Administracinė byla Nr. A-1579-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03587-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Darbo partijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Darbo partijai, Lietuvos socialdemokratų partijai, partijai Tvarka ir teisingumas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, Liberalų ir centro sąjungai, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, „Drąsos kelias“ politinei partijai ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas politinė partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismas, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija) 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. Sp-124 „Dėl 2013 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria valstybės biudžeto asignavimai skirti Darbo partijai, o išmokėti Darbo partijai (leiboristams). Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, turi teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti, o 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Skundžiamo sprendimo 2 punkte nurodyta, į kokių rinkimų rezultatus atsižvelgė Vyriausioji rinkimų komisija, paskirstydama valstybės biudžeto asignavimus, tačiau šiuose rinkimuose trečiasis suinteresuotas asmuo Darbo partija (leiboristai) nedalyvavo. Nepaisant to, Vyriausioji rinkimų komisija skyrė šiai partijai valstybės biudžeto asignavimus, atsižvelgusi į Darbo partijos rezultatus nurodytuose rinkimuose, ir skundžiamo Sprendimo 6 punktu nustatė, kad Darbo partijai ir Leiboristų partijai susijungus į Darbo partiją (leiboristus), Darbo partijai skirti valstybės biudžeto asignavimai išmokėtini Darbo partijai (leiboristams).

1.2. Darbo partija (leiboristai) atitinka Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas – ji įregistruota Juridinių asmenų registre, atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus, partijai nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra. Tačiau iš Sprendimo matyti, kad valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami ne Darbo partijai (leiboristams), o Darbo partijai, savo ruožtu Sprendimo 6 punktu Darbo partijai skirtus biudžeto asignavimus nuspręsta išmokėti Darbo partijai (leiboristams). Taigi Sprendimu valstybės biudžeto asignavimai skiriami Darbo partijai, juridinio asmens kodas 195725423, įregistruotai 2003 m. lapkričio 25 d. – būtent šis juridinis asmuo dalyvavo rinkimuose ir sulaukė rinkėjų pasitikėjimo, suteikiančio teisę pretenduoti į valstybės dotaciją. Tačiau ši partija 2013 m. gegužės 14 d. pasibaigė po reorganizavimo ir tą pačią dieną buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tokiu atveju, vadovaujantis Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, neegzistuojančiai partijai negali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai (nėra įregistruota Juridinių asmenų registre ir neturi narių).

1.3. Aiškinant, kad Sprendimu valstybės biudžeto asignavimai yra skirti Darbo partijai (leiboristams), ši partija netenkina Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kad valstybės biudžeto asignavimus gali gauti politinė partija, surinkusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinės partijos kandidatus atitinkamuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, kadangi Darbo partija (leiboristai), juridinio asmens kodas 303063133, įregistruota 2013 m. gegužės 14 d., nedalyvavo rinkimuose, pagal kurių rezultatus skundžiamu sprendimu buvo paskirstytos valstybės biudžeto dotacijos. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla, jų finansavimo būdais susijusius santykius, nustatė, kad ne visos įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti.

1.4. Neaišku, kokiais teisės aktais remdamasi Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė naujai įsteigtai politinei partijai išmokėti kitai – nebeegzistuojančiai – politinei partijai skirtus valstybės biudžeto asignavimus. Iš Sprendimo 6 punkto galima prielaida, kad atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 2.97 straipsnio 3 dalimi. Tačiau jeigu Darbo partijos (leiboristų) steigimo dokumentuose nustatyta, kad šis juridinis asmuo perima reorganizuojamų juridinių asmenų Darbo partijos ir Leiboristų partijos teises ir pareigas, tokia nuostata reiškia civilinių teisių ir pareigų perėmimą. Politinės partijos teisė į valstybės biudžeto dotaciją nėra civilinė teisė (prievoliniai teisiniai santykiai), t. y. Darbo partijos teisė į valstybės biudžeto dotaciją pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatas nebuvo kreditorinis reikalavimas skolininkui, kurį galėjo perimti po reorganizavimo naujai įsteigtas juridinis asmuo.

1.5. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme ir Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatyme (toliau – ir Politinių partijų įstatymas) expressis verbis nėra nustatyta, kad po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos perima iki reorganizavimo veikusių politinių partijų teisę į valstybės biudžeto asignavimus. Viena iš esminių dotacijos skyrimo sąlygų yra rinkimų rezultatai, t. y. rinkėjų partijai parodytas pasitikėjimas. Naujai įsteigta ir rinkimuose nedalyvavusi partija neatitinka šios sąlygos ir joks teisės aktas nenustato, kad po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos perima buvusių partijų rinkėjų pasitikėjimą (balsus ir pan.).

1.6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą kaltinamajam juridiniam asmeniui Darbo partijai, taikydamas pagal analogiją (nesant teisinio reguliavimo dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės jam pasibaigus) Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnį, kuriuo nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (7 punktas). Nors šis nuosprendis yra neįsiteisėjęs, tačiau juo teismas suabejojo, ar viešojoje teisėje galimas teisių perėmimas. Taigi nėra jokios logikos vienu sprendimu atleisti Darbo partiją (leiboristus) nuo baudžiamosios atsakomybės už Darbo partijai pareikštus įtarimus padarius nusikalstamas veikas, tačiau skirti Darbo partijai (leiboristams) biudžeto dotaciją, kuri priklausytų Darbo partijai, jeigu ji nebūtų reorganizuota.

2. Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime (I t., b. l. 76–80) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

2.1. Atsižvelgiant į Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį bei 14 straipsnį, valstybės biudžeto asignavimai yra valstybės periodiškai kasmet planuojamas įsipareigojimas skirti tam tikrą pinigų sumą partijų veiklai finansuoti. Teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti turi politinės partijos, kurios atitinka Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas. Pagal Įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, svarbūs tik tie rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę, rezultatai, pavyzdžiui, Seimo nariui, išrinktam vienmandatėje rinkimų apygardoje, mirus ar dėl kitų priežasčių netekus įgaliojimų, pagal šios rinkimų apygardos rezultatus biudžeto asignavimai neskaičiuojami. Toks reguliavimas parodo, kad įstatymo leidėjas susieja kandidatus iškėlusių politinių partijų finansavimą su rinkimų rezultatais, pagal kuriuos yra išrinkti Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų nariai, tai yra nustato paramą politinėms partijoms, kurios iškėlė esamus politikus ar buvo svarbūs tų politikų konkurentai (tai yra partijos kelti kandidatai per rinkimus, už kuriuos skaičiuojami valstybės biudžeto asignavimai, gavo ne mažiau kaip 3 procentus rinkėjų balsų).

2.2. Teisė (pagrindas) gauti valstybės biudžeto dotaciją atsiranda ir sietina ne su sprendimu paskirstyti valstybės asignavimus, bet su rinkėjų valia, tai yra su rinkėjų valios išraiška – paduotų balsų skaičiumi, pagal kurį politikai įgyja įgaliojimus. Taigi Įstatymo kriterijus atitinkanti partija, kuri gauna daugiau kaip 3 procentus rinkėjų balsų, įgyja teisę į valstybės biudžeto asignavimus. Valstybės biudžeto asignavimai minėtus kriterijus atitinkančiai partijai neskiriami tik jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija ar politinės kampanijos dalyvis šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą (Įstatymo 14 straipsnio 5 dalis). Dėl šios priežasties nepaskirstyti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į valstybės biudžetą ir asignavimai neskiriami dvejus metus po tokio sprendimo įsiteisėjimo. Darbo partija atitiko Įstatymo nustatytus kriterijus skirti valstybės biudžeto asignavimus.

2.3. Politinių partijų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 4 dalį, juridinių asmenų sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės, pareigos, turtas ir įsipareigojimai. Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 2 dalis nustato, kad reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Atsakovo turimais duomenimis, Darbo partija, kaip juridinis asmuo (juridinio asmens kodas 195725423), pasibaigė po reorganizavimo 2013 m. gegužės 14 d., susijungusi su Leiboristų partija (juridinio asmens kodas 301817780). Po reorganizavimo buvo įregistruota šių asmenų teisių perėmėja Darbo partija (leiboristai) (juridinio asmens kodas 303063133). Dėl to ginčijamo Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo 6 punkte buvo nustatyta, kad Darbo partijai ir Leiboristų partijai susijungus į Darbo partiją (leiboristus), Darbo partijai skirti valstybės biudžeto asignavimai išmokami Darbo partijai (leiboristams), kaip reorganizuotos Darbo partijos visų teisių, pareigų ir įsipareigojimų perėmėjai. Leiboristų partijai valstybės biudžeto asignavimai nebuvo skiriami.

