties. Teismas pripažino, kad ieškovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir yra teisiškai nereikšmingi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų teisėjo (teismo) veiksmų, todėl vien jau dėl to nėra pagrindo pripažinti ieškovo reikalavimą dėl žalos priteisimo pagrįstu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas M. N. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba bylą nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (b.l. 40-41). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, nes, žinodamas, kad apeliantas atlieka bausmę, nepristatė jo į teismo posėdį, nors atsakovas teismo posėdyje dalyvavo. Ieškinyje nenurodytas prašymas bylą nagrinėti ieškovui nedalyvaujant, o CPK 246 straipsnis imperatyviai nustato, kad neatvykus į teismą ieškovui, teismas bylos nagrinėjimą atideda arba ieškinį palieka nenagrinėtu. Todėl sprendimo už akių priėmimas yra grubus proceso pažeidimas ir absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas.
2. Teismas, neužtikrinęs apelianto dalyvavimo teisme, pakeitė ieškinio pagrindą. Teismas nurodė, kad apeliantas kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties teisėtumą, taip dirbtinai supriešindamas bylos nagrinėjimo dalyką su konstituciniu teismo sprendimų privalomumo principu. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad apeliantas prašo atlyginti žalą dėl teisėtų teismo veiksmų ir apelianto pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti. Apelianto teigimu, įstatymas nepaneigia galimybės reikalauti teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.246 str. 3 d.), tačiau ieškiniu prašoma atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais. Teismo veikimas ieškovo vardu nepagrįstai keičiant ieškinio pagrindą yra absoliučiu skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindu.
3. Teismas ieškinio reikalavimus bei dublike išdėstytus argumentus, galiojančių sprendimų koliziją ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-183/2006, nutartis Nr. 3K-3-219/2010, Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Nr. 50208/06) įvardijo esant deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie esą teisiškai nereikšmingi, ir tokiu būdu ieškinio apskritai nenagrinėjo. Tokiais veiksmais teismas pažeidė Konstitucijos 30 straipsnį, kas yra absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 44-46). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta, tačiau jis posėdyje nedalyvavo, nes yra suimtas. Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nėra, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turėtų būti vertinama, ar apelianto nedalyvavimas posėdyje iš tiesų galėjo lemti šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą ir neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Apeliantas procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstė savo paaiškinimus. Atsakovas teismo posėdyje naujų argumentų ar įrodymų, susijusių su bylos esme, nepateikė, todėl apeliantui yra žinoma visa bylos medžiaga. Apelianto argumentai dėl jo teisių apribojimo yra vertintini kaip formalus būdas ginčyti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Be to, jeigu apeliantas norėjo dalyvauti teismo posėdyje, tokį prašymą jis galėjo raštu iš anksto pateikti teismui, o ne šiuo pagrindu ginčyti priimtą teismo sprendimą. Atsižvelgiant į apelianto argumentus, jog jo teisės buvo pažeistos užkirtus kelią jam dalyvauti teismo posėdyje, svarstytina galimybė nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, suteikiant apeliantui galimybę duoti paaiškinimus, kurių jis tariamai negalėjo duoti pirmosios instancijos teisme.
2. Apeliantas prašo atlyginti žalą, kurią patyrė dėl galutinio ir įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, tačiau galimybė atlyginti žalą, padarytą ir galutinės instancijos teismo sprendimu, galima tik tokiu atveju, jei pažeidimas yra rimtas ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir nukentėjusiųjų asmenų patirtos žalos. Apeliantas neginčija paties baudžiamosios bylos rezultato, t.y. teismo atsisakymo taikyti lygtinį paleidimą, jis nesutinka tik su skirtingais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvais, kurių pagrindu buvo priimtos atitinkamos nutartys. Teismas, išnagrinėjęs bylą, teisingai nustatė, kad jokių akivaizdžių pažeidimų teismai, nagrinėję bylą dėl lygtinio paleidimo nepadarė, todėl nėra vienos iš privalomų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
3. Teismas argumentuotai atsakęs į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, pagrįstai nebenagrinėjo neesminių ir deklaratyvių ieškinio argumentų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

   CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 6 d. rezoliucija paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2014 m. liepos 4 d. (b.l. 15)  Teismo šaukimas į parengiamąjį teismo posėdį  laisvės atėmimo bausmę atliekančiam apeliantui įteiktas 2014 m. birželio 12 d. (b.l. 30). Parengiamajame teismo posėdyje, į kurį apeliantas neatvyko, teismas, sutinkant atsakovo atstovui, pradėjo nagrinėti bylą iš esmės ir ją išnagrinėjo. Minėta, apeliantas savo apeliacinį skundą faktiškai grindžia procesinių normų pažeidimais, kurie, jo manymu, pripažintini absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais: byla, neužtikrinus jo teisės dalyvauti teismo posėdyje, išnagrinėta neteisėtai; teismas pakeitė ieškovo nurodomą ieškinio pagrindą; teismas nepagrįstai vertino ieškinyje nurodytus argumentus deklaratyviais bei nereikšmingais ir ieškinio iš esmės neišnagrinėjo. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apelianto argumentų dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimo, tačiau iš dalies sutinka, kad bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti procesiniai pažeidimai, kurie lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

CPK 225 straipsnio 7 punktas nustato, kad gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą ir laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, arba manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima šio Kodekso 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Parengiamasis teismo posėdis skiriamas tuo atveju, jei teismas mato, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme (CPK 228 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatymas nustato, kad teismas, po atsiliepimų gavimo ar termino jiems pateikti pasibaigimo, gali  vykdyti pasirengimą bylos nagrinėjimui 1) parengiamojo posėdžio būdu arba 2) paruošiamųjų dokumentų būdu arba 3) jei mano, kad bylą iš esmės galima išnagrinėti, nes jokių papildomų veiksmų atlikti nereikia, gali skirti teismo posėdį be likusios pasirengimo stadijos dalies. Todėl, teismui nagrinėjamu atveju pripažinus pasirengimo stadijos vykdymo būtinumą parengiamajame teismo posėdyje, reikšminga įvertinti šio posėdžio tikslus ir jame galimus priimti procesinius sprendimus.

CPK 230 straipsnis apibrėžia parengiamojo posėdžio paskirtį – jo metu posėdžio pirmininkas apklausia šalis, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (šio straipsnio 1 dalis), priima atitinkamus procesinius sprendimus neatvykus šaliai/šalims, sprendžia dėl asmeninio šalių dalyvavimo būtinumo (šio straipsnio 2-5 dalys). Be to, parengiamojo posėdžio metu svarstoma taikos sutarties sudarymo galimybė (CPK 231 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, parengiamojo posėdžio tikslai iš esmės yra dvejopi: 1) pasirengti tinkamam bylos išnagrinėjimui teismo posėdyje; 2) sudaryti galimybę abiem šalims ginčą išspręsti taikiai joms priimtinu būdu. Nepavykus sudaryti šalių taikos sutarties, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomones ir parengęs bylą nagrinėti teisme, paskiria bylos nagrinėjimo vietą, laiką ir apie tai praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 231 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą teisme veiksmai nereikalingi, byla gali būti nagrinėjama iš esmės (CPK 231 straipsnio 5 dalis). Taigi, teismas pastaruoju atveju turi teisę nutarti nagrinėti bylą iš esmės ir tiesiogiai iš parengiamojo teismo posėdžio.