2.4. Nors pareiškėjas teigia, kad nei Įstatyme, nei Politinių partijų įstatyme nenustatyta, kad po reorganizacijos naujai įsteigtos politinės partijos perima iki reorganizacijos veikusių politinių partijų teisę į valstybės biudžeto asignavimus, tačiau tai paneigia Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis. Dėl to pareiškėjo argumentai, kad Darbo partija (leiboristai) negali būti Darbo partijos viešųjų teisių perėmėja, yra niekiniai. Tik likvidavus juridinį asmenį, nelieka jo teisių ir pareigų perėmėjo. Civilinio kodekso 2.106 straipsnis nustato baigtinį juridinių asmenų likvidavimo pagrindų sąrašą. Duomenų apie Darbo partijos likvidavimą atsakovas neturi.

2.5. Pareiškėjo tvirtinimas, jog Darbo partija ir Darbo partija (leiboristai) yra niekaip nesusijusios politinės partijos, visiškai neatitinka viešai žinomų aplinkybių. Visi Darbo partijos iškelti ir Seimo nariais išrinkti kandidatai po partijos reorganizavimo tęsia savo veiklą Seimo Darbo partijos frakcijos sudėtyje – po Darbo partijos reorganizavimo ši frakcija netgi nepakeitė savo pavadinimo. Ta pati situacija yra savivaldybių tarybose, kuriose Darbo partijos iškelti kandidatai išrinkti savivaldybių tarybų nariais. Visos Darbo partijos lėšos pagal finansavimo šaltinius, nurodytus Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, perduotos Darbo partijai (leiboristams). Ši partija privalės įvykdyti visus Darbo partijos ir Leiboristų partijos prisiimtus įsipareigojimus.

2.6. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo vykę įvairių politinių partijų reorganizavimai (prijungimai ir sujungimai) nekėlė teisinių ginčų, nors po susijungimo veiklą tęsusioms politinėms partijoms buvo skiriami valstybės biudžeto asignavimai už iki reorganizuojant pasibaigusių partijų keltų kandidatų gautus rinkėjų balsus. Taigi valstybės biudžeto asignavimų išmokėjimas politinės partijos teisių perėmėjai yra įprasta praktika. Skirstant 2008 metų antrojo pusmečio dotaciją, tokia praktika taikyta ir pareiškėjui Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Darbo partija (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu kaip Darbo partijos (leiboristų) teisių perėmėja) atsiliepime (II t., b. l. 3-4) pareiškėjo skundą prašė atmesti, nurodydami, kad palaiko poziciją, suformuotą Darbo partijos (leiboristų) atsiliepime (T t., b. l. 81-85):

3.1. Sprendimas priimtas remiantis nusistovėjusia praktika – įvairiais būdais reorganizuojant politines partijas, valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, paskirstymo ir išmokėjimo klausimai buvo sprendžiami analogiškai, tai yra nustatant, kad po reorganizavimo pasibaigusiam juridiniam asmeniui priklausiusi dotacija pereina po reorganizavimo toliau veikiančiam (arba naujai sukurtam) juridiniam asmeniui.

3.2. Atsižvelgiant į Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą reglamentavimą, Darbo partijai valstybės biudžeto asignavimai buvo paskirti teisėtai ir pagrįstai: 1) Darbo partija, juridinio asmens kodas 195725423, buvo įregistruota 2003 m. lapkričio 25 d.; 2) Darbo partija atitiko įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus (ne mažiau kaip tūkstantis); 3) Darbo partijai nebuvo pradėtos pertvarkymo ar likvidavimo procedūros, kaip jos apibrėžtos Civilinio kodekso 2.104 ir 2.106 straipsniuose (politinės partijos reorganizavimo procedūra į šį reglamentavimą nepatenka); 4) Darbo partija buvo surinkusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinės partijos kandidatus tuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija Sprendimu paskirstė valstybės biudžeto asignavimus.

3.3. Politinių partijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos arba likviduojamos) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 2.95 str. 2 d. nustatyta, jog reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros (pastebėtina, kad tik likvidavus juridinį asmenį nebelieka jo teisių ir pareigų perėmėjo). Civilinio kodekso 2.97 straipsnio, reglamentuojančio juridinių asmenų reorganizavimo būdus, 4 dalyje nurodyta, jog sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. Tai reiškia, kad po sujungimo yra steigiamas naujas juridinis asmuo, dėl ko reorganizuojamų asmenų teisės ir pareigos pereina naujai įsteigtam juridiniam asmeniui. Darbo partija (leiboristai) perėmė visas Darbo partijos ir Leiboristų partijos teises ir pareigas. Taigi esminis juridinio asmens reorganizavimo instituto požymis – šios procedūros metu tam tikra reorganizuojamo asmens veikla (teisės, pareigos bei turtas) gali būti perduoti kitam naujai steigiamam ar jau egzistuojančiam juridiniam asmeniui.

3.4. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme įtvirtintą reguliavimą papildo Civilinis kodeksas ir kiti susiję įstatymai. Civilinis kodeksas, reglamentuodamas reorganizavimo sujungimo būdu sąvoką, nurodo, kad po šios procedūros naujam juridiniam asmeniui pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Politinių partijų finansavimo santykių ypatumas yra tai, kad jie atsiranda tik tada, kai atitinkami viešojo administravimo subjektai pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nustatytą kompetenciją priima konkrečius administravimo aktus. Šiuo atveju Vyriausioji rinkimų komisija Sprendimu nustatė valstybės biudžeto dotacijų dydžius, skiriamus politinėms partijoms. Šis sprendimas, priimtas vykdant įstatymo nustatytas viešosios valdžios funkcijas, nelaikytinas sandoriu, tačiau, remiantis Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalimi, jis gali būti laikomas savarankišku civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu. Nors administracinių aktų pagrindu politinės partijos įgyja nuosavybės ir kitas daiktines teises į turtą, tačiau nuo administracinio akto įvykdymo, tai yra turto realaus gavimo momento, keičiasi turtinių santykių reglamentavimo režimas – atsiradusius daiktinius santykius daugiausia reglamentuoja jau ne viešosios, o civilinės teisės normos. Todėl nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad politinių partijų finansavimui civilinės teisės nuostatos netaikomos.

3.5. Pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis dėl Darbo partijos nėra įsiteisėjęs ir juo vadovautis nėra jokio pagrindo, be to, nagrinėjama valstybės biudžeto asignavimų skyrimo procedūra niekaip nesusijusi su baudžiamąja atsakomybe, kuri kyla dėl kitų pagrindų ir sąlygų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepime (I t., b. l. 106–108) su skundu nesutiko. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 4 dalimi ir 2.95 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad reorganizavimo atveju juridinio asmens pabaiga nuo likvidavimo procedūros skiriasi būtent tuo, kad reorganizuojamo juridinio asmens teisės, pareigos ir turtas perduodami kitam juridiniam asmeniui, kuris tęsia reorganizavimo būdu pasibaigusio juridinio asmens veiklą. Taigi Darbo partijai ir Leiboristų partijai susijungus į Darbo partiją (leiboristus), Vyriausioji rinkimų komisija visiškai pagrįstai nusprendė Darbo partijai skirtus valstybės biudžeto asignavimus išmokėti Darbo partijai (leiboristams). Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pats 2001 m., 2003 m. ir 2008 m. pasinaudojo valstybės biudžeto dotacijomis, būdamas tokioje pačioje situacijoje kaip ir Darbo partija (leiboristai) (Vyriausioji rinkimų komisija savo interneto puslapyje www.vrk.It/lt/naujienos/del-dotacijos-darbo-partijai-leiboristams.html pateikė sąrašą partijų, kurios valstybės biudžeto asignavimus (dotacijas) yra gavusios po reorganizavimo ar pavadinimo pakeitimo).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos socialdemokratų partija atsiliepime (t. 1, b. l. 103–104) ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Vyriausiosios rinkimų komisijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. Sp-124 „Dėl 2013 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 5 punkto dalį, kuria politinei partijai Darbo partijai skiriami valstybės biudžeto asignavimai – 1 771 303 Lt, ir 6 punktą, kuriame nustatyta, kad Darbo partijai ir Leiboristų partijai susijungus į Darbo partiją (leiboristus), Darbo partijai skirti valstybės biudžeto asignavimai išmokėtini Darbo partijai (leiboristams).

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl neegzistuojančios Darbo partijos (juridinio asmens kodas 195725423) teisės gauti valstybės dotaciją ir Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo ją išmokėti po Darbo partijos ir Leiboristų partijos susijungimo įkurtai Darbo partijai (leiboristams) (juridinio asmens kodas 303063133). Teismas pažymėjo, kad politinių partijų finansavimo klausimai yra sureguliuoti viešosios teisės normomis, kurioms būdingas imperatyvumas. Imperatyvios normos santykių dalyviams yra pateikiamos įsakmia forma. Vadovaujantis viešosios teisės principu, yra leidžiama tai, kas galima pagal įstatymą. Kadangi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nėra nustatyta, kad po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos perima iki reorganizavimo veikusių politinių partijų teisę į valstybės biudžeto asignavimus, valstybės dotacija pasibaigusiam juridiniam asmeniui negali būti skiriama.

8. Darbo partija (juridinio asmens kodas 195725423), gavusi atitinkamuose rinkimuose 17,095 proc. rinkėjų balsų, įgijo teisę nustatyta tvarka gauti valstybės dotaciją, tačiau šia teise galėjo pasinaudoti tik iki reorganizavimo pradžios ir šia teise naudojosi, nes asignavimai skiriami kas pusmetį (Įstatymo 15 str. 5 d.). Tačiau ši partija juridinio asmens statuso neteko 2013 m. gegužės 14 d. ir tą pačią dieną buvo išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro. Savo ruožtu Darbo partija (leiboristai) rinkimuose nedalyvavo, todėl jai valstybės dotacija negalėjo būti nei paskirta, nei išmokėta.

9. Teismas nurodė, kad civilinės teisės normos dėl teisių perėmimo (Civilinio kodekso 2.97 str. 4 d.) būtų pradėjusios veikti tik tuo atveju, jeigu Darbo partija (juridinio asmens kodas 195725423) dotaciją būtų gavusi iki pertvarkos. Politinės partijos teisė į valstybės biudžeto dotaciją nėra civilinė, ji atsiranda per rinkėjų valią, t. y. atsižvelgiant į tai, kiek rinkėjų balsų partija gavo Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nurodytuose rinkimuose. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo nuoroda į Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatą, kadangi, teismo nuomone, byloje nagrinėjamus santykius, taip pat ir santykius, susijusius su partijoms pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, reglamentuoja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (15 str. 1 d.).

10. Viena iš esminių dotacijos skyrimo sąlygų yra rinkimų rezultatai, t. y. rinkėjų partijai parodytas pasitikėjimas. Naujai įsteigta ir rinkimuose nedalyvavusi partija neatitinka minėtos sąlygos ir joks teisės aktas nenustato, kad po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos perima buvusių partijų rinkėjų pasitikėjimą (balsus ir pan.). Tokiu atveju, atsižvelgiant į viešosios teisės principus, Vyriausios rinkimų komisijos sprendimu negali būti nustatoma, kad tas rinkėjų pasitikėjimas (balsų skaičius) yra perimamas naujai įsisteigusios politinės partijos ir kad tokiu būdu ši partija įgauna teisę į valstybės skiriamus asignavimus, kurie apskaičiuojami proporcingai gautam rinkėjų balsų skaičiui.

III.

11. Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Įstatymai (Civilinio kodekso 2.97 str. 4 d.) nedviprasmiškai nustato, kad po reorganizavimo atsiradęs naujas juridinis asmuo perima visas į jį susijungusių asmenų teises ir pareigas, atskirai neišskiriant, ar sukurtas viešosios, ar privatinės teisės normų. Teisė juridiniams asmenims reorganizuotis (jungtis tarpusavyje, vienam prisijunti prie kito, skaidytis išsidalinimo ar padalinimo būdu) yra įprasta praktika ir nėra teisės normos, kuri nustatytų, kad po reorganizavimo atsiradęs naujas (arba tęsiantis veiklą) juridinis asmuo (nauji asmenys) perimtų tik iki reorganizavimo atsiradusias civilines teises ir prievoles. Po reorganizavimo pradėjusiam veikti juridiniam asmeniui pereitų ir tokios teisės, kurios dar nebuvo atsiradusios iki reorganizavimo, bet būtų atsiradusios, jei reorganizavimo nebūtų. Teisių perėmėjo juridinis asmuo neturi tik tuomet, jei jis pasibaigia po likvidavimo procedūros. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka teisinių santykių dalyvių (įskaitant ir partijos kreditorių) teisėtus lūkesčius, kadangi anksčiau vykę įvairių politinių partijų reorganizavimai (prijungimai ir sujungimai) nekėlė teisinių ginčų, nors po susijungimo veiklą tęsusioms politinėms partijoms buvo skiriami valstybės biudžeto asignavimai už iki reorganizuojant pasibaigusių partijų gautus rinkėjų balsus.

11.2. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad po reorganizavimo pradėjusiam veikti juridiniam asmeniui nepereina iš viešosios teisės normų kylančios teisės, neatitinka Civilinio kodekso, Politinių partijų įstatymo nuostatų ir prieštarauja teisėtų lūkesčių principui. Be to, taikant tokią logiką, išeitų, kad po reorganizavimo įsteigta nauja partija netenka ir į ją susijungusioms partijoms nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skirtos vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies (Politinių partijų įstatymo 19 str. 1 d. 6 p.). Laikantis tokios pozicijos, taip pat būtų suformuotas ydingas precedentas, leisiantis kitiems juridiniams asmenims piktnaudžiauti reorganizavimo institutu, siekiant išvengti pareigų, kylančių iš viešosios teisės normų, vykdymo (mokesčių ir pan.), būtų paneigta ar apsunkinta galimybė reorganizuoti kitų teisinių formų viešuosius juridinius asmenis (ministerijas, ligonines, mokyklas ir kt. įstaigas), kadangi po reorganizacijos pradėjusiems veikti juridiniams asmenims nebūtų galima perimti finansavimo iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, tęsti pradėtų vykdyti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų ir pan.

11.3. Dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo tvarkos atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, nustačius, kad partija atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus gauti valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, tačiau partija yra pasibaigusi po reorganizavimo, dotacija yra išmokama partijos teisių perėmėjui – po reorganizavimo tęsiančiai veiklą arba po reorganizavimo naujai įsteigtai partijai. Teisių perėmimo nebūtų tik tuo atveju, jei partijai būtų pradėta likvidavimo arba pertvarkymo procedūra (pertvarkymas yra juridinio asmens teisinės formos keitimas, o konkrečiai politinės partijos atveju, pertvarkymo procedūrą būtina pradėti, kai partija nebeatitinka reikalavimo dėl minimalaus narių skaičiaus – tokiu atveju partiją reikia pertvarkyti į asociaciją). Partijos gali būti reorganizuojamos ne tik jungimo (sujungimo ar prijungimo), bet ir skaidymo (išdalinimo ar padalinimo) būdu. Padalinimo atveju valstybės biudžeto dotacija turėtų būti paskirstyta po padalinimo pradėjusioms veikti politinėms partijoms kaip nustatyta reorganizavimo sąlygose, o partijos išdalinimo atveju – paskirstoma partijoms, kurios prisiimtų išdalintos partijos teises ir pareigas, pagal reorganizavimo sąlygas.