Neatvykus šaliai/šalims į parengiamąjį teismo posėdį, galimi priimti šiame posėdyje procesiniai sprendimai: reikalaujant atvykusiai šaliai – CPK nustatyta tvarka priimamas  sprendimas už akių (CPK 230 straipsnio 2 dalis), neatvykus abiems šalims – ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtu (CPK 230 straipsnio 3 dalis, 285 straipsnis). Tačiau CPK normos, reglamentuojančios tiesiogiai parengiamąją bylos stadiją, nereglamentuoja situacijos, kai neatvyksta tik viena iš šalių, o  atvykusi šalis prašymo priimti sprendimą už akių nepateikia (kaip ir yra nagrinėjamu atveju). Kita vertus, pažymėtina, kad straipsnyje, reglamentuojančiame parengiamojo teismo posėdžio eigą, yra nurodyta, jog parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias proceso pirmojoje instancijoje taisykles (CPK 230 str. 4 d.). Be to, pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju teismas, pasinaudojęs CPK 231 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise, jau ir perėjo iš parengiamojo teismo posėdžio į teismo posėdį, t.y. pradėjo bylą nagrinėti iš esmės. Taigi, bet kuriuo atveju nagrinėjamai situacijai taikytinos bendrosios CPK taisyklės inter alia reglamentuojančios ieškovo neatvykimo pasekmes. Pagal šias taisykles byla, neatvykus į teismo posėdį tinkamai informuotam apie jį ieškovui, apskritai negali baigtis jos išsprendimu iš esmės (skirtingai nei neatvykus atsakovui). CPK 246 straipsnio 1 dalis nustato, kad neatvykus ieškovui ir jo atstovui (ir nesant prašymo nagrinėti bylą iš esmės ieškovui nedalyvaujant) teismas turi apsvarstyti neatvykimo priežasčių (ne)svarbumą: nustačius, kad neatvykimo priežastys svarbios – byla gali būti atidėta, nustačius priešingai – atsakovo prašymu CPK nustatyta tvarka (CPK 285 straipsnio 1 dalis) priimamas sprendimas už akių, o nesant tokio atsakovo prašymo – ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Taigi, pagal bendrąsias CPK taisykles byla negali baigtis bylos išnagrinėjimu iš esmės neatvykus ieškovui, išskyrus atvejus, kai jis pats prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nagrinėjamu atveju tokio apelianto prašymo nebuvo. Nėra jokio pagrindo manyti, kad pradėjus teismo posėdį betarpiškai po parengiamojo posėdžio turėtų/galėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei nustatytos CPK 246 straipsnio 1 dalyje nagrinėjimui teismo posėdyje.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, nagrinėjamu atveju teismas visų pirma turėjo apsvarstyti neatvykimo priežasčių svarbumo klausimą ir priimti atitinkamus procesinius sprendimus. Ieškinį pareiškė asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, jog jo judėjimo laisvė yra apribota ir teismui tai buvo žinoma. Iš posėdžio garso įrašo matyti, kad teismas šios apelianto neatvykimo į posėdį priežasties (ne)svarbumo aspektu apskritai nesvarstė, faktiškai apsvarstė tik vieną klausimą – ar atsakovas pageidauja, kad apeliantas dalyvautų, ir, atsakovui nepareiškus tokio pageidavimo bei pritarus bylos nagrinėjimui teismo posėdyje,  išnagrinėjo bylą iš esmės. Šiame kontekste atmestini atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiai, kad apeliantas galėjo informuoti apie pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje – įstatymas suteikia teisę dalyvaujančiam byloje asmeniui prašyti ją nagrinėti jam nedalyvaujant, bet nenustato jam pareigos pranešti teismui apie pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų, yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į daug nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., Kress v. France [GC], No. 39594/98, § 72, ECHR 2001‑VI). Minėta, kad netgi tuo atveju, jei ir būtų nuspręsta, jog neatvykimo priežastis nėra svarbi, ir su tuo sutikus, procesinė bylos baigtis turėjo baigtis sprendimo už akių priėmimu, jei to būtų prašęs atsakovo atstovas, o pastarajam (nagrinėjamu atveju) to neprašius – ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Bet kuriuo iš šių atvejų apeliantui nebūtų užkirstas kelias atitinkamai ginti savo teises – arba prašyti sprendimo už akių peržiūros (CPK 287 straipsnis), arba reikšti ieškinį iš naujo. Tuo tarpu jei neatvykimo priežastis būtų pripažinta svarbia, turėjo būti svarstomas bylos nagrinėjimo atidėjimo klausimas. Dėl minėtų procesinių pažeidimų byla, neatvykus į parengiamąjį teismo posėdį apeliantui ir nesant jo prašymo nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, nelaikytina išspręsta teisingai, dėl ko ir skundžiamas sprendimas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti paliktas galioti. Šie pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes jų šalinimas reikštų, kad apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama kaip pirmosios instancijos teisme iš naujo visa apimtimi nuo pat pradžios, be to, apeliantas prarastų galimybę į apeliacinį bylos nagrinėjimą.

Dėl aukščiau paminėto skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Padarius tokią išvadą, kiti apeliacinio skundo argumentai nebeturi teisinės reikšmės klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

      Teisėjai                                                                                                                           Kazys Kailiūnas

         Danutė Milašienė

          Alvydas Poškus