11.4. Politinė partija negali būti suprantama vien kaip formalus įrašas Juridinių asmenų registre. Tai – Konstitucijoje įtvirtintos asociacijos laisvės pagrindu sukurta didelė visuomeninė organizacija, veikianti bendrų politinių tikslų siekiančių asmenų narystės pagrindu. Partijos pavadinimas ir juridinio asmens kodas yra formalūs partijos atributai, pagal kuriuos partiją galima atskirti nuo kitų, tačiau jų keitimasis, sąlygotas teisėtų partijos organų sprendimų (sprendimo pakeisti partijos pavadinimą ar sprendimo reorganizuoti partija), nepakeičia pačios partijos, kaip politinės jos narių asociacijos (organizacijos) esmės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad Darbo partija (leiboristai), kaip naujai įsteigta ir rinkimuose nedalyvavusi partija neatitinka sąlygos dėl rinkėjų partijai parodyto pasitikėjimo, kadangi naujos partijos įsteigimas ir naujos partijos atsiradimas po reorganizavimo susijungus dviem iki tol veikusioms partijoms savo turiniu yra skirtingi dalykai. Pirmosios instancijos teismas būtų teisus, jei Darbo partija (kodas 195725423) ir Leiboristų partija (kodas 301817780) būtų formaliai likviduotos ir tik po to būtų sukurta nauja partija. Tačiau nagrinėjamu atveju po reorganizavimo veiklą tęsusi Darbo partija (leiboristai), be kita ko, faktiškai inkorporavo iki tol veikusias dvi partijas: visi sujungtų partijų nariai automatiškai tapo Darbo partijos (leiboristų) nariais, jai perėjo sujungtų partijų valdymo organai, teritoriniai struktūriniai padaliniai, narystės teisės kitose organizacijose, patalpos, kitas turtas, be to, Darbo partijos iškelti ir 2012 metų Seimo rinkimuose išrinkti Seimo nariai toliau tęsė veiklą Darbo partijos frakcijoje. Todėl darytina išvada, kad rinkėjų pasitikėjimas, balsais išreikštas Darbo partijai ir jos iškeltiems kandidatams, nedingo, o po reorganizavimo tęsėsi naujai pradėjusiam veikti juridiniam asmeniui – Darbo partijai (leiboristams).

11.5. Laikantis pirmosios instancijos teismo logikos, kad po reorganizavimo atsiradusi partija – visai nauja partija, tai reikštų, kad partijoms jungiantis tarpusavyje prarandamas visas iki tol buvęs politinis įdirbis, ir nepagrįstai apsunkina, o praktiškai padaro neįmanomu partijų jungimąsi ateityje. Tačiau asociacijos laisvė garantuoja partijoms, kaip ir kitiems juridiniams asmenims, teisę transformuotis: jungtis, vienytis, skaidytis.

12. Pareiškėjas Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai atsiliepime į atsakovo Vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 109-113) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Politinių partijų įstatymo bei Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo normos yra lex specialis Civilinio kodekso Antrosios knygos (lex generalis) normų atžvilgiu. Todėl vadovaujantis principu lex specialis derogat legi generali, ginčo santykiams pirmiausiai taikytinos minėtų įstatymų normos, o atsakovas nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi ir 1.3 straipsnio 2 dalimi.

12.2. Nors juridinių asmenų sujungimas yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos, kas reiškia, kad po susijungimo yra steigiamas naujas juridinis asmuo, kuriam pereina reorganizuojamų asmenų teisės ir pareigos, tačiau Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 9 dalis numato, kad atskirų juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus gali nustatyti įstatymai, reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų teisines formas. Vykdant politinių partijų reorganizaciją, tiesiogiai taikomas Politinių partijų įstatymas, o Civilinis kodeksas taikomas tiek, kiek neprieštarauja specialiam įstatymui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Darbo partija (kodas 195725423), rinkimuose gavusi 17.095 procentų rinkėjų balsų ir įgijusi teisę nustatyta tvarka gauti valstybės dotaciją, neteko juridinio asmens statuso ir buvo išregistruota 2013 m. gegužės 14 d., o Darbo partija (leiboristai) jokiuose rinkimuose nedalyvavo, todėl valstybės biudžeto dotacija jai negalėjo būti nei paskirta, nei išmokėta.

12.3. Apelianto nuorodos į tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai leistų išvengti mokestinių prievolių vykdymo, analogija į politinėms partijoms skiriamą vieno procento dydžio metinio pajamų mokesčio dalį, taip pat kitų teisinių formų viešųjų juridinių asmenų reorganizavimo apsunkinimą, kiek tai susiję su galimybe perimti finansavimą ir valstybės ar savivaldybių biudžetų, tęsti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus projektus ir pan., nepagrįstos, kadangi šie klausimai skiriasi nuo valstybės biudžeto asignavimų skyrimo, juos reglamentuoja specialūs teisės aktai, nesusiję su Politinių partijų įstatymu.

12.4. Nors Vyriausioji rinkimų komisija nurodo, kaip skiriamos valstybės biudžeto dotacijos, tačiau šios taisyklės nėra nustatytos jokiose galiojančiose teisės normos ir galima daryti prielaidą, jog jos yra suformuotos atsakovo darbo praktikoje, tačiau neturi jokio teisinio pagrindimo. Nepaisant to, nors atsakovas teigia, jog valstybės biudžeto dotacijos skyrimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis partijos reorganizavimo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku, ar buvo nagrinėtos šios sąlygos.

12.5. Apeliacinio skundo argumentai dėl Darbo partijos (kodas 195725423) veiklos ir rinkėjų pasitikėjimo ja tęstinumo po šio juridinio asmens pabaigos reorganizavimo būdu vertintini kaip subjektyvi atsakovo nuomonė. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neanalizavo, kiek abiejų partijų narių pasitraukė po Darbo partijos ir Leiboristų partijos susijungimo, ar po reorganizacijos susijungusios partijos išlaikė turėtą rinkėjų pasitikėjimą ir pan., taigi nėra pagrindo remtis šiomis prielaidomis.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Darbo partija apeliaciniame skunde (II t., b. l. 55-60) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde be argumentų, kuriais buvo grindžiama jo pozicija pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pareiškėjo skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo:

13.1. Politinių partijų įstatymo 2 straipsnyje nustatyti politinių partijų tikslai gali būti įgyvendinti tik kai joms užtikrinama reali teisė įgyti turtą ir juo naudotis. Keliant klausimą dėl valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo ir skyrimo teisėtumo, politinių partijų finansavimo santykių ypatumas yra tai, kad šie santykiai atsiranda tik tada, kai atitinkami viešojo administravimo subjektai pagal Įstatyme nustatytą kompetenciją priima konkrečius administracinius aktus, o nagrinėjamu atveju – Vyriausioji rinkimų komisija priėmė Sprendimą. Sprendimas priimtas vykdant įstatymo numatytas viešosios valdžios funkcijas, tačiau remiantis Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalimi, šis Sprendimas gali būti laikomas savarankišku civilinių teisių ir pareigų, kurios perduodamos Civilinio kodekso nustatyta tvarka, atsiradimo pagrindu.

13.2. Pagal Įstatymą tik politinei partijai pradėjus pertvarkymo ar likvidavimo procedūras, dotacija negali būti skiriama, kas yra logiška, kadangi tokiu atveju nelieka politinės partijos teisių perėmėjo (reorganizavimo procedūra į šį reguliavimą nepatenka). Darbo partijai nebuvo pradėtos pertvarkymo ar likvidavimo procedūros, kaip jos apibrėžtos Civilinio kodekso 2.104 bei 2.106 straipsniuose.

13.3. Teisė į valstybės biudžeto asignavimus yra turtinė teisė. Civilinio kodekso 1.112 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turtinės teisės gali būti perduodamos, o politinių partijų reorganizavimą reglamentuojančios teisės normos (Politinių partijų įstatymo 9 str. 1 d. nukreipia į Civilinį kodeksą) numato, kad po reorganizavimo sujungimo būdu, naujai įsteigtas juridinis asmuo perima visas iki tol veikusių juridinių asmenų teises, pareigas ir turtą. Reorganizuotos politinės partijos teisių perėmimas įtvirtintas ir Politinių partijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, nedetalizuojant, iš kokių teisinių santykių gali būti kildinama perimta teisė, taigi šiuo atveju nesvarbu, ar teisė į valstybės biudžeto asignavimus gali būti interpretuojama kaip viešosios teisės ar civilinės teisės objektas, svarbu nustatyti juridinį faktą, ar apskritai tokia teisė į valstybės biudžeto asignavimus egzistavo, ir ar buvo faktinis pagrindas jos perdavimui. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nepaneigė egzistavusios Darbo partijos teisės į valstybės biudžeto asignavimus bei reorganizavimo fakto.

13.4. Vadovaujantis skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, finansavimo skyrimo politinėms partijoms praktika tapo prieštaringa – analogiškose situacijose vienais atvejais politinės partijos po reorganizavimo turi teisę į valstybės biudžeto dotacijas, o kitais atvejais – tokios teisės neturi. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina teisinės valstybės principą, kuris reiškia, kad teisės normos sudaro harmoningą ir suderintą sistemą, ir teisės normos analogiškoje situacijoje turi būti taikomos taip pat. Teismo sprendimas pažeidžia šį principą. Be to, realiai įgijus teisę į valstybės biudžeto dotacijas, Darbo partijos ir po jos reorganizavimo sujungimo būdu veikiančios partijos teisėti lūkesčiai virto teisėtai įgyta teise, kuri taip pat saugoma bendrųjų teisės principų.

13.5. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Sprendime yra tik lakoniškai atkartojami pareiškėjo skundo argumentai, plačiau jų neanalizuojant ir dėl jų nepasisakant. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime neatliko teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, tinkamos analizės, liko daug neaiškumų.

14. Pareiškėjas Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai atsiliepime į Darbo partijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 118-122) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą:

14.1. Nesutiktina su apelianto teigimu, kad Sprendimas, atsakovo priimtas vykdant įstatymo numatytas viešosios valdžios funkcijas, remiantis Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalimi, gali būti laikomas savarankišku civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu, kadangi Vyriausiąją rinkimų komisiją ir Sprendime nurodytas politines partijas sieja ne civiliniai, o administraciniai teisiniai santykiai, atitinkamai Sprendimas nesukūrė jokių civilinių teisinių santykių.

14.2. Nors Politinių partijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nurodo, jog politinės partijos yra reorganizuojamos Civilinio kodekso nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamoje byloje skundžiamas atsakovo Sprendimas yra dėl politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis, o ne dėl partijos reorganizavimo procedūrų. Taigi ginčo santykiams taikytinos Politinių partijų įstatymo ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo normos, o ne Civilinis kodeksas.

14.3. Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje biudžeto asignavimai apibrėžti kaip valstybės biudžete patvirtinta lėšų išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui įsigyti suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniais metais gauti iš valstybės biudžete arba savivaldybės biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką valstybės iždą valdančiai institucijai, patvirtintoms programoms finansuoti. Todėl, pareiškėjo nuomone, politinės partijos teisė į valstybės biudžeto asignavimus nėra turtinė teisė civilinės teisės prasme, kaip teigia apeliantas, t. y. valstybė (biudžetas) nėra skolininkas, o politinė partija nėra kreditorius, todėl ši teisė negali būti perduodama kaip atitinkamas turtas (turtinė teisė) juridinio asmens reorganizacijos metu.

14.4. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sukūrė prieštaringą teisinį reglamentavimą, tačiau nagrinėjamu atveju yra tiriamas konkretaus atsakovo Sprendimo teisėtumas, o kitų atsakovo priimtų sprendimų teisėtumas, atsakovo formuotos ir formuojamos praktikos nagrinėjimas nėra šios bylos objektas.

14.5. Tam, kad politinė partija gautų atitinkamą valstybės biudžeto dotaciją, būtina tam tikrų juridinių faktų visuma – Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų egzistavimas, atitinkamo rinkėjų balsų skaičiaus gavimas. Tik egzistuojant šioms sąlygoms, politinė partija gali teigti, kad įgijo atitinkamus teisėtus lūkesčius.

15. Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime (II t., b. l. 123-124) į Darbo partijos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo sutinka.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepimuose (II t., b. l. 105-107, 125-127) į atsakovo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Darbo partijos apeliacinius skundus nurodo, kad su jais sutinka, savo poziciją grįsdamas argumentais, analogiškais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos socialdemokratų partija atsiliepime (II t., b. l. 116) apeliacinį skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. Sp-124 „Dėl 2013 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 5 punkto ta apimtimi, kuria atsakovas nustatė, kad Darbo partijai skiriama 2013 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai suma – 1 771 303 Lt, bei 6 punkto, kuriame nustatyta, kad Darbo partijai ir Leiboristų partijai susijungus į Darbo partiją (leiboristus), Darbo partijai skirti valstybės biudžeto asignavimai išmokėtini Darbo partijai (leiboristams). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2014 m. kovo 12 d. sprendimu skundą tenkino ir panaikino Vyriausiosios rinkimų komisijos Sprendimą. Apeliacinius skundus dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Darbo partija.

19. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija apeliaciniame skunde prašė jį nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį (2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 redakcija), apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde nemotyvavo tokio prašymo, į tai, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumento, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, taip pat šalys tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio proceso metu turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus ir pan.), apeliacinės instancijos teismui nepateikta ir neprašoma išreikalauti, taip pat ištirti naujų įrodymų ir pan., sprendžia, kad administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

20. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nekvestionuojamos faktinės aplinkybės dėl Darbo partijos, juridinio asmens kodas 195725423, įregistruotos 2003 m. lapkričio 25 d., reorganizavimo – ji buvo reorganizuota sujungimo būdu su Leiboristų partija (juridinio asmens kodas 301817780), 2013 m. gegužės 14 d. šios politinės partijos po reorganizavimo pasibaigė, buvo išregistruotos iš Juridinio asmenų registro ir įregistruota šių dviejų partijų – Darbo partijos ir Leiboristų partijos – teisių perėmėja Darbo partija (leiboristai) (juridinio asmens kodas 303063133). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Darbo partija (leiboristai) (juridinio asmens kodas 303063133) susijungė su Krikščionių partija (juridinio asmens kodas 195713798), ir reorganizavimo metu buvo įsteigta nauja partija – Darbo partija, juridinio asmens kodas 303189064, įregistruota 2013 m. lapkričio 15 d.

20. Byloje taip pat neginčijamos faktinės aplinkybės, susijusios su Darbo partijos (juridinio asmens kodas 195725423, įsteigta 2003 m. lapkričio 25 d.) gautų rinkėjų balsų skaičiumi atitinkamuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus skundžiamu Sprendimu buvo paskirstyti 2013 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti, jų procentine dalimi ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilęs dėl to, jog skundžiamu Sprendimu nuspręsta jo priėmimo metu (2013 m. rugsėjo 9 d.) nebeegzistavusiai Darbo partijai (juridinio asmens kodas 195725423) apskaičiuotus skirtinus 2013 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus, atsižvelgiant į tai, jog šiai partijai susijungus su Leiboristų partija, jų teises ir pareigas perėmė naujai įsteigta Darbo partija (leiboristai) (juridinio asmens kodas 303063133), išmokėti šiai po reorganizavimo sujungimo būdu įsteigtai naujai partijai.

30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl naujai įsteigtos po reorganizavimo politinės partijos, perėmusios susijungusių politinių partijų teises ir pareigas, teisės į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, kurią būtų galėjusi gauti viena iš reorganizuotų politinių partijų (jeigu nebūtų buvusi reorganizuota), gavusi pakankamą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo prasme rinkėjų pasitikėjimą.

V.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 35 straipsnis nustato:

„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. <...>

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“

32. Pasisakydamas dėl Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, be kita ko, kad „Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų. <...> Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas. Susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.“

33. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime, pasisakydamas dėl politinių partijų konstitucinės sampratos, pažymėjo, kad politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas); politinis siekis yra esminis partijos požymis, kuriuo ji skiriasi nuo kitų įstatymuose nustatytų teisinių formų kolektyvinių subjektų (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Taip pat šiame nutarime buvo nurodyta, jog pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, kurioje piliečiams laiduota teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams), politinės partijos yra viena iš Konstitucijoje expressis verbis nurodytų piliečių laisvo vienijimosi formų; politinių partijų tiesioginis įtvirtinimas Konstitucijos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose rodo jų politinio siekio, taip pat šio siekio įgyvendinimo specifiką. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, jog pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros pilietinės visuomenės siekį ir Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduotą piliečių teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams), iš visų kolektyvinių subjektų teisinių formų, kurios gali būti nustatytos įstatymuose, viešosios valdžios siekiu ir konstituciškai garantuotu dalyvavimu Seimo narių rinkimuose išsiskiria politinės partijos; jei jų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, jos pagal Konstituciją traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir konkurencija, t. y. daugiapartinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą.

34. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, vertindamas įstatymų leidėjo pasirinktą politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelį, nurodė, be kita ko, jog „Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat jos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurodytų) partijų politinio siekio ir jo įgyvendinimo specifikos.

Taigi įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius inter alia valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais siekiama užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, yra saistomas Konstitucijos, inter alia Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, t. y. negali sudaryti prielaidų paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti valstybės biudžeto lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, taip pat negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai.

<...> įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apima valstybės biudžeto lėšų (asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta galimybė gauti tiek valstybės biudžeto lėšų (asignavimų), kad atsirastų prielaidos paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus“.

VI.

35. Politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (skundžiamo Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusi 2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX-2072 redakcija) 2 straipsnis nustatė, kad politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Šiame įstatyme taip pat įtvirtinti politinių partijų steigimui keliami reikalavimai, tarp jų – dėl minimalaus steigėjų (narių) skaičiaus (5 str. 3 d.), be to, nustatyta, jog politinės partijos laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre (8 str. 7 d.).

36. Ginčijamo Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo priėmimo metu teisinis reguliavimas dėl politinių partijų finansavimo buvo įtvirtintas tuo metu galiojusios 2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme. Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, politinės partijos ir politinių partijų politinės kampanijos finansuojamos lėšomis, gautomis iš šiame įstatyme nurodytų šaltinių, inter alia nustatyta, kad vienas iš nuolatinių politinių partijų finansavimo šaltinių (t. y. laikotarpiu tarp politinių kampanijų ir politinės kampanijos laikotarpio įprastinių šiai politinei partijai finansavimo šaltinių pagal Įstatymo 7 str. 2 d.) yra valstybės biudžeto asignavimai (šio įstatymo 7 str. 3 d. 2 p.).

37. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 14 straipsnis (2011 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. XI-1777 redakcija), įtvirtinantis bendrąsias nuostatas dėl valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms, nustato, kad valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms numatomi Lietuvos Respublikos kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte ir skiriami per Vyriausiosios rinkimų komisijos vykdomą atskirą biudžeto programą (1 dalis); valstybės biudžete nustatoma bendra asignavimų politinėms partijoms suma (2 dalis); lėšos iš valstybės biudžete numatytų asignavimų politinėms partijoms gali būti skiriamos politinių partijų veiklai finansuoti (4 dalis); jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija ar politinės kampanijos dalyvis šiurkščiai pažeidė šį įstatymą, jam (jai) dvejus metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami; dėl šios priežasties nepaskirstyti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į valstybės biudžetą (5 dalis); taip pat šio straipsnio 6-8 dalyse nustatytos išlaidos, kurioms gali / negali būti naudojami valstybės biudžeto asignavimai, o pagal 10 dalį, per metus nepanaudoti valstybės biudžeto asignavimai lieka politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitoje ir gali būti naudojami kitais metais šio straipsnio 6 dalyje numatytai veiklai finansuoti.

38. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnis (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) įtvirtina detalias nuostatas dėl valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo:

„1. Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti.

2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.

3. Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus:

1) paskutinių Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą daugiamandatėse rinkimų apygardose. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koaliciniame sąraše esančių kandidatų skaičiui;

2) paskutinių rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms;

3) paskutinio pakartotinio balsavimo Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinkimuose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms.

4. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas politinei partijai, nustatomas šia tvarka:

1) sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius;

2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus;

3) politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus.

5. Politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą.“

39. Taigi, kaip matyti iš cituotų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų, sąlygos, kurias atitinkančios politinės partijos įgyja teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, yra įtvirtintos šio įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse, savo ruožtu detali tvarka, apibrėžianti, kaip nustatomas valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, įtvirtinta šio straipsnio 3-5 dalyse.

40. Vertinant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) nuostatas, apibrėžiančias politinių partijų teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti, pažymėtina, jog, viena vertus, tam tikri reikalavimai – o būtent, dėl būtinumo būti įregistruotoms Juridinių asmenų registre ir atitikti įstatymų reikalavimus dėl politinių partijų narių skaičiaus, – išplaukia iš jau minėtų Politinių partijų įstatyme (2004 m. kovo 2 d. įstatymo Nr. IX- 2072 redakcija) nustatytų reikalavimų politinių partijų steigimui ir veiklai, t. y. šie reikalavimai savo esme susiję su politinių partijų, kaip specialios formos juridinių asmenų, ypatumais. Savo ruožtu minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta speciali sąlyga, kurią atitinkančios politinės partijos turi teisę gauti valstybės biudžeto asignavimų dalį – partija turi būti surinkusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms.

41. Taigi pagal įstatymų leidėjo pasirinktą politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelį, teisę į valstybės biudžeto asignavimus įgyja politinės partijos, įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinkančios įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus, kurioms nėra pradėta pertvarkymo ar likvidavimo procedūros ir kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavimai.

42. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl Darbo partijos (juridinio asmens kodas 195725423, įregistruota 2003 m. lapkričio 25 d.) atitinkamuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija skundžiamu Sprendimu paskirstė 2013 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus, gautų rinkėjų balsų skaičiaus – pagal skundžiamą Sprendimą, ši partija gavo 841 974 rinkėjų balsus arba 17,095 proc. visų rinkėjų balsų, taigi ji atitiko Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 1-2 straipsniuose keliamus reikalavimus ir įgijo teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį. Tačiau byloje, kaip minėta, kilęs ginčas, ar šiai partijai pasibaigus susijungimo su Leiboristų partija būdu, jos teisių ir pareigų perėmėja – nauja susikūrusi Darbo partija (leiboristai) – perėmė šią teisę.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, be kita ko, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nėra nustatyta, jog po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos perima iki reorganizavimo veikusių politinių partijų teisę į valstybės biudžeto asignavimų dalį. Pažymėtina ir pareiškėjo pozicija, jog pagal Civilinio kodekso 2.97 straipsnį, naujai sukurta politinė partija gali perimti tik veiklą baigusios politinės partijos civilines teises ir pareigas. Su tokiais argumentais nagrinėjamo klausimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka.

44. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog, kaip minėta, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-813 redakcija) 3-5 dalyse įtvirtintos nuostatos itin detaliai ir išsamiai apibrėžia valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo (apskaičiavimo) politinėms partijoms taisykles, o Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos šioje srityje iš esmės yra susijusios tik su patikrinimu, ar politinės partijos atitinka nurodytus reikalavimus, bei valstybės biudžeto asignavimų konkrečioms politinėms partijoms apskaičiavimu pagal minėtas taisykles (tai iš esmės patvirtina ir minėto straipsnio 5 dalyje pavartota Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų šiuo aspektu lingvistinė konstrukcija – „valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija“). Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos diskrecija, sprendžiant klausimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo, yra iš esmės apribota detalaus ir imperatyvaus įstatyminio reguliavimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog pagal Įstatyme įtvirtintą reguliavimą, politinių partijų teisės į valstybės biudžeto asignavimų įgyvendinimas nėra saistomas jokių papildomų procesinių (procedūrinių) reikalavimų, kaip kad, pavyzdžiui, prašymų, papildomų dokumentų ir pan. pateikimo. Todėl nurodytų argumentų visuma duoda pagrindą išvadai, jog politinė partija, atitinkamuose rinkimuose gavusi pakankamą valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinėms partijoms prasme rinkėjų pasitikėjimą (rinkėjų balsų skaičių), šio pasitikėjimo pagrindu įgyja iš esmės apibrėžtą reikalavimo teisę į atitinkamą (atitinkančią rinkėjų palaikymą visuomenėje, išreikštą rinkimuose) valstybės biudžeto asignavimų dalį – tol, kol šių atitinkamų rinkimų rezultatai yra reikšmingi skirstant valstybės biudžeto asignavimus (t. y. kol jie yra galiojantys). Taigi politinės partijos teisės į valstybės biudžeto asignavimų dalį atsiradimas sietinas su atitinkamų rinkimų rezultatais – rinkėjų valios atitinkamuose rinkimuose išraiška. Šios teisės neturėtų paneigti tai, jog pagal įstatymų leidėjo pasirinktą valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms, turinčioms teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, modelį, bendra atitinkamais metais politinėms partijoms paskirstoma asignavimų suma nustatoma (taigi ir paaiškėja) kiekvienais metais Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (Įstatymo 14 str. 1 d.), o konkrečią asignavimų dalį politinėms partijoms paskirsto Vyriausioji rinkimų komisija, kaip išplaukia iš Įstatymo 15 straipsnio 4-5 dalių, kas pusmetį.

45. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, eksplicitiškai nei Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, jog po sujungimo naujai įsteigta politinė partija galėtų perimti veiklą dėl reorganizavimo baigusios politinės partijos, kurios teises ir pareigas ji perėmė, teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį. Visgi išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog tokia išvada išplaukia iš aktualaus teisinio reguliavimo sisteminio aiškinimo bei įstatymų leidėjo pasirinkto politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelio.

46. Politinių partijų įstatymo (2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX-2072 redakcija) 9 straipsnio 1 dalis nustatė, kad politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ir likviduojamos) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 4 dalį, sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Be to, sujungimas, kaip išplaukia iš minėto straipsnio, tai vienas iš juridinių asmenų reorganizavimo būdų. Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 2 dalis nustato, kad reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo.

47. Pažymėtina ir tai, kad pagal Politinių partijų įstatymo (2004 m. kovo 2 d. įstatymo Nr. IX- 2072 redakcija) 9 straipsnio 3 dalį, reorganizuojant politinę partiją sujungimo ar padalijimo būdu, kai įvykdytos reorganizavimo sąlygos, nutraukusi po reorganizavimo savo veiklą politinė partija pateikia Teisingumo ministerijai dokumentus dėl jos išregistravimo, o reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija, kuri yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių perėmėja, pateikia dokumentus dėl jos įregistravimo; nutraukusi veiklą politinė partija išregistruojama ir reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija įregistruojama vienu metu. Taigi nuoroda, jog reorganizavus politinę partiją sujungimo būdu, reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių perėmėja, yra įtvirtinta ir Politinių partijų įstatyme.

48. Minėta, jog pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, teisę į valstybės biudžeto asignavimus turi nurodytus reikalavimus atitinkančios politinės partijos, kurioms nėra pradėta likvidavimo ar pertvarkymo procedūra. Likvidavimas, kaip išplaukia iš Civilinio kodekso nuostatų, tai juridinio asmens pabaiga be teisių ir pareigų perėmimo, o pertvarkymas – tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 str.). Kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje dėl politinių partijų, politinės partijos pertvarkymas iš esmės reiškia politinės partijos teisinio statuso netekimą. Nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog pagal įstatymų leidėjo pasirinktą politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis modelį, valstybės biudžeto lėšos neskiriamos toms politinėms partijoms, kurios numatomai pasibaigs be teisių ir pareigų perėmimo (likvidavimo atveju) arba neteks politinių partijų statuso (pertvarkymo atveju), kas iš esmės pagrįsta siekiu racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas ir neremti politinių partijų, kurios tikėtina nustos egzistuoti kaip tokios. Tačiau reorganizavimo procedūra tarp nurodytų atvejų, užkertančių kelią politinei partijai pretenduoti į valstybės biudžeto asignavimų dalį, nėra numatyta, taigi aplinkybė, jog politinei partijai pradėta reorganizavimo procedūra, nepaisant to, jog, priklausomai nuo pasirinkto reorganizavimo būdo, tai gali lemti atitinkamos politinės partijos pabaigą (tačiau jos teises ir pareigas perims naujai įsteigta politinė partija), neeliminuoja tokios politinės partijos, kuriai pradėta reorganizavimo procedūra, teisės į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, jog valstybės biudžeto lėšomis gali būti finansuojama politinė partija, kuriai pradėta reorganizavimo procedūra.

49. Vertindama pareiškėjo argumentus, išdėstytus skunde, jog net jei Darbo partija (leiboristai) perėmė reorganizuojamų juridinių asmenų (Darbo partijos ir Leiboristų partijos) teises ir pareigas, tai reiškia tik civilinių teisių ir pareigų perėmimą, išplėstinė teisėjų kolegija, kaip minėta, su jais nesutinka, juolab jog minėtą kategorišką pareiškėjo teiginį paneigia ir paties pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas argumentas, jog, pavyzdžiui, reorganizuojamo juridinio asmens mokestinės prievolės pereina jo teisių ir pareigų perėmėjui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 91 straipsnį. Taigi darytina išvada, jog teisių ir pareigų, kylančių iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių, perėjimas po reorganizacijos veiklą tęsiančiam ar naujai sukurtam reorganizuoto asmens teises ir pareigas perėmusiam subjektui, nėra nebūdingas ir yra galimas, nebent būtų teisinių argumentų, jog tai prieštarautų atitinkamų teisių ar pareigų esmei, įstatymų leidėjo pasirinktam atitinkamų teisinių santykių teisiniam reguliavimui ir pan. Nagrinėjamu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokių argumentų nėra. Be to, šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 (skelbta biuletenyje Administracinė jurisprudencija, 2009 m. Nr. 18, p. 144-216), kurioje buvo pažymėta, jog Lietuvos įstatymai nedraudžia ūkio subjektui, perėmusiam kito juridinio asmens, kuris teisiniu požiūriu pasibaigė, teises ir pareigas, priskirti atsakomybę už to asmens, kurio teises ir pareigas jis perėmė, padarytus konkurencijos teisės pažeidimus, ir pripažinta, jog Konkurencijos taryba galėjo ūkio subjektui, perėmusiam prie jo prijungtos įmonės teises ir pareigas, priskirti atsakomybę už prijungtos įmonės konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus iki jos prijungimo. Šie argumentai taip pat iš esmės paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą motyvą, jog po reorganizavimo naujai sukurta politinė partija, perėmusi veiklą baigusios politinės partijos teises ir pareigas, galėtų perimti ir teisę į valstybės biudžeto asignavimų dalį tik jei tai būtų atskirai eksplicitiškai nustatyta įstatyme.

50. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog priešingas teisinio reguliavimo dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms aiškinimas, kiek tai susiję su nagrinėjamoje byloje aktualiu klausimu – tai yra jog nauja įsteigta politinė partija, perėmusi veiklą po reorganizavimo baigusios politinės partijos teises ir pareigas, neperima pastarosios teisės į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį – iš esmės neproporcingai ribotų asociacijos laisvę tuo aspektu, jog teisė reorganizuotis (jungtis su kitomis partijomis ir pan.) yra politinės partijos (asociacijos) teisės laisvai tvarkyti savo vidaus reikalus turinio dalis. Pagal įstatymų leidėjo pasirinktą politinių partijų finansavimo reguliavimo modelį, valstybės biudžeto lėšos yra reikšmingas politinių partijų finansavimo šaltinis. Todėl vien galimybė, jog reorganizavimo metu veiklą baigusios partijos, turinčios teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, teisių ir pareigų (inter alia – susijusių su rinkimų užstatu, pasibaigusios politinės kampanijos skolomis ir pan.) perėmėjas negalėtų perimti teisės į valstybės biudžeto asignavimus, pripažintina, itin reikšmingai ribotų politinių partijų teisę jungtis, dalintis ir pan. Pastebėtina, jog po reorganizavimo veiklą baigusios politinės partijos teises ir pareigas perėmusios politinės partijos galimybė perimti ir minėtos partijos teisę į dalinį finansavimą valstybės biudžeto lėšomis nėra svetima ir kitų valstybių teisei (pvz., Estijos, Latvijos, Čekijos Respublikos ir pan.).

51. Nurodytų argumentų pagrindu pripažintina, jog, nepaisant to, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme ar kituose įstatymuose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad naujai įsteigta politinė partija, kuriai pereina iki reorganizavimo veikusių politinių partijų teisės ir pareigos, perima ir šių partijų (ar vienos iš šių partijų) teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, visgi tokia išvada (kad naujai įsteigta politinė partija perima ir veiklą baigusios politinės partijos, kurios teises ir pareigas ji perėmė, teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį) išplaukia iš jau minėtų argumentų, jog įstatymų leidėjas aiškiai nurodė, kad tik likvidavimo ir pertvarkymo procedūra yra kliūtis politinei partijai įgyti teisę į valstybės biudžeto asignavimus, taip pat ir pačios įstatymų leidėjo pasirinktos valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo modelio esmės bei principo, jog reorganizavimas – tai politinės partijos (politinių partijų) pabaiga, kai pasibaigusios politinės partijos (politinių partijų) teises ir pareigas perima kita – veiklą tęsianti ar naujai įsteigta – politinė partija.

52. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog būtina pasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto motyvo, kad joks teisės aktas nenustato, kad po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos perima reorganizuotos politinės partijos rinkėjų pasitikėjimą (balsus ir pan.). Pirmiausia pastebėtina, jog, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jis (skundžiama apimtimi) iš esmės buvo grindžiamas tuo, jog veiklą baigusioji politinė partija turėjo teisę į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį (Sprendimu ši dalis buvo apskaičiuota), ir būtent ši teisė, pagrįsta atitinkamuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus apskaičiuojami valstybės biudžeto asignavimai, gautu rinkėjų pasitikėjimu, o ne rinkėjų pasitikėjimas (rinkėjų balsai), perėjo naujai po reorganizavimo įsteigtai partijai. Kita vertus, vertindama nurodytą argumentą, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nekvestionuotina, kad būtent rinkėjų pasitikėjimas, išreikštas per rinkimus, pagal kurių rezultatus paskirstomos valstybės biudžeto lėšos politinėms partijoms, yra esminis ir reikšmingas kriterijus, lemiantis politinių partijų teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus bei konkrečią šios teisės apimtį. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje visgi akcentuotinas įstatymų leidėjo pasirinktas teisinio reguliavimo dėl valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms modelis, pagal kurį konkrečių biudžeto asignavimų paskirstymo momentu (nagrinėjamoje byloje – skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) iš naujo nevertinamas konkrečios politinės partijos tuo momentu turimas pasitikėjimas visuomenėje, o remiamasi atitinkamų rinkimų rezultatais (gautu rinkėjų balsų skaičiumi). Minėtas rinkėjų pasitikėjimas, išreikštas politinėms partijoms, fiksuojamas atitinkamų rinkimų metu, ir tol, kol šių rinkimų rezultatai yra reikšmingi skirstant valstybės biudžeto asignavimus (t. y. kol jie yra galiojantys), jis nėra pervertinamas iš naujo, paskirstant konkrečius valstybės biudžeto asignavimus (pagal Įstatymo nuostatas – kas pusmetį). Priešingai aiškinant aktualų teisinį reguliavimą nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. laikantis pozicijos, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo metu turi būti vertinama, ar po reorganizavimo įsteigta nauja politinė partija (Darbo partija (leiboristai) perėmė veiklą baigusios partijos (Darbo partijos) turėtą visuomenės pasitikėjimą, tai turėtų lemti ir išvadą, jog analogiškai turi būti vertinamos ir kitų politinių partijų galimybės gauti valstybės biudžeto asignavimus – t. y. jog turėtų būti vertinama, ar ir kitos politinės partijos sprendimo dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo priėmimo metu vis dar turi atitinkamą pasitikėjimą visuomenėje, ar jų iškelti kandidatai, gavę rinkėjų balsus, vis dar priklauso šiai partijai ir pan. Tačiau tokia išvada, pripažintina, iš esmės prieštarautų įstatymų leidėjo pasirinktam valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinių partijų veiklai finansuoti modeliui.

53. Teisinių argumentų dėl atitinkamo politinės partijos pasitikėjimo, reikšmingo paskirstant valstybės biudžeto asignavimus, kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) 2001 m. kovo 9-10 d. plenarinėje sesijoje patvirtintų gairių „Dėl politinių partijų finansavimo“ (kurios priimtos pabrėžus, be kita ko, politinių partijų esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir atsižvelgiant į tai, jog asociacijų, inter alia politinių asociacijų laisvė yra pagrindinė laisvė, saugoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos) 3 punkte pažymėta, jog viešą finansavimą turėtų gauti visos partijos, atstovaujamos parlamente. Analogiškai, šios Komisijos 2010 m. spalio 15-16 d. plenarinėje sesijoje patvirtintų gairių „Dėl politinių partijų reguliavimo“ (kurios pagrįstos, be kita ko, Venecijos komisijos 1999-2010 metais patvirtintomis gairėmis, inter alia jau minėtomis gairėmis „Dėl politinių partijų finansavimo“; šių gairių 6 punktas), 188 punktas nustato, jog mažų mažiausiai viešojo finansavimo tam tikra dalis turi būti prieinama visoms partijoms, atstovaujamoms parlamente. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pateiktas aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas nulemtų, jog, paneigiant minėtus principus, kad viešą finansavimą turėtų gauti visos partijos, atstovaujamos parlamente, reorganizuotos politinės partijos teisių ir pareigų perėmėja Darbo partija (leiboristai), kurioje narystę tęsė veiklą baigusios Darbo partijos iškelti kandidatai, išrinkti į Seimą, negalėtų gauti valstybės biudžeto asignavimų, ir taip iš esmės valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinių partijų veiklai finansuoti prasme galėtų būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, kadangi tokia politinė partija, atstovaujama Seime, būtų traktuojama kitaip, nei kitos politinės partijos, atstovaujamos Seime. Kita vertus, tokia politinė partija būtų traktuojama taip pat kaip ir politinės partijos, neatstovaujamos Seime, nors, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokį traktavimą pagrįsti nėra pakankamų teisinių argumentų.

54. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo kontekste pažymėtina ir tai, jog, kaip pagrįstai pažymi atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo Darbo partija, Darbo partijos (leiboristų) teisės į atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų dalį, į kurią teisę įgijo veiklą baigusi Darbo partija, paneigimas iš esmės reikštų ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Šiuo – teisėtų lūkesčių aspektu – be kita ko, pabrėžtina ir nuosekli Vyriausiosios rinkimų komisijos praktika analogiškose situacijose. Pavyzdžiui, esant analogiškam kaip nagrinėjamoje administracinėje byloje teisiniam reguliavimui dėl valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinėms partijoms, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 375 „Dėl 2011 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 8 punktu nutarta reorganizavus Naująją sąjungą (socialliberalus), prijungiant minėtą politinę partiją prie Darbo partijos, Naujajai sąjungai (socialliberalams) skirtus valstybės biudžeto asignavimus (47 835 Lt) išmokėti Darbo partijai ir kt. Pažymėtina ir tai, jog ir pareiškėjui šioje byloje – Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, kaip veiklą baigusios Tėvynės sąjungos (konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių, krikščioniškųjų demokratų) teisių ir pareigų perėmėjai (pastarajai partijai susijungus su Lietuvos krikščionimis demokratais), Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 42 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ buvo paskirta 1 798 583,67 Lt valstybės biudžeto dotacija, nors rinkimuose, pagal kurių rezultatus buvo apskaičiuota ši dotacija (2004 m. Seimo rinkimuose, 2005 m. naujuose Seimo nario rinkimuose vienmandatėje Kėdainių rinkimų apygardoje, 2007 m. rinkimuose į Seimą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje, 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimuose) ši partija (Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai) nedalyvavo.

55. Atsižvelgdama į nurodytų teisinių argumentų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino aktualų teisinį reguliavimą dėl valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinių partijų veiklai finansuoti, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog Vyriausioji rinkimų komisija 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. Sp-124 „Dėl 2013 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 5 ir 6 punktais nepagrįstai Darbo partijai apskaičiuotus skirtinus valstybės biudžeto asignavimus – 1 771 303 Lt – nusprendė išmokėti jos teisių ir pareigų perėmėjai Darbo partijai (leiboristams) ir šią Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dalį panaikino. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

56. Trečiasis suinteresuotas asmuo Darbo partija apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl išlaidų atlyginimo savo turiniu neatitinka nurodytų reikalavimų, jis nenagrinėtinas, išaiškinant, kad tai neužkerta kelio proceso šaliai pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Darbo partijos apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Arūnas Dirvonas

              Ramūnas Gadliauskas

              Irmantas Jarukaitis

              Arūnas Sutkevičius